ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo

Tomas Berkmanas Ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo
(rule of law) isigalejimui? 31
“išstume (flushed) viduramžiška žavejimasi esmemis iš jo pacios saugiausios sleptuves (…)
– kalbos prasmes kasdienes objektyvizacijos.” 34 Taciau Wittgenstein’as neapsiribojo tik
tradicinio semantinio formalizmo neigimu. Jis taip pat pateike išvystyta kalbos veikimo
mechanizmo supratima, kuris buvo ir tebera sunkiai suprantamas. Jis bus analizuojamas I
dalies E skyriuje. Šio supratimo jau kitos nuostatos buvo naudojamos BTFM pateiktoms
alternatyvoms kritikuoti ir kitokioms kalbos veikimo sampratoms pagristi (apie tai – I
dalies C ir D skyriuose).
Tarus, kad BTMF nesugebejimas veikti jau yra irodytas, toliau galimi du keliai.
Vienas iš ju – ieškojimas ir pateikimas to modelio alternatyvu, kurios galetu visiškai arba
bent iš dalies užtikrinti teises viešpatavima (apie tai – C, D, ir E skyriuose). Kitas kelias –
alternatyvos, kuri nera alternatyva tiesiogine prasme, pristatymas, [nes ji ne menkiausia
dalimi negarantuoja tos situacijos, kuri susidarytu, jei veiktu tai, kam ir yra pateikiama
alternatyva]. Pakaitalas yra modelio, galincio užtikrinti koki nors teises viešpatavima,
nebuvimas. 35
1.2. Pirmoji “alternatyva”: nihilizmas
1.2.1. Žmoniu viešpatavimas (rule of men)
Tradiciškai prieš teises viešpatavima yra pastatomas žmoniu viešpatavimas (rule of
men). Taciau šiai priešpriešai budinga tam tikra specifika. Žmoniu viešpatavimas
dažniausiai yra suprantamas tik kaip esantis temporalineje strukturoje, kurioje jis yra
pirminis faktas. Tai susije su šiuolaikineje Vakaru visuomeneje vyraujanciu John’o
Locke’o ir Thomas Hobbes’o supratimu apie teisines visuomenes atsiradima: pradžioje
naturaliai egzistavo visiškos žmoniu savivales era, po kurios žmones susitare apriboti šia
savivale. Nuo to laiko bent iš dalies pradejo viešpatauti tai, del ko buvo susitarta – teise. 36
Taciau žmoniu viešpatavimas yra ir tam tikroje logineje strukturoje, kurioje teises
viešpatavimas yra lyg uždengia (cover) žmoniu viešpatavima: ja atidengus, naturaliai liktu,
viešpatauti žmones. Tokia atodanga kaip tik ir buvo BTFM sukritikavimas. Taciau šiame
skyriuje analizuojamo nihilizmo teiginiai nera teiginiai apie fakta, analogiška Locke’o
visuomeninei sutarciai, t.y. nebuvo ko nors panašaus i visuomenine sutarti, kas sugriove
teises viešpatavima. Iš pirmo žvilgsnio atrodytu, kad buvo aptiktas irodymas, jog tos
sutarties iš viso niekada nebuvo. Vis delto nihilistai taip greiciausiai neteigtu. Žmoniu
viešpatavimas, kuri atskleide šis nihilizmas, buvo ne visu karas prieš visus (o taip turetu
buti, jeigu sutarties niekada nebutu buve), bet greiciau visu visur viešpataujanti kuryba
(kaip literatura ar menas) ar vertinimas, t.y. dabar žmoniu viešpatavimas yra gerokai
taikesnis negu tas, kuri priešpriešina Locke’as ir Hobbes’as visuomeninei sutarciai. Todel
nihilizmo pozicija greiciausiai yra tokia: buvo ir yra bandoma tartis, o tai didina žmoniu
viešpatavimo taikinguma, taciau susitarti nepavyko ir niekada nepavyks.
Kitas svarbus nuo karo visu prieš visus bukles skirtumas - yra tas, kad toje bukleje
teises iš viso nebuvo kaip reiškinio. Hobbes’o ar Locke’o žmoniu viešpatavimo teorija yra
34 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 490.
35 Sanford’as Levinson’as tai vadintu tiesiog atsisakymu ieškoti tokio modelio. Jis rašo, kad
radikalesni teoretikai nepateikineja nauju metodu, galinciu garantuoti tiesos pripažinima, kai kas nors
ja yra isitikines; jie atsisako paciu interpretacijos išbaigtumo paiešku (žr. SANFORD LEVINSON, “Law
as Literature”, 60 TEX. L. REV. 373 (1982), p. 384).
36 Anot Locke’o, po visuomenines sutarties susidaro tokia socialine bukle, kurioje žmonems yra
budinga ne visiška laisve, kuria galima butu vadinti savivale, bet “laisve gyventi laikantis pastovios
taisykles, kuri galioja kiekvienam visuomenes nariui ir kuri nustatyta […] istatymu leidimo valdžios”
(žr. DŽ. LOKAS, Ese apie pilietine valdžia (Vilnius: Mintis, 1992), p. 28).