VLB „INFORMACIJOS“, 2018 M. GEGUŽĖ/BIRŽELIS, NR. 5/571

Ir po jos vėliava fotografuodavosi. Britai taip pat bandė įvesti tam tikras sąlygas: iš universiteto
stovyklos turi būti iškelti visi studentai, išbuvę jau du semestrus, neleisti į universitetą
stoti vyresniems nei 25 metų jaunuoliams. Bet šiems norams iki paskutiniųjų pavyko
pasipriešinti.
Net jei ir nebūtų buvę trukdžių iš šalies, universitetas būtų ilgai greičiausiais ir negyvavęs.
Kai paaiškėjo, kad gimtosiose šalyse, padėtis negerėja, daugelis pradėjo dairytis kitų krypčių.
Kas pasirinko JAV, kas Australiją, kas Kanadą, kas Didžiąją Britaniją ar dar kitas šalis.
Pamažu tiek studentų, tiek dėstytojų ratas pradėjo byrėti. O 1949 metų rugsėjį Pabaltijo
universitetas visiems laikams padėjo tašką savo istorijoje. Buvo bandyta universitetą kelti
į kitą Atlanto pusę, tačiau visų mintys buvo sutelktos kitur: ne į akademinį išgyvenimą, o į
asmeninius poreikius: kur pasidėti, kur prisiglausti.
Net jei dabar Pabaltijo universitetas – tik istorija, tai buvo svarbus etapas visiems šios akademinės
bendruomenės nariams. Tai buvo šviesulys jų neaiškiame, liūdesio apgaubtame
pabėgėlių gyvenime. Universitetas gyvavo devynis semestrus. 75 studentams pavyko gauti
jo diplomą. O laikas, viltingai belaukiant geresnės situacijos savuose kraštuose, praėjo
prasmingai: malšinant mokslo, žinių, diskusijų, šeimų ir gimtinės ilgesio troškulį.
Nuotr. iš http://www.hamburg-tourismus.de, | http://www.elca.org/archives
Studentai vietoj vadovėlių į paskaitas nešdavosi kėdes
Tyla dienų
Eglė Konagis, Celė | eglė@konagis.de
Būna draugų, kurie tylą dienų atlaiko. Gyvendami savo gyvenimą, išgyvendami momento
čia ir dabar akimirką, kokia ji bebūtų – džiaugsme ar varge, bet sava. Jie irgi kasdienybės
rūpesčiuose, gal irgi karts nuo karto savus demonus varydami iš bėgančių dažniausiai paskubomis
dienų, kol vieną dieną, o ji būtinai ateina, tą dieną kažkuris, gal aš, o gal mano ilgametis
draugas, dar tas, iš ankstyvosios jaunystės, parašo tą sakinį, kuris vėl suartina, vienu
šuoru panaikindamas prabėgusias vienas be kito dienas. Tai gal aš atvažiuoju? Paskui seka
konkretybės, tą ar aną dieną ar būsi namie? Netrukdysiu? Tai perku bilietus? Rankšluosčio ir
šampūno nesivežu, ar gerai? Lauktuvių kaip visad – sūrio ir vytintos dešros. Daugiau nei kalbėtis,
nei planuoti nereikia. Tą dieną, kuri greičiau nei galvoji išaušta, sėdi į traukinį, paskui
į lėktuvą, atlaikai su knyga ar tiesiog į žmones žioplinėdamas iki susitikimo likusių valandų
atstumą. Kad susitikęs nutrauktum nesimatytų dienų tylą – džiaugsmingai, triukšmingai!
-Labas! Kai susitikome, atrodė, nebuvome išsiskyrę ir mūsų
visų atskirai niekados nebūta: tie patys įpročiai žmonių, su kuriais
kažkada leista daug smagaus laiko, tos pačios jų reakcijos
į kasdienybės dalykus, bendravimas kažkoks nuspėjamas,
viskas pažįstama, artima. Gera!.. Lyg būčiau atgavusi dalelę
buvusios savęs. Nebetempsiu daugiau tų gerųjų momentų su
artimaisiais ir draugais į ateitį – mes visi jau kas kur išsibarstę,
savus gyvenimus atsivežę, ant jų naujus pastatę ir tebestatantys.
Ar kada besusitiksime visi Lietuvoje? Nežinia. Greičiau
jau vienas pas kitą kažkur savuos naujuos namuos, bet nebe
gimtinėje, kad seniausi, atlaikantys tylą dienų!
Nuotr. iš asmeninio albumo
E. Konagis Tyla dienų
38 VLB INFORMACIJOS |5 - 2018 | GEGUŽĖ/BIRŽELIS