ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo

Tomas Berkmanas * 

Vytauto Didžiojo Universitetas, 

Teises Institutas 

AR 

LING VISTI NIS 

NE APIB REŽT UMAS 

UŽKE RTA 

K ELIA 

TEI SES 

VIEŠPATAVIM O 

( RULE 

OF 

L AW) 

ISIGALE JIM UI? 

Turinys 

Ivadas ................................................................ ................................ ........................... 27 

1. Atsitraukimas nuo formalizmo: “neapibrežtumas” kalboje ................................. 28 

1.1. Atsitraukimo pradžia ...............................................................................................28 

1.1.1. Teorija: modelis, neigimas ir neigimo pagrindimo pradmenys .......................28 

1.1.2. Istorija: Hart’o – Fuller’io diskusija ir Wittgenstein’o nuostatos....................29 

1.2. Pirmoji “alternatyva”: nihilizmas...........................................................................31 

1.2.1. Žmoniu viešpatavimas (rule of men)...............................................................31 

1.2.2. Kritika .............................................................................................................34 

1.3. Antroji alternatyva: giliau kalboje...........................................................................35 

1.3.1. Žodžiu vartojimo ir taikymo taisykles.............................................................35 

1.3.2. Kritika .............................................................................................................36 

1.4. Trecioji alternatyva: už kalbos ribu.........................................................................38 

1.4.1. Socialiniai ir psichiniai faktai..........................................................................38 

1.4.2. Kritika .............................................................................................................40 

1.5. Ketvirtoji alternatyva: dialektika.............................................................................41 

1.5.1. “Taisykles samprata, kuri nera interpretacija” ................................................41 

1.5.2. “Ekstra-tekstiškumo” ir “taisykliu” sampratu korekcija .................................44 

2. Grižimas prie neo -formalizmo: diskrecija kalboje ................................................ 46 

2.1. Grižtant prie pradžios: propaganda ir neo-formalizmas.........................................46 

2.2. Dialektine alternatyva ir teise..................................................................................47 

2.3. Iprastas diskrecijos supratimas ir atsiribojimai ......................................................48 

2.4. Lingvistine teisines diskrecijos struktura.................................................................49 

2.4.1. Teisines diskrecijos sferu kalboje lokalizavimas ............................................49 

2.4.2. Vartojimo “sustabdymas” prieš teismo procesa ..............................................51 

2.4.3. Apibendrinimai ...............................................................................................55 

Išvados ................................ .......................................................................................... 55 

Santrauka anglu kalba ................................................................................................ 56 

∗ MAG. TOMAS BERKMANAS. 2001 metais igijo tarptautines teises magistro laipsni Vytauto 

Didžiojo universitete (adresas: Vytauto Didžiojo universitetas, Teises institutas, Daukanto g. 28, LT- 

3000 Kaunas, Lietuva; elektroninis paštas: ). 

Straipsnis iteiktas redakcijai 2002 m. sausio men. Straipsnis visiškai parengtas publikuoti 2002 

m. spalio men. "International Journal of Baltic Law" Nr. 1, 2002 m.

Tomas Berkmanas Ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo 

(rule of law) isigalejimui? 27 

Ivadas 

“Jeigu tai yra teise, tai bus rasta musu knygose, 

jeigu to negalima rasti knygose, tai nera teise”. 

Lordas Camden’as 

Entick v. Carrington and Three Other King’s 

Messengers, 19 Howell’s State Trials, 1029) 

Tradicinis supratimas apie teises viešpatavima (rule of law) demokratinese 

kontinentines teises šalyse trumpai gali buti nusakytas taip: istatymu leidybos organas 1 

leidžia teises normas, kurios viešpatauja visuomeneje per ivairius mechanizmus, iš kuriu 

svarbiausias yra teismines priežiuros (judicial review) sistema. Teises norma legitimi yra 

tik tada, kai ji priimta žmoniu išrinktos institucijos. Norma ar jos dalis, kuri yra priimta ne 

žmoniu išrinktos institucijos, arba kuri nera pagrista, tokia norma, neturi teises 

“viešpatauti”. 2 Atitinkamai, viešpataujancios normos turi buti griežtai tokios, kokios yra, 

nes bet koks nukrypimas nuo normos reikštu, kad iš dalies pradeda viešpatauti tai, kas 

neturi tam jokio legitimumo. Iš pirmo žvilgsnio toks supratimas yra aiškus ir todel butent 

toki ji galima perkelti i teises normas. 3 

Pastarojo meto teisineje literaturoje galima aptikti tokiu teiginiu i: “Teises 

interpretavimas jokiu budu nera tikslus mokslas, bet greiciau teisinis menas (judicial art).” 4 

Šitokie teiginiai kelia nuostaba – koks gali buti “menas”, jei cia reikia beveik matematinio 

tikslumo tam, kad nebutu sujaukta demokratine sistema? 

Šiame darbe bandyta atskleisti, kodel mokslineje teises literaturoje atsirado tokie 

teiginiai, kokios yra tokio supratimo problemos ir kaip galima kitaip suprasti teises 

interpretavima. Šio darbo hipoteze – teises normu interpretavimo “meniškumas”, kaip 

lingvistinio apibrežtumo atspindys, užkerta kelia teises viešpatavimo isigalejimui. Istoriškai 

atsiradusius argumentus darbe bus bandoma išdestyti neistorine hipotezes patvirtinimo, 

alternatyvu pristatymo ir kritikos bei hipotezes neigimo struktura, ir tai leis pateikti savita 

atsakyma i šio darbo problema (iškelta pavadinime). 

Šiame darbe koncentruojamas demesys i lingvistinio apibrežtumo problema teiseje - 

atsiribojama nuo klasikinio teisinio realizmo, kuris akcentavo ne lingvistinio, bet faktinio 

apibrežtumo problema teiseje ir koncentravosi i tokias ideologiju grupes, kaip psichologija 

1 Cia vietoj “istatymu leidybos organas”, kaip ir pripažista Lietuvos teisine akademine 

bendruomene, labiau tiktu žodis “legislatura”, taciau darbe yra vartojamas šis prigijes žodžiu junginys 

(žr. Egidijaus Kurio pastaba: H. L. A. HART, Teises samprata (Vilnius: Pradai, 1997), p. 47). 

2 Pavyzdžiui, istatymu vykdomosios valdžios priimta teises norma turi “paklusti” istatymu 

leidžiamosios valdžios priimtai normai – ne tik jai neprieštarauti, bet ir neatsirasti savavališkai, t.y. 

nesant istatymu leidžiamosios valdžios normos, pagrindžiancios istatymu vykdomosios valdžios 

normos buvima. 

3 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis skelbia: “Teisejai, nagrinedami bylas, 

klauso [išskirta autoriaus] tik istatymo” (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucija (oficialus tekstas 1992 

10 10), 109 str.). Taciau ka reiškia “klauso”? Juk istatymas nekalba, jokio garso išgirsti ir klausytis 

negalima. Jeigu turima omenyje reikšme “paklusta”, vadinasi, kad paklustum, prieš tai kažkas turi 

isakyti. Žiurint literaturos kritiko akimis, tai yra personifikacija: istatymas pateiktas kaip žmogus, 

turintis savo valia, lyg cia butu du veikejai – aktyvus istatymas ir pasyvus teisejas. Nepaisant to, kad 

musu supratimas iškart išnarplioja ši literaturini koda (“teisejas klauso istatymo” reiškia, kad 

istatymas turi tam tikra prasme, kuria teisejas supranta ir supranta lygiai taip pat, kaip ja supranta 

istatymu leidejas, ir mintyse ar balsu ištaria (interpretuoja) – tai ir yra tai, ko teisejas klauso), tai tik 

padeda užmaskuoti šioje situacijoje slypincia problema – ar tu žodžiu, kuriuos ištaria teisejas, prasme 

yra kaip tik ta, kuria turejo omenyje istatymu leidejas. 

4 Žr. NEVILLE L. BROWN, TOM KENNEDY, The Court of Justice of the European Communities 

(London: Sweet&Maxwell, 1994), p. 301.

28 

International Journal of Baltic Law No. 1 

ar sociologija. 5 Tai yra šio darbo prioritetas. Vienas kitas kritikas, kuriuo šiame darbe 

remiamasi, gali buti susikoncentraves, pavyzdžiui, i psichologija, bet šiame darbe jis bus 

svarbus tuo, ka teigia apie kalba. Tai nereiškia atsiribojimo nuo psichologijos ar 

sociologijos – atvirkšciai, jos dažnai atsidurs darbo demesio centre. Esme yra ta, kad teises 

apibrežtumo problema suprantant kaip, visu pirma, kalbos apibrežtumo problema, teiginiai 

apie žmogiškaji sociuma ar psichika tera eiliniai teiginiai apie kalbos problemu ištakas arba 

sprendimus. Svarbu tai, kad problema suprantama kaip kalbos problema ir kad kritikuojant 

demesys nekoncentruojamas i minetas ideologiju grupes, taciau nuolat, demesio centre 

atsiduria visa kalbos filosofija, kurioje esama nemažai teiginiu ir apie sociuma ar psichika. 6 

Taip pat darbe daug demesio bus teikiama Ludwig’o Wittgenstein’o nuostatu 

refleksijai teisineje akademineje literaturoje. Tai lemia didele Wittgenstein’o itaka 

lingvistinio apibrežtumo problemos teiseje tyrimui. Remiantis Wittgenstein’o nuostatu 

interpretacija darbe bus pateikta autonomiška ir integruojanti kalbos samprata (I dalis), kuri 

bus pritaikyta lingvistines problematikos teiseje specifikai analizuoti ir spresti (II dalis). 

Darbo metodas yra mokslinis analitinis ir mokslinis sintetinis. 

1. Atsitraukimas nuo formalizmo: “neapibrežtumas” kalboje 

1.1. Atsitraukimo pradžia 

1.1.1. Teorija: modelis, neigimas ir neigimo pagrindimo pradmenys 

Semantinis formalizmas yra toks kalbos veikimo modelis, pagal kuri kalba visiškai 

užtikrina teises viešpatavima. Šio supratimo esme sudaro žodžio ir jo vartojimo 

(application) analitinis santykis: užtenka žodžio ir tik jo, kad butu galima pasakyti, kokie 

yra galimi to žodžio vartojimo variantai (lingvistinis apibrežtumas). Teises atžvilgiu tai 

galima perfrazuoti taip – užtenka teises normos ir tik jos, kad butu galima pasakyti, kokie 

galimi tos normos taikymo (application) variantai (normos apibrežtumas). Tai yra bazinis 

teisinio formalizmo 7 modelis (toliau - BTFM). Akivaizdu, kodel toks modelis gali užtikrinti 

nepriekaištinga teises viešpatavima – jis garantuoja visiškai tikslu prasmes perdavima iš 

istatymo leidejo i teisejo supratima, taip eliminuodamas bet koki pastarojo diskrecijos ir 

savivales pasireiškima. 

5 Klasikinio teisinio realizmo atstovai (pavyzdžiui, švediškojo teisinio realizmo) 

nedeterminuotumo potenciala mate tokiuose dalykuose: “apsinuodijes teisejas gali duoti neteisingas 

instrukcijas prisiekusiesiems, prisiekusysis gali pagrasinti kitiems prisiekusiesiems prievarta, 

apeliacinio teismo teisejas gali paimti kyši ir t.t.” (žr. RUSSELL PANNIER, “Essay: D’Amato, Kripke, 

and Legal Indeterminacy”, William Mitchell Law Review 2000, p. 887). 

6 Cia reiketu pabrežti, kad butent lingvistinio apibrežtumo problema teisei yra ypac svarbi. Anot 

Algirdo Juliaus Greimo, “80% mastymo musu kulturineje sistemoje vyksta kalbos pagalba” (žr. 

ALGIRDAS J. GREIMAS, Iš arti ir iš toli (Vilnius: Vaga, 1991), p. 58). Galima teigti, kad Vakaru (cia 

“Vakarai” suprantami taip, kaip juos supranta Harold J. Berman (žr. HAROLD J. BERMAN, Teise ir 

revoliucija (Vilnius: Pradai, 1999), p. 15-27)) teisiniame mastyme kalbos yra netgi daugiau nei 

Greimo minetame mastyme (bet reikia tureti omenyje, kad tai yra butent teisinio mastymo predikatas; 

cia nera apimama teisine veiksena ir nera diskutuojama su Lon Fuller’io teises, kaip veiksenos, kuria 

žmogaus elgesys pajungiamas normu valdžiai, apibrežimu). Didžioji dauguma Vakarietiško teisinio 

mastymo atsispindi teises normose, teismu nutartyse ar advokatu kalbose, t.y. tame, kas yra arba 

pasakyta, arba užrašyta. Išskirtis gal butu tik paprotys. Nors, kita vertus, ar galima kalbeti apie kokias 

nors lingvistines problemas atžvilgiu nei užrašyto, nei išsakyto paprocio? 

7 Kartais vietoje žodžiu “teisinis formalizmas” yra vartojami žodžiai “normos formalizmas”.



Bet kokia kritika galima pradeti nuo bendro prezumpcinio neigimo: neužtenka teises 

normos ir tik jos, kad butu galima pasakyti, kaip kiekvienu konkreciu atveju ja reikia 

taikyti. Šia prezumpcija galima pradeti pagristi bendru prezumpciniu teigimu: yra k a ž k a s 

šalia 8 arba vietoje 9 teises normos, kas lemia jos taikyma. Taciau toliau galimi to kažko 

variantai, kuriuos galima [tariamai] atskirti: pagal substancialumo kriteriju- kažkas, kaip 

kalbinis socialinis ar psichinis dalykas; pagal teises viešpatavimo ontologinio statuso 

kriteriju: kažkas neleidžia teisei viešpatauti iš viso 10 arba tik iš dalies 11 , arba leidžia 

viešpatauti visiškai 12 ; pagal normos taikymo nusakomumo kriteriju: kažkas lemia taikymo 

visiška nenusakomuma 13 , dalini nenusakomuma 14 arba nieko nekeicia 15 . 

1.1.2. Istorija: Hart’o – Fuller’io diskusija 16 ir Wittgenstein’o nuostatos 

BTFM veikimas ne visiems buvo ir tebera akivaizdus. Juo suabejota XX amžiaus 

viduryje, nors tai buvo galima padaryti jau nuo David’o Hume’o laiku, perkeliant 

indukcijos problema i kalbos sfera. 17 Ši abejone buvo ekscentriška, nes kvestionuodama 

modeli, kuriuo remiasi tradicinis teises viešpatavimo supratimas, kvestionavo ir pati 

supratima. Taciau išsiaiškinti buvo ir tebera butina, nes dalykas, kuriuo abejojama, yra 

visapusiškai svarbus. Anti-formalizmo judejimas teisineje akademineje bendruomeneje 

realiai prasidejo nuo Lon’o Fuller’io kritikos Herbert’o Hart’o atžvilgiu. 18 Hart’as laikesi 

nuomones, kad bendrieji žodžiai turi tam tikra prasmes pagrinda (core), kuris leidžia ju 

savaimini vartojima standartinese bylose. 19 Taciau, be jokios abejones, Hart’ui buvo aišku, 

kad ne visos bylos yra tokios, kuriose teises normu žodžiu prasmes suvokimas savaime 

suprantamas, t.y. standartines. Hart’ui yra priskiriamas lengvu (standartiniu) ir sunkiu bylu 

atskyrimas ir teigimas, kad dauguma bylu yra lengvos. 20 Tai, kas sunkias bylas daro 

8 

“Šalia” reiškia, kad teises norma taip pat determinuoja savo taikyma, taciau tai daro ir kažkas 

substancialiai panašus – t.y. kalbines substancijos, pavyzdžiui, žodžiu vartojimo taisykles. 

9 

“Vietoje” reiškia, kad teises norma niekaip nedeterminuoja savo taikymo. Tai daro kažkas 

substancialiai skirtingo–t.y. ne-kalbines substancijos, pavyzdžiui, psichiniai faktai arba socialiniai 

faktai. 

10 

Žr. I dalies B skyriu. 

11 

Žr. I dalies D skyriu. 

12 

Žr. I dalies C skyriu. 

13 

Žr. I dalies B skyriu. 

14 


15 

Žr. I dalies C skyriu. 

16 

Del Hart’o - Fuller’io diskusijos bendrai žr. H. L. A. HART, “Positivism and the Separation of 

Law and Morals”, 71 HARV.L.REV. 593 (1958); LON FULLER, “Positivism and Fidelity to Law: A 

Reply to Professor Hart”, 71 HARV.L.REV. 630 (1958); ANDREI MARMOR, Interpretation and Legal 

Theory (Oxford: Clarendon Press, 1994), p. 124-135. 

17 

Žr. CHRISTIAN ZAPF, EBEN MOGLEN, “Linguistic Indeterminacy and the Rule of Law: on the 

Perils of Misunderstanding Wittgenstein”, 84 GEO.L.J. 485 (1996), p. 493-494. 

18 

Anot Christian’o Zapf’o ir Eben’o Moglen’o, “šiandien yra manoma, kad lingvistinio 

apibrežtumo diskusija tarp H. L. A. Hart’o ir Lon Fuller’io priklauso priešistorinei teisines minties 

erai” (žr. ten pat, p. 489). 

19 

Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 126. 

20 

Esama tokio Hart’o atskyrimo ir ivertinimo statistiniu irodymu, jeigu tarsime, kad tai, kaip 

Hart’as supranta “lengvas” ir “sunkias” bylas, atitinka statistinio tyrimo savokas. JAV teisejas Harry 

T.Edwards’as pateike tokius faktus apie JAV Kolumbijos apygardos apeliacini teisma, kuriame jis 

buvo pirmininkaujantis teisejas: dauguma bylu yra “lengvos” – tokios, kuriose reikiamos teises 

normos yra lengvai nustatomos ir pritaikomos faktams, gaunant viena “teisinga atsakyma”, apie 35- 

45% bylu yra “sunkios”, apie 5-15% bylu yra “labai sunkios”. Apie pastarasias Edwards’as sako: “Ši 

bylu rušis reikalauja iš teiseju naudoti diskrecija [išskirta autoriaus], itraukiant tam tikra dali savo

30 


“sunkiomis”, yra tai, ka Hart’as ivardina žodžiu penumbra. Ši žodi sudaro žodžiai, del 

kuriu vartojimo nera sutarimo. 21 Vienu atveju gali buti sutariama del vieno ar kito žodžio 

vartojimo, taciau kitu – jau ne. 22 Ši Hart’o samprata buvo suvokiama kaip teisinio 

formalizmo, t.y. BTFM teigimas. 23 Buvo manoma, kad lengvu bylu samprata rodo analitini 

žodžio ir jo vartojimo santyki, 24 ir teigiama, kad butent todel Fuller’is kritikavo BTFM. 

Fuller’is iš pirmo žvilgsnio 25 patvirtina ir toki supratima, ir ši teigini. Jis savo kritika 

pradeda Hart’ui priskirdamas tris teiginius: pirmasis teiginys – “Teises normos 

interpretacija yra joje esanciu individualiu ir koncepciniu žodžiu (concept-words) 

interpretavimo reikalas” 26 , antrasis teiginys – “Koncepciniu žodžiu teises normose 

interpretavima lemia (arba turi lemti) ju kasdienis vartojimas iprastoje kalboje (ordinary 

use in natural language)” 27 , treciasis teiginys – “Koncepciniu žodžiu prasme nepriklauso 

nuo to teisinio konteksto, kuriame jie funkcionuoja” 28 . Kitaip sakant, koncepciniai žodžiai, 

kurie yra vartojami formuluojant teisines taisykles, turi buti interpretuojami taip, kad jiems 

bet kuriuo atveju butu priskirta ta pati prasme, nepriklausomai nuo konteksto, kuriame 

taisykles veikia. 29 

Toliau Fuller’is neigia šiuos teiginius, kartu bandydamas pagristi kiekviena neigima. 

Pirmiausia, anot Fuller’io, teises normos interpretacija yra ne pavieniu žodžiu, bet “sakinio, 

paragrafo ar viso puslapio, ar net daugiau teksto” interpretavimo reikalas. 30 Antra, teises jis 

iš tikruju kritikavo tradicini semantini formalizma. Jam priskiriamos tokios nuostatos: 

normu žodžiu interpretavimas nera iprastas, “panašus i katalogavima procesas”. Cia 

aktyvus ir teisejas. 31 Svarbiausia, interpretavimas yra neatsiejamas nuo konteksto – tai yra 

Fuller’iui svarbiausia ir pirmas dvi nuostatas integruojanti nuostata. Individualus ir 

koncepciniai žodžiai yra strukturos, kurioje jie tarpusavyje saveikauja, dalys, ši saveika 

kiekviena byla daro unikalia, o teiseja – aktyvu interpretavimo dalyvi. 32 Taciau tai nereiškia 

teiseju valdžios – Fuller’is pristato alternatyva tariamai sukritikuotam BTFM, apie kuria 

bus kalbama I dalies C skyriaus 1 poskyryje. 

BTFM paneigti buvo intensyviai naudojama ir Wittgenstein’o kalbos filosofija, kuria 

žodžiai neturi “esmiu”; žodžiai neturi “prasmes pagrindo”; kalba yra arba gali buti skaitoma 

begale budu – tai yra lengvai formuojamas komunikacijos instrumentas. 33 Ilgainiui teisine 

akademine bendruomene buvo itikinta, kad butent Wittgenstein’ui, o ne Fuller’iui, pasiseke 

sugriauti Hart’ui Fuller’io priskirta formalizma. Buvo teigiama, kad Wittgenstein’as 

socialiniu ir moraliniu isitikinimu”. (Del Harry T.Edwards’o tyrimo žr. HARRY T.EDWARDS, “The 

Function and the Elusive Goal of Principled Decisionmaking”, 1991 Wis.L.Rev. 837). 

21 

Tiksliau sakant, tai yra tam tikra sfera kalboje, kurioje nesutariama del žodžiu vartojimo (žr. 

išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 126). 

22 

Pavyzdžiui, Hart’as analizuoja žodžiu jungini “transporto priemone” (vehicle). Kalbant apie 

“automobili”, visiems yra aišku, kad tai - transporto priemone, bet kaip su “dviraciais” ar “žaisliniais 

automobiliais” (žr. išnaša 16: H. L. A. HART, p. 63)? Cia ir turime penumbra. 

23 

Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 127. 

24 

Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 127-128. Toks Hart’o nuostatu supratimas yra 

problemiškas, todel prie jo bus sugrižta II dalyje. 

25 

Žr. II dalies A skyriu. 

26 

Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 129; LON FULLER, p. 662. 

27 Ten pat. 

28 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 129; LON FULLER, p. 662-663. 

29 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 130. 

30 Žr. išnaša 16: LON FULLER, p. 663. 

31 Ten pat, p. 666. 

32 Ten pat, p. 663-668. 

33 Žr. JAMES BOYLE, “The Politics of Reason: Critical Legal Theory and Local Social Thought”, 

133 U.PA.L.REV. 685 (1985), p. 708-709; išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 490.



“išstume (flushed) viduramžiška žavejimasi esmemis iš jo pacios saugiausios sleptuves (…) 

– kalbos prasmes kasdienes objektyvizacijos.” 34 Taciau Wittgenstein’as neapsiribojo tik 

tradicinio semantinio formalizmo neigimu. Jis taip pat pateike išvystyta kalbos veikimo 

mechanizmo supratima, kuris buvo ir tebera sunkiai suprantamas. Jis bus analizuojamas I 

dalies E skyriuje. Šio supratimo jau kitos nuostatos buvo naudojamos BTFM pateiktoms 

alternatyvoms kritikuoti ir kitokioms kalbos veikimo sampratoms pagristi (apie tai – I 

dalies C ir D skyriuose). 

Tarus, kad BTMF nesugebejimas veikti jau yra irodytas, toliau galimi du keliai. 

Vienas iš ju – ieškojimas ir pateikimas to modelio alternatyvu, kurios galetu visiškai arba 

bent iš dalies užtikrinti teises viešpatavima (apie tai – C, D, ir E skyriuose). Kitas kelias – 

alternatyvos, kuri nera alternatyva tiesiogine prasme, pristatymas, [nes ji ne menkiausia 

dalimi negarantuoja tos situacijos, kuri susidarytu, jei veiktu tai, kam ir yra pateikiama 

alternatyva]. Pakaitalas yra modelio, galincio užtikrinti koki nors teises viešpatavima, 

nebuvimas. 35 

1.2. Pirmoji “alternatyva”: nihilizmas 

1.2.1. Žmoniu viešpatavimas (rule of men) 

Tradiciškai prieš teises viešpatavima yra pastatomas žmoniu viešpatavimas (rule of 

men). Taciau šiai priešpriešai budinga tam tikra specifika. Žmoniu viešpatavimas 

dažniausiai yra suprantamas tik kaip esantis temporalineje strukturoje, kurioje jis yra 

pirminis faktas. Tai susije su šiuolaikineje Vakaru visuomeneje vyraujanciu John’o 

Locke’o ir Thomas Hobbes’o supratimu apie teisines visuomenes atsiradima: pradžioje 

naturaliai egzistavo visiškos žmoniu savivales era, po kurios žmones susitare apriboti šia 

savivale. Nuo to laiko bent iš dalies pradejo viešpatauti tai, del ko buvo susitarta – teise. 36 

Taciau žmoniu viešpatavimas yra ir tam tikroje logineje strukturoje, kurioje teises 

viešpatavimas yra lyg uždengia (cover) žmoniu viešpatavima: ja atidengus, naturaliai liktu, 

viešpatauti žmones. Tokia atodanga kaip tik ir buvo BTFM sukritikavimas. Taciau šiame 

skyriuje analizuojamo nihilizmo teiginiai nera teiginiai apie fakta, analogiška Locke’o 

visuomeninei sutarciai, t.y. nebuvo ko nors panašaus i visuomenine sutarti, kas sugriove 

teises viešpatavima. Iš pirmo žvilgsnio atrodytu, kad buvo aptiktas irodymas, jog tos 

sutarties iš viso niekada nebuvo. Vis delto nihilistai taip greiciausiai neteigtu. Žmoniu 

viešpatavimas, kuri atskleide šis nihilizmas, buvo ne visu karas prieš visus (o taip turetu 

buti, jeigu sutarties niekada nebutu buve), bet greiciau visu visur viešpataujanti kuryba 

(kaip literatura ar menas) ar vertinimas, t.y. dabar žmoniu viešpatavimas yra gerokai 

taikesnis negu tas, kuri priešpriešina Locke’as ir Hobbes’as visuomeninei sutarciai. Todel 

nihilizmo pozicija greiciausiai yra tokia: buvo ir yra bandoma tartis, o tai didina žmoniu 

viešpatavimo taikinguma, taciau susitarti nepavyko ir niekada nepavyks. 

Kitas svarbus nuo karo visu prieš visus bukles skirtumas - yra tas, kad toje bukleje 

teises iš viso nebuvo kaip reiškinio. Hobbes’o ar Locke’o žmoniu viešpatavimo teorija yra 

34 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 490. 

35 Sanford’as Levinson’as tai vadintu tiesiog atsisakymu ieškoti tokio modelio. Jis rašo, kad 

radikalesni teoretikai nepateikineja nauju metodu, galinciu garantuoti tiesos pripažinima, kai kas nors 

ja yra isitikines; jie atsisako paciu interpretacijos išbaigtumo paiešku (žr. SANFORD LEVINSON, “Law 

as Literature”, 60 TEX. L. REV. 373 (1982), p. 384). 

36 Anot Locke’o, po visuomenines sutarties susidaro tokia socialine bukle, kurioje žmonems yra 

budinga ne visiška laisve, kuria galima butu vadinti savivale, bet “laisve gyventi laikantis pastovios 

taisykles, kuri galioja kiekvienam visuomenes nariui ir kuri nustatyta […] istatymu leidimo valdžios” 

(žr. DŽ. LOKAS, Ese apie pilietine valdžia (Vilnius: Mintis, 1992), p. 28).

32 


priešteisine bukle. Tuo tarpu cia analizuojamo nihilizmo žmoniu viešpatavimo bukleje teise 

kaip reiškinys egzistuoja; nera tik teises viešpatavimo. 37 

Iš kalbos nedeterminuotumo kylancios žmoniu viešpatavimo bukles ir su ja suderintos 

“teises” sampratos aprašymu pradžia galima laikyti ši Friedrich’o Nietzche’s teigini: “Tai, 

kas jau atsirade, šiaip taip susikure, tam tikros viršesnes jegos yra be paliovos vel iš naujo 

aiškinama, vel pasiglemžiama, perdirbama ir pritaikoma naujai vartoti; viskas, kas vyksta 

organiniame pasaulyje, – tai ne kas kita, kaip siekimas iveikti, isiviešpatauti ir 

kiekvienakart iveikiant ir isiviešpataujant savo ruožtu yra naujai interpretuojama, 

sutvarkoma, iki tol buvusi “prasme” ir “tikslas” neišvengiamai turi buti aptemdomi arba 

visiškai užslopinami.” 38 Žvelgiant i tolimesni aprašymo vystymasi, galima atskirti du jo 

modusus, atspindincius bendrus pradinius teiginius: 1) frazes “be paliovos vel iš naujo 

aiškinama” interpretacija: “Interpretacija yra ne aiškinimo (construing), bet kurimo 

(constructing) menas” 39 ; 2) frazes “siekimas iveikti, isiviešpatauti” interpretacija (ypac 

konstitucineje teiseje): “ Beveik visa šiuolaikine [konstitucine] teismu praktika … turi buti 

suprantama kaip politikavimo (policymaking) rušis” 40 . Antrasis, iš esmes socialinis 

modusas, šiam darbui yra svarbus tik kaip pirmojo vedinys. 41 

Taigi pirmasis aprašymo modusas koncentruojasi ties kalba, kaip kuryba. Žodžiais 

“kalba” ir “kuryba” reprezentuojamu sampratu sinteze naturaliai asocijuojasi su samprata, 

kuria reprezentuoja žodis “literatura”. Taciau pastaroji samprata pradedama aiškinti nuo 

klausimo, kas lemia, kad kalba dažniau yra suprantama kaip nekintancio stabilumo, o ne 

nepastovios kurybos potencialas? Cia iškeliamas “užrašytumas” (writtenness) kalboje, 42 

kuris ir sukuria stabilumo iliuzija. Tai yra iliuzija, kaip taikliai pastebejo Stanley Fish’as, 

jog “atspausdinta eilute (…) atrodo esanti vienintele saugykla bet kokios vertybes ir 

prasmes, kuria mes asocijuojame su ja”. 43 Nihilistai “išlaisvina” prasmes ir vertybes iš šios 

saugyklos. Žymiausiu prasmes “išlaisvintoju” galima laikyti Sanford’a Levinson’a ir jo 

“teise kaip literatura”. 44 Reikia tureti omenyje, kad cia turime visiška išlaisvinima, kur, 

perfrazuojant Paul’a Feyerabend’a, “viskas tinka” (anything goes) 45 . Atspausdintos eilutes 

ir prasmes asociacija yra niekaip nedeterminuota tos eilutes. Reikia tureti omenyje ir tai, 

kad tokia dalyku padetis buvo gerokai drasiau priskiriama konstitucinei jurisprudencijai. 

Anot Levinson’o, “Yra tiek galimu JAV Konstitucijos skaitymu, kiek yra Hamleto 

skaitymu”. 46 Atitinkamai ir Konstitucija bei jos skaitymai gali buti suprantami kaip esantys 

vieno ar kito literaturinio žanro, pavyzdžiui, parodijos, arba turintys literaturiniu 

37 Nors del to “teises” savoka yra praradusi savo išskirtinuma, nes jai ne tik predikuojamos 

“literaturos” ar “politikos” savokos, bet su jomis ji yra ir tapatinama. 

38 Žr. FRIEDRICH NIETZCHE, Apie morales genealogija (Vilnius: Pradai, 1996), p. 87; išnaša 35: 

SANFORD LEVINSON, p. 383. 

39 Žr. STANLEY FISH, Is There a Text in This Class? (1980), p. 327; išnaša 35: SANFORD 

LEVINSON, p. 381. 

40 Žr. MICHAEL PERRY, The Constitution, the Courts, and Human Rights (1982), p. 2; išnaša 35: 

SANFORD LEVINSON, p. 378. 

41 Beje, tokio vedinio galimybe atsispindi ir Nietzche’s mineto teiginio paskutineje dalyje. 

42 Žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 375. Del rašymo grafines formos santykio su kalbejimo 

garsine forma Saussure’as sako: “Grafine žodžiu forma randa mumyse atgarsi kaip kažkas pastovaus 

ir stabilaus, kaip kažkas geriau tinkancio konstituoti kalbos vienoduma laiko begyje nei garsas”. 

“Rašymo” fenomeno svarba ypac iškele dekonstuktyvistine filosofijos mokykla. Jacques’as Derrida 

rašyma laiko bet kokio pažinimo (episteme) ir istoriškumo salyga (žr. JACQUES DERRIDA, Of 

Grammatology (Baltimore, 1976), p. 27, 35-36). 

43 Žr. išnaša 39: STANLEY FISH, p. 43; išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 381. 

44 Žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON. 

45 Žr. PAUL FEYERABEND, Against Method (London, 1975), p. 28. 

46 Žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 391.



elementu. 47 Taciau išbaigtoje šios sampratos formoje bet kuri byla gali buti suprantama 

kaip literaturinis pasakojimas (narrative). 

Kalba, tiksliau sakant, “užrašytumas” taip pat gali buti suprantamas ne tik kaip 

literaturinio kurybiškumo, bet ir kaip politines prievartos potencialas. 48 Pasak J. Derrida, 

yra visa tradicija mastytoju, asocijuojanciu rašyma su šiuo potencialu. 49 Teises teorijai tai 

nebutu problema, jeigu kalbos ir politikos asociacija nebutu suprantama kaip butina ir butu 

priskiriama tik, pavyzdžiui, istatymu leidybos institucijai. Taciau nihilistai tokia asociacija 

laiko visais atžvilgiais butina, ja priskirdami ir teisminei institucijai. Visu pirma, teismo 

proceso butina dalimi yra laikomas vertybinis sprendimas. 50 

Grižtant prie Fish’o posakio, tai yra vertybes “išlaisvinimas” iš “atspausdintos eilutes 

saugyklos”. Verta pažymeti, kad ir Lietuvos teises teoretikams nesvetima tokia samprata. 

Anot Dalios ir Valentino Mikelenu, “kiekvienas teismo sprendimas yra ne vien teisinis, bet 

ir vertybinis.” 51 

Yra nihilistu, kurie lingvistinio fakto neišvengiamu pagrindu laiko socialini ir tuo 

paciu psichini fakta. Pavyzdžiui, yra teigiama, kad kiekvienu konkreciu atveju “prasme yra 

greiciau sukuriama nei atrandama, [ir] kuriamosios energijos šaltinis yra tam tikra 

bendruomene, kurioje jis arba ji yra”. 52 Konvencionalios nuostatos atstovai patikslintu, kad 

šioje situacijoje esama bendruomenes sutarimo, 53 kuris yra butinas ir lemiantis vienoki ar 

kitoki lingvistini fakta. Nors reiktu pridurti, kad tas sutarimas nera vienkartinis faktas, 

47 Žr. ten pat, p. 387. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje taip pat galime aptikti tokios, t.y. 

literaturines dalyku padeties ryškesniu ženklu; pavyzdžiui, žodžio “liesti” vartojimas 20, 21, 22, 23 ir 

24 straipsniuose. Cia galima priminti ir istatymo personifikacija 109 straipsnyje (Žr. išnaša 3). 

48 Kaip mineta, šio skyriaus kontekste žodžiais “kuryba” ir “politika” reprezentuojamu sampratu 

nereikia suprasti kaip atskiru; taciau paprastai jos taip ir nera suprantamos. Levinson’as straipsnyje 

“Teise kaip literatura” apie jas kalba pakaitomis. 

Politines prievartos potencialo nereikia suprasti kaip atitikmens karo visu prieš visus 

potencialui. Vakaru pasaulyje “prievarta” seniai yra praradusi bet kokios autentiškos fizines 

prievartos kokybe, nes vakarieciai tai prievartai seniai jau nesipriešina. Ši “prievarta” yra labiau taiki 

vertybiu atranka. Vis delto tai tik rodo, kaip tvirtai vakarietiškas socialumo pasaulevaizdis yra 

susietas su teisiniais mechanizmais. Vakarieciams kartais net atrodo, kad tai, kas yra ju kažkada 

sukurta, yra jiem prigimta ir naturalu. Tai, jog po teismo sprendimo kartais yra einama i kalejimo 

kamera, yra savaime suprantamas dalykas. Aišku, einantysis i kamera dažnai nesutinka su tuo 

sprendimu, taciau tai yra nesutikimas su sprendimu, bet ne su ejimu i kamera (t.y. vykdymo procesu). 

Taip “karas virsta taika”. 

49 Žr. išnaša 42: JACQUES DERRIDA, p. 36. 

50 Micheal Perry [JAV Aukšciausiojo] teismo politikavima apibudina kaip veikla, kurioje jis 

apsisprendžia, “kuri iš konkuruojanciu vertybiu turi nugaleti ir kaip tos vertybes turi buti 

igyvendinamos” (Žr. išnaša 40: MICHAEL PERRY). 

51 Žr. DALIA MIKELENIENE, VALENTINAS MIKELENAS, Teismo procesas: teises aiškinimo ir 

taikymo aspektai (Vilnius: Justitia, 1999), p. 23. Ši priešstata (“teisinis” ir “vertybinis”) pristato 

Lietuvai, kuri ilga laika buvo ipratusi prie sovietmecio stagnacines neabejotinos sampratos (kad 

teismo sprendimas visada yra griežtai formalus ir todel tik teisinis), novatoriška supratima, kad teismo 

sprendimas gali tureti ir neteisine kokybe. Atitinkamai, yra ivedama ir teismo, kaip politines 

institucijos, samprata (žr.ten pat, p. 44-46). Taciau tai pristatoma kaip akivaizdi ir neišvengiama 

situacija. Tuo Mikelenai yra nihilistiški. 

52 Žr. išnaša 39: STANLEY FISH, p. 94; išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 383. 

53 Ši susitarima reikia atskirti nuo Locke’o visuomenines sutarties, nes pastaroji visu pirma yra 

politinis faktas, o šis susitarimas yra susitarimas del žodžiu vartojimo arba prasmes. Kaip toks, jis yra 

tas pats susitarimas, kuri apžvelgsime I dalies D skyriuje. Taciau jo buvimo pasekmes teises 

viešpatavimui cia yra iš esmes kitokios – cia “kai [interpretuojanti] bendruomene taiko (…) teise, ji 

pastoviai ja perdirba” (žr. MARGARET JANE RADIN, “Reconsidering the Rule of Law”, 69 B.U.L.REV. 

813 (1989)).

34 


egzistuoja reguliarumai ir praktikos, kurie rodo esant toki susitarima 54 . Kita vertus, 

lingvistini fakta, pavyzdžiui, teismo sprendima, nulemia ir vidinis gilus isitikinimas, kad 

nuspresta teisingai, kad sprendimas šiuo metu bendruomenei priimtinas. 55 Esme yra ta, kad 

šioms situacijoms nihilistai predikuoja laikinuma bei nenumatomuma (contingency), kuris 

sunaikina bet kokia determinuotumo galimybe – nera jokio interpretavimo išbaigtumo. 56 

Kita karta viskas gali atrodyti kitaip to pacio žodžio ar žodžiu konstrukcijos atžvilgiu. Tai 

galima vadinti ir politine, ir žmoniu viešpatavimo bukle. 

Galiausiai verta pažymeti, kad ne visi determinuotumo lingvistines-socialines kritikos 

krypties atstovai yra linke visiškai paneigti bet kokia teises viešpatavimo galimybe. Galima 

ir tokia mastymo kryptis, pagal kuria kalbos nedeterminuotumas implikuoja arba yra 

implikuotas tokios socialines bukles, kuriai esant apie teises viešpatavimo egzistavima dar 

galima kalbeti. 57 

1.2.2. Kritika 

Prieš “literaturini” nihilizma gali buti iškeltas paprastas argumentas: teisine kalba yra 

per daug specifinis reiškinys, kad ji butu galima redukuoti i paprasta literaturini pasakojima 

ar jo interpretacija. Procesas, kurio metu gimsta teisine kalba, yra “sudetinga procesine ir 

mastymo veikla”, 58 kurioje be kita ko ypatingai nuodugniai yra vykdomas faktu vertinimo 59 

ir teises normos aiškinimo 60 variantu parinkimas (reference) ir vieno iš ju atranka 

(selection). Butent parinkimas ir atranka neturi “jokiu aiškiu paraleliu kokioje nors 

literaturinio tyrimo praktikoje”. 61 Kitas svarbus teisines kalbos išskirtinumas yra jos 

pasekmese. Del literaturinio pasakojimo “niekas nemiršta iš bado arba yra pamaitinamas; 

niekas nera uždaromas i kalejima ar iš jo išlaisvinamas […] . Literaturinis herojus yra 

visiškai niekas ir tai, kas jam ar jai yra daroma del to ir iš to nekelia jokiu pasekmiu. Tuo 

tarpu realiai egzistuojantis atsakovas ar kaltinamasis yra kunas ir kraujas ir priklausomas 

nuo istatymo valios”. 62 Galiausiai, žiurint placiau, bet kokios teisines kalbos redukavimas i 

literaturini pasakojima nieko naujo neduoda. 63 Jeigu tai ir nera prasmes atžvilgiu tušcias 

samprotavimo budas, bet kuriuo atveju jis yra trivialus. 64 

Vieni didžiausiu skeptiku “politinio” nihilizmo atžvilgiu yra patys teisejai. Tai yra 

savaime idomi situacija, nes kas gali paneigti, kad tokia ju pozicija remiasi labiau praktine 

butinybe nei teoriškai pagristu isitikinimu. Teisejas, budamas visiškas nihilistas, turetu 

54 Žr. STANLEY FISH, “Fish v. Fiss”, 36 Stan. L.Rev. 1325 (1984), p. 1328-1330. Iš tikruju, 

Stanley Fish’as saves nelaiko nihilistiniu nuostatu skleideju. Greiciau jo kritikai, pvz., Owen’as 

Fiss’as (žr. Ten pat, p. 1346, 1347) ar pats Sanford Levinson’as, jam priskiria nihilistine nuostata, 

kuria ir yra remiamasi šiame skyriuje. 

55 Žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 384. 

56 Ten pat. Tai nihilistus atskiria nuo alternatyvos, pristatomos I dalies D skyriuje, 

propaguotoju. 

57 


58 

Žr. išnaša 51: DALIA MIKELENIENE, VALENTINAS MIKELENAS, p. 19. 

59 

Ten pat, p. 16. 

60 


61 

Žr. PATRICK COLM HOGAN, “On Reading Law as Literature”, 1 College Literature 25 (1998), 

p. 231-236. 

62 Ten pat. 

63 Patric Hogan’as užduoda tokius retorinius klausimus: “ar kalbejimas apie byla kaip apie 

literaturini pasakojima mums padeda suprasti, kas ivyko byloje, ka tai reiškia ir kokios viso to yra 

pasekmes? Ar tai paaiškina, kas turi buti kritikuojama, tiriama, priimtina ar svarstoma byloje? Ar tai 

pateikia vertinga buda svarstyti ir suprasti byla – intelektualiai, politiškai ar bet kokiu kitu budu?” (žr. 

ten pat). 

64 Ten pat.



išeiti iš darbo, nes likdamas teiseju jis, pagal savo isitikinima, nusikalstu demokratijai ir jos 

principams. 65 Akivaizdus tokio skepticizmo pavyzdys yra dažnai JAV Aukšciausiojo 

teismo jurisprudencijoje pasitaikantis argumentas – “teismas politikuoja”. Dažnai juo 

remiasi nepritariantys pagrindiniam sprendimui teisejai (dissent); 66 ir kai jie remdamiesi 

šiuo argumentu pateikia, ju manymu, teisinga atsakyma i bylos problema, jie tuo 

preziumuoja, kad teismas gali nepolitikuoti. 67 

Pagaliau skeptikais apskritai nihilizmo atžvilgiu galima laikyti tuos teoretikus, kurie 

bande ieškoti modeliu, pakeicianciu BTFM. Tie modeliai kartais yra vadinami ekstratekstiniais 

suvaržymais. 68 Taciau pirmaja iš tokiu alternatyvu teisingiau yra suprasti kaip 

modeli ne apskritai už bet kokio teksto ribu, bet ta, kas paciame tekste yra “giliau” už 

žodžiu akivaizdžia prasme, t.y. žodžiu vartojimo taisykles. 

1.3. Antroji alternatyva: giliau kalboje 

1.3.1. Žodžiu vartojimo ir taikymo taisykles 

Antrosios alternatyvos prielaida yra teiginys, kad žodžio prasmes akivaizdumas nera 

tikrasis tos prasmes “pagavos” mechanizmas. Tai tik ji nuo musu slepiantis “šydas”, o 

tikrove yra daug sudetingesne. Tik gilumineje gramatikoje mes atrandame ir suprantame 

tikraja žodžio prasme. 69 Šis supratimo rezultatas yra žodžio vartojimo taisykles nustatymas. 

Tai, kad daugeliu atveju žodžio prasme yra akivaizdi, rodo, jog mes esame labai igude 

naudotis kalbos mechanizmais. Paprastai kalbedamas žmogus net nepagalvoja, kad kai jam 

žodžio prasme atrodo esanti akivaizdi, iš tikruju yra taip, jog jis sugeba labai greitai, beveik 

akimirksniu, rekonstruoti žodžio vartojimo taisykle. 70 Taciau del ko nesusimasto paprastas 

žmogus, tai gali kilti mokslininkui lingvistui. Butent mokslininkas paaiškina tikraja žodžio 

prasme, iš gramatikos gilumos “ištraukdamas” žodžio vartojimo taisykle. Atitinkamai, pati 

kalba yra taisykliu reguliuojama veikla, panašiai kaip šachmatai ar beisbolas. 71 Todel toliau 

ši alternatyva bus vadinama “taisyklemis pagrista alternatyva”. 

BTFM atžvilgiu, tai, kas, anot šios alternatyvos, lemia žodžio vartojima, kas yra šalia 

paties žodžio (t.y., gilinantis i žodžio prasme – nustatant žodžio vartojimo taisykle –reikia 

atsižvelgti), tai bet kuriuo atveju nera vien tik žodis kaip toks. Fuller’is teige, kad tai yra 

žodžiu autoriu intencijos ir tikslai: atrasdami ir rekonstruodami žodžiu vartojimo taisykles 

turime tai nepamiršti 72 . Fuller’is pavyzdžiu eme ta pati Hart’o svarstyta anglu kalbos žodi 

vehicle (transporto priemone) ir klause, kaip teises norma, reikalaujanti pašalinti (exclude) 

iš parko teritorijos visas transporto priemones, butu taikoma tuo atveju, jeigu parke vietiniai 

65 

Kaip sako Levinson’as, “nenuostabu, kad teisejai yra apriboti skepticizmo [t.y. nihilizmo - 

aut. past.] atžvilgiu bent tol, kol jie išlieka isitrauke i atsakinga teisejavimo veikla. Akademikai, 

neturedami tokios atsakomybes (ir dažnai socialiai kraštutiniu pažiuru), yra laisvesni skleisdami net ir 

pacias destruktyviausias idejas” (žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 379). 

66 

Cia esama tokiu fraziu: “tai nera teismu sritis (province of judiciary)” (žr. JAV byla: Katz v. 

United States 389 U.S. 347 (1967)), “ekstravagantiškas teismines peržiuros galios naudojimas” (žr. 

JAV byla: Roe v. Wade 410 U.S. 113 (1973)), “tai nera teismu role” (žr. JAV byla: Offshore 

Logistics, Inc. v. Tallentire 477 U.S. 207 (1986)) ar net : “teisinio politikavimo meno triumfas” (žr. 

teisejo Scalia nuomone JAV byloje: Webster v. Reproductive Health Services, 452 U.S. 450 (1989)). 

67 

Taciau tokia prezumpcija gali remtis nuoseklia metodologija, kaip Antonin’o Scalia’os. 

68 

Žr. išnaša17: CHRISTIAN ZAPF, p. 488. 

69 


70 

Kaip tik toks buvo Fuller’io kontrargumentas Hart’ui, besiremianciam žodžiu prasmes 

akivaizdumo ir kartu lengvu bylu dominavimo faktu. Kaip tik todel Fuller’iui tai ir nedare ispudžio. 

71 

Ten pat. 

72 Ten pat.

36 


patriotai noretu ant postamento kaip paminkla pastatyti Antrojo Pasaulinio karo laikais 

naudota sunkvežimi. 73 Fuller’is teigtu, kad šiuo atveju butent tas tikslas, kuri turejo 

omenyje teises normos ir žodžio vehicle, esancio šioje normoje, autoriai, priimdami šia 

norma, nustato, ar žodžio vehicle prasme apima mineta sunkvežimi, ar ne. Tai galima 

vadinanti teleologines arba tikslo/ketinimo (purposive) ir istorines interpretacijos hibridu, 

taciau bendrai visas šis Fuller’io supratimas yra vadinamas intencionalizmu. 74 

Kitus žinomus interpretavimo metodus taip pat galime suprasti žvelgdami per šios 

alternatyvos prizme. Tai, i ka reikia atsižvelgti aiškinantis tikraja žodžiu prasme, gali buti 

ne tik žodžiu autoriu ketinimai, bet ir apskritai visas žodžiu kontekstas 75 , arba netgi tai, kas 

savo esme yra visiškai netekstiška – socialines realijos 76 . Atitinkamai, žodžio vartojimo 

taisykle gali buti nustatoma žiurint i konteksta ar socialines realijas. Šiuos dalykus bendrai 

galima vadinti taisykliu prioritetais, nes jais atskiriama ir iškeliama virš kitu viena galima 

ivardinti žodžiais reiškiniu sfera, galutinai suformuojanti konkrecias žodžio vartojimo 

taisykles, kuriu supratimas yra žodžio prasmes supratimas. 

Aiškinantis šia alternatyva lengva suklysti bandant kaip žodžiu prasmes sudetine dali 

suprasti pacias intencijas, ketinimus arba, pavyzdžiui, socialines realijas, kaip kažka atskira 

nuo žodžiu vartojimo taisykliu. Cia galimos tik dvi galimybes: intencijos ar ketinimai, kurie 

yra apskritai už bet kokiu žodžiu prasmiu ribu, ir “intencijos” ar “ketinimai”, kurie jau yra 

sudetine žodžiu vartojimo taisykliu dalis. Kitaip sakant, ši alternatyva žodžio prasme laiko 

butent jo vartojimo taisykle ir todel iš esmes nepalieka teksto ribu, – vartojimo taisykle yra 

tekstas. Intencijos ar socialines realijos yra re-konstruojamos nustatant žodžio vartojimo 

taisykle, t.y. pažymimos tekstu bei, jau tokio pavidalo, inkorporuojamos i taisykles sudeti. 

Tai jau nebera tos intencijos ar socialines realijos, kurios buvo proceso pradžioje, jos 

substancialiai skiriasi nuo to, ka proceso pabaigoje igauna žodžio vartojimo taisykles. 

Pavyzdžiui, minetos sunkvežimio (transporto priemone) problemos atveju, žodžio vehicle 

(transporto priemone) vartojimo taisykle, pagal Fuller’i, butu: “Vartojant žodi vehicle, 

esanti šioje teises normoje, reikia žiureti i normos autoriaus ketinima (intencijos 

prioritetas), pagal kuri šis žodis negali buti vartojamas sunkvežimiui, skirtam buti 

paminklu, žymeti (intencijos inkorporacija)”. Taciau ar taisykle, turinti šia ir apskritai visa 

mineto žodžio vehicle vartojimo reglamentacija 77 yra visiškai aiški? O jeigu ir yra aiški, tai 

ar ji lemia, kad šio žodžio ateityje niekada nebus galima vartoti sunkvežimiui-paminklui 

žymeti? 


Abejoti žodžiu vartojimo taisyklemis priverte trys dalykai. Pirma, protingai žiurint 

sunkiai suprantamas tokiu taisykliu ontologinis statusas. Taisykles, kuriomis joks paprastas 

žmogus nesiremia aiškindamas kaip vartoti žodi, i kurias niekas nenurodo kritikuodamas 

kitu netaisyklinga žodžiu vartojima, kuriu aptikimas reikalauja dideliu filosofu ir lingvistu 

pastangu ir kurios jau suformuluotos protu nepasiekiamos daugeliui žmoniu, vargu ar 

egzistuojantis reiškinys. 78 Ir tai, ka tos taisykles tariamai inkorporuoja – autoriu ketinimus 

ar socialines realijas, dažnai yra tik “migloti” (sunkiai rekonstruojami), prieštaringi ar net, 

73 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 129-130. 

74 Jo nereiketu maišyti su originalizmu, nes šis, nors ir yra interpretavimo metodas, 

reikalaujantis atsižvelgti i autoriaus intencija, yra butent konstitucines interpretacijos, turincios savo 

specifika, metodas. 

75 Cia turima omenyje sistemine interpretacija, kuri gali buti naudojama taip pat ir autoriaus 

intencijai rekonstruoti (žr. išnaša 4: L. NEVILLE BROWN, TOM KENNEDY, p. 311-312). 

76 Turima omenyje dinamine interpretacija. 

77 Ir delto esanti analogiška teisinei taisyklei. 

78 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 492.



atskirais atvejais, neegzistuojantys reiškiniai, ir kažin, ar jie galetu gražinti kalbai ta 

tikruma, kuris buvo prarastas sukritikavus BTFM. 79 

Antrasis argumentas remiasi taip vadinama regreso (argumentum ad infinitum) 

problema. Pirmiausia, ja reiketu suprasti išimtinai taisykliu problema, atmetant tai, kad ji 

buvo iškelta del teises kaip taisykliu sistemos 80 nedeterminuotumo ištaku paiešku žmogaus 

psichikos ir socialines tikroves srityse. Pavyzdžiui, Saul Kripke sako, jeigu bandytume 

pateisinti teisinga griežta taisykliu laikymasi kaip žmogaus psichine busena – tada reiketu 

pareikalauti pradines taisykles interpretavimo taisykles, o paskui tos interpretavimo 

taisykles interpretavimo taisykles ir taip iki begalybes. 81 Taciau galima teigti, kad problema 

egzistuoja ir nepaliekant lingvistinio konteksto ribu. Tarkim kad, yra tokios taisykliu 

interpretavimo taisykles, kurios išdestytos naujojo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 

1.9 straipsnyje, 82 tai jos taip pat yra taisykles ir, vardan visiškai išpildyto loginiolingvistinio 

tikslumo, reiketu reikalauti ir šiu taisykliu interpretavimo taisykliu, o jeigu 

tokios ir butu, reiketu reikalauti ir tu interpretavimo taisykliu interpretavimo taisykliu ir t. t. 

Net tarus, kad 1.9 straipsnio taisykles interpretuoti galima remiantis jomis paciomis, tai 

neišsprestu problemos, nes nepanaikintu nuolat iškylancio reikalavimo pagristi 

interpretavima remiantis viena ar kita 1.9 straipsnio taisykle. Butu tik i begalybe nusitesusi 

remimosi tuo paciu 1.9 straipsniu grandine. 83 

Abejotinas dalykas yra epistemologines prigimties. Jis yra siejamas su regreso 

problema ir velgi gali buti suprantamas 84 kaip kalbos problema. Turima omenyje 

indukcijos problema, kuria aptiko David’as Hume’as. 85 Pagal ta problema iškelianti 

argumenta, logiškai žiurint, jokie induktyviniai apibendrinimai negali garantuoti, jog ateitis 

bus tokia pati, kaip praeitis, nes visi apibendrinimai “remiasi tokio panašumo prielaida”, 

kuri nera irodymas. 86 Minetas argumentas iškele daug problemu del mokslo pagrindu ir 

keite ju supratima. Pavyzdžiui, K. Popper’is teigia, kad mokslas vystosi ne loginiu- 

indukciniu apibendrinimu deka, bet kaip hipoteziu-teoriju dedukciniu verifikaciju ir 

falsifikaciju grandine, 87 kuri tik bendrai atspindi mokslo labiau induktyvini nei deduktyvini 

vystymasi. 88 Jeigu pritaikytume tai žodžiu vartojimo taisyklems, isitikintume, kad jos tera 

hipotezes, kurios bet kada ateityje gali buti falsifikuotos, o tai reikštu “mirties nuosprendi” 

taisyklemis besiremianciam kalbos apibrežtumui. 

Dabar galime daryti išvada, kad arba kalba yra nestabilus falsifikabiliu hipoteziu 

labirintas, koks yra Popper’io suprastas mokslas, arba kad determinuotumo ar, tiksliau, 

stabilumo kalboje galima ieškoti tik už pacios kalbos ribu. Visiška nedeterminuotuma 

kalboje teigusieji buvo aptarti šios dalies B skyriuje. Kiti buvo mažiau pesimistiški. 

79 Ten pat. 

80 T.y. butent šio teises aspekto (tai nereiškia teises apibrežimo). 

81 Žr. DANIEL BARBIERO, Chomsky v. Kripke, Round Two: Methodological Collectivism and 

Explanatory Adequacy// . 

82 Žr. LR Civilinio kodekso patvirtinimo isigaliojimo ir patvirtinimo istatymas, Žin. (2000, Nr. 

74-2262). 

83 Stanley Fish’as tai pat kele šia problema: interpretavimo taisykles pacios reikalauja 

interpretavimo, kuriam velgi reikia taisykles (Žr. išnaša 54: STANLEY FISH, p. 1326). 

84 Taciau nereiškia, kad teisingai (žr. I dalies E skyriu). 

85 Žr. DAVID HUME, Žmogaus proto tyrinejimai (Vilnius: Pradai, 1995), p. 52-70 (IV skyrius). 

86 Žr. ten pat, p. 68. 

87 Žr. KARL R. POPPER, The Logic of Scientific Discovery (New York: Harper Torchbooks, 

1965), p. 32-34. 

88 Žr. ten pat, p. 276-278.

38 


1.4. Trecioji alternatyva: už kalbos ribu 

1.4.1. Socialiniai ir psichiniai faktai 

Alternatyvos “už kalbos ribu” samprata yra paradoksali. Kadangi yra atmetamas 

BTFM ir taisyklemis pagrista alternatyva 89 , atrodo, kad ji teigia esant visiška lingvistini ir 

normos nedeterminuotuma. 90 Ir iš tikruju, šioje alternatyvoje nei žodis, nei norma niekaip 91 

nedeterminuoja savo vartojimo ar taikymo. 92 Taciau yra kažkas vietoje žodžio ar normos, 

kas lemia savita “determinuotumo” kalboje ir teiseje situacija. Tas “kažkas” vietoje žodžio 

ar normos yra už kalbos ribu esantys 93 ir todel substancialiai nuo jos besiskiriantys 

socialiniai ir psichiniai faktai. Todel toliau ši alternatyva bus vadinama ekstra-tekstine 

alternatyva. 

Substancialus skirtumas lemia, kad šios alternatyvos “determinuotumas” negali buti 

tapatinamas su determinuotumu, kuris tariamai buvo užtikrinamas BTFM arba taisyklemis 

pagrista alternatyva. Cia nera nei žodžiu/normu ir ju vartojimo/taikymo analitinio santykio, 

nei tu dalyku rezultato – visiškai nekintancios ir tapacios prasmes išlaikymo ir perdavimo. 94 

Todel vietoje savokos “determinuotumas” bus (ir dažniausiai yra) vartojama savoka 

“stabilumas”, kuri šioje situacijoje yra mažiau logiškai prieštaringa. 

89 Tai ypac skaudu teisei kaip tokiai, nes teises esme yra butent taisyklemis reguliuojama veikla, 

o skepticizmas del taisykliu sugebejimo determinuoti tam tikra veikimo buda yra gresme visai su teise 

susijusiai socialinei tikrovei (žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 494). 

90 Šios alternatyvos propaguotojams budingi tokie kraštutiniai teiginiai, kaip “kalba yra 

neimanoma” ar “žodžiai neturi prasmes”. Saul Kripke, ikveptas Wittgenstein’o, rašo: “Negali buti 

tokio dalyko kaip žodis, turintis kokia nors prasme. Kiekvienas naujas žodžio vartojimas yra “šuolis i 

tamsa”; kiekvienas egzistuojantis ketinimas gali buti interpretuojamas taip, kad tiktu viskam, ka mes 

ketintume daryti” (žr. ten pat). Šioje vietoje Saul Kripke interpretuoja šiuos Wittgenstein’o žodžius: 

“Todel “taisykles laikymasis” yra tam tikra praktika. O galvoti, kad laikaisi taisykles, yra ne tas pats, 

kas laikytis taisykles. Ir todel neimanoma laikytis taisykles “privaciai”: nes tuomet galvoti, kad 

laikaisi taisykles, butu tas pats, kas laikytis taisykles” (žr. LIUDVIGAS VITGENŠTEINAS, Rinktiniai 

raštai (Vilnius: Mintis, 1995), p. 215.). 

91 Nei kaip tokie, nei per substancialiai panašias savo vartojimo ar taikymo taisykles. 

92 Christian Zapf tai vadina išvados, kad žodžiai patys negali determinuoti savo vartojimo, 

inkorporacija (žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 495). 

93 Ten pat. 

94 Atrodytu, kad del to šio modelio nereiketu nagrineti kaip atskiro nuo nihilistines 

“alternatyvos”, taciau taip nera, nes šis modelis apeliuoja i teises viešpatavimo (jei ne i visiška, tai 

bent i “patenkinama”) užtikrinima. 

Cia galima daryti paralele su Lawrence Solumn’o ir Russel’o Pannier’o “stipriosios” arba 

“radikalios” nedeterminuotumo tezes išskyrimu, pagal kuria “visi galimi teisiniai rezultatai yra 

teisiškai teisingi”. Šios tezes vediniais yra laikomi teiginiai, kad “jeigu visi [teisiniai] veiksmai yra 

teisingi, tai bent pagal iprasta savokos “teisingi” (correct) prasme, nei vienas iš ju toks nera”; todel 

“terminas teisiškai teisingas negali buti deramai taikomas savo iprasta prasme galimiems teismo 

proceso rezultatams”; atitinkamai, “terminas teisine sistema pagal iprasta samprata negali buti niekaip 

taikomas”. Tam yra priešpastatoma ne tokia radikali (“nuosaikioji”) nedeterminuotumo teze, kad 

“bent keli galimi teisiniai rezultatai yra teisiškai neteisingi.” (Žr. išnaša 5: RUSSELL PANNIER, p. 883, 

884). Didele dalimi I dalies B skyriuje analizuotas nihilizmas reprezentuoja “radikaliaja” 

nedeterminuotumo teze, o tas modelis, kuris bus analizuojamas D skyriuje reprezentuoja 

“nuosaikiaja” nedeterminuotumo teze. Taciau reikia tureti omenyje, kad šiame darbe atskyrimo 

kriterijus yra teises viešpatavimas (t.y. nihilistiniu požiuriu teises viešpatavimo nera), o Solumn’o ir 

Pannier’o atskyrimo kriterijus yra teisinis teisingumas (legal corectness). Nors teiginys del termino 

teises sistema netaikomumo yra ženklas, kad atskyrime atsispindinti dalyku padetis yra tapati darbo 

dalies B ir D skyriuose pristatomu sampratu skirtume atsispindinciai dalyku padeciai.



Nors ekstra-tekstine alternatyva ir atmeta taisyklemis pagrista alternatyva, jos 

prielaida galima laikyti ši sunkiai nugincijama teigini: [nepaisant skepticizmo del taisykliu 

(žodžio vartojimo taisykliu, ar teises normu kaip taisykliu),] atžvilgiu, yra pastebima, kad 

žmones ju laikosi, jomis vadovaujasi, joms paklusta. 95 Taciau jeigu taisyklemis pagristoje 

alternatyvoje šis teiginys galetu buti tik butinos žodžio ir jo vartojimo taisykles asociacijos 

tvirtinimo aprioriniu predikatu, tai šiuo atveju jis yra aposteriorine prielaida kitokio kalbos 

veikimo mechanizmo supratimui. 

Alternatyvos demesio centre yra dvieju tipu faktai – arba vienas iš ju 96 , arba abu 

kartu 97 . Visu pirma tai yra psichinis faktas – supratimas, vidine patirtis, gilus isitikinimas 

del žodžio vartojimo, 98 kuri suponuoja tam tikras žodžio vartojimo ar jo vartojimo taisykles 

taikymo atvejis, lingvistinis faktas. Taciau skirtingai nuo nihilizmo, kur toks psichinis 

faktas lemia laikinuma ir nenumatomuma, cia taip nera. Kiekvienas iš tokiu faktu yra 

specifinis, atsirandantis specifinese situacijose ir prisidedantis prie tolimesnio žodžio 

vartojimo normatyvaus sutvirtinimo. 99 

Antra, demesio centre yra socialinis faktas – interpretuojancios bendruomenes 100 

sutarimas - bendra nuomone (account, consensus). 101 Šis “bendras sutarimas del to, kaip 

kalbos vartotoju bendruomene turi vartoti žodžius, suteikia kalbai stabilumo”, 102 kuris, savo 

ruožtu, neleidžia kalbeti apie visiška žmoniu viešpatavima. Taciau reikia tureti omenyje, 

kad tas sutarimas yra ne su-si-tarimas bet greiciau sutapimas: “faktas, kad mano supratimas 

apie žodžio vartojima sutampa (agree) su kitu kalbos vartotoju interpretuojancioje 

bendruomeneje supratimais, pateisina mano vartojima”. 103 Taigi cia turime iš prigimties 

atsitiktini socialini fakta, o tai iškelia kiekybine problema. Aišku, kad visiškas supratimo 

sutapimas tarp visu kalbos vartotoju yra sunkiai imanomas. Taciau “koks nesutapimo 

lygmuo yra leistinas”? 104 Tai yra sunkus ir turbut neišsprendžiamas klausimas. Vis delto, ši 

problema logiškai nepaneigia bent dalines teises viešpatavimo galimybes – teisejai yra 

interpretuojancios bendruomenes nariai, ir pastebima, kad ju supratimas apie žodžio 

vartojima sutampa su kitu tos bendruomenes nariu supratimais. Kita vertus, tai reiškia, kad 

95 Margaret Jane Radin nurodo i tam tikra musu savijauta: “[m]es vis teik esame stipriai (…) 

linke suprasti save kaip žmones valdomus (…) istatymo, o ne individualios savivales” (žr. išnaša 53: 

MARGARET JANE RADIN, p. 813). 

96 Šiuo atveju turime stipriaja metodologine nuostata (“stipruji” metodologini individualizma 

arba “stipruji” metodologini kolektyvizma), kuri teigia, jog taisykliu laikymosi faktu paaiškinimas 

visada galiausiai turi remtis teiginiais tik apie viena iš toliau aptariamu faktu (žr. išnaša 81: DANIEL 

BARBIERO). 

97 Šiuo atveju turime silpnaja metodologine nuostata, kuri teigia, jog taisykliu laikymosi faktu 

paaiškinimas turi remtis teiginiais apie viena iš toliau aptariamu faktu šalia (in addittion to), bet ne 

vietoje (instead of), teiginiu apie kita fakta (žr. ten pat). 

98 Žr. I dalies B skyriu; išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 384. 

99 Žr. išnaša 5: RUSSELL PANNIER, p. 900. Psichini fakta akcentuojantis šios alternatyvos 

supratimas geriau yra žinomas kaip metodologinis individualizmas, kuri “stipriojoje” formoje pristate 

ir išvyste Chomsky (žr. išnaša 81: DANIEL BARBIERO). 

100 Kartais cia vartojama savoka lingvistine bendruomene (žr. išnaša 5: RUSSELL PANNIER, p. 

901). 

101 

Cia daugiausiai turimas omenyje Saul’o Kripke’s metodologinis kolektyvizmas. Pats Saul 

Kripke tiesiogiai nekalbejo apie teise. Jo tyrimo sritis buvo išimtinai kalbos filosofija. Taciau 

Kripke’s požiuris, panašiai kaip ir Wittgenstein’o, jau paciu teises teoretiku buvo pritaikytas 

nedeterminuotumo teiseje problemoms pristatyti ir spresti (žr. CHARLES M. YABLON, “Law and 

Metaphysics”, 96 Yale.L.J. 613, 636 (1987); išnaša 81: DANIEL BARBIERO; išnaša 5: RUSSELL 

PANNIER; išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 495, 496.) 

102 

Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 495. 

103 

Ten pat. 

104 

Žr. išnaša 5: RUSSELL PANNIER, p. 902.

40 


teises taikymas kaip teises viešpatavimas kiekvienu atveju yra apeliacija i tuometine 

socialine tikrove, nes tik joje galima ieškoti žodžiu vartojimo sampratos tapatybes. 

Galiausiai šia tapatybe ekstra-tekstine alternatyva yra linkusi patikslinti (ir taip susiaurinti) 

ir suprasti ne kaip žodžiu vartojimo sampratos tapatybe, bet kaip moralumo sampratos 

tapatybe. Butent “moraliniai principai yra bendri teisejams ir bendruomenei, kurioje jie 

veikia”. 105 Jie “susiaurina teisejo interpretacines galimybes” 106 ir igalina pragmatiška teises 

viešpatavimo samprata. 107 


Ekstra-tekstine alternatyva, kaip ir taisyklemis pagrista alternatyva, remiasi 

nuostatomis, reprezentuojanciomis ontologiškai problemiškus faktus. Kalbos vartojima 

stabilizuojantis supratimas, vidine patirtis ar gilus isitikinimas yra visiškai migloti dalykai. 

Ne ka mažiau abejotinas yra tokios interpretuojancios bendruomenes, kuri suteikia kalbai 

stabilumo, egzistavimas. 108 

Taciau turbut svarbiausias kritikos argumentas yra tas, kad “nurodymas i 

[interpretuojancios bendruomenes] sutarima [ar vidine patirti], kaip pagrindžianti tam tikra 

žodžiu vartojima, yra taip pat žodžiu vartojimo taisykle”. 109 Pavyzdžiui, nurodymas i 

interpretuojancios bendruomenes sutarima akivaizdžiai atitinka dinamines interpretacijos 

taisykle. Cia galima taikyti visa kritika žodžiu vartojimo taisykliu atžvilgiu, kuri buvo 

pristatyta I dalies C skyriaus 2 poskyryje. 

Ekstra-tekstine alternatyva iškelia daug problemu išimtinai susijusiu su teise. Visu 

pirma interpretuojancios bendruomenes sutarima iškelianti alternatyvos samprata nieko 

nesako apie situacija, kai bendruomene nera pasiekusi sutarimo. Tuo tarpu teiseje tekstas 

tampa svarbus tik tada, kai ginco šalys nesutaria del jo prasmes. Kaip tik sutarimo 

nebuvimas yra vienas pagrindiniu veiksniu, lemianciu teismo proceso egzistavima. 110 

Ekstra-tekstines alternatyvos kritika galima laikyti ir tam tikra dali konstitucines 

jurisprudencijos konteksto. Konstitucija yra toks teisinis dokumentas, kuris paprastai yra 

numatomas egzistuoti ilgai ir nekintamai, taigi turi anti-evoliucine paskirti. 111 Taciau 

socialine tikrove keiciasi (evoliucionuoja), ir tokia konstitucinio teksto pozicija ypac 

skatina dinamines interpretacijos taikyma, kai teksto verbaline forma nesikeicia, bet teksto 

prasme (kaip interpretacija) gali keistis substancialiai pagal visuomenes evoliucijos 

reikalavimus. 112 Šis interpretavimo budas konstitucineje jurisprudencijoje yra susilaukes 

105 


106 

Ten pat. 

107 

Žr. išnaša 53: MARGARET JANE RADIN, p. 812-819. 

108 

Anot Levinson’o, “susivienijusi interpretuojanti bendruomene (…) paprasciausiai 

neegzistuoja” (žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 401). Pierre Schlag’as taip pat negali rasti 

“tinkamo filosofinio atsakymo i (…) klausima, “kodel dekonstrukcija turi baigtis ties 

interpretuojanciom bendruomenem” (žr. PIERRE SCHLAG, “Fish v. Zapp: The Case of the Relatively 

Autonomous Self”, 76 GEO.L.J. 37 (1987), p. 47). 

109 


110 

Ten pat. Anot Radin, “jeigu vienintelis musu budas išsiaiškinti rezultata, numatyta teisines 

normos, yra buti bendruomenes, kuri pripažista konkretu normos taikymo varianta, dalimi, tai tada 

nera jokiu galimybiu atsirasti tikrai gincytinoms byloms” (žr. ten pat; išnaša 53: MARGARET JANE 

RADIN, p. 803; išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 497). 

111 

Žr. ANTONIN SCALIA, “Vigilante Justices”, National Review 1997, Vol. 49, Issue 2, p. 32-34. 

112 

To rezultatas - JAV atsiradusi Gyvenancios konstitucijos (The Living Constitution) 

samprata, pagal kuria Konstitucija turi buti kintanti (flexible) pagal kintancios visuomenes 

reikalavimus. Vienas žymiausiu tokios Konstitucijos sampratos pavyzdžiu praktikoje yra 

interpretacijos pokytis bylose Plessy (žr. JAV byla: Plessy v. Ferguson, 163 U.S. 537 (1896)) ir 

Brown (žr. JAV byla: Brown v. Board of Education f Topeka (Brown I) 347 U.S. 483 (1954)).



svarios kritikos. Visu pirma yra teigiama, kad verbalinis nekintamumas yra tik šydas, 

maskuojantis šia interpretacija vykdoma nusižengima konstitucijos anti-evoliucinei 

paskirciai. 113 Taip pat yra manoma, kad nera ir negali buti sutarimo (agreement), ar 

evoliucionavimas yra ivykes ir koks jis yra. 114 Taigi vel abejojama stabilizuojancios 

interpretuojancios bendruomenes egzistavimu. Kitas problemiškas teises dalykas yra tas, 

kad dinamine interpretacija gali tam tikra veiksma, kuri kažkada uždraude, veliau leisti, o 

ta, kuri kažkada leido, veliau uždrausti. 115 Tai akivaizdžiai prieštarauja tokiems bendriems 

teisiniams principams, kaip teisinis numatomumas ir stare decisis. Dinamine interpretacija 

komplikuoja ir kitus, jau konkreciau teisejams priskiriamus principus, kaip nešališkumas, 

teisinis sumanumas (lawyerly acumen). Jeigu Konstitucijos prasme yra ne tai, ka ji sako, 

bet tai, ka ji turetu sakyti, jeigu tai yra kintantys evoliucionuojancios visuomenes standartai, 

tai ir teisejai turi buti atrenkami ne pagal minetuosius principus, bet pagal tai ar jie sutinka 

su visuomene del to, kas yra jos naujai atsirade standartai ir ka Konstitucija turetu sakyti. 116 

Teiseju atranka pagal tokius kriterijus komplikuoja Konstitucijos daugumos valia 

apribojancia (counter-majoritarian) paskirti. Galedami laisvai interpretuoti Konstitucija, 

taip atrinkti teisejai tai darytu taip, kaip to nori dauguma. 117 

1.5. Ketvirtoji alternatyva: dialektika 

1.5.1. “Taisykles samprata, kuri nera interpretacija” 118 

Šis poskyris yra Wittgenstein’o dalies “Filosofiniu tyrinejimu” teksto interpretacija, 

dalinai besiremianti Christian’o Zapf’o ir Eben’o Moglen’o to paties teksto interpretacija. 

Taip pat šis poskyris yra jau aptartu alternatyvu ir ju kritiku kritika ir integracija. 

Integruojamos taisyklemis besiremianti ir ekstra-tekstine alternatyvos, iš ko gaunama 

dialektine 119 kalbos samprata, nors tai keicia taisykles ir ekstra-tekstiškumo sampratas. 120 

Atidžiau pažvelgus i alternatyvu BTFM pristatymus matyti, kad jiems visiems be 

išimties budingas treciojo elemento poreikio akcentavimas. Tas trecias elementas yra jau 

daug kartu minetas kažkas šalia arba vietoje žodžio. Taciau toks trinariškumas 

neišvengiamai remiasi ir tam tikru semantinio formalizmo supratimu, t.y. Augustiniškuoju 

(bet ne Hartiškuoju) formalizmu (toliau – tradicinis formalizmas). Pagal ji, “žodis yra 

vartojamas tam tikriems pasaulio elementams žymeti, nes žodis simbolizuoja objekta, kuris 

sujungia tai, ka tam tikri elementai turi bendra. Tas objektas, kuri žodis simbolizuoja, 

113 

Žr. išnaša 111: ANTONIN SCALIA. 

114 

Antonin Scalia rašo: “Kas yra tai, i ka teisejas turi atsižvelgti nustatydamas, kada ir kokia 

kryptimi [visuomene] evoliucionavo? Ar tai yra daugumos valia, kuria rekonstruojame iš laikrašciu, 

radijo pokalbiu šou, visuomenes nuomones apklausu ir provincijos klubu pokalbiu? Ar tai yra 

Home’o, ar John Rawls’o , ar John Stuart Mill’o, ar Aristotelio filosofija? Kai tik diskusija peržengia 

klausimo, ar Konstitucija yra statiška, ribas, evoliucionistai pasidalija i tiek stovyklu, kiek yra 

nuomoniu apie tai, kas yra geris, tiesa ir grožis” (žr. ten pat). 

115 

Ten pat. 

116 

Ten pat. 

117 

Ten pat. 

118 

Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 215. 

119 

Žodis “dialektika” darbe yra vartojamas tradiciškai netapatinamu dalyku bendrabuviui (coexistence) 

žymeti. Žodžio vartojimo taisykle atitinka Webster’io elektroniniame žodyne pateikta tokia 

žodžio “dialektika” vartojimo taisykle: “dialektika - 7. konfliktuojanciu ideju, jegu ir t.t. bendrabuvis 

arba saveika” (žr. Random House Webster’s Electronic Dictionary and Thesaurus, College Edition 

Version 1.0). 

120 

Žr. kita poskyri.

42 


suteikia žodžiui prasme.” 121 Tokia samprata atskiria tris elementus – žodi, jo vartojima, ir 

objekta, kuri žodis žymi ir todel yra žodžio prasme bei žodžio vartojimo pateisinimas. 

Wittgenstein’o formalizmo kritikos esme yra ne treciojo elemento kritika, bet apskritai 

trinares strukturos kritika ir dvinares strukturos teigimas: (1) kalba [žodžiai, kalbos ženklai] 

yra (2) vartojama 122 (cia nera treciojo pateisinamojo elemento). Tai nereiškia, kad del 

treciojo elemento nebuvimo iš viso nebelieka to, i ka atkreipe demesi taisyklemis 

besiremianti ir ekstra-tekstine alternatyvos. “Taisykles” ir “ekstra-tekstiškumas” dabar yra 

“vartojimo” prasmes dialektines strukturos sudetines dalys. 123 Kadangi kalba yra vartojama, 

tai iš esmes ši prasme yra kalbos samprata. Todel toliau ši alternatyva bus vadinama 

“dialektine alternatyva”. 

“Ekstra-tekstiškumas” i “vartojima” yra integruojamas teigiant, kad “nera tarpo (gap) 

tarp [žodžio] prasmes ir vartojimo” 124 , o “prasme” – t.y. žodžio supratima 125 – apibrežiant 

kaip ne-psichini dalyka, kai apibrežimo budas pateikiamas daugiausiai kaip priešprieša 

tradicinei, bet tariamai klaidingai “prasmes” asociacijai su tam tikra psichine bukle. 126 Tai 

rodo, kad cia turime nauja “ekstra-tekstiškumo”, kuris kažkada žymejo ir psichini fakta, 

samprata. Wittgenstein’as pasisako ir del sutarimo (socialinio fakto), taciau tai, kaip ir visa 

naujoji “ekstra-tekstiškumo” samprata, reikalauja išsamesnes analizes. 127 Dabar yra svarbu, 

kad vienas vartojimo metu vykstancio dialektinio bendrabuvio narys yra ne-psichinis 

supratimas. Toliau paaiškinama, kad tai yra taisykles supratimas. 

Taisykles integracijos procesas dažniausiai yra “taisykles kalboje” prasmes 

išgryninimas nuo to, kas tariamai sukelia indukcijos ir regreso 128 problemas. Esme yra ta, 


Wittgenstein’o Filosofiniu tyrinejimu atskaitos taškas taip pat yra Augustiniškasis semantinis 

formalizmas (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 118-119). 

122 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 273. Logiškai mastant iš to seka, kad jeigu nera vartojimo, 

tai butinai nera ir kalbos. Taciau tradiciškai “vartojimas” nera suprantamas kaip butinas “kalbos” 

predikatas; pavyzdžiui, yra aišku, jog padejus knyga i lentyna, “kalba”, nors ir yra knygoje, tuo metu 

nera vartojama. Tuo tarpu Wittgenstein’as sakytu, kad i lentyna padetoje knygoje esti tik negyvi 

ženklai (žr. ten pat). Taigi dvinariškuma tiksliau reiketu suprasti taip: yra, pirma, ženklai ir, antra, 

vartojimas; kai ženklai nera vartojami, jie nors yra, bet yra negyvi; kai ženklai vartojami, tada turime 

gyvuosius ženklus – kalba. 

123 Bet kuriuo atveju “taisykles” ir “ekstra-tekstiškumas” nebera vartojima pateisinantys ir nuo 

jo atskiri (t.y. atskirti tarpo (gap); žr. toliau) elementai. Štai kaip Wittgenstein’as atsisako 

“pateisinimo”: “Kaip galiu laikytis taisykles?” – jei tai nera klausimas apie priežasti, tuomet tai yra 

klausimas apie pateisinima [išskirta autoriaus], kodel taip pagal ja elgiuosi. Kai tik išsemiu motyvus, 

atsiduriu i uoliena, ir mano kastuvas atsitrenkia. Tuomet esu linkes sakyti: “Paprasciausiai štai šitaip 

ir elgiuosi” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 220). 

124 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 502. Pasak Zapf ir Moglen, tai yra tas tarpas, kuris 

tradiciškai yra sujungiamas sunkiai suprantamu pateisinimu (žr. ten pat). 

125 Šiuo atveju turime ne ankšciau jau mineta Augustiniškojo formalizmo objekta, bet 

supratima. Toks pokytis bus detaliau paaiškintas kitame poskyryje. 

126 Wittgenstein’as sako: “Pamegink išvis negalvoti apie supratima kaip “psichini procesa”! – 

Nes tai, kas tave painioja, yra pats raiškos budas. Bet paklausk saves: kokiu atveju, kokiomis 

aplinkybemis mes iš tikruju sakome: “Dabar žinau, kaip testi”? T.y. kada man ateina i galva formule 

(t.y. taisykle; aut. past.)? – 

Ta prasme, kuria esama supratimui budingu procesu (taip pat psichiniu procesu), supratimas 

nera joks psichinis procesas” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 190-191). 

127 Žr. kita poskyri. 

128 Wittgenstein’ui ši problema buvo ženklas, kad kažkas yra negerai su kalboje esancios 

“taisykles” samprata ir “kad turi buti kitas budas suprasti [butent šia] “taisykle”, kuris išvengtu jos, 

kaip žodžiu vartojimo pateisinimo, supratimo ir, tuo budu, išvengtu regreso problemos” (žr. išnaša 17:



kad regreso ir indukcijos problemos iš tikruju iškyla, taciau tik epistemologijos (mokslo), 

bet ne kalbos plotmeje. Taisyklemis pagristos alternatyvos kritiku klaida yra šiu problemu 

perkelimas i kalbos plotme ir todel “taisykles kalboje” sampratos iškreipimas. 

Mokslininkas formuluoja taisykles/hipotezes ir taip speja apie ateiti, pagrisdamas ši 

supratima empirines tikroves stebejimu, kuri irgi varžo ši formulavimo ir spejimo procesa 

bei iškelia indukcijos problema. Yra logiška reikalauti mokslines taisykles, kaip spejimo 

apie ateiti, pateisinimo, o tai moksle iškelia regreso problema. Kita vertus, žodžiu vartojimo 

taisykle nera varžoma jokios empirines duotybes. Kaip taikliai yra pastebejes 

Shakespeare’as, “naujas žodis gali reikšti bet ka, ka mes norime, kad jis reikštu” 129 . Todel, 

visiškai nelogiška reikalauti ateityje žodi vartoti taip, kaip jis yra vartojamas dabar, bei yra 

visiškai nelogiška apskritai reikalauti kalbines taisykles pateisinimo. Grižtant prie ekstratekstiškumo, 

mokslines taisykles suformulavimas ir supratimas yra sudetingas, racionalus, 

vadinasi ir psichinis procesas. Tuo tarpu kalbines taisykles suformulavimas ir supratimas, 

kaip ir visas žodžiu vartojimas, yra savaiminis, nereflektuojantis, ne-psichinis procesas. 130 

Taciau taisykles suformulavimas ir supratimas yra toks: pati taisykle, kaip tokia, yra 

logiška. 

Anot Wittgenstein’o, “yra tokia taisykles samprata, kuri nera interpretaci j a , b e t 

kuri atsiskleidžia, pereinant nuo vieno vartojimo atvejo prie kito, atsiskleidžia tuo, ka 

vadiname “taisykles laikymusi” ir “ejimu prieš ja”. Del to ir linkstama sakyti: 

k i e k v i e n a s v e i k s m a s , a t i t i n k a n t i s t a i s y k l e , y r a i n t e r p r e t a c i j a . T u o t a r p u 

“ i nterpretacija” turetume vadinti tik vienos taisykles raiškos keitima kita.” 131 Taigi 

taisykles vartojimas yra tos taisykles ir jos savaiminio, nereflektyvaus supratimo 

bendrabuvis. 132 Pradejus žodi vartoti tam tikru budu, taisykle taip pat yra, bet dar 

neatsiskleidusi, neisitvirtinusi. Veliau, jeigu vartojimas tesiasi, taisykle atsiskleidžia ir 

isitvirtina. Kiekvienas žodžio vartojimas ivairiuose tekstuose yra jo vartojimo taisykles 

laikymasis (supratimas) arba “ejimas prieš ja” (ne-supratimas, arba kitos taisykles 

laikymasis); ir kiekvienas kitas vartojimas, kai laikomasi taisykles, yra tos taisykles raiškos 

kaita, bet ne pacios taisykles – ji išlieka ta pati. Kadangi cia kalbama apie viena vartojimo 

taisykle, toliau ši situacija bus vadinama “vienetine kalbine situacija”. 

Atrodytu, kad tokia samprata yra formalistine kalbos atžvilgiu – juk yra neigiamas 

nesibaigiantis interpretavimo kontinuumas kalboje, bet yra teigiamas kalbos 

taisyklingumas, i kuri, keiciantis taisykliu raiškoms, galu gale yra atsiremiama. Vis delto, 

yra manoma, kad tai antiformalistine samprata 133 ir kad jai duoda pagrindo atsirasti pats 

CHRISTIAN ZAPF, p. 499). Juk butent vartojimo pateisinimo reikalavimas lemia taisykliu 

nesustabdoma proliferacija. 


130 Apie taisykles savaimini supratima Wittgenstain’as rašo: “Kai laikausi taisykles, nesirenku. 

Aš laikausi taisykles aklai’” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 220); arba “[k]ad man atrodytu, jog 

taisykle iš anksto gamina visus savo skiemenis, ji turi buti man savaime suprantama. Taip pat 

savaime suprantama, kaip man savaime suprantama šia spalva vadinti “melyna” (…) ” (žr. išnaša 90: 

VITGENŠTEINAS, p. 223). 

131 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 215. 

132 Dialektiškumo suvokimas buvo nesvetimas ir ankstyviesiems Wittgenstein’o raštams. 

Loginio traktato 2.161 taisykleje jis rašo: “Vaizde ir atvaizduojamajame turi buti kažkas bendro, kad 

vienas apskritai galetu buti kito vaizdu” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 49). Atvaizduojamasis yra 

prasme (2.221 taisykle; žr. ten pat, p. 50), taigi atitinka ekstra-tekstiškuma. Vaizdas visada yra loginis 

vaizdas (2.182 taisykle; žr. ten pat), taigi bent panašus i taisykle. 

133 Taip mano Zapf’as ir Moglen’as (žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 498). Taciau yra ir kitoks 

supratimas – yra manoma, kad “naujieji vitgenšteinieciai” (New Wittgensteinians) iš dalies 

propaguoja formalizma teiseje (žr. GEORGE A. MARTINEZ, “The New Wittgensteinians And The End 

Of Jurisprudence”, 29 Loy L.A. Rev. 545 (1996), p. 573).

44 


Wittgenstein’as jau kitais savo žodžiais. 134 Bet kuriuo atveju, šiame darbe nesigilinama, ar 

Wittgenstein’as pateikia formalistine kalbos samprata, taciau bandoma irodyti, kad tokia 

Wittgenstein’o kalbos samprata teises atžvilgiu bet kuriuo atveju reiškia, jog kalba nekelia 

jokio pavojaus teises viešpatavimui. Tai pat tai yra teises formalizmo teigimas, kuriame 

“formalizmo” samprata yra pakitusi. 

1.5.2. “Ekstra-tekstiškumo” ir “taisykliu” sampratu korekcija 

Skyriuje apie ekstra-tekstine alternatyva tam, kas yra ekstra-tekstiška, žymeti buvo 

vartojamas žodis “faktai” 135 (socialiniai arba psichiniai). Minint Augustiniškaji formalizma, 

buvo vartojami žodžiai “pasaulis” (jo elementai) ir “objektas”, kurie žymejo tai, kas yra už 

teksto ribu ir kas suteikia jam prasme. Šiame poskyryje “ekstra-tekstiškumo” samprata bus 

pakoreguota taip, kad minetu žodžiu nebebus galima vartoti žymeti tam, kas ekstratekstiška. 

Juos pakeis tokie žodžiai ar ju junginiai, kaip “samone”, “supratimas”, “kalbine 

supratimo sfera”. Taip pat šiame poskyryje atitinkamai bus tikslinama “taisykliu” samprata. 

Iš tikruju, Wittgenstein’as (ypac ankstyvuose darbuose) vartoja tokius žodžius kaip 

“faktai”, “objektas” ar “pasaulis”; taciau pristatytosios dialektines alternatyvos atžvilgiu 

ekstra-tekstiškuma yra tiksliau ir patogiau suprasti ne per šiu žodžiu tradiciniu prasmiu 

prizme, bet per prizme fenomenologijos pamatiniu nuostatu, kuriu viena yra naturaliosios 

nuostatos pasaulio atžvilgiu suskliautimas. 136 Naturaliaja nuostata suponuoja moksline 

nuostata, kuriai budingas subjekto-objekto dualizmas, kaip bet kokio mokslinio tyrimo 

pagrindas. Todel naturaliosios nuostatos suskliautimas reiškia mokslines nuostatos 

suskliautima – moksliškumo kvestionavima ir atsisakyma objektyvizuoti tyrimo lauka. 137 

Tai leidžia atsisakyti žodžio “objektas”. Toliau – pagal fenomenologija, “pasaulis” neturi 

kitos reikšmes be tos, kuria gauna iš samones, nors ir pati samone neturi kitos reikšmes nei 

134 

Pavyzdžiui, jis teigia, kad “kalba yra taku labirintas [išskirta autoriaus]. Ateini iš vienos 

puses ir žinai, kur esi; ateini i ta pacia iš kitos, ir jau nebežinai” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 

216). Klaidaus labirinto metafora skatina apie Wittgenstein’o antiformalistine kalbos samprata daryti 

išvadas. Taciau labirinto klaidumas nereiškia, kad jis yra ne-formalus dalykas. T.y. tai, jog mes 

(žmones) kartais nežinome, kuriame labirinto vietoje atsiduriame, nereiškia, kad pats labirintas del to 

pasidaro nesuprantamas, neracionalus ir nebeturi formos. Kaip tik atvirkšciai – net pats paprasciausias 

labirintas yra iš prigimties racionalus ir formalus dalykas. 

Taip pat gali klaidinti tokios Wittgenstein’o nuostatos: “Tam, ka vadiname “kalba”, stinga 

reguliarumo” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 217). Visu pirma tai savaime nereiškia, kad kalba 

apskritai yra nereguliari. Taip pat tai nereiškia, kad kalba daugiausiai yra nereguliari. Kontekstas 

laidžia rekonstruoti toki šios nuostatos apibrežima: ši nuostata reiškia desningo ryšio tarp to, ka tam 

tikra žmoniu bendruomene sako ir ju veiksmu, nebuvima žmogui, nemokanciam tos bendruomenes 

kalbos. Ar tai nereiškia, kad tas žmogus paprasciausiai nemato kalbos vartojimo pateisinimo? Bet juk 

taip ir turi buti. 

135 

Teises literaturoje žodis “faktai” dažniausiai yra vartojamas kaip apibendrinimas to, ka žymi 

(juridiniai faktai) arba nežymi (ne-juridiniai faktai) teises normos ar ju interpretacijos. Toks 

vartojimas yra, nesigilinant i vartojimo taisykle, kaip, anot Wittgenstein’o, ir turi buti kalboje. 

Pavyzdžiui, Mikeleniene ir Mikelenas žodi “faktai” laiko žyminciu ta pati, ka žymi žodis 

“aplinkybes”; tuo tarpu žodžio “aplinkybes” prasme apibrežiama ne pateikiant žodžio vartojimo 

taisykles esmes apibrežima, bet pateikiant žodžio vartojimo pavyzdžius (žr. išnaša 51: DALIA 

MIKELENIENE, VALENTINAS MIKELENAS, p. 13-19). 

136 

Žr. ALGIS MICKUNAS, DAVID STEWART, Fenomenologine filosofija (Vilnius: Baltos lankos, 

1994), p. 47. 

137 

Ten pat, p. 44. Fenomenologiniame “pasaulio” vaizde nera subjekto iš vienos puses ir 

objekto iš kitos; tera samone, kuri turi savo saranga ir kuria fenomenologija nagrineja. Apskritai, visai 

fenomenologijai budingas išimtinis – monistinis – apsiribojamas žmogaus samoningumo tyrimu.



ta, kuria gauna iš “pasaulio”. 138 Bet kuriuo atveju, apie “pasauli” mes žinome tik tiek, kiek 

turime jo reikšmes savo samoneje. Todel užtenka žodžiu “reikšme” ir “samone”; žodis 

“pasaulis” yra nebereikalingas. 139 Atsisakius žodžio “pasaulis”, Wittgenstein’as lieptu 

atsisakyti ir žodžio “faktai”, nes “[p]asaulis yra faktu (…) visuma” 140 . Tai, kas lieka po 

tokio suskliautimo, gali buti vadinama “supratimu”, “suvokimu”, “samone”. 141 Kitas 

svarbus dalykas – pamatine samones saranga, anot fenomenologijos, yra intencine. Tai 

reiškia, kad nera tokio dalyko kaip “tušcia” samone; “samone (…) visuomet [išskirta 

autoriaus] yra ko nors samone”. 142 Kitaip tariant, [ko nors] suvokimas yra savaiminis. Pagal 

fenomenologija, to ko nors negalima tapatinti su empiriniais objektais, nes cia turime 

reikala ne su fiziniu patyrimu, bet su šio patyrimo reikšme. Atitinkamai, samones veiklos 

negalima tapatinti su psichine, nes ji turi reikala ne su psichiniais procesais, bet su šiu 

procesu reikšme. 143 Akivaizdu, kad tai atitinka dialektines alternatyvos ne-psichini ir 

savaimini supratima. 

Taip pat Wittgenstein’as kalba, ir gana intensyviai “taisykliu” kontekste, apie kita 

ekstra-tekstines alternatyvos demesio centre esanti fakta– sutarima (t.y. socialini fakta). Jis 

žodžius “taisykle” ir “sutarimas” laiko netgi giminingais. 144 Taciau visu pirma, 

giminingumas nereiškia, kad taisykle yra pats sutarimas. Antra, fenomenologiniu nuostatu 

taikymo atžvilgiu yra ypac svarbu, kad Wittgenstein’ui “sutarimas” yra “sutapimas”, 145 tai 

nera tarimasis, bet [atskiru žmoniu savaiminiu] supratimu sutapimas, kuris galetu buti 

fenomenologinio inter-subjektyvumo prielaida. 146 Todel galima tarti, kad samones, 

supratimo ribos nera peržengiamos. 147 Trecia, taisykle yra tik kaip pavienio supratimo 

jungtis (nors ir butinai sutampancio su kitais ar kitu supratimais ir jungtimis) su žodžiu. 148 

Tai yra, taisykle yra kiek-viename vartojime ir butent at-si-skleidžia (bet ne yra) pereinant 

nuo vieno vartojimo prie kito. Tokio atsiskleidimo monitoringa vykdo gramatiku ir 

138 


139 

Šiuo atveju dekonstrukcijos mokykla suskubtu aptikti tušcia savoka – kvazi-objekta. 

140 


141 

“Samonei” kartais priskiriami tokie epitetai: “transcendentaline”, “pamatine”, “grynoji” (žr. 

išnaša 136: ALGIS MICKUNAS, p. 50-53). 

142 


143 


144 

Wittgenstein’as rašo: “Žodis “sutarimas” ir žodis “taisykle” yra vienas kitam giminingi; jie 

yra pusbroliai. Kai ka nors mokau vieno iš ju vartojimo, jis kartu mokosi vartoti ir kita.” (Žr. išnaša 

90: VITGENŠTEINAS, p. 221). 

145 

Wittgenstein’as rašo: “[ž]odžio “taisykle” vartojimas yra susipynes su žodžio “tas pats” 

vartojimu” (žr. ten pat, p. 221); arba “kalboje (…) [žmones] sutaria. Tai ne nuomoniu, bet gyvenimo 

formos sutapimas [išskirta autoriaus].” (žr. ten pat, p. 224). Taigi, Wittgenstein’as pritartu ekstratekstineje 

alternatyvoje pristatytam “sutarimo” interpretavimui. 

146 

Pats Wittgenstein’as sako, kad žodis “sutarimas” žymi kalbos, kaip tarpusavio supratimo 

priemones egzistavimo prielaida (žr. ten pat). 

Žodžio “sutarimas” vartojima galima bandyti paaiškinti ir tuo, jog Wittgenstein’ui šio žodžio 

prasmes laukas (itraukiantis ir socialuma) yra patogus, kad jis galetu išskirti tam tikrus jam svarbius 

“taisykles” egzistavimo modusus, kaip ne-vienkartinuma (“[n]egali buti, kad tik vienas žmogus tik 

viena karta butu laikesis taisykles” (žr. ten pat, p. 214)) ir ne-privatuma (“galvoti, kad laikaisi 

taisykles, yra ne tas pats, kas laikytis taisykles. Ir todel neimanoma laikytis taisykles “privaciai”: nes 

tuomet galvoti, kad laikaisi taisykles, butu tas pats, kas laikytis taisykles” (žr. ten pat, p. 215)). 

147 

Tai, kad šalia “supratimo” Wittgenstein’as mini ir “gyvenimo formas” (žr. išnaša 146), yra 

neprieštaringa fenomenologiniu nuostatu taikymui šiame darbe, nes, pagal fenomenologija, ypac 

aptarta velyvojo Husserl’io, samones akiratis yra gyvenamasis pasaulis (žr. išnaša 136: ALGIS 

MICKUNAS, p. 63-64). 

148 

Wittgenstein’as rašo: “Raudona” reiškia spalva, kuri man [išskirta autoriaus] [iškart] ateina i 

galva, kai girdžiu žodi “raudona” – tai butu apibrežimas” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 223)

46 


vienakalbiu žodynu sudarytojai. Jie kiek galima tiksliau pažymi 149 atsiskleidusias taisykles 

gramatikose ir žodynuose, taciau taisykles kartu su savaiminiu ju supratimu toliau tesia 

savo egzistencija vartojime. Galiausiai taisykle yra logiška 150 ir “yra dalis to karkaso, 151 

kurio pagrindu veikia kalba”. 152 

Galime daryti šias išvadas: 1) kiek-vienas kalbos vartojimas (“ejimas labirintu”, 

raiška) yra savaiminis, ne-psichinio supratimo ir taisykles dialektinis bendrabuvis; 2) kalba 

(labirintas) suponuoja bendra taisyklingo savaiminio supratimo (kalbos vartojimo) 

potencialo sriti (labirinto karkasa), kurioje, potencialumui virstant i aktualuma, yra 

vartojama kalba. Tai vadinama “potencialiai kalbine supratimo sritimi”. 153 Tai tebera 

[tariamai] ekstra-tekstine sritis, nes ji tik potenciali, bet ne aktuali kalbine, kai ji tampa 

aktuali kalbine, tada ji dalijasi i vienetines kalbines situacijas – tada kalba yra vartojama. 

2. Grižimas prie neo-formalizmo: diskrecija kalboje 

2.1. Grižtant prie pradžios: propaganda ir neo-formalizmas 

I dalies A skyriuje buvo nagrineta atsitraukimo nuo formalizmo teorine ir istorine 

pradžia. Teorine pradžia buvo patikslinta dialektines alternatyvos kontekste – semantinis 

formalizmas tradicine samprata, pasirodo, buvo trinare struktura su atskirai egzistuojanciu 

pateisinamuoju elementu. Taciau ir istorine pradžia yra problemiška. I dalies A skyriuje 

pristatyta Hart’o samprata, iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, iš tikruju tokia nera. Jos 

šaknys yra Wittgenstein’o kalbos sampratoje. Cia nebus gilinamasi i Hart’o ir 

Wittgenstein’o sampratu panašumus; to išsamia analize yra padares Andrei Marmor’as. 154 

Taciau jau vien tai yra ženklas, kad Hart’as teisineje akademineje bendruomeneje nuo 

pradžiu buvo neteisingai suprastas jam priskiriant tradicinio formalizmo teigima. Kyla 

klausimas, ar Fuller’is iš tikruju kritikavo Hart’a? I dalies A skyriaus II poskyryje buvo 

pateikti trys teiginiai, kuriuos Fuller’is priskyre Hart’ui. Pasak Marmor’o, treciojo, 

svarbiausio paciam Fuller’iui, teiginio priskyrimas yra nesusipratimas. 155 Del pirmojo ir 

antrojo Marmor’as teigia, kad “antrojo Hart’ui priskiriamo teiginio kritikos pagrindas yra 

dar labiau neaiškus [nei pirmojo]”. 156 O jeigu kritikos pagrindas yra neaiškus, tai abejotinas 

ir pats kritikuojamo teiginio priskyrimas. Kaip teigia Cristian Zapf’as ir Eben Moglen’as, 

Fuller’iui paprasciausiai nedare jokio ispudžio tai, kuo remesi Hart’as – kad daugelyje bylu 

yra akivaizdu ir aišku, jog atitinkamas žodžio vartojimas yra teisingas. 157 Atrodo, kad iš 

149 

Kiekvienas žodynas ar gramatika didele dalimi yra kalba apie kalba. Tai yra problematiška 

situacija. Anot Wittgenstein’o, žodžio esmes paaiškinimas, yra absurdiškas dalykas. Galima tik arba 

surasti geriausiai taisykle atspindinti žymeni, bet tam neišvengiamai reikia vartoti žodžius su savo 

vartojimo taisyklemis, arba pateikti vartojimo pavyzdžius (Wittgenstein’as rašo: “[a]r iš tikruju 

paaiškini jam tai, ka pats supranti? Ar nedarai taip, kad esme jis atspetu? Duodi jam pavyzdžius – o 

jis turi atspeti ju tendencija, taigi tavo ketinima” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 218)). 

150 

T.y. veikia pagal logikos, pvz. neprieštaravimo, desnius. Del logiškumo pavyzdžius žr. 

išnašoje 90: VITGENŠTEINAS, p. 224. 

151 

Karkasas, panašiai kaip ir labirintas, yra formalumo metafora. 

152 


153 

Taciau labai svarbu, kad tai yra tik loginis vedinys, bet jokiu budu ne treciojo – atskirai 

egzistuojancio, pateisinamojo – elemento ivedimas. Tai, kas egzistuoja, yra tik vartojama kalba; 

atitinkamai ir “karkasas” egzistuoja tik kaip vartojama kalba ir niekaip kitaip. Konkreciu atveju tas 

potencialas [tariamai] yra, kai taisykles yra ne viena karta ir ne vienas žmogus laikesis. 

154 

Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 124-154. 

155 


156 

Ten pat. 

157 

Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF.



tikruju cia labiau turime ispudžio nebuvima, nei pagrista neigima. Galbut situacija galime 

suprasti taip: Fuller’is labai norejo pristatyti alternatyva, taciau Feyerabend’as pasakytu, jog 

greiciausiai tam i pagalba jis pasitelke propaganda, kad “išsklaidytu senus iprocius ir 

iškeltu naujus” 158 . 

Wittgensten’o nuostatu pritaikymas BTFM arba jo alternatyvu kritikai ir pristatymui 

buvo ne ka mažiau problematiškas nei Hart’o ir Fuller’io diskusija. Tai leme, kaip jau 

mineta, jo sudetinga ir sunkiai suprantama kalbos filosofija. Paprastai buvo imamos 

atskiros nuostatos ir ju atžvilgiu išvystomos sampratos, tariamai priklausancios ir 

Wittgenstein’ui. 159 Tai buvo ta pati propaganda, nes veliau paaiškedavo, kad tos sampratos 

neatitiko visos Wittgenstein’o ideologijos – jo raštuose buvo atrandama tai, kas paneigdavo 

senasias sampratas ir leisdavo pateikti naujas. 160 Viena iš tokiu sampratu yra ir dialektine 

alternatyva. Galima teigti, kad ši alternatyva –tokia Wittgenstein’o interpretacija – pateikia 

teisingiausia kalbos veikimo vaizda, ir kad tame vaizde teises viešpatavimas yra gana 

lengvai ižiurimas (nors tam, kad jis butu ižiurimas, šia samprata reikia pritaikyti teises 

specifikai). Taciau tai tebera interpretacija, kuri nedera su be išimties visomis Wittgenstein’ 

nuostatomis; tokia nedarna vienu atveju yra netgi samoningai pateikiama, t.y. 

fenomenologiniu nuostatu taikymo atveju. Todel ši interpretacija (kaip ir jos pritaikymas 

problemoms teiseje spresti), iš esmes yra autonomiška samprata, imli kritikai. 

Galima teigti ir tai, kad dialektine alternatyva leidžia teises interpretavima suprasti 

kaip formalu procesa. Iš tikruju tai, prie ko grižtama, yra “tas pats, bet savo išvaizda jau 

visiškai pasikeites namas”. Akivaizdu, kad tai nera tradicinis trinaris formalizmas, kuriuo ir 

iš kalbos, ir iš teises viešpatavimo buvo bandoma reikalauti absurdišku dalyku. Vis delto, 

tai yra “formalistine” samprata, nes, nors ir yra neigiamas normos ir jos taikymo santykio 

analitiškumas, yra teigiamas teisines kalbos taisyklingumas ir teksto pakankamumas 

kiekvienu atveju. Galima teigti, kad artimiausia šiai sampratai teises interpretavimo 

metodologija yra tekstualizmas. 161 Vis delto, toliau bus vartojamas žodis “neoformalizmas” 

tam, kad samprata apimtu ir ne visiškai jai prieštaraujanti istorini konteksta 

(t.y. šaknis). 

2.2. Dialektine alternatyva ir teise 

Dialektine alternatyva išsprendžia tik lingvistine problemos puse – visada yra tikrasis 

taisykles supratimas (ne-interpretacija), kurio atžvilgiu gali keistis tik to supratimo raiškos 

ir tik iki tam tikro lygmens – tiek, kiek leidžia tikrasis taisykles supratimas. Jeigu ta riba 

butu peržengta, tai turetume arba naujos taisykles, arba kitos taisykles, naudojamos 

vartojant kita žodi taikyma. Tai yra vienetines kalbines situacijos samprata, kurios pakanka 

determinuotumo problemai kalboje išspresti. Taciau teisininkai puikiai žino tokius teisinio 

gyvenimo reiškinius: pakopine teisines peržiuros sistema ir tai, kad yra daug panaikintu 

(reversed) žemesniuju teismu sprendimu; teisejai realiai gincijasi “del žodžiu prasmes”, o 

158 

Žr. išnaša 45: PAUL FEYERABEND, p. 99. 

159 

Tai daryti buvo ypac patogu turint omenyje Wittgenstein’o rašymo specifika – tekstas turi 

griežta struktura, kuria sudaro sunumeruoti sakiniai ar paragrafai, o ju prasminis svoris dažniausiai 

yra toks didelis, kad jie patys savaime gali buti ne vienos ideologijos pagrindu. 

160 

Ši procesa puikiai yra atskleide Christian’as Zapf’as ir Eben’as Moglen’as (žr. išnaša 17: 

CHRISTIAN ZAPF) 

161 

Formalizmo ir tekstualizmo sasajos gana stipriai jauciamos teises akademineje literaturoje. 

Pavyzdžiui, Karin P. Sheldon tekstualistine teisejo Scalia žymiosios bylos Chevron (žr. JAV byla: 

Chevron, Inc. v. Natural Recources Defence Council, 467 U.S. 837 (1984)) interpretacija laiko 

“formalistiniu traktavimu” (žr. KARIN P. SHELDON, “‘It’s Not My Job To Care’: Understanding 

Justice Scalia’s Method Of Statutory Interpretation Through Sweet Home And Chevron”, Boston 

College Environmental Affairs Review Vol. 24 Issue 3 (1997), p. 490).

48 


teises normos nustato to gincijimosi (interpretavimo) taisykles. Cia iš karto matyti šiu 

fenomenu nesiderinimas su Wittgenstein’o vienetines kalbines situacijos modeliu. Jeigu 

žodžiu vartojimas visada yra savaiminis ir taisyklingas, tai kam dar gincytis “del žodžiu 

prasmes” ir neigti tai, ka del teises normose esanciu žodžiu pasake kiti? 

Visu pirma pradeti reiketu nuo paties akivaizdžiausio ir paprasciausio dalyko – teise 

nera vienetine kalbine situacija, ji yra kompleksinis ir specifinis kalbos reiškinys. Butent 

šios savybes lemia, kad vienetines kalbines situacijos modelis palieka keleta neišsprestu 

situaciju teises viešpatavime kaip mechanizme, reikalaujanciame potencialiai kalbines 

supratimo srities visa-apimamumo ir visa-išsprendžiamumo. Kitaip sakant, teises 

viešpatavimo atveju problemos gali kilti ne del vieno žodžio api-brežtumo, bet del to, kad 

tai, ka tas žodis api-brežia (ir del to yra api-brežtas), savyje turi ivairiu vartojimo atveju 

“pedsaka”, arba del to, kad gali dar iš viso nebuti teises normos, taciau jau egzistuoti 

potencialiai kalbine supratimo sritis. Todel galiojantis vienetines kalbines situacijos 

modelis turi buti praplestas ir pritaikytas situacijos teiseje specifikai. 162 

Tas pritaikymas yra ir tradicines teises viešpatavimo sampratos 163 keitimasis, kuris 

gali buti pradetas tokia premisa: kadangi kalbos vartojimas yra iš prigimties taisyklinga 

praktika, tai absurdiška yra konstatuoti, kad kalba leidžia teisejams savivaliauti taikant 

teise. Taciau diskrecija tam tikrose kalbos sferose yra galima, bet tik diskrecija, o ne 

savivale. 

2.3. Iprastas diskrecijos supratimas ir atsiribojimai 

Diskrecijos tyrinejimams ilga laika nebuvo ir kol kas dar nera teikiama daug 

demesio. 164 Taciau, nepaisant to, yra susiformave tam tikri savaiminiai žodžio “diskrecija” 

supratimai. 

Be jokios abejones, diskrecija dažnai yra suprantama kaip iš tariamo normu 

nedeterminuotumo kylantis ir, kita vertus, jau tu paciu normu determinuojamas, ribotas 

reiškinys. Tai yra tekstinis supratimas. Taciau ne tik tai sudaro tradicini supratima. 

Diskrecija kaip tokia tradiciškai suprantama ir ekstra-tekstiškai – kaip žmogaus (paprastai 

oficialaus pareiguno) valios pasireiškimas. Cia diskrecija yra kaip žmogaus valia (bet ne 

savi-vale), kaip rinkimasis iš keleto galimu variantu, o tai suponuoja nemaža socialini 

konteksta. Jame, gilinantis i pareiguno kompetencijos sfera (authority), i demesio lauka 

papuola visas valdžios aparatas (biurokratija), kaip potencialiai turintis ir, iš kitos puses, 

ribojantis diskrecija. Pavyzdžiui, yra teigiama, kad diskrecijos apimti gali nulemti “aplinkos 

pareigunu pažiuros apie tai, kaip turi buti sprendžiamos tam tikros iškylancios 

problemos”. 165 Pagal socialine diskrecijos samprata, ir diskrecijos šaltinis, ir ribotojas yra 

žmogaus valia. 

Akivaizdu, kad socialines diskrecijos sampratos tyrimas yra už šio darbo ribu. Toliau 

bus tiriama kalbos autonomija žodžio “diskrecija” prasmes lauke, t.y. lingvistiniai 

diskrecijos aspektai. 166 Taip pat tik tam tikru oficialiu pareigunu, t.y. tu, kuriu tariama 

užduotis yra užtikrinti teises viešpatavima (dažniausiai tai yra teisejai), diskrecija, taigi 

162 Panašiai kaip “literaturinis” nihilizmas buvo kritikuojamas teises specifikos atžvilgiu (žr. I 

dalies B skyriaus 2 poskyri), taip ir Wittgenstein’o samprata reikalauja šiuo atveju ne kritikos, bet 

papildymo šios specifikos atžvilgiu. 

163 T.y. teises viešpatavimo ir tradicinio semantinio formalizmo asociacijos (žr. I dalies A 

skyriaus 1 poskyri). 

164 Žr. DENIS J. GALLIGAN, Discretionary Powers (Clarendon Press, 1992), p. 1. 

165 Ten pat, p. 23. 

166 Taciau tai nereiškia visiško iš esmes sociologiniu savoku atsisakymo. Bus vartojami žodžiai 

“savi-vale”, “teisejai” ir kt., taciau tik tiek, kiek tai susije su iš kalbos kylancia ir kalbos ribojama 

“diskrecija”.



teisine diskrecija. Galiausiai, kaip matyti iš to, kas jau pasakyta, viena pagrindiniu 

diskrecijos problemu yra apimties – ribos – problema; suprantama, kad diskrecija bent turi 

buti apribotas – formalus, strukturiškas – dalykas. Todel tai, kas bus tiriama, galima vadinti 

lingvistine teisines diskrecijos struktura. 

2.4. Lingvistine teisines diskrecijos struktura 

Šis darbo skyrius yra integruojantis ir svarbiausias. Jame teigiama, kad dialektine 

alternatyva paneigia skepticizma teises viešpatavimo atžvilgiu, ir kad bent teiseje ji reiškia 

pati griežciausia formalizma, koki tik galime isivaizduoti. 167 Cia bandoma irodyti, kad 

Wittgenstein’o kalbos samprata yra geras ideologinis pagrindas tekstualistinei teises 

interpretavimo metodologijai. 

2.4.1. Teisines diskrecijos sferu kalboje lokalizavimas 

Pirmoji teisines diskrecijos sfera kalboje žymi ekstra-normine ir ekstra-precedentine 

(kai precedentas turi istatymo galia), potencialiai kalbine supratimo sriti. Teisininku, 

preziumuojanciu esant “tikrove”, kalba šnekant visada yra “tikroves” dalis, kurios teises 

normos ar precedentai dar neivardijo, bet apie kuria jau kalbama. 168 Teisininkai žino šia 

situacija ir paprastai turi bendras teisines instrukcijas, kaip tokiu atveju elgtis: negalima 

palikti ginco neišspresto, ir dažniausiai ta ginca reikia spresti taikant analogija su jau 

egzistuojanciomis teises normomis ar precedentais. 169 Taciau analogija yra savaime idomus 

argumentacijos metodas, tik neseniai susilaukes deramo demesio teises teorijoje, 170 nors 

sunku butu nesutikti, kad tai “yra viena iš dažniausiai naudojamu teisines argumentacijos 

techniku”. 171 Yra ivairiu nuomoniu apie jos patikimuma ar, kaip sakytu Scot Brewer’is, 

“racionalaus stiprumo lygmeni” (degree of rational force): vieni ja ypatingai pasitiki 172 , kiti 

visai nepasitiki, 173 treti užima tarpine pozicija 174 . Šiuo atveju yra svarbu, kaip analogijos 

taikymas nesant normos ar precedento turi buti suprantamas pagal dialektine alternatyva. 

Pagal ja, susidures su potencialiai kalbine bet nesureglamentuota supratimo sfera, teisejas 

turi irašyti naujus žodžius i teises normas ar precedentus, kai realiai esancio ir irašomo 

167 

Taciau tame yra ir nuostata, kad griežtesnio formalizmo buti negali, nors ir buvo bandoma 

toki isivaizduoti esant. 

168 

Ypac daug tokiu pavyzdžiui šiais laikais yra informaciniu technologiju (pvz., Interneto) 

tobulejimo srityje. 

169 

Pavyzdi žr. išnašoje 82: Žin. (2000, Nr. 74-2262), 1.8 str. 

170 

Nors dar 1996 metais Scott Brewer’is raše, kad “nepaisant savo svarbos visoms disciplinoms 

ir ypatingos reikšmes teisiniam argumentavimui (…) , [analogija] lieka mažiausiai gerai suprasta ir 

išaiškinta argumentavimo forma” (žr. SCOT BREWER, “Exemplary Reasoning: Semantics, Pragmatics, 

And The Rational Force Of Legal Argument By Analogy”, 109 Harv. L. Rev. 925 (1996), p. 926). 

171 


172 

Tokius Brewer’is vadina “mistikais”; paprastai jie nepaaiškina savo pozicijos (žr. ten pat, p. 

951). 173 Tai yra skeptikai. Pavyzdžiui, Cass Sunstein’as, teigia, kad analogija yra nepakankamai 

teoriška, primityvi, su nepakankamai pagristais savo principais, ir yra kliutis progresui teiseje (žr. 

CASS SUNSTEIN, “On Analogical Reasoning”, 106 Harv. L. Rev. 741 (1993), p. 790). Taciau nepaisant 

to, Sunstein’as tiki analogija, todel yra “mistikas” (žr. išnaša 170: SCOT BREWER, p. 952-955). 

174 Tai yra Brewer’io pozicija. Jis teigia, kad “argumentas pagal analogija” ir “argumentas pagal 

pavyzdi” yra tapatus dalykai, kurie reiškia pavyzdžiu naudojimo procesa argumente einant nuo 

premisos prie išvados (žr. ten pat, p. 934). Taciau tokia samprata analogijai tik suteikia didesni 

“racionalaus stiprumo lygmeni” negu paprastai buvo suteikiamas (žr. ten pat). Taip pat Brewer’is yra 

priverstas pripažinti, kad argumentas pagal analogija neturi tokio paties “racionalaus stiprumo 

lygmens” kaip indukcija ar dedukcija, ir kad argumentavimo pagal analogija procesai yra gana 

neapibrežti (far from determinate) (žr. ten pat, p. 954).

50 


žodžio vartojimo taisykles (bent po viena iš kiekvieno žodžio) nesutampa. 175 Tai nera nauju 

vartojimo taisykliu sukurimas – abu žodžius teisejas šioje situacijoje gali vartoti taip, kaip 

jie iki sprendimo buvo vartojami. Taciau tai yra nauju teisiniu taisykliu 176 sukurimas. Bet 

kai egzistuoja tai leidžianti ir demokratiškai išrinkto istatymu leidybos organo priimta 

bendroji teises norma, tada cia turime butent diskrecija leisti teisines taisykles, o ne ju 

leidimo savivale. 

Antroji teisines diskrecijos sfera yra normine ir precedentine. Kalba i teises normas 

visada “atsineša” diskrecijos potenciala 177 , kuris, kaip ir diskrecija apskritai, nereiškia 

savivales potencialo ir nera “prieš istatyma”. 178 Taciau tai nera tai, ko kai kas tikisi. 

Žinoma, jog teises normose esama žodžiu 179 , kurie suprantami kaip suteikiantys teisejams 

diskrecija nuspresti ar taikyti teises norma, ar ne kiekvienu konkreciu atveju. Tu žodžiu 

vartojimo taisykles kaip tokios suteikia diskrecija – atriboja 180 tam tikra potencialiai 

kalbine (konkreciu atveju) supratimo sriti, kur ivedamas nesureglamentuotumas. Tokios 

vartojimo taisykles bus vadinamos diskrecinemis vartojimo taisyklemis. Pats paprasciausias 

pavyzdys yra žodis “didelis”. Šio žodžio diskrecine vartojimo taisykle – pats at-ribojimas – 

yra aiški ir del jos laikymosi kiekvienu konkreciu atveju niekas nesigincytu. 181 Sfera, 

kurioje atribojama, atrodo, paprastai 182 yra aiški, pavyzdžiui, žodžiai “[didele] materialine 

žala” teoriškai teisejui leidžia apsispresti nuo 0,00…01 iki begalybes litu ribose. Savo 

apsisprendima teisejas gali savaip motyvuoti, to rezultatas - dažnai bendrojoje teiseje 

teismu sukuriami ivairiausi vadinamieji “testai”, t.y. savaip sureglamentuojama sritis, jeigu 

istatymu leidejas nenurode atsižvelgimo kriteriju. Taciau kitu žodžiu diskrecines vartojimo 

taisykles atrodo mažiau aiškios – neaiškus yra pats at-ribojimas (pavyzdžiais galetu buti 

žodžiai “protingas” (reasonable) ar “deramas” (due), kuriu apstu bendrojoje teiseje). Taciau 

taip tik atrodo. 183 

Abieju sferu egzistavimas reiškia viena – istatymu leidejas negali (bent praktiškai) 

priimti tokios teises normu strukturos, kuri apimtu visa teisiškai svarbia potencialiai kalbine 

supratimo sriti. Todel tai jis deleguoja teismams, o šitas veiksmas leidžia steigti 

(constitutes) “teismu imperija” kaip “teises imperijos” padalini. Tai nera savaime 

koherentiškas su demokratiniu mechanizmu dalykas, nes, iš to išeinat, butent istatymu 

leidybos organo role yra leisti istatymus. 184 Vis delto, antrosios sferos atžvilgiu atrodo, kad 

tai yra sunkiai išvengiama, nes tai istatymu leidejas deleguoja specialiai kiekvienu atveju. 

175 Tradiciškai suprantama, kad cia yra remiamasi atsitiktinai pastebetais relevantiškumu ir 

panašumu (relevance and similarity) (žr. ten pat, p. 933). Šiuo atveju tai yra vartojimo taisykliu 

panašumai ir skirtumai, bet cia reikia tapatybes. 

176 Ad hoc arba pastoviu, jeigu yra taikomas stare decisis principas; pastaruoju atveju teismas 

kuria vadinamuosius “testus”. 

177 Brewer’is teigia: “[teises] normos ir standartai yra tai, ka galime pavadinti diskrecijos 

kontinuumu” (žr. išnaša 170: SCOT BREWER, p. 972). 

178 Žr. išnaša 164: D. J. GALLIGAN, p. 2. 

179 Paprastai tai yra budvardžiai (arba budvardiniai daiktavardžiai) ir prieveiksmiai. 

180 Paprastai budvardžio ar prieveiksmio priklausinio prasme. 

181 Nes jeigu teisejas kiekvienu konkreciu atveju sprestu ne del “didumo”, bet del “gerumo” arba 

“spalvotumo”, tai paprasciausiai butu taisykliu sukeitimas, ir niekas del to taip pat nesigincytu. Taip 

pat žr. kita poskyri. 

182 Realiai – visada (žr. kita poskyri). 

183 Žr. kita poskyri. 

184 “Antonin Scalia teise (law) laiko “nepakeiciamu (immutable) Kongreso produktu (…) , kuris 

negali buti keiciamas ar veikiamas to, ka apie tai mano vykdomoji valdžia.” (…) [Ir] teismu role yra 

(…) ištarti kitiems teises normas, kad jie jomis sektu (to pronounce rules for others to follow). 

Teismai nagrineja istatymo teksta tam, kad pasakytu, kas teise yra, bet ne kas jie noretu, kad ji butu” 

(žr. išnaša 161: KARIN P. SHELDON, p. 495, 516).



Taciau pirmosios sferos atžvilgiu, istatymu leidejas deleguoja bendrai (t.y. visa sfera), todel 

cia turbut butu geriau taikyti 185 dabar JAV administracineje teiseje moderniaja era žymincia 

“taikomos teises nebuvimo” (no law to apply) doktrina. 186 Nors ši doktrina ir yra taikoma, 

kai realiai yra taikoma teise, 187 jos bendras teiginys yra, kad “istaigos veiksmai negali buti 

teisiškai peržiurimi, kai nera jokio teisinio standarto, kurio atžvilgiu gali buti sprendžiama 

apie ju teisetuma”. 188 Šia nuostata reikia perkelti apskritai visai potencialiai kalbinei 

supratimo sriciai – teismas turi nusišalinti nuo sprendimo apie žodžius su tokiomis 

vartojimo taisyklemis, kuriu neapima jokios teises normos. 189 

Atrodo, kad yra ir trecioji diskrecijos sfera – kai neaiški vartojimo taisykle. Taciau 

Wittgenstein’as greiciausiai pasakytu, kad taip nera. 

2.4.2. Vartojimo “sustabdymas” prieš teismo procesa 

Wittgenstein’as rašo: “ Nekyla jokio ginco (…) del to, ar laikytasi taisykles, ar ne. 

Del to neprieinama iki kumšciu”. 190 Taip yra, kai taisykles yra jau atsiskleidusios. Taciau 

kartais atrodo, kad teisei yra svarbus ir pats atsiskleidimo procesas. Vis delto jau nuo seno 

yra “gildija” profesionalu, stebinciu ta atsiskleidima, ir teisininkams bent nederetu antrinti. 

Pirmos dalies E skyriaus 2 poskyryje buvo mineta, kad vartojimo taisykliu atsiskleidimo 

monitoringa vykdo gramatiku ir vienakalbiu žodynu sudarytojai (toliau – kalbininkai); jie 

kaip imanoma tiksliau pažymi atsiskleidusias taisykles gramatikose ir žodynuose. 

Pavyzdžiui, treciojo Dabartines lietuviu kalbos žodyno leidimo ivade rašoma: “(…) [šiame 

žodyne] ideta daug nauju, naujai atsiradusiu ar placiai imtu vartoti, žodžiu, taip pat ir tokiu 

nuo seniai vartojamu ivairiu sriciu žodžiu, kurie rodesi tvirtai ieje i nuolatine vartosena. 

(…) Kita vertus, nenorint labai padidinti ir taip didelio žodyno bei kitais sumetimais 

(dažniausiai del retumo, pastebimai sumažejusio aktualumo ar netaisyklingumo) nemažai 

DŽ II leidime buvusiu lizdu, ypac siauru tarmybiu, nebudingu bendrinei kalbai variantu, 

išbraukta (…) .” 191 Kaip matyti, šio žodyno sudarytojai turi išvystyta vartojimo taisykliu 

185 Tai yra istatymo leidybos pasiulymas. 

186 Apie tai žr. STEPHEN G. BREYER, RICHARD B. STEWART et al, Administrative Law and 

Regulatory Policy: Problems, Text, and Cases, Fourth Edition (Aspen Law & Business, 1998), p. 

848-861. 

187 T.y. kai “istatymai neleidžia teismines peržiuros” (žr. JAV Administracinio proceso akto 

701(a)(1) str.; žr. ten pat, p. 1009) arba kai “istaigos veiksmai yra pacia teise priskiriami istaigos 

diskrecijai (committed to agency discretion by law)” (žr. JAV Administracinio proceso akto 701(a)(2) 

str.; žr. ten pat). Pastaroji nuostata, anot Antonin Scalia’os, apima visa bendraja teise (žr. ten pat, p. 

857). 188 Ten pat, p. 848. 

189 Paprastai, jeigu nera teises normu ar precedentu reglamentuojanciu kokia nors potencialiai 

kalbine supratimo sriti, tai reiškia, kad tokio reglamentavimo apskritai nereikia. Tada teisejai atmeta 

ieškinius, kaip neturincius teisinio pagrindo. Pavyzdžiui, naujasis LR CK reglamentuoja šeimos 

santykius (žr. išnaša 82: Žin. (2000, Nr. 74-2262), 1.1 str.), taigi preziumuojama, kad tai yra civiliniai 

santykiai. Taip pat, kaip jau mineta, naujasis LR CK reikalauja taikyti istatymo arba teises analogija 

civilines teises normu nesureglamentuotiems civiliniams santykiams (žr. ten pat, 1.8 str.). Taciau yra 

žinoma daug šeimos santykiu, kurie nereglamentuojami jokiomis teises normomis. Negi teismas, 

susidures su jais, imtu peržiurineti visa LR teises aktu baze ir ieškoti jiems kokios nors analogijos? Ar 

jis paprasciausiai nusprestu, kad nera teises normos, kuria galima pagristi reikalavima (nera taikomos 

teises)? 

190 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 223, 224. 

191 Žr. ST. KEINYS, J. KLIMAVICIUS ir kt. red., Dabartines lietuviu kalbos žodynas (Vilnius: 

Mokslo ir enciklopediju leidykla, 1993).

52 


atsiskleidimo, isitvirtinimo ir nykimo monitoringo metodologija. Jie yra monitoringo 

profesionalai. 192 

Kita vertus, teisejas demokratiniame mechanizme neturi teises buti 

Shakespeare’u. Jis neturi teises susigalvoti nauju žodžiu vartojimo taisykliu teismo 

procese. Kalba keiciantis jos vartojimo procesas teismo proceso atžvilgiu yra 

sustabdomas, ir toliau teisme žodžiai gali buti vartojami tik pagal jau esanciu žodžiu 

jau atsiskleidusias vartojimo taisykles. 1 9 3 Cia nera diskrecijos. O kadangi vartojimo 

monitoringo profesionalai yra kalbininkai, tai teisejams nereiketu stengtis juos pakeisti, bet 

reiketu remtis žodynais bei gramatikomis. Visa tai turi buti 194 tvarkingas procesas. Taip pat 

esama tam tikru specifiniu situaciju. 

Kai teismas vartoja žodi taip, kaip jis iki teises normos, kurioje yra žodis, priemimo 

nebuvo vartotas, tai jau esti teismo savivale. Todel, kilus gincui del to, ar žodžio vartojimas 

yra leistinas, teismas turi irodyti, kad taip, kaip jis vartoja žodi, taip jis buvo vartojamas iki 

priimant teises norma. 195 Pats paprasciausias budas tai padaryti - pažiureti i žodyna, išleista 

arciausiai normos priemimo laiko. Todel valstybei yra pravartu tureti išsamius 196 oficialius 

žodynus ir gramatikas, kurie turetu buti kiekviename teisme ir parlamente, ir buti 

išleidžiami periodiškais intervalais. Istatymu galima nustatyti, kad teises normose ir 

precedentuose legitimus yra tik tie žodžiai, kurie yra oficialiame žodyne ir kurie vartojami 

tik taip, kaip nurodyta žodyne; legitimi yra tik ta kalba, kuri vartojama pagal oficialia 

gramatika; kita kalba ir žodžiai normose ir precedentuose yra “tušti”. Taip pat istatymu 

galima numatyti, kad istatymu leidejai ir teisejai neatleidžiami nuo žodyno ir gramatikos 

nežinojimo – tai nekeicia žodyne ir gramatikoje nurodytu žodžiu ir kalbos vartojimo 

taisykliu. 197 Šiuolaikines kompiuterines technologijos padetu veikti tokiam modeliui; iš 

esmes ji igalintu. 198 

192 

Jie labai lengvai išsprestu Hart’o ir Fuller’io iškeltas “transporto priemones – žaislo” ir 

“transporto priemones – paminklo” problemas, nes tam tikru vartojimo taisykliu pašalinimas 

(exclusion) yra akivaizdus ir savaiminis bet kokiame teisiniame kontekste; taip yra visada, kai turime 

reikala su imitacijomis – žaislais arba meno kuriniais, pavyzdžiui, paminklais. Kalba imitaciju 

atžvilgiu veikia (yra vartojama) atskirai, ir tai yra jos vartojimo taisykle. Joks žodynas žodžio 

“transporto priemone” vartojimo taisykles nežymi kaip kartu ir “transporto priemones – žaislo” arba 

“transporto priemones – paminklo”. 

193 

Šis požiuris neneigia nuolatinio kalbos kintamumo (flexibility). Nera einama prieš 

Shakespeare’o tipo kalbinius eksperimentus – ju deka kinta kalba. Teigiama tik tai, kad teisejams 

demokratija neleidžia tokio “malonumo”. Teisejai esant demokratijai neturi teises keisti kalbos, bet 

tik vartoti ta, kuri iki teismo proceso yra suformuota. 

194 

Todel toliau daugiausiai bus pateikiami pasiulymai, kaip turetu buti, kad demokratinis 

mechanizmas veiktu efektyviau. 

195 

Tai nera tas pateisinimas, kuris buvo atmestas pristatant dialektine alternatyva. Tai yra 

pateisinimas, reikalingas išskirtinai teiseje ir vel reprezentuojantis teises specifika – kas nera budinga 

kalbai kaip tokiai, tas yra reikalinga teisei. 

196 

Tai reiškia ne tik, pavyzdžiui, žodyne apibrežiamu žodžiu kieki, bet ir žodžio bei kalbos 

vartojimo taisykliu nurodymo išsamu pateikima. 

197 

Vienintele išskirtis cia yra atvejis, kai pats istatymu leidejas istatymu nurodo žodžiu ar ju 

junginiu vartojimo taisykles. Taciau tie žodžiai, kuriais jis kalba, ir kuriu vartojimo taisykles nera 

atskirai nurodomos istatymu, turi buti vartojami pagal žodynus. 

198 

Pavyzdžiui, prieš priimant kiekviena istatyma, kompiuterine forma jis gali butu susietas 

(cross-referenced) su oficialiu žodynu, ir pagal oficialiame žodyne nurodytu vartojimo taisykliu 

numerius gali buti konkretizuojama, pagal kuria vartojimo taisykle yra vartojamas žodis. Neveikiant 

tokiam modeliui, iš principo galima butu sutikti su šiuo Thumma’os ir Kirchmeier’io teiginiu del 

žodynu vartojimo teismo procese: “Teismas turi remtis žodynais terminu prasmes nustatymo 

pradžioje tam, kad nustatytu visus galimus apibrežimus, kuriuos “žinios siuntejas” galejo tureti 

omenyje arba pagal kuriuos “žinios gavejas” galetu suprasti žinia. Toliau teismas turetu remtis kitais



Taip pat reiketu pažymeti, kad ostenciniai apibrežimai ir kalbiniai pavyzdžiai turetu 

buti ypac svarbus žodyno ir gramatikos (šiuo atveju tik pavyzdžiai) elementai. Kadangi pati 

taisykle atsiskleidžia pereinant nuo vieno vartojimo prie kito, tai ir ja atskleisti geriausiai 

galima pateikiant paties vartojimo pavyzdžius (ar ostensiškai, ar pacia kalba). 199 O 

vadinamasis esmes apibrežimas yra pateisinamas tik tuo, kad mes galime jau žinoti tu 

žodžiu, kuriais apibrežiamas žodis, vartojimo taisykles; taciau dažniausiai taip ir yra. Iš 

tikruju, realiai žiurint esmes apibrežimai yra reikalingi kiekvienu atveju, nes ju visuma 

“sujungia” (tiksliau – ta “sujungima” žymi) takus i labirinta, kuris yra kalba. 200 

Taciau vis tiek gali atrodyti, kad neaiškumu tebesama, t.y. kalbos monitoringas gali 

užfiksuoti prieštaringus žodžio vartojimo atvejus – skirtingas jo vartojimo taisykles. 

Pavyzdžiui, “kvadratas” – ? ir ?. Bet nesant tikslinanciam tekstui, tai tik reikštu, kad 

teisejas, susidures su ? ir su ?, turetu taikyti teises norma, kurioje yra savoka “kvadratas”. 

O istatymu leidejas savo ruožtu “turetu rašyti aiškesnius ir tikslesnius istatymus” 201 , jeigu 

jam tokia situacija nepatinka. 202 Tai yra pirmoji nuostata, pagal kuria teises normos 

interpretacija yra “akivaizdžios prasmes” (plain meaning) interpretacija. 

veiksniais – kontekstu, (…) tikslu ar istorija tam, kad nustatytu tinkama prasme” (žr. SAMUEL A. 

THUMMA, JEFFREY L. KIRCHMEIER, “The Lexicon Has Become A Fortress: The United States 

Supreme Court Use Of Dictionaries”, Buffalo Law Review Winter 1999, p. 301;). Del žodynu 

vartojimo teismo procese žr. pvz. ten pat; ELLEN P. APRILL, “The Law Of The Word: Dictionary 

Shopping In The Supreme Court”, 30 Ariz. St. L.J. 275 (1998); RAYMOND A. RANDOLPH, 

Dictionaries, Plain Meaning, And Context In Statutory Interpretation, 17 Harv. J.L. & Pub. Pol'y 71 

(1994). 

199 

“Taisykles atskleidima pavyzdžiais” žymi šios dvi Wittgenstein’o “Filosofiniu tyrinejimu “ 

ištraukos: 

1) “[Pažvelkime] i garvežio mašinisto kabina: ten matome daugiau ar mažiau panašias viena i 

kita rankenas (…), taciau viena yra paleidimo rankena (…), kita yra jungiklio rankena (…), trecia yra 

stabdžio sverto rankena (…), ketvirta – siurblio rankena” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 124), 2) 

“Yra taip, tarsi išsyk galetume suprasti žodžio vartojima.” Pavyzdžiui, kaip ka? – Ar neimanoma tam 

tikra prasme pagauti ji vienu ypu? – Reikalas tas, kad mes tarsi ji “pagautume vienu ypu” dar 

kažkuria, daug labiau tiesiogine prasme. – Bet ar turi koki nors išankstini šito vaizda? Ne. Tiesiog 

mums peršasi toks išraiškos budas kaip susikryžiuojanciu vaizdu rezultatas.” (žr. išnaša 90: 

VITGENŠTEINAS, p. 210). 

200 


201 

Žr. išnaša 161: KARIN P. SHELDON, p. 516. 

202 

Vis delto esama ir tokiu žodžiu, kurie atrodo dar labiau prieštaringi. Vienas žinomiausiu yra 

žodis “protingas” (reasonable). Barton Aronson’as apie JAV Konstitucijos Ketvirtos pataisos 

“reasonable” rašo: “Taip vadinamas tekstualistinis požiuris i Ketvirtaja pataisa mažai tepadeda. 

Aštuoniolikto amžiaus žodynai apibrežia žodi “reasonable” taip pat miglotai (nebulously) kaip ir šiu 

dienu žodynai. “Reasonable” reiškia “reasonable”. Visos kitos pastangos apibrežti yra niekas kitas, 

kaip tik sinonimu sarašai. Originalistinis požiuris yra ne ka geresnis, nepaisant nesenu kai kuriu 

teiseju pastangu ji panaudoti. Originalizmas yra patikimas požiuris tik tada, kai kalba, del kurios 

gincijamasi, turejo placiai prigijusia prasme tiems, kurie ja vartojo” (žr. BARTON ARONSON, New 

Technologies And The Fourth Amendment (2001 03 09)// 

). Tai neabejotinai yra Hart’o “penumbros” 

sritis ir cia “teisejai turi palikti [teises] normas nuošaleje ir panaudoti savo “diskrecija”, pasitelkdami 

bendras politines nuostatas” (žr. CHRISTOPHER L. KUTZ, “Note: Just Disagreement: Indeterminacy and 

Rationality in the Rule of Law”, 103 Yale. L. J. 997 (1994), p. 1006). 

Teisejai cia iš tikruju turi diskrecija vien del to, kad tai yra žodis su diskrecine vartojimo 

taisykle (antroji diskrecijos sritis). Bet, kaip mineta, gali atrodyti, kad diskrecija kyla del atribojimo 

neaiškumo, t.y. neaiškumo, kur yra riba. Taciau ar taip iš tikruju yra? Ar yra taip, kad apie žodi 

“protingas” kiekviena karta, teisejai turi spresti pagal savo supratima apie prota? Palyginkim su 

žodžiu “didelis”: apie ši žodi kiekviena karta teisejai turi spresti pagal savo supratima apie dydi, 

taciau butent pagal dydžio supratima (t.y. žodžio “dydis” vartojimo taisykle yra aiški). Tokia paralele

54 


Antroji nuostata susijusi su kontekstine interpretacija. 203 Dalykas tas, kad nors žodžiai 

dažniausiai turi ne viena vartojimo taisykle, konkreciais atvejais jie paprastai yra vartojami 

tik pagal viena (arba pagal apibrežta kieki) iš ju. Daugeliu atveju iš konteksto yra aišku, 

pagal kokia vartojimo taisykle vartojamas žodis. Tais atvejais realiai kontekstine 

interpretacija yra “akivaizdžios prasmes” interpretacija. Vis delto galimas ir detalesnis 

isigilinimas i konteksta, bet tik kai tai prilygsta tam tikro apibrežimo rekonstrukcijai, t.y. 

nustatymui, pagal kuria vartojimo taisykle žodis buvo vartotas. Tokia rekonstrukcija turi 

buti vykdoma griežtai lingvistiškai. Jeigu tokia rekonstrukcija yra neimanoma, reikia grižti 

prie pirmosios, “akivaizdžios prasmes” interpretavimo, nuostatos. Teisejas tuo atveju neturi 

diskrecijos pasirinkti vienos iš vartojimo taisykliu. 

Vis delto kartais logika leidžia istatymu leidejui atleisti jo netiksluma. Cia turima 

omenyje intencine interpretacija. Ji yra galima, bet tik tada, kai prilygsta tam tikro 

apibrežimo rekonstrukcijai. T.y. iš su istatymu leideju susijusiu ne-teisiniu dokumentu turi 

buti imanoma tiksliai rekonstruoti, pagal kokia konkretaus žodžio vartojimo taisykle 

dauguma vartojo ta žodi. Tokia rekonstrukcija taip pat turi buti vykdoma griežtai 

lingvistiškai. 

Reikia atkreipti demesi, kad abi rekonstrukcijos yra galimos tik tada, kai jos remiasi 

tekstu, pavyzdžiui, parlamento posedžio stenograma arba žodžio tekstine aplinka teises 

normose. Bet kokia apeliacija, pavyzdžiui, i socialines realijas 204 kaip normos konteksta 

arba istatymo leidejo neišreikšta kalba ketinima, yra mistifikacija. Jau buvo parodyta, kad 

tai gali vesti tik prie to, jog, anot Antonin’o Scalia’os, teismai pradetu šneketi ne apie tai, 

kas teise yra, bet apie tai, kuo jie noretu, kad ji butu; 205 kitaip sakant, pagal Wittgenstein’a, 

jie galvotu, kad laikosi taisykles, bet tai nera tas pats, kas laikytis taisykles. 206 Kita vertus, 

jeigu tikslinanciu žodžiu nera ir istatymo leidejas turejo kažka tiksliau omenyje (ir tik 

omenyje, bet niekur tekste), tai yra jo “problema”. Del to teise negali nustoti viešpatauti. 

Tie žodžiai, kurie išlieka iki teismo sprendimo, tie ir viešpatauja. O jeigu istatymu leidejui 

kas nors nepatinka, jis visada gali pasitikslinti pagal atitinkamas proceduras. 

Galiausiai problema gali kilti del vartojimo taisykles atsiskleidimo. 207 Taciau geriau 

tai palikti vien kalbininkams. Jeigu taisykle nera atsiskleidusi, tai žodynuose ir gramatikose 

jie nieko nenurodo. Pagal mineta modeli, teisejai ir istatymu leidejai žodžius turetu vartoti 

tik pagal jau atsiskleidusias vartojimo taisykles. 

iš tikruju klaidina, nes “proto supratimas” yra pats protas (arba vien supratimas). Todel ar 

“protingas” nereiškia, kad teisejui yra suteikiama diskrecija spresti pagal savo supratima apskritai (ne 

pagal “dydžio” ar ko kito supratima)? Taciau butent pagal savo kiekvieno konkretaus atvejo 

supratima ir butent pagal “supratima”. 

203 

Taciau reikia tureti omenyje, kad cia pristatoma kontekstines interpretacijos samprata 

nesutampa su Fuller’io samprata. Fuller’io klaida buvo ta, kad žodžius be konteksto jis buvo linkes 

laikyti apskritai bereikšmiais ir teige, kad kontekstas pašalina dviprasmiškumus juose (žr. išnaša 16: 

ANDREI MARMOR, p. 134). Taciau, anot Marmor’o, “dviprasmiškumai gali buti šalinami tik tada, kai 

žodžiai turi keleta galimu reikšmiu” (žr. ten pat). 

204 

Žr. I dalies D skyriaus II poskyri. 

205 

Žr. išnaša 184. 

206 


207 

Anot Marmor’o, “žodžio vartojimo praktikoje buna neišsprendžiamu nesutarimu 

apsisprendžiant del tam tikru jo vartojimo sriciu” (žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 132). Taciau 

bendrai tai turbut yra dar siauresne sritis nei Hart’o penumbra, nes pastarasis jai greiciausiai butu 

priskyres ir diskrecine sriti. Metaforiškai kalbant, tai yra “tarpine sritis tarp tu platybiu, kurios yra 

potencialiai kalbines supratimo srities potencialas ir kalbos labirintas; tai yra labirinto prieigos 

(outskirts)”.



2.4.3. Apibendrinimai 

Šiame skyriuje buvo pristatytas teiseju savivales eliminavimo mechanizmas. Jis yra 

reikalingas kaip požiuris i kalba, neleidžiantis tariama kalbos problematika dangstyti nekalbines 

kliutis teises viešpatavimui. Potencialiai kalbineje supratimo srityje istatymu 

leidejas neišvengiamai palieka nesureglamentuotas sritis, kuriu reglamentavima gali 

deleguoti teisejams. Tik šiose srityse ir tik esant delegavimui teisejai turi teise (diskrecija) 

kurti teise. Visa kita, ka, pagal demokratija, turi teise daryti teisejai, yra ištarti (pronounce) 

teise. Žinoma, šalia kalbos karkaso yra ir teisejo “savivaliavimas”. Taciau tai nera kalbos 

problema – kalba k a i p t o k i a nera kliutis teises viešpatavimui. Atitinkamai, l i n g v i s t i n i s 

nedeterminuotumas neužkerta kelio teises viešpatavimo isigalejimui. 

Taip pat akcentuojama inter-disciplinarines – lingvistikos ir teises bei jos teorijos – 

problematikos svarba. Jungtinese Amerikos Valstijose domejimasis tuo, kas yra ar gali buti 

vienodai svarbu abiem dalykams, prasidejo apie 1970-1980. 208 Paraleliškai veliau iškilo ir 

vadinamoji “forensine lingvistika” – lingvisto kaip eksperto dalyvavimas teisme. 209 Dabar 

minetosios problematikos svarbos kilimas atsispindi ir teises interpretavimo praktikoje, kur 

paciu teiseju kartais yra vykdoma labai techniška lingvistine analize. 210 

Kokias išvadas tokia samprata gali kelti Lietuvos atžvilgiu? V.Mikelenas knygoje 

“Teismo procesas” teigia, kad Lietuvoje i teiseja dar ir šiandien žiurima kaip i formalu 

teises taikytoja, kad pati Lietuvos teismu praktika stokoja teises normu aiškinimo (t.y. 

interpretavimo), kuris, kaip suprantama iš konteksto, butu koks nors kitoks, nei 

formalistinis. 211 Šiame darbe buvo bandyta parodyti, kad atsitraukiant nuo formalizmo 

galima prieiti ir prie kitoje puseje esanciu kraštutinumu, kuriu demokratijos samprata 

neleidžia. Turima omenyje interpretavimo metodu antpludžio ir netvarkos bei teismo 

virtimo politine institucija gresme. Formalistinis (tiksliau, neo-formalistinis) požiuris, kaip 

atidaus santykio su kalba išraiška, neturetu buti atmestas. Taciau turbut dar teks ilgai laukti, 

kol Lietuvos teisme bus iprasta matyti lingvista-eksperta. 

Išvados 

1. Darbo pradžioje iškelta hipoteze, kad lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia 

teises viešpatavimo isigalejimui, nepasitvirtino. Kalba kaip tokia nera kliutis teises kelyje i 

viešpatavima. 

2. I dalyje buvo parodyta, kad bazinio teisinio formalizmo modelio BTFM kritika ir 

alternatyvu jam paieška bei pristatymas (išskyrus dialektines alternatyvos) suponuoja 

tradicini – trinari – semantini formalizma kaip kritikos, paieškos ir pristatymo strukturini 

pagrinda. Remiantis Wittgenstein’u, šis trinariškumas buvo atmestas ir pristatyta dvinare ir 

dialektine kalbos samprata, kurioje nera trecio, pateisinancio ir atskirai egzistuojancio, 

elemento. 

3. Taciau dialektine alternatyva visiškai neatmeta kitu alternatyvu ižvalgu ir ju 

pagrindiniu elementu. Atvirkšciai, taisyklemis besiremiancios alternatyvos “taisykle” ir 

ekstra-tekstines alternatyvos “ekstra-tekstiškumas” dialektineje alternatyvoje yra dialektinio 

bendrabuvio, kurios yra žodžiu ir kalbos vartojimas, komponentai, nors ju supratimas del to 

yra iš dalies pakites. O nihilizmas ir jo kritika yra gresmes teismui tapti politine institucija 

208 Žr. JUDITH N. LEVI, Introduction: “What Is A Meaning In A Legal Text” A First Dialogue 

For Law And Linguistics, 73 Wash. U. L. Q. 771, p. 772. 

209 Ten pat, p. 773. 

210 Pvz. žr. JAV bylose: Reves v. Ernst&Young, 507 U.S. 170 (1993); P.U.D. No. 1 v. 

Washington Dep't of Ecology, 511 U.S. 700 (1994). 

211 Žr. išnaša 51: D. MIKELENIENE, V. MIKELENAS, p. 137.

56 


bei butinumo atsižvelgti i teises specifika, sprendžiant joje lingvistines problemas, ženklai. 

Atitinkamai, darbo II dalyje dialektine alternatyva buvo pritaikyta teises specifikai ir 

pritaikymo eigoje išaiškejo, jog kalba, kai su ja tinkamai “elgiamasi” (t.y., kai teisejai 

nesikiša i žodžiu ir kalbos vartojimo taisykliu atsiskleidimo procesa), nekelia gresmes 

teismui tapti politine institucija. 

4. Kalbos deka teisejams gali buti suteikiama diskrecija reglamentuoti tam tikras 

aiškiai atribotas sferas potencialiai kalbineje supratimo srityje. Kitais atvejais teisejai turi 

ištarti istatymus pagal jau atsiskleidusias žodžiu bei kalbos vartojimo taisykles ir remtis 

žodžiu bei kalbos vartojimo monitoringo profesionalu – kalbininku – išleistais žodynais ir 

gramatikomis. Tam valstybei yra pravartu reglamentuoti žodynu ir gramatiku vartojima 

istatymu leidybos ir teismo procese; šiuolaikines kompiuterines technologijos tam padetu 

ir, iš tikruju, tai igalintu. 

5. Tariamai lingvistinemis problemomis gali buti maskuojama teiseju savivale teismo 

procese, bet tai nera kalbos problema. 

Santrauka anglu kalba 

Tomas Berkmanas 

DOES LINGUISTIC INDE TERMINACY PREVENT THE DOMINATION OF THE 

RULE OF LAW? 

Abstract 

According to traditional understanding of the rule of law in democratic mechanism, a 

legal norm is legitimate only when it is affirmed by the institution of the democratic 

mechanism elected by people, and every norm or it’s part, which is not affirmed by that 

institution or which is not based on such a norm, does not have any right to rule. 

Accordingly, norms, which rule, must do it strictly as they are. Nevertheless, in the 

contemporary academic literature we can find this kind of statements: “Interpretation of law 

is in no way an exact science but rather a judicial art.” 212 This paper tries to reveal, why 

such statements arose in the legal academic writings, what the problems of such 

understanding are, and how we can understand interpretation differently. 

The paper concentrates exceptionally on the problem of linguistic indeterminacy in 

law and pays a lot of attention to the reflection of the ideas of Ludwig Wittgenstein in the 

legal academic writings. With the help of interpretation of Wittgenstein’s propositions, an 

autonomic conception of language is provided in Part I, and in Part II this conception is 

adjusted to analyze and solve the specifics of linguistic problems in law. 

Hypothesis of the paper is that “artistic value” of the interpretation of law, as 

reflection of linguistic indeterminacy, prevents the domination of the rule of law. In the end 

of the paper this hypothesis is negated. Language itself is not an obstacle in the way of law 

to its rule. By language a legislator can give a judge only discretion to regulate some clearly 

delimited spheres in the potentially linguistic domain of understanding. In other cases, 

judges must pronounce laws in accordance with already revealed rules of application of 

words and language, which are marked in dictionaries and grammars. 

212 

See NEVILLE L. BROWN, TOM KENNEDY, The Court of Justice of the European Communities 

(London: Sweet&Maxwell, 1994), p. 301.

ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?