Istorijos iš Gervuogių pievos
Gimimo kelionė
Gimimo kelionė
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
– dabar aš tapau aktyvi. Užvaldė jausmas, tarsi plaukiu prieš srovę, įdėjusi<br />
begalines pastangas, kad pasiimčiau vaikelį ir atvesčiau prie <strong>iš</strong>takų į šį pasaulį.<br />
Stangos truko labai ilgai. Iš pradžių jos man patiko, nes jaučiau savo galią, kaip<br />
aš sava jėga padedu vaikeliui keliauti link mūsų. Tačiau stangos ėjo viena po<br />
kitos, o vaikeliui sunkiai sekėsi keliauti. Ir vienu metu pasiekiau tašką, kai<br />
pagalvojau apie mirtį, o jei dabar pasiduočiau, jėgų jau visai nedaug, kojos<br />
dreba, labai įsitempusios, jau šalta darosi vandenyje, atiduodu, atrodo, viską, ką<br />
turiu, o vaikelis dar tik plaukia, takai siauri ir jam sunku, ir man atrodo, kad<br />
viskas trunka amžinybę... Tai buvo pati sunkiausia viso gimdymo akimirka,<br />
trukusi labai trumpai ir per kurią tarsi buvau <strong>iš</strong>ėjusi – sunkiai girdėjau šalia<br />
esančius. Priėjus šią ribą, mane apėmė klausimas – pereisiu ar ne. Dabar, viską<br />
prisimindama, nerandu atsakymo, kas konkrečiai man padėjo peržengti tą<br />
tamsiąją ribą. Tikiu, kad tai mano likimas, nes, eidama į savo gimties kelionę,<br />
klausiau savos prigimties, širdis ir protas ėjo <strong>iš</strong>vien, palaikydami vienas kitą,<br />
todėl ir visa aplinkui susiklostė geriausiu man būdu.<br />
Reikalinga pereiti ribas, nes jos yra baimė, o už jų atsiveria nuostabūs<br />
klodai, kurių nenumanei esant tavoj esybėj. Iš tiesų, perėjusi tą tamsiąją<br />
akimirką, kuri truko vos kelias sekundes, aš susitelkiau tik į savo stiprybę,<br />
turimas jėgas, jau nė sykio neatsigręžiau atgal ir nesustojau, manydama, kad<br />
pavargau, kad abejoju, kad gal kažkas netaip... Jau plaukiau tik į priekį,<br />
kviečiau vaikelį ateiti, prašiau takų, kad platėtų, juk aš kaip upė, kuri amžinai<br />
teka ir gražiai <strong>iš</strong>platėdama įteka į vandenyną... O dar tarsi vaikas vis<br />
klausdavau: „Kaip man sekasi?“, – ir man atitardavo, kad puikiai, nuostabiai.<br />
Tai tik dar labiau įkvėpdavo! Tas begalinis tikėjimas, supratimas, kad viskas<br />
vyksta gerai ir visai nesvarbu, kad netaip, kaip įsivaizdavau (maniau, kad bus<br />
kelios stiprios stangos – vienas du ir vaikelis), davė man jėgų! Dabar<br />
prisimindama galvoju, <strong>iš</strong> kur jų buvo, bet buvo buvo buvo! Savo mintimis mes<br />
galime viską!<br />
23
Change language