Baltalksnynų, naudojamų biokuro gamybai, resursų, tiekimo ...

kamienų išvežimu, išvežant visas miško ruošos atliekas maisto medžiagų nuostoliai padidėja
iki 1,5–5 kartų (Lundborg, 1998a).
Daugelyje šalių, ypač Skandinavijoje, yra vykdoma nemažai tyrimų siekiant išaiškinti,
kaip intensyvus biomasės naudojimas biologiniam kurui veikia miško ekosistemas. Tačiau
šiuo metu vis dar trūksta ilgalaikių tyrimų, kurie tiksliai įrodytų, kad toks biomasės
utilizavimas neigiamai veikia medynų produktyvumą ar sukelia maisto medžiagų disbalansą
dirvožemyje (Hakkila, 1989; Morris, Miller, 1994; Vance, 2000). Eglynuose ugdymo ir
pagrindinių kirtimų poveikis medynui ilgiausia buvo tirtas 10–15 metų, tačiau gauti rezultatai
nėra visiškai pagrįsti (Egnell, Leijon, 1997; Jacobson et al., 1996; Nord-Larsen, 2002).
Ilgalaikėms prognozėms Skandinavijos šalyse dažnai taikomas maisto medžiagų balanso
metodas (angl. Nutrient budget method), kai maisto medžiagų nuostoliai lyginami su į
ekosistemą patenkančiais jų kiekiais (pvz., su iškritomis iš atmosferos) ar natūraliomis
ekosistemos galimybėmis išlaikyti pastovų medžiagų kiekį (Merganičova et al., 2005; Blanco
et al., 2005; Akselsson, Westling, 2005).
Nors mineralinių elementų kiekis, lyginant su organiniais (C, O, H) yra nežymus, o
augalų biomasėje mineraliniai elementai sudaro tik vidutiniškai 3–5%, be jų augalai negali
normaliai augti ir vystytis. Svarbiausiais, arba būtiniausiais, augalų mitybos elementais
laikomi N, P ir K. Be jų augalai nebaigia savo gyvybinio ciklo, ir šie elementai negali būti
pakeisti kitais. Šiame darbe kaip tik ir bandysime panagrinėti tokių intensyvių technologijų
įtaką pagrindinių maitmedžiagių balansui baltalksnynų ekosistemose. Beje, taikydami šį
metodą, norime pažymėti, kad:
- pirma, darnios miškininkystės koncepcija reikalauja, kad naudojant miško biomasę
kurui būtų kompensuojami su miško biomase išnešamų maisto medžiagų nuostoliai, kas
užtikrintų ilgalaikį medyno produktyvumą (Bramryd, Fransman, 1995; Ingerslev, 1998).
Geriausiai tam tinka miškų tręšimas pelenais (Lietuvoje jau paruoštos tokio
kompensuojamojo miškų tręšimo rekomendacijos – Kompensuojamojo tręšimo..., 2006). Yra
žinoma, kad visų rūšių medienos elementinė sudėtis yra panaši. Sausos medienos pagrindinę
masę sudaro organinės medžiagos (99%) ir šiek tiek neorganinių medžiagų, kurios jai sudegus
virsta pelenais. Medienoje yra apie 49–50% anglies, 43–44% deguonies, apie 6% vandenilio
ir 0,1–0,3% azoto. Iš paprastosios pušies medienos susidaro apie 0,29% pelenų, kuriuose yra
0,14% CaO, po 0,04% K 2 O ir SiO 2 , 0,03% MgO, 0,02% P 2 O 5 , ir 0,01% Na 2 O (Jakimavičius,
1998). Tačiau visoje augalų biomasėje mineraliniai elementai sudaro vidutiniškai iki 3–5%
sausosios masės, iš jų K – vidutiniškai 5–20 g kg -1 , P – 1,5–3 g kg -1 ir N – 15–25 g kg -1
(Vaičys ir kt., 1979). Taigi miško ekosistemos maistmedžiagių balanso schemoje įvedėme
maistmedžiagių kompensavimą, tręšimui naudojant miško kuro pelenus;
- antra, nors pats dirvožemis sugeba kompensuoti dalį maisto medžiagų nuostolių iš
mineralų (dūlėjimas), bet paprastai natūralus mineralų dūlėjimas nekompensuoja bazinių
katijonų (Ca 2+ , Mg 2+ , K + ) nuostolių (apibendrintai pagal Lundborg, 1998a). Todėl mūsų
pasirinktoje maisto medžiagų balanso schemoje dūlėjimas (pažymėtas raide W) vertinamas
kaip pastovus dydis, kuriam skirtingos miško naudojimo technologijos neturi didelės įtakos.
Azoto ciklas prasideda, kuomet organine forma azotas patenka į dirvožemį su
nuokritomis, žuvusiomis šaknimis, ar neorganine forma – su polajiniais krituliais. Azoto
kaupimasis augančių augalų organuose, miško paklotės irimas, azoto fiksacija dirvožemio
organinėje medžiagoje formuoja azoto ciklą, kuriame azoto nuostoliai tvarioje ekosistemoje
būna nedideli (Nissinen, Hari, 1998). Pažymima, kad gilesnių dirvožemio sluoksnių tam
38