Laisvė – tai tautos atmintis - Krašto apsaugos ministerija

6 psl.SavanorisRimantas JOKIMAITISVilniusLietuvos partizanų karoistorijos istorijaSovietų Sąjungos vadovybėokupuotą Lietuvą nusprendė palaužtižiauria prievarta. Per 1944–1945 metus Lietuvoje virš 12 tūkstančiųžmonių buvo nužudyti rusųkariuomenės ir jų vietinių talkininkų,sudeginta apie 1000 sodybų.Dažniausiai minimi per 1944m. Kalėdas sudeginti dzūkų Klepočių,Lizdų, Vabalių ir kiti kaimai,išžudyti nekalti žmonės.Tačiau tokių nekaltų aukų, sudegintųūkių buvo visoje Lietuvoje(„Lietuva 1940–1990“. – V.: 2007,p. 289–291).Štai tipiškas atvejis. Radučiųkaimas Ignalinos rajone. Beginkliai,jokiame pasipriešinimenedalyvaujantys vyrai vakarojokaimo sodyboje. Įsiveržė rusai, lydimivietos aktyvistų, ir visus išžudė:sušaudė, durtuvais subadė vyrus,namų šeimininkus, jų dukras,o namus padegė. Gyva liko vienamergina. Atbėgusius gaisro gesintikaimynus irgi nušovė. Kaimo tragedijąprimena vietos žmonių pastatytasdidingas atminimo kryžius.Panaši istorija šalia Tauragnų.1945 m. rugpjūčio 16 d. kareiviaiapsupo Milašių sodybą ir padegė.Visus, kurie bėgo, šaudė. Žuvo7 žmonės, dauguma –¬ vaikai.Liko gyvas senelis, kuris miegojodaržinėje. Po kurio laiko laikraštyjepaskelbta, kad šeimą išžudėpartizanai. Straipsnis iliustruotasnuotrauka. Daug karstų. Žuvusiųjųgiminaitis išsaugojo tą laikraštį.Tokių istorijų būta visoje Lietuvoje.Nors okupacijos metais apietokius įvykius buvo draudžiamakalbėti, žmonės juos prisimena.Tik gaila, kad nedaug tokių istorijųsuregistruota. Išmirs paskutiniailiudininkai ir liks tik KGB dokumentai.Partizanų „istoriją“ propagandostikslais parašė okupantas. Josišmintis – paprasta: tie, kas priešinosiir kovojo prieš okupantus,yra banditai. Suskaičiuota, kadMGB-KGB nurodymu buvo paskelbtaapie 569 straipsnius partizanųtema. O kur dar knygos apie„kruvinus žudikų pėdsakus“, „dokumentiniai“ir meniniai filmai,„dokumentinės“ apysakos ir apybraižos.Be sistemingo smegenų plovimokaras prieš partizanus negalėjobūti baigtas. Fiziškai partizanaipralaimėjo šeštojo dešimtmečiopradžioje, tačiau idėjinės pergalėsokupantai nepasiekė. Visižinome ir girdėjome šimtuspartizanų dainų, kuriasdainavo kaimo žmonėsLietuvoje ir tremtyje Sibire.Ilgai buvo pasakojamoslegendos apie partizanųdidvyriškumą, apietai, kaip koks Žaibas išmūšio lauko ant pečiųnešė sužeistą bendražygį.O kur dar Raišupio didvyriųir kitos istorijos. 6-ojo dešimtmečiogimnazistų prisiminimai, dienoraščiai,kupini partizanų kovosheroizavimo ir noro tą kovą tęstikitomis priemonėmis. Ne vienątokią jaunimo grupę demaskavo irpasodino KGB.Sovietinis partizano įvaizdis,aiškinimai apie pilietinį karą, buožiųkarą prieš bežemius žmoniųgalvose buvo įtvirtinti, jau pasibaiguskovoms. Melas nebūtų turėjęspoveikio tuo metu, kai kovos vyko,ir tūkstančiai jas matė savo akimis.Vėliau buvo patogiau falsifikuotipraeitį ir, sumaišius tikrus faktussu melu, sukurti sovietinį Lietuvospartizano ir laisvės kovų vaizdą. Irniekas neturėjo teisės suabejoti arneigti oficialiosios istorijos teiginių.Ką ten neigti. Žmonės bijojovaikams pasakoti apie partizanus,nes, neduok Dieve, dar vaikas nevietoj prasižios... Ir tai tęsėsi keturisdešimtmečius. Štai taip jie laimėjokovą dėl atminties. Jie pasiekė,kad diskusijų apie partizanusleitmotyvu tapo „nusikaltimai“.Ir M. Pocius taip mato temą. Tuoremdamasis, jis aiškina fundamentaliossintezės „Lietuva 1940–1990“ autoriams, kad partizanųnusikaltimams („kovai su kolaboravimu“)turėjo skirti 1/3 viso teksto(p. 33). Sovietinės partizanų istorijoskonstrukcija lemia „KitosMėnulio pusės“ struktūrą. Tuo remiantissurašomos išvados.Istorija apie banditus – vaikų iršeimų žudikus – buvo sukurta tikliaudžiai. KGB vidaus naudojimuiskirtoje literatūroje (pvz., „Kovasu buržuazinių nacionalistų ardomąjaveikla SSRS teritorijoje“. –M.: 1965; rusų kalba ir kt.) užuominųapie vaikų ar šeimų žudikusnė su žiburiu nerasi. Ten dalykiškairašoma apie partizanų organizaciją,kaip jie kovojo už „buržuazinę“Lietuvą ir LSSR atskyrimąnuo SSRS, kad nuo jų rankos krito„tūkstančiai partinių ir sovietiniųaktyvistų, liaudies gynėjų, valstybėssaugumo darbuotojų, sovietųvaldžiai lojalių asmenų“.Paskutinis antipartizaniškųklas to čių pliūpsnis KGB išmestasLietuvos nepriklausomybės atkūrimoišvakarėse. Tuomet imtaskelbti, kadpartizanai nužudė 25 000žmonių. Paskui apie 10 metų partizanų„demaskuotojai“ tylėjo, odabar plika akimi vėl galima stebėtiantipartizanišką dezinformacijoskampaniją. Išlaikomi, finansuojamiiš esmės sovietinį laisvėskovų istorijos vaizdą pateikiantysinterneto puslapiai.Diskusijos dėl partizanų atmintiesnesibaigė. 2009 m. „Atgimimo“18 nr. istorikas DomininkasBurba cituoja tokį liudijimą: „Partizanaislapstėsi krūmuose, gėrėsamagoną ir laukė amerikonų, kurievis žadėjo iki šv. Kalėdų ar šv.Velykų mus išlaisvinti.“ Ir dar. Istorijospasakotojo dėdės Albinovisą šeimą partizanai sušaudė vienuž tai, kad „dėdė Albinas mokėjorusų kalbą“. Taip galėjo būti pasakojama,nes ir pats esu prisiklausęsdaugybės panašių pasakojimų.Štai pilietis rimtu veidu aiškina,kaip partizanai sušaudydavožmones vien todėl, kad pas juosužeidavo stribai. Kitas dėsto, kadpartizanai plėšdavo kaimiečiusir priplėštas vertybes tempdavo įsavo namus, o kai tie namai užsidegė,net neleidę gesinti, nes žmonėsbūtų pamatę, kiek prisiplėšta.Kitas aiškina, kad partizanaišaudydavo daugiavaikes šeimas.Klausai tokių „prisiminimų“, užduodikokį patikslinantį klausimą,ir paaiškėja, kad tas žmogelis patsnieko nematė ir nežino, o tik perpasakojatai, ką rašė sovietmečiospauda.Gal visiems žinomas faktas, betpakartosiu: „Amerikos balsas“ lietuviškastransliacijas pradėjo tik1951 m. vasario 16 dieną. Keleriusmetus lietuviškai programai skirtatik 15 minučių. „Amerikos balso“reikšmės laisvės kovoms fenomenasgalėtų būti socialinės psichoanalizėsobjektas, nes labai daug piliečiųpaliudija jo reikšmę laisvėskovoms savo „prisiminimuose“.Partizanų istorija – vienas išstulpų, į kurį remiasi mūsų pilietinėsavimonė, mūsų istorinė atmintis.Tai tema, kurią panaudojantgalima skaldyti visuomenę.Partizanų istorijai idėjų karedaug dėmesio skiriama ne atsitiktinai.2010 m. vasario 25 d. Nr. 2 (410)Lietuvos partizanų kovų vaizdai„Kitos mėnulio pusės“ šviesai pašvietusLietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslodarbuotojo Mindaugo Pociaus knygoje „Kita mėnuliopusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953metais“ (V., 2009) iškeliama tiek klausimų, kad jau norinenori privalai skaityti, ieškodamas atsakymų. Kai kurieiš tų klausimų labai reikšmingi metodologiniu požiūriu.Pavyzdžiui: „Ar Lietuvos partizanai kovodami pažeidėTarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, priimtą1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjųatstovų konferencijoje“? (p. 13)Lietuvos karasPasipriešinimas brutaliaiokupacijai buvo neišvengiamas.Jo negalėjo nebūti.Dabar žinome – taskaras negalėjo būti laimėtas.Jis užsitęsė, išvargino irpartizanus, ir jų rėmėjus. Pareikalavodaug labai svarbiųtautai gyvybių. Tačiau to karoreikšmė nesumažėja. Priešingai,padidėja, nes atskleidžianepaprastą mūsų tautos ryžtąir net savižudišką užsispyrimąapginti savo laisvę, garbę ir orumą.Tas karas galėjo vykti tik todėl,kad atsirado tūkstančiai, kuriepaėmė ginklą į rankas, norspergalės perspektyvos nebuvomatyti. Bet dar svarbiau, kad dešimtystūkstančių žmonių visaisįmanomais ir neįmanomais būdaisparėmė laisvės kovas. Tokiaspartizanus rėmusias šeimasvienas iš partizanų vadų AdolfasRamanauskas-Vanagas taikliaipavadino „nesugriaunamalaisvės tvirtove mūsų žemėje“.Aišku, tauta nebuvo kovojantismonolitas. Kaip ir visose šalyse,atsirado parėmusiųjų okupantus.Tikrai ne visi džiaugėsi,sulaukę partizanų. Suprantama,kad dalis bijojo gresiančių lagerių,tremties, gal ir mirties. Kitigailėjo savo gero, o pasipriešinimoprasmė jiems buvo visiškainesuprantama.2009 m. buvo minima visos Lietuvospartizanų apygardų vadų1949 m. vasario 16 d. pasirašytaLietuvos Laisvės Kovos SąjūdžioTarybos deklaracija. Iš tą deklaracijąpasirašiusių partizanų vadųvienintelis karininkas – Jonas Žemaitis.Adolfas Ramanauskas,Aleksandras Grybinas, LeonardasGrigonis, Juozas Šibaila – mokytojai.Bronius Liesys – gimnazijosdirektoriaus sūnus, buvęs studentas.Partizanų Broniaus ir AntanoLiesių tėvai ištremti 1941-aisiais.Tėvas be jokios kaltės mirė lageryje,o motina – tremtyje. Liesių sesuo,dar visai vaikas, išgyveno irparbėgo į Lietuvą jau po karo. Tačiauokupantų buvo sučiupta, nuteistair išsiųsta į lagerius.Mokytojo Juozo Šibailos žmonasu 3 vaikais taip pat ištremta1941 metais. Panaši ir Prisikėlimoapygardos vado LeonardoGrigonio-Užpalio istorija. 1905m. gimusiam vyrui jau negrėsėmobilizacija. Nieko blogo žmogus,regis, nebuvo padaręs. Tarpukarioir karo metais mokytojavo,mokė kaimo vaikus. Per dujo mokytojavimo dešimtmečiusbuvo padaryta nemažai nuotraukų.Vienoje iš jų būsimas partizanųvadas nusifotografavęs sumokiniais inkilų kėlimo šventėje.Stovi mokytojas su vaikučiais.Vieni su inkilais, kiti rankose laikoknygeles, „Kario“ žurnalą,elementorius. Mokytojavo, bežemiųbasakojus vaikus kaimemokė, inkilus kėlė žmogus. Kotam rinktis tokį baisų vargą, gyvenimąpo žeme? Ko jam savogyvybę aukoti? Pasirodo, turėjojis didelę nuodėmę prieš okupacinęvaldžią. 1941 metais buvonumatytas ištremti, bet pabėgo.Išvežė sovietų valdžia badu mirtitik jo seną motiną.Taip ir norisi pakviesti tiesosieškančius žmones pagalvoti, kąobjektyvaus galėjo parašyti apietuos mokytojus, karininkus, eiliniuspartizanus sovietmečio propagandistai.Dvidešimties Nepriklausomybėsmetų užtenkaperskaityti A. Ramanausko-Vanago,L. Baliukevičiaus-Dzūko, JuozoLukšos-Daumanto, BroniausKrivicko, kitų partizanų, mūsų istorikų,Romo Kauniečio parengtasknygas ar straipsnius. O jeiapsispręsta neskaityti, tai reikiapripažinti sau pačiam: žinau tiktai, kas buvo įkalta sovietmečiu, irnieko daugiau žinoti nenoriu.Vertėtų perskaityti ir minėtą1949 m. vasario 16 d. LietuvosLaisvės Kovos Sąjūdžio Tarybosdeklaraciją. Kaip tariamai krūmuosesėdėję ir samagoną gėręvyrai, dėl rusų kalbos mokėjimonužudę Albiną ir jo vaikus, po5 žiauriausios kovos ir gyvenimopo žeme metų galėjo parengtitokio lygio dokumentus? Kaip„naujakurių žudikai“ į tą programinįdokumentą galėjo įrašyti:„Socialinė globa nėra vien atskirųpiliečių ar organizacijų reikalas,bet vienas pirmųjų valstybėsuždavinių. Socialinių problemųracionalus išsprendimas ir kraštoūkinis atstatymas yra susijęssu žemės ūkio, miestų ir pramonėsreforma, kuri vykdoma pačiojenepriklausomo gyvenimopradžioje“? Rūpėjo partizanųvadams – buvusiems mokytojamsir karininkams – Lietuvos eiliniaižmogeliai. Rūpėjo jiems vargšaipaskutiniai, kurių ne vienas tūkstantiskrito kovoje už savo Tėvynę,o jei patys ir nekovojo, tai suvargstančiais partizanais dalijosipaskutiniu duonos kąsniu. Rūpėjojiems, kokia bus atsikūrusiLietuva.Lietuvos karas prieš okupacijąapskritai yra vertas rimtų studijų.Jau 1945-ųjų pradžioje aukštasNKVD pareigūnas konstatuoja:„Turime ne įprastas susiformavusiasbanditines grupuotes, opagal karinių dalinių pavyzdį sudarytussukilėlių būrius, kuriemsvadovauja nelegalūs centrai“ (p.81). Politinės ir karinės vadovybėspalikta tauta be jokios išorėspagalbos sugebėjo sukurti geraiorganizuotą, centralizuotą pasipriešinimosąjūdį, beveik dešimtmetįišlikusį rimta politine, karinejėga.Partizanai kariavo karą, kurisstandartinį reguliariosios kariuomenėsstrategą būtų išvedęsiš proto. Reguliarios kariuomenėskariai apsuptį laiko beviltiškasituacija, į kurią patekus liekatik pasiduoti ar žūti. O lietuviamsapsuptys, kada tekdavo kautis sudešimtis ar šimtus kartų didesnėmispriešo pajėgomis, buvo ganaįprastos. Kiek kartų buvo apsuptasJ. Žemaitis su savo vyrais?Nukelta į 8 psl.cm