Nuotolinio mokymo kursai - Krašto apsaugos ministerija
Nuotolinio mokymo kursai - Krašto apsaugos ministerija
Nuotolinio mokymo kursai - Krašto apsaugos ministerija
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris<br />
psl.<br />
Karo kapeliono žodis<br />
Jono Krikštytojo gimimas<br />
Kpt. Povilas Paukštė<br />
Vilniaus įgulos karo kapelionas<br />
Gegužės 31–birželio 1 dienomis<br />
Lietuvos kariuomenės vadas<br />
gen. mjr. Valdas Tutkus, Savanorių<br />
pajėgų vadas plk. Antanas<br />
Plieskis bei juos lydinti delegacija<br />
svečiavosi Kosove, kur aplankė<br />
Lenkijos-Ukrainos batalione<br />
POLUKRBAT tarnaujančius<br />
KASP karius.<br />
Pagoniškoje lietuvių religijoje<br />
saulės kultas užėmė labai svarbią<br />
vietą, todėl trumpiausiai nakčiai<br />
ir ilgiausiai dienai buvo skiriama<br />
ypatinga reikšmė. Labai ilgą laiką<br />
tai buvo šventa ir stebuklinga naktis,<br />
kurios metu susidurdavo tamsiosios<br />
jėgos su šviesiosiomis.<br />
Iki krikščionybės ši šventė buvo<br />
vadinama Rasomis, Kupolėmis,<br />
Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262<br />
metų rusiška Ipatijaus kronika, kurioje<br />
minimas žodis ,,kupalė“<br />
Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia<br />
ne iš karto pripažino šią pagonių<br />
šventę. Tačiau nebuvo galimybės<br />
sustabdyti jos šventimo. Tada<br />
bažnyčia, ilgokai prieštaravusi (apie<br />
tai daug rašo vysk. Motiejus Valančius<br />
knygoje ,,Žemaičių vyskupystė“)<br />
priėmė Rasos ar Kupolės šventę,<br />
sutapatindama ją su Šv. Jono<br />
Krikštytojo gimimo švente.<br />
Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir<br />
masiškai Jonines pradėta švęsti apie<br />
septintojo dešimtmečio pradžią, o<br />
Rambyno kalne, Kernavėje, Joninės<br />
buvo švenčiamos visą laiką, nepaisant<br />
net ir valdžios persekiojimų ar<br />
draudimų. Suvažiavę žmonės švęsdavo<br />
Rasos šventę, rinkdavo vaistingas<br />
žoles (kupoliaudavo), pindavo<br />
vainikėlius, mesdavo medin, plukdydavo<br />
upėje ar ežere, degindavo<br />
laužus, dainuodavo, šokinėdavo per<br />
ugnį, vidurnakty maudydavosi, kad<br />
apsišvarintų ir įgautų jėgų, eidavo<br />
paparčio žiedo ieškoti.<br />
Bažnyčia šią dieną švenčia<br />
Jono Krikštytojo gimimą, skaito<br />
šiuos evangelijos žodžius:<br />
,,Elžbietai atėjo metas gimdyti,<br />
ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai<br />
ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę<br />
suteikė jai Viešpats, džiaugėsi<br />
kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko<br />
berniuko apipjaustyti ir norėjo<br />
jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.<br />
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis<br />
vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet<br />
niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.<br />
Jie ženklais paklausė tėvą, kaip<br />
jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs<br />
rašomosios lentelės, užrašė:<br />
„Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi.<br />
Tuoj pat atsivėrė jo lūpos,<br />
atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti<br />
šlovindamas Dievą. Visus kaimynus<br />
apėmė baimė, ir po visą Judėjos<br />
kalnyną sklido kalbos apie šiuos<br />
įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai<br />
į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai,<br />
kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo<br />
Viešpaties ranka. O kūdikis augo<br />
ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje<br />
iki pat savo viešo pasirodymo<br />
Izraeliui dienos“. (Lk 1, 57<br />
– 66. 80 )<br />
Šeima neturinti vaikų pagal<br />
žydų tradicijas laikoma Dievo<br />
prakeikta, pasmerkta. Šis požiūris<br />
yra gyvas ir šiandien. Todėl<br />
Zacharijas ir Elžbieta buvo prislėgti,<br />
matydami kaimynus, besidžiaugiančius<br />
savo vaikais. Buvo<br />
ir dar viena problema. Zacharijas<br />
ir Elžbieta jau buvo garbingo<br />
amžiaus ir tai slėgė dar labiau.<br />
Taigi Jono gimimas iš dalies<br />
buvo ilgų laukimo metų, vilties,<br />
jog Dievas išpildys jų svajones,<br />
vaisius. Kiekvieną dieną melsdami<br />
kūdikio, Zacharijas ir Elžbieta<br />
klausdavo: „Ar Dievu galima<br />
pasitikėti? Ar Jis mus myli?<br />
Ar Jis pasirūpins mumis?“ Ir kaskart,<br />
kai jie atsakydavo „taip“, jų<br />
tikėjimas sustiprėdavo.<br />
Gimus vaikui atsiranda vėl<br />
problema. Nesutariama dėl kūdikio<br />
vardo. Čia jo tėvas Zacharijas<br />
tampa nebyliu. Dievas norėjo<br />
pamokyti Zachariją, kad šis savo<br />
ruožtu galėtų mokyti savo sūnų,<br />
ką reiškia kliautis Dievu. Kupinas<br />
Šventosios Dvasios, jis skelbė<br />
Dievo ištikimybę ir pranašavo<br />
didžių malonių savo sūnui.<br />
Visi turime neišsipildžiusių<br />
troškimų ir vilčių. Būdami mylimi<br />
Dievo vaikai, neturime atsisakyti<br />
vilties. Galime pasitikėti<br />
Tuo, kuris pašaukė mus vardu<br />
ir girdi kiekvieną maldą, kylančią<br />
iš mūsų širdžių. Laukdami Viešpaties,<br />
prašykime Jo keisti mūsų<br />
charakterius ir padaryti mus panašius<br />
į Jį. Galiausiai suvoksime,<br />
kad tai, ką Jis mums numatė,<br />
buvo daug geriau nei tai, ką patys<br />
sugalvojome. Tada kartu su Zachariju<br />
galėsime skelbti, kad ne<br />
žmogiškosios, o dieviškosios galios<br />
dėka nuostabių dalykų įvyko<br />
mūsų gyvenime.<br />
Tad Jonas, Janina, Jonė – kone<br />
dažniausi vardai Lietuvoje. Noriu<br />
visus pasveikinti vardo dienos<br />
proga, palinkėti Dievo palaimos<br />
ir garbingai nešioti šį vardą, nes<br />
Jonas Krikštytojas yra tas, kuris<br />
parodė Jėzų Kristų, atėjusį krikštytis<br />
Jordano upėje, mūsų ir viso<br />
pasaulio gelbėtoją.<br />
Kariuomenės vadas Kosove<br />
Gen. mjr. Valdas Tutkus ir plk.<br />
Antanas Plieskis lankėsi KFOR<br />
štabe, susitiko su KFOR vadu<br />
gen. ltn. Džiuzepe Valota. Stovykloje<br />
„White Eagle“ („Baltasis<br />
erelis“) susitiko su KFOR-14 būrio<br />
kariais, taip pat su POLUKR-<br />
BAT vadovybe.<br />
„Savanorio“ inf.<br />
Atlikęs pareigą<br />
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS<br />
„Savanorio“ redaktorius<br />
Plk. ltn. Leonas Stonkus Didžiosios<br />
Kovos rinktinės vado<br />
pareigas perdavė mjr. Gediminui<br />
Macijauskui ir išėjo į atsargą. Kariuomenei,<br />
profesinei tarnybai atiduota<br />
penkiolika gyvenimo metų.<br />
– 1990 m. kovo 11–ąją Lietuva<br />
tapo nepriklausoma, o jau kovo<br />
16–ąją aš užsirašiau į savanorius,<br />
– prisimena pulkininkas leitenantas.<br />
– Tuo metu retas iš mūsų turbūt<br />
galvojo apie profesinę tarnybą,<br />
karjerą, juk ir kariuomenės jokios<br />
dar nebuvo, tiesiog Sąjūdis registravo<br />
savanorius, vadinasi, reikalingi<br />
jie kažkam, šiaip sau neregistruos.<br />
Patriotinė dvasia, noras<br />
prisidėti prie savosios valstybės<br />
kūrimo, būti naudingu savajai<br />
tautai nulėmė daugelio žmonių<br />
apsisprendimą ir elgseną. O aš<br />
juk dar buvau ir šaulys, dalyvavau<br />
kuriant šaulių padalinius Klaipėdos<br />
krašte.<br />
L.Stonkus tuo metu dirbo Kauno<br />
politechnikos instituto Klaipėdos<br />
fakulteto asistentu, dėstė studentams<br />
informatiką, automatiką.<br />
1990 m. spalio 5 d. vietoje Klaipėdoje<br />
veikusių Vilniaus, Kauno ir<br />
Šiaulių aukštųjų mokyklų fakultetų<br />
įkuriamas Klaipėdos universitetas<br />
ir L.Stonkus tampa jo dėstytoju.<br />
Akademinė aplinka, paskaitos,<br />
studentų šurmulys, pirmieji universiteto<br />
žingsniai, viskas įdomu<br />
ir įprasta, o čia netikėtas pasiūlymas<br />
– Klaipėdos savanorių rinktinė<br />
kviečia vadovauti ryšių ir informatikos<br />
tarnybai. Ne kiekvienas<br />
ryžtųsi tokiam žingsniui, tačiau<br />
L.Stonkus sutiko. Kas tarnavo tuo<br />
metu, tas žino, kokias ryšių priemones<br />
turėjo mūsų kariai. Pavadinimas<br />
solidus, o realybė – kelios<br />
senos rusiškos radijo stotys. Viską<br />
reikėjo sukurti, kaip ir daugelį dalykų<br />
atgimstančioje kariuomenėje,<br />
o čia dar rusų armija, baisiai nenorinti<br />
namo keliauti, jos dalinių<br />
Klaipėdoje buvo daug.<br />
1991 m. pabaigoje suteikiami<br />
pirmieji krašto <strong>apsaugos</strong> karininkų<br />
laipsniai ir L.Stonkus tampa<br />
jaunesniuoju leitenantu.<br />
– Kai man šiandien kas nors<br />
sako, jog pražilau kariuomenėje,<br />
visada pataisau – aš atėjau toks,<br />
buvau jaunas, žilas leitenantas.<br />
1992 m. jaunesnysis leitenantas<br />
tapo rinktinės vadu.<br />
– Prieš tai aš jau buvau rinktinės<br />
vado pavaduotoju. Edvardą<br />
Kūrą, nesusitvarkiusį su vado pareigomis,<br />
atleido ir man teko perimti<br />
vadovavimą, tik neilgai aš tuo<br />
vadu buvau – po reorganizacijos,<br />
kai savanoriams perdavė ir komendantūrų<br />
funkcijos, į rinktinę<br />
atėjo buvęs Klaipėdos apskrities<br />
karo komendantas Cirilis Norkus.<br />
Aš – leitenantas, jis – pulkininkas<br />
leitenantas, tad suprantama, vado<br />
pareigas teko užleisti jam. Nežinau,<br />
reikėtų į dokumentus pasižiūrėti,<br />
bet gal esu vienas iš pirmųjų<br />
karininkų kariuomenėje, pradėjęs<br />
rotaciją – 1996 m. palikau Klaipėdos<br />
rinktinės štabo viršininko<br />
Plk. ltn. Leonas Stonkus.<br />
pareigas ir išvykau vadovauti Tauragės<br />
rinktinei.<br />
Situacija Tauragės rinktinėje susiklostė<br />
nelabai gera, kai kurie savanoriai<br />
jautėsi vos ne partizanais,<br />
kovinis rengimas silpnas ir reikėjo<br />
naujo vado, kuris paimtų rinktinę į<br />
savo rankas, įvestų tvarką bei drausmę.<br />
Mjr. L.Stonkus Tauragėje ištarnavo<br />
dvejus metus. Tauragiškiai<br />
buvusio vado blogu žodžiu nemini.<br />
Užtat klaipėdiškiai apsidžiaugė,<br />
kai majoras vėl sugrįžo į Klaipėdą,<br />
jau kaip Žemaičių 3–iosios rinktinės<br />
vadas. Vėliau Žemaitijos brigados<br />
vado pavaduotojo pareigos, Baltijos<br />
gynybos koledžas, 2004 m. liepos 19<br />
d. perkeliamas į Vilnių ir skiriamas<br />
Didžiosios Kovos rinktinės vadu.<br />
– Klaipėdoje daugelį savanorių<br />
aš pažinojau asmeniškai, žinojau<br />
jų vardus, pavardes, Vilniuje<br />
per trumpai ištarnavau. Vado ir<br />
savanorio santykis, tarpusavio supratimas,<br />
emocinis ryšys man yra<br />
labai svarbus. Keičiasi laikai, keičiasi<br />
aplinkybės, gyvenimas, kitokie<br />
ir savanoriai. Prieš 15 metų ne<br />
visi, bet vis dėlto daugelis į savanorius<br />
ėjo iš patriotizmo, tačiau prisiminkime,<br />
kiek tarp mūsų buvo<br />
ir mėgėjų patriukšmauti, papolitikuoti,<br />
painiojusių patriotizmą su<br />
politika. Šiandien tokių nėra, pajėgos<br />
tapo normalia, sudėtine kariuomenės<br />
dalimi, o štai patriotizmo,<br />
tautiškumo stinga, kaip ir<br />
visoje Lietuvoje. Maniau ir dabar<br />
tebemanau, kad negerai yra, kai<br />
jaunuolis į KASP ateina tik dėl to,<br />
jog jam privalomoji tarnyba būtų<br />
užskaityta. Deja, situacija tokia,<br />
o norėtųsi, jog kiekvienos kuopos<br />
branduolį sudarytų savanoriai, jau<br />
atlikę privalomąją tarnybą ir pajėgose<br />
tarnaujantys penkerius ir<br />
daugiau metų. Su tokiais, kuriems<br />
tarnyba yra pašaukimas, kalnus<br />
galėtume nuversti.<br />
Plk. ltn. L.Stonkus be galo ramus<br />
ir santūrus žmogus, niekas<br />
jo negirdėjo kalbant pakeltu balsu,<br />
niekas nematė supykusio, įtūžusio.<br />
Toks tikras žemaitis. Tačiau<br />
visi gerai žinojo, kad jeigu jau jis<br />
baudžia, tai ne be reikalo, yra už<br />
ką, prieštarauti neverta.<br />
– Man pačiam, – sako pulkininkas<br />
leitenantas, – tarnyba kariuomenėje<br />
davė labai daug, nė akimirkos<br />
nesigailėjau ją pasirinkęs.<br />
Todėl ir nesuprantu tų žmonių, jų<br />
nedaug, vos vienas kitas, kurie išėję<br />
iš kariuomenės pradeda aiškinti<br />
kaip ten viskas blogai. Tai kurio<br />
velnio tamsta sėdėjai toje kariuomenėje,<br />
ką konkrečiai pats padarei,<br />
kad geriau būtų? Valstybė be<br />
reikalo tau algą mokėjo?<br />
Pulkininkas leitenantas paskaičiavo,<br />
kad per penkiolika tarnybos<br />
metų maždaug pusę laiko praleido<br />
ne namuose.<br />
– Žmona turi savo verslą Klaipėdoje,<br />
tad ji negalėjo keltis, kur<br />
mane siuntė. Abi dukros mokėsi,<br />
baigė aukštąsias mokyklas,<br />
dabar jau turi savo gyvenimus,<br />
savo šeimas, o aš turiu anūką ir<br />
anūkę. Anūkė vyresnė, ketveri<br />
Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka<br />
metai ir mes su ja dideli draugai.<br />
Perduodu rinktinę ir grįžtu<br />
namo. Klaipėdoje jau žino, kad<br />
išėjau į atsargą, skambina, kviečia,<br />
siūlo darbus, reikia tik pasirinkti.<br />
Nesijaučiu nei nusiminęs,<br />
nei sutrikęs, atėjo laikas<br />
atsisveikinti, ir aš išeinu. Dalyvausiu<br />
šaulių, savanorių kūrėjų<br />
veikloje, tačiau į jokius vadus<br />
nepretenduoju, tegul jaunesni<br />
vadovauja. Atsiras daugiau laiko<br />
žvejybai, medžioklei, geroms<br />
knygoms, ypač istorinėms.<br />
Valstybė plk. ltn. Leono Stonkaus<br />
tarnybą Tėvynei įvertino<br />
Vyčio kryžiaus ordinu, Savanorio<br />
kūrėjo, Sausio 13–osios medaliais,<br />
krašto <strong>apsaugos</strong> sistemos<br />
apdovanojimais, Šaulių sąjunga<br />
išeivijoje – Šaulių žvaigždės ordinu.
Change language