Nuotolinio mokymo kursai - Krašto apsaugos ministerija

Savanoris
Lietuvos savanorių laikraštis
2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)
XVI Savanorių žaidynės –
Marijampolėje
Liepos 1-2 dienomis Marijampolėje įvyks
XVI Krašto apsaugos savanorių pajėgų sporto
žaidynės, kurias šiemet organizuoja Dainavos
rinktinė.
Žaidynėse Marijampolėje dalyvaus keli
šimtai dalyvių iš visų pajėgų rinktinių bei
LDK Butigeidžio dragūnų mokomojo bataliono,
taip pat Latvijos „Zemessardzes“ komanda.
Kariai varžysis lietuviškosios savigynos, karinio
kliūčių ruožo, krepšinio, virvės traukimo,
granatų svaidymo, kovinio šaudymo, karinio
orientavimosi, svarsčio kėlimo, žvalgo tako ir
„Savanorių galiūnų“ rungtyse.
Žaidynių žiūrovai galės dalyvauti nekonkursinėse
peilio mėtymo į taikinį, strėlyčių mėtymo,
bėgimo su maišais, kelmo mėtymo, šaudymo
pneumatiniu šautuvu bei rankų lenkimo
rungtyse. Nekonkursines rungtis organizuoja
pajėgų rinktinės, jų nugalėtojai bus apdovanoti
atminimo prizais.
Praėjusiais metais jubiliejines XV Savanorių
žaidynes laimėjo Dariaus ir Girėno 2-oji
rinktinė. Tai buvo aštuntoji kauniečių pergalė
žaidynių istorijoje.
Birželio 21 dieną – Birutės bataliono poligone
jau įvyko Žvalgo tako varžybos. Birželio
30 dieną Gaižiūnų poligone vyks šaudymo,
Varnabūdės miške (Marijampolės r.) – orientacinio
sporto varžybos.
Žaidynių programa – „Savanorio“ 2 puslapyje.
Didžiosios Kovos apygardos
8-osios rinktinės vadas
mjr. Gediminas Macijauskas
Nuo š. m. birželio
19 d. Didžiosios Kovos
apygardos 8-osios
rinktinės vadu paskirtas
mjr. Gediminas
Macijauskas.
Gimęs 1961 m. rugsėjo
11 d. Telšiuose.
Baigęs Kauno politechnikos
institutą
(1988 m.), Baltijos
gynybos koledžą
(2006 m.).
Sąjūdžio žaliaraištis,
Lietuvai prisiekė
1991 m. sausio 13 d.
Aukščiausiosios Tarybos
rūmuose. Profesinėje
tarnyboje nuo
1993 01 04. Tarnavo
Geležinio Vilko brigadoje
bataliono vado
pavaduotoju užnugariui, nuo 1995 m. Vytauto Didžiojo jėgerių batalione
– vado pavaduotoju, štabo S3 skyriaus viršininku, štabo viršininku,
nuo 2000 06 28 Jono Žemaičio karo akademijoje – Kapitonų
kursų vyr. instruktoriumi, Atrankos centro viršininku.
Apdovanotas Respublikos Prezidento padėka, KAS medaliu „Už
nuopelnus“, proginiu stojimo į NATO medaliu, Šaulių sąjungos Parlamento
gynėjo medaliu, vardiniu ginklu.
Vedęs, žmona Genovaitė dirba Jono Žemaičio karo akademijoje,
šeimoje du vaikai – sūnus Gintautas ir dukra Gintarė.
Nuotolinio mokymo kursai
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius
Gegužės 26 d. Jono Žemaičio
karo akademijos viršininkas plk.
Arūnas Balčiūnas 9 KASP kariams
savanoriams įteikė pažymėjimus,
liudijančius, jog šie kariai
sėkmingai baigė Akademijos
Nuotolinio mokymo centro kursus
ir įgijo rezervo pėstininkų būrio
vado kvalifikaciją. Savanorius
pasveikino pajėgų vadas plk. Antanas
Plieskis, iškilmėse dalyvavo
Akademijos viršininko pavaduotojas
plk. Arūnas Dudavičius,
Didžiosios Kovos rinktinės vadas
plk. ltn. Leonas Stonkus, Dainavos
rinktinės vadas mjr. Raimondas
Matulaitis, Dariaus ir Girėno
rinktinės vado pavaduotojas
mjr. Vytautas Drąsutis, Prisikėlimo
rinktinės štabo viršininkas
kpt. Vitalijus Keras. Kursus baigusiems
savanoriams beliko laukti
ministro įsakymo ir karininko
Nukelta į 2 psl.
Pažymėjimus įteikus. Centre – KASP vadas plk. Antanas Plieskis, Jono Žemaičio karo akademijos viršininkas plk. Arūnas Balčiūnas, Akademijos viršininko
pavaduotojas plk. Arūnas Dudavičius.
Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

psl.
Savanoris
2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)
Paskyrimai
Mjr. Gediminas Macijauskas paskirtas
Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės
vadu.
Mjr. Kęstutis Leonavičius paskirtas Dainavos
apygardos 1-osios rinktinės 105 priimančios
šalies paramos kuopos vadu.
Kpt. Valdas Gecevičius paskirtas Dainavos
apygardos Štabo ir aptarnavimo
kuopos vadu.
Kpt. Rimantas Jasinevičius paskirtas
KASP štabo viršininko pavaduotoju civilių
ir karių bendradarbiavimui.
Kpt. Asta Petraškienė paskirta Dainavos
apygardos štabo S1 skyriaus viršininke.
Kpt. Edvinas Žvirblis paskirtas Aviacijos
rinktinės štabo S4 skyriaus viršininku.
Atsisveikino su
tarnyba
Į atsargą paleisti:
plk. ltn. Leonas Stonkus, kpt Ramūnas
Varnavičius, vyr. ltn. Jeronimas Kopcikas,
vyr. ltn. Ugnius Vaišnora, vrš. Zigmas Kleinas,
srž. Virginijus Bajerkevičius, srž. Andrius
Jokubaitis, srž. Juozas Kiljonas, srž.
Joana Striaukienė.
Laipsniai
Suteikti aukštesni laipsniai:
majoro
kpt. Vytui Pangoniui
kapitono
vyr. ltn. Jevgenijui Leilandui
vyr. ltn. Ignui Sladkevičiui.
Apdovanojimai
Lietuvos Respublikos Prezidentas
apdovanojo ordino „Už nuopelnus
Lietuvai“ medaliu
mjr. Raimondą Matulaitį.
KASP vadas
apdovanojo medaliu
„Už pavyzdingą kario
savanorio tarnybą“ (5-erių metų)
j. srž. Saulių Kašėtą, j. srž. Andrejų Petročuką,
j. srž. Darių Pocių, gr. Renatą Butkų,
gr. Darių Kaminskį, gr. Rytį Lukšį, gr.
Arūną Navickį, gr. Ingridą Noreikytę, gr. Andrių
Ramošką, gr. Arvydą Vileikį, gr. Žydrūną
Zanickauską, eil. Rimantą Avyžių, eil.
Aivarą Doviltį, eil. Gediminą Juknevičių, eil.
Saulių Kazlauską, eil. Laimoną Laurikietį,
eil. Vytautą Marozą, eil. Žydrūną Valentiną;
padėkos raštu
vyr. ltn. Tadą Kavaliauską, ltn. Eimantą
Paplauską, vrš. Arvydą Bikauską, vrš. Antaną
Gutauską, vyr. srž. Sigitą Tamašauską,
srž. Darių Anužį, srž. Gediminą Gedgaudą,
srž. Darių Petriką, srž. Praną Ruikį,
j. srž. Kostą Brazdeikį, j. srž. Kęstutį Kabaliną,
j. srž. Romą Marčių, gr. Rimantą Kaubrį,
gr. Audrių Mažeiką.
XVI savanorių ŽAIDYNIŲ PROGRAMA
Liepos 1 d.
10.30 val. Karinės eitynės miesto gatvėmis.
11.00 val. Iškilmingas žaidynių atidarymas Marijampolės
stadione ,,Sūduva”.
11.30 val. Meninė programa.
12.20 val. Nekonkursinės rungtys.
SPORTINĖ PROGRAMA
11.00 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72)
– karinis kliūčių ruožas (komandinės varžybos).
13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – granatų svaidymo
varžybos.
13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo
varžybos.
13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – konkursas ,,Savanorių
galiūnų komanda 2006”.
14.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje
(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A1–B2).
14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – svarsčio kėlimo
varžybos.
15.30 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72)
– kovinis kliūčių ruožas (asmeninės varžybos).
16.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigynos
atrankinės varžybos.
16.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje
(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A2–B1).
16.30 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo
finalinės varžybos.
KULTŪRINĖ PROGRAMA
20.00 val. Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo
centre šventinė vakaronė. Diskoteka.
24.00 val. Šventinis fejerverkas.
Liepos 2 d.
9.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje
(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos dėl III–
IV vietų.
10.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigynos
finalinės varžybos.
11.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje
(Gamyklų g. 1) krepšinio varžybos dėl I–II vietų.
13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – Savanorių pajėgų
orkestro koncertas.
14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – iškilmingas žaidynių
uždarymas.
NEKONKURSINIŲ RUNGČIŲ PROGRAMA
Laikas Rungtis Organizatorius
2006-07-01 15.00 Peilio mėtymas į taikinį 2 –oji rinktinė
2006-07-01 15.00 Strėlyčių mėtymas į taikinį 3-ioji rinktinė
2006-07-01 16.00 Bėgimas su maišais 5-oji rinktinė
2006-07-01 12.20 Kelmo metimas 6-oji rinktinė
2006-07-01 12.20 Šaudymas pneumatiniu šautuvu į taikinius 8-oji rinktinė
2006-07-01 15.00 Rankų lenkimas Dragūnų bn.
Nuotolinio mokymo kursai
Atkelta iš 1 psl.
Kursus baigė: iš Dainavos rinktinės
– j. srž. Vytautas Eidukaitis
(vadybininkas, Mykolo Riomerio
universiteto studentas), iš
Dariaus ir Girėno rinktinės – gr.
Tauras Valevičius (gydytojas), gr.
Mindaugas Rakauskas (Veterinarijos
akademijos dėstytojas) ir gr.
Lina Jakutytė (filologė), iš Prisikėlimo
rinktinės – eil. Jurgita Miliškevičiūtė
(mokytoja) ir eil. Antanas
Žmėjauskas (inžinierius),
iš Didžiosios Kovos rinktinės – j.
srž. Saulius Paskačimas (inžinierius),
j. srž. Karolis Zikaras (istorikas)
ir gr. Aleksandras Žuravliovas
(vadybininkas). Trys savanoriai
neišlaikė egzaminų ir jiems bus sudaryta
galimybė perlaikyti. Sunku
net patikėti, tačiau egzamino nepavyko
išlaikyti mokytojui, inžinieriui
ir mokslų daktarui. Pasirodo,
ne taip lengvai tos žvaigždutės
antpečiuose atsiranda.
Nuotolinio mokymo centras
(NMC) įkurtas 2001 metais Tartu,
Baltijos gynybos koledže. Vėliau
jis buvo suskaidytas į tris savarankiškus
centrus Lietuvoje, Latvijoje
ir Estijoje. Lietuviškas centras
įsikūrė J.Žemaičio karo akademijoje.
Nuotolinis mokymas nesenas
dalykas ir daug kas jį dar painioja
su neakivaizdinėmis studijomis,
tačiau tai ne tas pat. Nuotoliniu
būdu žmogus bent Lietuvoje neįgyja
akademinio išsilavinimo diplomo,
o tik tobulinasi, kelia kvalifikaciją,
diplomą dažniausiai jis
jau turi.
Devyni savanoriai yra pirmieji,
baigę mokslus Karo akademijos
Nuotolinio mokymo centre.
– NMC vadovavo kpt. Riman-
teto trečiakursis, kartu su kitais
studentais, išėjo ginti Lietuvos.
Kažkas pakvietė ir jie išvyko į
Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą.
Tarnyba Kauno rinktinėje, susidūrimai
su rusais perimant karininkų
ramovę, budėjimai, pirmieji
mokymai. Baigęs mokslus
Saulius sugrįžo į gimtąjį Vilnių,
dirba inžinieriumi ir tęsia tarnybą.
Vadovavo skyriui, būriui vadovauja
jau 10 metų.
– Būriui vadovauti aš moku,
praktinių įgūdžių pakanka, –
sako, – o kursai davė metodiką,
sistemą. Anksčiau ruošdamasis
užsiėmimams visą stalą užversdavau
knygomis, dabar jau žinau,
ko reikia ir kur ieškoti. Ko trūko
kursuose, tai konsultacijų prieš
tas Jarmalavičius, dabar majoras,
Birutės bataliono štabo viršininkas,
– pasakoja KASP štabo viršininko
pavaduotojas mjr. Vidas Šarakauskas.
– Jis turėjo savų idėjų
ir sumanymų, aš savų. Ir štai mes
abu, du dzūkai, ėjome pas pajėgų
štabo viršininką plk. ltn. Almantą
Leiką, tarėmės, svarstėme, kol
galiausiai nusprendėme: atrinksime
rinktinėse grupę savanorių,
turinčių aukštąjį išsilavinimą, vadovavimo
patirties (skyrininkus,
būrių vadus) ir pabandysime. Atrinkome
21 savanorį, tačiau jau
po dviejų mėnesių beliko vos 12,
ir visai ne todėl, jog jie būtų negabūs
ar tinginiai, ne, žmonėms tiesiog
nepavyko suderinti mokymosi
ir savo civilio gyvenimo, darbų.
Ne visi suprato, kas tas nuotolinis
mokymasis, gal galvojo, jog viskas
bus paprasčiau, gal ir mes ne
viską sugebėjome paaiškinti. Statistika
rodo, kad nuotoliniu būdu
mokslus dažnai baigia vos apie
pusė pradėjusiųjų. Į visus mūsų
pasiūlymus Karo akademija atsižvelgė,
bet tai buvo pirmasis bandymas,
kiti kursai, o spalį pradės
mokytis dar viena savanorių būrių
vadų grupė, manau, vyks sklandžiau.
Kursus baigusieji rašė savo
pastabas apie nuotolinį mokymąsi,
pasiūlymus. Sutinku beveik su 90
proc. pareikštų pastabų ir į jas bus
atsižvelgta.
Rezervo būrių vadų nuotolinio
mokymo kursus geriausiai
baigė Didžiosios Kovos rinktinės
802 kuopos būrio vadas j.
srž. Saulius Paskačimas, savanoriu
tarnaujantis jau 15 metų. Pradėjo
1991 m. sausio 21–ąją, kai
jis, Kauno politechnikos instituto
Skaičiavimo technikos fakulegzaminus.
Kai man ir Karoliui
Zikarui suteiks laipsnius, mūsų
kuopoje visi būrių vadai bus karininkai.
Du jau turime – atsargos
leitenantus Arvydą Čepukėną
ir Andžiejų Geglį. Kalbant apie
tarnybą, norėčiau pasidomėti,
kodėl „Savanoris“ beveik nerašo
J. srž. Saulius Paskačimas. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotr.
apie pajėgų komplektavimo problemas,
kurios tampa vis aktualesnės
ir aštresnės. Eiliniams savanoriams
dažnai nesuprantami
ir rotacijų tikslai, kai pakeičiama
visa kuopos vadovybė – vadas,
jo pavaduotojas ir intendantas.
Mūsų kuopa vienu metu, manau,
buvo viena iš geriausių rinktinėje.
Vadas kpt. Dainius Andriušis
žinojo, ko nori, subūrė tvirtą
branduolį, siekė, kad visi vadai
turėtų laipsnius, būriams vadovautų
leitenantai, kuopa kilo į
viršų. Po Andriušio mirties pasikeitė
visa vadovybė ir juntamas
tam tikras nuosmukis, viskas tarsi
prasideda iš naujo. O savanoriai
toks kontingentas, jeigu ką
daro, jie turi būti įsitikinę to darbo
prasme ir reikalingumu antraip
į užsiėmimus susirinks ne
kuopa, bet 10–15 žmonių.
Dainavos rinktinės vadas mjr.
Raimondas Matulaitis džiaugėsi,
kad ir jo rinktinės vienas karys
– Vytautas Eidukaitis – baigė kursus.
Jaunesnysis seržantas, būsimasis
teisininkas, gudravo:
– Kai aš pirmaisiais metais tarnavau
prieštankiniame būryje, tai
man visai buvo neįdomu, ėjau tik
todėl, kad reikia eiti. Tik tapęs
pėstininku pajutau tarnybos skonį
ir žavesį, ir štai vadovauju būriui.
Savanorių būrio vado pareigos
specifinės, įdomios ir sudėtingos,
reikia visada jausti tą ribą, kurios
negalima peržengti, o jeigu peržengsi
– tu ne vadas. Aš ir galvoju,
kas geriau: leitenanto laipsnis ar
puskarininkio? Jeigu kartais atsidurčiau
profesinėje tarnyboje, tai
geriau puskarininkiu.
Mjr. R.Matulaitis:
– Būsi leitenantu, būsi...
Mjr. V.Šarakauskas:
– Į pirmąją laidą rinkome savanorius
su aukštuoju išsilavinimu.
Anksčiau ar vėliau visi pajėgų būrių
vadai turės karininkų laipsnius.
Reikia galvoti ir apie jų pavaduotojus
– būrininkus. Kad leitenantas
ir jo pavaduotojas kalbėtų viena
kalba ir suprastų vienas kitą, į
nuotolinio mokymo kursus reikėtų
siųsti ir neturinčius aukštojo išsilavinimo
savanorius, kurie taptų būrininkais,
puskarininkiais.
Praėjusią savaitę kursus Nuotolinio
mokymo centre baigė KASP
logistų grupė.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris
psl.
Karo kapeliono žodis
Jono Krikštytojo gimimas
Kpt. Povilas Paukštė
Vilniaus įgulos karo kapelionas
Gegužės 31–birželio 1 dienomis
Lietuvos kariuomenės vadas
gen. mjr. Valdas Tutkus, Savanorių
pajėgų vadas plk. Antanas
Plieskis bei juos lydinti delegacija
svečiavosi Kosove, kur aplankė
Lenkijos-Ukrainos batalione
POLUKRBAT tarnaujančius
KASP karius.
Pagoniškoje lietuvių religijoje
saulės kultas užėmė labai svarbią
vietą, todėl trumpiausiai nakčiai
ir ilgiausiai dienai buvo skiriama
ypatinga reikšmė. Labai ilgą laiką
tai buvo šventa ir stebuklinga naktis,
kurios metu susidurdavo tamsiosios
jėgos su šviesiosiomis.
Iki krikščionybės ši šventė buvo
vadinama Rasomis, Kupolėmis,
Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262
metų rusiška Ipatijaus kronika, kurioje
minimas žodis ,,kupalė“
Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia
ne iš karto pripažino šią pagonių
šventę. Tačiau nebuvo galimybės
sustabdyti jos šventimo. Tada
bažnyčia, ilgokai prieštaravusi (apie
tai daug rašo vysk. Motiejus Valančius
knygoje ,,Žemaičių vyskupystė“)
priėmė Rasos ar Kupolės šventę,
sutapatindama ją su Šv. Jono
Krikštytojo gimimo švente.
Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir
masiškai Jonines pradėta švęsti apie
septintojo dešimtmečio pradžią, o
Rambyno kalne, Kernavėje, Joninės
buvo švenčiamos visą laiką, nepaisant
net ir valdžios persekiojimų ar
draudimų. Suvažiavę žmonės švęsdavo
Rasos šventę, rinkdavo vaistingas
žoles (kupoliaudavo), pindavo
vainikėlius, mesdavo medin, plukdydavo
upėje ar ežere, degindavo
laužus, dainuodavo, šokinėdavo per
ugnį, vidurnakty maudydavosi, kad
apsišvarintų ir įgautų jėgų, eidavo
paparčio žiedo ieškoti.
Bažnyčia šią dieną švenčia
Jono Krikštytojo gimimą, skaito
šiuos evangelijos žodžius:
,,Elžbietai atėjo metas gimdyti,
ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai
ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę
suteikė jai Viešpats, džiaugėsi
kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko
berniuko apipjaustyti ir norėjo
jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis
vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet
niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.
Jie ženklais paklausė tėvą, kaip
jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs
rašomosios lentelės, užrašė:
„Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi.
Tuoj pat atsivėrė jo lūpos,
atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti
šlovindamas Dievą. Visus kaimynus
apėmė baimė, ir po visą Judėjos
kalnyną sklido kalbos apie šiuos
įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai
į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai,
kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo
Viešpaties ranka. O kūdikis augo
ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje
iki pat savo viešo pasirodymo
Izraeliui dienos“. (Lk 1, 57
– 66. 80 )
Šeima neturinti vaikų pagal
žydų tradicijas laikoma Dievo
prakeikta, pasmerkta. Šis požiūris
yra gyvas ir šiandien. Todėl
Zacharijas ir Elžbieta buvo prislėgti,
matydami kaimynus, besidžiaugiančius
savo vaikais. Buvo
ir dar viena problema. Zacharijas
ir Elžbieta jau buvo garbingo
amžiaus ir tai slėgė dar labiau.
Taigi Jono gimimas iš dalies
buvo ilgų laukimo metų, vilties,
jog Dievas išpildys jų svajones,
vaisius. Kiekvieną dieną melsdami
kūdikio, Zacharijas ir Elžbieta
klausdavo: „Ar Dievu galima
pasitikėti? Ar Jis mus myli?
Ar Jis pasirūpins mumis?“ Ir kaskart,
kai jie atsakydavo „taip“, jų
tikėjimas sustiprėdavo.
Gimus vaikui atsiranda vėl
problema. Nesutariama dėl kūdikio
vardo. Čia jo tėvas Zacharijas
tampa nebyliu. Dievas norėjo
pamokyti Zachariją, kad šis savo
ruožtu galėtų mokyti savo sūnų,
ką reiškia kliautis Dievu. Kupinas
Šventosios Dvasios, jis skelbė
Dievo ištikimybę ir pranašavo
didžių malonių savo sūnui.
Visi turime neišsipildžiusių
troškimų ir vilčių. Būdami mylimi
Dievo vaikai, neturime atsisakyti
vilties. Galime pasitikėti
Tuo, kuris pašaukė mus vardu
ir girdi kiekvieną maldą, kylančią
iš mūsų širdžių. Laukdami Viešpaties,
prašykime Jo keisti mūsų
charakterius ir padaryti mus panašius
į Jį. Galiausiai suvoksime,
kad tai, ką Jis mums numatė,
buvo daug geriau nei tai, ką patys
sugalvojome. Tada kartu su Zachariju
galėsime skelbti, kad ne
žmogiškosios, o dieviškosios galios
dėka nuostabių dalykų įvyko
mūsų gyvenime.
Tad Jonas, Janina, Jonė – kone
dažniausi vardai Lietuvoje. Noriu
visus pasveikinti vardo dienos
proga, palinkėti Dievo palaimos
ir garbingai nešioti šį vardą, nes
Jonas Krikštytojas yra tas, kuris
parodė Jėzų Kristų, atėjusį krikštytis
Jordano upėje, mūsų ir viso
pasaulio gelbėtoją.
Kariuomenės vadas Kosove
Gen. mjr. Valdas Tutkus ir plk.
Antanas Plieskis lankėsi KFOR
štabe, susitiko su KFOR vadu
gen. ltn. Džiuzepe Valota. Stovykloje
„White Eagle“ („Baltasis
erelis“) susitiko su KFOR-14 būrio
kariais, taip pat su POLUKR-
BAT vadovybe.
„Savanorio“ inf.
Atlikęs pareigą
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius
Plk. ltn. Leonas Stonkus Didžiosios
Kovos rinktinės vado
pareigas perdavė mjr. Gediminui
Macijauskui ir išėjo į atsargą. Kariuomenei,
profesinei tarnybai atiduota
penkiolika gyvenimo metų.
– 1990 m. kovo 11–ąją Lietuva
tapo nepriklausoma, o jau kovo
16–ąją aš užsirašiau į savanorius,
– prisimena pulkininkas leitenantas.
– Tuo metu retas iš mūsų turbūt
galvojo apie profesinę tarnybą,
karjerą, juk ir kariuomenės jokios
dar nebuvo, tiesiog Sąjūdis registravo
savanorius, vadinasi, reikalingi
jie kažkam, šiaip sau neregistruos.
Patriotinė dvasia, noras
prisidėti prie savosios valstybės
kūrimo, būti naudingu savajai
tautai nulėmė daugelio žmonių
apsisprendimą ir elgseną. O aš
juk dar buvau ir šaulys, dalyvavau
kuriant šaulių padalinius Klaipėdos
krašte.
L.Stonkus tuo metu dirbo Kauno
politechnikos instituto Klaipėdos
fakulteto asistentu, dėstė studentams
informatiką, automatiką.
1990 m. spalio 5 d. vietoje Klaipėdoje
veikusių Vilniaus, Kauno ir
Šiaulių aukštųjų mokyklų fakultetų
įkuriamas Klaipėdos universitetas
ir L.Stonkus tampa jo dėstytoju.
Akademinė aplinka, paskaitos,
studentų šurmulys, pirmieji universiteto
žingsniai, viskas įdomu
ir įprasta, o čia netikėtas pasiūlymas
– Klaipėdos savanorių rinktinė
kviečia vadovauti ryšių ir informatikos
tarnybai. Ne kiekvienas
ryžtųsi tokiam žingsniui, tačiau
L.Stonkus sutiko. Kas tarnavo tuo
metu, tas žino, kokias ryšių priemones
turėjo mūsų kariai. Pavadinimas
solidus, o realybė – kelios
senos rusiškos radijo stotys. Viską
reikėjo sukurti, kaip ir daugelį dalykų
atgimstančioje kariuomenėje,
o čia dar rusų armija, baisiai nenorinti
namo keliauti, jos dalinių
Klaipėdoje buvo daug.
1991 m. pabaigoje suteikiami
pirmieji krašto apsaugos karininkų
laipsniai ir L.Stonkus tampa
jaunesniuoju leitenantu.
– Kai man šiandien kas nors
sako, jog pražilau kariuomenėje,
visada pataisau – aš atėjau toks,
buvau jaunas, žilas leitenantas.
1992 m. jaunesnysis leitenantas
tapo rinktinės vadu.
– Prieš tai aš jau buvau rinktinės
vado pavaduotoju. Edvardą
Kūrą, nesusitvarkiusį su vado pareigomis,
atleido ir man teko perimti
vadovavimą, tik neilgai aš tuo
vadu buvau – po reorganizacijos,
kai savanoriams perdavė ir komendantūrų
funkcijos, į rinktinę
atėjo buvęs Klaipėdos apskrities
karo komendantas Cirilis Norkus.
Aš – leitenantas, jis – pulkininkas
leitenantas, tad suprantama, vado
pareigas teko užleisti jam. Nežinau,
reikėtų į dokumentus pasižiūrėti,
bet gal esu vienas iš pirmųjų
karininkų kariuomenėje, pradėjęs
rotaciją – 1996 m. palikau Klaipėdos
rinktinės štabo viršininko
Plk. ltn. Leonas Stonkus.
pareigas ir išvykau vadovauti Tauragės
rinktinei.
Situacija Tauragės rinktinėje susiklostė
nelabai gera, kai kurie savanoriai
jautėsi vos ne partizanais,
kovinis rengimas silpnas ir reikėjo
naujo vado, kuris paimtų rinktinę į
savo rankas, įvestų tvarką bei drausmę.
Mjr. L.Stonkus Tauragėje ištarnavo
dvejus metus. Tauragiškiai
buvusio vado blogu žodžiu nemini.
Užtat klaipėdiškiai apsidžiaugė,
kai majoras vėl sugrįžo į Klaipėdą,
jau kaip Žemaičių 3–iosios rinktinės
vadas. Vėliau Žemaitijos brigados
vado pavaduotojo pareigos, Baltijos
gynybos koledžas, 2004 m. liepos 19
d. perkeliamas į Vilnių ir skiriamas
Didžiosios Kovos rinktinės vadu.
– Klaipėdoje daugelį savanorių
aš pažinojau asmeniškai, žinojau
jų vardus, pavardes, Vilniuje
per trumpai ištarnavau. Vado ir
savanorio santykis, tarpusavio supratimas,
emocinis ryšys man yra
labai svarbus. Keičiasi laikai, keičiasi
aplinkybės, gyvenimas, kitokie
ir savanoriai. Prieš 15 metų ne
visi, bet vis dėlto daugelis į savanorius
ėjo iš patriotizmo, tačiau prisiminkime,
kiek tarp mūsų buvo
ir mėgėjų patriukšmauti, papolitikuoti,
painiojusių patriotizmą su
politika. Šiandien tokių nėra, pajėgos
tapo normalia, sudėtine kariuomenės
dalimi, o štai patriotizmo,
tautiškumo stinga, kaip ir
visoje Lietuvoje. Maniau ir dabar
tebemanau, kad negerai yra, kai
jaunuolis į KASP ateina tik dėl to,
jog jam privalomoji tarnyba būtų
užskaityta. Deja, situacija tokia,
o norėtųsi, jog kiekvienos kuopos
branduolį sudarytų savanoriai, jau
atlikę privalomąją tarnybą ir pajėgose
tarnaujantys penkerius ir
daugiau metų. Su tokiais, kuriems
tarnyba yra pašaukimas, kalnus
galėtume nuversti.
Plk. ltn. L.Stonkus be galo ramus
ir santūrus žmogus, niekas
jo negirdėjo kalbant pakeltu balsu,
niekas nematė supykusio, įtūžusio.
Toks tikras žemaitis. Tačiau
visi gerai žinojo, kad jeigu jau jis
baudžia, tai ne be reikalo, yra už
ką, prieštarauti neverta.
– Man pačiam, – sako pulkininkas
leitenantas, – tarnyba kariuomenėje
davė labai daug, nė akimirkos
nesigailėjau ją pasirinkęs.
Todėl ir nesuprantu tų žmonių, jų
nedaug, vos vienas kitas, kurie išėję
iš kariuomenės pradeda aiškinti
kaip ten viskas blogai. Tai kurio
velnio tamsta sėdėjai toje kariuomenėje,
ką konkrečiai pats padarei,
kad geriau būtų? Valstybė be
reikalo tau algą mokėjo?
Pulkininkas leitenantas paskaičiavo,
kad per penkiolika tarnybos
metų maždaug pusę laiko praleido
ne namuose.
– Žmona turi savo verslą Klaipėdoje,
tad ji negalėjo keltis, kur
mane siuntė. Abi dukros mokėsi,
baigė aukštąsias mokyklas,
dabar jau turi savo gyvenimus,
savo šeimas, o aš turiu anūką ir
anūkę. Anūkė vyresnė, ketveri
Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka
metai ir mes su ja dideli draugai.
Perduodu rinktinę ir grįžtu
namo. Klaipėdoje jau žino, kad
išėjau į atsargą, skambina, kviečia,
siūlo darbus, reikia tik pasirinkti.
Nesijaučiu nei nusiminęs,
nei sutrikęs, atėjo laikas
atsisveikinti, ir aš išeinu. Dalyvausiu
šaulių, savanorių kūrėjų
veikloje, tačiau į jokius vadus
nepretenduoju, tegul jaunesni
vadovauja. Atsiras daugiau laiko
žvejybai, medžioklei, geroms
knygoms, ypač istorinėms.
Valstybė plk. ltn. Leono Stonkaus
tarnybą Tėvynei įvertino
Vyčio kryžiaus ordinu, Savanorio
kūrėjo, Sausio 13–osios medaliais,
krašto apsaugos sistemos
apdovanojimais, Šaulių sąjunga
išeivijoje – Šaulių žvaigždės ordinu.

psl.
Savanoris
2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)
Mūsų misija Kosove
Senbuviai dalijasi patirtimi
Gr. Vilius Džiavečka
„Savanorio“ korespondentas
Patruliuojant vyr. ltn. Vidas Ilgaudas
šypsosi naujokams:
– Ir mes tokie buvome, į viską
žiūrėjome su baime, didelėmis
akimis. Vairuotojai iš pirmųjų patruliavimų
irgi grįždavo šlapi nuo
prakaito. Laukti nėra kada – mūsų
kuopos vadas, lenkų kapitonas,
reikalauja kiek įmanoma greičiau
naująją pamainą supažindinti su
atsakomybės rajonu ir užduotimis.
Sunku pasakyti, kada Kosove lengviau
tarnauti – žiemą ar vasarą.
Žiemos mėnesiais kelius padengia
sniegas ir visureigių vairuotojams,
norint įveikti sunkesnes atkarpas,
tenka ant ratų montuoti grandines.
Tuo metu tik 30 procentų provincijos
kelių – pravažiuojami. Vasarą
vargina karštis, o važiuojant
kalnų keliais pakyla milžiniški dulkių
kamuoliai, dulkės nusėda ant
uniformos, trukdo kvėpuoti. Palijus
tie patys dulkėti keliai virsta
sunkiai įveikiama molio ir vandens
tyre. Būdavo – užklimpdavome ir
vienoje vietoje prasikapstydavome
visą valandą. Nepaisant pavojų,
patruliavimas – įdomiausia užduotis.
Malonu, kai kažkur aukštai
kalnuose išgirsti lietuvišką žodį
„labas“, vietiniai mūsų visureigius
ir vėliavėles atskiria, sveikinasi.
Patruliuodami nusileidę nuo
kalnų, užsukame į postą, kur lietuviai
šiandien budi prie specialaus
kelio, skirto KFOR pajėgų transportui.
Juo taikdariai laisvai kerta
Kosovo–Makedonijos sieną. Vyr.
ltn. V. Ilgaudas susisiekia su postu,
o po kelių trumpų frazių, juokais
klausia, ar kava jau užkaista. Poste
irgi nepėsti – atsiliepia: bus!
Šiandien abejose pusėse prie
Makedonijos sienos dirba mišrios
komandos iš senosios ir naujosios
pamainos karių. Iš Kosovo pusės –
„senis“ eil. Egidijus Bražinskas ir
naujokas j.srž. Donatas Vasiliauskas.
Vyrai sklandžiai vykdo tarnybą,
o eil. E.Bražinskas pasakoja,
kad iš jų pusės į savo kaimą pasienio
zonoje dar važinėja arba pėsti
vaikšto vietiniai gyventojai.
Reikia būtį atidiems, antai tarnaujant
KFOR–12 būriui, šiame
poste budėjęs vyr. srž. Vladas
Ignotas, laiku pastebėjęs iš šalutinio
kelio išėjusią mergaitę, ją spėjo
tiesiog griebte išgriebti iš po
pradedančios važiuoti graikų voros
ratų.
J.srž. D.Vasiliauskas jau ne kartą
matytas Lietuvoje, mokymuose.
Antai dar užpernykščiame „Klevo
Žemaičiui kalnų tarpekliai nebaisūs. Vyr.srž Gintautas Kavalenka.
lanke“ jį taikos palaikymo operacijų
mokė kanadiečiai instruktoriai
iš Kvebeko pulko, tik grįžę iš
konfliktų regionų, o dabar jis pats
– taikdarys. Pasiekė savo tikslą.
Nuo Makedonijos pusės eismą
tvarko naujokas j. srž. Rolandas
Tučkus ir senosios pamainos vyr.
srž. Gintautas Kavalenka. Senbuvis
visus vaišina kava ir aprodo
savo valdas: konteineris – skirtas
tarnybai, šalia pupsintis dyzelinis
generatorius, postą aprūpinantis
elektra, buomas. Pusė metų, anot
vyresniojo seržanto, visgi prailgo,
laikas greičiau pradėjo eiti po
atostogų, kada pajuto, jog tarnybos
laikas Kosove persirito į antrąją
pusę. Aišku, laisvalaikiu su
artimaisiais galima susisiekti internetu,
išvedžiotu po dauguma
lietuvių gyvenamuosius konteinerius.
Savanoriai susirašinėja
elektroniniu paštu, tačiau yra ir
tobulesnių priemonių – kariai
ypač pamėgo tas kompiuterines
programas, kurios suteikia galimybę
ne tik girdėti, bet ir matyti
savo pašnekovą.
– Dukros nemačiau jau tris mėnesius,
sesers – dar ilgiau. Ji uždarbiauja
užsienyje ir specialiai
grįžta namo, taigi šeimoj bus dviguba
šventė, kartu grįšim – kalba
vyr. srž. G.Kavalenka.
Apsukę porą ratų Kačaniko gatvėmis
grįžtame į bazę. Sustojame
„prie vėliavų“, ten, šalia kelių
krautuvėlių, ant stiebų plaikstosi
išblukusios NATO, JAV, Lenkijos,
Lietuvos, kitų KFOR misijoje dalyvaujančių
šalių vėliavos. Perkame
suvenyrų, senieji taikdariai jau
pakuojasi kuprines.
Kitą dieną vėl išvykstame patruliuoti.
Visureigyje vyr. ltn.
G.Sutkus, vrš. Valdas Milašius ir
vairuotojas j. srž. R.Tučkus. Išvažiavę
į pagrindinį kelią netrukus
sukame į dešinę. Dar nematytas
kelias – geras, asfaltuotas, tikriausiai
neseniai nutiestas. Taikdarių
džipai spėriai kyla aukštyn – į kalnus.
J. srž. R.Tučkus atsargiai, tačiau
užtikrintai vairuoja mašiną.
Šiomis dienomis dar visi „žali“,
o aš teiraujuosi, ar ne pirmą kartą
seržantas išvažiuoja į kalnus.
Pasirodo, atspėjau – pirmą. Matau,
kad „Ševroletas“ vairuotojui
lengvai paklūsta, bet vis tiek neramu.
Maršrutas šį kartą parinktas
vienas iš sudėtingesnių. O jei
dar būtų buvę po lietaus – tai ir labai
sunkiai pravažiuojamas. Mašinos
po gero lietaus kalnų keliukais
beveik plaukte plaukia. Kurgi neplauks
– vanduo čia nesusigeria į
žemę, kaip kad mes įpratę, – aplinkui
vien akmuo ir klintys. Jis bėga
iš aukštesnės vietos į žemesnę, kol
pagaliau keliais ir skardžiais pasiekia
daubas. Toliau važiuojame
vingiuotu keliu, išsiraizgiusiu kalnuose.
Kelkraščiai sutvarkyti už
Europos Sąjungos lėšas – įrengta
apsauginė juosta, kad nenudardėtume
žemyn. Kur ne kur matyti
albanų sodybos, kiemuose, kaip
įprasta stovi automobiliai, traktoriai,
kiti padargai. Žmonės verčiasi
žemdirbyste, augina galvijus, o
visų akį traukiančios naujų namų
statybos atsiranda taip pat už ES
skiriamas lėšas, arba vietos gyventojų
užsienyje uždirbtus pinigus.
Tik sustok netoli gyvenvietės ir atsidursi
dėmesio centre. Taikdarius
pirmiausia pastebi viską matantys
vaikai, vėliau į KFOR–o mašinas
pradeda neramiai žvalgytis
suaugusieji. Bataliono vertėjas
mūsiškiams iš senojo būrio jau seniau
perdavė žinią: „Žinot ką apie
jus kalba kalnuose? Sako, tie, kurie
važinėja plačiomis ir žemomis
mašinomis, lietuviai, yra geri žmonės“.
Tokia naujiena maloniai nuteikia.
Įsukę į žvyrkelį trumpam
sustojame, šalia kavinė, pastatyta
visai kaip „Bernelių užeiga“, iš
rąstų. Stebimės, medinių pastatų
čia labai reta.
Visureigyje sujudimas – galima
parūkyti, visi žvalgosi, kur surasti
peleninę, o jos nėra. Vrš.
V.Milašius ima butelį, atrodo, su
mineralinio vandens likučiais. Bus
peleninė:
– Sakyk, Tučkau, kaip tau atrodo,
čia vanduo, ar benzinas? Kvapo
lyg ir neužuodžiu, – nori apsidrausti
viršila.
– Parodyk, – atsiliepia vairuotojas.
Visi baimingai žiūrim į butelį,
kol, pagaliau lemiamą žodį taria j.
srž. R.Tučkus. – Čia vanduo, negali
būti benzinas, mašinos – dyzelinės!
Visi pritariame. Judame toliau,
pastebiu ant mašinos vairo iškalbingą
seniau čia tarnavusių lietuvių įrėžtą
užrašą: „Mylėk kaip žmoną, gainiok
kaip uošvę!“ Šventa tiesa. Toliau kildami
aukštyn visureigyje jaučiamės
kaip lėktuve, truputį spaudžia galvą:
– Klausyk, Tučkau, – kreipiasi
grandies vadas į vairuotoją, – ar
tau galvos neskauda? Man tarsi
ausis kas būtų užgulęs.
– Taip, spaudžia truputį, ir aš
panašiai jaučiuosi.
– Tu, Tučkau, žiūrėk man, visgi
už vairo, – nerimauja viršila.
Galvos skausmas netrukus atlėgsta,
pripratome. Viename siaurų
kalnų posūkių priekyje mūsų
važiuojantis visureigis netikėtai
slystelėjo nuo kelio ir vienas ratas,
nuslydęs nuo skardžio krašto,
atsirėmė į žemiau riogsantį akmenį.
Visureigis stabtelėjo, pakrypo į
šoną, o iš būdos ir kabinos paskubomis
išsiropštė kariai. Visų galvose
tos pačios mintys: „Nejaugi
taip turėjo atsitikti per vieną iš
paskutinių patruliavimų?“ Mašina,
mūsų laimei, toliau neslydo ir
j. srž. Albinas Taujanskis, pasitaręs
su vadu, nusprendė rizikuoti. Taip
atsitikus, galima veikti greitai arba
lėtai. Įšokęs mašinon, padedamas
į priekį išėjusio kolegos, būrio mechanikas
energingai spustelėjo akseleratorių
ir džipas, šoktelėjęs iš
vietos, sėkmingai nusileido ant
visų keturių ratų. Laimingai išsisukome.
Vėl sėdame į visureigius, o
kitos mašinos stengiasi pravažiuoti
kiek įmanoma arčiau uolos, toliau
nuo pražūtingo skardžio krašto.
Važiuojame į kitą kaimą, kurio
prieigose taikdarius pasitinka trys
didžiuliai aviganiai. Sukame į siaurą
gatvę, o pataikome į kiemą – iš
abiejų pusių du dideli mūriniai namai,
priekyje aklagatvis. Iš pirmojo
visureigio išlipa visi kariai, kartu
su jais ir vyr. ltn. V. Ilgaudas.
Kieme jau pilna vaikų, jiems taikdariai
išdalija atsivežtas gėrybes
– apelsinus, šokolado plyteles, jogurto
indelius. Kieme renkasi sunerimę
suaugusieji. Būrio vadas
stengiasi juos prakalbinti kol kažkas
atsiliepia vokiškai. Sužinome,
kad apylinkėse ramu, taika, nieko
blogo neįvykę. Iš gyventojų neišgirstame
nei prašymų, nei nusiskundimų.
– O kodėl tokie išsigandę, – albanų
klausia būrio vadas.
– Galvojome, kad darysite
apiešką, išversite namus, – sako
jaunas albanas, vokiškai išmokęs
uždarbiaudamas Vokietijoje.
Prie mūsų džipo, išsilaisvinęs
nuo vaisių ir vaikų dėmesio, atskuba
j. psk. Robertas Preikšaitis. Gal
kas ne taip? Pasirodo, sėdėti džipe
įvažiavus į svetimą kiemą, švelniai
tariant, nerekomenduotina:
– Jei jau įvažiavote į tokį užkampį,
kaip mes dabar, tai visada
išlipkite iš mašinos. Nežinia, ką
sugalvos vietiniai, juk neaišku kokia
jų nuotaika ir požiūris į KFOR
taikdarius, todėl kitą kartą būtinai
išlipkite, įvertinkite situaciją ir jau
tada veikite savo nuožiūra. O dabar,
kol sėdėjote viduje, buvo galima
jūsų mašiną apversti.
Puskarininkis teisus. Atsargumas
čia būtinas. Mašinos atbulos
vos išsuka iš ankšto kiemo, šeimininkai
šypsosi, mojuoja, o pagyvenęs
vyriškis rankų mostais bando
pareguliuoti judėjimą. Apsukę
ratą šiame kaime važiuojame iki
griūties vietos. Toliau važiuoti neįmanoma
– visas kelias užverstas
stambiais kalkakmenio luitais, gerai,
kad tuo metu, kai tai įvyko, čia
nebuvo nei vietinių, nei taikdarių.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris
psl.
Savanorio kelias į
karininkų korpusą,
arba
Kaip tapti atsargos leitenantu per
199 paras
Kosove laikas bėga greitai
Ats. ltn. Linas Giedraitis
Karo akademija
Nors Mokomasis pulkas ir turi
savo žavesio, tačiau visi su nekantrumu
laukė – kaip gi bus ten, Akademijoje.
Buvo smalsu: ką mokysimės,
kaip žiūrės į mus, kiek laisvės
turėsim, kur gyvensim. Visi tikėjosi,
kad, patekę į aukštąją mokyklą,
rasime kažką panašaus į kituose
universitetuose įprastą akademinį
bendravimą. Žiniasklaidos suformuotas
Karo akademijos, kaip „elitinės
mokyklos“, įvaizdis buvo gajus
ir mūsų galvose.
Studentų kovinio rengimo batalionas
jau išformuotas, tad mūsų
dešimtasis absolventų būrys buvo
priskirtas prie 1-osios kariūnų kuopos.
Nežinau kaip buvo anksčiau,
kai absolventai buvo pavaldūs savo
bataliono vadovybei, tačiau dabartinė
tvarka sukėlė nemažai ginčų,
nesusipratimų. Tam buvo priežasčių.
Visų pirma – mes „vitaminai“.
Tiems, kas anksčiau nebuvo susidūręs
su šiuo kariuomenėje vartojamu
žodžiu, paaiškinti galima paprastai.
Dėl to, kad visos kovinio
rengimo disciplinos, kurias kariūnai
ketverius metus mokosi lygiagrečiai
su savo civiline specialybe,
absolventams suspaudžiamos į 15
savaičių, o ir pats atsargos karininkų
rengimas užtrunka neilgai.
Su tuo galima sieti ir dar vieną
daug ginčų sukėlusią priežastį
– absolventų santykius su kariūnais.
Kariūnų skepticizmą kėlė tai,
jog vietoje ketverių metų, Akademijoje
mes praleidome tik 15 savaičių.
Mūsų argumentai, jog savo
ketverius ar šešerius metus (su magistrantūra)
daugelis jau praleido
kituose universitetuose, jog Karo
akademija neruošia dirigentų kariuomenės
orkestrams, informatikų,
teisininkų, skrydžių valdymo
specialistų, jog dalis mūsų čia tik atlieka
savo privalomąją karo tarnybą,
kariūnams neatrodė rimti. Jie
susimąstydavo tik išgirdę klausimą:
„O kas jums neleido studijuoti kitur
ir ateiti į vadų kursus?“.
Karo akademija ne tik moko,
bet ir auklėja, ugdo. Todėl norėjosi
šiek tiek didesnio lankstumo iš taktikos
karininkų, nes mūsų tikslas
buvo išmokti visas pateikiamas karines
disciplinas, o ne ugdyti savyje
lyderius. Beje, mes dažnai svarstydavome
(ir dar tebesvarstome) ir
diskutuodavome apie visus išgirtosios
lyderio ugdymo sistemos ypatumus.
Tačiau tai jau kita tema.
Vidaus tvarka, taikyta absolventams,
kartais atrodė ginčytina, kartais
ganėtinai laisva. Iš anksto užsirašius,
vakare valandai galima išeiti
į miestą, trečiadieniais buvo leidžiama
grįžti ir iki dvidešimt ketvirtos
valandos. Beveik visi savaitgaliai –
namuose. Visa kita – pagal kariūnų
dienotvarkę. Kėlimasis, mankšta,
pusryčiai, bataliono rikiuotė, paskaitos,
sportas, saviruoša.
Mūsų mokslai Karo akademijoje
– kariški. Vėl taktika, tiesa, jau
skyriaus ir būrio lygmens, ginkluotės
kursas, kurio metu buvome supažindinti
su Lietuvos kariuomenėje
turimais, taip pat labiausiai
paplitusiais ginklais, jų raidos istorija,
turėjome progos šaudyti lazerinėje
šaudykloje, taip pat koviniais
šoviniais pistoletais, automatiniais
karabinais, kulkosvaidžiais, mėtėme
kovines granatas. Nemažai problemų
mokantis sukėlė platus ir išsamus
karo inžinerijos kursas, taip
pat ryšiai. Karo topografija, rikiuotė
ir statutai, metodinis rengimas,
ABC kursas – visa tai buvo mūsų
duona kasdienė.
Lauko pratybos – ypatingas dalykas.
Viena savaitė spalio mėnesį
ir trys savaitės lapkričio-gruodžio
mėnesiais Centriniame poligone.
Ten jau praktiškai išbandėme taktikos
gudrybes, karo inžinerijos užduotis,
topografų parengtus orientacinius
žygius. Man įdomiausios
buvo paskutinės keturios taktinių
pratybų dienos, kada kiekvienas
turėjo vadovauti būriui, planuoti
operacijas, ruošti kovinius
įsakymus. Iniciatyvos visiems kartais
reikėdavo griebtis įvairiose netikėtose
situacijose, kai būrio vadas
buvo paskelbiamas žuvusiu, kai
persekiodavo priešai, kai pasiklysdavome.
O sniegas ir spaudžiantis
šaltukas tik sustiprino tuos išgyvenimus.
Dažnas tik tada pradėjo
vertinti sausus batus, šiltą maistą,
miegą, fizinį rengimą ir, svarbiausia,
– draugus.
Po šventinių atostogų visi turėjo
progos išbandyti save vadovaudami
šauktiniams kariams stažuotės
metu. Dvi savaitės kariniuose daliniuose
buvo ganėtinai geras poilsis
prieš baigiamąjį taktikos egzaminą.
Kompleksinis taktikos egzaminas
vainikuoja visus kursus ir yra
labai svarbus. Juk jei suklupsi, netapsi
karininku. Čia turime pritaikyti
ne tik taktikos, bet ir topografijos,
karo inžinerijos kitų disciplinų
žinias. Reikia išspręsti duotą taktinę
situaciją, parengti kovinį įsakymą
ir, aišku, įvykdyti nurodytą
uždavinį. Taip pat apginti savo poziciją
prieš karininkus – taktikos
instruktorius. Jei atvirai – man tai
buvo itin smagu.
Ir... berods viskas. Taip, po visų
Mokomojo pulko džiaugsmų, kovinių
Gaižiūnų poligono uodų, paskaitų
Karo akademijoje, šalimo Pabradės
miškuose, po visų piktumų,
ginčų, mokslų, nuotykių sulaukėme
savo šventės – laipsnių įteikimo ceremonijos.
Žinoma, nenusižengdami
mūsų būrio nerašytoms tradicijoms
– dar kartą, paskutinį kartą,
išsivaikštom su garsiu šūksniu.
(Pabaiga. Pradžia Nr. 3)
Bendroje rikiuotėje ukrainiečiai, lenkai ir lietuviai.
Vrš. Dainius Zinevičius
KFOR–14 būrio vado pavaduotojas
Pabandysiu parašyti, ką mes
čia veikiame. Tarnybų būrys turi
daug. Šį mėnesį net 15 sargybų.
Į šias sargybas visai parai išeina
11 karių, tarp kurių sargybos viršininkas
ir išvedžiotojas. Kaip ir
Lietuvoje, yra pamainos, viena
postuose, kita budinti ir trečia besiilsinti,
pamainoje po tris karius.
Sargyba turi 3 postus. Dar yra tarnyba,
vadinama BY–PASS, tai
praleidimo punktas Makedonijos
pasienyje, skirtas KFOR transportui.
Sieną kertantiems pakanka
parodyti identifikavimo korteles
(ID), o jas turi visi KFOR
kariai. Su šia kortele galima pakliūti
į bet kurią pajėgų bazę Kosove.
Mūsų daugianacionalinėse
užduoties vykdymo pajėgose „Ry-
Vokietija
Nauja Bundesvero rezervo koncepcija
patvirtinta 2003 metais.
Rezervo skaičius nuo 334 000 mažinamas
iki maždaug 100 000 karių.
Vokietijoje rezervo reforma
yra vykdoma dar ir dabar, jos tikslas
– turėti perdislokuojamą rezervą,
galintį dalyvauti tarptautinėse
operacijose.
Taikos metu Bundesvero rezervininkai
gali būti naudojami:
tai“ tarnauja amerikiečiai, lenkai,
ukrainiečiai, graikai, armėnai
ir mes, lietuviai. Taip pat šį mėnesį
turėjome daug patrulių. Patrulių
maršrutai penki. Maršrutai
ir išvykimo laikas keičiami. Patruliuodami
renkame informacija
savo atsakomybės rajone. Yra
bendrų patrulių su KPS (Kosovo
policijos pareigūnais) ir su ISR.
Tai toks patrulis, kada važiuojama
nustatytu maršrutu (dažniausiai
pasienyje su Makedonija), o
mums virš galvų skrenda amerikiečių
sraigtasparnis. Patruliavimo
metu mūsų pasirinktoje vietoje
(maršruto atsakomybės rajone)
įrengiamas mobilus kelių kontrolės
postas, kuriame tikrinami dokumentai
ir asmenys bei jų transporto
priemonės.
Kasdien vienas karys skiriamas
tualetų ir mums priskirtos aplinkos
tvarkymui. O kas antrą dieną
vienas karys eina padirbėti į valgyklą.
Birželį lietuviai vykdys inžinerinę
kelių žvalgybą, čia jau naujovė.
Tai tokios mūsų tarnybos.
Krūviai tikrai nemaži.
Lenkai yra lenkai, juokaujame,
kad būti lenku yra specialybė. Labai
mėgsta bendrauti, svetingi, bet
kartais – savanaudžiai. Lenkų yra
įvairių, vieni geresni, kiti pasipūtę.
Jei čia mūsų būtų kuopa, tai, manau,
reikalai pagerėtų, nes bent
kelis žmones turėtume štabe. Žinojome,
kas mūsų laukia, kokios
tarnybos, gyvenimo sąlygos ir visa
kita. Laisvalaikiu savanoriai eina
į sunkiosios atletikos salę, žaidžia
su lenkų kariais tinklinį, krepšinį.
Laikas bėga greitai, nespėjom įsivažiuoti,
o jau liepą grupė karių
skrenda į namus atostogauti. Atostogų
rotacija baigsis rugpjūčio pradžioje,
dar trys mėnesiai, ir mūsų
misija Kosove baigsis.
NATO šalių rezervo apžvalga
Kpt. Linas Idzelis
KASP štabas
– tarptautinėse operacijose;
– remti partnerių pajėgas;
– Vokietijos ir jos piliečių apsaugai;
– gelbėjimo operacijose;
– tarptautiniam bendradarbiavimui.
Už rezervininkų mokymą yra
atsakingi reguliarūs vienetai, o
dienų skaičius priklauso nuo daliniui
skiriamų lėšų.
Graikija
Graikijoje rezervininkai yra neatsiejama
ginkluotojų pajėgų dalis.
Jaunuoliai, sulaukę 18 metų
amžiaus, šaukiami atlikti privalomąją
tarnybą, po jos yra priskiriami
kurio nors dalinio rezervui, kur
toliau ir mokomi. Rezervininkai
Graikijoje sudaro didelę ginkluotojų
pajėgų dalį, net 75 proc. Rezervą
sudaro:
– išėję į atsargą karininkai;
– rezervo karininkai;
– karininkai medikai;
– visi buvę šauktiniai iki 45
metų;
– įstatymu nustatyta tvarka atleisti
nuo tarnybos piliečiai iki
jiems sukaks 41 ir 50 metų.
Graikija savo rezervininkų į
tarptautines operacijas nesiunčia.
Jie kviečiami į mokymus kartą per
trejus metus, darbo vietos mokymų
metu griežtai saugomos įstatymų.
Vengrija
Vengrijos ginkluotąsias pajėgas
šiuo metu sudaro apie 100 000
karių, iš kurių beveik 60 procentų
rezervas. Vyksta reforma, atsisakyta
šauktinių, tai reiškia, kad visi
reguliarūs vienetai bus sukomplektuoti
100 procentų, o aktyvių
rezervininkų reikės apie 10–20
procentų. Nors pagal konstituciją
visi Vengrijos piliečiai nuo 17 iki
50 metų yra karo prievolininkai,
rezervininkais tampa tik tie, kurie
atlieka privalomąją tarnybą ir
įgyja karinę specialybę. Jie vėliau
kelis kartus (kol sulauks 30 arba
35 metų), atsižvelgiant į turimus
laipsnius, privalo dalyvauti ne
mažiau kaip 90 dienų mokymuose.
Mokymų metu rezervininkai
yra apmokomi kaip ir profesinės
tarnybos kariai. Rezervininkai savanoriai
gali būti siunčiami į tarptautines
operacijas.
(Tęsinys. Pradžia Nr. 5)

psl.
Savanoris
2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)
Kur kovojo Suvalkijos partizanai
Pirmasis apygardos vadas
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius
Pažėrų bažnytkaimis Kauno rajone-Raišupis
Marijampolės savivaldybėje-Gulbiniškiai
Vilkaviškio
rajone-Agurkiškės ir Valkų miškas
Šakių rajone – tokį maršrutą norintiems
pakeliauti Tauro partizanų
apygardos kovų takais pasiūlė
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių
sąjungos Marijampolės filialas.
O norinčių aplankyti kovų vietas
gražų birželio 9-osios rytą atsirado
daug – tai ir patys laisvės kovų dalyviai,
ir Suvalkijos mokyklų moksleiviai,
ir jaunieji šauliai, skautai, ir
Vytenio bataliono kariai. Susidarė
ilgoka automobilių ir autobusų eilė,
kurią Pažėruose pasitiko Alšėnų seniūnas
ats. mjr. Arūnas Stašaitis ir
nulydėjo į tą vietą, kurioje 1951 m.
rugsėjo 4-osios naktį, patekęs į rusų
pasalą, žuvo LLKS Ginkluotųjų pajėgų
štabo žvalgybos skyriaus viršininkas
partizanų majoras Juozas
Lukša. Okupantai nuo kojų nusivarė
norėdami šį, buvusį architektūros
studentą, pagauti – čia jis Vilniuje,
demaskuoja provokatorių ir Lietuvos
išdaviką Markulį, čia jau Suvalkijoj,
vadovauja Birutės rinktinei,
čia jis Stokholme, čia jau Paryžiuje,
Eliziejaus laukais gėrisi, knygą rašo,
čia vėl Lietuvoje. Žuvusio partizano
kūną rusai ilgokai laikė Kauno kalėjime
ir vis vedė į nelaisvę paimtus
partizanus, kad dar ir dar kartą patvirtintų,
jog tai tikrai jis – Lukša.
Apie Juozo Lukšos žūtį žygio dalyviams
papasakojo dim. mjr. Povilas
Pečiulaitis-Lakštingala, kartu buvęs
tą naktį, bet sėkmingai išsprūdęs iš
rusų pinklių ir likęs gyvas.
Raišupis. 1947 m. liepos 30-osios
naktį šeši Geležinio Vilko rinktinės
partizanai vaikščiojo po apylinkės
vienkiemius ir įspėjinėjo gyventojus:
artimiausiu metu rusai vėl trems lietuvius
į Sibirą, slėpkitės, kas galite.
Auštant pasiekė Karčiauskų sodybą
ir joje nusprendė praleisti dieną, nes
trauktis į mišką jau buvo vėlu. Įsitaisė
daržinėje. Dieną sodybą apsupo
rusų gaujos. Mūsiškiai kovėsi iki
galo ir visi žuvo, tačiau jie – tiksliai
žinoma – užmušė net 68 rusus. Kur
buvo Karčiauskų sodyba, šiandien
nė ženklo nelikę, tik paminklas šešiems
bebaimiams lietuviams.
Baltrušaičių sodybos Gulbiniškiuose
taip pat nebelikę, tik ąžuolai
ošia, o po jais rymantis paminklas
primena, jog čia, 1948 m. vasario 2
d., savo gimtajame kaime, žuvo Tauro
apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys,
viena ryškiausių ir talentingiausių
asmenybių Pasipriešinimo
gretose. Žuvo išduotas, o išdavė netoliese
gyvenusi ir su okupantais besitrainiojusi
mergšė. Atkūrus Nepriklausomybę
prokuratūra jai bylą
kelti nepanoro, išdavikė taip ir numirė,
visų niekinama ir smerkiama.
Nuo Gulbiniškių nebetoli ir Opšrūtai,
tapę lietuvių kovos prieš kolonizaciją
simboliu. Šiame kaime
įsitaisė nemažai rusų kolonistų šeimų.
Ūkininkauti jie nei norėjo, nei
mokėjo, įkūrė kolchozą ar sovchozą.
Vyrams okupantų valdžia išdavė
ginklus ir šie naktimis bastėsi po
apylinkes, prisidengę partizanų vardu
plėšikavo, žudė žmones. Moterys
rusės valkatavo po kaimus, vogė
vištas, jų vaikai taip pat vagiliavo,
siaubė sodus. Partizanai du kartus
įspėjo kolonistus ir pareikalavo išsinešdinti
iš Lietuvos, o šiems ne-
Lakūnas, kovojęs žemėje
Kpt. Laimis Pakaušis
Vyčio rinktinės 510 kuopos vadas
paklusus, 1947 m. lapkričio 12-osios
naktį Opšrūtuose apsilankė 70 Žalgirio
rinktinės partizanų. Kolonistai
buvo tokie įžūlūs, jog net bandė
priešintis. Kurie priešinosi, tuos
partizanai sunaikino, kiti, susikrovę
į vežimus savo skudurus, pačias
ir vaikus, iškeliavo nežinoma kryptimi.
Opšrūtų operacija tiek Paleckiui
ir Sniečkui Vilniuje, tiek ir jų šeimininkams
Maskvoje, parodė, kad kol
partizanų yra, Lietuvos kaimo kolonizacija
neįmanoma. Ištremti ūkininką
nesunku, tačiau apgyvendinti
jo sodyboje kokį ivaną beprasmiška,
nes neilgai jis ten kojas šils, partizanai
išvys, o jeigu pasitaikys griežtesnis
vadas, tai ir nušaus, nes kolonistai
tokie pat nusikaltėliai kaip ir
okupantai. Okupantai ir kolonistai
saugiau galėjo jaustis tik dideliuose
miestuose, patogiai įsitaisę iš lietuvių
atimtuose namuose ir butuose,
nes čia partizanai jų nepasiekdavo.
Žygio dalyviai taip aplankė
Tauro apygardos vado mjr. Zigmo
Drungos-Mykolo Jono žūties vietą
Agurkiškėse ir Valkų mišką, kuriame
1945 m. gegužės 12-ąją vyko
vienas didžiausių mūšių Suvalkijoje.
Jo metu sunaikinta apie batalioną
rusų. Partizanams šiame mūšyje
vadovavo kpt. Jurgis Valtys
(slapyvardis Lokys), Nepriklausomybės
metais tarnavęs 7 Butigeidžio
pėstininkų pulke. Buvo pati
partizaninio karo pradžia ir partizanai
kovėsi atvirai – užėmę žiedinę
gynybą, išsikasę apkasus. Greitai
įsitikinta, jog atviroje kovoje
dešimteriopai ar net šimteriopai
gausesnio priešo neįveiksi, reikalinga
kitokia taktika: kirsti iš pasalų,
greitai, netikėtai užpulti ir dar
greičiau pasitraukti.
1910 metų rugsėjo 11 dieną
Pandėlio valsčiuje, Gineišių kaime
gimė Albinas Tindžiulis. Gabus
ir užsispyręs jaunuolis baigė
Karo mokyklą, lankė karo aviacijos
kursus. 1935 metais jam
buvo suteiktas karo lakūno vardas.
Plėsdamas savo žinias tobulinosi
ir toliau.
1944 metais artėjo antroji okupacijos
banga iš Rytų. Aviacijos kapitonas,
taktiškai išprusęs, tikras Lietuvos patriotas,
Pandėlio-Salamiesčio apylinkėse
subūrė kelis ginkluotus būrius.
Albino Tindžiulio-Dėdės partizanai
ilgai ir sėkmingai kovojo Panevėžio,
Rokiškio apskrityse. Albinas Tindžiulis
žuvo 1949-02-02.
Pandėliečiai A.Tindžiulio-Dėdės
gimtinėje pastatė paminklą.
Jis iškilmingai atidengtas birželio
17 d. Iškilmėse dalyvavo Vyčio
rinktinės 510 kuopos kariai.
Kpt. Virgilijus Rudokas
Vyčio rinktinė
Praėjo 61 metai nuo mūšio Lėno
miške. Jį prisiminėme gražią, saulėtą
birželio 18 dieną, atidengiant paminklą
kpt. Juozui Krikštaponiui ir
drauge žuvusiems partizanams.
Kapitonas Juozas Krikštaponis
gimė 1912 metais Užulėnio kaime
ūkininko šeimoje. Jo motina buvo
Prezidento Antano Smetonos sesuo.
Juozas mokėsi Raguvoje, Marijampolės
gimnazijoje. Mokslui
buvo gabus. 1936 metais baigė karo
mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąjį
Algirdo pėstininkų pulką. Iki 1940
metų pasiekė kapitono laipsnį.
1941 m. pavasarį Juozas Krikštaponis
pabėgo iš stovyklos Pabradėje
ir slapstėsi savo tėviškėje Užulėnio
kaime.
1944 metais, artėjant frontui
daugelis žmonių galvojo kaip reikės
elgtis atėjus naujiems okupantams.
1944 metais birželio mėn. vienoje
Lėno kaimo pamiškės sodyboje
įsikūrė besitraukiančios vokiečių
kariuomenės štabas. Netrukus
prie Bagnapolio vienkiemių raudonieji
teroristai nušovė du vokiečius.
Tai įsiutino vokiečius ir jie ruošėsi
bausti visus pamiškės gyventojus:
sušaudyti žmones, sudeginti trobesius.
Juozui Krikštaponiui pavyko
įtikinti vokiečius, jog žmonės čia
niekuo dėti.
Palankus lietuviams vokiečių
generolas J.Krikštaponiui pasiūlė
trauktis į Vakarus drauge su
jais, nes grįžę rusai jį, kaip karininką,
galėjo sušaudyti. J.Krikštaponis
mandagiai atsisakė priimti pasiūlymą,
nusprendęs priešintis sovietams.
Palaikydamas šį sumanymą,
vokiečių generolas davė 4 vežimus
lengvųjų ginklų ir pažadėjo visokeriopai
paremti.
1944 metais liepos 20 dieną
Taujėnų miške įvyko besikuriančių
partizanų grupių sąskrydis.
Į sąskrydį susirinko vyrai iš Vadoklių,
Taujėnų, Siesikų, Pagirių.
Viso jų buvo apie du šimtus.
Sąskrydyje dalyvavo 4 karininkai.
Buvo įkurta partizanų rinktinė,
kuri vėliau pervadinta Vyčio apygarda.
Jos vadu išrinktas kpt. Juozas
Krikštaponis, pavaduotoju – j.
ltn. Danielius Vaitelis.
J.Krikštaponis manė, kad partizanauti
teks neilgai, apie 3-4 mėnesius,
Vakarai nepaliks mūsų vienų,
rusai turės pasitraukti.
J.Krikštaponis savo būrį sudarė
iš 40 vyrų, tarnavusių Lietuvos
kariuomenėje. Kitiems patarė
nestoti į okupacinę rusų armiją
ir slapstytis. Jei prireiks pagalbos,
visi bus pašaukti ginti savo Tėvynę.
J.Krikštaponis su savo būriu laikėsi
Leno miške, įrengtoje stovykloje.
Jis buvo ypatingai gabus organizatorius,
sugebėjo įtikinamai kalbėti,
buvo ištikimas savo idėjai, karštas
Tėvynės patriotas.
1945 metais sausio 11 d. Lėno
mišką apsupo didelės rusų pajėgos.
Sausio 12-osios naktį grioviu
nuo Bagnapolio rusai atslinko iki
partizanų stovyklos. Auštant partizanų
stovykla buvo užpulta. Mūšis
tęsėsi apie šešias valandas. Stovykloje
žuvo pirmasis Vyčio apygardos
vadas Juozas Krikštaponis ir 18
vyrų, dar 2 partizanai žuvo toliau
nuo stovyklos, du partizanai pateko
į nelaisvę.
Po kpt. Juozo Krikštaponio žūties
apygardos vadu tapo j. ltn. Danielius
Vaitelis. Partizaninis karas
tęsėsi. Kpt. J.Krikštaponio viltis,
kad karas užtruks du tris mėnesius
neišsipildė. Prieš imperinę galybę
mūsų tauta liko vienų viena.
Ši kova tęsėsi 55 metus po mūšio
Lėno miške.
Birželio 18 dieną Ukmergės
rajono Lėno miške atidengtas
paminklas kpt. Juozo Krikštaponio
ir drauge žuvusių partizanų
atminimui. Partizanai pagerbti
tylos minute ir Vyčio
rinktinės karių savanorių saliutu.
Prisiminimais pasidalijo
partizanas dim. kpt. Bronius
Juospaitis, Lietuvos Laisvės
Kovų Sąjūdžio tarybos pirmininkas
dim.plk. Jonas Čeponis,
kiti laisvės kovų dalyviai.
Tautos išsklaidymo metas
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius
Karininkų tremties 65-osios metinės
paminėtos Vilniaus karininkų
ramovėje. Minėjimą suorganizavo
Lietuvos kariuomenės karių,
nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio
genocido, artimųjų sąjunga
(pirmininkas Vytautas Zabielskas),
pranešimą skaitė dr. ats. plk.
Stasys Knezys.
1941 m. birželio 14-osios areštai
ir trėmimai nebuvo spontaniški,
kaip teigia rusų istorikai, esą artėjo
karas ir reikėjo imtis prevencinių
priemonių. Nieko panašaus, trėmimai
suplanuoti iš anksto, jiems
kruopščiai ruoštasi, juk sovietai netikėjo,
kad vokiečiai puls, jie patys
rengėsi Vokietiją užpulti. Dar 1940
m. pabaigoje 29-ajame lietuvių korpuse
sudarytas nepatikimų asmenų
sąrašas, kuriame 2600 pavardžių.
Civilių asmenų areštai vyko labai
paprastai: yra sąrašai, adresai, skirtas
reikiamas kareivių kiekis, o kelią
jiems rodė vietiniai komunistai
bei komjaunuoliai, lietuviai ir
žydai. Karininkai areštuoti kitaip.
Baimintasi, kad jie gali priešintis,
todėl areštai vyko poligonuose, lietuvius
sumaišius su rusais ir išvežus
juos į tariamus mokymus, rekognoskuotes.
Atvežus į iš anksto
numatytą miško aikštelę, išrikiuodavo,
o tada iš visų pusių šokdavo
krūmuose tūnoję ginkluoti enkavėdistai.
Apstulbę žmonės nespėdavo
net suvokti, kas čia vyksta ir kodėl,
o jų jau laukė parengti sunkvežimiai,
ešelonai, ilga kelionė kančių
ir mirties keliais, Lamos ežeras,
Norilskas...
Šiandien jau žinoma, kad visi lietuviai
karininkai turėjo būti sunaikinti
– suvežti į vieną vietą ir sušaudyti,
kaip lenkų karininkai Katynės
miške. Sunaikinus karininkus, toks
pats likimas laukė ir puskarininkių.
1942 m. lietuvių latvių ir estų tautiniai
korpusai turėjo būti likviduoti,
šauktiniai kareiviai išsklaidyti po
„plačiąją tėvynę“. Planus sumaišė
prasidėjęs karas.
Vien tik Norilsko lageriuose
kalėjo 1 milijonas 117 tūkstančių
žmonių, iš kurių 80 procentų
ten ir žuvo. 1991 m. būrelis žuvusių
karininkų vaikų ir artimųjų
lankėsi Norilske ir pastatė paminklą,
kurį pašventino mons. Alfonsas
Svarinskas. Apie šią kelionę
televizijos žurnalistė Vanda Preidytė
sukūrė filmą „Šiaurės Golgota“,
kuris ir parodytas minėjimo
ramovėje metu. Norilske žuvusio 6
Margirio pėstininkų pulko kuopos
vado kpt. Liudo Literskio dukra
Violeta, išvykusi ieškoti tėvo pėdsakų,
parašys:
Tas prakeiktas žemės pakraštys,
Tiek likimų ir širdžių sutraiškęs.
Ilgus dar dešimtmečius skaitys
Tuos neišsiųstus-negautus laiškus
Tie, kurie tikėjosi ir vylės...
Tie, kurie beržais pavirtę tyli...
(Violeta Zabielskienė.
Nėriniai, Marijampolė, 2003)
Ir viskas, tik žvarbūs vėjai svetimoje
žemėje, senos pageltusios fotografijos,
kapai, kurių nėra ir liūdesys, kai
dar ir šiandien kas nors ima postringauti:
o kodėl, girdi, kariuomenė nesigynė,
nesipriešino? Lietuvos kariuomenė
buvo pasiryžusi gintis ir savo
pareigą ji būtų įvykdžiusi, reikėjo tik
įsakymo. Ne karininkai ir ne prezidentas
Antanas Smetona kalti, kad tokio
įsakymo nebuvo; atsakomybė tenka
A.Merkio vyriausybei, kairiųjų pažiūrų
kariuomenės vadui V.Vitkauskui,
paradiniam generolui S.Raštikiui.
1941 m. birželio 14-oji įvairiai vadinama:
Gedulo ir vilties diena, Bai-
susis birželis, Tautos išsklaidymo
pradžia... Išsklaidymo – taip, bet ne
pradžia. Viskas prasidėjo dar XIX
amžiuje – ir lietuvių tremtys ištisais
kaimais į Sibirą, ir draudimas lietuviškai
kalbėti viešose vietose, ir lietuviško
rašto draudimas, ir draudimas
lietuviams, baigusiems aukštąjį
mokslą, dirbti Lietuvoje, ir visokie
kitokie draudimai. Keitėsi valdovai,
keitėsi imperijos pavadinimas, tik
nesikeitė požiūris į pavergtas tautas
– surusinti, o jeigu nesileidžia
rusinamos – sunaikinti. Nacionalistinis
ekstremizmas – stebėtinai stabilus
Rusijos politikos bruožas. Filosofas
Antanas Maceina sakėsi bėgęs
nuo komunistų. Poetas Jonas Aistis
1940 metais studijavo Prancūzijoje
ir jam bėgti nereikėjo, tačiau, teigė
poetas, būčiau buvęs tuo metu Lietuvoje,
būčiau bėgęs ne nuo komunistų,
o nuo rusų. Didieji menininkai
vadovaujasi ne tik intelektu bei
sąžine, bet ir ypatinga intuicija, todėl
dažniausiai pasako teisybę.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris
psl.
Kariai – visuomenės dalis
Jūratė Banevičienė
Vyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių
specialistė
Mokinių patriotizmo ugdymas,
aktyvus piliečių dalyvavimas visuomeniniame
gyvenime yra svarbus
Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos
pedagogams. Patarlei, „lenk
medį, kol jaunas“ neabejingi ir Vyčio
rinktinės kariai, drauge su „Ąžuolo“
vidurinės mokyklos pedagogais
ir mokiniais gegužės 24 rytą dalyvavę
žygyje. Žygio dalyviai, 5-11 klasių mokiniai
ir pedagogai, Panevėžio rajono
Berčiūnų miškelyje pamatė rinktinės
žvalgų: vyr. ltn. Valerijaus Gruodžio,
vrš. Daliaus Ožalinsko, vyr. srž. Renaldo
Stuknio ir gr. Amando Nudo
programą, karių ginkluotę, karią pristatė
vyr. srž. Ričardas Kukenis. Kario
ekipuotę demonstravo ltn. Aivaras
Šatrauskas.
Koks žygis be kareiviškos košės!
Kai kurie žygio dalyviai ją ragavo
pirmą kartą.
Apie rinktinės veiklą, jos pobūdį,
svarbias misijas Kosove, Afganistane,
Irake, pratybas, mokymus,
sportinius pasiekimus papasako-
Vrš. D.Ožalinskas supažindina su karių ginkluote.
Srž. Audriaus Valmos nuotraukos
jo rinktinės štabo S5 skyriaus viršininkas
kpt. Virgilijus Rudokas.
Žygyje dalyvavusių mokinių
įspūdžiai: „Jeigu tokia mūsų kariuomenė,
tai ir mes norime tarnauti!“
Pasak mokyklos direktorės
pavaduotojos Virginijos Kuzmienės,
mokykla įgyvendina charakterio
ugdymo programą.
Karių dėka mokiniai sužinojo
daug naujo, suprato, kad Lietuvos
kariai neatsiejama tautos dalis.
Treniruojasi Kyviškėse
Vyr. ltn. Robertas
Švabauskas
Aviacijos rinktinė
Birželio antrojoje pusėje KASP
Aviacijos rinktinėje treniruočių
skrydžius lėktuvu Jak-52 pradėjo
Ats. ltn. Eglė Nenortaitė
Birželio 7 dieną KASP civilių
ir karių bendradarbiavimo kuopos
atsargos karininkai bei profesinės
karo tarnybos kariai
lankėsi Lentvario vaikų globos
namuose. Savanoriai su mielu
noru prisijungė prie Krašto
apsaugos ministerijos ir poetės
Ramutės Skučaitės sumanymo
– aplankyti vaikučius,
jiems padovanoti knygelių ir pabendrauti.
Vaikai galėjo patys iš knygelės
„Pasaką skaitau, pasaką piešiu“
išsirinkti ir išgirsti norimas
pasakas. Tiek mažieji, tiek dideli
vaikai susidomėję klausėsi pačios
poetės Ramutės Skučaitės
ir aktoriaus Gintaro Mikalausko
skaitomų eilių. Pasak poetės,
Karinių oro pajėgų lengvųjų atakos
lėktuvų grandies lakūnai. Skrydžių
tikslas - palaikyti skraidymų įgūdžius,
kol bus remontuojami KOP
lėktuvai L-39. Treniruočių skraidymus
pradėjo 6 KOP lakūnai, kurie
treniruosis iki birželio pabaigos.
CKB kariai Lentvario
vaikų globos namuose
tai vaizduotę lavinanti knygelė.
Kiekvienas knygelėje ką nors
nupiešęs taps jos bendraautoriumi.
Atsidėkodami vaikai poetei
R.Skučaitei ir kariams savanoriams
padovanojo savo rankomis
padarytas lauko gėlių
puokšteles.
Tai antrasis KASP civilių ir
karių bendradarbiavimo kuopos
karių apsilankymas Lentvario
vaikų globos namuose.
Pirmąjį kartą kariai savanoriai
vaikus lankė praėjusių metų pabaigoje,
tada buvo įteiktos Krašto
apsaugos ministerijos kalėdinės
dovanėlės.
Civilių ir karių bendradarbiavimo
kuopos kariai ir ateityje
planuoja lankyti šių globos
namų vaikus, su jais bendrauti.
TAPK NEATLYGINTINU
KRAUJO DONORU
Jūratė Banevičienė
Vyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių specialistė
Vyčio rinktinės kariai gegužės 29 dieną dalyvavo Nacionalinio
kraujo centro neatlygintinos donorystės akcijoje „Dovanoju kraujo
– dovanoju gyvybę“. Tapdamas donoru žmogus padeda kitiems,
gelbsti gyvybes, šis jausmas kariams artimas ir suprantamas, tad ir
agituoti, įtikinėti nereikėjo.
Žvalgų pasirodymas.
Sportas
Didžiosios Kovos rinktinės diena
Vrš. Algimantas Ilgūnas
Didžiosios Kovos rinktinės štabas
Gegužės 20 dieną Utenoje
vyko Didžiosios Kovos rinktinės
7–osios sporto žaidynės,
o kartu ir Partizanų pagerbimo
kariuomenės ir visuomenės vienybės
dienos paminėjimas. Varžybose
dalyvavo rinktinės štabo,
802, 803, 804, 805, 806, 807,
808, 809, 810, 811 kuopų kariai
savanoriai ir profesinės tarnybos
kariai, Vilniaus statybininkų
rengimo centro mokyklos moksleiviai,
Utenos šaulių rinktinė.
Žaidynių metu rinktinės padaliniai
ir svečiai žygiavo miesto gatvėmis
į „Utenio“ stadioną, kur
pasitiko rinktinės vadas ir valdžios
atstovai. Akrobatinį skraidymą
demonstravo Aviacijos
rinktinė, vyko ginkluotės ir eki-
puotės paroda, koncertavo Vilniaus
įgulos karininkų ramovės
kapela „Vilnija“ (vadovas Leonas
Pranulis). Norintys galėjo
paragauti kareiviškos košės.
Žaidynių programoje buvo
krepšinio, virvės traukimo, granatų
svaidymo, savanorių galiūno,
svarsčio kėlimo rungtys, nekonkursinė
šaudymo oriniu šautuvu
rungtis.
Krepšinio rungtyje 1–ą vietą užėmė
809 (Molėtų) kuopos kariai;
2–ą vietą Vilniaus statybininkų
rengimo centro komanda; 3–iąją
– 810 (Ignalinos) kuopa.
Virvės traukimo rungtyje
1–ąją vietą užėmė 811 (Švenčionių)
kuopa, 2–ąją – 809
(Molėtų) kuopa, 3–iąją – 805
(Ukmergės) kuopa.
Granatų svaidymo rungtyje
1–ąją vietą užėmė 806 (Anykščių)
kuopa, 2–ąją vietą 811 (Švenčionių)
kuopa, 3–iąją – 809 (Molėtų)
kuopa.
Savanorių galiūno rungtyje 1–ąją
vietą užėmė 811 (Švenčionių)
kuopa, 2–ąją – 809 (Molėtų) kuopos
komanda, 3–iąją – 804 (Trakų)
kuopa.
Svarsčio kėlimo rungtyje
1–ąją vietą užėmė 811 (Švenčionių)
kuopa, 2–ąją – 808 (Zarasų)
kuopa, 3–iąją – 810 (Ignalinos)
kuopa.
Nekonkursinės šaudymo oriniu
šautuvu rungtyje 1–ąją vietą
užėmė Marius Losinskis,
2–ąją vietą – vrš. Arūnas Stanelis,
3–iąją – Žydrūnas Navadničinas.
Bendroje įskaitoje žaidynių
nugalėtojais tapo švenčioniškiai
– 811 kuopos kariai, antrąją vietą
užėmė Ignalinos savanoriai
(810 kuopa), trečiąją – molėtiškiai
(809 kuopa).
Nuoširdžiai užjaučiame Štabo ir aptarnavimo kuopos
vadą kpt. Valdą Pempę dėl mamos mirties.
Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė
Reiškiame nuoširdžią užuojautą Kauno karininkų ramovės
viršininkui ats. mjr. Gediminui Reutui dėl tėvo mirties.
KASP vadas ir štabas
Nuoširdžiai užjaučiame psk. Raimondą Noviką dėl mamos
mirties.
Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė
Dėl mamos mirties nuoširdžiai užjaučiame vrš. Vandą
Vadapolienę.
Vyčio apygardos 5-oji rinktinė
Dėl tragiškos brolio žūties nuožirdžiai užjaučiame 631
kuopos savanorį gr. Audrių Banį.
Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė

psl.
Savanoris
Gr. Vilius Džiavečka
„Savanorio“ korespondentas
Birželio 5–ąją Algirdo mechanizuotajame
pėstininkų batalione
įvyko misiją baigusios Goro provincijos
atkūrimo grupės antrosios pamainos
PAG–2 sutiktuvės. Kariai,
atlikę misiją Afganistane, apdovanoti
medaliais už „tarptautines misijas“,
tarptautinėse operacijose
dalyvaujantys nebe pirmą kartą –
šio medalio ženklu.
Praėjusių metų lapkričio mėnesį
iš Ruklos į Afganistaną išlydėti
kariai, vadovaujami plk. Gintaro
Ažubalio, sėkmingai įvykdę užduotis,
gegužės pabaigoje sugrįžo į Lietuvą.
Taikdarių sutikimo ceremonijoje
dalyvavo Krašto apsaugos
ministerijos ir Lietuvos kariuomenės
vadovybė, karių artimieji.
PAG–2 misijos metu Goro provincijoje
atliko daug svarbių užduočių.
Mobiliosios ryšio ir stebėjimo
grupės nuolat vykdavo į ilgo nuotolio
patrulius 5–6 paroms, palaikydamos
ryšį su atokiausiais Goro
provincijos rajonais, aiškindavosi
gyventojų poreikius. Provincijos
atkūrimo grupės vadas plk. G.
Ažubalis misijos metu bendravo su
Čagčarano valdžios atstovais, susitikdavo
su provincijos gubernatoriumi,
bendradarbiavo su vietos
saugumo ir nusiginklavimo komitetais.
Šiuo metu Afganistane vyksta
saugumo reforma, kurios metu lietuvių
kariai perima ginklus iš Goro
provincijos gyventojų. PAG–2 kariai
sunaikino 2387 sprogmenis ir
apie 12 tūkst. kg šaudmenų.
Antrosios grupės sudėtyje misijoje
dalyvavo ir daugiau nei 40 karių
iš Savanorių pajėgų. Daugiausia
iš Dainavos apygardos 1–osios
rinktinės.
PAG–2 vadas labai gerai įvertino
savanorių būrį, kuris įrodė, kad
savanoriai yra pasiruošę profesionaliai
vykdyti tarptautinių operacijų
užduotis ir itin noriai bei entuziastingai
atlieka savo pareigas. Jie,
anot pulkininko, pateisino kariuomenės
vadovybės pasitikėjimą.
Apsaugos būriui, vadovavo vyr.
ltn. Giedrius Skiesgilas.
Būrio savanoriai, vykdydami užduotis,
įgavo neįkainojamos patirties.
Kelmiškiai grandiniai Antanas
Tučkus, Audrius Banys ir Martynas
Vaičiulis pusmetį praleido Goro
provincijoje, toli nuo artimųjų ir civilizacijos.
Savanoriai į Afganistaną
išvyko iš Prisikėlimo 6 rinktinės 631
kuopos.
Gr. M.Vaičiulis jau beveik penkerius
metus tarnauja Kelmės
kuopoje, neakivaizdžiai studijuoja
Šiaulių universiteto Sociologijos
fakultete. Trečiajame kurse
savanoriui visgi teko pasiimti akademines
atostogas. Dabar Martynas
sako grįšiąs į universitetą ir dalį
misijoje Afganistane uždirbtų pinigų
skirsiąs mokslui. Prieš tarnybą
Savanorių pajėgose gr. M.Vaičiulis
šauktiniu atitarnavo Jėgerių batalione.
Iki šių dienų su pasididžiavimu
prisimena metus praleistus
bataliono „Deltos“ kuopoje. Po
tarnybos norėjęs pasilikti kariuomenėje
šauktinis užpildė prašymą,
tačiau tuo metu tapti profesionalu
nebuvo galimybių. Grįžęs
į gimtinę Martynas tapo
savanoriu, o kai mūsų pajėgos
pradėjo dalyvauti
tarptautinėse misijose,
su draugais A.Tučkumi ir
A.Baniu perėjo atranką.
– Tikėjomės – pasakoja
vaikinai, – pakliūti
į Kosovą, KFOR–o būrį.
Tačiau išėjo truputį kitaip.
Kuopos vadas pranešė,
kad yra trys vietos – bet
ne į Kosovą, o į kitą –
Goro provinciją, Afganistane,
PAG–2 apsaugos
būryje. Kiek pagalvoję
sutikome ir ankstyvą rudenį
išvykome į pasirengimą
Dragūnų mokomajame
batalione.
Specialus pasirengimas
prieš misiją, anot
karių, labai reikalingas, suvienodinamos
karių žinios, tobulinami
veiksmai skyriaus ir būrio sudėtyje,
tačiau... misijos vietovė savo
klimatu ir geografija labai jau skiriasi
nuo poligono. Ypač naudingos
buvo paskaitos apie Afganistano
papročius, kultūrą, taip pat dari
kalbos pradžiamokslis.
– Į Afganistaną išskridome su antrąja
grupe, – pasakoja Martynas, –
Zokniai, Ramštainas (JAV karinė
bazė Vokietijoje), Heratas ir pagaliau
– Čagčaranas. Atmintin įstrigo
Čagčarane pamatyti sovietinės karinės
technikos likučiai. Va kaip būna,
kai į Afganistaną atvykstama kariauti,
galvojome žiūrėdami į suvarpytus
šarvuočių ir sunkvežimių griaučius.
Atvykę į stovyklą, kai dar ten buvo
pirmasis PAG–as, apsigyvenome
sausakimšose palapinėse. Suprantama,
nebuvome labai patenkinti,
tuo labiau, dar aklimatizacija, stresas.
Kai stovykloje likome vieni, kiekvienas
skyrius įsikūrė atskiroje palapinėje,
viskas pradėjo stotis į savo
vėžes. Atsigavome. Pirmosiomis savaitėmis
visiems uždraudė sportuoti.
Turėjome priprasti prie gyvenimo
2250 metrų virš jūros lygio aukštyje.
Asmeniškai aš jokio silpnumo nejaučiau,
tačiau ir vėliau, prireikus
sparčiau paėjėti, dažnas jausdavo
oro trūkumą.
Kai Afganistane minėjome savanorių
dieną, sausio mėnesį, teko atbėgti
iš sargybos bokštelio į aikštę.
Sukaupęs jėgas ir sunkiai gaudydamas
orą vos prisistačiau ir paprašiau
leidimo užimti savo vietą.
Gyvenimo sąlygomis mūsų stovykloje
nesiskundėme, maistas – geras,
atsivalgėme amerikietiškų mėsainių
ir dešrainių, valgykloje būdavo ir kitokių
patiekalų, netgi ledų. Su namiškiais
susirašinėdavome internetu,
mėnesiui dar gaudavome 86 litus,
skirtus pokalbiams telefonu.
Savanoriai iš apsaugos būrio pasikeisdami
budėdavo bokšteliuose,
patruliuodavo Čagčarano apylinkėse,
keletą kartų buvo išvykę į tolimesnį
patrulį – aplankė Davlijaro
ir Taivaro miestus. Vienas miestas
nuo lietuvių stovyklavietės nutolęs
60, kitas – daugiau nei 100 kilometrų.
Šį atstumą lietuvių patruliai
Afganistano keliais įveikė per daugiau
nei 7 valandas. Keliai, anot savanorių,
sunkiai pravažiuojami ir
nenupasakojami. Norint suprasti,
reikia pamatyti pačiam. Vėžes,
kur vieną kartą pravažiavo koks
nors transportas jau galima vadinti
keliu. Būna, kad ir tokie keliai jais
bevažiuojant paprasčiausiai „pradingsta“,
o vėžlio greičiu ropojantis
„Hameris“ vos neužlekia ant pakalnėje
pastatyto namelio stogo. Nustebęs
visureigio ekipažas tik tada
pastebi, kad dar kiek, ir būtų pakibę
ant skardžio krašto...
Tarnyba Afganistane, anot savanorių,
praėjo pakankamai ramiai,
didesnių incidentų neįvyko.
O situacijų tarnyboje pasitaikydavo
daug ir įvairių. Tekdavo pakelti
greitojo reagavimo skyrių dėl netoliese
nakčiai įsikūrusių piemenų
stovykloje uždegto laužo. Naktys
ten mums neįprastos – stipriai
atšąla oras, o naktinis dangus,
mėnulis ir žvaigždės, atrodo visiškai
kitokios nei Lietuvoje. Dangus
ten, regis, arčiau, o mėnulis ir
žvaigždės – didesni. Ne vienas tai
pastebėjo. Mūsų kariams per pusmetį
tarnybos teko išgyventi ir ti-
2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)
„Lietuvoje geriausia, nes čia – tėvynė“, –
sako antrosios Goro provincijos atkūrimo grupės pamainos savanoriai, baigę misiją Afganistane.
PAG-2 kariai, kelmiškiai gr. Antanas Tučkus ir Martynas Vaičiulis.
Autoriaus nuotrauka
Molio namai ir avių kaimenės – įprastas Afganistano vaizdas.
krą afganistanietišką žiemą, kurią
antrosios lietuvių pamainos kariai
Goro provincijoje patyrė pirmieji.
– Žiema kalnuose trunka iki pietų.
Dažniausia, kiek prisninga per
naktį, tiek po pietų ištirpsta, – pasakoja
Martynas. – Aukščiau kalnuose
oro sąlygos daug atšiauresnės,
jas patyrė mobilios ryšio ir stebėjimo
grupės. Mums išvykstant gegužę,
dienos jau būdavo karštos, o
naktys išlikdavo vėsios. Saulė kaitina
iki pietų, o po pietų kyla vėjas,
būna atvėsta oras.
Lietuvių karius, išvykus už stovyklos
ribų, labiausia šokiravo skurdi
daugumos vietinių gyventojų buitis
ir gyvenimo sąlygos. Afganistane
žmonės didelėmis šeimomis gyvena
iš molio drėbtuose nameliuose.
Kuklūs pastatai apjuosti didelėmis
tvoromis, jos dažniausiai nudrebiamos
dar prieš pradedant statyti patį
namą.
– Ten nėra elementaraus apie
asmens higieną ir sanitariją supratimo,
todėl dažnas susimąstydavome,
kaip šie žmonės apskritai išgyvena,
kai toje pačioje upėje mazgoja kojas,
ir čia pat iš jos semia vandenį
maistui. Neskiepytas ir nepasirengęs
europietis čia pirmosiomis savaitėmis
susigriebtų visą abėcėlę
hepatito virusų ir žūtų. Vaikai čia
užauga vos ne natūralios atrankos
principu, – mano taikdariai.
Po misijos savanoriai kalba norintys
pereiti į profesinę tarnybą. Iš
kelmiškių trijulės tapti profesinės
karo tarnybos kariais norėtų Martynas
ir Antanas. A.Tučkui
bebūnant misijoje smarkiai
paūgėjo dukrelė, kurią tėtis
pusę metų matė tik nuotraukose,
atsiunčiamose elektroniniu
paštu. Dabar šeimos
galva džiaugiasi grįžęs į tėviškę:
– Dukrelė vos bepažino,
kai išvažiavau, jai tebuvo aštuoni
mėnesiai, o dabar jau
net metai ir trys mėnesiai!
– Ar nebuvo sunku, – klausiu
vyrų, – visgi pusę metų be
atostogų Afganistane?
– Ne, – kalba, žemaičiai,
– sunku nebuvo. Laikas stovykloje
tiesiog bėgte bėgo.
Kai nuolat skubi, turi darbo
ir vykdai užduotis pati misija
pralekia labai greitai.
– Jau Lietuvoje nusileidus
lėktuvui, – pasakoja vyrai, – apėmė
nenusakomas jausmas, Karmėlavos
oro uoste net žalia akyse pasidarė
– nuo emocijų ir gimtinės spalvų.
Afganistane tokių spalvų nėra – ten
dominuoja ruda ir geltona. O Lietuvoje
geriausia, nes čia – tėvynė.
Vyrai mažakalbiai, kaip ir dera kariams.
Į misiją ateityje neatsisakytų
vykti, tačiau dabar svarbiausia – pailsėti.
Užtektų kokių trijų–keturių savaičių
atostogų, be jų taikdarių dar
laukia užtarnauta reabilitacija Druskininkuose
arba Palangoje.
Savanoris, SL 1469.
steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.
leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.
Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.
Eina nuo 1991 02 09
Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.
El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.lt
Spausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius.
Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.
Indeksas 0099
Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris.
Korespondentas gr. Vilius Džiavečka.
Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.
Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“
Kaina 1 Lt 20 ct