Istorijos iš Gervuogių pievos
Gimimo kelionė
Gimimo kelionė
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Vėl pati pačiupinėju gimdos kaklelį. Jaučiu vaiko vandens pūslę ir po ja kietą<br />
galvą. Kietą kaip akmenį. Siunčiu Arūną pasakyti, kad, man rodos, pūslė<br />
netrūkusi ir vaikui dėl to sunkiau gimti. Mano spėjimas pasitvirtino. Žinau, kad<br />
praplėšus pūslę viskas dar suintensyvės – ar tai beįmanoma? Bet einu vabank.<br />
Įtempiau raumenis kaip per stangas ir pūslė trūko. Prasidėjo gimdymas... Tik<br />
dabar... Ar sąrėmiai, ar stangos – visa ėjo vienas po kito. Prasimerkiau – žiūriu,<br />
Milda (mano aštuoniolikmetė) stovi prie durų, įlindusi į n<strong>iš</strong>ą, kurioje kabinam<br />
chalatus. Ji susapnavo, kad vaikelis gims 5 val. ir prabudusi atėjo pas mus.<br />
Nežinau, pritarti ar ne jos buvimui, nusprendžiu nesigilinti ir tęsti savo veiklą –<br />
gimdyti, juolab, kad nauja banga nuneša mane tolyn. Vėl tylos akimirka, jau<br />
Milda pečius masažuoja, Arūnas irgi, <strong>iš</strong>manančios rankos prilaiko tarpvietę.<br />
Šaltu vandeniu suvilgytas rožinis minkštas rankšluostėlis man ant kaktos.<br />
Gerai. Supratau, kad jo nereikia nugręžti, <strong>iš</strong>tiesinau jį ir užsidėjau ant galvos ir<br />
ant veido iki nosies, kad dengtų akis, bet netrukdytų kvėpuoti. Supratau, kad<br />
taip tarsi atsiskiriu nuo aplinkos, esu tik aš ir aš turiu tai daryti, nesiblaškyti,<br />
nešvaistyti jėgų niekam, net netikusioms mintims. Turiu atlikti savo darbą.<br />
Stengiuosi, nors vilties, kad neplyšiu, neturiu – jau nesvarbu, kad tik galvutė<br />
praeitų, tada kaip nors. Arūnui liepiu stumti pilvą, padėti vaikeliui. Vėl<br />
gniaužia kvapą, tarsi mėšlungio paveiktas <strong>iš</strong>sikreipia kūnas. Dar ne ir dar ne.<br />
Po to, mano nuostabai, pusė galvutės stebuklingai <strong>iš</strong>lindo!!! Manyje skausmas,<br />
džiaugsmas, nuostaba, kad tai įvyko, klausau nurodymų kaip kvėpuoti,<br />
panašu, kad visi čia esantys vienu ritmu kvėpuojam. Vėl stanga – visa galvutė!<br />
Oho, euforija! Apčiuopiu didelę galvytę ir ausytes – švelnutės! Mane ragina<br />
neglostyti ausyčių, kad neskatinčiau vaikelio įkvėpti. Jau tikiuosi greitos<br />
pabaigos. Viena po kitos trys stangos – kūnelis ne<strong>iš</strong>eina. Petukai per platūs.<br />
Neramu, tam nepasiruošiau. Klaupiu ant kelių, suvokiu, kad turim tai atlikti<br />
kuo greičiau, nes galvytė jau <strong>iš</strong>ėjusi. Spaudžiu <strong>iš</strong> visų jėgų pilvą, ir <strong>iš</strong> nugaros<br />
vaikelį stengiasi prasukti, <strong>iš</strong>laisvinti ir... pagaliau, kūnelis <strong>iš</strong>eina ir palydėtas<br />
54
Change language