Nuotolinio mokymo kursai - KraÅ¡to apsaugos ministerija

More documents

Recommendations

Info

psl. Savanoris 2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Paskyrimai Mjr. Gediminas Macijauskas paskirtas Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vadu. Mjr. Kęstutis Leonavičius paskirtas Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 105 priimančios šalies paramos kuopos vadu. Kpt. Valdas Gecevičius paskirtas Dainavos apygardos Štabo ir aptarnavimo kuopos vadu. Kpt. Rimantas Jasinevičius paskirtas KASP štabo viršininko pavaduotoju civilių ir karių bendradarbiavimui. Kpt. Asta Petraškienė paskirta Dainavos apygardos štabo S1 skyriaus viršininke. Kpt. Edvinas Žvirblis paskirtas Aviacijos rinktinės štabo S4 skyriaus viršininku. Atsisveikino su tarnyba Į atsargą paleisti: plk. ltn. Leonas Stonkus, kpt Ramūnas Varnavičius, vyr. ltn. Jeronimas Kopcikas, vyr. ltn. Ugnius Vaišnora, vrš. Zigmas Kleinas, srž. Virginijus Bajerkevičius, srž. Andrius Jokubaitis, srž. Juozas Kiljonas, srž. Joana Striaukienė. Laipsniai Suteikti aukštesni laipsniai: majoro kpt. Vytui Pangoniui kapitono vyr. ltn. Jevgenijui Leilandui vyr. ltn. Ignui Sladkevičiui. Apdovanojimai Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu mjr. Raimondą Matulaitį. KASP vadas apdovanojo medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“ (5-erių metų) j. srž. Saulių Kašėtą, j. srž. Andrejų Petročuką, j. srž. Darių Pocių, gr. Renatą Butkų, gr. Darių Kaminskį, gr. Rytį Lukšį, gr. Arūną Navickį, gr. Ingridą Noreikytę, gr. Andrių Ramošką, gr. Arvydą Vileikį, gr. Žydrūną Zanickauską, eil. Rimantą Avyžių, eil. Aivarą Doviltį, eil. Gediminą Juknevičių, eil. Saulių Kazlauską, eil. Laimoną Laurikietį, eil. Vytautą Marozą, eil. Žydrūną Valentiną; padėkos raštu vyr. ltn. Tadą Kavaliauską, ltn. Eimantą Paplauską, vrš. Arvydą Bikauską, vrš. Antaną Gutauską, vyr. srž. Sigitą Tamašauską, srž. Darių Anužį, srž. Gediminą Gedgaudą, srž. Darių Petriką, srž. Praną Ruikį, j. srž. Kostą Brazdeikį, j. srž. Kęstutį Kabaliną, j. srž. Romą Marčių, gr. Rimantą Kaubrį, gr. Audrių Mažeiką. XVI savanorių ŽAIDYNIŲ PROGRAMA Liepos 1 d. 10.30 val. Karinės eitynės miesto gatvėmis. 11.00 val. Iškilmingas žaidynių atidarymas Marijampolės stadione ,,Sūduva”. 11.30 val. Meninė programa. 12.20 val. Nekonkursinės rungtys. SPORTINĖ PROGRAMA 11.00 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72) – karinis kliūčių ruožas (komandinės varžybos). 13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – granatų svaidymo varžybos. 13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo varžybos. 13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – konkursas ,,Savanorių galiūnų komanda 2006”. 14.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A1–B2). 14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – svarsčio kėlimo varžybos. 15.30 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72) – kovinis kliūčių ruožas (asmeninės varžybos). 16.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigynos atrankinės varžybos. 16.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A2–B1). 16.30 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo finalinės varžybos. KULTŪRINĖ PROGRAMA 20.00 val. Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo centre šventinė vakaronė. Diskoteka. 24.00 val. Šventinis fejerverkas. Liepos 2 d. 9.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos dėl III– IV vietų. 10.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigynos finalinės varžybos. 11.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (Gamyklų g. 1) krepšinio varžybos dėl I–II vietų. 13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – Savanorių pajėgų orkestro koncertas. 14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – iškilmingas žaidynių uždarymas. NEKONKURSINIŲ RUNGČIŲ PROGRAMA Laikas Rungtis Organizatorius 2006-07-01 15.00 Peilio mėtymas į taikinį 2 –oji rinktinė 2006-07-01 15.00 Strėlyčių mėtymas į taikinį 3-ioji rinktinė 2006-07-01 16.00 Bėgimas su maišais 5-oji rinktinė 2006-07-01 12.20 Kelmo metimas 6-oji rinktinė 2006-07-01 12.20 Šaudymas pneumatiniu šautuvu į taikinius 8-oji rinktinė 2006-07-01 15.00 Rankų lenkimas Dragūnų bn. Nuotolinio mokymo kursai Atkelta iš 1 psl. Kursus baigė: iš Dainavos rinktinės – j. srž. Vytautas Eidukaitis (vadybininkas, Mykolo Riomerio universiteto studentas), iš Dariaus ir Girėno rinktinės – gr. Tauras Valevičius (gydytojas), gr. Mindaugas Rakauskas (Veterinarijos akademijos dėstytojas) ir gr. Lina Jakutytė (filologė), iš Prisikėlimo rinktinės – eil. Jurgita Miliškevičiūtė (mokytoja) ir eil. Antanas Žmėjauskas (inžinierius), iš Didžiosios Kovos rinktinės – j. srž. Saulius Paskačimas (inžinierius), j. srž. Karolis Zikaras (istorikas) ir gr. Aleksandras Žuravliovas (vadybininkas). Trys savanoriai neišlaikė egzaminų ir jiems bus sudaryta galimybė perlaikyti. Sunku net patikėti, tačiau egzamino nepavyko išlaikyti mokytojui, inžinieriui ir mokslų daktarui. Pasirodo, ne taip lengvai tos žvaigždutės antpečiuose atsiranda. Nuotolinio mokymo centras (NMC) įkurtas 2001 metais Tartu, Baltijos gynybos koledže. Vėliau jis buvo suskaidytas į tris savarankiškus centrus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Lietuviškas centras įsikūrė J.Žemaičio karo akademijoje. Nuotolinis mokymas nesenas dalykas ir daug kas jį dar painioja su neakivaizdinėmis studijomis, tačiau tai ne tas pat. Nuotoliniu būdu žmogus bent Lietuvoje neįgyja akademinio išsilavinimo diplomo, o tik tobulinasi, kelia kvalifikaciją, diplomą dažniausiai jis jau turi. Devyni savanoriai yra pirmieji, baigę mokslus Karo akademijos Nuotolinio mokymo centre. – NMC vadovavo kpt. Riman- teto trečiakursis, kartu su kitais studentais, išėjo ginti Lietuvos. Kažkas pakvietė ir jie išvyko į Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą. Tarnyba Kauno rinktinėje, susidūrimai su rusais perimant karininkų ramovę, budėjimai, pirmieji mokymai. Baigęs mokslus Saulius sugrįžo į gimtąjį Vilnių, dirba inžinieriumi ir tęsia tarnybą. Vadovavo skyriui, būriui vadovauja jau 10 metų. – Būriui vadovauti aš moku, praktinių įgūdžių pakanka, – sako, – o kursai davė metodiką, sistemą. Anksčiau ruošdamasis užsiėmimams visą stalą užversdavau knygomis, dabar jau žinau, ko reikia ir kur ieškoti. Ko trūko kursuose, tai konsultacijų prieš tas Jarmalavičius, dabar majoras, Birutės bataliono štabo viršininkas, – pasakoja KASP štabo viršininko pavaduotojas mjr. Vidas Šarakauskas. – Jis turėjo savų idėjų ir sumanymų, aš savų. Ir štai mes abu, du dzūkai, ėjome pas pajėgų štabo viršininką plk. ltn. Almantą Leiką, tarėmės, svarstėme, kol galiausiai nusprendėme: atrinksime rinktinėse grupę savanorių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, vadovavimo patirties (skyrininkus, būrių vadus) ir pabandysime. Atrinkome 21 savanorį, tačiau jau po dviejų mėnesių beliko vos 12, ir visai ne todėl, jog jie būtų negabūs ar tinginiai, ne, žmonėms tiesiog nepavyko suderinti mokymosi ir savo civilio gyvenimo, darbų. Ne visi suprato, kas tas nuotolinis mokymasis, gal galvojo, jog viskas bus paprasčiau, gal ir mes ne viską sugebėjome paaiškinti. Statistika rodo, kad nuotoliniu būdu mokslus dažnai baigia vos apie pusė pradėjusiųjų. Į visus mūsų pasiūlymus Karo akademija atsižvelgė, bet tai buvo pirmasis bandymas, kiti kursai, o spalį pradės mokytis dar viena savanorių būrių vadų grupė, manau, vyks sklandžiau. Kursus baigusieji rašė savo pastabas apie nuotolinį mokymąsi, pasiūlymus. Sutinku beveik su 90 proc. pareikštų pastabų ir į jas bus atsižvelgta. Rezervo būrių vadų nuotolinio mokymo kursus geriausiai baigė Didžiosios Kovos rinktinės 802 kuopos būrio vadas j. srž. Saulius Paskačimas, savanoriu tarnaujantis jau 15 metų. Pradėjo 1991 m. sausio 21–ąją, kai jis, Kauno politechnikos instituto Skaičiavimo technikos fakulegzaminus. Kai man ir Karoliui Zikarui suteiks laipsnius, mūsų kuopoje visi būrių vadai bus karininkai. Du jau turime – atsargos leitenantus Arvydą Čepukėną ir Andžiejų Geglį. Kalbant apie tarnybą, norėčiau pasidomėti, kodėl „Savanoris“ beveik nerašo J. srž. Saulius Paskačimas. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotr. apie pajėgų komplektavimo problemas, kurios tampa vis aktualesnės ir aštresnės. Eiliniams savanoriams dažnai nesuprantami ir rotacijų tikslai, kai pakeičiama visa kuopos vadovybė – vadas, jo pavaduotojas ir intendantas. Mūsų kuopa vienu metu, manau, buvo viena iš geriausių rinktinėje. Vadas kpt. Dainius Andriušis žinojo, ko nori, subūrė tvirtą branduolį, siekė, kad visi vadai turėtų laipsnius, būriams vadovautų leitenantai, kuopa kilo į viršų. Po Andriušio mirties pasikeitė visa vadovybė ir juntamas tam tikras nuosmukis, viskas tarsi prasideda iš naujo. O savanoriai toks kontingentas, jeigu ką daro, jie turi būti įsitikinę to darbo prasme ir reikalingumu antraip į užsiėmimus susirinks ne kuopa, bet 10–15 žmonių. Dainavos rinktinės vadas mjr. Raimondas Matulaitis džiaugėsi, kad ir jo rinktinės vienas karys – Vytautas Eidukaitis – baigė kursus. Jaunesnysis seržantas, būsimasis teisininkas, gudravo: – Kai aš pirmaisiais metais tarnavau prieštankiniame būryje, tai man visai buvo neįdomu, ėjau tik todėl, kad reikia eiti. Tik tapęs pėstininku pajutau tarnybos skonį ir žavesį, ir štai vadovauju būriui. Savanorių būrio vado pareigos specifinės, įdomios ir sudėtingos, reikia visada jausti tą ribą, kurios negalima peržengti, o jeigu peržengsi – tu ne vadas. Aš ir galvoju, kas geriau: leitenanto laipsnis ar puskarininkio? Jeigu kartais atsidurčiau profesinėje tarnyboje, tai geriau puskarininkiu. Mjr. R.Matulaitis: – Būsi leitenantu, būsi... Mjr. V.Šarakauskas: – Į pirmąją laidą rinkome savanorius su aukštuoju išsilavinimu. Anksčiau ar vėliau visi pajėgų būrių vadai turės karininkų laipsnius. Reikia galvoti ir apie jų pavaduotojus – būrininkus. Kad leitenantas ir jo pavaduotojas kalbėtų viena kalba ir suprastų vienas kitą, į nuotolinio mokymo kursus reikėtų siųsti ir neturinčius aukštojo išsilavinimo savanorius, kurie taptų būrininkais, puskarininkiais. Praėjusią savaitę kursus Nuotolinio mokymo centre baigė KASP logistų grupė.
2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris psl. Karo kapeliono žodis Jono Krikštytojo gimimas Kpt. Povilas Paukštė Vilniaus įgulos karo kapelionas Gegužės 31–birželio 1 dienomis Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus, Savanorių pajėgų vadas plk. Antanas Plieskis bei juos lydinti delegacija svečiavosi Kosove, kur aplankė Lenkijos-Ukrainos batalione POLUKRBAT tarnaujančius KASP karius. Pagoniškoje lietuvių religijoje saulės kultas užėmė labai svarbią vietą, todėl trumpiausiai nakčiai ir ilgiausiai dienai buvo skiriama ypatinga reikšmė. Labai ilgą laiką tai buvo šventa ir stebuklinga naktis, kurios metu susidurdavo tamsiosios jėgos su šviesiosiomis. Iki krikščionybės ši šventė buvo vadinama Rasomis, Kupolėmis, Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262 metų rusiška Ipatijaus kronika, kurioje minimas žodis ,,kupalė“ Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia ne iš karto pripažino šią pagonių šventę. Tačiau nebuvo galimybės sustabdyti jos šventimo. Tada bažnyčia, ilgokai prieštaravusi (apie tai daug rašo vysk. Motiejus Valančius knygoje ,,Žemaičių vyskupystė“) priėmė Rasos ar Kupolės šventę, sutapatindama ją su Šv. Jono Krikštytojo gimimo švente. Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir masiškai Jonines pradėta švęsti apie septintojo dešimtmečio pradžią, o Rambyno kalne, Kernavėje, Joninės buvo švenčiamos visą laiką, nepaisant net ir valdžios persekiojimų ar draudimų. Suvažiavę žmonės švęsdavo Rasos šventę, rinkdavo vaistingas žoles (kupoliaudavo), pindavo vainikėlius, mesdavo medin, plukdydavo upėje ar ežere, degindavo laužus, dainuodavo, šokinėdavo per ugnį, vidurnakty maudydavosi, kad apsišvarintų ir įgautų jėgų, eidavo paparčio žiedo ieškoti. Bažnyčia šią dieną švenčia Jono Krikštytojo gimimą, skaito šiuos evangelijos žodžius: ,,Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“. (Lk 1, 57 – 66. 80 ) Šeima neturinti vaikų pagal žydų tradicijas laikoma Dievo prakeikta, pasmerkta. Šis požiūris yra gyvas ir šiandien. Todėl Zacharijas ir Elžbieta buvo prislėgti, matydami kaimynus, besidžiaugiančius savo vaikais. Buvo ir dar viena problema. Zacharijas ir Elžbieta jau buvo garbingo amžiaus ir tai slėgė dar labiau. Taigi Jono gimimas iš dalies buvo ilgų laukimo metų, vilties, jog Dievas išpildys jų svajones, vaisius. Kiekvieną dieną melsdami kūdikio, Zacharijas ir Elžbieta klausdavo: „Ar Dievu galima pasitikėti? Ar Jis mus myli? Ar Jis pasirūpins mumis?“ Ir kaskart, kai jie atsakydavo „taip“, jų tikėjimas sustiprėdavo. Gimus vaikui atsiranda vėl problema. Nesutariama dėl kūdikio vardo. Čia jo tėvas Zacharijas tampa nebyliu. Dievas norėjo pamokyti Zachariją, kad šis savo ruožtu galėtų mokyti savo sūnų, ką reiškia kliautis Dievu. Kupinas Šventosios Dvasios, jis skelbė Dievo ištikimybę ir pranašavo didžių malonių savo sūnui. Visi turime neišsipildžiusių troškimų ir vilčių. Būdami mylimi Dievo vaikai, neturime atsisakyti vilties. Galime pasitikėti Tuo, kuris pašaukė mus vardu ir girdi kiekvieną maldą, kylančią iš mūsų širdžių. Laukdami Viešpaties, prašykime Jo keisti mūsų charakterius ir padaryti mus panašius į Jį. Galiausiai suvoksime, kad tai, ką Jis mums numatė, buvo daug geriau nei tai, ką patys sugalvojome. Tada kartu su Zachariju galėsime skelbti, kad ne žmogiškosios, o dieviškosios galios dėka nuostabių dalykų įvyko mūsų gyvenime. Tad Jonas, Janina, Jonė – kone dažniausi vardai Lietuvoje. Noriu visus pasveikinti vardo dienos proga, palinkėti Dievo palaimos ir garbingai nešioti šį vardą, nes Jonas Krikštytojas yra tas, kuris parodė Jėzų Kristų, atėjusį krikštytis Jordano upėje, mūsų ir viso pasaulio gelbėtoją. Kariuomenės vadas Kosove Gen. mjr. Valdas Tutkus ir plk. Antanas Plieskis lankėsi KFOR štabe, susitiko su KFOR vadu gen. ltn. Džiuzepe Valota. Stovykloje „White Eagle“ („Baltasis erelis“) susitiko su KFOR-14 būrio kariais, taip pat su POLUKR- BAT vadovybe. „Savanorio“ inf. Atlikęs pareigą Ats. kpt. Vytautas VOVERIS „Savanorio“ redaktorius Plk. ltn. Leonas Stonkus Didžiosios Kovos rinktinės vado pareigas perdavė mjr. Gediminui Macijauskui ir išėjo į atsargą. Kariuomenei, profesinei tarnybai atiduota penkiolika gyvenimo metų. – 1990 m. kovo 11–ąją Lietuva tapo nepriklausoma, o jau kovo 16–ąją aš užsirašiau į savanorius, – prisimena pulkininkas leitenantas. – Tuo metu retas iš mūsų turbūt galvojo apie profesinę tarnybą, karjerą, juk ir kariuomenės jokios dar nebuvo, tiesiog Sąjūdis registravo savanorius, vadinasi, reikalingi jie kažkam, šiaip sau neregistruos. Patriotinė dvasia, noras prisidėti prie savosios valstybės kūrimo, būti naudingu savajai tautai nulėmė daugelio žmonių apsisprendimą ir elgseną. O aš juk dar buvau ir šaulys, dalyvavau kuriant šaulių padalinius Klaipėdos krašte. L.Stonkus tuo metu dirbo Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakulteto asistentu, dėstė studentams informatiką, automatiką. 1990 m. spalio 5 d. vietoje Klaipėdoje veikusių Vilniaus, Kauno ir Šiaulių aukštųjų mokyklų fakultetų įkuriamas Klaipėdos universitetas ir L.Stonkus tampa jo dėstytoju. Akademinė aplinka, paskaitos, studentų šurmulys, pirmieji universiteto žingsniai, viskas įdomu ir įprasta, o čia netikėtas pasiūlymas – Klaipėdos savanorių rinktinė kviečia vadovauti ryšių ir informatikos tarnybai. Ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žingsniui, tačiau L.Stonkus sutiko. Kas tarnavo tuo metu, tas žino, kokias ryšių priemones turėjo mūsų kariai. Pavadinimas solidus, o realybė – kelios senos rusiškos radijo stotys. Viską reikėjo sukurti, kaip ir daugelį dalykų atgimstančioje kariuomenėje, o čia dar rusų armija, baisiai nenorinti namo keliauti, jos dalinių Klaipėdoje buvo daug. 1991 m. pabaigoje suteikiami pirmieji krašto apsaugos karininkų laipsniai ir L.Stonkus tampa jaunesniuoju leitenantu. – Kai man šiandien kas nors sako, jog pražilau kariuomenėje, visada pataisau – aš atėjau toks, buvau jaunas, žilas leitenantas. 1992 m. jaunesnysis leitenantas tapo rinktinės vadu. – Prieš tai aš jau buvau rinktinės vado pavaduotoju. Edvardą Kūrą, nesusitvarkiusį su vado pareigomis, atleido ir man teko perimti vadovavimą, tik neilgai aš tuo vadu buvau – po reorganizacijos, kai savanoriams perdavė ir komendantūrų funkcijos, į rinktinę atėjo buvęs Klaipėdos apskrities karo komendantas Cirilis Norkus. Aš – leitenantas, jis – pulkininkas leitenantas, tad suprantama, vado pareigas teko užleisti jam. Nežinau, reikėtų į dokumentus pasižiūrėti, bet gal esu vienas iš pirmųjų karininkų kariuomenėje, pradėjęs rotaciją – 1996 m. palikau Klaipėdos rinktinės štabo viršininko Plk. ltn. Leonas Stonkus. pareigas ir išvykau vadovauti Tauragės rinktinei. Situacija Tauragės rinktinėje susiklostė nelabai gera, kai kurie savanoriai jautėsi vos ne partizanais, kovinis rengimas silpnas ir reikėjo naujo vado, kuris paimtų rinktinę į savo rankas, įvestų tvarką bei drausmę. Mjr. L.Stonkus Tauragėje ištarnavo dvejus metus. Tauragiškiai buvusio vado blogu žodžiu nemini. Užtat klaipėdiškiai apsidžiaugė, kai majoras vėl sugrįžo į Klaipėdą, jau kaip Žemaičių 3–iosios rinktinės vadas. Vėliau Žemaitijos brigados vado pavaduotojo pareigos, Baltijos gynybos koledžas, 2004 m. liepos 19 d. perkeliamas į Vilnių ir skiriamas Didžiosios Kovos rinktinės vadu. – Klaipėdoje daugelį savanorių aš pažinojau asmeniškai, žinojau jų vardus, pavardes, Vilniuje per trumpai ištarnavau. Vado ir savanorio santykis, tarpusavio supratimas, emocinis ryšys man yra labai svarbus. Keičiasi laikai, keičiasi aplinkybės, gyvenimas, kitokie ir savanoriai. Prieš 15 metų ne visi, bet vis dėlto daugelis į savanorius ėjo iš patriotizmo, tačiau prisiminkime, kiek tarp mūsų buvo ir mėgėjų patriukšmauti, papolitikuoti, painiojusių patriotizmą su politika. Šiandien tokių nėra, pajėgos tapo normalia, sudėtine kariuomenės dalimi, o štai patriotizmo, tautiškumo stinga, kaip ir visoje Lietuvoje. Maniau ir dabar tebemanau, kad negerai yra, kai jaunuolis į KASP ateina tik dėl to, jog jam privalomoji tarnyba būtų užskaityta. Deja, situacija tokia, o norėtųsi, jog kiekvienos kuopos branduolį sudarytų savanoriai, jau atlikę privalomąją tarnybą ir pajėgose tarnaujantys penkerius ir daugiau metų. Su tokiais, kuriems tarnyba yra pašaukimas, kalnus galėtume nuversti. Plk. ltn. L.Stonkus be galo ramus ir santūrus žmogus, niekas jo negirdėjo kalbant pakeltu balsu, niekas nematė supykusio, įtūžusio. Toks tikras žemaitis. Tačiau visi gerai žinojo, kad jeigu jau jis baudžia, tai ne be reikalo, yra už ką, prieštarauti neverta. – Man pačiam, – sako pulkininkas leitenantas, – tarnyba kariuomenėje davė labai daug, nė akimirkos nesigailėjau ją pasirinkęs. Todėl ir nesuprantu tų žmonių, jų nedaug, vos vienas kitas, kurie išėję iš kariuomenės pradeda aiškinti kaip ten viskas blogai. Tai kurio velnio tamsta sėdėjai toje kariuomenėje, ką konkrečiai pats padarei, kad geriau būtų? Valstybė be reikalo tau algą mokėjo? Pulkininkas leitenantas paskaičiavo, kad per penkiolika tarnybos metų maždaug pusę laiko praleido ne namuose. – Žmona turi savo verslą Klaipėdoje, tad ji negalėjo keltis, kur mane siuntė. Abi dukros mokėsi, baigė aukštąsias mokyklas, dabar jau turi savo gyvenimus, savo šeimas, o aš turiu anūką ir anūkę. Anūkė vyresnė, ketveri Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka metai ir mes su ja dideli draugai. Perduodu rinktinę ir grįžtu namo. Klaipėdoje jau žino, kad išėjau į atsargą, skambina, kviečia, siūlo darbus, reikia tik pasirinkti. Nesijaučiu nei nusiminęs, nei sutrikęs, atėjo laikas atsisveikinti, ir aš išeinu. Dalyvausiu šaulių, savanorių kūrėjų veikloje, tačiau į jokius vadus nepretenduoju, tegul jaunesni vadovauja. Atsiras daugiau laiko žvejybai, medžioklei, geroms knygoms, ypač istorinėms. Valstybė plk. ltn. Leono Stonkaus tarnybą Tėvynei įvertino Vyčio kryžiaus ordinu, Savanorio kūrėjo, Sausio 13–osios medaliais, krašto apsaugos sistemos apdovanojimais, Šaulių sąjunga išeivijoje – Šaulių žvaigždės ordinu.
Page 1: Savanoris Lietuvos savanorių laikr
Page 5 and 6: 2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)
Page 7 and 8: 2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)

Nuotolinio mokymo kursai - KraÅ¡to apsaugos ministerija

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?