MOKYMAS PLAUKTI: realijos ir perspektyvos - Lietuvos sporto ...

MOKYMAS PLAUKTI: 

realijos ir perspektyvos 

MOKOMOJI KNYGA 

Vilnius 2007

UDK 797.2 

Mo-54 

Leidinys parengtas Kūno kultūros ir sporto departamento 

prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu 

programai „Išmok plaukti“ 

Sudarytoja 

Autoriai 

Recenzavo 

Ilona Judita ZUOZIENĖ 

Ilona Judita ZUOZIENĖ 

Saulius KAVALIAUSKAS 

Valentina SKYRIENĖ 

Jolanta Janina GRIGONIENĖ 

Evaldas PEČIŪNAS 

Rūta Dadelienė, VPU docentė daktarė 

Gintautas Bartkus, 

Lietuvos plaukimo federacijos generalinis sekretorius 

Išleista Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšomis 

Viršelyje Algirdo Ališausko nuotrauka 

ISBN 978-9986-574-93-4 

© Kūno kultūros ir sporto departamentas 

© Lietuvos sporto informacijos centras 

© Ilona Judita Zuozienė, 2007

TURINYS 

Įvadas..........................................................................................................5 

1. REALIJOS..............................................................................................7 

1.1. Politinės ir edukacinės deklaracijos dėl vaikų sveikatos, 

fizinio ugdymo ir saugumo..............................................................7 

1.2. Plaukimas – svarbus gyvenimo įgūdis............................................10 

1.3. Plaukimas – fizinio ugdymo ir sveikatos stiprinimo priemonė.......14 

1.4. Lietuvos gyventojų plaukimo įgūdžių tyrimai................................20 

1.5. Plaukimo socialinis vaidmuo.........................................................23 

1.6. Užsienio šalių patirtis organizuojant vaikų mokymą plaukti..........30 

1.7. Plaukimo sporto bazių infrastruktūra šalyje...................................33 

2. PERSPEKTYVOS................................................................................37 

2.1. Programos „Išmok plaukti“ teorinis modelis: 

vizija, misija, tikslai ir uždaviniai...................................................37 

2.2. Stiprybės. Silpnybės. Galimybės. Grėsmės.....................................39 

2.3. Programos dalyviai........................................................................40 

2.4. Programos vykdymas ir turinys......................................................41 

2.5. Organizacinė struktūra..................................................................44 

2.6. Įgyvendinimo etapai......................................................................50 

2.7. Programos įgyvendinimo ir vertinimo kriterijai.............................50 

2.8. Priemonės programai įgyvendinti..................................................51 

2.9. Laukiami rezultatai........................................................................53 

3. SPORTINIS PLAUKIMAS: 

PLAUKIMO VARŽYBOS IR MANKŠTA...............................................55 

3.1. Plaukimo varžybos........................................................................55 

3.2. Mankšta vandenyje........................................................................68 

3.3. Plaukimo pratybos nėščiosioms.....................................................69 

4. SAUGA IR PAGALBA VANDENYJE..................................................73 

Literatūra..................................................................................................78

MOKYMAS PLAUKTI: realijos ir perspektyvos 

Įvadas 

Pasaulinės sveikatos organizacijos, Europos Tarybos ir Europos Bendrijos 

iškelta mintis, kad naujosios Europos ateitis – jos vaikai ir jiems 

turi būti duota galimybė augti sveikiems, siekti išsilavinimo, ugdyti 

sveikus įgūdžius ir atsakomybės jausmą, aktuali ir Lietuvai. Ne veltui 

Lietuvos Respublikos švietimo sistemos bendrojo lavinimo mokyklos vienas 

uždavinių – puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus 

dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti asmens intelektą, 

su daryti sąlygas asmenybės raidai. 

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose ir Bendrojo 

išsilavinimo standartuose, nurodoma, kad reformuojamoje mokykloje 

svaresnė už kiekybinę yra kokybinė kūno kultūros reikšmė. Žaidimai, 

fiziniai pratimai, kūno kultūros pamokos ir pratybos turi teikti ne tik 

džiaugsmo, bet ir padėti ugdyti judėjimo įgūdžius, leidžiančius žmogui 

saugiai ir patogiai jaustis įvairioje aplinkoje visą gyvenimą. Tarp tokių 

įgūdžių ypač svarbūs yra plaukimo įgūdžiai. 

Nors plaukimas yra įtrauktas į bendrojo lavinimo mokyklų kūno 

kultūros dalyko programas, tačiau tikrovėje plaukimo pamokos mokyklose 

vyksta nesistemingai arba visai nevykdomos. Dėl to didžioji dalis šalies 

gyventojų plaukti nemoka arba turi silpnus plaukimo įgūdžius. Bet baseinų 

infrastruktūros plėtra šalyje šiandien atveria galimybes sukurti vaikų mokymo 

plaukti sistemą. 

Kaip rodo nelaimingų atsitikimų statistikos duomenys, dėl vaikų 

rizikingo elgesio prie vandens telkinių kasmet įvyksta daug nelaimingų 

atsitikimų. Vaikai priklauso didesnės rizikos grupei, jie neįvertina galimo 

pavojaus prie vandens telkinių, yra smalsūs, nori išbandyti kas nauja, todėl 

neretai skęsta ir labai sekliose vietose. Dažniausios nelaimingų atsitikimų 

vandenyje priežastys – nemokėjimas plaukti, maudymosi taisyklių nepaisymas 

ar savo galimybių pervertinimas. 

Knygoje siekiama argumentuotai pagrįsti mokymo plaukti svarbą, 

atkreipti visuomenės dėmesį į šią vaikų fizinio lavinimo sritį, paskatinti 

--- 5 ---


įvairių institucijų bendradarbiavimą siekiant įgyvendinti visiems šalies vaikams 

lygias galimybes įgyti gyvybiškai svarbų įgūdį – plaukti. 

Rengiant knygą buvo naudotasi šiais tyrimo metodais: literatūros 

šaltinių, dokumentų analize, apklausa, ekspertų vertinimais. Nagrinėjant 

mokymo plaukti šalyje padėtį buvo apžvelgtos Europos Sąjungos direktyvos 

dėl sveikatos stiprinimo ir fizinio ugdymo, kūno kultūros ir sporto plėtros 

šalyje strateginiai veiklos planai, programos, švietimo papildomojo ugdymo 

samprata, mokyklos kūno kultūros programos, statistiniai leidi niai, 

mokslinė literatūra, medžiaga internete bei kiti informacijos šaltiniai. 

Remiantis atliktais padėties tyrimais knygoje pateikti vaikų mokymo 

plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programos „Išmok plaukti“ 

įgyvendinimo teorinis modelis, tikslai, galimybės ir priemonės. Knyga 

skirta kūno kultūros ir sporto pedagogikos specialybių studentams, treneriams 

ir mokytojams, vaikų laisvalaikio organizatoriams. Autoriai tikisi, 

kad knygoje išdėstytos mintys padės plėtoti vaikų mokymo plaukti mūsų 

šalyje galimybes. 

Už knygos idėjos palaikymą, paramą ir patarimus autoriai dėkoja Kūno 

kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

vadovams, Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondui, Lietuvos 

sporto informacijos centro direktoriui Zigmantui Motiekaičiui, knygos 

recenzentams Rūtai Dadelienei ir Gintautui Bartkui, kalbininkėms 

Genovaitei Irtmonienei ir Romutei Ramanauskienei. 

--- 6 ---


1. REALIJOS 

1.1. Politinės ir edukacinės deklaracijos dėl vaikų sveikatos, 

fizinio ugdymo ir saugumo 

Sparti globalizacija, tarptautiniai ir šalies ekonominiai, kultūriniai, informaciniai 

ir politiniai pokyčiai – nūdienos tikrovė. Tačiau pastebėta, kad 

nauji pokyčiai visuomenėje toli gražu ne visada teigiamai veikia vaikų ir 

jaunimo kūno, mąstymo ir dvasios dermės ugdymą. Plinta fiziškai pasyvi 

gyvensena, blogėja visuomenės narių, tarp jų vaikų ir jaunimo, sveikata, 

fizinis pajėgumas, plinta sveikatą žalojanti (neracionali mityba, žalingi 

įpročiai, rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas) arba rizikinga elgsena 

(agresijos proveržiai, šiurkštus elgesys, nusikalstamumas, neatsargus 

vairavimas, saugaus elgesio kasdieniniame gyve nime dirbant ir poilsiaujant 

nepaisymas). Visa tai kelia naujus iššūkius švietimui, ugdymui, o kūno 

kultūros ir sporto socialinis vaidmuo vis labiau vertinamas. 

Besimokančio jaunimo fizinį aktyvumą ir ugdymą, sveikatingumo, 

užimtumo ir socializacijos per sportą veiklą pripažįsta vis daugiau tarptautinių 

ir nacionalinių sporto, sveikatos, švietimo, jaunimo organizacijų. Šią veiklą 

skatina ir reglamentuoja pasaulio, Europos Sąjungos ir šalių norminiai dokumentai: 

• Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2003 m. patvirtino rezoliuciją 

„Sportas kaip priemonė švietimui ir sveikatai gerinti, plėtrai ir taikai 

skatinti“ (58 / 5), kurioje, remiantis Vaiko teisių konvencija, 

pabrėžiama švietimo tiesioginė paskirtis – visapusis vaiko asmenybės 

atskleidimas, jo talento, protinių ir fizinių gebėjimų ugdymas. 

• Europos Sąjungos Taryba ir Europos Parlamentas 2004 m. paskelbė 

Europos švietimo per sportą metais (EYES 2004). 

• Jungtinės Tautos 2005 m. buvo paskelbusios Tarptautiniais kūno 

kultūros ir sporto metais ir kvietė vyriausybes prisidėti organizuojant 

įvairius rengi nius. 

• Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Europos biuro 2006 m. 

surengtoje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje nutukimui mažinti 

--- 7 ---


ir fizinio aktyvumo didinimo klausimams spręsti, pabrėžia, kad 

sveika mityba ir fizinis aktyvumas turi tapti pirmenybine kiekvienos 

valstybės politikos dalimi. 

• Siekiant plačiu mastu spręsti su sportu susijusius klausimus, Europos 

Sąjungos Komisijos iniciatyva 2007 07 11 parengta Baltoji knyga 

sportui. Baltosios knygos tikslas – nustatyti strategines sporto vaidmens 

gaires Euoropoje, skatinti diskusijas dėl konkrečių problemų, 

didinti sporto matomumą ES politikos formavimo procese ir informuoti 

visuomenę apie konkrečius šio sektoriaus poreikius ir ypatumus. 

Taip pat siekiam atkreipti dėmesį į svarbius klausimus, pvz., 

ES teisės aktų taikymą sporto sričiai ir nustatyti tolesnius su sportu 

susijusius ES lygmens veiksmus. 

Tačiau ne viskas taip gerai, kaip norėtųsi. Jungtinės Tautos pastebi, kad 

daugelio šalių švietimo sistemoje kūno kultūra ir sportas vis labiau menkinami, 

nors ši sritis yra ne tik viena pagrindinių priemonių žmogaus sveikatai, 

fiziniam pajėgumui gerinti, bet ir socialinei integracijai, kultūriniam 

suartėjimui skatinti. 

2003 m. pagal Europos Komisijos užsakymą penkiolikoje Europos 

Sąjungos šalių buvo atlikta apklausa „Europos gyventojai ir sportas“. Apklausta 

16 tūkst. 15 metų ir vyresnių gyventojų. 76 proc. apklaustųjų 

mano, kad mokyklose sportui turi būti skiriama daugiau laiko. Beveik 

80 proc. ES gyventojų norėtų, kad švietimo ir sporto organizacijos jų 

šalyse bendradarbiautų glaudžiau. 68 proc. apklaustųjų mano, kad ES 

turi aktyviau skatinti švietimą per sportą. 

Lietuvoje moksleivių ir jaunimo kūno kultūros ir sporto reikalais 

rūpinasi valstybinės ir visuomeninės organizacijos. Kūno kultūros kaitos 

kryptį ir orientacinį turinį nubrėžia Europos „Sporto visiems“ chartija, 

Švietimo įstatymas, Kūno kultūros ir sporto įstatymas, Kūno kultūros 

ir sporto 2000–2012 m. strategija, Kūno kultūros bendroji programa ir 

išsilavinimo standartai, Bendrojo lavinimo mokyklų bendrieji ugdymo 

planai. 

Lietuvos švietimo ir ugdymo sistemoje kūno kultūra ir sportas 

pripažįstami kaip svarbi kultūros sritis, reikšminga jaunų žmonių darniai 

asmenybei subręsti. Lietuvos sporto III kongrese (2000) buvo pabrėžta: 

„Mokymo įstaigos, jų pedagogai, mokinių tėvai, medikai privalo propaguoti 

naujovišką požiūrį į kūno kultūros ir sporto reikšmę, skatinti besimokantį 

jaunimą fiziškai grūdintis, ugdyti jų sveikatos ir fizinio pajėgumo dorovinę 

nuostatą, sveikatą ir kitas dvasines vertybes“. 

--- 8 ---


2002 m. birželio 25 d. patvirtintos Lietuvos Respublikos kūno kultūros 

ir sporto plėtotės 2002–2004 m. programos viena iš rekomenduotinų 

priemonių – bendrojo lavinimo mokyklose moksleiviams organizuoti tris 

kūno kultūros pamokas per savaitę. Ši nuostata sparčiausiai įgyvendinama 

pradinėse klasėse, tačiau vyresnėse klasėse jos įgyvendinimas stringa. 

Bendrojo lavinimo mokyklos, taip pat ir kūno kultūros dalyko kaitą planuoja 

švietimo reformos strategai. Sėkminga kūno kultūros kaita – tai ne 

tik jos turinio atnaujinimas, bet ir nauji veiklos būdai, vertybės, požiūriai, 

nauja elgsena. Švietimo ir mokslo ministerijos parengtame dokumente „Dėl 

kūno kultūros dėstymo gerinimo“ (2005-02-23, Nr. SR-17-19) teikiamos 

rekomendacijos mokiniui, kūno kultūros mokytojui, mokyklos ir vietos 

bendruomenės nariams. Šiame dokumente pažymima, kad mokiniai per 

kūno kultūros pamokas įgytomis žiniomis, mokėjimu ir įgūdžiais gebėtų 

pasinaudoti ir rasti sąsajas su gyvenimu už mokyklos ribų, nes gyvenime 

pravers visapusiškas išsilavinimas ir sveikata. 

Vis dėlto gvildenant pradinių klasių kūno kultūros pamokų vykdymą 

mokykloje nustatyta, kad plaukimo įgūdžiams ugdyti skirtos pamokos 

vyksta retai, nesistemingai arba visai nevykdomos. Saugaus elgesio prie 

vandens mokymo Gyvenimo įgūdžių ugdymo programoje nėra. 

Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos 

Vyriausybės (KKSD) jau daugel metų vienas iš strateginių tikslų yra skatinti 

vaikų ir jaunimo fizinį ugdymą. 2007–2009 m. strateginiame veiklos 

plane šis tikslas lieka vienas esminių. Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. 

birželio 15 d. priimta rezoliucija „Dėl švietimo politikos įgyvendinimo“ 

kreipiamas dėmesys į tikslingą vaikų fizinį ugdymą mokykloje ir užimtumą 

ne pamokų metu, tobulintiną mokinių papildomo ir vasaros užimtumo 

sistemą. 

KKSD, skatindamas tobulinti mokinių fizinį ugdymą neformaliojo 

švietimo sistema, veiklos organizavimą, finansavimą, remia vaikų ir jaunimo 

socializacijos, vasaros poilsio ir užimtumo per sportą, mokymo plaukti 

programas. 

Vaikų mokymo plaukti programos, nors ir remiamos iš Kultūros 

ir sporto rėmimo bei savivaldybių fondų, tačiau dar nėra profesionaliai 

koordinuojamos ir reikiamai finansuojamos. Pagal užimtumo programas 

vaikai vasarą mokomi plaukti tik tose mokymo įstaigose, kurių vadovai yra 

aktyvūs, arba šią veiklą skatina baseinų administracija. Trūksta mokslinės 

metodinės ir materialios paramos besimokančio jaunimo plaukimo įgūdžių 

ugdymo plėtotei. 

--- 9 ---


Ypač šioje srityje apleisti neįgalūs vaikai. Šalyje nėra nė vieno neįgaliųjų 

poreikiams pritaikyto baseino, o mokymo plaukti grupėse neįgalių vaikų 

labai maža. 

Plaukimas yra viena populiariausių ir masiškiausių sporto šakų. Plaukimo 

sporto įstaigose ir klubuose sportuoja per 4200 moksleivių. Čia vaikai 

ne tik mokomi plaukti, bet ir treniruodamiesi siekia saviraiškos per sportą. 

2005 m. išmokyti plaukti 12104 vaikai (2005 m. sporto statistika). Tačiau 

to maža. Plaukimas – tai gyvybiškai svarbus gyvenimo mokėjimas ir įgūdis, 

kurio neturėjimas gali baigtis tragiškai. Todėl siektina, kad visi Lietuvos 

vaikai išmoktų plaukti, saugiai elgtis vandenyje ir, jei prireikia, mokėtų 

suteikti pagalbą kitam. 

Vaikų plaukimo įgūdžių ir saugaus elgesio prie vandens programos 

įgyvendinimas turėtų tapti valstybiniu rūpesčiu. Programą turėtų koordinuoti 

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros 

ir sporto departamentas prie LR Vyriausybės. 

1.2. Plaukimas – svarbus gyvenimo įgūdis 

Plaukimas – viena populiariausių ir masiškiausių pasaulyje, taip pat ir 

mūsų šalyje sporto šaka, be to, tai ir svarbus gyvenimo įgūdis. 

Mėgautis vandens teikiamais malonumais Lietuvoje tikrai yra kur: 

gausu natūralių vandens telkinių, yra uždarų ir atvirų plaukimo baseinų, 

daugėja vandens pramogų parkų. Atviri vandens telkiniai karštais vasaros 

mėnesiais sutraukia daug poilsiaujančių suaugusiųjų ir vaikų. Kad poilsis 

prie vandens teiktų džiaugsmo ir malonumo, reikia mokėti plaukti, žinoti 

saugaus elgesio vandenyje taisykles ir laikytis jų. Deja, vanduo ne tik puiki 

gamtos dovana, bet ir klastinga stichija, žiauriai baudžianti tuos, kurie, 

nemokėdami plaukti ir nepaisydami saugumo taisyklių, drąsiai puola maudytis, 

plaukioti laiveliais, žvejoti. 

Kasmet visame pasaulyje dėl sužalojimų, patirtų nelaimingų atsitikimų 

metu, miršta apie 5 milijonai žmonių (World Health Statistics Annual, 

1998). Todėl nelaimingų atsitikimų prevencijai visose pasaulio šalyse 

skiriama ypač daug dėmesio. Viena pirmenybinių Europos Sąjungos veiklos 

sričių – gerinti gyventojų sveikatingumą, mažinti sužalojimus, traumas 

ir mirtingumą dėl nelaimingų atsitikimų. Pasaulinės sveikatos organizacijos 

projektas „Sveikata – visiems“, Europos Sąjungos projektas Eurorisk 

(1997 m.) yra skirti nelaimingų atsitikimų epidemiologijai, mirštamumo 

dėl traumų polinkiams tirti. 

--- 10 ---


Tyrimų duomenimis, Lietuvoje traumas patiria, nuo jų miršta daug 

daugiau vaikų, nei kitose išsivysčiusiose Europos šalyse (Sethi et al., 2000). 

Lietuvos sveikatos programoje 1997–2010 m. tarp kitų priemonių yra 

numatyta: „Iki 2010 m. sumažinti traumatizmo atvejų, invalidumo ir 

mirtingumo nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų skaičių 30 proc.“ Šioje 

programoje ypač pabrėžiamas vaikų traumatizmo ir mirštamumo dėl 

traumų mažinimas. Nagrinėjant vaikų ir paauglių pagrindines mirties 

dėl sužalojimų priežastis (eismo įvykių traumas, skendimą ir nudegimus) 

pastebėta, kad viena dažniausių vaikų iki 14 metų mirties priežasčių yra 

skendimas (Strukčinskienė ir kt., 2002). 

Vaikai priklauso didesnei rizikos grupei. Mažas vaikas gali nuskęsti net 

ir seklioje vietoje ir per labai trumpą laiką, nes vaiko fizinės galimybės 

kur kas mažesnės nei suaugusio žmogaus. Vaikai mažiau patyrę, todėl 

dažnai negeba įvertinti rizikos, yra smalsūs ir linkę išbandyti tai, kas nauja. 

Vyresni – 10–14 metų vaikai, gavę iš tėvų šiek tiek daugiau laisvės, yra 

linkę elgtis rizikingai, todėl taip pat dažnai nukenčia. 

Nelaimingų atsitikimų vandenyje statistika skaudi ir pamokanti. 

XX a. 7-ąjį dešimtmetį kasmet vidutiniškai nuskendo 475 žmonės 

(tarp jų 93 vaikai), 8-ąjį dešimtmetį – 385 žmonės (tarp jų 93 vaikai), 

XXI a. pradžioje kasmet vidutiniškai nuskendo 372 žmonės) (1 pav.). 

Ypač skaudūs vaikų mirties atvejai dėl įvairių sužalojimų. 

Retrospektyvinėje 1970–2000 m. analizėje nustatyta (Strukčinskienė 

ir kt., 2002), kad per šį laikotarpį iš viso mirė apie 13 tūkstančių vaikų 

1 pav. Nuskendusių žmonių skaičiaus kaita (100 tūkst. gyventojų) 

(1991–2005 m. Lietuvos statistika) 

--- 11 ---


ir paauglių (iki 19 metų): dėl eismo įvykių traumų – 1903 vaikai (iki 

14 metų) ir 2172 paaugliai (15–19 metų); nuskendo – 2270 vaikų (iki 

14 metų) ir 872 paaugliai (15–19 metų). Taigi daugiausia vaikų iki 14 

metų žuvo vandenyje (30,78 proc.), 15–19 metų paauglių daugiausia 

mirė dėl eismo įvykių traumų, tačiau daug iš jų (16,37 proc.) žuvo 

vandenyje (2, 3 pav.). 

Daugiausia žmonių (41 proc.) nuskęsta mažuose vandens telkiniuose: 

duobėse, kūdrose, grioviuose, pelkėse. Vaikų tokiose vietose žūva daugiausia 

– 54 proc., upėse – 36 proc., ežeruose – 15 proc., Kauno ir Kuršių 

mariose – po 1,5 proc. (Statkevičienė, Petrovas, 2004). 

Daugiausia žmonės skęsta atšilus orams – gegužės, birželio, liepos ir 

rugpjūčio mėnesiais (net 84 proc. visų skendimo atvejų). Nelaimingų 

atsitikimų skaičius tam tikromis savaitės dienomis taip pat skiriasi: vaikų 

daugiausia nuskęsta antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais, kai jie 

lieka be suaugusiųjų priežiūros. 

Žmonės dažnai skęsta iškritę iš valties, laivo, nukritę nuo pripučiamojo 

čiužinio ar tiltelio, nuslydę nuo kranto ar akmens. Nelaimingų atsitikimų 

vandenyje priežasčių daug, bet daugiausia žmonių žūva dėl to, kad nemoka 

plaukti arba saugiai elgtis prie vandens telkinių, pavyzdžiui, žiemą 

pramogaudami lipa ant netvirto ledo, pernelyg pasitiki savo jėgomis plaukdami 

tolyn nuo kranto. Dažnai žmonės žūva dar ir dėl to, kad nemoka 

plaukti ir negali skęstantiesiems padėti aplinkiniai. Kol į nelaimės vietą 

atvyksta gelbėtojai, dažniausiai būna per vėlu. 

2 pav. Pagrindinės vaikų iki 14 metų mirštamumo dėl sužalojimų priežastys Lietuvoje 

1970–2000 m. (Strukčinskienė ir kt., 2002) 

--- 12 ---


Tačiau kartais net gerai mokantys plaukti žmonės gali dėl neatsargumo 

patekti į mirtiną pavojų. Todėl būtina gerai žinoti elgesio vandenyje ir ant 

ledo taisykles, griežtai jų laikytis, gebėti tinkamai įvertinti pavojingus atvejus 

maudantis ir mokėti jų išvengti. 

Prasidėjus maudynių atviruose vandenyse sezonui labai padaugėja ir 

sunkių traumų. Nelaimės įvyksta, kai tinkamai neįvertinama aplinka ir 

savo paties galimybės. Traumos dažnai patiriamos šokinėjant į vandenį 

sekliose vietose, ypač šokant žemyn galva. Vandens telkinys gali atrodyti 

gilesnis ar seklesnis nei iš tiesų yra. Pavojų atsitrenkti į vandenyje esančius 

objektus (akmenis, polius ir kt.) didina drumstas vanduo. Atsitrenkus į 

kietą paviršių gali įvykti sunkios galvos ir stuburo traumos, lūžti galūnės. 

Stuburo pažeidimas dažnai tampa paraplegijos (kojų nevaldymo) ir tetraplegijos 

(visų keturių galūnių nevaldymo) priežastimi. Dėl galvos traumų 

gali sutrikti atmintis, judėjimo aparatas arba, dar blogiau, ištikti visiškas 

paralyžius. Pavojus nuskęsti didžiausias nemokantiems plaukti, tačiau nuo 

to neapsaugoti ir mokantys, ypač nuplaukę per toli nuo kranto asmenys, 

tinkamai neįvertinę savo jėgų. Todėl suprantamas visuomenės rūpestis 

žmonių saugumu prie vandens telkinių ir vandenyje. 

Pagrindinės nelaimingų atsitikimų vandenyje priežastys: 

• nemokėjimas plaukti; dėl šios priežasties nuskęsta apie 40 proc. visų 

vande nyje žūvančių žmonių; 

• maudymosi taisyklių nepaisymas, savo galimybių pervertinimas; 

• netvarkingas mažų vandens telkinių (tvenkinių, kūdrų) naudojimas; 

3 pav. Pagrindinės paauglių (15–19 metų) mirštamumo dėl sužalojimų priežastys 

Lietuvoje 1970–2000 m. (Strukčinskienė ir kt., 2002) 

--- 13 ---


• prasta vaikų priežiūra; 

• svaigalų vartojimas; 

• mažųjų laivų eksploatavimo taisyklių pažeidimas; 

• saugaus elgesio žvejojant taisyklių pažeidimas; 

• neatsargus elgesys ant užšalusių vandens telkinių. 

Žinant, kaip svarbu mokėti plaukti, šių gebėjimų reikia pradėti mokyti 

jau jaunesniajame mokykliniame amžiuje. Specialistų nuomone, ne tik 

svarbu mokyti mažylius nebijoti vandens, tačiau ir būti atsargiems bei tinkamai 

elgtis vandenyje. Taip pat labai svarbu įdiegti suaugusiesiems, kad 

vaikų prie vandens be priežiūros palikti negalima. 

1.3. Plaukimas – fizinio ugdymo ir sveikatos stiprinimo priemonė 

Problema. Visuomenės sveikatos centro duomenimis, šalies vaikų sveikata 

tolydžio prastėja. Atlikti bendrojo lavinimo mokyklų mokinių sveikatos tyrimai 

parodė, kad kasmet mažėja pirmos sveikatos grupės, t. y. sveikiausių, vaikų: 

1992 m. tokių vaikų buvo 56,8 proc., 1995 m. – 53,5 proc., 2000 m. – 46,3 proc., 

2002 m. – 42,4 proc. Jau į pradinę klasę ateina tik trečdalis visiškai sveikų 

vaikų, kiti turi regos, judėjimo aparato ir kitokių sutrikimų, kai kurie serga 

neurotinėmis, lėtinėmis ligomis. 

Respublikinio mitybos centro duomenimis, šalyje 48,5 proc. vyrų ir 

39,7 proc. moterų turi antsvorį. Per didelę kūno masę turi maždaug 

8 proc. 3–7 metų Lietuvos vaikų. 

Nustatyta, kad tarp mokinių sparčiai plinta žalingi įpročiai – rūkymas, 

įvairių svaigalų vartojimas. Pavyzdžiui, 1994 m. rūkė 11,3 proc. berniukų 

ir 3,6 proc. mergaičių, o 2002 m. rūkė jau 23,6 proc. berniukų ir 14,6 

proc. mergaičių. Tai reiškia, kad rūkančių berniukų padaugėjo daugiau 

negu dvigubai, o mergaičių – net keturis kartus. 2005 m. atlikus Lietuvos 

didžiųjų miestų vidurinių mokyklų mokinių fizinio aktyvumo tyrimą nustatyta, 

kad: 

• daugumos 5–11 klasių mergaičių (90 proc.) ir berniukų (80 proc.) 

kasdieninio fizinio aktyvumo intensyvumas, dažnis ir trukmė neatitinka 

Pasaulinės sveikatos organizacijos sveikatą stiprinančio fizinio 

aktyvumo rekomendacijų (2003). Didžiosios daugumos Lietuvos 

mokinių fizinis pasyvumas yra sveikatos rizikos veiksnys; 

• teiginiui „Mokykloje skiriama pakankamai dėmesio fiziniam aktyvumui“ 

iš dalies pritaria 31,5 proc. moksleivių, su šiuo teiginiu nesutinka 

– 33,5 proc. 

--- 14 ---


2003–2004 m. m. tik 11 šalies pagrindinių mokyklų (1,16 proc.) visose 

klasėse buvo trys savaitinės kūno kultūros pamokos. 2004 m. tyrimo duomenimis, 

trys savaitinės kūno kultūros pamokos vyksta 12 proc. profesinio 

mokymo įstaigų, o kai kuriose yra tik viena pamoka per savaitę. Privaloma 

kūno kultūra liko tik I ir II kurso profesinio mokymo įstaigų studentams, 

siekiantiems vidurinio išsilavinimo. Ši padėtis yra neigiama, nes dažnam 

mokiniui kūno kultūros pamokos mokykloje yra vienintelė fizinio aktyvumo 

forma ir vieta, kur jis, turėdamas sveikatos problemų, gali ir turi gauti 

pagalbą, rekomendacijųs ir patarimų. 

Teigiamas plaukimo poveikis sveikatai. 

Kūno kultūros ir sporto specialistai, medikai pripažįsta teigiamą plaukimo 

poveikį stiprinant vaikų ir suaugusiųjų sveikatą: 

• plaukimas saugo ir stiprina sveikatą, skatina normalų augimą; 

• didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms ir kitiems nepalankiems 

veiksniams; 

• ugdo vaikų taisyklingą laikyseną, stiprina pėdos raumenis, padeda 

išvengti plokščiapadystės; 

• gerina širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, kitų organizmo sistemų 

funkcinę veiklą; 

• pratina laikytis asmens higienos reikalavimų. 

Kaip rodo pagrindiniai fiziniai rodikliai, vandens terpė iš esmės skiriasi 

nuo oro: vandens tankis 775 kartus didesnis nei oro, klampumas didesnis 

60 kartų, šilumos talpumas – 4 kartus, šilumos laidumas – 25 kartus. Dėl 

to vanduo savitai veikia žmogaus organizmą. 

Teigiamai veikia judėjimo aparatą. Vandenyje neliejant prakaito 

ir nepati riant streso puikiausiai galima tobulinti savo kūno formas. Taip 

sąnariai ir stuburas apsaugomi nuo per didelės apkrovos, patiriamos 

mankštinantis sausumoje. Kūną vandenyje jau savaime veikia keliamoji 

vandens galia, todėl paprastai kūnas atrodo sveriąs vos kelis kilogramus. 

Plaukimo metu atliekant grybšninius judesius rankomis ir kojomis į darbą 

įtraukiami beveik visi kūno raumenys, kurie paprastai dirba mažiau. Plaukimas 

stiprina atramos ir judėjimo aparatą, visą kūno raumenyną, ugdo 

taisyklingą laikyseną, padeda išvengti plokščiapadystės. 

Nugaros, krūtinės, pilvo raumenys vystosi simetriškai. Plaukiant 

kūnas yra horizontalioje padėtyje, dėl to atsipalaiduoja daugelis raumenų, 

sumažėja stuburo apkrova. Vaikų stuburas dar tik formuojasi ir yra elastingas, 

pasitaikantys natūralūs iškrypimai dar neužsifiksavę ir juos galima 

pašalinti plaukimu. 

--- 15 ---


Plaukimas nugara lengvina stuburo tarpslankstelinių diskų apkrovą ir 

atsargiai tempia raumenis kaklo, pečių ir juosmens srityse. Šie raumenys 

daugeliui įprastomis sąlygomis dėl statinės sėdimos veiklos yra skausmingai 

įtempti. Ne svarumo būklė vandenyje sudaro palankias sąlygas taisyklingai 

laikysenai formuotis, stuburo iškrypimams gydyti, padeda atgauti judėjimo 

funkcijas po traumų. Tvirtos atramos nebuvimas didina galimybę atlikti 

judesius didesne amplitude, gerina sąnarių paslankumą. 

Gerina medžiagų apykaitą. Plaukimas yra viena iš fizinio aktyvumo 

formų, reikalaujanti gana didelių energijos sąnaudų. Judėti vandenyje sunkiau, 

nes trukdo didelis jo tankis. Dėl vandens tankio judesiai atliekami 

įveikiant didelį vandens pasipriešinimą. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios 

judesiai sausumoje atliekami greičiau ir mažesnėmis energijos sąnaudomis 

negu vandenyje. Žmogaus energijos sąnaudos plaukiant yra 5–10 kartų 

didesnės negu bėgant tuo pačiu greičiu. Tarp plaukimo greičio ir energijos 

sąnaudų yra kubinis priklausomumas. Pavyzdžiui, jei 60 kg sveriantis 

žmogus plauks 30 minučių, jis sudegins per 280 kcal. Todėl sistemingos 

plaukimo pratybos padeda reguliuoti kūno svorį. 

Gerina širdies kraujagyslių sistemos veiklą. Kitaip negu judėdamas 

sausumoje, žmogus vandenyje plaukia horizontalioje padėtyje. Todėl kraujas 

lengviau teka kraujagyslėmis, gerėja kraujo apytaka rankų ir kojų raumenyse. 

Dėl plaukimo pratybų poveikio mažėja širdies susitraukimo dažnis 

ir kraujospūdis. Reguliariai plaukiojant stiprėja prieširdžių ir skilvelių raumeninis 

audinys, tolygiai didėja jų tūris, dėl to širdis geba taupiau dirbti, 

tuo gerindama visos kraujotakos sistemos veiklą. Išorinis vandens slėgis aktyvina 

kraujotakos sistemos veiklą ir gerina kraujo sugrįžimą į širdį. Plaukimas 

teigiamai veikia kraujo apytaką: sumažėja sistolinis ir šiek tiek padidėja 

diastolinis kraujospūdis. Be to, padidėja kraujagyslių elastingumas, todėl 

išlaikomas nedidelis kraujospūdis ir mažinama jo amplitudė. Šie širdies ir 

kraujagyslių sistemos pokyčiai stiprina sveikatą, atitolina senėjimo procesus. 

Gerina termoreguliacijos procesus. Grūdina. Šilumos perdavimas 

vandenyje yra 25 kartus didesnis nei ore. Įšilęs kūnas vandenyje atšąla daug 

greičiau negu ore. Planuojant maudymosi trukmę, reikia atsižvelgti į vandens 

temperatūrą. Daugiausia šilumos žmogaus kūnas atiduoda aplinkai 

per odos paviršių. Tai sudaro apie 80–90 proc. visos atiduodamos aplinkai 

kūno šilumos. Vaikų kūno paviršiaus plotas, palyginti su kūno mase, didesnis 

negu suaugusiųjų. Metų vaiko 1 kg kūno masės tenka 528 cm 2 odos 

paviršiaus, 6 metų – 456 cm 2 , 10 metų – 423 cm 2 , suaugusio žmogaus 1 kg 

--- 16 ---


masės tenka tik 221 cm 2 odos paviršiaus. 1 g vandens masei pašildyti 1°C 

suvartojama 4 kartus daugiau šilumos nei sušildyti orą. 

Ikimokyklinio amžiaus vaikų oda plonesnė, jos kapiliarų tinklas platesnis, 

netobuli termoreguliacijos procesai. Vaiko kūnas turi mažesnį poodinį 

riebalų sluoksnį (suaugusio žmogaus 1 kg masės tenka 200–250 g, o ikimokyklinio 

amžiaus vaikų – 90 g). Todėl ir šilumos jie atiduoda daugiau 

negu vyresni vaikai ar suaugusieji. Maudymosi ir plaukimo pratybų laiką 

reikia tolydžio ilginti, darant intensyvius pratimus ir žaidžiant judriuosius 

žaidimus. Sistemingai maudantis žmogus išsiugdo savybę prisitaikyti prie 

sparčių temperatūros svyravimų. Šaltas vanduo, veikdamas termoreguliaciją 

ir su ja susijusią medžiagų apykaitą, spartina kraujotaką. Žmogus pripranta 

ilgesnį laiką būti žemesnės temperatūros aplinkoje. Odos ir kūno 

temperatūra vandenyje krinta mažiau, greičiau pakyla išsimaudžius, organizmas 

prisitaiko prie temperatūros pokyčių. 

Stimuliuoja kvėpavimo sistemą. Vandenyje kūną veikia padidėjęs 

slėgis. Vandens slėgis tolygiai pasiskirsto po visą kūną. Kuo giliau neriama, 

tuo didesnis vandens spaudimas. Žmogus vandenyje kelių metrų gylyje 

jaučia spaudimą į ausų būgnelius. Gebėjimas išlaikyti didelį vandens 

spaudimą yra treniruojamas. Gerai treniruoti žmonės gali pasinerti į kelių 

dešimčių metrų gylį ir netgi giliau. 

Padidėjęs slėgis sunkina įkvėpimą, tačiau skatina gilų iškvėpimą. 

Įkvėpiama trumpą laiką vandens paviršiuje, o iškvepiama po vandeniu. Visa 

tai stimuliuoja kvėpavimo sistemos vystymąsi – stiprėja kvėpuojamieji raumenys, 

didėja krūtinės ląsta, jos paslankumas ir gyvybinis plaučių tūris. 

Plaukiant deguonies gaminama ne tiek, kiek reikalaujama, todėl organizmas 

didesnę dalį energijos gauna iš anaerobinės apykaitos šaltinių. 

Plaukiant susidariusi deguonies stoka kompensuojama po fizinio krūvio 

dažnesniu ir gilesniu kvėpavimu. Dėl plaukimo treniruotės didėja plaučių 

gyvybinė talpa, minutinė kraujo apytaka, deguonies difuzinė talpa, hemoglobino 

kiekis, raumenų kapi liarizacija, gerėja ir kiti rodikliai. Plaukiant 

nugalima vandens spaudimo jėga, todėl vystosi krūtinės raumenys, gerėja 

visų kvėpavimo organų darbas. Plau kiant kvėpavimas yra sudėtingesnis 

nei normaliomis sąlygomis, nes iškvepiama į vandenį. Todėl plaukimas yra 

puiki priemonė treniruoti kvėpavimo aparato raumenis. Gilus ir ritmiškas 

kvėpavimas didina gyvybinį plaučių tūrį. Sportuojančių vaikų plaučių ventiliacija 

20–30 proc. didesnė negu nesportuojančių. 

Masažuoja. Vandens slėgis į kūno paviršių, odą glostantis aptekančio 

vandens poveikis yra puikus, natūralus masažas, teigiamai veikiantis tiek 

--- 17 ---


odą, tiek raumenis. Be to, vandenyje yra dirginami įvairūs receptoriai, 

stimuliuojama centrinės nervų sistemos veikla. Todėl reguliarios pratybos 

vandenyje veikia raminamai, atpalaiduojamai. 

Įvairiapusis vandens poveikis teigiamai veikia visas žmogaus organizmo 

sistemas. Visa tai stiprina organizmo atsparumą įvairioms ligoms, funkcinį 

žmogaus pajėgumą. Ypač palankiai plaukimas veikia augantį organizmą, 

įgyjama atitinkama kūno laikysena, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, taip 

pat kitų sistemų veikla. Laisvai plūduriuojantis kūnas vandenyje būna lyg 

nesvarumo būsenoje. Tai mažina arba visai panaikina žmogaus judėjimo 

aparato apkrovą, pastangas išlaikyti reikiamą padėtį vandenyje. Fiziniai 

pratimai vandenyje natūraliai skatina vaikų augimą. Dalį morfologinių 

ir funkcinių vystymosi rodiklių vaikai paveldi iš tėvų. Tačiau moksliniais 

tyrimais įrodyta, kad žmogaus fizinio parengtumo lygis priklauso ir nuo 

išorinių veiksnių. Neįprasta kūno padėtis vandenyje, lengvesnės širdies ir 

kraujagyslių sistemos darbo sąlygos, nedidelė kūno masė vandenyje ir kt. 

teigiamai veikia įvairias organizmo sistemas ir stiprina bendrą organizmo 

sveikatą. Be to, plaukimas ir vaikui, ir suaugusiajam suteikia daug malonių 

pojūčių. 

Grėsmės. Be teigiamo poveikio sveikatai, plaukiant baseine gali tykoti 

kai kurie pavojai. Tačiau žinant, kaip apsisaugoti, galima išvengti nepageidaujamo 

poveikio sveikatai (1 lentelė). 

--- 18 ---


1 lentelė. Pavojai, tykantys baseine, ir būdai jų išvengti neatsisakant malonumo plaukti 

(Sveikas žmogus, 1999) 

Sutrikimai Priežastys Būdai išvengti 

Kvėpavimo 

sutrikimai 

Kojų grybelis 

Odos 

sausėjimas ir 

perštėjimas 

Akių 

sudirginimas 

Infekcija 

Išorinės ausies 

infekcija 

Dantų apnašos 

Dėl kvėpavimo chloro junginiu. 

Dažniausiai prasideda 

plaukiojant uždaruose, blogai 

vėdinamuose baseinuose. 

Drėgna, šilta baseino aplinka 

gana palanki grybelinei 

infekcijai. 

Chloruotas vanduo gali 

sudirginti odą, o plaukiant 

atvirame baseine saulė – smarkiai 

išdžiovinti. 

Nuo chloruoto vandens gali 

atsirasti deginimo pojūtis akyse. 

Amebos, bakterijos ir chloras gali 

sukelti ragenos uždegimą. 

Baseinuose gyvenančios dvi 

aršios bakterijos pseudomona 

aeruginosa ir staphylococci gali 

sukelti viršutinių kvėpavimo 

takų ir odos infekcijas. 

Kitą dažnai pasitaikančią 

infekciją (viduriavimą, pilvo 

spazmus, bendrą negalavimą 

ir karščiavimą) sukelia netyčia 

paryjamos cryptosporidium occysts. 

Į vandenį patenka su išmatomis. 

Vanduo veržiasi į ausies kanalą, 

suminkština odą ir dėl to 

lengviau veistis bakterijoms ir 

grybeliui. Ausį ima skaudėti, 

bėga pieningos išskyros, padidėja 

jautrumas. 

Jeigu baseine plaukiojama 

daugiau nei 6 valandas per 

savaitę chloruotame vandenyje, 

ant dantų gali atsirasti geltonai 

rudų ar tamsiai rudų apnašų. 

Atsargiau plaukioti atviruose 

baseinuose. Baseinuose, kur 

tinkamai įrengta vėdinimo 

sistema, plaukioti saugu. 

Pasitaiko, kad anksčiau statyti 

baseinai būna geriau vėdinami 

negu naujesni, kuriuose oras 

tik maišomas. 

Išėjus iš baseino kuo greičiau 

nusiplauti ir nusisausinti kojas. 

Nevaikščioti basiems – baseine 

apsiauti šlepetes. 

Odos dirglumą gali sumažinti 

apsauginiai kremai. 

Plaukioti su plaukimo akiniais, 

jeigu ir tuomet jaučiamas 

deginimas akyse, reikėtų 

apsilankyti pas gydytoją. 

Nuo ligų apsaugo tinkamas 

vandens dezinfekavimas ir 

filtravimas. Tačiau išmatos 

atsparios chloro junginiams. 

Dėl vienintelio atsitikimo gali 

apsikrėsti 3 iš 4 žmonių. Todėl 

prieš baseiną ir pasinaudojus 

tualetu, reikia praustis su 

muilu ir kempine nuogiems 

be maudymosi kostiumėlių ir 

glaudžių. 

Vartoti lašus, kurie išsausina 

ausį. Jeigu tai nepadeda, reikia 

apsilankyti pas gydytoją. 

Stomatologas turėtų dažniau 

valyti dantų apnašas. 

--- 19 ---


1.4. Lietuvos gyventojų plaukimo įgūdžių tyrimai 

Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad plaukimas patenka į populiariausių 

olimpinių sporto šakų penketuką. Sporto statistikos duomenimis, 2005 m. mūsų 

šalyje buvo išmokyti plaukti 12104 moksleiviai. Analizuojant išmokytų 

plaukti mokinių skaičių matyti, kad miestuose išmokomų plaukti mokinių 

yra daugiau (61,4 proc.), nei rajonuose (39,6 proc.). 

Tarp Lietuvos miestų lyderio pozicijas šioje veikloje užima Kaunas, kur 

per penkerius metus buvo išmokyti plaukti 11908 moksleiviai (2 lentelė). 

Tačiau 2005 m. Kaune ir Vilniuje buvo išmokyta plaukti mažiau mokinių 

nei 2004 m. (atitinkamai 660 ir 536 vaikais mažiau). Kasmet mažėjo 

išmokytų vaikų plaukti skaičius Alytuje, tam įtakos galėjo turėti 2004– 

2005 m. atliekama baseino renovacija ir tai, kad dėl finansavimo stokos 

baseinas keletą metų dirbo tik 5–6 mėn. per metus. 

2 lentelė. Išmokytų plaukti vaikų skaičius miestuose 2001–2005 m. 

(Sporto statistika, 2005) 

Miestai ir 

Išmokyta plaukti 

savivaldybės 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 

Iš viso 

1 Kaunas 3653 1699 2262 2477 1817 11908 

2 Vilnius 649 790 1549 2830 2294 8112 

3 Panevėžys 805 992 955 1274 1619 5645 

4 Klaipėda 649 687 631 661 655 3283 

5 Šiauliai 444 504 458 438 411 2255 

6 Alytus 584 379 465 195 38 1661 

7 Marijampolės sav. 460 273 130 202 1065 

8 Visaginas 233 173 174 170 157 907 

9 Druskininkų sav. 73 107 141 264 264 849 

10 Neringa 24 19 19 14 18 94 

11 Birštono sav. 20 20 40 

12 Palanga 8 5 4 4 21 

Iš viso 7122 5815 6931 8477 7495 35840 

2005 m. Elektrėnų savivaldybėje pastebėti puikūs vaikų mokymo plaukti 

rodikliai. Čia projektą „Mokinių sveikatinimas ir mokymas plaukti” finansavo 

Elektrėnų savivaldybės visuomenės sveikatos stiprinimo specialioji 

programa. Po 200–300 moksleivių kasmet išmokoma plaukti Anykščių, 

Kauno, Kaišiadorių, Alytaus, Ukmergės rajonuose, tačiau kituose rajonuose, 

nors ir geri plaukimo baseinai, vaikų mokymas plaukti vyksta gana 

vangiai (3 lentelė). 

--- 20 ---


3 lentelė. Išmokytų plaukti vaikų skaičius rajonuose ir savivaldybėse 2001–2005 m. 

Rajonai ir 



Iš viso 

1 Akmenės r. 5 2 11 10 22 50 

2 Alytaus r. 330 236 156 131 134 987 

3 Anykščių r. 40 374 300 393 277 1384 

4 Biržų r. 64 66 103 123 95 451 

5 Elektrėnų sav. 2010 2010 

6 Ignalinos r. 24 3 27 

7 Jonavos r. 13 21 14 12 10 70 

8 Joniškio r. 18 20 39 12 24 113 

9 Jurbarko r. 7 19 24 9 24 83 

10 Kaišiadorių r. 165 249 249 243 190 1096 

11 Kalvarijos sav. 24 16 11 35 86 

12 Kauno r. 149 118 321 291 309 1188 

13 Kazlų Rūdos sav. 0 

14 Kėdainių r. 31 20 37 30 45 163 

15 Kelmės r. 6 7 61 40 114 

16 Klaipėdos r. 59 55 60 87 70 331 

17 Kretingos r. 9 67 86 105 107 374 

18 Kupiškio r. 37 50 23 19 17 146 

19 Lazdijų r. 27 23 30 24 104 

20 Mažeikių r. 73 64 60 65 66 328 

21 Molėtų r. 7 7 

22 Pagėgių sav. 20 10 40 32 61 163 

23 Pakruojo r. 4 56 22 20 102 

24 Panevėžio r. 30 32 80 142 

25 Pasvalio r. 26 42 44 112 

26 Plungės r. 51 12 22 57 65 207 

27 Prienų r. 16 16 

28 Radviliškio r. 10 14 27 40 85 176 

29 Raseinių r. 13 11 36 20 15 95 

30 Rietavo sav. 17 17 

31 Rokiškio r. 12 23 27 62 

32 Skuodo r. 20 18 13 32 18 101 

33 Šakių r. 8 10 18 

34 Šalčininkų r. 2 2 

35 Šiaulių r. 43 43 

36 Šilalės r. 10 24 77 24 135 

37 Šilutės r. 100 72 100 37 309 

--- 21 ---


3 lentelės tęsinys 

Rajonai ir 



Iš viso 

38 Širvintų r. 132 82 111 124 86 535 

39 Švenčionių r. 20 20 

40 Tauragės r. 10 27 87 59 104 287 

41 Telšių r. 10 3 2 30 21 66 

42 Trakų r. 21 20 41 

43 Ukmergės r. 140 265 405 

44 Utenos r. 39 43 57 86 51 276 

45 Varėnos r. 23 21 36 28 58 166 

46 Vilkaviškio r. 6 3 24 19 53 105 

47 Vilniaus r. 0 

48 Zarasų r. 13 7 6 26 

Iš viso 1479 1781 2244 2626 4609 12739 

4 paveiksle pateikta išmokytų plaukti vaikų skaičiaus kaita 1998–2005 m. 

Vidutiniškai per metus šalyje išmoksta plaukti 11382 mokiniai, tai sudaro tik 

apie 2,2 proc. visų Lietuvos moksleivių, arba apie 12,3 proc. visų pradinėse 

klasėse besimokančių vaikų. 

Vaikų mokymo plaukti mieste ir rajonuose skirtumui, matyt, įtakos turi 

keli objektyvūs veiksniai: 

1) miestuose baseinų daugiau; 

2) miestuose dirba daugiau kvalifikuotų plaukimo trenerių; 

4 pav. Išmokytų plaukti vaikų skaičiaus kaita 1998–2005 m. (Sporto statistika, 2005 m.) 

--- 22 ---


3) sporto mokymo įstaigų, baseinų administracija rodo daugiau iniciatyvos 

siekdama vaikų mokymo plaukti projektų finansavimo; 

4) plaukimo baseinai yra arčiau moksleivių gyvenamųjų ar mokymo 

įstaigų vietų; 

5) daugiau gyventojų, tarp jų ir moksleivių; 

6) didesnis tėvų interesas ugdyti vaikams gyvybiškai svarbų įgūdį, 

fiziškai tobulėti, grūdintis. 

Sporto mokymo įstaigose plaukimo pratybas 2005 m. lankė 4201 moksleivis, 

iš jų 36 proc. buvo mergaičių ir merginų. Skirtingo meistriškumo mokomosiose 

grupėse mokiniai pasiskirstė taip: pradinio rengimo grupėse – 3019, 

meistriškumo ugdymo – 982, meistriškumo tobulinimo – 155 ir didelio 

meistriškumo – 45 mokiniai. Šalyje dirbo 138 plaukimo treneriai. 

Taigi pagal neformaliojo ugdymo sistemą plaukti mokosi ir įgūdžius tobulina 

tik nedidelė šalies vaikų ir jaunimo dalis. Tikėtina, kad įgyvendinant 

vaikų mokymo plaukti programą bendrojo lavinimo mokyklose bus 

pasiektas kur kas didesnis poveikis gyvybiškai svarbiam plaukimo įgūdžiui 

lavinti. 

1.5. Plaukimo socialinis vaidmuo 

Socializacija – visą gyvenimą trunkantis vyksmas, kurio metu individas 

išmoksta gyventi visuomenėje. Socializacijos vyksme labai svarbus savivokos, 

tikrojo „aš“ pojūtis („Self“), kuriuo žmogus grindžia savo elgseną, 

mažina atskirtį nuo įvairių socialinių grupių. 

Galima skirti dvi socializacijos, susijusios su plaukimu, rūšis – socializacija 

į plaukimą ir socializacija per plaukimą. Socializacija į plaukimą 

apima svarbiausių judėjimo įgūdžių, būtinų judėti vandenyje įgijimą: plaukimo, 

nardymo, nėrimo į vandenį, įvairių žaidimų vandenyje ir kt. Tokia 

socializacijos samprata skatina neapsiriboti vien bazinių įgūdžių ugdymu, 

bet ir kurti šių įgūdžių nuoseklaus tobulinimo sistemą, apimančią saugaus 

elgesio, gelbėjimo, varžymosi mokėjimus ir įgūdžius. Taigi 17–18 metų 

žmogus jau turėtų turėti šiuos įgūdžius. 

Socializacija per plaukimą leidžia įgytą socialinės elgsenos modelį taikyti 

kaip priemonę siekiant kitų tikslų (pvz., sportinė ar profesinė karjera, 

laisvalaikio leidimas). Plaukimas kaip socialinė veikla tampa ypač aktuali 

plečiantis įvairioms, su vandeniu susijusioms pramogoms – pramoginis 

ir sportinis nardymas, vandens turizmas, buriavimas. Ypač didelį 

populiarumą tarp vaikų ir jaunimo pastaraisiais metais įgijo ekskursijos į 

--- 23 ---


vandens pramogų parkus Lenkijoje (Mikolaikose) ir Latvijoje (Jūrmaloje), 

o nuo 2007 m. ir Lietuvoje (Druskininkuose, Vilniuje). Pramogos vandenyje 

ir šalia vandens skatina ugdyti atsakomybę už save ir aplinkinius, 

laikytis taisyklių, optimaliai pajusti savo kūno galimybių išbandymo riziką. 

Vaikai nardydami, plaukiodami, žaisdami vandenyje išmoksta sulaikyti 

kvėpavimą, pajunta oro ir vandens aplinkoje veikiančių jėgų (Archimedo 

jėgos), slėgio, gylio, kūno ir aplinkos temperatūrų skirtumus, patiria labai 

stiprų grūdinamąjį poveikį. Šis socializacijos bruožas labai svarbus, todėl 

higieninis ugdymas tampa sudėtine mokymo plaukti dalimi. 

Higienos mokėjimai ir įgūdžiai savo ruožtu mažina riziką susirgti 

peršalimo, odos ligomis, patirti traumas. Vandens ir vandens telkinio ar baseino 

aplinka skatina mokytis naudotis individualiais higienos reikmenimis 

(rankšluosčiais, šlepetėmis, kepurėmis, plaukų džiovintuvais). Dar vienas ne 

mažiau svarbus „socializacijos per plaukimą“ bruožas – ekologinis ugdymas. 

Mokytis plaukti galima tik ekologiškai tinkamoje ir saugioje aplinkoje. Tokia 

aplinka gali būti sukuriama, jei kiekvienas būnantis vandenyje ir šalia 

jo elgsis ekologiškai. Vaikas turi būti mokomas neteršti vandens baseinų ir 

pakrančių infrastruktūros, išmokti šlapintis ir tuštintis tik tam skirtose vietose, 

nešiukšlinti, ir kitais būdais susikurti sau ekologišką aplinką, tinkamą 

plaukti, nardyti, poilsiauti krante. Taigi ekologinis švietimas apie elgesį vandenyje, 

prie vandens, pakrantėse taip pat galėtų būti įtraukiamas į mokymo 

plaukti programą visais tarpsniais, derinant su kitais ekologinio švietimo 

būdais. Tačiau ne mažiau svarbu, kad ekologiškai elgtis ir kaip mokytis 

ekologiškos elgsenos, turi būti mokomi, šviečiami mokinių tėvai, pedagogai, 

baseinų darbuotojai, atitinkami renginiai planuojami per žiniasklaidą. 

Socializacijos per plaukimą dar viena svarbi sritis – varžybinė veikla. Čia 

galėtume išskirti du požiūrius – formalųjį ir neformalųjį. Pastarasis požiūris 

apima įvairius vandens žaidimus ir vandens varžybas, kurias organizuoja patys 

vaikai. Būtina pastebėti, kad beveik visi vandens žaidimai gali kelti riziką 

vaikų sveikatai ir gyvybei. Žaidimus dažnai lydi didelė emocinė įtampa, 

todėl dažnai pamirštama elementari savisauga. Pedagogai, tėvai turėtų ne 

tik dažnai priminti, kad išdykauti van denyje yra pavojinga, bet taip pat 

užtikrinti tinkamą vaikų saugą. Oficialios plaukimo, nardymo, kamuolio 

žaidimų vandenyje varžybos, kaip ir visos varžybinės sporto formos, turi labai 

daug teigiamų socializacijos bruožų. Jos skatina nuosekliai treniruotis, siekti 

geresnių rezultatų, tobulinti savo judėjimo įgūdžius, bendradarbiauti su 

bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Plaukimas ir kitos vandens sporto šakos yra 

įtrauktos į olimpinių žaidynių programą, todėl pradedantieji jaunieji plauki- 

--- 24 ---


kai gali būti orientuoti į sportinę karjerą. Todėl tikslinga, kad nacionalinėje 

mokymo plaukti programoje savo vietą rastų plaukimo, šuolių į vandenį treneriai, 

kurie galėtų atsirinkti talentingiausius šioms sporto šakoms vaikus. 

Socializacijos procese labai svarbus kitų žmonių teigiamas poveikis, 

dalyvavimas, skatinimas, neigiamo elgesio sankcionavimas. Plaukimas yra 

viena iš nedaugelio socialinių veiklos rūšių, kurios mokymo vyksme gana 

ilgai dalyvauja suaugusieji. Tokia tiesioginės socializacijos forma skatina 

emocinį abiejų pusių bendradarbiavimą, išmokimo ir įgūdžių pokyčių 

vertinimą. Įdomu tai, kad šiame vyksme dalyvauja labai įvairūs kiti 

reikšmingi asmenys – broliai, seserys, mamos, tėčiai, globėjai, močiutės, 

seneliai ir tolesni giminaičiai. 

Plaukimo įgūdžių desocializacija (nebemokėjimas, nebegebėjimas, atsisakymas 

atlikti tam tikrus socialinius įgūdžius) vyksta labai lėtai, nes 

jaunystėje išmokęs plaukti vyresnio amžiaus žmogus gali gana gerai ir saugiai 

jaustis vandenyje. 

Nors plaukimas, kaip viena pagrindinių fizinio aktyvumo formų, yra 

įtrauktas į bendrojo lavinimo mokyklų kūno kultūros dalyko programas, 

tačiau iš esmės plaukimo pamokos bendrojo lavinimo mokyklose vyksta 

nesistemingai arba visai nevykdomos. Dėl to didžioji dalis šalies gyventojų 

plaukti nemoka arba turi silpnus plaukimo įgūdžius. Kita vertus, baseinų 

infrastruktūros plėtra šalyje šiandien atveria galimybes vaikų mokymo 

plaukti sistemai sukurti. Atsiranda didesnės galimybės vaikus mokyti plaukti. 

Tuo tikslu buvo atliktas tyrimas sie kiant ištirti ketvirtų klasių mokinių 

supratimą apie plaukimo svarbą, saugų elgesį prie vandens telkinių ir nustatyti 

plaukimo pamokų poreikį lyginamuoju lyties požiūriu. 

Anketinės apklausos metodu nustatytas ketvirtų klasių moksleivių 

požiūris į plaukimo pamokų svarbą, moksleivių plaukimo gebėjimai, saugaus 

elgesio prie vandens telkinių žinios. 

Buvo apklausta Kauno ketvirtų klasių (9–12 metų) 546 moksleivių 

grupė (344 berniukai ir 202 mergaitės). 

Didžioji dauguma moksleivių mano, kad plaukimo pamokos yra reikalingos. 

Tik nedidelė dalis respondentų (atitinkamai 5,9 ir 12,8 proc.) 

nepritarė tokiai veiklai (χ 2 (4)=7,425; p


Moksleivių buvo klausiama, dėl kokių priežasčių jie norėtų lankyti 

plaukimo pamokas (5 pav.). Vaikai dažniausiai pageidavo išmokti plaukti 

taisyklingai ir norėjo stiprinti sveikatą. Berniukai (37,9 proc.) labiau 

nei mergaitės (23,2 proc.) pageidavo tapti sportininkais (χ 2 (5)=13,428; 

p


6 pav. Motyvų, skatinančių mokinius lankyti baseiną, skirstinys procentais 

Buvo mėginta nustatyti, kokia moksleivių tėvų praktinė plaukimo patirtis, 

ar jie pritaria plaukimo pamokoms. Išnagrinėjus tyrimo rezultatus, 

galima teigti, kad didžioji dauguma ketvirtų klasių moksleivių tėvai moka 

plaukti. 

Domėtasi, ar mokinių tėvai nori, kad jų vaikai lankytų plaukimo pamokas. 

Nustatyta, kad didžioji dauguma mokinių (89,1 proc. mergaičių ir 86 proc. 

berniukų) manė tėvus norint, kad jie lankytų plaukimo pamokas. 

Kai kurie tyrėjai nustatė, kad pagrindinė mokymo judėti forma – bendros 

tėvų ir vaikų kūno kultūros pratybos. Asmeninis tėvų pavyzdys taip 

pat yra pagrindinė paskata mokytis. Didelio dėmesio sulaukia pačių tėvų 

fizinė veikla, nes, įvaldę tam tikrus judesių įgūdžius, tėvai patys gali perteikti 

pradines žinias savo vaikui (Сычев и др., 2004). 

Mokslininkų tyrimai rodo, kad dažnai pradinukų fizinis aktyvumas 

yra reikšmingai susijęs su jų tėvų aktyvumo lygius (Armstrong, 1997). 

Apklausos duomenys rodo, kad vaikai, deja, mažai kalbasi su tėvais apie 

jų sportinę veiklą praeityje. 52,5 proc. mergaičių ir 42,7 proc. berniukų 

nežino, ar jų tėtis ir atitinkamai 50,5 proc. ir 44,2 proc. respondentų 

nežino, ar jų mama lankė plaukimo pratybas. 16,8 proc. mergaičių mamų 

ir 21,3 proc. tėvų lankė plaukimo pratybas, berniukų − atitinkamai 24,4 proc. 

ir 27,6 proc. 

--- 27 ---


Daug vaikų teigė, kad tėvai prižiūri juos prie vandens telkinių, saugo, 

kad nesimaudytų gilioje vietoje, bet nedažnas nurodė, kad esant progai 

tėvai moko juos plaukti ir pageidauja, kad lankytų plaukimo pamokas. 

Vaikai, kurių tėvai moka plaukti, ir patys išmoksta plaukti greičiau, nes 

neturi psichologinių kliūčių, t. y. tėvai nebaugina, kad eiti į vandenį pavojinga, 

nes galį paskęsti. Mokančius plaukti tėvus vaikai stebi ir mėgdžioja, 

be to, šie tėvai nuo mažens pratina vaikus prie vandens, savo pavyzdžiu 

rodo, kad vanduo yra draugas, o ne priešas (Statkevičienė, 2004). 

Buvo tiriama, kaip patys vaikai jaučiasi prie vandens telkinių ir 

vande nyje (4 lentelė). Norint įvertinti jų pojūčius prie vandens, buvo 

pateikta įvairių atvejų. Moksleiviai turėjo nusakyti, kaip jie jaučiasi: 

labai gerai, gerai, vidutiniškai, blogai, labai blogai. 

Pojūčiai 

Atvejai 

Plaukiant 

medine valtimi 

Plaukiant 

gumine valtimi 

Plaukiant 

baidare 

Maudantis 

baseine 

Būnant ant 

tilto 

Maudantis 

atvirame 

telkinyje (ežere, 

upėje, jūroje) 

Plaukiant 

garlaiviu ar kitu 

dideliu laivu 

4 lentelė. Moksleivių savijautos įvairiais atvejais skirstinys procentais 

Labai gerai Gerai Vidutiniškai Blogai Labai blogai 

Merg. Bern. Merg. Bern. Merg. Bern. Merg. Bern. Merg. Bern. 

29,2 39,0 29,8 31,0 31,1 21,0 8,1 5,5 1,9 3,4 

24,8 35,3 33,8 36,0 34,4 22,5 5,7 5,5 1,3 0,7 

19,0 34,2 25,0 24,3 37,0 24,8 13,0 12,4 6,0 4,5 

76,4 75,8 17,6 19,1 6,0 3,8 0 0 0 1,3 

38,8 48,1 33,2 31,5 24,0 16,0 2,6 2,4 1,5 2,1 

48,0 43,2 34,3 36,3 15,2 16,7 2,0 1,8 0,5 2,1 

55,8 59,1 23,6 24,2 18,8 13,8 1,2 1,7 0,6 1,3 

Statistiškai patikimų skirtumų rasta tarp skirtingų lyčių atsakymų apie 

plaukimo gumine valtimi atvejį. Labai gerai vaikai jaučiasi maudydamiesi 

baseine (76,4 proc. mergaičių ir 75,8 proc. berniukų), plaukdami 

garlaiviu ar kitu dideliu laivu (atitinkamai 55,8 ir 59,1 proc.) ir atvirame 

vandens telkinyje (atitinkamai 48,0 ir 43,2 proc.). Lyginant rango labai 

blogai skirstinį procentais, galima teigti, kad blogiausiai mergaitės ir berniukai 

jaučiasi plaukdami baidare (atitinkamai 6 ir 4,5 proc.). 

--- 28 ---


Atlikto tyrimo metu vaikai teigė, kad mokėti plaukti labai svarbu, beveik 

pusė jų manė galį padėti skęstančiam draugui. Padėti skęstančiajam 

gali tik gerai mokantis plaukti žmogus (Statkevičienė, 2004), todėl buvo 

domėtasi, ar vaikų plaukimo gebėjimai tokie, kad išgelbėtų skęstantįjį. 

Beveik pusė vaikų, dažnai pervertindami savo jėgas, atsakė teigiamai 

(48 proc. mergaičių ir 47,4 proc. berniukų). 

Paklaustas dėl saugaus elgesio taisyklių prie vandens telkinių kas penktas 

moksleivis negalėjo atsakyti. Todėl būtina jau pradinėse klasėse aiškinti, 

kaip saugiai elgtis įvairiomis aplinkybėmis prie vandens. 

Buvo bandyta tirti įvairius vaikų pomėgius vandenyje (5 lentelė). Mokiniams 

ypač malonu nardyti (80,7 proc.), šokinėti į vandenį ir žaisti 

(69,9 proc.). Būnant vandenyje, vaikai labiausiai bijo būti gilioje vietoje 

(72,5 proc. mergaičių ir 66,2 proc. berniukų). 

Pomėgiai 

Lytis 

5 lentelė. Vaikų vandens pomėgiai (proc.) 

Būdamas vandenyje galiu 

(arba man malonu): 

atsimerkti 

šokinėti 

žaisti nardyti 

po vandeniu 

į vandenį 

Būdamas vandenyje bijau: 

atsimerkti 

po vandeniu 

panardinti 

galvą 

į vandenį 

būti ten, 

kur gilu 

Mergaitės 33,5 69,9 71,0 64,78,9 45,2 17,3 72,5 

Berniukai 52,1 75,9 80,7 78,9 46,2 15,8 66,2 

Moksleiviams buvo pateiktas klausimas apie plaukimo svarbą žmogaus 

gyve nime (6 lentelė). Didžioji dauguma vaikų nurodė, kad mokėti plaukti 

labai svarbu. 

6 lentelė. Mokėjimo plaukti svarba mokiniams (proc.) 

Lytis 

Svarbos lygis 

Labai svarbu Gana svarbu Nelabai svarbu Visai nesvarbu 

Mergaitės 79,5 15,4 2,6 2,6 

Berniukai 81,3 9,4 9,4 0 

Atėjo laikas susirūpinti tiems, dėl kurių kaltės jaunimas per visą laiką, 

praleistą mokykloje, neišmoksta plaukti (o juk vaikystės įgūdžiai lieka visą 

gyvenimą). Todėl būtina rengti plaukimo pamokas − tikėtina, kad vaikas, 

išmokęs plaukti ir susipažinęs su saugios aplinkos vandenyje svarba, 

--- 29 ---


įgis geresnių savisaugos įgūdžių. Be to, vandenyje bus išvengta skaudžių 

nelaimių, darančių valstybei moralinę ir materialinę žalą. 

1.6. Užsienio šalių patirtis organizuojant vaikų mokymą plaukti 

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad jaunesnysis mokyklinis amžius yra 

optimalus laikotarpis išmokti plaukimo technikos pagrindų, nes vaikystėje 

įgijus įgūdžių, jie lieka visą gyvenimą. Užsienio šalių patirties tyrimai rodo, 

kad mokymo plaukti programos yra vykdomos daugelyje pasaulio šalių. 

PSO duomenimis (2002), skendimas yra viena dažniausiai pasitaikančių 

mirties ar neįgalumo priežasčių pasaulyje. Maždaug pusė iš 116 tūkst. per 

2000 m. pa saulyje nuskendusių žmonių yra vaikai iki 15 metų (Rivara, 

Mock, 2005). Todėl daugelio išsivysčiusių šalių švietimo programose 

pažymima, kad mokėjimas plaukti yra svarbus gyvenimo įgūdis. 

Didžiojoje Britanijoje 1988 m. įvykdžius švietimo reformą, plaukimo 

pamokos įtrauktos į pradinių klasių mokymo programas. Vaikai mokomi 

ne tik plaukimo būdų, bet ir saugaus elgesio taisyklių vandenyje. Vienas iš 

išsilavinimo standartų yra gebėjimas savarankiškai nuplaukti 25 m. Plaukimas 

įtrauktas į privalomąsias 1 ir 2 pakopos mokymosi programas. Britanijos 

Kvalifikacijos ir mokymo programų komitetas prie Švietimo departamento 

(Qualification and Curriculum Authority) į kūno kultūros programą 

įtraukė papildomus uždavinius, siekdamas paskatinti plaukimo ir saugaus 

elgesio vandenyje mokymą. Švietimo ir įgūdžių ministerija (Education and 

Skills Department) 2006 m. išleido „Plaukimo chartiją“, kurioje pabrėžiama 

plaukimo svarba kūno kultūros programoje. Britanijos plaukimo mėgėjų 

asociacija parengė nacionalinę plaukimo mokytojų-trenerių kvalifikacijos 

tobulinimo programą, kurios tikslas gilinti žinias ir įgūdžius mokant vaikus 

plaukti. 

Didžiosios Britanijos švietimo ministerija skyrė 5,5 mln. svarų programai, 

kurios metu vaikai, neišmokę plaukti per mokslo metus, mokytųsi 

plaukti pa pildomai. Neišmokę plaukti ir neįvykdę 25 m plaukimo testo 

vaikai privalo dvi savaites kasdieną lankyti pusvalandžio trukmės plaukimo 

pamokas. Taip tikimasi sušvelninti opią nemokančių plaukti žmonių 

problemą. 

Airijoje vaikų mokymu plaukti rūpinasi Airijos „Saugaus vandens“ (Irish 

Water Safely) organizacija. Plaukti mokoma vykdant vasaros ir žiemos programas. 

Tuo rūpinasi švietimo sistema, privatūs baseinai, plaukimo mokyklos, 

mokyklos informacijos ir žiniasklaidos priemonės. Pradinėse mokyk- 

--- 30 ---


lose (4–12 metų moksleiviams) pratybos vandenyje ir saugumo vandenyje 

pamokos įtrauktos į mokymo programas. Mokyklose (12–17 metų moksleiviams) 

vyksta saugos vandenyje kursai, suteikiami plaukimo įgūdžių 

pagrindai. Visą šią programą vykdo mokyklos, plaukimo instruktoriai 

ir treneriai, taip pat savanoriai. Kaip pagrindinės problemos įvardijama: 

baseinų stoka, sąnaudos, transportavimas per pamokas ir po jų, plaukimo 

mokytojų ir savanorių trūkumas. 

Olandijoje moksleiviai mokomi plaukti pradinėje ir vidurinėje mokyklose. 

Tačiau mokyklos bendruomenės pačios sprendžia vykdyti tokias pamokas ar 

ne. Baseinuose vykdomos mokamos plaukimo pamokos norintiesiems. 

Liuveno (Belgija) katalikiškojo universiteto baseine vaikams siūlomi 4 

mokymo lygiai / programos: nuo ketverių metų – „Pratinimasis prie vandens“; 

nuo šešerių metų – „Plaukimo įvadas“; nuo septynerių metų – „Plaukimo 

laisvuoju stiliumi ir krūtine technikos tobulinimas”; nuo devynerių 

metų – „Plaukimo laisvuoju stiliumi ir krūtine technikos tobulinimas ir 

gelbėjimo mokymas“. Grupines (ne daugiau kaip aštuonių žmonių) pratybas 

vykdo kvalifikuoti instruktoriai (specialistai). 

Norvegijoje didelė dalis kūno kultūros pamokų skirta plaukimui. Šalyje 

savivaldybės yra atsakingos už vietos sveikatos ir švietimo paslaugas ir teikia 

informaciją apie tai, taigi ir apie plaukimo pamokas. 

Slovėnijoje 1997 m. buvo vykdomi 10 val. plaukimo kursai ikimokyklinukams 

ir pirmos klasės moksleiviams „Auksinė saulė“. Programoje dalyvavo 

47 tūkst. moksleivių. Prieš tai buvo vykdoma programa 5–7 klasių moksleiviams. 

Šios programos tikslas – kuo mažiau nemokančiųjų plaukti. 

Programos pažangumo kriterijus – plaukimo testas. Neišlaikiusiems testo 

moksleiviams organizuojami papildomi 10–15 val. plaukimo kursai. 

Jungtinėse Amerikos Valstijose vaikų mokymo plaukti programas vykdo 

kelios skirtingos organizacijos. Raudonasis Kryžius organizuoja standartizuotą 

mokymo plaukti programą „Išmok plaukti“. Amerikos pediatrijos akademija 

ją rekomenduoja vaikams nuo penkerių metų. JAV nacionalinės mokymo 

standartų tarybos (http://www.nbpts.org) pateiktuose standartuose plaukimas 

nurodomas kaip svarbus gyvenimo įgūdis skatinant aktyvią gyvenseną. 

Bendrojo lavinimo mokyklose vykdoma 36 val. pamokinė ir mokymo 

plaukti programa per pamokas ir po pamokų. 

JAV plaukimo federacija jau ne pirmus metus vykdo „Saugaus vandens“ 

kampaniją „Pliūkštelk!“ („Make a splash!“), kurios metu vaikai mokomi 

plaukti, saugiai elgtis vandenyje ir šalia jo (šiais metais tikimasi, kad programoje 

dalyvaus per 25 tūkst. mokyklų). 

--- 31 ---


Kanadoje taip pat suprantam, kad mokėjimas plaukti yra būtinas 

kiekvienam vaikui. Šalyje vykdoma Raudonojo Kryžiaus plaukimo programa 

(Red Cross Swim). Dalyvaudami programoje vaikai gali dalyvauti 

plaukimo ir saugaus elgesio prie vandens pamokose daugelyje baseinų. Tai 

ankstesnės programos „Aquaquest“ tęsinys. Programoje skiriamos penkios 

veiklos kryptys: 

• Vaikų nuo 4 mėnesių iki 5 metų mokymas. 

• Vaikų nuo 6 iki 10 metų mokymas. 

• Mokančiųjų plaukti plaukimo įgūdžių tobulinimas. 

• Sveikatingumo ir smagių pojūčių ugdymas siekiant padėti vaikams 

įgyti sveikus gyvenimo įgūdžius. 

• Plaukimą populiarinančios medžiagos platinimas ikimokyklinukams 

ir jų tėvams (linksmieji ženkleliai, lipdukai ir talismanai. Medžiaga, 

teikianti malo numą vaikams ir jų tėvams. 

Kanados gelbėtojų asociacija (Lifesaving society) parengė ir pasiūlė 

mokykloms programą „Plauk, kad išgyventum!“ („Swim to survive!“). 

Kanadoje ypač populiarios kūdikių plaukimo pamokėlės, per kurias 

vaikai pratinami prie vandens. Tai labai svarbu pradedant mokytis plaukti. 

Pratybos su kūdikiais vandenyje populiarios ir kitose šalyse. 

Australijos kūno kultūros ir sveikatos dalyko aprašymas pažymi, kad 

mokslei viai privalo turėti plaukimo ir gelbėjimo vandenyje įgūdžių. Australijoje 

1997 m. pradėta vykdyti valstybinė programa „Išmok plaukti“, 

kurios tikslas yra išmokyti plaukti ir saugiai elgtis prie vandens visus šalies 

gyventojus (http://www.swimaustralia.org.au). 

Australijos švietimo tyrimų asociacijos organizuotoje konferencijoje 

(http://www.aare.edu.au) 2001 m. buvo pristatytas projektas-eksperimentas 

„Išmok plaukti“. Jo metu mokyklose mokiniai mokėsi plaukti ir gelbėti 

skęstantįjį pagal specialią programą. Mokyklų, kuriose nėra baseinų, vaikai 

buvo vežami į visuomeninius baseinus. Šių kelionių vidutinė trukmė buvo 

15–20 minučių. 

Vykdant programą vaikai pagal mokėjimo plaukti lygį buvo skirstomi į: 

• neplaukiančius (non-swimmers), kurie bijo, negali įlipti į vandenį ir 

kurie negeba nesustodami nuplaukti 50 m laisvuoju stiliumi; 

• silpnus plaukikus (swimmers), kurie gali nuplaukti 3×50 m skirtingais 

būdais (išskyrus peteliške) netaisyklinga plaukimo technika; 

• vidutinio lygio plaukikus (moderate swimmers), kurie gali nuplaukti 

po 50 m laisvuoju stiliumi, nugara ir krūtine, arba kurie gali 

nuplaukti 100 m laisvuoju stiliumi, 100 m nugara, 100 m krūtine 

--- 32 ---


darydami tarp plaukimo rungčių 5 sekundžių pertraukas ir kurie 

gali nuplaukti 10 m peteliške. 

Plaukimo pamokos mokiniams pagal galimybę vykdomos ir Rusijoje, Baltarusijoje, 

Kazachstane. Atsižvelgiant į esamas sąlygas, pamokos gali būti vykdomos 

mokyklos baseinuose arba netoliese esančiose plaukimo sporto bazėse. 

Plaukimo pamokoms skiriama nuo 12 iki 36 val. per mokslo metus. Tai gali 

būti vienos arba trejos pratybos per savaitę. 

Taigi apibendrinat užsienio patirtį matyti, kad įvairių šalių vyriausybinės 

ir visuomeninės organizacijos, suprasdamos vaikų plaukimo įgūdžių 

turėjimo svarbą, imasi skirtingų priemonių, tačiau tikslai ir uždaviniai tie 

patys – išmokyti vaikus plaukti ir saugiai elgtis vandenyje. 

1.7. Plaukimo sporto bazių infrastruktūra šalyje 

Ugdymo įstaigų aplinka turi įtakos mokinių sveikatai ir jų gerovei. 

Pritaikyta ugdymo vyksmui mokyklos aplinka – mokinio sveikatos ir 

sėkmingo mokymosi prielaida. Aplinka gali skatinti ugdyti sveikos gyvensenos 

įgūdžių, kita vertus, netinkama aplinka gali būti rizikos veiksnys. 

Svarstant mokymo plaukti organizavimo galimybes aktualu atlikti 

esamų sporto bazių (baseinų) tyrimą. 

Šiuo metu vienoje šalies savivaldybėje yra vidutiniškai 0,8 uždarų 

baseinų, o tai reiškia, kad 1000 gyventojų tenka 0,012 baseino. 

Kaip nurodo Lietuvos sporto objektų plėtros 2006–2013 m. strategija, šalyje 

šiuo metu veikia 45 baseinai, iš jų 40 uždarų ir 5 atviri. Regioninis baseinų 

skirs tinys toks: aštuoni baseinai veikia Vilniuje, Kaune ir Kauno r. – septyni 

baseinai, Klaipėdoje – du, Šiauliuose – trys, Panevėžyje ir Alytuje – po 

du, Marijampolėje – vienas. Po du baseinus veikia Jonavos, Jurbar ko, 

Kaišiadorių rajonuose, po vieną – Palangoje, Telšių, Utenos, Biržų, 

Mažeikių, Ukmergės, Anykščių, Ignalinos rajonuose, Kėdainių, Kupiškio, 

Pasvalio, Plungės savivaldybėse, Radviliškyje, Zarasuose, Elektrėnuose, Rietave, 

Šalčininkuose, Širvintose. 

Baseinų nėra net 28 savivaldybėse: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Kazlų 

Rūdos, Klaipėdos, Kretingos, Lazdijų, Molėtų, Pakruojo, Panevėžio, 

Raseinių, Rokiškio, Skuodo, Šakių, Šiaulių, Šilalės, Šilutės, Švenčionių, 

Tauragės, Trakų, Varėnos, Vilkaviškio, Vilniaus rajonų, Birštono, Kalvarijos, 

Pagėgių savivaldybėse ir kt. 

--- 33 ---


7 lentelė. Kūno kultūros ir sporto bazės Lietuvoje (2006 m. sausio 1 d.) 

Kūno kultūros ir 

sporto bazės 

Sporto 

klubai 

Savivaldybės 

sporto 

padaliniai 

Mokymo 

įstaigos 

Sporto 

mokymo 

įstaigos 

Sporto 

įmonės, 

Privačios Iš viso 

įstaigos ir 

kt. 

Baseinai 5 1 12 16 10 1 45 

50 m 0 1 0 0 4 0 5 

25 m 5 0 12 16 6 1 40 

Pagal veikiančių baseinų skaičių Lietuva nuo ES šalių vidurkio 

atsilieka daugiau kaip 20 kartų. Maža baseinų prie mokyklų. Tik viena 

universitetinio lygio mokykla (LKKA) turi baseiną. 

Baseinai kitose Europos šalyse. 

• Vakarų Europoje vienas uždaras baseinas tenka 50 000 gyventojų, o 

rytų Europoje – 300 000 gyventojų. 

• Nuo Prancūzijos, kurioje 2005 m. pradžioje baseinų 1000 gyventojų 

buvo teko 0,2, Lietuva atsilieka net 20 kartų. Šioje šalyje dauguma 

baseinų buvo atnaujinti per pastarąjį dešimtmetį. 

• Londone yra 534 plaukimo baseinai, turint omenyje, kad Londone 

gyvena apie 10 milijonų gyventojų, 20 tūkstančių gyventojų tenka 

vienas baseinas. 

• Čekijoje pagal numatomą ploto dalį baseinams turi būti skirta: 

uždariesiems – 0,046–0,063 m 2 /1 gyventojui (vandens paviršiaus 

ploto), 

atviriesiems – 0,072 m 2 /1 gyventojui (vandens paviršiaus ploto). 

• Lenkijos sporto strategai siekia įgyvendinti šias normas: 

atvirųjų baseinų (baseinų vandens paviršiaus plotas) – gyvenvietėse 

iki 20 tūkst. gyventojų – ne mažiau kaip 0,05 m 2 /1 gyventojui, 

gyvenvietėse iki 50 tūkst. gyventojų – ne mažiau kaip 0,04 m 2 /1 

gyventojui, gyvenvietėse iki 100 tūkst. gyventojų – ne mažiau kaip 

0,03 m 2 /1 gyventojui. 

Uždarųjų baseinų ne mokyklose (baseinų vandens paviršiaus plotas) – 

gyvenvietėse iki 30 tūkst. gyventojų – ne mažiau kaip 0,01 m 2 /1 gyventojui, 

gyvenvietėse iki 50 tūkst. gyventojų – ne mažiau kaip 0,0086 m 2 /1 gyventojui, 

gyvenvietėse iki 100 tūkst. gyventojų – ne mažiau kaip 0,0071 m 2 /1 

gyventojui. O prie mokyklų – plaukimo baseinai ir sporto salės yra privalomoji 

mokyklų statinių dalis. 

--- 34 ---


Taigi įvertinus Lietuvos atsilikimą nuo ES šalių vidurkio, turimą plaukimo 

baseinų infrastruktūrą būtina išnaudoti kuo veiksmingiau, norint, 

kad mokančių plaukti vaikų būtų daug daugiau. 

Siekiant pagerinti plaukimo baseinų padėtį svarbu įgyvendinti Lietuvos 

sporto objektų plėtros 2006–2013 m. strategijos III ir IV prioritetus, pagal 

kuriuos statant regioninius kompleksinius sporto ir sveikatos centrus, 

taip pat rajoninius sporto ir sveikatingumo kompleksus yra numatoma ir 

baseinų statyba. 

7 pav. Lietuvos rajonų žemėlapis, kur yra baseinai (tamsia spalva) 

--- 35 ---


2. PERSPEKTYVOS 

Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos 

Vyriausybės 2007 m. inicijavo Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo 

mokyklose programos „Išmok plaukti“ teorinio modelio parengimą. 

Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programos 

„Išmok plaukti“ paskirtis – sutelkti įvairių institucijų potencialą kaip 

galima veiksmingiau išnaudojant turimą mokymui plaukti reikalingą 

infrastruktūrą ir žmonių išteklius, įgyvendinant pagrindinį programos 

tikslą – išmokyti kiek galima daugiau šalies mokinių plaukti ir saugiai elgtis 

vandenyje ir prie vandens. 

Remiantis ekspertų nuomone, vaikų amžius nuo 7 iki 10 metų yra 

optimalus tarpsnis mokant įvairių judėjimo įgūdžių, tarp jų ir plaukimo 

technikos pagrindų. Taikant mokymo plaukti didaktikos metodus ir tinkamai 

organizuojant mokymo vyksmą šio amžiaus vaikai yra fiziškai ir 

psichologiškai pasirengę įvaldyti ilgalaikius pradinius plaukimo įgūdžius. 

Tikimasi, kad sukūrus palankias mokymosi plaukti sąlygas, dirbant kompetentingiems 

pedagogams, vaikai suvoks saugios elgsenos vandenyje ir 

prie vandens svarbą, įgis pagrindinių plaukimo ir savisaugos įgūdžių vandenyje, 

o vyresnėse klasėse galės tobulinti ir įtvirtinti turimus plaukimo 

įgūdžius bei mokytis, kaip suteikti pagalbą skęstančiajam. 

2.1. Programos „Išmok plaukti“ teorinis modelis: vizija, misija, 

tikslai ir uždaviniai 

Vizija – mokantys plaukti ir žinantys, kaip saugiai elgtis vandenyje 

ar šalia jo, sveiki, fiziškai aktyvūs mokiniai, kuriems ugdyti bus 

susitelkusios vyriausybinės organizacijos, savivaldos įstaigos, mokyklų 

bendruomenės, visuomeninės ir verslo struktūros. 

Vizijos įgyvendinimo principai: 

1. Darnumas – susitarimas tarp vyriausybinių, savivaldos, ugdymo 

struktūrų, verslo ir socialinių partnerių siekiant programos tikslų. 

--- 37 ---


2. Partnerystė – privataus kapitalo pritraukimas plėtojant visuomeninio 

ir privataus sektoriaus partnerystę. Viešojo ir privataus sektorių 

potencialų jungimas koordinuojant bei siekiant bendrų tikslų ir sprendžiant 

programos uždavinius. 

3. Atvirumas – vienodų sąlygų programai vykdyti visuose šalies regionuose 

sudarymas. 

4. Holistinis principas – kūno kultūros ir sveikos gyvensenos darna 

fizi niu, dvasiniu ir socialiniu požiūriu. 

Misija – sutelkiant įvairių organizacijų potencialą kaip galima 

veiksmingiau išnaudoti turimą, mokymui plaukti reikalingą infrastruktūrą, 

įgyvendinant pagrindinį programos tikslą – išmokyti šalies moksleivius 

saugiai elgtis prie vandens, lavinti jų pradinius plaukimo įgūdžius. Skatinti 

mokinių fizinį aktyvumą ir sveikatingumą. 

Programos objektas – moksleivių pradinių plaukimo įgūdžių ir saugaus 

elgesio vandenyje ugdymas. 

Įgyvendinant visuotinę vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo 

mokyklose programą „Išmok plaukti“ keliami šie tikslai: 

1. Ugdomasis. Išmokyti trečių klasių moksleivius saugiai elgtis vandenyje, 

padėti jiems išsiugdyti gyvybiškai svarbius ir reikalingus plaukimo 

įgūdžius. 

2. Organizacinis. Sutelkti valstybės, savivaldybių, mokyklų 

bendruomenių, visuomeninių organizacijų, verslo struktūrų pastangas 

sudarant mokiniams galimybes išmokti plaukti. 

Tikslams pasiekti reikia spręsti ugdomojo ir organizuojamojo pobūdžio 

uždavinius. 

Ugdomieji uždaviniai: 

• Išmokyti moksleivius saugiai elgtis vandenyje ir prie vandens, mokyti 

plaukimo įgūdžių, suteikti ekologinių ir asmens higienos žinių 

• Skatinti mokinių fizinį aktyvumą, stiprinti sveikatą, gerinti jų fizinį 

parengtumą. 

• Skatinti neįgalių mokinių integravimąsi į visuomenę per mokymąsi 

plaukti. 

• Skatinti plaukimui talentingų vaikų paiešką. 

• Tobulinti programoje dalyvaujančių pedagogų ir kitų specialistų 

kvalifikaciją. 

• Plėtoti mokinių, mokytojų, tėvų, trenerių, socialinių partnerių, 

rėmėjų ir kitų bendruomenės narių bendradarbiavimą mokymo 

plaukti ir saugaus elgesio prie vandens srityje. 

--- 38 ---


Organizaciniai uždaviniai: 

• Tobulinti valstybinę mokymo plaukti programos teisinę bazę ir 

finansa vimo principus. 

• Skatinti būtinos mokymui plaukti infrastruktūros plėtrą. 

• Veiksmingai naudoti valstybės, savivaldybių, mokyklų bendruomenių, 

visuomeninių organizacijų ir verslo struktūrų programai skirtas 

lėšas. 

• Formuoti teigiamą visuomenės nuostatą į plaukimą, kaip būtiną gyvenimo 

įgūdį. Sukurti informacijos sklaidos ir programos rezultatų viešinimo 

sistemą. 

• Užtikrinti programos dalyvių saugumą programos vykdymo metu. 

2.2. Stiprybės. Silpnybės. Galimybės. Grėsmės 

Stiprybės 

• Pastebimai gerėja šalies gyventojų požiūris į kūno kultūrą, 

sportą, fiziškai aktyvią gyvenseną – per 2000–2005 m. laikotarpį 

sportuojančiųjų skaičius Lietuvoje išaugo 40 proc., t. y. vidutiniškai 

po 8 proc. per metus. 

• Vaikų noras išmokti plaukti. Tėvai, mokytojai supranta plaukimo, 

kaip unikalaus ir svarbaus judėjimo įgūdžio, ugdymo svarbą. Plaukimas 

gyventojų vertinamas kaip viena iš populiariausių sporto šakų. 

• Remiantis LR kultūros ir sporto rėmimo fondo nuostatais, patvirtintais 

LRV 1999 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 300, fondo taryba, 

priimdama sprendimus finansuoti kūno kultūros ir sporto programas, 

be kitų prioritetų, pirmenybę teikia vaikų mokymui plaukti, 

moksleivių ir studentų sportui plėtoti, sporto aikštėms ir baseinams 

rekonstruoti ir įrengti. 

• Lietuvoje dirba 138 plaukimo treneriai (iš jų 85 proc. turi aukštąjį 

išsilavinimą), kurių kvalifikacija tinkama plaukimo įgūdžiams ugdyti. 

• Puikūs šalies plaukikų rezultatai pasaulinėje arenoje skatina visuomenę 

domėtis plaukimu. 

Silpnybės 

• Didžioji dalis šalies gyventojų plaukti nemoka arba turi silpnus plaukimo 

įgūdžius, silpni jų savisaugos vandenyje įgūdžiai. 

• Nors plaukimo pamokos yra įtrauktos į bendrojo lavinimo mokyklų 

kūno kultūros programas, tačiau iš esmės vyksta nesistemingai arba 

visai nevykdomos. 

--- 39 ---


• Plaukimo pamokų vykdymas pradinėse klasėse reikalauja papildomų 

lėšų, kurių šiuo metu nėra numatyta mokinio krepšelyje. 

• 24 rajonai neturi plaukimo baseinų. Pagal veikiančių baseinų skaičių 

Lietuva 20 kartų atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio. 

Nėra baseinų, pritaikytų neįgaliesiems. 

• Per mažai skiriama lėšų visuotiniam vaikų mokymui plaukti. 

Galimybės 

• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 m. programos 

priemonių plano 315 punktas (LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1020, 

2006-10-17; 315 programos nuostata) sudaro prielaidas pradėti 

įgyvendinti visuotinę vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo 

mokyklose programą. 

• Didinant švietimo finansavimą, į trečiaklasio krepšelį skirti reikiamą 

lėšų kiekį mokymo plaukti programai vykdyti. 

• Besiplečianti uždarų baseinų, vandens parkų infrastruktūra šalyje. 

• Įgyvendinti Sporto infrastruktūros plėtros Lietuvoje 2006−2013 m. 

strategijos III ir IV prioritetus – statyti regioninius kompleksinius 

sporto ir sveikatos centrus, rajoninius sporto ir sveikatingumo kompleksus 

su uždaraisiais plaukimo baseinais ir kt. 

• Stiprinti tarpžinybinę koordinaciją vaikų mokymo plaukti programai 

bendrojo lavinimo mokyklose vykdyti. 

Grėsmės 

• Neskiriant reikiamų lėšų vaikų mokymui plaukti gali daugėti skęstančių 

vaikų. 

• Menkas dėmesys mokymui plaukti mažina vaikų reikiamo ir saugaus 

fizinio aktyvumo vandenyje ir prie vandens galimybes, laisvalaikio 

organizavimo formų įvairovę, taip pat riboja fizinės raiškos, sveikatos 

stiprinimo plaukimo pratimais galimybes, žalingų įpročių ir nusikalstamumo 

prevencijos priemonių galimybes. 

2.3. Programos dalyviai 

Programa „Išmok plaukti“ skirta bendrojo lavinimo mokyklų 3-čių 

klasių moksleiviams, neturintiems sveikatos sutrikimų, dėl kurių medikai 

ribotų kūno kultūros pratybas baseine. 

• Kiti programos dalyviai: 

• Pradinių klasių mokytojai ir / ar kūno kultūros mokytojai. 

• Plaukimo treneriai ir / ar instruktoriai. 

--- 40 ---


• Mokinių tėvai, globėjai, seneliai ir kiti vaikams svarbūs asmenys. 

• Švietimo ir sporto organizatoriai, atsakingi už šią veiklą savivaldybėse. 

• Verslininkai. 

8 lentelė. Programos galimų dalyvių skaičius 2006 m. rugsėjo 1 d. (http://www.svis.smm.lt) 

Eil. 

Nr. 

Programos dalyviai 

Skaičius 

1 Trečių klasių moksleiviai / klasių skaičius šalyje 35255 / 2508 

2 Pradinių klasių mokytojai (dirbantys su trečiaklasiais) 2508 

3 Kūno kultūros mokytojai 2377 

4 Plaukimo treneriai, dirbantys baseinuose 129 

5 Mokinių tėvai, globėjai, seneliai (skaičiuojant po vieną mokiniui) 35255 

6 Švietimo ir sporto organizatoriai, atsakingi už šią veiklą savivaldybėse 60 

7 Visuomenės sveikatos centrų darbuotojai 60 

8 Verslininkai 

2.4. Programos vykdymas ir turinys 

Siūloma plaukimo programos apimtis 21 pamoka: 3 pamokos skiriamos 

teorinėms žinioms (saugos, higienos, ekologijos) perteikti ir 18 pamokų – 

plaukimo įgūdžiams ugdyti baseine. Plaukimo pamokų ciklas baigiamas 

varžybomis – švente, kurioje vaikai rodo, ką išmokę. 

Mokymo plaukti technologijos. Pradinio mokymo plaukti metodikos 

taikymas priklauso: 

• nuo mokymo tikslo ir uždavinių (ką norima pasiekti); 

• kiek laiko (dienų, savaičių, mėnesių) gali būti skirta mokymui; 

• mokinių kontingento (amžius ir parengtumas); 

• mokymo sąlygų (baseine ar atvirame vandens telkinyje); 

• ar bus naudojamos pagalbinės mokymo priemonės (jeigu taip, tai 

kokios)? 

Dažniausiai yra taikomi lygiagretusis ir nuoseklusis, taip pat vientisas ir 

dalinis, rečiau – vienalaikis mokymo metodai. Visi šie mokymo metodai 

yra veiksmingi. Mokymo plaukti būdus pasirenka pats pedagogas. 

Vykdant pratybas pradedantiesiems verta žinoti, kad mokymas turi 

remtis didaktiniais sistemingumo ir nuoseklumo, prieinamumo ir individualumo, 

sąmoningumo ir aktyvumo principais. 

Sudarant pratybų planą, reikia atsižvelgti į tai, kas buvo vykdoma per 

ankstesnę pamoką, pakartoti jau išmoktus pratimus ir įtraukti naujų. 

Nuolat kartodami tuos pačius judesius pradedantieji gali prarasti norą 

--- 41 ---


mokytis. Tačiau parenkant naujus pratimus, reikia stengtis, kad jie nebūtų 

per sunkūs, nes negebėjimas atlikti pratimą taip pat neigiamai paveiks kai 

kurių moksleivių norą mokytis. 

Pavienių plaukimo elementų išmokstama ne per vienas pratybos. Todėl 

nereikia nusiminti, kai po pirmo bandymo ne visi mokiniai geba atlikti tam 

tikrą judesį. Tačiau nuolat kartojant pratimą, ugdomas mokėjimas, vėliau 

tampąs įgūdžiu. Atsiradus įgūdžiui, vėliau būna gana sunku jį pakeisti. Todėl 

mokant plaukti ypač svarbu, kad mokiniai atliktų judesius taisyklingai. 

Bet kurių pratimų sudėtingumas didinamas palaipsniui, kai dauguma 

mokinių geba atlikti ankstesnius uždavinius. Geras mokymo rezultatas bus 

pasiektas tik tuo atveju, kai bus atsižvelgta į kiekvieno mokinio pajėgumą 

ir jo individualius gebėjimus. Žinant jo sveikatos būklę, fizinio išsivystymo 

lygį, organizmo indivi dualias reakcijas į fizinį krūvį ir aplinkos temperatūros 

pokyčius, galima parinkti optimalią mokymo plaukti metodiką. 

Sąmoningas ir aktyvus mokinių požiūris į mokymą turi labai didelę 

reikšmę. Dėl to kiekvienas pratimas turi būti aiškinamas taip, kad mokiniai 

galėtų supras ti kaip atlikti judesį, į ką atkreipti dėmesį (stipriau atsispirti, 

toliau nuslinkti; visiškai iškvėpti į vandenį, kad pakėlęs galvą iš vandens 

plaukikas tik įkvėptų, ir t. t.). Esant galimybei jaunesniojo mokyklinio 

amžiaus vaikams reikia tiesiog padėti teisingai atlikti pratimą: paimti už 

rankos ar kojos ir kartu atlikti judesį; prilaikyti už pilvo ar nugaros, už 

galvos ar galūnių, kad išlaikytų taisyklingą kūno padėtį. 

Parengiamuosius pratimus vandenyje galima pavadinti plaukimo 

ABC, nes jų tikslas – padėti priprasti prie vandens aplinkos, susipažinti su 

jo savybėmis, išmokti orientuotis vandenyje, įgyti pradinius kvėpavimo ir 

judėjimo jame įgūdžius (Skyrienė, Tarūtirnė, 2004). 

Nuo to, kaip pradedantieji išmoks tam tikrus pratimus, priklausys tolesnio 

mokymo sėkmė. 

Kad mokymas plaukti nebūtų nuobodus, per kiekvienas pratybas (net 

ir mokant parengiamųjų pratimų) patartina taikyti žaidimus ir pramogas, 

padedančius spręsti pratybų užduotis arba mokomuosius šuolius į vandenį. 

Plaukimo būdų mokymo ir tobulinimo specialieji pratimai yra pradinio 

mokymo plaukti pagrindas. Plaukimo būdo mokymasis vykdomas laikantis 

tam tikro metodinio eiliškumo. 

Pradžioje rodant ir aiškinant supažindinama su plaukimo būdo technika. 

Tada išmokoma pavienių judesių, kurie tolydžiai įtraukiami į vientisą 

veiksmą. Plaukimo būdo technika dažniausiai skaidoma į pavienius elementus, 

nes taip juos lengviau išmokti ir atlikti. 

--- 42 ---


mokymo Plaukti programos turinys 

Teorinės pamokos 

Tema 

Suteikiamos žinios 

Švarios aplinkos svarba mokymuisi 

Vaikai žinos higienos reikalavimus, reikalingus 

plaukti. Atvirų vandens telkinių 

lankant baseiną ir maudantis atviruose vandens 

ekologija. 

telkiniuose, taip pat plaukimo aprangos 

Higienos reikalavimai. 

reikalavimus. 

Reikalavimai plaukimo aprangai. 

Saugus elgesys prie vandens ir 

Vaikai žinos, kaip reikia saugiai elgtis per pratybas 

nelaimingų atsitikimų vandenyje 

baseine arba atvirame vandens telkinyje. 

prevencija. 

Vaikai žinos, kaip galima suteikti pagalbą ištikus 

Padėk draugui. 

nelaimei vandenyje. 

Vaikai žinos, kaip reikia elgtis neįprastu atveju 

Veiksmai neįprastu atveju situacijoje. 

(sutraukus mėšlungiui, užgesus šviesai baseine ir kt.). 

Pirmi žingsniai. 

Mokymo plaukti pratybos 

Tema 

Esminiai gebėjimai 

1 2 

Vaikai susipažįsta su baseino patalpų 

išsidėstymu; vidaus tvarkos taisyklėmis; 

saugumo reikalavimais, pamokos vykdymo 

tvarka; pagalbinių mokymo priemonių taikymu. 

Vaikai mokosi jausti vandens pasipriešinimą, 

klampumą, įgyja pradinius judėjimo jame 

įgūdžius. 

Susipažinimas su vandens savybėmis ir 

judėjimo ypatumais giliame ir negiliame 

baseine. 

Pasinėrimas po vandeniu ir 

atsimerkimas jame. 

Mokymas iškvėpti į vandenį. 

Plūdrumas (iškilimas į vandens paviršių 

ir gulėjimas vandenyje). 

Individualūs žaidimai vandenyje. 

Komandiniai žaidimai vandenyje. 

Vaikai mokosi atsimerkti po vandeniu, 

orientuotis jame. 

Vaikai įgyja pradinius iškvėpimo į vandenį 

įgūdžius, mokosi ritmiškai kvėpuoti neįprastoje 

aplinkoje, derinti įkvėpimą ir iškvėpimą 

atlikdami tam tikrus rankų ar kojų judesius. 

Vaikai mokosi jausti vandens keliamąją galią. 

Vaikai mokosi nugalėti vandens baimę, atlikti 

įvairius judesius vandenyje; jausti atsakomybę, 

laikytis saugumo reikalavimų ir žaidimų 

taisyklių. 

Vaikai mokosi veikti kolektyve, kartu siekti 

galutinio rezultato, padėti draugui. 

Mokomieji šuoliai į vandenį. 

Vaikai pratinami nebijoti vandens, orientuotis 

neįprastoje vandens aplinkoje, sulaikyti kvėpavimą, 

iškvėpti per nosį, saugiai įšokti į vandenį. 

--- 43 ---


1 2 

Vaikai mokosi valdyti savo kūną, išlaikyti 

Slinkimai vandens paviršiumi. 

tinkamą kūno padėtį slenkant krūtine ir 

nugara. 

Pasirinkto plaukimo būdo kojų (nugara, 

krauliu) judesių mokymas 

Pasirinkto plaukimo būdo rankų (nugara, 

krauliu) judesių mokymas. 

Pasirinkto plaukimo būdo rankų ir kojų 

judesių derinimas. 

Pasirinkto plaukimo būdo rankų ir kojų 

judesiu su kvėpavimu derinimas. 

Įgytų mokėjimų vertinimas. 

Varžybų (šventės) organizavimas. 

2.5. Organizacinė struktūra 

Vaikai mokosi plaukti atlikdami taisyklingus 

kojų judesius. 

Vaikai mokosi plaukti atlikdami taisyklingus 

rankų judesius. 

Vaikai mokosi plaukti derindami rankų ir 

kojų judesius. 

Vaikai mokosi plaukti taisyklingai derindami 

rankų ir kojų judesius su kvėpavimu. 

Vaikai rodo, ko išmokę. 

Vaikai dalyvauja šventėje, rodo, ką moka. 

8 paveiksle pavaizduota valdymo-organizacinė struktūra. Ji rodo tiek 

esamus, tiek pageidautinus suinteresuotų pusių sąveikos bruožus.Kūno 

kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir 

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos savivaldybių 

asociacija turėtų sudaryti bendradarbiavimo sutartį dėl šio projekto vykdymo. 

Šioje sutartyje turėtų būti prisiimta atsakomybė dėl materialių ir 

žmonių išteklių panaudojimo. 

8 pav. Mokymo plaukti proceso organizacinė struktūra 

--- 44 ---


Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas tinkamam valstybinių ir savivaldybių 

išteklių panaudojimui. Vyriausybinėms žinyboms derėtų imtis mokymo 

turinio ir specialistų kvalifikacijos, programos įgyvendinimo, viešinimo, 

stebėsenos rezultatų sklaidos modernaus užtikrinimo, savivaldybėms – 

aprūpinimo transportu ir infrastruktūros kūrimu, taip pat mokymo įstaigų 

ir baseinų (ir atvirų vandens telkinių) veiklos koordinavimu. 

Į programos vykdymą būtina įtraukti verslo organizacijas, kurios galėtų 

palengvinti aprūpinimą materialiais ištekliais (mokymo plaukti inventoriumi) 

ir programos dalyvių saugumo užtikrinimu (draudimas, kitos saugos 

priemonės). Programa bus įgyvendinama tik tada, kada jos vykdymu 

patikės ir bus suinteresuoti plaukimo treneriai, pradinių klasių mokytojai, 

mokiniai ir jų tėvai, todėl juos įtraukti į programos populiarinimą ypač 

svarbu. Programai populiarinti būtina skirti atitinkamą dalį tiek finansinių, 

tiek žmonių išteklių. Viena iš išeičių – viešosios įstaigos, koordinuojančios 

programos įgyvendinimą įsteigimas. 

Pageidautina, kad programoje „Išmok plaukti“ dalyvaujančios organizacijos 

ir kiti socialiniai subjektai vykdytų šias veiklas: 

1. Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos 

Vyriausybės 

• Kartu su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos 

savivaldybių asociacija koordinuoja bendrą programos vykdymą. 

• Rengia normatyvinius dokumentus, turinčius įtakos programai 

įgyvendinti. 

• Bendradarbiauja su savivaldybių Kūno kultūros ir sporto padaliniais 

mokymo plaukti programos įgyvendinimo metu. 

• Organizuoja programos įgyvendinimo viešinimą Lietuvos mastu. 

• Aprūpina programos dalyvius specialia atributika. 

2. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija 

• Kartu su Kūno kultūros ir sporto departamentu prie Lietuvos Respublikos 

Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacija koordinuoja 

bendrą programos vykdymą. 


įgyvendinti. 

• Prižiūri metodinį (ugdomąjį) programos įgyvendinimą. 

• Rūpinasi pedagogų kvalifikacijos tobulinimu. 

• Bendradarbiauja su savivaldybių švietimo padaliniais mokymo 

plaukti programos įgyvendinimo metu. 

--- 45 ---


2.1. Lietuvos mokinių ir studentų sporto centras 

• Rengia regioninius plaukimo populiarinimo konkursus, šventes. 

Įtraukia plaukimo varžybas į moksleivių olimpinį festivalį. 

• Skatina aktyviausius mokyklos bendruomenės narius, programos 

dalyvius. 

• Prižiūri metodinį (ugdomąjį) programos įgyvendinimą. 

• Vykdo plaukimo specialistų ir kitų pedagogų kvalifikacijos kėlimą. 

• Bendradarbiauja su savivaldybių švietimo padaliniais mokymo 

plaukti programos įgyvendinimo metu. 

• Rengia programos populiarinimo ir viešinimo renginius (ekologijos 

ir higienos žinių konkursus, geriausio pedagogo, tėvelio, mokymo 

įstaigos konkursus) ir kt. 

3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 


įgyvendinti. 

• Parengia (atnaujina) baseinų aprūpinimo mokymo, saugos ir higienos 

priemonėmis reikalavimus. 

• Užtikrina šeimos gydytojų ir bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacijos 

kėlimą. 

4. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija 


įgyvendinti. 

• Sukuria (atnaujina) gelbėtojų rengimo, atestavimo ir licencijavimo 

sistemą. 

5. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 


įgyvendinti. 

• Parengia paplūdimių sutvarkymo ir pritaikymo programos reikmėms 

programą. 

6. Lietuvos savivaldybių asociacija 

• Kartu su Kūno kultūros ir sporto departamentu prie Lietuvos Respublikos 

Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo 

ministerija koordinuoja bendrą programos vykdymą. 


įgyvendinti. 

• Prižiūri organizacinį ir metodinį (ugdomąjį) progra mos įgy vendinimą. 

• Užtikrina savivaldybių bendradarbiavimą vykdant mokymo plaukti 

programą. 

--- 46 ---


7. Lietuvos plaukimo federacija 

• Bendradarbiauja su plaukimo treneriais, vyko talentingų vaikų 

paiešką. 

• Tarpininkauja organizuodama žymių plaukikų, trenerių susitikimus 

su moksleiviais. 

• Padeda organizuoti specializuotas, atitinkamam sezonui pritaikytas 

akcijas, varžybas, renginius plaukimo, saugaus elgesio vandenyje temomis. 

8. Savivaldybės 

8.1. Savivaldybių švietimo skyriai 

• Organizuoja programos populiarinimo ir viešinimo renginius 

savivaldybėse. 

• Organizuoja pedagogų ir kitų programos dalyvių kvalifikacijos 

kėlimo renginius. 

• Rengia savivaldybės lygio norminius dokumentus, turinčius įtakos 

programai įgyvendinti. 

• Prižiūri organizacinį ir metodinį (ugdomąjį) programos 

įgyvendinimą. 

• Užtikrina švietimo įstaigų ir pedagogų bendradarbiavimą vykdant 

mokymo plaukti programą. 

• Užtikrina savivaldybės mokinių pavėžėjimą į baseinus ir prie vandens 

telkinių. 

• Koordinuoja mokinių, dalyvaujančių programoje, sąrašų (atitinkamo 

amžiaus vaikų, vaikų, kuriuos reikia pavėžėti, socialiai remtinų 

vaikų ir vaikų, turinčių specialiųjų poreikių) sudarymą. 

8.2. Savivaldybių sveikatos skyriai 

• Koordinuoja ir užtikrina tinkamą mokinių sveikatos patikrą. 


savivaldybėse. 

• Organizuoja pedagogų ir kitų programos dalyvių kvalifikacijos 

kėlimo renginius. 

• Vykdo ekologinį ir higieninį mokinių ir tėvų švietimą. 

• Užtikrina mokinių saugumą ir tinkamas higienos sąlygas mokymo 

plaukti vietose. 

8.3 Savivaldybių sporto skyriai 


įgyvendinti. 

• Pritaiko baseinus ir atvirus vandens telkinius neįgaliųjų reikmėms. 

--- 47 ---


• Organizuoja ir vykdo programos viešinimo renginius. 

9. Baseino administracija 

• Sudaro sąlygas programai „Išmok plaukti“ įgyvendinti. 

• Organizuoja programos populiarinimo ir viešinimo renginius baseinuose. 

• Parengia konkrečias elgesio baseine taisykles moksleiviams, pedagogams 

ir tėveliams. 

• Prižiūri programos įgyvendinimą. 

• Užtikrina moksleivių saugumą ir tinkamas higienos sąlygas. 

• Derina mokymo plaukti pratybų tvarkaraščius su mokyklomis, 

dalyvaujančiomis programoje. 

10. Baseino (sporto mokymo įstaigos) pedagoginis personalas (treneriai, 

instruktoriai) 

• Moko vaikus plaukti ir saugiai elgtis vandenyje. 


(varžybas, šventes). 

• Atsako už moksleivių saugumą ir tinkamas higienos sąlygas baseinuose. 

• Aktyviai dalyvauja kvalifikacijos kėlimo renginiuose. 

• Vykdo plaukimui gabių vaikų paiešką. 

11. Mokyklos 

• Įgyvendina programą. 


mokyklose. 

• Telkia mokyklų bendruomenę (mokinius, pedagogus ir tėvelius) 

progra mai įgyvendinti. 

• Vykdo ekologinį ir higieninį moksleivių ir tėvų švietimą pagal 

programą. 

• Prižiūri organizacinį ir metodinį (ugdomąjį) programos įgyvendinimą. 

• Užtikrina švietimo įstaigų ir pedagogų bendradarbiavimą vykdant 

mokymo plaukti programą. 

• Derina pamokų tvarkaraščius su mokymo plaukti pratybomis. 

• Užtikrina mokinių saugumą ir tinkamas higienos sąlygas programos 

metu. 

12. Pradinių klasių mokytojai 

• Organizuoja ir vykdo programos populiarinimo ir viešinimo renginius 

mokyklose. 

--- 48 ---





programą. 

• Užtikrina moksleivių saugumą vykstant į baseiną ir grįžtant iš jo. 


13. Kūno kultūros mokytojai 


mokyklose ir baseinuose. 





programą. 

• Turėdami reikiamą kvalifikaciją gali vykdyti arba talkinti plaukimo 

treneriui per plaukimo pamokas. 

14. Mokinių tėvai 

• Aprūpina vaikus būtina apranga, higienos reikmenimis. 

• Rūpinasi moksleivių sveikata. 

• Padeda pedagogams atvežti ir parvežti mokinius. 

• Padeda vykdyti programos populiarinimo ir viešinimo renginius 

mokyklose ir mokymo plaukti vietose. 

• Domisi vaikų rezultatais. 

15. Moksleiviai 

• Rūpinasi savo sveikata. 

• Mokosi plaukti ir saugiai elgtis vandenyje. 

• Laikosi higienos ir saugaus elgesio taisyklių. 

• Aktyviai dalyvauja programos populiarinimo ir viešinimo renginiuose 

(varžybose, konkursuose, šventėse). 

16. Žiniasklaida 

• Populiarina programą. 

• Nušviečia programos populiarinimo ir viešinimo renginius mokyklose, 

savivaldybėse, šalyje. 

• Populiarina ekologinį ir higieninį moksleivių ir tėvų švietimą pagal 

programą. 

--- 49 ---


2.6. Įgyvendinimo etapai 

Įgyvendinant visuotinę programą „Išmok plaukti“ tikslinga būtų numatyti 

šiuos etapus: 

Pirmas etapas – parengiamasis. Visuomenei pristatoma programa, rengiami 

vieši jos aptarimai, sudaromi būsimų konkursų ir projektų, skirtų programos 

tikslams įgyvendinti, nuostatai, pradedamos įgyvendinti aktualiausios 

priemonės, baseinų infrastruktūra ruošiama programai įgyvendinti. 

Antras etapas – įvadinis. Kasmet pradedant nuo mokslo metų pradžios 

mokomi plaukti trečių klasių moksleiviai. Pirmais programos įgyvendinimo 

metais programoje dalyvauja 10 šalies savivaldybių, kuriose yra baseinai, 

tinkami mokyti plaukti. 

Trečias etapas – pagrindinis. Programa pradeda veikti visoje šalyje. 

Ketvirtas etapas – 1 tęstinis. Ankstesniais etapais išmokytų plaukti 

moksleivių įgūdžių tobulinimas (šeštų klasių moksleiviams). 

Penktas etapas – 2 tęstinis. Skirtas gelbėjimo įgūdžiams ugdyti ir 

tobulinti (dešimtų klasių moksleiviai). 

2.7. Programos įgyvendinimo ir vertinimo kriterijai 

Programa vertinama periodiškai po kiekvienų vykdymo metų. Programą 

vertinant kokybės ir kiekybės požiūriu, nagrinėjama: 

• mokyklų, dalyvaujančių programoje, skaičius; 

• trečių klasių moksleivių dalyvavimo plaukimo pamokose skaičius 

(pagal formaliojo švietimo per kūno kultūros pamokas apimtį); 

• išmokusių plaukti trečių klasių moksleivių skaičius (procentas); 

• moksleivių, dalyvavusių plaukimo varžybose ir sporto renginiuose, skaičius; 

• pedagogų, pakėlusių kvalifikaciją mokymo plaukti organizavimo 

klausimais, skaičius; 

• atnaujintų ir pritaikytų neįgaliųjų reikmėm plaukimo baseinų skaičius; 

• naujai pastatytų baseinų skaičius (prie ugdymo įstaigų, miestuose, 

rajonuose); 

• plaukimą populiarinimo renginių skaičius. 

--- 50 ---


2.8. Priemonės programai įgyvendinti 

Rengiant teorinį programos modelį keliamiems tikslams ir uždaviniams 

įgyvendinti yra numatoma daugelis priemonių (9 lentelė). 

9 lentelė. Priemonių planas vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose 

programos „Išmok plaukti“tikslams ir uždaviniams spręsti 

Uždaviniai 

Priemonės 

1 2 

1. Išmokyti pradinių klasių moksleivius saugiai elgtis vandenyje ir prie vandens, 

padėti išsiugdyti gyvybiškai svarbius ir reikalingus plaukimo įgūdžius 

1.1.1. Parengti ir išleisti mokymo plaukti 

ir saugaus elgesio vandenyje ir prie vandens 

metodines rekomendacijas mokytojams ir 

mokiniams 

1.1. Išmokyti moksleivius saugiai 

1.1.2. Skatinti švietimo ir mokymo įstaigas 

elgtis vandenyje ir prie vandens, 

vykdyti plaukimo, saugų ir ekologišką elgesį prie 

suteikti jiems ekologinių ir asmens 

vandens ir vandenyje populiarinančius renginius, 

higienos žinių 

konkursus, akcijas 

1.1.3.Parengti besimokančiųjų plaukti sveikatos 

saugos užtikrinimo rekomendacijas plaukimo 

treneriams / mokytojams 

1.2. Skatinti moksleivių fizinį 

aktyvumą, stiprinti sveikatą, gerinti jų 

fizinį parengtumą, mokyti plaukti 

1.3. Skatinti neįgalių moksleivių 

integravimąsi į visuomenę per 

mokymąsi plaukti 

1.4.Skatinti plaukimui talentingų 

vaikų paiešką 

1.5. Tobulinti programoje 

dalyvaujančių pedagogų ir kitų 

specialistų kvalifikaciją 

1.2.1. Vykdyti saugaus elgesio vandenyje 

ir mokymo plaukti pamokas 3-čiųjų klasių 

moksleiviams (18 pamokų programa) 

1.3.1. Parengti neįgalių moksleivių mokymo 

plaukti metodines rekomendacijas 

1.4.1. Parengti gabių plaukimui vaikų veiksmingą 

atrankos metodiką 

1.4.2. Plėtoti plaukimo mokymo įstaigų, centrų, 

klubų šviečiamąją veiklą, organizuoti susitikimus 

su olimpiečiais ir kitais žinomais žmonėmis, 

susijusiais su plaukimo sportu 

1.5.1. Inicijuoti tikslinių kvalifikacijos tobulinimo 

programų rengimą ir vykdymą 

1.5.2. Gerinti programoje dalyvaujančių pedagogų 

ir kitų specialistų gebėjimus vykdyti mokymą 

plaukti ir prevencinę veiklą, susijusią su saugiu ir 

ekologišku elgesiu prie vandens. Vykdyti tikslines 

kvalifikacijos tobulinimo programas. 

--- 51 ---


1.6. Plėtoti bendradarbiavimą tarp 

moksleivių, mokytojų, tėvų, trenerių, 

socialinių partnerių, rėmėjų ir kitų 

bendruomenės narių mokymo plaukti 

ir saugaus elgesio prie vandens srityje 

1 2 

1.6.1. Skatinti privačią iniciatyvą teikti vaikų 

mokymo plaukti paslaugas ir saugaus elgesio prie 

vandens prevencinius renginius. 

1.6.2. Skatinti aktyviausius mokyklos 

bendruomenės narius, programos dalyvius. 

2. Sutelkti valstybės, savivaldybių, mokyklų bendruomenių, visuomeninių 

organizacijų, verslo struktūrų pastangas sudarant vaikams galimybes išmokti plaukti. 

2.1.1. Parengti ir švietimo ir mokslo ministro 

įsakymu patvirtinti mokymo plaukti programos 

organizavimo tvarką 

2.1. Tobulinti valstybinę mokymo 

2.1.2.Tobulinti Mokinio krepšelio ir sutartinių 

plaukti programos teisinę bazę ir 

mokinių apskaičiavimo metodiką, – numatyti 

finansavimo principus 

didesnes galimybes vaikų mokymui plaukti, 

įtraukti lėšas, būtinas programai vykdyti, į 

pradinių klasių mokinio krepšelį 

2.2. Skatinti būtinos mokymui 

plaukti infrastruktūros plėtrą 

2.3. Tinkamai panaudoti 

valstybės, savivaldybių, mokyklų 

bendruomenių, visuomeninių 

organizacijų, verslo struktūrų 

programai skirtas lėšas 

2.2.1. Rekonstruoti baseinų infrastruktūrą pagal 

savivaldybių pateiktus rekonstravimo projektus 

2.2.2.Sutvarkyti atvirų vandens telkinių 

paplūdimius, baseinus pritaikant juos mokymui 

plaukti ir neįgaliųjų reikmėms 

2.2.3. Įgyvendinti Lietuvos sporto objektų 

plėtros strategijos 2006–2013 m. III prioritetu 

numatytą uždavinį – įrengti kiekviename rajono 

centre, turinčiame 20000 ir daugiau gyventojų, 

kompleksinį sporto centrą 

2.3.1.Kasmet parengti metinę programos 

vykdymo sąmatą, atlikti programos auditą 

2.3.2. Kasmet surinkti iš bendrojo lavinimo 

mokyklų oficialią statistinę informaciją apie 

mokymo plaukti būklę bendrojo lavinimo 

valstybinėse ir savivaldybių mokyklose 

--- 52 ---


2.4. Ugdyti teigiamą visuomenės 

požiūrį į plaukimą, sukurti 

informacijos sklaidos ir programos 

rezultatų viešinimo sistemą 

2.5. Užtikrinti programos dalyvių 

saugumą programos vykdymo metu 

1 2 

2.9. Laukiami rezultatai 

2.4.1 Inicijuoti vaikų mokymo plaukti, saugaus 

elgesio vandenyje programos sklaidą per TV laidas 

2.4.2. Sukurti ir įdiegti plaukimo įgūdžių, 

mokymo masto, poreikio ir programos stebėsenos 

sistemą: 

a) vertinti vaikų mokymo plaukti ir saugaus 

elgesio vandenyje programos prieinamumą ir 

kokybę savivaldybėse; 

b) vykdyti viešosios nuomonės apie plaukimą, 

rekreaciją, laisvalaikį vandenyje ir prie vandens 

kaitos tyrimus 

2.4.3. Rengti informacinę medžiagą mokymo 

plaukti programai reikalingas mokymo(si) 

priemones ir vaizdinę medžiagą (plakatus, 

lankstinukus, skrajutes ir kt.), jomis aprūpinti 

mokyklų bendruomenes 

2.4.4. Reguliariai informuoti visuomenę apie 

vaikų mokymo plaukti programos rezultatus 

2.5.1. Užtikrinti baseinų ir atvirų vandens 

telkinių, kuriuose vykdoma programa, visuomenės 

sveikatos saugos kontrolę 

Programos „Išmok plaukti“ įgyvendinimas: 

• Sudarys sąlygas pradinių klasių moksleiviams (taip pat ir neįgaliems), 

įgyti plaukimo ir saugaus elgesio vandenyje ir prie vandens, 

įgūdžių. 

• Ugdys moksleivių mokymosi plaukti nuostatą, skatins jų fizinį 

aktyvumą ir laisvalaikio sportine veikla užimtumą, gerins asmeninį 

fizinį parengtumą, grūdins organizmą, stiprins sveikatą. 

• Sudarys prielaidas mažinti nelaimingų atsitikimų vandenyje skaičių. 

• Mažins neįgalių vaikų socialinę atskirtį. 

• Skatins talentingų sportui vaikų paiešką. 

• Kurs teigiamą visuomenės požiūrį į plaukimą, kaip puikią sveikatinimo 

ir fizinio ugdymo priemonę. 

• Skatins visuomenę aktyviai veikti, siekiant puoselėti būtinus plaukimo 

įgūdžius nuo pat vaikystės. 

• Stiprins mokyklų bendruomenių, dalyvaujančių projekte, sutelktumą, 

gerins vaikų, mokytojų, tėvų ir trenerių bendradarbiavimą ugdymo 

procese. 

--- 53 ---


3. Sportinis plaukimas: 

Plaukimo varžybos ir mankšta 

Plaukimas, kaip žmogaus judėjimo įgūdis, apibūdinamas kaip laikymasis 

be atramos arba judėjimas vandenyje ar vandens paviršiuje natūraliais judesiais 

(rankų, kojų, kitų kūno dalių) norima kryptimi (Stonkus, 2002). 

Tam, kad žmogus plauktų, yra reikalingi du artimi vienas kitam, tačiau 

iš esmės skirtingi įgūdžiai – plaukimo ir nėrimo. Žmogus evoliucijos 

eigoje prarado plaukimo įgūdį, kuris yra įgimtas beveik visiems kitiems 

sausumos gyvūnams. Tačiau šis įgūdis yra gyvybiškai reikalingas žmogui. 

Visų pirma dėl to, kad apsaugoja žmogų nuo žūties vandenyje. 

Plaukimas, kaip žmogaus įgūdis judėti iš esmės skiriasi nuo kitų žmogui 

įprastų (ėjimo, bėgimo ir pan.) tuo, kad žmogus atsiduria jam neįprastoje 

būsenoje. Judėti reikia neįprastoje – vandens – terpėje, vandenyje netenkama 

tvirtos atramos, kaip judant sausumoje, vandenyje žmogus yra 

priverstas judėti horizontalioje, o ne vertikalioje padėtyje, kaip yra įpratęs, 

skiriasi kvėpavimo ypatumai. 

Taigi plaukti reikia mokytis. Nėra tokių žmonių, kurie negalėtų išmokti 

plaukti. Ypač lengvai ir greitai plaukti išmoksta vaikai. Jauname amžiuje 

palan kiausia ugdyti plaukimo ir nėrimo įgūdžius ir mokyti racionalios 

plaukimo judesių technikos. 

3.1. Plaukimo varžybos 

Istorijos duomenys byloja, kad pirmos plaukimo varžybos buvo organizuotos 

1515 m. Venecijoje (Italija). Kaip sporto šaka plaukimas 

Vakarų Europoje intensyviai pradėjo plisti ir populiarėti tik XIX a. viduryje. 

Daugiausia varžybų buvo vykdoma Anglijoje. Būtent Anglija 

laikoma sportinio plaukimo tėvyne, nes šimtmečio viduryje Londone 

ir Liverpulyje reguliariai pradėtos vykdyti plaukimo varžybos tarp 

kariškių ir universitetų studentų, o 1869 m. įkurta pirmoji pasaulyje 

--- 55 ---


sportinio plaukimo organizacija – Anglijos sportinio plaukimo mėgėjų 

asociacija. 

XIX a. pabaigoje plaukimo sporto organizacijos įkurtos ir kitose šalyse: 

Švedijoje – 1882 m., Vokietijoje ir Vengrijoje – 1886 m., Prancūzijoje – 

1887 m., Olandijoje ir JAV – 1988 m., Naujojoje Zelandijoje – 1890 m., 

Italijoje ir Austrijoje – 1899 m. 

1889 m. Budapešte įvyko pirmosios tarptautinės plaukimo varžybos. 

Plaukimo populiarumas lėmė tai, kad ši sporto šaka buvo įtraukta į 

pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą 1896 m. Atėnuose 

(Graikija). Šiuolaikinės olimpinės žaidynės yra vykdomos kas ketverius 

metus. Sportininkams dalyvavimas olimpinėse žaidynėse yra svarbiausias 

išbandymas, o nugalėtojo titulas – aukščiausias apdovanojimas sportinės 

karjeros metu. 

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje dar nebuvo oficialių varžybų taisyklių 

ir rekordai nebuvo fiksuojami. Ir tik 1908 m. buvo įkurta tarptautinė plaukimo 

mėgėjų federacija (FINA), kuri pradėjo vadovauti plaukimo sporto 

populiarinimui ir plėtotei pasaulyje, patvirtino bendras varžybų vykdymo 

ir pasaulio rekordų fiksavimo taisykles. Įkūrimo metais FINA narės buvo 

8, o 2000 m. – 174 šalys. Šiuo metu tai yra galinga organizacija vadovaujanti 

ne tik plaukimo, bet ir vandensvydžio, šuolių į vandenį ir sinchroninio 

(dailiojo) plaukimo populiarinimui pasaulyje. 

1896 m. Atėnų, 1900 m. Paryžiaus, 1904 m. Sent Luiso ir 1908 m. 

Londono olimpinėse žaidynėse plaukimo varžybose rungtyniavo tik vyrai, 

o į 1912 m. Stokholmo žaidynių programą buvo įtrauktos plaukimo 

rungtys moterims. 

Lietuvoje sportinio plaukimo gimimo data laikoma 1924 m. birželio 

24 d. Tą dieną Kaune pirmą kartą buvo surengtos oficialios varžybos. 

Plaukikai plaukė pasroviui tekančiame Nemuno vandenyje. 

Plintant plaukimo sportui tobulėjo sportininkų plaukimo technika, 

keitėsi varžybų vykdymo taisyklės ir programa. Šiuo metu varžybos yra 

vykdomos 25 ir 50 m baseinuose, susiformavo keturi sportinio plaukimo 

būdai – kraulis, nugara, peteliške ir krūtine. Šiais būdais plaukdami plaukikai 

rungtyniauja individualiose rungtyse ir estafetėse. 

Pastaraisiais metais, be olimpinių žaidynių, yra vykdoma daug įvairaus 

rango plaukimo varžybų. Jos klasifikuojamos pagal tikslą, uždavinius, 

apimtį, galimybę dalyvauti ir pagal nugalėtojų nustatymo pobūdį. 

--- 56 ---


Yra skiriamos šios varžybų rūšys: 

Pagal tikslą ir uždavinius varžybos skirstomos į: 

• čempionatus; 

• pirmenybes; 

• taurės; 

• atrankines; 

• parodomąsias; 

• masines (sveikatingumo). 

Pagal apimtį į: 

• tarptautines; 

• šalies; 

• vietines. 

Pagal galimybę dalyvauti į: 

• atviras – dalyvauti turi teisę visi sportininkai; 

• uždaras – dalyvauja tik nustatyto kolektyvo (organizacijos) sportininkai. 

Pagal nugalėtojų nustatymą į: 

• asmenines – rezultatai, taškai ir vietos nustatomi atskirai kiekvienam 

sportininkui; 

• komandines – sportininkų rezultatai įskaitomi komandai, paskui 

nustatoma jos vieta; 

• asmenines – komandinė – rezultatai įskaitomi kiekvieno sportininko 

atskirai ir bendrai visai komandai. 

Plaukimo varžybos vykdomos ir pasaulio rekordai registruojami, remiantis 

FINA patvirtintomis taisyklėmis. Varžybų rūšys ir programa 

nurodomi varžybų nuostatuose. Varžybų nuostatus rengia organizacija, 

vykdanti varžybas. Nuosta tuose nurodoma: varžybų tikslas ir uždaviniai; 

laikas ir vykdymo vieta; varžybių dalyviai; programa; vykdymo sąlygos; 

nugalėtojų nustatymas; nugalėtojų apdovanojimas; preliminarinių, 

vardinių ir techninių paraiškų pateikimo laikas ir vieta. 

Organizacija, vykdanti varžybas, atsižvelgdama į varžybų tikslą, 

uždavinius, dalyvių amžių parenka varžybų programą. 

50 m ilgio baseinuose sportininkai varžosi plaukdami šiuos nuotolius: 

• Laisvuoju stiliumi (Freestyle) – 50, 100, 200, 400, 800 ir 1500 m; 

• Nugara (Backstroke) – 50, 100, 200 m; 

--- 57 ---


• Krūtine (Breaststroke) – 50, 100, 200 m; 

• Peteliške (Butterfly) – 50, 100, 200 m; 

• Kompleksiniu plaukimu (Individual Medley) – 200, 400 m; (būdų 

keitimo tvarka yra griežtai nustatyta: peteliške, nugara, krūtine, 

laisvuoju stiliumi). 

• Estafetės laisvuoju stiliumi (Freestyle Relays) – 4×100, 4×200 m; 

• Estafetės kombinuotosios (Medley Relay) – 4×100 m. (būdų keitimo 

tvarka yra griežtai nustatyta: nugara, krūtine, peteliške, laisvuoju 

stiliumi). 

25 m ilgio baseinuose sportininkai varžosi plaukdami šiuos nuotolius: 

• Laisvuoju stiliumi (Freestyle) – 50, 100, 200, 400, 800 ir 1500 m; 

• Nugara (Backstroke) – 50, 100, 200 m; 

• Krūtine (Breaststroke) – 50, 100, 200 m; 

• Peteliške (Butterfly) – 50, 100, 200 m; 

• Kompleksiniu plaukimu (Individual Medley) – 100, 200, 400 m; 

(būdų keitimo tvarka yra gręžtai nustatyta: peteliškė, nugara, krūtine, 

laisvas stilius). 

• Estafetės laisvuoju stiliumi (Freestyle Relays) – 4×50; 4×100, 4×200 m; 

• Estafetės kombinuotosios (Medley Relay) – 4×50; 4×100 m. (būdų 

keitimo tvarka yra gręžtai nustatyta: nugara, krūtine, peteliškė, laisvas 

stilius). 

Organizuojant ir vykdant varžybas vaikams ar masines varžybas nesportininkams, 

programoje gali būti ir kiti nuotoliai (pvz., 25 m rungtys), 

tačiau plaukimo taisyklių laikytis privalu. 

Plaukimo varžybų taisyklės 

Starto taisyklės 

Plaukiant laisvuoju stiliumi, krūtine, peteliške ir kompleksiniu plaukimu 

startuojama įšokant į vandenį nuo starto bokštelio. Po kelių trumpų 

sušvilpimų – plaukimo dalyviai turi nusivilkti (sportinį kostiumą, chalatą), 

po vientisos ilgos komandos švilpuku – atsistoti ant bokštelio. 

Išgirdus komandą žodžiu „Į vietas!“, reikia užimti starto poziciją, kai 

bent viena koja turi būti prie priekinio bokštelio krašto. 

Kai visi plaukikai stovi ramiai, duodamas starto signalas – garsinis, 

šūvis, švilpuku arba žodžiu. 

Plaukiant nugara ir kombinuotąją estafetę, startuojama vandeny. Išgirdę 

--- 58 ---


pirmą ilgą švilpuką plaukimo dalyviai tuoj pat sušoka į vandenį, išgirdę 

antrą ilgą švilpuką, nedelsdami pasirengia startui. Plaukikai turi atsistoti 

prie staro linijos vandenyje veidu į sienelę ir laikytis rankomis įsikibę į 

starto bokštelio turėklą. Draudžiama kojomis atsispirti nuo baseino vandens 

nutekėjimo griovelio ar jo krašto. Iki starto signalo negalima atlikti 

jokių judesių. Startuojama atsispiriant nuo baseino sienelės. 

Startas yra atliktas teisingai tuomet, kai iki starto signalo visi plaukimo 

dalyviai stovėjo nejudėdami, pasirengę šuoliui. 

Atsižvelgiant į varžybų mastą, gali būti taikoma vieno ar dvejų startų 

taisyklė. Tai turi būti nurodyta varžybų nuostatuose. 

Taikant vieno starto taisyklę, sportininkas, pajudėjęs prieš signalą, diskvalifikuojamas. 

Jei klaidingas startas nustatytas nuskambėjus starto signalui, 

plaukimas nestabdomas, o sportininkai, nusižengę taisyklėms, diskvalifikuojami 

po plaukimo rungties. 

Įvykus priešlaikiniam startui, taikant dvejų startų taisyklę, plaukikai 

grąžinami į savo vietą, o startą pažeidusiajam, ar pažeidusiesiems, daroma 

pastaba. Startas kartojamas. 

Priešlaikinio starto signalas turi būti toks, kaip ir starto, bet pakartotas 

kelis kartus. Kartu su priešlaikinio starto signalu tuoj pat nuleidžiama 

priešlaikinio starto virvė, dalyviai grąžinami į starto vietą. Jeigu plaukikas 

suklysta dėl teisėjo klaidos, jam klaida neskaitoma. 

Estafetės plaukimo dalyviai, plaukiantys pirmu etapu, startuoja bendrąja 

tvarka. Kitų etapų dalyvis negali atsispirti kojomis nuo bokštelio tol, kol 

prieš jį startavęs dalyvis paliečia sienelę. Komanda, pažeidusi šią taisyklę, 

diskvalifikuojama. Padėti estafetės dalyviams starto metu (laikyti už kojų, 

rankų ar stumtelėti ir kt.) negalima. 

Nuotolio įveikimo taisyklės 

Dalyvis nuotolį turi baigti tame pačiame baseino take, kuriame pradėjo 

plaukti. 

Jei dalyvis rungties metu atsidūrė ne savo take ir sutrukdė kitam dalyviui, 

jis gali būti diskvalifikuotas. Varžybų vyriausiasis teisėjas turi teisę 

nukentėjusiam dalyviui leisti plaukti dar kartą, jeigu priešininko padaryta 

klaida pakenkė jo rezultatui. Jei tai įvyko finalo metu, finalinis plaukimas 

gali būti vykdomas iš naujo. 

Visų plaukimų rungtyse atlikdami posūkį, dalyviai turi pasiekti sienelę 

baseino gale, atlikus posūkį atsispirti nuo sienelės, vaikščioti baseino dugnu 

ir atsispirti nuo jo draudžiama. 

--- 59 ---


Dalyvis, baigęs nuotolį, netrukdydamas kitiems, turi šoniniais laipteliais 

išlipti iš vandens. 

Sportininkams, ne plaukimo dalyviams, lipti į vandenį draudžiama. 

Estafetės komandos dalyvis, nuplaukęs savo etapą, turi tuojau pat pasitraukti 

iš baseino tako ir išlipti iš vandens. 

Estafetės plaukimo komandoje kiekvieną etapą turi plaukti kitas dalyvis. 

Rungties metu padėti plaukikui (lydėti baseino kraštu, duoti nurodymus 

ir kt.) negalima. 

Varžybų dalyviams rungties metu draudžiama naudoti bet kokią įrangą, 

kuri didintų greitį, plūdrumą ir kt. (plaukmenis, pirštines, plūdes ir t. t.). 

Leidžiama būti su plaukimo akiniais. 

Negalima trauktis už takų skiriamųjų juostų, laiptelių, vaikščioti dugnu 

ar bet kuriuo būdu padėti įveikti nuotolį. Atsitiktinis tako, sienelės ar 

laiptelių lietimas nelaikomas klaida. Jei dalyvis tik atsistoja ant dugno, bet 

neina juo, jis nediskvalifikuojamas. 

Plaukimo laisvuoju stiliumi taisyklės 

Laisvojo stiliaus rungtyse plaukikai gali plaukti bet kuriuo plaukimo 

būdu bei laisvai jį keisti. Kombinuotosios estafetės arba kompleksinio 

plaukimo laisvuoju stiliumi atkarpą galima plaukti bet kuriuo plaukimo 

būdu, išskyrus nugara, krūtine ir peteliške. 

Posūkiai ir finišas atliekami liečiant baseino sienelę bet kuria kūno dalimi. 

Viso nuotolio plaukimo metu sportininko bet kuri kūno dalis turi būti 

vandens paviršiuje, išskyrus 15 m po starto ir atlikus kiekvieną posūkį, iki 

šio taško galva turi būti išlindusi į paviršių. 

Plaukimo nugara taisyklės 

Nuaidėjus starto signalui ir atlikęs posūkį plaukikas turi plaukti nugara 

visos rungties metu, išskyrus tada, kai daro posūkį. 

Rungties metu vandens paviršiuje visą laiką turi matytis bet kuri plaukiko 

kūno dalis. Visiškai pasinėrus po vandeniu leidžiama plaukti ne daugiau 

kaip 15 metrų po starto ir atlikus kiekvieną posūkį, taip pat finišuojant. 

Posūkiai atliekami liečiant baseino sienelę bet kuria kūno dalimi. Priplaukdamas 

prie sienelės prieš posūkį, sportininkas gali apsiversti ant 

krūtinės, tęsti grybšnį viena arba abiem rankomis ir persiversti pirmyn sukiniui 

atlikti. 

Atsispirti nuo sienelės ir finišuoti reikia gulint ant nugaros. 

--- 60 ---


Plaukimo krūtine taisyklės 

Rungties metu plaukikas turi gulėti ant krūtinės. Pečių juostos linija 

turi būti lygiagreti su vandens paviršiumi. 

Visi rankų judesiai turi būti vienlaikiai ir simetriški, atliekami toje 

pačioje horizontalioje plokštumoje, be jokių pakaitinių judesių. 

Abi rankos vienlaikiu judesiu nuo krūtinės tiesiamos į priekį. Alkūnės 

viso judesio metu turi būti po vandeniu, išskyrus paskutinį grybšnį 

prieš finišą. Grybšnio atgal metu rankos gali judėti po vandeniu arba jo 

paviršiumi. Išskyrus pirmą judesių ciklą atlikus starto šuolį ir posūkį, rankų 

judesio trajektorija negali eiti už klubų linijos. 

Visi kojų judesiai plaukimo metu turi būti vienlaikiai ir simetriški, 

atliekami toje pačioje horizontalioje plokštumoje. Pakaitiniai, delfino ir 

žirkliniai judesiai kojomis yra draudžiami. Kojų smūgio metu pėdos turi 

būti pasuktos į šalis ir judėti atgal. Jeigu pėdos pasirodo vandens paviršiuje, 

tai klaida nelaikoma, bet tolesnis judesys negali priminti delfino judesio 

žemyn. 

Atliekant posūkį ir finišą, sienelė turi būti paliečiama abiem rankom. 

Galvą galima panardinti po vandeniu, atlikus paskutinį judesį rankomis 

prieš paliečiant sienelę. 

Kiekvieno judesių ciklo metu plaukiko bet kuri galvos dalis turi pasirodyti 

vandens paviršiuje. Atlikus startą ir kiekvieną posūkį, atsispyrus nuo sienelės, 

plaukikui, visiškai panirusiam po vandeniu, leidžiama atlikti vieną pailgintą 

grybšnį rankomis ir vieną judesį krūtine kojomis. Rankų judesio pabaigoje 

leidžiamas vienlaikis vertikalus judesys kojomis žemyn. Plaukiko galva turi 

vėl pasirodyti vandens paviršiuje antro rankų grybšnio pirmoje dalyje, iki tos 

akimirkos, kai rankos pasieks plačiausią grybšnio trajektorijos padėtį. 

Plaukimo peteliške taisyklės 

Plaukikas turi gulėti ant krūtinės. Pečių linija turi būti lygiagreti su vandens 

paviršiumi nuo pirmo rankų grybšnio pradžios ir atlikus kiekvieną 

posūkį. Plaukimo metu atsigulti ant nugaros draudžiama. 

Abi rankos vienlaikiu judesiu perkeliamos virš vandens pirmyn, tada 

vienlaikiu judesiu atliekamas grybšnis vandenyje. 

Kojų judesiai atliekami kartu. Leidžiami kojų ir pėdų judesiai vertikalioje 

plokštumoje. Judesio metu kojos gali ir nebūti viename lygyje, tačiau 

atlikti pakaitinius judesius draudžiama. 

Atliekant posūkį ir finišą, sienelę būtina paliesti abiem rankom kartu 

vienu lygiu. 

--- 61 ---


Atlikus startą ir posūkį, leidžiama keletas judesių kojomis ir vienas 

grybšnis rankomis po vandeniu, nerti galima 15 m. Iki tos ribos plaukikas 

turi pasirodyti paviršiuje. Pasilikti paviršiuje būtina iki kito posūkio arba 

finišo. 

Kompleksinio plaukimo taisyklės 

Dalyvis, startuojantis kompleksinio plaukimo rungtyse, nuotolio dalis 

turi plaukti skirtingais plaukimo būdais, keisdamas juos griežtai nustatyta 

tvarka: peteliške, nugara, krūtine ir laisvuoju stiliumi. Nuotolio atkarpa 

laisvuoju stiliumi dažniausiai plaukiamas krauliu, nes taisyklės draudžia 

plaukti būdais, kuriais jau buvo plaukta. 

Baigti kiekvieną nuotolio dalį reikia pagal atitinkamo plaukimo būdo 

technikos taisykles. 

Estafetės plaukimo taisyklės 

Kombinuotosios estafetės dalyviai plaukia skirtingais plaukimo būdais. 

Pirmas etapas yra plaukiamas nugara, antras – krūtine, trečias – peteliške, 

ketvirtas – laisvuoju stiliumi (negalima plaukti tais būdais, kuriais jau buvo 

plaukta). 

Kiekvienas finišuoja pagal tam tikro plaukimo būdo taisykles. 

Laisvuoju stiliumi estafetėse leidžiama plaukti bet kuriuo plaukimo 

būdu, juos keisti, finišuoti, paliečiant senelę bet kuria kūno dalimi. 

Taisyklių pažeidimai, nuobaudos 

1. Varžybų dalyvis arba estafetės komanda, kuri pažeidė starto, finišo, 

posūkio arba nuotolio įveikimo taisykles, diskvalifikuojama. 

2. Protokoluose nurodomi pažeidimai. Šiuo atveju nei rezultatas, nei 

vieta neįskaitomi ir neskelbiami. 

3. Varžybų dalyvis, kuris neatvyko į startą be rimtos priežasties, gali 

būti pašalintas iš tolesnio dalyvavimo varžybose. 

Protestai 

1. Kiekvienos komandos atstovas, jeigu nesutinka su varžybų teisėjų 

sprendimais, gali pareikšti protestą, ne vėliau kaip per 30 min. nuo 

įvykio, kuris yra protesto pagrindas. 

2. Jeigu apie pažeidimą žinoma iki plaukimo pradžios, toks protestas 

turi būti pareikštas iki starto signalo. 

3. Visus protestus nagrinėja varžybų vyriausiasis teisėjas. 

--- 62 ---


Rezultatų nustatymas 

1. Rezultatai nustatomi pagal laiką, kuris fiksuojamas nuo starto signalo 

iki paliečiant finišo sienelę. Laikas registruojamas laikmačiu arba 

elektronine rezultatų fiksavimo įranga. 

2. Rezultatas yra fiksuojamas 0,01 sek. tikslumu. 

3. Jeigu laikmačio duomenys skiriasi nuo plaukikų finišo tvarkos, 

užfiksuotos finišo teisėjų, vieta nustatoma, remiantis finišo teisėjo 

sprendimu. Jeigu antro finišavusio plaukiko laikas bus geresnis už 

pirmojo plaukiko, tai galutinis rezultatas bus jų laikų aritmetinis 

vidurkis. Pavyzdžiui: atitinkamai 53,2 ir 53,0, galutinis rezultatas – 

53,1. Arba: pirmo plaukiko laikas – 53,1 ir antro – 53,0, galutinis 

rezultatas – 53,1. Ši taisyklė taikoma ir kitiems rezultatams nustatyti 

panašiais atvejais. 

Dalyvių skirstymas į plaukimus ir takus 

Vykdant plaukimo varžybas gali būti organizuojami parengiamieji, pusfinalio 

ir finalo plaukimai. Žemesnio rango varžybose (vaikų, atrankinėse, 

kolektyvo, mokyklos) dažniausiai rengiami tik finalo plaukimai. 

1. Jeigu varžybų dalyviai paraiškoje nurodo geriausius savo rezultatus 

per pastaruosius 12 mėn., vyriausiasis sekretorius turi surikuoti 

juos gerėjimo tvarka. Nenurodę savo rezultatų plaukikai laikomi 

lėčiausiais ir įrašomi sąrašo gale. Turinčių vienodus rezultatus arba jų 

nenurodžiusių plaukikų vieta sąraše nustatoma burtų būdu. Parengiamiesiems 

plaukimams dalyviai skirstomi pagal pateiktus rezultatus. 

2. Per kiekvieną plaukimą sportininkui, kurio rezultatas geriausias, 

skiriamas vidurinis takas, kurio rezultatas antras – takas iš kairės, 

kurio rezultatas trečias – takas iš dešinės ir t. t. 

Pavyzdžiui, aštuonių takų baseine takai skirstomi taip: 

Takas 8 7 6 5 4 3 2 1 

Paraiškoje pateiktas dalyvio rezultatas 8 6 4 2 1 3 5 7 

Šešių takų baseine takai skirstomi taip: 

Takas 6 5 4 3 2 1 

Paraiškoje pateiktas dalyvio rezultatas 6 4 2 1 3 5 

3. Kai vykdoma 50 m rungtys (50 m ilgio baseine), teisėjų kolegijos 

nuožiūra, plaukti galima nuo startinio krašto iki apsisukimo krašto 

--- 63 ---


arba nuo apsisukimo krašto iki starto galo. Tai pranešama plaukikams 

prieš startą. Neatsižvelgiant į tai, iš kurios pusės plauks plaukikai, 

jie skirstomi į tuos pačius takus, kaip būtų skirstomi, jeigu jie 

pradėtų ir baigtų nuotolį startiniame krašte. 

Varžybose, kur nevykdomi parengiamieji plaukimai, dalyviai pagal 

pasiektus rezultatus skiriami taip, kad stipriausi startuotų paskutiniame 

rungties plaukime. 

Pastaba. Jeigu yra du ar daugiau plaukimų, plaukti vienu metu turi būti 

paskirti ne mažiau kaip trys dalyviai. 

Vietinėse varžybose plaukimo eilę ir taką dalyviams galima paskirti 

burtų būdu. 

Teisėjų kolegijos sudėtis ir teisėjų pareigos 

Teisėjų kolegijos sudėtis priklauso nuo varžybų masto. Kolegijos sudėtį 

nustato organizacija, vykdanti varžybas. Tačiau turi būti bent jau vyriausiasis 

teisėjas, sekretoriai, startininkas, finišo teisėjas, technikos teisėjas, 

posūkio teisėjas, teisėjai laikininkai, teisėjas prie dalyvių, informatorius. 

Varžybas vykdanti organizacija teisėjų kolegijai priskiria baseino 

komendantą, darbininkus, gelbėtojus, radijo mazgą aptarnaujančius specialistus. 

Vyriausiasis teisėjas 

Vyriausiasis teisėjas turi iš anksto patikrinti varžybų vykdymo vietą, 

įrangos ir būtino inventoriaus parengimą. Kartu su gydytoju, komendantu 

ir sporto bazės administracija jis yra atsakingas už dalyvių ir žiūrovų 

saugumą varžybų metu. 

Vyriausiasis teisėjas skirsto teisėjus pareigomis ir kontroliuoja teisėjų 

darbą, laiduoja, kad visi teisėjai būtų savo darbo vietose. Vyriausiasis 

teisėjas turi teisę pakeisti laiku neatvykusius arba blogai atliekančius savo 

pareigas teisėjus. 

Vyriausiasis teisėjas gali dalyvauti bet kurioje varžybų teisėjavimo srityje, 

rengia teisėjų kolegijos posėdžius prieš varžybas ir po jų, sprendžia 

ginčus (jeigu pateiktas protestas). 

Vyriausiasis teisėjas gali diskvalifikuoti plaukimo dalyvį, kuris nesilaiko 

varžybų taisyklių arba nepaklūsta vyriausiojo teisėjo reikalavimui laikytis 

jų. 

--- 64 ---


Vyriausiasis sekretorius 

Vyriausiasis sekretorius rašo teisėjų kolegijos posėdžio protokolą, rengia 

visą dokumentaciją varžyboms vykdyti (priima dalyvių korteles, vykdo 

burtų traukimą, nustato dalyvių plaukimo tvarką, sudaro starto protokolą), 

rengia einamuosius ir suvestinius varžybų protokolus. Vyriausiasis sekretorius 

atsako už teisingą varžybų dokumentacijos įforminimą. Leidus vyriausiajam 

teisėjui, suteikia žinias apie varžybas spaudos atstovams. Vyriausiasis 

sekretorius vadovauja sekretorių darbui. 

Pasibaigus varžyboms, vyriausiasis teisėjas kartu su vyriausiuoju sekretoriumi, 

teikdamas ataskaitą apie varžybas vykdžiusiai organizacijai, nurodo 

dalyvių ir komandų skaičių, geriausius rezultatus, tam tikrus normatyvus 

įvykdžiusių arba rekordus pasiekusių sportininkų pavardes ir kt. 

Sekretoriai 

Sekretorių skaičius priklauso nuo varžybų masto, dalyvių skaičiaus, 

nugalėtojų nustatymo ir taškų skaičiavimo sistemos. Dažniausiai vienas iš jų 

užrašo dalyvių pasiektus rezultatus, kuriuos diktuoja vyriausiasis laikininkas, 

kitas vertina rezultatus taškais (jeigu varžybose tai numatyta), rikiuoja rezultatus 

į eilę. Kitas sekretorius gali būti atsakingas už suvestinio protokolo 

rengimą ir išspausdinimą. E sant galimybei – rengia protokolo elektroninę 

versiją, suveda į duomenų bazę. 

Varžybų sekretoriai vykdo vyriausiojo sekretoriaus nurodymus. Svar biausias 

sekretoriato darbas – nesuklysti ir laiku nustatyti rungčių nugalėtojus 

ir prizininkus, komandas nugalėtojas (jeigu varžybos komandinės). 

Startininkas 

Startininkas kontroliuoja dalyvius nuo atėjimo į starto vietą iki plaukimo 

pradžios. Jis turi pranešti varžybų vyriausiajam teisėjui apie sąmoningus 

rungties starto delsimo atvejus, nepaklusimą teisėjo nurodymams arba kitus 

tvarkos pažeidimus. Už šiuos veiksmus tik varžybų arbitras (vyriausiasis 

teisėjas) gali diskvalifikuoti sportininką. 

Startininkas turi teisę nuspręsti, ar teisingai atliktas startas, atšaukti jo 

sprendimą gali tik varžybų vyriausiasis teisėjas. Starto signalą startininkas 

duoda, stovėdamas ant šoninio baseino krašto, apie 5 m nuo starto linijos 

taip, kad laikininkai jį gerai matytų, o dalyviai girdėtų. Apie klaidingą 

startą jis praneša vy riausiajam teisėjui, užrašęs ant kortelės nusižengusio 

taisyklėms sportininko tako numerį. 

--- 65 ---


Startas turi būti duodamas pagal taisykles. Startininkas keliais trum pais 

švilpuko signalais duoda dalyviams ženklą rengtis startui (šią komandą 

gali duoti vyriausiasis teisėjas). Vyriausiajam teisėjui davus ženklą (pakelta 

į viršų ranka), jis ilgu švilpuko signalu kviečia dalyvius (leidžia dalyviams), 

plaukiančius laisvuoju stiliumi, peteliške, krūtine, užlipti ant starto 

bokštelio, plaukiančius nugara – įlipti į vandenį. Kita komanda – „Į vietas!“, 

duodama balsu. Starto signalas dažniausiai duodamas specialiu garso 

įrenginiu (sirena), šūviu arba švilpuku. 

Finišo teisėjas 

Finišo teisėjas stebi rungties finišą, stovėdamas ant pakylos ties finišo 

linija, pažymi, kokia tvarka nuotolį baigė dalyviai, tikrina, kad jie taisyklingai 

išliptų iš vandens. 

Finišo teisėjų skaičius priklauso nuo varžybų masto ir takų skaičiaus 

baseine. 

Jeigu yra keli teisėjai – vienas iš jų yra vyriausiasis. 

Finišavimo eiliškumui pažymėti naudojamos kortelės. Jose nurodomas 

plaukimo numeris ir pagal eilę finišavusių sportininkų takų numeriai. 

Baigus kiekvieną plaukimo rungtį vyriausiasis finišo teisėjas surenka iš 

kitų teisėjų korteles su nurodyta nuotolio baigmės tvarka. Pasirašęs galutinį 

finišo protokolą, atiduoda jį varžybų vyriausiajam teisėjui. Žemesnio rango 

varžybose šis protokolas atiduodamas vyriausiajam laikininkui. Pagal finišo 

protokolą diktuojami plaukimo dalyvių pasiekti rezultatai sekretoriui. 

Jeigu varžybose yra elektroninė rezultatų registravimo įranga, tai vyriausiasis 

finišo teisėjas privalo atsižvelgti į jos duomenis. 

Technikos teisėjai 

Technikos teisėjai stebi, kad dalyviai plauktų, laikydamiesi galiojančių 

plaukimo technikos taisyklių, taip pat padeda posūkio teisėjams stebėti, 

kaip sportininkai atlieka posūkius. 

Varžybų metu technikos teisėjai turi būti kiekvienoje šoninėje baseino 

pusėje. 

Apie kiekvieną technikos pažeidimą teisėjai informuoja varžybų arbitrą 

(vyriausiąjį teisėją), užpildo protokolą, kuriame nurodo plaukimo numerį, 

taką, dalyvio pavardę ir taisyklių pažeidimo pobūdį. 

Posūkių teisėjai 

Posūkių teisėjai stebi jiems paskirtuose takuose, ar sportininkai teisingai 

--- 66 ---


at lieka paskutinį grybšnį iki posūkio, sienelės palietimą, posūkį ir pirmąjį 

grybšnį po posūkio. Estafetės plaukimo metu – ar teisingai perduodama 

estafetė. 

Svarbiose varžybose į vieną taką vyriausiasis varžybų teisėjas skiria du 

posūkių teisėjus (abiejose baseino pusėse). Kitose varžybose yra skiriamas 

vienas teisėjas dviem takams priešingoje startui pusėje, o posūkių teisėjų 

pareigas starto pusėje vykdo teisėjai laikininkai. 

Kai plaukiama 800 ir 1500 m, posūkių teisėjai priešingoje startui baseino 

pusėje rodo plaukikams specialias lenteles su skaičiais, kuriuose 

pažymėtas likusių plaukti nuotolių skaičius. Posūkių teisėjai, esantys starto 

pusėje, 800 ir 1500 m rungtyse turi įspėti plaukikus signalu (švilpuku arba 

varpeliu), kai iki finišo per baseiną lieka plaukti du kartus ir dar 5 m. 

Posūkių teisėjas specialiame protokole turi pažymėti plaukimo eilės 

numerį, taką, dalyvio pavardę, apie taisyklių pažeidimus pranešti vyriausiajam 

posūkių teisėjui. Vyriausiasis posūkių teisėjas šias žinias perduoda 

varžybų vyriausiajam teisėjui. 

Vyriausiasis teisėjas laikininkas ir teisėjai laikininkai 

Vyriausiasis teisėjas laikininkas prieš varžybas patikrina laikmačius, 

surašo jų patikrinimo aktą, instruktuoja ir paskirsto teisėjus laikininkus 

į takus, paskiria papildomai vieną arba du laikininkus tam atvejui, jeigu 

plaukimo metu sustotų kurio nors teisėjo laikmatis, patikrina, kaip laikininkai 

geba naudotis laikmačiu. 

Užrašo į dalyvių korteles laikmačių duomenis (pats arba padeda 

padėjėjas), sutikrina teisėjų laikininkų laikmačio duomenis su finišo teisėjų 

protokolu. 

Informuoja startininką (iškelta ranka) apie teisėjų laikininkų pasirengimą 

darbui. 

Teisėjai laikininkai fiksuoja laiką, kurį sugaišta dalyviai, plaukdami 

nuotolį. Paleidžia laikmačius išgirdę startininko signalą, kuris reiškia 

starto pradžią, ir stabdo laiką, kai dalyvis, baigęs nuotolį, paliečia baseino 

sienelę. Laikmačio rodmenys gražinami į nulinę padėtį tik tada, 

kai vy riausiasis laikininkas, patikrinęs duomenis ir juos užrašęs, duoda 

komandą „Laikmatį – į nulinę padėtį!“. 

Teisėjai laikininkai skiriami kiekvienam baseino takui. Svarbiose varžybose 

kiekvienam baseino takui yra skiriami trys teisėjai laikininkai. Kitose varžybose 

gali būti po vieną teisėją laikininką vienam takui ir dar du teisėjai laikininkai, 

kurie fiksuoja pirmo sportininko, įveikusio nuotolį, rezultatą (kiekvieno plau- 

--- 67 ---


kimo). Kai varžybinis nuotolis yra ilgesnis nei 100 m, vienas iš tako teisėjų 

laikininkų fiksuoja laiką, kurį sportininkas sugaišo, plaukdamas nuotolio dalis 

(kas 50 arba kas 100 m). 

Teisėjai laikininkai fiksuoja laiką plaukiko, plaukiančio jam paskirtu 

taku. 

Jeigu varžybose yra elektroninė rezultatų registravimo įranga, rezultatams 

fiksuoti vis tiek reikalingi visi išvardyti teisėjai laikininkai. Elektroninę 

rezultatų registravimo įrangą dubliuoja vaizdo įrašų sistema. 

Jeigu varžybose starto bokštelio pusėje nepaskiriami posūkio teisėjai, jų 

pareigas vykdo teisėjai laikininkai. 

Teisėjas prie dalyvių 

Teisėjas prie dalyvių pagal starto protokolus arba dalyvių korteles tikrina 

plaukimo sudėtį, organizuoja dalyvių išėjimą (arba lydi dalyvius) į 

starto vietą. 

Jis turi informuoti vyriausiąjį teisėją apie dalyvių neatvykimą į startą. 

Jeigu varžybose numatytos dalyvių eitynės ir atidarymo ceremonija, teisėjas 

prie dalyvių rikiuoja sportininkus ir vadovauja eitynėms. 

Teisėjas informatorius 

Skelbia visą su varžybų eiga susijusią informaciją: pristato varžybų dalyvius, 

skelbia asmeninius rezultatus, rekordus, komandinius rezultatus, 

nugalėtojus ir kt. 

Varžybų dokumentacija 

1. Varžybų nuostatai. 

2. Išankstinė varžybų dalyvių paraiška. 

3. Vardinė varžybų dalyvių paraiška. 

4. Techninė varžybų dalyvių paraiška. 

5. Varžybų dalyvių kortelės. 

6. Varžybų starto protokolas. 

7. Varžybų rezultatų suvestinis protokolas. 

3.2. Mankšta vandenyje 

Pastaraisiais metais vis daugiau mankštinimosi formų iš sausumos perkeliamos 

į vandenį. Pratimai šiltame baseino vandenyje teikia daugiau malonumo, 

ne taip vargina, mažina traumų galimybes nei mankštinantis ant 

--- 68 ---


žemės. Kuriamos vis naujos vandens sporto atmainos – tai vandens aerobika, 

bėgimas ristele vandenyje, vandens tai či, pusiausvyros laikymas giliame 

vandenyje, vandens dviračiai ir kt. Mankšta vandenyje – gera fizinio 

aktyvumo forma įvairaus amžiaus sveikiems bei kiek sutrikusios sveikatos 

žmonėms. Mankšta vandenyje rekomenduojama šių asmenų grupėms: 

• Asmenims, kurių laikysena sutrikusi ar vargina nugaros skausmai. 

• Asmenims, kuriuos vargina sąnarių skausmai. 

• Vyresniojo amžiaus žmonėms. 

• Asmenims, turintiems antsvorį. 

• Osteoporozės ligoniams. 

• Sergantiesiems diabetu. 

• Asmenims kuriems išsiplėtusios venos. 

• Nėštumo metu. 

• Gyjantiesiems po traumų. 

3.3. Plaukimo pratybos nėščiosioms 

Pratybos vandenyje – tai puiki fizinio aktyvumo forma mamai ir būsimam 

kūdikiui. Fiziniai pratimai vandenyje padeda nėščiosioms prisitaikyti prie 

vykstančių pokyčių jų organizme. Būsima mama jaučiasi lengvesnė, nes 

van denyje žmogaus kūnas maždaug 10 kartų lengvesnis nei sausumoje. 

Nėštumo metu, augant moters svoriui, keičiasi svorio centras, o kartu ir 

laikysena, todėl nugaros ilgieji bei kojų raumenys persitempia ir nėščiosios 

dažnai skundžiasi nugaros skausmais. Taip pat kinta eisena, darosi sunkiau 

judėti ir išlaikyti pusiausvyrą, tampa riboti klubų sąnarių judesiai. 

Fiziniai pratimai vandenyje naudingesni nei mankšta salėje. Atliekant 

fizinius pratimus vandenyje, kojoms tenka mažesnis krūvis, atsipalaiduoja 

raumenys. Baseine lengviau at liekami dinaminiai pratimai, skirti dubens 

sąnarių paslankumui gerinti, krūtinės ląstos, pilvo, nugaros ir tarpvietės 

raumenims stiprinti. Plaukiant gerėja kraujotaka, stimuliuojama žarnyno 

veikla, didėja dubens dugno elastingumas. Vandenyje išmokstama derinti 

fizinius pratimus ir gilų, ritmingą kvėpavimą bei atpalaidavimą. Baseine 

gerėja motinos ir vaisiaus kraujo apytaka. Mankšta van denyje saugesnė 

negu sausumoje, nes sumažėja traumų tikimybė dėl sausgyslių ir raumenų 

pertempimo (Urbonavičienė, 2004). 

Nėštumo laikotarpiu galimi nedideli kraujospūdžio pokyčiai. J. Katz 

(1995) nurodo, kad šiuo ypatingu metu kraujospūdis gali padidėti 

nuo 25 iki 50 proc. Kartais nėščiajai kraujospūdis gali svyruoti, tačiau 

--- 69 ---


dažniausiai sveikos mo ters kraujospūdis yra normalus, t. y. 120/70 ar 

110/70 mmHg. Plaukiodamos būsimos mamos išvengia padidėjusio arterinio 

kraujospūdžio, kuris skatina kojų venų plėtimąsi. Fiziniai pratimai 

ir plūduriavimas vandenyje silpnina šį reiškinį. 

Nėštumo metu ypač svarbi yra optimali būsimos mamos širdies ir 

kraujagyslių sistemos veikla. Nėščiosios pulso dažnis kiek padidėja, nes 

kraujas iš mamos kūno per placentą keliauja kūdikiui, taip aprūpina 

kūdikį deguonimi ir reikalingomis maisto medžiagomis. Nustatyta, kad 

nėščių moterų, atliekančių fizinius pratimus vandenyje, širdies ritmas 

20 k./min. yra mažesnis, negu sportuojant salėje. Sporto salėje atliekant 

fizinius pratimus, moterų širdies susitraukimų dažnis (toliau ŠSD) yra 

maždaug 140 k./min., tačiau jis gali būti ir didesnis – 150–160 k./min. 

Didesnis ŠSD tinka toms moterims, kurios aktyviai judėjo prieš nėštumą 

ir jo metu (http://pregnancy.about.com). 

Plaukiojant dėl vandens pasipriešinimo ir padidėjusio slėgio nėščiosios 

kūnas pajaučia masažuojamąjį vandens poveikį, dėl to gerėja kraujo apytaka, 

o dėl didesnio fizinio krūvio gerėja ištvermė, didėja fizinis pajėgumas. 

Reguliariai mankštinantis, galima išvengti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos, 

nutukimo. Judant vandenyje nėščios moterys du kartus daugiau suvartoja 

energijos, negu eidamos. Būsimos mamos vaikščiodamos 30 min. suvartoja 

135 kcal, o plaukdamos tą patį laiką – 260 kcal (Tolcerson, 2007). 

J. S. Robledo (1999) nuomone, būsimos mamos gali plaukioti visą 

nėštumo laikotarpį. Pirmą nėštumo trimestrą nėščiajai patartina plaukioti 

20 min. kiekvieną dieną. Tai mažina rytinį pykinimą ir suteikia energijos 

visai dienai. Antrą nėštumo trimestrą taip pat rekomenduojama plaukioti, 

nes vanduo teigiamai veikia nėščios moters sąnarius ir raiščius, mažėja 

traumų tikimybė. Trečiame trimestre moterys gali plaukioti, tik reikėtų 

patogesnių maudymosi kostiumų, kurie nevaržytų judesių. 

Ne visos nėščiosios gali mankštintis. Tai priklauso nuo gyvenimo 

būdo, fizinės būklės, noro judėti ir nuo sveikatos būklės. Prieš pradedant 

mankštintis geriausia pasitarti su gydytoju. Plaukimo pratybos vandenyje 

būsimoms mamoms yra naudingos ne tik jų fizinei, bet ir psichinei sveikatai. 

J. Grigonienės 2006 m. atlikta apklausa parodė, kad nėščiosios gerai 

jaučiasi atlikdamos pratimus vandenyje, pratybos gerina savijautą, suteikia 

žvalumo, kelia nuotaiką ypač kai pratybų metu skamba muzika. 

Nėščiosioms rekomenduojami įvairūs plaukimo būdai (Routi et al., 1998). 

Plaukimas krūtine patartinas kaip lengvas ir kūną atpalaiduojantis plaukimo 

būdas. Jis ypač rekomenduojamas per trečią trimestrą. Plaukiant 

--- 70 ---


krūtine at liekami aktyvūs kojų judesiai, kurių metu gerėja sąnarių paslankumas, 

stiprinami kojų raumenys, didėja tarpvietės elastingumas, kuris 

svarbus gimdant. 

Plaukiant krauliu nerekomenduojama atlikti staigių judesių rankomis 

ir kojomis. Plaukimas nugara yra gana lengvas nėščiosioms, nes veidas yra 

virš vandens ir jos gali laisvai kvėpuoti. 

Plaukimas šonu yra tinkamas visais nėštumo trimestrais. Kvėpavimas 

plau kiant šonu vėliau palengvina gimdymą. 

Vandens temperatūros poveikis nėščiųjų organizmui. Tinkamiausia vandens 

temperatūra baseine nėščiųjų pratyboms yra +26–30°C. Skirtinga vandens 

temperatūra turi įtakos nėščiųjų organizmo fiziologiniams pokyčiams. Kai 

vandens temperatūra +25°C, per šalta, o +34°C temperatūros vandenyje 

moterys gali jausti nuovargį arba pykinimą. Dėl padidėjusio fizinio krūvio 

pratybų metu nėščios moters kūne kaupiasi šiluma. Plaukiant ar atliekant 

mankštą vandenyje vanduo atvėsina kūną greičiau nei mankštinantis salėje. 

Taigi vanduo saugo nėščiąsias nuo perkaitimo, o tai yra naudinga ne tik 

būsimai mamai, bet ir kūdikiui (Routi et al., 1998). Iš kūno į aplinką 

nespėjusi išsiskirti šiluma, gali pakelti nėščiajai kūno temperatūrą iki 39°C. 

Tokia temperatūra yra pavojinga vaisiui. Norint to išvengti, nėščia moteris 

turi laikytis šių patarimų: 

• gerti kuo daugiau skysčių; 

• kontroliuoti ir palaikyti normalų širdies susitraukimo dažnį; 

• atlikti kvėpavimo pratimus; 

• nesimankštinti sirgdama. 

Fizinė veikla nerekomenduojama nėščiosioms, jei: 

• prieš laiką trūkusi membrana; 

• padidėjęs kraujospūdis; 

• gresia gimdymas prieš laiką. 

Tačiau K. C. Allison (2000) laikosi nuomones, kad jeigu nėščiosioms yra 

nors vienas iš šių išvardytų požymių, jos neturėtų gulėti lovoje, o gali mankštintis 

pagal specialią vandens mankštos programą, nes tai saugu tiek jai, tiek vaisiui. 

Chloro kiekio vandenyje poveikis nėščiųjų organizmui. Baseinams dezinfekuoti 

naudojamos cheminės medžiagos, kuriuose daugiausia yra 

chloro. Jis išskiria kancerogeninę tirnalometano medžiagą. Tyrimai parodė, 

kad ši medžiaga gali pakenkti vaisiui ar sukelti gimdymo komplikacijas 

(Duckworth, 2002). Chloras, esantis vandenyje, veikia žmogaus odą ir 

gali reaguoti su kūno priežiūros priemonėmis. Taip pat tirnalometanas 

išgaruoja į baseino aplinką. 

--- 71 ---


Plaukiojant šios cheminės medžiagos patenka į kūną tokiais būdais: 

• susigeria per odą, 

• įkvėpiamas, 

• ar gali patekti į organizmo vidų gurkštelėjus vandens. 

Norint išvengti rizikos, S. Kaur ir kt. (2004) rekomenduoja, kad 

nėščiosios, prieš eidamos į baseiną ir išlipusios iš vandens po pratybų vandenyje 

kruopščiai nusipraustų po dušu, o darbuotojai, valantys baseiną 

chloru, naudotų jo kiek galima mažiau. 

Gimdymas vandenyje. Gimdymas vandenyje yra vienas išs natūralių 

būdų be įtampos išgyventi gimdymą ir gimimą. Būsimiems tėvams jis suteikia 

galimybę sąmoningai patirti nuostabią akimirką, teigiamos energijos 

protrūkį (Smedt, 2004). 

Gimdymas vandenyje moteriai yra lengvesnis, trumpesnis ir patogesnis, 

nes: 

• vandens šiluma atpalaiduoja nėščios moters kūną; 

• vanduo mažina skausmą; 

• moteris mažiau pavargsta, išsenka; 

• vaikas gimsta vandenyje be streso; 

• moterys išvengia gimdymo komplikacijų (Balaskas, 2004; 

Brainin, 2002). 

--- 72 ---


4. Sauga ir pagalba vandenyje 

Vanduo ne tik puiki gamtos dovana, bet ir klastinga stichija, pražudanti 

daugelio žmonių gyvybę. Todėl suprantamas visuomenės rūpinimasis 

žmonių saugumu vandenyje. Norint veiksmingai pagelbėti sau ar suteikti 

pagalbą kitam ištikus nelaimei vandenyje, reikia žinoti, kaip elgtis. Įvairiose 

pasaulio šalyse veikiančios skęstančiųjų gelbėjimo draugijos ir klubai aktyviai 

vykdo edukacines programas, skirtas jaunimui ir suaugusiesiems 

mokyti, kad jie mokėtų suteikti reikalingą pagalbą. 

Kaip rodo sukauptos žinios, organizuotai skęstančius gelbėti imta XVIII a. 

pradžioje, o pirmoji skęstančiųjų gelbėjimo draugija buvo įkurta 1767 m. Amsterdame. 

Vėliau tokios draugijos buvo įkurtos Anglijoje, Vokietijoje, Australijoje, 

Italijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Jų iniciatyva prie vandens telkinių 

žmonių gyvybei pavojingose vietose atsirado parengtų gelbėjimo priemonių. 

XIX a. pabaigoje gelbėjimo draugijos buvo įkurtos daugelyje išsivysčiusių šalių. 

Jau tada nacionalinės gelbėjimo draugijos siūlė koordinuoti šių organizacijų 

darbą tarptautiniu mastu. 

Prancūzijos gelbėjimo organizacija – Marselio Viduržemio jūros gyvybės 

gelbėjimo institutas 1878 m. sušaukė pirmąjį pasaulyje gelbėjimo draugijų 

atstovų kongresą, kuriame buvo siūlyta įsteigti tarptautinę organizaciją 

ir su burti visas žmonių gyvybės gelbėjimo draugijas. Anuomet tai buvo 

didžiulis laimėjimas. Prancūzijos gelbėjimo draugijos vadovo Piteto iniciatyva 

1910 m. įvyko steigiamasis kongresas ir buvo įkurta Tarptautinė 

gyvybės gelbėjimo federacija. Kongrese dalyvavo Anglijos, Belgijos, Danijos, 

Prancūzijos, Liuksemburgo, Šveicarijos ir Tuniso atstovai, pritarimus 

atsiuntė Ispanija ir Italija. 

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė Federacijos veiklą, tačiau po karo 

ji buvo atgaivinta. Pradžioje Federacija rūpinosi žmonių saugumu ne tik 

vandenyje, bet ir keliuose, kalnuose ir pan. Antrasis pasaulinis karas vėl 

nutraukė Federacijos veiklą ir tik 1951 m. Kanuose (Prancūzija) įvykusiame 

kongrese, kuriame dalyvavo dvidešimt dviejų šalių atstovai, Federacija vėl 

buvo atkurta. 1952 m. ši organizacija pradėta vadinti Tarptautine gyvybės 

gelbėjimo, pagalbos teikimo ir taikomojo sporto federacija. 

--- 73 ---


Svarbiausi federacijos tikslai: 

• stiprinti ir remti visas organizacijas, kurios vienaip ar kitaip padeda 

gelbėti žmonių, ypač skęstančiųjų, gyvybę; 

• tobulinti pagalbos metodus; 

• psichologiškai ir praktiškai rengti kiekvieną žmogų galimam atvejui, kai 

reikės nedvejojant, nesitikint materialinės naudos padėti patekusiajam į 

nelaimę. 

Viena svarbiausių veiklos rūšių siekiant sumažinti nelaimingų 

atsitikimų vandenyje skaičiui – prevencinė veikla – mokymas saugiai elgtis 

paplūdimyje ir maudytis vandens telkinyje. Plaukiojant ar maudantis 

būtina žinoti saugaus elgesio vandenyje taisykles ir laikytis jų: 

• Nemokėdamas plaukti, neik į vandenį giliau kaip iki krūtinės. 

• Atvėsk prieš maudydamasis, jei esi labai įkaitęs saulėje, ir palik 

vandenį tuojau pat, kai pradėsi šalti (žvarbti). 

• Nesimaudyk ką tik pavalgęs – luktelėk apie 1–2 valandas. 

• Nepažįstamas vandens telkinio dugnas gali kelti pavojų. 

• Nešok į vandenį žemyn galva, jei vanduo negilus ir neskaidrus. 

Apsižiūrėk, ar vieta, į kurią rengiesi šokti, yra laisva. 

• Venk pelkėto ir augalais užžėlusio vandens. 

• Neplauk ir nesimaudyk už perspėjamųjų ženklų, šalia plaukiojančių 

motorinių valčių, vandens motociklų, laivų kelių, užtvankų, tiltų 

atramų. 

• Maudytis lyjant ir perkūnijos metu yra pavojinga. 

• Nepervertink savo jėgų ir mokėjimo plaukti atvirame vandenyje. 

Upėje ir jūroje būk atsargus, nes gali būti povandeninių srovių. 

• Plaukioti ant pripučiamų čiužinių, žaislų ir automobilių kamerų yra 

pavojinga. 

• Plaukimas ir maudymasis jūroje net esant 1–3 balų banguotumui 

yra pavojingas. 

• Stebėk besimaudančius, ypač mažamečius vaikus, nepalik jų be 

priežiūros vandenyje ir prie jo. 

• Nepersikaitink saulėje. 

• Užterštas vanduo! Nesimaudyk užterštame ir neatitinkančiame higienos 

reikalavimų vandenyje. 

• Nesimaudyk apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų kvaišalų. 

• Nešauk pagalbos, jei iš tikrųjų nesi pavojuje, bet padėk kitam, jei 

tavo pagalba labai reikalinga. 

• Būk atsargus ant užšalusių vandens telkinių: 

--- 74 ---


• Žiūrėk, ar ledas tvirtas, ar nėra properšų, nevaikščiok ant ledo 

vienas; 

• jeigu įlūžai, nepanikuok ir šaukis pagalbos, stenkis įsikibti į eketės 

kraštą; 

• eigu įlūžo tavo draugas, šaukis pagalbos ir nepalik jo nelaimėje, tačiau 

pats nepulk prie jo, nes ir tu gali įlūžti. Šliaužk artyn tik įsitikinęs, kad 

gali išsilaikyti ant ledo. Stenkis paduoti draugui virvę arba lazdą. 

Žmonės, patekę į kritinę padėtį vandenyje, iš baimės dėl savo gyvybės 

patiria psichinę įtampą. Baimė nuskęsti – svarbiausia psichinio šoko, dėl 

kurio plaukikas gali žūti, priežastis. Vadinasi, žmonių saugumas vandenyje 

– yra ir psichologinė problema. Žmogus, patekęs į sudėtingą padėtį 

vandenyje, turėtų mokėti valdytis, nesutrikti, nepulti į paniką, bet ramiai 

gelbėtis arba kantriai laukti pagalbos. 

Sutraukus raumenis mėšlungiui, užspringus vandeniu, esant blogam matomumui, 

gavus traumą, ir t. t., reikia mokėti išsilaikyti vandens paviršiuje 

kuo mažiausiomis pastangomis ir ilsėtis vandenyje. 

Pavargus. Jei plaukiant išseko jėgos, pirmiausia būtina įtikinti save, kad 

galima išsilaikyti vandens paviršiuje, tik reikia pailsėti. 

Jeigu nėra bangų, geriausias poilsio būdas – gulėti ant nugaros. Kad kūnas 

būtų horizontalioje padėtyje, patartina giliai įkvėpti, iškelti rankas virš galvos, 

praskėsti kojas. Įkvėpimas turi būti trumpas, bet gilus, iškvėpimas – ilgas (lėtas). 

Norint pailsėti, reikia atsipalaiduoti ir nejudėti. Jeigu kojos pradeda grimzti 

žemyn, galima pabandyti sulenkti rankas taip, kad plaštakos būtu išnirusios iš 

vandens. Jeigu tai nepadeda – sulenktas per alkūnes rankas sudėti už galvos ir 

lėtai keliant arba nuleidžiant alkūnes rasti pusiausvyros padėtį. 

Nejudant galima ilsėtis ir vertikalioje padėtyje. Šis būdas daugiau taikomas, 

kai oras ramus, arba tuo atveju, jei neįmanoma išsilaikyti horizontalioje 

padėtyje, nes grimzta kojos. Vertikalioje padėtyje ilsėtis sunkiau 

nei ant nugaros. Taip labai greitai pavargsta kaklo raumenys, nes 

kvėpuojant galva atlošta atgal. 

Prasidėjus mėšlungiui prarandama galimybė atlikti veiksmingus plaukimo 

judesius. Esant toli nuo kranto, tai gali būti labai pavojinga. Paprastai 

raumenų nuovargis atsiranda dėl gana ilgo neracionalių (palyginti su taisyklinga 

plaukimo technika) judesių atlikimo, kai raumenys yra nuolat 

įtempti ir nėra atsipalaidavimo fazės. Šiuo atveju patartina pakeisti plaukimo 

būdą, paskui ištempti sutrauktą raumenį. 

Jei mėšlungis traukia rankos raumenis, būtina atsigulti ant nugaros, 

iškelti ranką virš vandens, suspausti plaštaką į kumštį, vėl ištiesti. Jeigu 

--- 75 ---


mėšlungis traukia abiejų rankų raumenis, reikia atsigulti ant nugaros, 

iškelti abi rankas virš vandens, ir sudėjus plaštakas spausti vieną į kitą. 

Jeigu mėšlungis traukia šlaunies arba blauzdos raumenis, reikia atsigulti 

ant nugaros, kelį pritraukti prie pilvo, paimti koją už pėdos ir stipriai patraukti 

į save. Jeigu mėšlungis traukia abi kojas – patartina abu kelius lenkti 

prie krūtinės ir vėl ištiesti. Jeigu mėšlungis traukia pėdą, reikia išsitiesus 

lenkti pėdą į viršų. Paskui būtina pamasažuoti raumenis ir lėtais judesiais 

plaukti kranto link. 

Netikėtai atsidūrus giliame vandenyje (iškritus iš valties, patekus 

į duobę ir nesiekiant dugno kojomis) gresiant pavojui nereikia sutrikti, 

išsigąsti, reikia nesiblaškyti ir tuščiai neeikvoti jėgų. Būtina iš karto 

įkvėpti kuo daugiau oro, išsitiesti ant krūtinės ar ant nugaros ir stengtis 

išsilaikyti vandens paviršiuje, šauktis pagalbos ir laukti jos. Apvirtus 

valčiai, nereikėtų jos palikti, o įsikibus į ją laukti pagalbos, nes silpnai 

plaukiantysis gali nepasiekti kranto. Mokantysis plaukti turėtų nepanikuoti 

ir pailsėdamas ant nugaros plaukti kranto link. 

Įkritus į vandenį su apranga tinkamiausi plaukimo būdai, nereikalaujantys 

rankas iškelti iš vandens (krūtine, šonu). Rankų ir kojų judesiai 

turi suteikti kūnui horizontalią padėtį, įkvėpus galva visiškai nusileidžia į 

vandenį. 

Sušlapę drabužiai trukdo judėti ir kvėpuoti, mažina plūdrumą, didina 

vandens pasipriešinimą plaukikui judėti į priekį. Dėl to būtina nusivilkti 

viršutinius drabužius ir nusiauti avalynę. Šaltame vandenyje visiškai nusirengti 

nepatartina, nes drabužiai šiek tiek saugo nuo peršalimo. 

Rengtis reikia tokia tvarka: 

• nusivilkti striukę, švarką (atsisegus sagas, nuleisti rankas ir irtis vien 

kojomis – vanduo nutrauks švarką); 

• nusiauti batus ir kojines panėrus po vandeniu; 

• nusimauti kelnes, sijoną plaukiant ant nugaros ir iriantis vien kojomis; 

• marškiniai nusivelkami suraitant juos ir nusimaunant juos per galvą 

iš priekio užpakalin. 

Patekus į dumblyną ar į vandens augalus, reikia atsigulti ant nugaros 

ir lėtais, ramiais judesiais plaukti kranto link. 

Užspringus reikia ramiai gultis ant nugaros, ištiesti ir atpalaiduoti 

rankas, pamažu judinti kojas, atsikosėti, išlyginti kvėpavimą. 

Pagavus stipriai upės srovei, reikia plaukti pasroviui, palengva artinantis 

į krantą. 

--- 76 ---


Kai jūros bangos didelės, maudytis pavojinga, sunku išplaukti į krantą, 

nes bangos mūšos zonoje neleidžia atsikvėpti. Todėl plaukiant į krantą ir 

pasiekus mūšos zoną, reikia laukti, kol atsiras dviejų ar trijų mažesnių 

bangų eilė ir tada staigiai plaukti į krantą. Plaukiama šonu arba krūtine, 

įkvepiant per šoną nuo ateinančios bangos. 

Įkritus į šaltą vandenį reikia žinoti, kad judesiai ir blaškymasis skatina 

organizmo atšalimą. Ramybės būklė – taip pat. Norint to išvengti, reikia 

stengtis neprarasti savitvardos, bereikalingais judesiais neeikvoti jėgų. 

Ramūs plaukimo judesiai atitolina pavojų atšalti. 

Šaltame vandenyje nelaimės atveju reikia saugoti nuo atšalimo galvą 

(stengtis, kad galva nesušlaptų) ypač pakaušį, nes krinta kraujospūdis, 

ištinka šalčio šokas ir netenkama sąmonės. 

Įlūžus ledui reikia stengtis nepalysti po juo, neprarasti savitvardos. 

Jeigu ledas plonas, remiantis į jį ištiestomis rankomis, alkūnėmis laužtis iki 

storesnio ledo arba net iki kranto. 

Įkritus į eketę tiesias rankas padėti ant ledo į tą pusę, iš kur ateita, 

atčiuožta ar atvažiuota, ir lengvai atsispiriant kojomis, visu kūnu ropštis 

ant ledo. Išlipus negalima nei klauptis, nei stotis. Riekia atsargiai šliaužti 

kuo toliau nuo įlūžimo vietos. 

Svarbu patekus į nemalonią padėtį vandenyje mokėti įveikti baimę, 

stresą, sutelkti vidinę energiją paprastais savitaigos būdais – t. y. kuo 

griežčiau sau įsakyti: „Gana bijoti!“, „Tvardykis!“, „Aš galiu tai padaryti!“ 

ir pan. Yra žinoma nemažai pavyzdžių, kai savitvarda padėjo nugalėti 

žmonėms vandens stichiją. 

--- 77 ---


Literatūra 

Allison, K. C. (2000). Viskas apie moters sveikatą. Vilnius: Algarvė. P. 410–411, 

400–402. 

Armstrong, N., Welsman, J. (1997). Young people and physical activity. Oxford: 

Oxford University Press. 

Balaskas, J. (2003). The benefits of giving birth in water are well known – here 

are the facts. Prieiga per internetą: http://www.activebirthcentre.com/pb/ 

wbbenefitsofwaterbirth.shtml 

Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. (2003). 

Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. 

Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. (2003). 

Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. 

Brainin, K. (2002). Active Birth Pools have been proven to help women have shorter, 

easier and more comfortable labours. Active birth centre [interaktyvus]. Prieiga per 

internetą: http://www.activebirthcentre.com/bp/poolsales.shtml 

Duckworth, L. (2002). Swimming pools‚ can be treat to pregnancy. The National 

Cancer Institute in Bethesda [interaktyvus]. 2002. Prieiga per internetą: http:// 

www.purewatergazette.net/swimmingpools.htm 

Exercise and fitness during pregnancy. Pregnancy info [interaktyvus]. 2001. Prieiga per 

internetą: http://www.pregnancy-info.net/pregnancyexercise.html 

Katz, J. (1995). Water Fitness During Your Pregnancy. Human Kinetics. City 

University of New York. P. 3–7, 30–39, 49–62, 66–77. 

Kaur, S., Nieuwenhuijsen, M. J., Ferrier, H., Steer, P. (2004). Exposure of pregnant 

women to tap water related activities. Occup Environ Med, 61, 454–460. 

Lietuvos 7–80 metų amžiaus gyventojų požiūris į kūno kultūros pratybas, sportą ir 

sportavimo įpročiai: sociologinio tyrimo rezultatai. (2007). Vilnius: Lietuvos sporto 

informacinis centras. 

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. I−X klasės. (1997). 

Vilnius: LR Švietimo ir mokslo ministerija. 

Lietuvos sporto objektų plėtros 2006–2013 m. strategija. (2006). Vilnius: KKSD. 

Pregnancy Fitness and Exercise. (2007). Prieiga per internetą: http://pregnancy. 

about.com/od/stayinghealthy/a/pregfitness.htm. 

Rivara, F. P., Mock, C. (2005). The 1,000,000 lives. Champaign Inj. Prev.,11, 

321–323. 

--- 78 ---


Robledo, J. S. (1999). Swimming: Why it‘s so good for you during pregnancy.. 

Prieiga per internetą: http://www.babycenter.com/refcap/pregnancy/ 

pregnancyfitness/7822.html 

Routi, R. G., Morris, D. M., Cole, A. J. (1992). Aquatic rehabilitation. Lippincott 

Williams and Wilkins. P. 173–174, 176, 178–179. 

Sethi, D., Koupilova, I., Leon, D., McKee, M., Zwi, A. (2000). Childhood injuries 

in Central and Eastern Europe and Newly Independent States. Injury Prevention 

and Control. 5th World Conference. Abstracts. New Dehli. 

Skyrienė, V., Tarūtienė, S. (2004). Mokome ir saugiai elgtis vandenyje: mokomoji 

knyga. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras. 

Smedt, Y. (2003). AQUARIUS – Belgijos vandeninių gimdymų perlas. Vaikas.lt 

[interaktyvus]. 2003. Prieiga per internetą: http://www.vaikas.lt/gimtis/gimdymas/ 

vandenyje/gg_vand_s03.htm 

Sporto statistika. (2006). Prieiga per internetą: http://www.kksd.lt 

Sporto terminų žodynas. (2002). T. 1. 2-asis patais. ir papild. leid. Parengė S. 

Stonkus. Kaunas: LKKA. 

Statkevičienė, B., Petrovas, A. (2004). Nelaimingų atsitikimų Lietuvos atviruose 

telkiniuose per 1997–2002 metus analizė. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 3(53), 

p. 58–64. 

Strukčinskienė, B., Bartkevičius, E., Žičkutė, J., Dudzevičius, J. (2002). Vaikų 

ir paauglių mirtingumo nuo sužeidimų dinamika Lietuvoje 1970–2000 metais. 

Sveikatos mokslas, 7, 2–5. 

Torkelson, C. (2007). In the swim of things. Pregnancy today [interaktyvus]. Prieiga 

per internetą: http://pregnancytoday.com/reference/articles/swimthings.htm 

Urbonavičienė, E. (2004). Mankšta – nėštumas – sveikata. Prieiga per internetą: 

http://mama.takas.lt 

World Health Organization. The Injury Chartbook: A graphical overview of the global 

burden of injuries. (2002). Geneva. 

World Health Statistics Annual, 1996. (1998). WHO, Geneva. 

Булгакова, Н. Ж. (1999). Плавание. Москва: Физкультура и спорт. 

Григонене, Й. Я., Скирене, В., Кайрявичене, В. (2006). Аквафитнесс, 

как средство повышения физической активности беременных женщин. 

Педагогiка, психологiя та медико-бiологiчнi проблеми фiзичного виховання 

i спорту: науковa монографiя за редакцiєю проф. Єрмакова С. С. Харкiв. 

C. 28–30. 

Сычев, А. В., Антанюк, С. Д., Грибнев, В. А., Королев, С. А. (2004). 

Физкультурная образованность родителей детей дошкольного возраста 

имеющих особые образовательные потребности. Физическая культура: 

воспитание, образование, тренировка, 2. 

Ягодин, В. В. (2004). Семейное физическое воспитание как народная 

традиция. Физическая культура: воспитание, образование, тренировка, 3. 

--- 79 ---

Kūno kultūros ir sporto departamentas 

Prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

mokymas plaukti: realijos ir perspektyvos 

Mokomoji knyga 

Sudarytoja Ilona Judita Zuozienė 

Redaktorė Genovaitė Irtmonienė 

Dizainerė Lina Juršytė 

Užsakymas 246 

Leido Lietuvos sporto informacijos centras, Žemaitės g. 6, LT-03117 Vilnius 

Spausdino UAB Petro ofsetas, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius

MOKYMAS PLAUKTI: realijos ir perspektyvos - Lietuvos sporto ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?