Baltalksnynų, naudojamų biokuro gamybai, resursų, tiekimo ...

kompensuojami (4.1 lentelė). Vadinasi, tokius medynus dar papildomai reikėtų tręšti K
trąšomis.
Biologinė įvairovė. Kaip jau minėjome, specialių tyrimų, skirtų biologinės įvairovės
studijoms baltalksnynuose, juos naudojant biokuro gamybos reikmėms, kol kas nėra. Tačiau
teoriškai baltalksnynų naudojimas biokurui gali turėti įtakos biologinei įvairovei.
Tai nulemtų keli aspektai:
- pirma, su kirtimo atliekomis būtų pašalinta dalis maisto medžiagų, sumažėtų
organinės kilmės nuokritų, parūgštėtų dirvožemiai. Visa tai turėtų keisti miško ekosistemos
biologinę įvairovę. Pavyzdžiui, nustatyta, kad kai kurių augalų nuokritos gali skatinti
aktyvesnį dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų, skaidančių pakritas, vystymąsi (Wardle,
2002), kad, pasikeitus maisto medžiagų balansui, keičiasi augalijos rūšinė sudėtis, daugėja
piktžolių (Falkengren-Grerup et al., 1998);
- antra, siekiant gauti daugiau biomasės, kirtimai būtų kartojami dažniau, t.y. kertami
jaunesnio amžiaus medynai, o tai taip pat galėtų turėti įtakos biologinei miškų įvairovei.
Literatūroje sukaupta pakankamai daug duomenų, įrodančių, jog vabzdžių įvairovę lemia ne
tik medynų rūšinė sudėtis, bet ir jų amžius (Žiogas, Gedminas, 1994, 1997);
- trečia, yra specializuotų rūšių, kurių gyvenimui ir mitybai reikalingos smulkesnės ar
stambesnės šakos (Kirtaviečių vabzdžių..., 2003). Su biokuro žaliava išvežus šakas,
sunaikinsime tokių rūšių ekologinę nišą. Be to, paliktos kirtavietėje ar tarpiniame sandėlyje
šakos gali privilioti atskiras vabzdžių rūšis. Vėliau, gaminant skiedras, tokie vabzdžiai kartu
su šakomis gali būti išvežti iš miško ir sunaikinti;
- ketvirta, krūvose paliktos šakos tampa negyva mediena mintančių organizmų maistu.
Pavyzdžiui, nustatyta, kad daugelis ąžuolų šakose aptiktų vabzdžių priklauso negyvosios
medienos ardytojams (saprofagams) ir grybais besimaitinantiems (mikofagams) vabzdžiams
(Kirtaviečių vabzdžių..., 2003);
- penkta, reikia ypatingą dėmesį atkreipti į šakų laikymo biržėje ar tarpiniame
sandėlyje laiką. Nustatyta, kad didžiausia vabzdžių rūšių įvairove ir individų gausa pasižymi
seniau nukirstos šakos – 3-4 metų senumo; jose dvigubai daugiau vabzdžių rūšių ir beveik tris
kartus daugiau vabzdžių individų nei pirmų metų kirtimo šakose (Kirtaviečių vabzdžių...,
2003).
Sanitarinė miškų būklė. Sanitariniu požiūriu, matyt, būtų nerekomenduotina palikti
stambias (storesnes kaip 8 cm) šakas, nors to ir nedraudžia Miško sanitarinės apsaugos
taisyklės. Visgi yra tikimybė, kad tokios šakos gali būti medžių liemenų kenkėjų – kinivarpų
– veisimosi židiniu (spygliuočių rūšių medynuose būtent taip ir atsitinka), tačiau tai
patvirtinančių duomenų neturime. Be to, kirtavietėse ilgesniam laikui paliktose šakose
apsigyvena ir naudingi vabzdžiai. Pavyzdžiui, nustatyta, kad visos kirtavietėje paliktose
ąžuolo šakose aptiktos plėviasparnių vabzdžių rūšys buvo parazitiniai entomofagai
(Kirtaviečių vabzdžių..., 2003).
Dirvožemio apsauga. Kirtimo atliekų naudojimą medienos kurui dalyje augaviečių
ženkliai riboja tai, kad jos būtinos ir kirtimo technologinėms reikmėms – valksmų stiprinimui
drėgnesnėse augavietėse. Tyrimų duomenų apie šiam tikslui būtinus kirtimo atliekų kiekius
taip pat nėra, todėl, remiantis patirtimi, atliktas ekspertinis jų kiekių vertinimas ir
42