ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo

Tomas Berkmanas Ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo
(rule of law) isigalejimui? 53
Taip pat reiketu pažymeti, kad ostenciniai apibrežimai ir kalbiniai pavyzdžiai turetu
buti ypac svarbus žodyno ir gramatikos (šiuo atveju tik pavyzdžiai) elementai. Kadangi pati
taisykle atsiskleidžia pereinant nuo vieno vartojimo prie kito, tai ir ja atskleisti geriausiai
galima pateikiant paties vartojimo pavyzdžius (ar ostensiškai, ar pacia kalba). 199 O
vadinamasis esmes apibrežimas yra pateisinamas tik tuo, kad mes galime jau žinoti tu
žodžiu, kuriais apibrežiamas žodis, vartojimo taisykles; taciau dažniausiai taip ir yra. Iš
tikruju, realiai žiurint esmes apibrežimai yra reikalingi kiekvienu atveju, nes ju visuma
“sujungia” (tiksliau – ta “sujungima” žymi) takus i labirinta, kuris yra kalba. 200
Taciau vis tiek gali atrodyti, kad neaiškumu tebesama, t.y. kalbos monitoringas gali
užfiksuoti prieštaringus žodžio vartojimo atvejus – skirtingas jo vartojimo taisykles.
Pavyzdžiui, “kvadratas” – ? ir ?. Bet nesant tikslinanciam tekstui, tai tik reikštu, kad
teisejas, susidures su ? ir su ?, turetu taikyti teises norma, kurioje yra savoka “kvadratas”.
O istatymu leidejas savo ruožtu “turetu rašyti aiškesnius ir tikslesnius istatymus” 201 , jeigu
jam tokia situacija nepatinka. 202 Tai yra pirmoji nuostata, pagal kuria teises normos
interpretacija yra “akivaizdžios prasmes” (plain meaning) interpretacija.
veiksniais – kontekstu, (…) tikslu ar istorija tam, kad nustatytu tinkama prasme” (žr. SAMUEL A.
THUMMA, JEFFREY L. KIRCHMEIER, “The Lexicon Has Become A Fortress: The United States
Supreme Court Use Of Dictionaries”, Buffalo Law Review Winter 1999, p. 301;). Del žodynu
vartojimo teismo procese žr. pvz. ten pat; ELLEN P. APRILL, “The Law Of The Word: Dictionary
Shopping In The Supreme Court”, 30 Ariz. St. L.J. 275 (1998); RAYMOND A. RANDOLPH,
Dictionaries, Plain Meaning, And Context In Statutory Interpretation, 17 Harv. J.L. & Pub. Pol'y 71
(1994).
199
“Taisykles atskleidima pavyzdžiais” žymi šios dvi Wittgenstein’o “Filosofiniu tyrinejimu “
ištraukos:
1) “[Pažvelkime] i garvežio mašinisto kabina: ten matome daugiau ar mažiau panašias viena i
kita rankenas (…), taciau viena yra paleidimo rankena (…), kita yra jungiklio rankena (…), trecia yra
stabdžio sverto rankena (…), ketvirta – siurblio rankena” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 124), 2)
“Yra taip, tarsi išsyk galetume suprasti žodžio vartojima.” Pavyzdžiui, kaip ka? – Ar neimanoma tam
tikra prasme pagauti ji vienu ypu? – Reikalas tas, kad mes tarsi ji “pagautume vienu ypu” dar
kažkuria, daug labiau tiesiogine prasme. – Bet ar turi koki nors išankstini šito vaizda? Ne. Tiesiog
mums peršasi toks išraiškos budas kaip susikryžiuojanciu vaizdu rezultatas.” (žr. išnaša 90:
VITGENŠTEINAS, p. 210).
200
Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 216.
201
Žr. išnaša 161: KARIN P. SHELDON, p. 516.
202
Vis delto esama ir tokiu žodžiu, kurie atrodo dar labiau prieštaringi. Vienas žinomiausiu yra
žodis “protingas” (reasonable). Barton Aronson’as apie JAV Konstitucijos Ketvirtos pataisos
“reasonable” rašo: “Taip vadinamas tekstualistinis požiuris i Ketvirtaja pataisa mažai tepadeda.
Aštuoniolikto amžiaus žodynai apibrežia žodi “reasonable” taip pat miglotai (nebulously) kaip ir šiu
dienu žodynai. “Reasonable” reiškia “reasonable”. Visos kitos pastangos apibrežti yra niekas kitas,
kaip tik sinonimu sarašai. Originalistinis požiuris yra ne ka geresnis, nepaisant nesenu kai kuriu
teiseju pastangu ji panaudoti. Originalizmas yra patikimas požiuris tik tada, kai kalba, del kurios
gincijamasi, turejo placiai prigijusia prasme tiems, kurie ja vartojo” (žr. BARTON ARONSON, New
Technologies And The Fourth Amendment (2001 03 09)//
). Tai neabejotinai yra Hart’o “penumbros”
sritis ir cia “teisejai turi palikti [teises] normas nuošaleje ir panaudoti savo “diskrecija”, pasitelkdami
bendras politines nuostatas” (žr. CHRISTOPHER L. KUTZ, “Note: Just Disagreement: Indeterminacy and
Rationality in the Rule of Law”, 103 Yale. L. J. 997 (1994), p. 1006).
Teisejai cia iš tikruju turi diskrecija vien del to, kad tai yra žodis su diskrecine vartojimo
taisykle (antroji diskrecijos sritis). Bet, kaip mineta, gali atrodyti, kad diskrecija kyla del atribojimo
neaiškumo, t.y. neaiškumo, kur yra riba. Taciau ar taip iš tikruju yra? Ar yra taip, kad apie žodi
“protingas” kiekviena karta, teisejai turi spresti pagal savo supratima apie prota? Palyginkim su
žodžiu “didelis”: apie ši žodi kiekviena karta teisejai turi spresti pagal savo supratima apie dydi,
taciau butent pagal dydžio supratima (t.y. žodžio “dydis” vartojimo taisykle yra aiški). Tokia paralele