UAB „Projektų ekspertizė“ – viena sėkmingiausių ... - Statyk.eu

24 SENAS GERAS NAMAS
Praktinis
Nr. 11
būsto
(50)
vadovas
2010 m. gruodis
Nr. 11 (50) 2010 m. gruodis
Praktinis būsto vadovas
Senas geras namas 25
ATSINAUJINANČIos ENERGETIKOS ĮSTATYMAS
ATVERTŲ KELIĄ PIGIAUSIAI ENERGIJAI
Kaimo turizmo sodyba „Vienkiemis“
Daugelis Lietuvos gyventojų sutinka, kad hidroenergetiką plėtoti būtina, tačiau takoskyra randasi
tuomet, kai prasideda svarstymai dėl hidroenergetikos plėtros ir galių. Pagal LR atsinaujinančių
išteklių energetikos įstatymo projektą hidroelektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, suminę
įrengtąją galią siūloma padidinti iki 250 MW, t. y. beveik dvigubai daugiau negu yra šiuo metu.
Lietuvos hidroenergetikų asociacijos
prezidentas Alfredas Sabaliauskas sako, kad
hidroelektrinių galia Lietuvoje galėtų būti
padidinta ir iki 1 tūkst. MW, tačiau tam reikėtų
patvenkti ir Nemuną, ir Nerį, prisireiktų
užlieti nemažus plotus. Padidinus galią tik
iki 140 MW, būtų atimta galimybė tolygiai
plėtotis visoms atsinaujinančioms energijos
šakoms, nes toks padidinimas būtų per
menkas, neskatintų atsinaujinančios energetikos
plėtros. Numatoma 250 MW galia,
anot A. Sabaliausko, yra optimali.
Specialistų žodžiais, hidroenergetiką
reikia plėtoti taip, kad nepažeistume darnos
tarp žmogaus ir gamtos, tarp to, ką norime
padaryti, ir to, ką siekiame išsaugoti. Dabar
nebe 1960 m., keliolikos metrų aukščio
užtvankų Lietuvoje nereikia.
Į hidroenergetiką, kaip į vieną iš atsinaujinančios
energijos šaltinių, atsigręžta apsisprendus
mažinti iškastinio kuro naudojimą
– siekiant išvengti politinės ir ekonominės
priklausomybės, stabdant klimato kaitą. ES
nustatė privalomą visoms šalims narėms reikalavimą
– pasiekti, kad iki 2020 m. energija
iš atsinaujinančių išteklių sudarytų ne mažiau
kaip 20 proc. Lietuva įsipareigojo, kad
2020 m. galutiniame energijos suvartojimo
balanse atsinaujinantys energijos ištekliai
sudarys ne mažiau kaip 23 proc.
Hidroenergija – pati pigiausia
atsinaujinanti energija
Elektra, gaminama naudojant vandens
energiją, yra pigesnė už elektrą, gaminamą,
naudojant dujas, bei pati mažiausia iš visų
atsinaujinančių energijos šaltinių. Elektrėnų
šiluminėje elektrinėje, kuri pritaikyta naudoti
dujas arba mazutą, pagaminta elektra
superkama po 29,5 cento už kilovatvalandę,
o hidroelektrinių elektra – po 26 centus.
Tokios kainos taikomos mažoms HE (iki 10
MW), iki atsipirks investicijos.
Kauno HE, kuri veikia jau pusšimtį metų,
todėl seniai yra atsipirkusi, pagamintos
elektros savikaina neskelbiama, bet, specialistų
nuomone, ji gali būti 2 arba 3 centai
už kilovatvalandę. Mažųjų HE gaminamos
kilovatvalandės savikaina yra didesnė, bet
vis tiek maža – ši kaina gali siekti, vienais
duomenimis, apie 5 centus, kitais – apie
10 ar 12 centų.
Tačiau pigi hidroenergija yra sąlyginis dalykas,
nes nėra pigi hidroelektrinės statyba –
jai reikia didelio pradinio kapitalo. Bet tokios
investicijos yra ilgalaikės: HE atsiperka per
12 ar 15 metų, o elektrą galima gaminti 80
ar 100 metų. Didžiausios investicijos yra į
atominę elektrinę. Šiluminei elektrinei reikia
perpus mažesnių investicijų. Hidroenergetika
patenka tarp minėtų elektrinių. „Gyventojai
turi suvokti, kad mes, naudodami
atvežtinį iškastinį kurą, dujas, mokame daug
daugiau negu kitos šalys, naudodamos
vietos atsinaujinančius energijos šaltinius“,
– sako Lietuvos hidroenergetikų asociacijos
prezidentas A. Sabaliauskas.
Draudimai atėmė apie 90 proc.
potencialo
Lietuvos hidroenergetikų asociacijos
tarybos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio
universiteto prof. dr. Petras Punys įsitikinęs,
kad šiuo metu hidroenergetikos situacija
Lietuvoje nepatenkinama, nes draudimais
buvo sustabdyta mažosios hidroenergetikos
plėtra. Priėmus Vandens įstatymą, buvo
užfiksuotas draudimas tvenkti Nemuną bei
kitas ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingas
upes. Į tokių Lietuvos upių sąrašą pateko
net 170 upių, šiuo metu šis sąrašas dar pailgėjo.
Tokiu būdu, prof. P. Punio tvirtinimu, iš
Lietuvos hidroenergetikos buvo atimta apie
90 proc. potencialo. „Lietuva tapo praktiškai
visa saugoma teritorija“, – sako prof. P. Punys,
tuo pat metu primindamas Latvijos pavyzdį,
kai pusę visos reikalingos elektros energijos
kaimynai pasigaminama, jo žodžiais, už dyką
– naudodami Dauguvos vandenį.
Profesorius pastebi, kad prieš draudžiant
reikėtų atlikti bent poveikio aplinkai vertinimą,
reikėtų atsiminti, kad yra numatytos
kompensacinės priemonės, pavyzdžiui, žuvitakių
statyba ar nerštaviečių iškeldinimas
ir kt. Be abejo, yra jautrios tvenkimui upės,
kurių liesti tikrai negalima, pavyzdžiui, Žeimena.
Apie tai kalbama ir Memorandume
dėl atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo
Lietuvoje, kurį šių metų birželį paskelbė
Lietuvos pramoninkų konfederacija
kartu su verslo ir darbdavių organizacijomis,
technologinės krypties šalies universitetais
ir mokslo institutais. Memorandume pažymėta,
kad iki šiol Lietuvoje atsinaujinančių
energijos išteklių teikiamos galimybės ir
potencialas yra vertinami nepakankamai.
Vyriausybė raginama sutrumpinti draudžiamų
upių sąrašą, nedrausti buvusių
vandens malūnų, jų patvankų atstatymo,
atsižvelgti į naudą žmogui bei elektros
energetikos sistemos balansavimo galimybes,
sprendimą grindžiant ne besąlygišku
draudimu, o poveikio aplinkai vertinimu.
Hidroenergetika, palyginti su kitais atsinaujinančiais
energijos šaltiniais, nėra vien
elektros gamyba. Ji sudaro puikias sąlygas
laivybai, vandentiekai, rekreacijai, saugo
nuo potvynių, palaiko upių vandeningumą
sausmečiu.
Europos Sąjungoje kai kuriose upėse
draudžiama užtvankų statyba (dažniausiai
– rengti didelės vandens saugyklas),
tačiau draudimai galioja tik neįprastuose
draustiniuose ar saugomose teritorijose,
ne upynuose, o atskirose upėse.
Politikai per daug
apsidraudžia
Upės neša daug įvairių medžiagų, tarp
jų ir kenksmingų, todėl svarbu galvoti apie
tai, kaip tas pernašas sulaikyti. Užtvankos
atlieka šią funkciją, apsaugodamos kitus
vandens telkinius, taip pat Baltijos jūrą. Hidroenergetikos
nuostatose suformuluotas
reikalavimas statyti elektrines tik tuo atveju,
jeigu yra galimybė periodiškai išvalyti
susikaupusį dumblą. Šis reikalavimas, politikų
nuomone, yra svarbus aplinkosaugos
požiūriu.
Tačiau tokį pasiūlymą prof. P. Punys vadina
per daug idealistiniu. Lietuvos, lygumų
krašto upės, anot jo, nėra labai nešmeningos.
„Ekspertiniu vertinimu, Kauno marių
tvenkinio tūris nėra sumažėjęs daugiau kaip
5 proc., – tvirtina profesorius. – Lietuvoje
seniausias tvenkinys – Apaščios ir Agluonos
upių santakoje esantis Širvenos ežeras, kuriam
yra apie 450 metų. Per visą šį laiką žiotyse
susikaupė apie 40 cm dumblo – po 10
cm per šimtmetį. Tai normalus procesas, juk
upėse susidaro seklumos, ežerai užanka. Tas
pats Žuvinto draustinis – jei ne specialistai,
patvankos, jo neliktų. Olandai jau seniai valo
savo upes, o mes dar tik pradedame.“
Lietuvos hidroenergetikų asociacijos
prezidento A. Sabaliausko pastebėjimu,
dumblo susidarymas priklauso nuo kiekvienos
upės atskirai. Esant mažoms HE, pasak
jo, ši problema nėra aktuali, nes pavasariniai
potvyniai išneša visą dumblą. Atsakydamas
į oponentų priekaištus dėl dvokiančių
Kauno marių, A. Sabaliauskas primena, kad
nevalia pamiršti sovietmečio padarinių:
daugelį dešimtmečių nei Prienuose, nei
Druskininkuose, nei Birštone nebuvo nuotekų
valymo įrenginių, nešmenys atplukdomi
ir iš Gardino. Visas geras nusėdo, keldamas
dvoką. „Tai ne HE, o valymo problema, nes
nešmenys turi kur nors nusėsti, – sako A.
Sabaliauskas. – Jeigu į Nemuną nieko nepilsime,
tai vanduo išsivalys savaime.“
Dėl žuvitakių tiek mokslininkai, tiek
žvejai taip pat turi savo nuostatą: jų reikia
ne ant kiekvienos užtvankos, o tik ten, kur
migruoja tauriosios žuvys – lašišos, šlakiai. O
jos neršia mažuose upeliuose, kur HE statyti
tikrai neverta. Kitos žuvys migruoja vietoje.
Taigi reikalavimus ir dėl dumblo valymo, ir
dėl privalomų žuvitakių specialistai laiko
pertekliniais. Jiems pritaria ir Pilviškių (Vilkaviškio
rajonas) HE, stovinčios ant Šešupės,
savininkas Edmundas Gadišauskas. „Pavasarį,
kai Šešupė ištvinsta, mūsų elektrinė lieka
saloje, taigi vietos žuvys gali keliauti į visas
puses, nors jos nėra migruojančios, – sako
E. Gadišauskas. – Biologinei įvairovei mes
ne tik kad netrukdome, bet net pageriname
sąlygas.“
Kalbėdamas apie siekį statyti bepatvankinio
tipo (kai tam tikri malūnėliai įrengiami
pačioje upės tėkmėje) HE, prof. P. Punys
sako, kad tai yra ne kas kita, o bandymas
nukreipti nuo reikalo. „Tokių beveik nėra net
išsivysčiusiose šalyse, – tikina profesorius.
– Šios technologijos dar tik kuriamos. Gal
po 15 ar 20 metų jos turėtų būti pradėtos
plačiai naudoti. Tai ateities energija.“
Žalieji ieško kompromiso
Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos iniciatyvinės
grupės pirmininkas Juozas
Dautartas sako, kad jų sąjūdis remia visas
atsinaujinančios energetikos šakas, taip
pat hidroenergetiką, tačiau jie priešinasi,
kad hidroenergetika dėl galimai didelių
užliejamų plotų būtų plėtojama didžiosiose
Lietuvos upėse.
Kalbėdamas apie mažąją hidroenergetiką,
J. Dautartas pabrėžia, kad kiekvieną
atvejį reikėtų vertinti atskirai. Dabar veikiančios
mažosios hidroelektrinės, jo pastebėjimu,
problemų nekelia: įrengti žuvitakiai
– žuvys migruoja, gaminama energija – taigi
norint galima ir žmogui suteikti naudos, ir
apsaugoti gamtą. Žalieji palaiko iniciatyvą
naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius.
Tačiau atskiros jų grupės pradeda
blokuoti tai vėjo jėgaines, tai HE, versdami
nebesuvokti, kokios iš tiesų pozicijos laikosi
žalieji. J. Dautartas, atstovaujantis būsimai
Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijai, tikina,
kad jie orientuojasi ne į atskiras grupes, o į
daugumą ir yra įsitikinę, kad kompromisas
įmanomas. Kita vertus, tobulėja senos ir
atsiranda naujos technologijos, kurios taip
pat padeda rasti bendrą sutarimą.
„Mes siekiame energetinės nepriklausomybės,
siekiame patys gaminti energiją iš
atsinaujinančių šaltinių, – sako jis, pabrėždamas,
kad jie vertina situaciją visos šalies
energetiniame kontekste. – Ateitis – tik
harmoningas žmogaus gyvenimas, o atsinaujinantys
šaltiniai yra sudedamoji tokio
gyvenimo dalis. Lietuvoje surasti besipriešinančių
žmonių (juolab juos finansuojant)
nesudėtinga. Tokie dalykai vyksta nuolat ir,
reikia pripažinti, dezorganizuoja bendrąją
politiką.“
Kita vertus, J. Dautarto žodžiais, energetikų
klanas nepaiso žmonių. Nors Lietuvoje
veikė atominė elektrinė, veikia Mažeikių
naftos perdirbimo gamykla, tačiau ir elektra,
ir degalai mums kainavo daug brangiau
negu kitose šalyse. Vertindamas galimas
elektros, gaminamos iš atsinaujinančių
energijos šaltinių ir todėl remiamas, kainas,
J. Dautartas išsakė nedviprasmišką poziciją:
jeigu Lietuva nesiims priemonių įgyti
energetinę nepriklausomybę, mūsų vaikai
mokės dar brangiau, nes sąlygas diktuos
tie, kurių rankose yra iškastinis kuras. Jo
žodžiais, rasti kompromisą tarp energetikos
ir gamtos interesų – įmanoma ir privalu.
„Tam talkina ir nuosaikusis žaliasis mąstymas,
kurį pagaliau po truputį perima
visos partijos, – pastebi J. Dautartas. – Šie
procesai vyksta visame pasaulyje. Žaliasis
mąstymas sprendžia daugelį problemų.“
Genė Drungilienė
Pauliaus Gvildžio nuotr.
RENGIASI ENERGETINEI REVOLIUCIJAI
Per pastaruosius 50 metų žemė patyrė
tokių pokyčių, kokių nėra buvę per
visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. O
iškastinio kuro gali beužtekti tik iki šio
šimtmečio pabaigos, taigi pasaulis, taip
pat Lietuva, neturi kito kelio, tik naudoti
alternatyvią energiją.
„Šiuo metu pasaulyje vyksta trečioji
energetinė revoliucija, – sakė Rimantas
Juozaitis, Pasaulio energetikų tarybos
Lietuvos komiteto pirmininkas. – Pirmoji
revoliucija buvo susijusi su anglimi, antroji
– su nafta, o trečioji – su atsinaujinančiais
energijos šaltiniais. Kiekviena šalis šią
revoliuciją gali laimėti, bet gali ir pralaimėti,
todėl būtina susidėlioti prioritetus,
atsižvelgiant į šalies klimato sąlygas.“
Lapkričio pabaigoje Seime buvo surengta
konferencija-diskusija „Atsinaujinančių
energijos išteklių politika šiandien
ir ateityje“, kurioje Lietuvos ir užsienio
verslininkai, politikai, asociacijos diskutavo
apie atsinaujinančią energetiką ir
rengiamą priimti Atsinaujinančių išteklių
energetikos įstatymą bei užsienio šalių
patirtį. Kaip sakė Seimo Aplinkos apsaugos
komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas,
rengiant naująjį įstatymą, kuris galėtų
tapti žingsniu į energetinę nepriklausomybę,
sunkiausia buvo surasti darną tarp
trijų sričių: aplinkos apsaugos, vartotojo,
kuris iš atsinaujinančių energijos šaltinių
pirks elektrą arba šilumą, transporto kurą,
ir energijos gamintojo.
„Atsinaujinanti energetika yra vaistas
nuo visų ligų, – konferencijoje kalbėjo
komiteto pirmininkas J. Šimėnas. – Ekonomikoje
mažinamas importo–eksporto
deficitas – ekonomikos vaistas; pigiausia
šiluma gaminama iš biokuro, vietinio kuro
– socialinis vaistas; aplinkosaugoje – taip
pat, nes mažiausia tarša esti naudojant
atsinaujinančius išteklius; sveikiausi taip
pat esame tuomet, kai mažiausiai teršiama
aplinka.“
Švedų ekspertų tikinimu, mūsų šalies
atsinaujinančių energijos šaltinių potencialas
beveik dvigubai viršija Lietuvos poreikius.
Hidroenergijos, pavyzdžiui, Lietuva
šiuo metu naudoja penkiskart mažiau,
negu gali panaudoti. Panašiai yra ir vėjo
bei geoterminėje energetikoje. Biomasės
(malkinė mediena, medienos pramonės
atliekos, atliekiniai šiaudai ir pan.) ištekliai
tokie dideli, kad vien jų užtektų pagaminti
visai šalyje sunaudojamai šilumai.
Iš komunalinių atliekų galima pagaminti
26 proc. vien šilumos. Pagal Lietuvos
įsipareigojimus Europos Sąjungai 2020
m. atsinaujinanti energetika turi sudaryti
23 proc. sunaudojamos energijos. Mūsų
šalies ištekliai tokie dideli, kad minėtas
skaičius gali būti ir gerokai didesnis. Tik
nuo politikų valios ir verslininkų iniciatyvų
priklausys, ar šiomis galimybėmis
mes pasinaudosime – atsinaujinančios
energetikos įstatymas orientuotas į tai,
kad patys pasigamintume kuo daugiau
energijos.
Genė Drungilienė
Senos padangos: sudeginti, perdirbti ar išmesti
Aplinkos ministerijos Atliekų departamento
direktorė Vilma Karosienė pasakoja,
kad Aplinkos ministerija kasmet
dalį Gaminių ir pakuotės atliekų tvarkymo
programos lėšų skiria savivaldybėms
finansuoti – padangų atliekų surinkimui
ir nuvežimui.
„Mes kaip problemų problemą įvardijame
atliekų surinkimą, todėl būtent
šią veiklą ir finansuojame. Paties utilizavimo
mes neremiame. Mano manymu,
perdirbimas gaminant žaliavą yra ir turi
būti atsiperkantis. Tikiuosi, kad ateityje
efektyviau veiks ir atliekų surinkimo
sistema ir jos dotuoti nebereikės“, – sako
V. Karosienė.
Lietuvoje senas padangas utilizuoja tik
dvi įmonės – AB „Akmenės cementas“ ir
UAB „Metaloidas“. Tačiau abi šios įmonės
padangas naikina skirtingais būdais:
„Akmenės cementas“ jas degina, o „Metaloidas“
perdirba mechaniniu būdu. Abi
šios bendrovės per metus sunaikina apie
30 tūkst. tonų senų padangų.
AB „Akmenės cementas“ kasmet sudegina
nuo 8 iki 10 tūkst. tonų padangų. „Kas
valandą į krosnis patenka apie pusantros
tonos padangų, mūsų darbo grafikas –
ištisą parą. Per metus dirbame nuo 10 iki
11 mėnesių. Vieną mėnesį trunka planinis
remontas, kurį mes atliekame kiekvienais
metais“, – pasakoja AB „Akmenės cementas“
atstovas Richardas Sudaris. Pasak jo,
padangos čia naudojamos ne tik kaip kuras
cemento gamybai, bet ir kaip cemento
sudedamoji dalis. „Sudegus padangoms,
likę pelenai lokalizuojami klinkeryje, kuris
yra cemento subproduktas. Jį pridėję
gauname cementą“, – padangų utilizavimo
subtilybes atskleidžia R. Sudaris.
„Pas mus oro taršos tyrimai yra atliekami
du kartus per metus. Tyrimus atlieka
nepriklausomos laboratorijos, o užsienio
šalių ekspertai dar nė karto nebuvo nustatę
jokių leistinų ribos normų pažeidimų.
Mes naudojame labai brangius išmetimų
filtrus, kurie kainuoja dešimtis milijonų litų
ir kurie užtikrina visus aplinkosauginius
reikalavimus“, – tikina R. Sudaris.
Šiauliuose įsikūręs UAB „Metaloidas“
padangas superka. Bendrovės gamybos
direktorius Vitalis Stankevičius pasakoja,
kad iki šių metų pabaigos tikimasi utilizuoti
apie 20 tūkst. tonų senų padangų ne
tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos bei Estijos.
Tiesa, čia padangos ne deginamos, o
perdirbamos mechaniniu būdu. Padanga
specialia įranga yra tiesiog smulkinama
ir taip atskiriamos trys jos sudedamosios
dalys. „Iš padangos atsiskiria metalinis
kordas, tekstilinis kordas ir gumos granulės.
Iš likusių gumos granulių mes gaminame
trinkeles ir guminę dangą bėgimo
takeliams, vaikų žaidimo aikštelėms ir
panašiai“, – apie darbo specifiką pasakoja
V. Stankevičius.
Rita Muzikevičiūtė
Su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais!
Su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais!