Istorijos iš Gervuogių pievos

Sulenkiu kojas per kelius... Kelios akimirkos ir banga palieka mane, bet jaučiu,
kad vyrui mano muistymasis ramiai miegoti nepadeda.
Apie 2 val. ryto. Sąrėmių
bangos lyg ir dažnėja, lyg ir
stiprėja. Suprantu, kad daugiau
nepamiegosiu, ir jaučiu, jog vyrui
taip pat nesimiega. Pasisuku,
paliečiu švelniai. Nemiega.
„Vaikelis ateina“, – tariu su
šypsena ir net pati apsidžiaugiu, lyg gavusi patvirtinimą, jog nesisapnuoja.
„Dažni sąrėmiai?“ – įdėmiai nėščiųjų kursą įsisąmoninęs teiraujasi būsimasis
tėtis. Atsakau, kad nelabai suprantu, bet lyg ir kas penkias minutes.
Nusprendžia dar pamiegoti, bet akys plačios, todėl nueina į dušą ruoštis. Ir aš
lipu iš lovos. Tarp sąrėmių bandau medituoti, per sąrėmius stebuklingai
padeda žiovulys. Sąrėmiai dažnėja ir man pradeda atrodyti, kad jie jau gana
intensyvūs. Nusprendžiame ilgiau nebelaukti ir važiuoti į gimdymo namus.
Noriu atvažiuoti dar stovėdama ant savo kojų, o ne finišo tiesiojoj...
Apie 5 val. ryto. Trakai. Čia gimdyti rekomendavo viena pažįstama, todėl
buvom anksčiau atvykę apsižiūrėti, taigi nėra jausmo, kad patekau į visiškai
nepažįstamą vietą. Mus maloniai pasitinka. Vyrui parodo palatą, kur jis suneša
jau iš anksto suruoštą mantą, o mane palydi į apžiūros kabinetą. Atsivėrimas –
keturi centimetrai. Lengvai nusiviliu: dar nemažas kelias laukia, tikėjausi
didesnio atsivėrimo... Vyras vėl greitai pasirodo. Seselė praneša, kad įves
kateterį. Atsisakau, bet mano balsas kaip į dausas... Čia į pagalbą atskuba vyras
ir įtaigiai giria: „Matau, kad ne pirmus metus dirbate, esate profesionalė, tikrai
sugebėsite prireikus įvesti kateterį.“ Sesėlė gal kiek suglumsta, tačiau sutinka.
Įkalbėjo! Su palengvėjimu dar atsakau į kelis klausimus, išgyvenu dar vieną
74