diferencijuoto ir nuotolinio mokymo elementų taikymas matematikos ...

2. Empiriniai metodai (stebėjimas, pokalbiai, anketavimas, testavimas).
3. Pedagoginis eksperimentas.
4. Tyrimo duomenų analizė.
2. Teorinis tyrimo pagrindimas
2.1. Diferencijavimas ir individualizavimas
Remiantis terminų žodynu, žodis ,,diferencijuoti“ reiškia – skirti, skaidyti, skirstyti pagal tam tikrus požymius;
,,atsižvelgti į skirtumus“; ,,kelti skiriamuosius požymius“, o žodžio ,,individualizuoti reikšmė“ – ,,rasti, iškelti
individualius bruožus, savybes“.
Diferencijavimas – ugdymo turinio pritaikymas skirtingo sugebėjimų lygio mokiniams (E. Motiejūnienė).
Diferencijavimui pritaikomi: mokymo turinys, mokymo ir mokymosi metodai, vertinimo būdai. Diferencijavimas
vyksta suskirstant klasės mokinius į grupes pagal gebėjimų lygį ir suskirstant mokinius į mišrias įvairių gebėjimų
grupes, kuriose daugiau gebantys mokiniai padeda mažiau patyrusiems.
Pasak dr. E. Motiejūnienės, individualizavimas – principas, reiškiantis, jog ugdymo turinio dėmenys: gebėjimų
lygiai, priemonės (vadovėliai ir kt.), mokymo ir mokymosi bei vertinimo metodai pritaikomi taip, kad atitiktų kiekvieno
mokinio gabumus, poreikius, polinkius, mokymosi stilius, veiklos tempą ir kt.
Diferencijavimas, kaip teigia G. Petty, tai pasitelkimas tokių metodų, kuriais prisiderinama prie kiekvieno
mokinio skirtybių ir taip užtikrinami visų mokinių pasiekimai. Mokytojas parenka skirtingą veiklą, darbo būdus,
medžiagą, turėdamas galvoje skirtingus mokinių ugdymosi poreikius, mokytojas keičia tempą, pritaiko turinį,
programinės medžiagos pateikimo lygį ir metodą. Diferencijavimas reiškia efektyvų mokymą (Petty G. 2006)
Diferencijuojant mokymo metodai specialiai pritaikomi taip, kad aktyviai dalyvautų ir silpnesnieji, ir
mokymosi motyvacijos stokojantys mokiniai. Mokiniai turėtų tobulėti dalyvaudami situacijose, kuriose, atsižvelgiant į
individualius jų poreikius, sudaroma galimybė jaustis visaverčiu bendraamžiu grupės nariu.
Diferencijavimas – tai mokymo, atsižvelgiant į skirtingą patirtį, galimybes, poreikius ir interesus principas.
Koks gali būti diferencijavimas?
1. Mokymas klasėje (mokiniai dirba individualiai). Tai individualus metodų, mokymo būdų, instrukcijų,
užduočių, laiko, skirto užduočiai atlikti, mokomosios medžiagos, rezultatų, tikslų ir pan. diferencijavimas.
Pvz., instrukcijų individualizavimas, dalomosios medžiagos...
2. Teminis mokymas (mokiniai dirba grupėmis). Mokytojas parenka skirtingas užduotis mokiniams,
nagrinėjantiems bendrą temą. Juos galima suskirstyti į grupes pagal gebėjimus, pagal mokymosi stilių, į
paramos komandas ir pan. Kiekvienas iš mokinių veikia pagal savo galimybes.
3. Projektinis mokymas. Gali būti derinami įvairūs dalykai. Paskirstoma užduotimis ir darbais pagal
gebėjimus.
Diferencijuojama gali būti ugdomoji veikla, mokomoji medžiaga, interesai, užduočių atlikimo laikas ir kt.
Šiuolaikinio ugdymo diferencijavimas išsamiai apibūdinamas bendrojo ugdymo programose:
1. Ugdymo diferencijavimas – tai yra ugdymo tikslų, uždavinių, mokymo ir mokymosi turinio, metodų,
mokymo(si) priemonių, mokymosi aplinkos, vertinimo pritaikymas mokinių skirtybėms. Jo tikslas –
sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui sėkmingiau mokytis.
2. Mokiniai skiriasi turima patirtimi, motyvacija, interesais, siekiais, gebėjimais, mokymosi stiliumi,
pasiekimų lygiu ir kt., tai lemia skirtingus mokymosi poreikius. Diferencijuotu ugdymu atsižvelgiama į
šiuos poreikius pritaikant mokiniui mokymosi uždavinius ir užduotis, ugdymo turinį, metodus,
mokymo(si) priemones, tempą ir skiriamą laiką. Diferencijuotas ugdymas taip pat kompensuoja brendimo,
mokymosi tempo netolygumus, atsirandančius mokinių amžiumi grįstoje vertikalaus skirstymo klasėmis
sistemoje.
Diferencijavimas gali būti taikomas:
1. mokiniui individualiai;
2. mokinių grupei;
3. tam tikriems tikslams pasiekti (pvz.: pasiekimų skirtumams mažinti, gabumams plėtoti, skirtingoms
mokymosi strategijoms įgyvendinti);
4. tam tikroms veikloms atlikti (projektiniai, tiriamieji mokinių darbai, darbo grupės), kurią galima sudaryti
iš mišrių arba panašių polinkių, interesų mokinių (BUP, 2008).
2.2. Savarankiškas diferencijuotas ugdytinių darbas
Vienas iš svarbiausių diferencijuoto mokymo uždavinių – skatinti mokinio savarankiškumą. Šis uždavinys
pasiekiamas savarankišku mokymusi ir savimoka [1].
Savarankiškumas reiškia, kad ugdytinio veikla yra aktyvi, kryptinga (turi stiprų pažinimo poreikį, interesą,
motyvus, nuostatas ir kt.), pedagogo kontroliuojama ir vyksta jam padedant, kai atliekamos mokomosios, tiriamosios ir
savišvietos užduotys.
Rašydama apie savarankišką darbą, S. Valatkienė (1990) pažymi, kad jį reikėtų suprasti kaip daugiaplanę
savarankišką besimokančiojo veiklą. Tai būtų ir darbas su vadovėliu ar kita mokomąja ir moksline literatūra, su
70