diferencijuoto ir nuotolinio mokymo elementÅ³ taikymas matematikos ...

More documents

Recommendations

Info

2. Empiriniai metodai (stebėjimas, pokalbiai, anketavimas, testavimas). 3. Pedagoginis eksperimentas. 4. Tyrimo duomenų analizė. 2. Teorinis tyrimo pagrindimas 2.1. Diferencijavimas ir individualizavimas Remiantis terminų žodynu, žodis ,,diferencijuoti“ reiškia – skirti, skaidyti, skirstyti pagal tam tikrus požymius; ,,atsižvelgti į skirtumus“; ,,kelti skiriamuosius požymius“, o žodžio ,,individualizuoti reikšmė“ – ,,rasti, iškelti individualius bruožus, savybes“. Diferencijavimas – ugdymo turinio pritaikymas skirtingo sugebėjimų lygio mokiniams (E. Motiejūnienė). Diferencijavimui pritaikomi: mokymo turinys, mokymo ir mokymosi metodai, vertinimo būdai. Diferencijavimas vyksta suskirstant klasės mokinius į grupes pagal gebėjimų lygį ir suskirstant mokinius į mišrias įvairių gebėjimų grupes, kuriose daugiau gebantys mokiniai padeda mažiau patyrusiems. Pasak dr. E. Motiejūnienės, individualizavimas – principas, reiškiantis, jog ugdymo turinio dėmenys: gebėjimų lygiai, priemonės (vadovėliai ir kt.), mokymo ir mokymosi bei vertinimo metodai pritaikomi taip, kad atitiktų kiekvieno mokinio gabumus, poreikius, polinkius, mokymosi stilius, veiklos tempą ir kt. Diferencijavimas, kaip teigia G. Petty, tai pasitelkimas tokių metodų, kuriais prisiderinama prie kiekvieno mokinio skirtybių ir taip užtikrinami visų mokinių pasiekimai. Mokytojas parenka skirtingą veiklą, darbo būdus, medžiagą, turėdamas galvoje skirtingus mokinių ugdymosi poreikius, mokytojas keičia tempą, pritaiko turinį, programinės medžiagos pateikimo lygį ir metodą. Diferencijavimas reiškia efektyvų mokymą (Petty G. 2006) Diferencijuojant mokymo metodai specialiai pritaikomi taip, kad aktyviai dalyvautų ir silpnesnieji, ir mokymosi motyvacijos stokojantys mokiniai. Mokiniai turėtų tobulėti dalyvaudami situacijose, kuriose, atsižvelgiant į individualius jų poreikius, sudaroma galimybė jaustis visaverčiu bendraamžiu grupės nariu. Diferencijavimas – tai mokymo, atsižvelgiant į skirtingą patirtį, galimybes, poreikius ir interesus principas. Koks gali būti diferencijavimas? 1. Mokymas klasėje (mokiniai dirba individualiai). Tai individualus metodų, mokymo būdų, instrukcijų, užduočių, laiko, skirto užduočiai atlikti, mokomosios medžiagos, rezultatų, tikslų ir pan. diferencijavimas. Pvz., instrukcijų individualizavimas, dalomosios medžiagos... 2. Teminis mokymas (mokiniai dirba grupėmis). Mokytojas parenka skirtingas užduotis mokiniams, nagrinėjantiems bendrą temą. Juos galima suskirstyti į grupes pagal gebėjimus, pagal mokymosi stilių, į paramos komandas ir pan. Kiekvienas iš mokinių veikia pagal savo galimybes. 3. Projektinis mokymas. Gali būti derinami įvairūs dalykai. Paskirstoma užduotimis ir darbais pagal gebėjimus. Diferencijuojama gali būti ugdomoji veikla, mokomoji medžiaga, interesai, užduočių atlikimo laikas ir kt. Šiuolaikinio ugdymo diferencijavimas išsamiai apibūdinamas bendrojo ugdymo programose: 1. Ugdymo diferencijavimas – tai yra ugdymo tikslų, uždavinių, mokymo ir mokymosi turinio, metodų, mokymo(si) priemonių, mokymosi aplinkos, vertinimo pritaikymas mokinių skirtybėms. Jo tikslas – sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui sėkmingiau mokytis. 2. Mokiniai skiriasi turima patirtimi, motyvacija, interesais, siekiais, gebėjimais, mokymosi stiliumi, pasiekimų lygiu ir kt., tai lemia skirtingus mokymosi poreikius. Diferencijuotu ugdymu atsižvelgiama į šiuos poreikius pritaikant mokiniui mokymosi uždavinius ir užduotis, ugdymo turinį, metodus, mokymo(si) priemones, tempą ir skiriamą laiką. Diferencijuotas ugdymas taip pat kompensuoja brendimo, mokymosi tempo netolygumus, atsirandančius mokinių amžiumi grįstoje vertikalaus skirstymo klasėmis sistemoje. Diferencijavimas gali būti taikomas: 1. mokiniui individualiai; 2. mokinių grupei; 3. tam tikriems tikslams pasiekti (pvz.: pasiekimų skirtumams mažinti, gabumams plėtoti, skirtingoms mokymosi strategijoms įgyvendinti); 4. tam tikroms veikloms atlikti (projektiniai, tiriamieji mokinių darbai, darbo grupės), kurią galima sudaryti iš mišrių arba panašių polinkių, interesų mokinių (BUP, 2008). 2.2. Savarankiškas diferencijuotas ugdytinių darbas Vienas iš svarbiausių diferencijuoto mokymo uždavinių – skatinti mokinio savarankiškumą. Šis uždavinys pasiekiamas savarankišku mokymusi ir savimoka [1]. Savarankiškumas reiškia, kad ugdytinio veikla yra aktyvi, kryptinga (turi stiprų pažinimo poreikį, interesą, motyvus, nuostatas ir kt.), pedagogo kontroliuojama ir vyksta jam padedant, kai atliekamos mokomosios, tiriamosios ir savišvietos užduotys. Rašydama apie savarankišką darbą, S. Valatkienė (1990) pažymi, kad jį reikėtų suprasti kaip daugiaplanę savarankišką besimokančiojo veiklą. Tai būtų ir darbas su vadovėliu ar kita mokomąja ir moksline literatūra, su 70
žinynais, žodynais ir kitais informaciniais leidiniais, taip pat ir planavimas, konspektavimas, rašinių, referatų rengimas, įvairių užduočių atlikimas per pratybas ir laboratorinius darbus, praktiką ir t. t. Taigi besimokančiojo savarankiškas darbas yra ta veikla, kuri: 1. padeda pasiekti žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygį, būtiną konkrečiai didaktinei užduočiai atlikti; 2. ugdo tokius mokėjimus ir įgūdžius, kurie įgalina didinti mokymo proceso savarankiškumą; 3. padeda susiformuoti atitinkamą psichologinę nuostatą pažintinei veiklai; 4. sudaro palankias sąlygas mąstymo procesams tobulinti; 5. vyksta pedagogui tiesiogiai nedalyvaujant, tik konsultuojant. Kai kurie autoriai savarankiškus darbus siūlo organizuoti dviem lygiais: 1) darbai, skirti besimokančiųjų protinei veiklai, mokėjimams ir įgūdžiams formuoti ir 2) kūrybiniam aktyvumui ugdyti. Dažniausiai skiriami tokie savarankiško darbo tipai: 1. neproduktyvūs darbai (kopijavimas ir kt.); 2. reproduktyvūs darbai (pratimų atlikimas, taisyklių kartojimas, eilėraščių atgaminimas ir kt.); 3. produktyvūs darbai (planų, konspektų sudarymas, sisteminimas, naujo tipo uždavinių sprendimas, naujų žodžių mokymasis ir kt.); 4. kūrybiniai darbai (kuriama nauja) [1]. Organizuojant tokią savarankišką, diferencijuotą ugdytinių veiklą labai svarbu gerai pažinti kiekvieną ugdytinį, laiku suteikti paramą, koreguoti darbo eigą ir rezultatus, nes priešingu atveju savarankiškas darbas jų nelavins. 2.3. Tradicinio mokymo ir nuotolinio mokymosi samprata Tradicinis mokymas: studijos organizuojamos mokslo centre, paprastai vyksta dieną, nustatytu laiku. Jos yra susijusios su laiku ir vieta. Daugelyje Lietuvos mokymo institucijų, kol kas dominuoja tradicinio mokymo metodas. Jis remiasi dėstytojo parengtos medžiagos aiškinimu, kuris vyksta paskaitų metu. Nuotolinis mokymas(is) – tai toks mokymasis, kurio vieta ir laikas paprastai nesutampa su mokomuoju procesu ir reikalauja specialios kurso pateikimo ir dėstymo metodikos, specialių bendravimo ir informacinių technologijų taikymo įgūdžių, metodų ir ypatingo organizacinio ir valdymo parengtumo. Nuotolinis mokymas yra vienas iš modelių, rodančių, kad šiuo metu dėmesys sutelktas ne į mokymą, bet į mokymąsi ir mokymosi problemas. Pagrindinė nuotolinio mokymosi užduotis yra suteikti bet kuriam žmogui trūkstamų žinių ir įgūdžių, sukuriant palankias sąlygas mokytis pasirinktu laiku, individualiu tempu ir patogioje vietoje. Nuotolinio mokymosi procesą sudaro keturios pagrindinės veiklos (medžiagos kūrimas, medžiagos teikimas, mokymasis ir valdymas), kurioms atlikti gali būti taikomos skirtingos technologijos ir įrankiai (Nuotolinio mokymosi dėstytojo vadovas, 2007) . Studijų organizavimas Studentų vaidmuo Dėstytojo vaidmuo Tradicinio ir nuotolinio mokymo(si) palyginimas Tradicinis mokymasis Studijos organizuojamos mokslo centruose, į kuriuos studentai atvyksta studijuoti. Studijose susiformuoja bendra studentiška aplinka, kurioje medžiaga įsisavinama kolektyviai, vyksta konsultacijos, mažai pastebima individualaus suvokimo problema. Paskaitos vyksta klasėje arba auditorijoje. Studijuojančiam svarbiausia dalyvauti užsiėmimuose; gebėti konspektuoti dėstytojo mintis. Dėstytojas yra autoritetas: jis paruošia paskaitą, ją paskaito auditorijoje, po to egzamino metu vertina, kaip studentas „įsiminė“ tą medžiagą. 1 lentelė Nuotolinis mokymasis Studijos, kuriose studentai dalyvauja, likdami savo gyvenamojoje vietoje arba kurios organizuojamos, derinant susitikimus ir virtualius bendravimo būdus. Studijose susiformuoja individuali studentiška aplinka, todėl individualaus suvokimo problema tampa viena iš aktualiausių. Mokymas vyksta vadinamoje „virtualiojoje klasėje‘, tai bet kokia veikla, kai dėstytojas bendrauja su studentais. Studijų programos dalį sudaro savarankiškas studentų darbas. Studijuojančiam reikia turėti stiprią mokymosi motyvaciją, gebėti savarankiškai mokytis. Dėstytojas yra patarėjas (metodinis vadovas), konsultuojantis mokomosios medžiagos klausimais. Šiuolaikinės tradicinės ir nuotolinės studijos turi daug panašumų ir ne visuomet galima aiškiai įvardyti jų skirtumus. Tradicinis ir nuotolinis švietimas vis labiau siejasi, kad galėtų kuo geriau tenkinti didėjančius išsilavinimo ir mokymosi visą gyvenimą reikalavimus. Šiuolaikinė virtuali mokomoji aplinka suteikia galimybes imituoti darbą klasėje ar auditorijoje, diskutuoti sinchroniniu (pokalbių kambariai, pokalbiai tikruoju laiku) ir asinchroniniu būdu (diskusijos) grupėje ir individualiai. 71
Page 1: DIFERENCIJUOTO IR NUOTOLINIO MOKYMO
Page 5 and 6: Kolegijoje matematikos dalyko studi
Page 7 and 8: Procentinis dažnis Dažnis Brandos

diferencijuoto ir nuotolinio mokymo elementÅ³ taikymas matematikos ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?