VLB „INFORMACIJOS“, 2018 M. GRUODIS, NR. 10/576

tinkamas, kaip ta druska be sūrumo. „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų
pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Mt 5, 13). Ir mūsų kaip
krikščionių sūrumas, anaiptol nėra visų kitų vertinimas, kritikavimas, skirstymas, rūšiavimas,
etikečių klijavimas. Ir netgi, drįsčiau sakyti, net ne gerų darbų darymas, kaip antai: labdara,
kalinių lankymas, senų žmonių priežiūra, tarnavimas bažnyčioje ir t.t. Kad ir kokie vertingi ir
reikalingi tie darbai būtų, ne tai yra pirminis krikščionio pašaukimas. Jono Evangelijoje Jėzus
atsako žydams, kai šie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“, Jėzus atsakė:
„Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6, 28-29). Tik tiek. Net tiek.
Tikėti, tai anaiptol ne žinoti. Tikėti, tai nuolat norėti pažinti Jėzų, koks Jis iš tiesų yra. Tai gyvenimo
kelionė, kuri neįmanoma neskaitant Dievo žodžio. Dar ne tik tai. Reiktų tuo Žodžiu KAS-
DIEN tikėti. Tikėti, ne tik kai viskas gerai klostosi, kai kitus mylėti lengva ir paprasta. Tikėti, net
kai faktai rodo visai ką kitą. Tikėti, tai net tuomet žvelgti į Dievo Žodį apsispręsti sakyti, aš tikiu
Tavo Viešpatie Tiesa. „VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.“ (Ps 23, 1). Nors
mano sąskaita būtų tuščia, man trūktų draugų, bendruomenės, sveikatos. Tikėti, tai imti Dievo
Žodį į širdį, kaip gyvybės gurkšnį ir net pro visas tamsybes kartoti, kartoti, kartoti, kol tai taps
tarsi kvėpavimas. Ir vėl iš naujo. Nes mūsų pažinimas dalinis. Tai, mano supratimu yra tikėjimas.
Kartais byrėdamas mano susikurtasis Dievo paveikslas labai skaudžiai sužeidžia. Iškelia daug
neatsakytinų klausimų su prierašu „kodėl“. Kartais tos byrančios šukės ilgam lieka mano širdy ir
kiekvieno žmogaus prisiartinimas, vis dar duria.
Tačiau, mano atrodo, kad tas paveikslas privalo subyrėti. Nes tik tada Šventoji Dvasia vėl ir vėl
iš naujo leidžia Dievą patirti. Jo nesisavinant, neįkišant į savo susikurtą stalčiuką, neaprašant
Jo baigtais, negyvais teologiniais traktatas ir į visas gyvenimo situacijas turinčiais tinkamą
tobulą, teorišką atsakymą. Patirtis, tai kai žinai, kad žinai tiesiog be žodžių. Ir net visa tai,
visada bus tik dalinis pažinimas.
Šiemet aš vėl ir vėl savęs klausiu. Kas yra Tas, kuris Visatą sukūrė? Tas, kuris visus mano plaukus
suskaičiavo? (Mt 10, 30). Tas, kuris mano vardą sau į ranką įsirėžė ir nuolat mano vardą turi
prieš savo akis?(Iz 49, 16). Kas yra Tas, kurio darbus, diena skelbia nakčiai, be jokio kalbesio ir
be jokių žodžių „negirdėti jų balso, – betgi jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki
pat pasaulio pakraščių.(Ps 19, 3-5). Kas yra Tas, kuris su manimi yra per visas mano dienas iki
pasaulio pabaigos ir tuomet aš niekada nesu viena.(Mt 28, 20). Kas yra Tas, kuris mane taip
myli jog mane ne tik savo drauge vadina (žinoma, ne ta iš tarybinio konteksto... anaiptol)
ir ryžosi gyvybę už mane atiduoti.(Jn 15, 13). Tų klausimų mano širdyje šiemet tiek, kad te
galiu tik aikčioti iš nuostabos. Ir būtent, Tas galingas Viešpats, kurio akivaizdoje angelai ir šventieji
tegali pulti po kojom šaukdami dieną naktį: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis
Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“(Apr 4, 8). Vau! Šio Dievo įsikūnijimą švenčiame.
Ir tai nieko bendro neturi nei su dovanomis, nei su Kūčių „pasninku“,
kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų. Ar dabar jau visi, mano
asmenine nuomone, turėtų atsisakyti Kūčių bendrystės ir dovanų
jaukumo?! Jokiu būdu. Gal labiau priešingai. Tik man atrodo,
būtų daug prasmingiau visa tai daryti Dievo įsikūnijimo prasmės
perspektyvoje, o ne atvirkščiai. Po svarbiausio, o ne prieš.
Kai man Dievas Šventosios Dvasios veikimu, leidžia save šiek
tiek pažinti, koks Jis iš tiesų yra, man rodos, tą akimirką aš galiu
viską parduoti dėl to lobio ar to perlo. „Su dangaus karalyste
yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam
tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu
gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa,
ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13, 44-46). Visa, savo gimtąją kalbą
(vokiečiai ją įvardina, mamos kalba, kalba, kurią žinau nuo įsčių.
Kaip gražu...), savo finansinį saugumą, savo namų, draugų,
šeimos ilgesį, savo anūkų laiką ir dar daug gerų, įprastų dalykų,
galiu ramiai padėti ant Jo altoriaus. Nes nieko nėra, ko Jis man
nedovanotų šimteriopai. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra
nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar
brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris
jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų,
motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame
pasaulyje – amžinojo gyvenimo (Mk 10, 29-30).
Ir tada jokios ideologijos, ir jokie siaubo scenarijai nebeturi
mano gyvenime realios grėsmės. Nes Tas, kuris atėjo į žemę ir
patikėjo savo gležną kūną nuodėmingų žmonių globai, kuris
myli mus ta anglišku žodžiu apibūdinama meile: ta reckless
love. Ta, neapgalvota, nelogiška, beprotiška meile. Ta meile, kuri
reiškia, kad net jei kiti devyniasdešimt devyni išsilakstys, jis eis
manęs ieškoti...Taigi, Jis man šiemet vertas daug daugiau nei tik
dvylikos patiekalų Kūčių stalas ar dovanėlės po eglute. Jis vertas
mano širdies. Tik tiek. Net tiek. Noriu šiemet Jam savo širdies
patikėti daugiau nei paprastai.
Nuotr. Tomo Razmaus ir asmeninio archyvo
Neringa Ulevičienė
28 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS