Istorijos iš Gervuogių pievos

Kas tada buvo svarbu, tai:
/ juntamas palaikymas iš dulos ir jos komandos (žinutė telefonu – „Ernesta,
Tavimi tiki daug žmonių!“);
/ leidimas susprogdinti ribą tarp kultūros ir natūros – netgi buvo atlėkę
keletas personalo žmonių iš kito skyriaus pažiūrėti, kas čia taip rėkė;
/ leidau ir ūkti, ir rėkti, ir dainuoti;
/ leidau sau ir minutės pertraukėlės paprašyti.
Baisiausia, kas buvo, tai – leidau sau pasiduoti ir sakyti: „Viskas –
operuokit!“ Ištarus šią frazę, tarytum laikas sustojo, tada man leido minutės
pertraukėlę pasiimti, nes iki tol niekaip neišsiderėjau.
Taip, rašau ir gėda man pačiai, kad buvau palūžusi. Tada iškyla man aidu
frazė apie moterų šauksmą pačioje gimdymo pabaigoje: „Jau viskas, nebegaliu,
darykit ką nors su manim!“ Aš pati prieš gimdymą apie visa tai pasakojau savo
vyrui ir aiškinau, kad, jei man taip nutiks, tai nereiškia, jog operaciją reikia
9