VLB „INFORMACIJOS“, 2018 M. GRUODIS, NR. 10/576

Lietuva už sienų. Tikrovė prieš stereotipus
Zigmas Pakštaitis
Šiuo metu daugėja iniciatyvų, atsigręžiančių į Lietuvą, kuri yra ne čia. Tai ir „Misija
Sibiras“, ir „Nacionalinė ekspedicija“, ir daugelis kitų. Manyčiau, kad tai yra tam tikras
pilietinio sąmoningumo ženklas. Nes istorijoje apstu momentų, kada dalis Lietuvos
persikeldavo į visiškai kitą vietą. Tai ir tremtis, ir egzodas, ir diplomatinės pagalbos
paieškos ar protestas prieš pažeidžiamą žodžio laisvę, kuomet vienintelis būdas puoselėti
lietuvišką kūrybą – išvykti ten, kur nėra cenzūros. Tai faktai, kurių negalima
ignoruoti. Ir esame linkę palankiai vertinti tremtinius ar karo pabėgėlius, bet kartais
nestokojame cinizmo kalbėdami apie žmones, kurie iškeliauja šiuo metu.
„Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime Lietuvą“ yra projektas, siekiantis suartinti lietuvius,
gyvenančius teritorinėje Lietuvoje, su tautiečiais, išvykusiais svetur. Tai dokumentinių filmų
ciklas apie lietuvių bendruomenes visame pasaulyje ir kelionė, skatinanti bendrauti, dalintis
žiniomis ir patirtimi, palaikyti bičiulišką ryšį. Taip pat tai ir lietuviškos tapatybės branduolio
paieškos, bandymas suvokti, kas lieka viduje, kai konkreti teritorija nebėra bendras vardiklis.
Kol kas įvyko jau du kelionės etapai: lankėme centrinės Europos šalyse įsikūrusias lietuvių
bendruomenes ir Šiaurės kaimynių gyventojus. Pasaulio lietuvių bendruomenes leidžiasi
lankyti komanda, susidedanti iš kūrybiškų ir iniciatyvių žmonių. Tai operatoriai, žurnalistai,
fotografai ir prodiuseriai – idėjų kūrėjai. Daugelyje misijos etapų dalyvauja Andrius Mamontovas,
tiek koncertuodamas ir taip savo dainose jungdamas aplankytus žmones, tiek
ir sėsdamas už misijos automobilio vairo ir pats kalbindamas pašnekovus bei plėtodamas
šiuolaikinės lietuviškos tapatybės supratimą.
Mes dažnai suvokiame lietuvius, kurie keliasi gyventi į svečias šalis, kaip netektį. Kaip
žmones, kurie mus palieka, kurie nutraukia ryšius. Šis požiūris veda prie svetimumo,
susiskaldymo, abejingumo. Lyg kas bėgtų iš skęstančio laivo, taip liudydami, kad teritorinėje
Lietuvoje gyventi iš tiesų ne pyragai. Tačiau patirtis, įgyta bendraujant su lietuvių
bendruomenėmis, išsibarsčiusiomis po visą pasaulį, liudija visai ką kitą. Nebėra geležinių
uždangų, sovietmečiu propagandos padiktuoto supratimo „savas – svetimas“, o
atstumai mažėja greičiau, nei galėtų atrodyti: kelionė į Berlyną dažnai yra trumpesnė ir
pigesnė nei į Nidą. Mažėja skirtumas, ar iš Panevėžio keliesi į Klaipėdą, ar į Liuksemburgą.
Todėl nebeteisinga sakyti, kad kažkas, keldamasis gyventi toliau, mus iš tiesų palieka.
Dažnai nutinka, kad žmonės, gyvendami užsienyje, ima daug aiškiau ir įžvalgiau suvokti, kas
yra tautinė tapatybė, labiau branginti lietuvišką kultūrą, papročius ar gaminius, puoselėti
kalbą bei tradicijas. Tai, kas gyvenant Lietuvoje, atrodo savaime suprantama, išvykus svetur
tampa svarbiau, magiškiau, įgauna didesnį emocinį krūvį, kelia daugiau entuziazmo. Ar tai
būtų sutartinių dainavimas, ar Joninės, Kūčios, Vasario šešioliktoji – visa tai priimama šiek
tiek jautriau. Net Lietuvos gamta, kuri kas antram kaimynui Vilniuje nieko nereiškia, tampa
žavinti ir traukianti, kai žvelgi į ją iš vėjų čaižomos ir uolomis pasidabinusios Suomijos.
Pasaulio lietuvių bendruomenės taip pat neigia visus stereotipus
apie lietuvių pavydą, abejingumą ar uždarumą. Visur, kur
keliavome, pakakdavo paprasčiausio bendro vardiklio – Lietuvos
– ir atsiverdavo visos durys, ant stalo atsirasdavo maisto ir
būdavo suteikiama daugiau pagalbos, nei jos iš tiesų reikėdavo.
Pavykdavo užčiuopti idėjų mainus ir iniciatyvas, kurios, kilusios
iš užsienyje įgytos patirties, atvyksta į Lietuvą ir tampa
festivaliais, knygomis, verslais bei įvairia kita kūryba. Kartais
tas žvilgsnis iš šalies padeda suvokti savo pačių klaidas ir šiek
tiek paprasčiau bei aiškiau priimti sprendimus.
Keliaudami ir filmuodami savo kailiu pajuntame, kad lietuviška
tapatybė susideda ne iš ežerų bei miškų ar gimtųjų miestelių
žavesio. Tai irgi svarbu. Tačiau kuomet daiktų turi tik tiek, kiek
telpa į kelioninę kuprinę, o išlipęs iš kemperio, kuriame ir gyveni
ir keliauji, kaskart palieti kojomis vis kitos šalies teritoriją,
imi suprasti, jog tautinės tapatybės yra tik tiek, kiek telpa tavo
galvoje. Ji įgyjama sąmonėje ir pasąmonėje, kalboje, kultūroje
ir ryšiuose tarp žmonių, o ne teritorijoje ar sklype prie ežero.
Kai pirmąkart keliavau su „Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime
Lietuvą“, sakiau sau, kad iš kelionių negalima sugrįžti. Tai reiškia,
kad privalu patirti, pačiupinėti ir suvokti tiek daug, kad
kažkuria dalimi visuomet liktumei gyventi aplankytoje vietoje
ar su sutiktais žmonėmis. Dabar, praėjus jau antrajam etapui
– kelionei po šiaurines kaimynes, galiu tai tik patvirtinti. Kalbėdamiesi
su projekto sumanytoju Vladu Linausku, priėjome
prie minties, kad ši misija turi prasmę tik tuomet, kai nesibaigia.
Gali skambėti paradoksaliai, tačiau tai vienintelė išeitis.
Nes vis daugiau Lietuvos yra už jos sienų, o žiniasklaida bei
medijos yra linkusios tai ignoruoti arba net atriboti dalį žmonių
vien dėl teritorinių niuansų.
Galiausiai, ko gero, nėra geresnio būdo ką nors suvokti ir suprasti,
nei nuvažiuoti ir pažiūrėti. Pereiti takais, kur eina žmonės,
kuriuos nori suprasti. Įsiklausyti į jų mintis, pasižiūrėti į
pasaulį jų akimis. Ir jeigu daugumai problemų bei nesusipratimų
išspręsti mums pakanka pokalbio, jaučiu, kad čia yra puiki
jo pradžia. Esu labai laimingas, galėdamas tai daryti.
Nuotr. Asm. archyvo
Nuotr. Akimirka ????| iš ??? „Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime Lietuvą“
Zigmas Pakštaitis
24 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS