ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo

Tomas Berkmanas Ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo
(rule of law) isigalejimui? 45
ta, kuria gauna iš “pasaulio”. 138 Bet kuriuo atveju, apie “pasauli” mes žinome tik tiek, kiek
turime jo reikšmes savo samoneje. Todel užtenka žodžiu “reikšme” ir “samone”; žodis
“pasaulis” yra nebereikalingas. 139 Atsisakius žodžio “pasaulis”, Wittgenstein’as lieptu
atsisakyti ir žodžio “faktai”, nes “[p]asaulis yra faktu (…) visuma” 140 . Tai, kas lieka po
tokio suskliautimo, gali buti vadinama “supratimu”, “suvokimu”, “samone”. 141 Kitas
svarbus dalykas – pamatine samones saranga, anot fenomenologijos, yra intencine. Tai
reiškia, kad nera tokio dalyko kaip “tušcia” samone; “samone (…) visuomet [išskirta
autoriaus] yra ko nors samone”. 142 Kitaip tariant, [ko nors] suvokimas yra savaiminis. Pagal
fenomenologija, to ko nors negalima tapatinti su empiriniais objektais, nes cia turime
reikala ne su fiziniu patyrimu, bet su šio patyrimo reikšme. Atitinkamai, samones veiklos
negalima tapatinti su psichine, nes ji turi reikala ne su psichiniais procesais, bet su šiu
procesu reikšme. 143 Akivaizdu, kad tai atitinka dialektines alternatyvos ne-psichini ir
savaimini supratima.
Taip pat Wittgenstein’as kalba, ir gana intensyviai “taisykliu” kontekste, apie kita
ekstra-tekstines alternatyvos demesio centre esanti fakta– sutarima (t.y. socialini fakta). Jis
žodžius “taisykle” ir “sutarimas” laiko netgi giminingais. 144 Taciau visu pirma,
giminingumas nereiškia, kad taisykle yra pats sutarimas. Antra, fenomenologiniu nuostatu
taikymo atžvilgiu yra ypac svarbu, kad Wittgenstein’ui “sutarimas” yra “sutapimas”, 145 tai
nera tarimasis, bet [atskiru žmoniu savaiminiu] supratimu sutapimas, kuris galetu buti
fenomenologinio inter-subjektyvumo prielaida. 146 Todel galima tarti, kad samones,
supratimo ribos nera peržengiamos. 147 Trecia, taisykle yra tik kaip pavienio supratimo
jungtis (nors ir butinai sutampancio su kitais ar kitu supratimais ir jungtimis) su žodžiu. 148
Tai yra, taisykle yra kiek-viename vartojime ir butent at-si-skleidžia (bet ne yra) pereinant
nuo vieno vartojimo prie kito. Tokio atsiskleidimo monitoringa vykdo gramatiku ir
138
Ten pat, p. 60.
139
Šiuo atveju dekonstrukcijos mokykla suskubtu aptikti tušcia savoka – kvazi-objekta.
140
Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 45.
141
“Samonei” kartais priskiriami tokie epitetai: “transcendentaline”, “pamatine”, “grynoji” (žr.
išnaša 136: ALGIS MICKUNAS, p. 50-53).
142
Ten pat, p. 54.
143
Ten pat, p. 52.
144
Wittgenstein’as rašo: “Žodis “sutarimas” ir žodis “taisykle” yra vienas kitam giminingi; jie
yra pusbroliai. Kai ka nors mokau vieno iš ju vartojimo, jis kartu mokosi vartoti ir kita.” (Žr. išnaša
90: VITGENŠTEINAS, p. 221).
145
Wittgenstein’as rašo: “[ž]odžio “taisykle” vartojimas yra susipynes su žodžio “tas pats”
vartojimu” (žr. ten pat, p. 221); arba “kalboje (…) [žmones] sutaria. Tai ne nuomoniu, bet gyvenimo
formos sutapimas [išskirta autoriaus].” (žr. ten pat, p. 224). Taigi, Wittgenstein’as pritartu ekstratekstineje
alternatyvoje pristatytam “sutarimo” interpretavimui.
146
Pats Wittgenstein’as sako, kad žodis “sutarimas” žymi kalbos, kaip tarpusavio supratimo
priemones egzistavimo prielaida (žr. ten pat).
Žodžio “sutarimas” vartojima galima bandyti paaiškinti ir tuo, jog Wittgenstein’ui šio žodžio
prasmes laukas (itraukiantis ir socialuma) yra patogus, kad jis galetu išskirti tam tikrus jam svarbius
“taisykles” egzistavimo modusus, kaip ne-vienkartinuma (“[n]egali buti, kad tik vienas žmogus tik
viena karta butu laikesis taisykles” (žr. ten pat, p. 214)) ir ne-privatuma (“galvoti, kad laikaisi
taisykles, yra ne tas pats, kas laikytis taisykles. Ir todel neimanoma laikytis taisykles “privaciai”: nes
tuomet galvoti, kad laikaisi taisykles, butu tas pats, kas laikytis taisykles” (žr. ten pat, p. 215)).
147
Tai, kad šalia “supratimo” Wittgenstein’as mini ir “gyvenimo formas” (žr. išnaša 146), yra
neprieštaringa fenomenologiniu nuostatu taikymui šiame darbe, nes, pagal fenomenologija, ypac
aptarta velyvojo Husserl’io, samones akiratis yra gyvenamasis pasaulis (žr. išnaša 136: ALGIS
MICKUNAS, p. 63-64).
148
Wittgenstein’as rašo: “Raudona” reiškia spalva, kuri man [išskirta autoriaus] [iškart] ateina i
galva, kai girdžiu žodi “raudona” – tai butu apibrežimas” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 223)