You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
uvo muzikalus. Jis grojo lūpine armonikėle.<br />
Tie genai persidavė, kaip matome,<br />
ir antrai, ir trečiai kartai. Ne visi<br />
žmonės turėjo sąlygas ir galimybes lankyti<br />
muzikos mokyklą, bet visi garsėjo<br />
savo muzikavimu. Juozą Zubavičių,<br />
šiuo metu žinomą Seinuose gyvenantį<br />
verslininką, daug kas prisimename<br />
grojantį ir vakaruškose, ir scenoje.<br />
Į sceną išsirikiavo dviejų šeimų<br />
– Irenos Kalinauskienės ir jos<br />
brolio Vytauto Batvinsko – vaikai<br />
– muzikuojantys ir dainuojantys. Juos<br />
išlydėjo ir Vytauto žmona Zita. Miela<br />
žiūrėti, kokios vertybės šiose šeimose<br />
ugdomos, kuo jose gyvenama, kas<br />
brandinama. Tikriausiai jose taip pat<br />
kalbama ir apie valgius, ir apie drabužius,<br />
gal ir apie kaimynus, bet norisi<br />
manyti, kad šiomis temomis pokalbiai<br />
nesibaigia. Ir visa vaikai girdi. Ką<br />
girdi šeimoje, tai ir vertins gyvenime.<br />
Čia gera proga priminti, kad šie žmonės<br />
yra pažįstami ne tik Punske, bet<br />
ir platesnei Lietuvos bei Lenkijos publikai.<br />
Vytautas – folklorinio sambūrio<br />
“Alna” vadovas, Irena – to paties<br />
sambūrio dalyvė, Vytauto žmona Zita<br />
ir dukrelės – “Alnos” didelės gerbėjos.<br />
Pasiklausėme ir matome, kas tose šeimose<br />
ilgais rudens vakarais kalbama,<br />
dėl ko diskutuojama, kas vertinama ir<br />
pervertinama. Netikiu, kad čia giliai<br />
kerotų barniai ar vešėtų nesantaika.<br />
Vyriausios šventės dalyvės buvo<br />
trys Uzdilaitės – Nerutė, Asta ir<br />
Rasa bei jų brolienė Dalia Uzdilienė.<br />
Sesutės augo Punske. Gyvenome<br />
bendrame name, nors skirtinguose<br />
butuose. Girdėjau, kaip dažnai toje<br />
šeimoje skambėjo akordeono muzika<br />
ir dainos, dainos, dainos. Dainai reikia<br />
turėti Dievo dovaną – balsą ir klausą<br />
bei ritmo pajautimą. Sesutės tas malones<br />
gavo. Bet tokias malones gavusios<br />
yra ne tik jos, daug kur ir kiti yra<br />
gamtos apdovanoti. Tik kai reikia visuomenei<br />
pasirodyti, tai ir piš. Sesutės<br />
šiandien pakrikusios, bet kai prireikė,<br />
viena parvažiavo iš Vilniaus, kita parskrido<br />
iš Vokietijos, o trečioji – LKN<br />
direktorė Asta Pečiulienė. Tai karta,<br />
kuri dar sugeba gražiai be mokyklų<br />
Kultūros baruose<br />
AušrA. 2007 m. spAlio 1-15 d. nr. 19 (500). www.AusrA.pl<br />
dainuoti. Jos geriausiai išlaikė liaudies<br />
dainavimo tradiciją. Klausaisi tų dainų,<br />
ir pakvimpa salė ne tik laukais ir<br />
pievomis, bet ir pienu. Rodos, matai,<br />
kaip kitados merginos eidavo su kibirais<br />
į laukus karvių melžti.<br />
Astos ir Valdo Pečiulių jaunoji<br />
karta – Ina ir Matas Muzikuojančių<br />
šeimų šventėje dalyvauja jau antrą<br />
kartą. Vaikelius palaiko ir mama, pasiėmusi<br />
akordeoną. Astà – savamokslė.<br />
Matas ir Ina – Punsko muzikos<br />
mokyklos diplomantai, šiais mokslo<br />
metais vienas baigia akordeono, kita<br />
smuiko klasę. Abu groja “Puniukų”<br />
kapeloje. Po dainos ir dviejų muzikos<br />
kūrinių į sceną ateina dar ir mamõs<br />
Ãstos anyta Onutė Morienė, garsi<br />
dainininkė. Anksčiau ji dainavo<br />
įvairiuose mūsų krašte veikiančiuose<br />
sambūriuose, šiuo metu gieda bažnyčios<br />
chore.<br />
Labai malonią staigmeną padarė<br />
vaikų instrumentinis kvartetas iš Varšuvos.<br />
Tai Irenos Aleksaitės iš Vaitakiemio<br />
gražioji šeimynėlė. Salėje sėdi<br />
ir Irenos vyras Zbyszek. Scenoje – sūnūs<br />
Vytautas ir Paulius bei dukros<br />
Birutė ir Gabija Turek. Visi Turekų<br />
šeimos vaikai lanko muzikos mokyklą.<br />
Tėvelis taip pat yra muzikos mėgėjas<br />
ir pats kažkada grojęs muzikos instrumentais.<br />
Kvartetas pademonstravo<br />
rimtosios muzikos pavyzdžius, skambėjo<br />
Astor Piazolla, M.K. Čiurlionio<br />
“Kanonas” ir Četkausko “Lietuviškas<br />
valsas”. Kokia dvasia vyrauja šioje šeimoje,<br />
parodė vaikų atliekama muzika<br />
ir dailiai dzūkuojama pono Zbyszeko<br />
lietuviška šneka. Tai nuostabus pavyzdys,<br />
kai šią šeimą noris labai artimai<br />
priglausti.<br />
Šventės pabaigoje pasirodė iš<br />
Marijampolės atvykusi specialiai<br />
mūsų pagerbti ten profesionaliai muzikuojanti<br />
šeima – Nijolė ir Petras<br />
Gruodžiai. Sąlygos neleido jiems atvykti<br />
į Punską su dukromis, kurios<br />
taip pat muzikuoja. Tai Punsko kapelos<br />
“Klumpės” vadovo Jono Zakaravičiaus<br />
rūpesčiu šie žmonės pagerbė<br />
mūsų klausytojus ir parodė dar vieną<br />
lietuviškos šeimos modelį.<br />
Ačiū visiems čia suminėtiems, nes<br />
jų pastangomis mes vieną eilinę sekmadienio<br />
popietę galėjome pasigardžiuoti<br />
Dievo ausiai skirtais garsais.<br />
Šventę kultūros namai galėjo surengti,<br />
kai ją rėmė Lenkijos vidaus reikalų ir<br />
administracijos ministerija (Ministerstwo<br />
Spraw Wewnętrznych i Administracji)<br />
bei Punsko valsčius.<br />
Pacituosiu ir kultūros namų direktorės<br />
nuogąsčius: “Labai sunku su<br />
mūsų žmonėmis ką nors organizuoti,<br />
kai pagalbos reikia išeiti į plačią visuomenę”.<br />
Daug pašauktų, maža išrinktų<br />
– skaitome evangelijoje. Taip yra visur<br />
ir visuomet. Ir karo frontuose, ir darbo<br />
baruose visi po kažkiek krutame,<br />
bet didvyrių ar karžygių yra reta. Suprantu,<br />
kad ne visi turime gavę įgimtą<br />
dovaną dainuoti, o groti galbūt nesame<br />
išlavėję. Tačiau labiausiai jaudina<br />
mūsų abejingumas ir nenoras atsiliepti<br />
į kieno iniciatyvą. Direktorė skundžiasi,<br />
kad bijanti ateityje panašių renginių<br />
imtis. Priminsiu čia seną romėnų<br />
patarlę, įdomumo dėlei pateiksiu esperantiškai:<br />
Ne en unu tago elkreskis<br />
Kartago – ne per vieną dieną Kartagina<br />
išaugo. Kartagina tai finikiečių dar<br />
prieš mūsų erą Viduržemio jūros rajone<br />
sukurta labai reikšminga valstybė.<br />
Tiesa, ir ji išnyko. Bet istorija ją mini<br />
jau du tūkstančius metų.<br />
Ta proga galima matyti, kaip<br />
mūsų visuomenėje dar trūksta šį kartą<br />
scenoje demonstruojamo šeimyniškumo.<br />
Mūsų didelį bendruomeniškumą<br />
pastebime didelių nelaimių ar mirties<br />
atveju. Tada telkiamės visi į krūvą.<br />
Vienas filosofas teigė: Aš šlovinu mirtį,<br />
nes ji išmokė mus meilės. Kraupi<br />
tiesa, bet, matyt, tiesa. Tai negi mus<br />
taip skaudžiai likimas turi mokyti?<br />
Ieškokime tos meilės tarpusavyje ir<br />
rodykime ją kiekviename žingsnyje,<br />
gal mus rečiau bausmės rykštė persekios.<br />
Dalyviai dovanų gavo stiklinį<br />
smuiko raktą. Gražu, jeigu ta dovana<br />
kabos tų žmonių butų languose. Tai ir<br />
bus išskirtinių namų ženklas.<br />
Algis uzDILA<br />
JurGio Paransevičiaus nuotraukos
Change language