Laisvė – tai tautos atmintis - Krašto apsaugos ministerija

2 psl.Savanoris2010 m. vasario 25 d. Nr. 2 (410)ĮsakymaiApdovanojimaiKrašto apsaugos ministrėpareiškė padėką:kpt. Audriui Maleravičiui, j. psk. Raimondui Vaškui.Lietuvos kariuomenės vadasapdovanojo padėkos raštu:Gražiną Lukauskienę.Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadasapdovanojo padėkos raštu:vrš. Petrą Salį, vyr. srž. Vytautą Žarnauską, srž. Remigijų Grinkevičių, gr.Tomą Barauską.KASP vadasapdovanojo medaliu „Už pasižymėjimą":kpt. Astą Petraškienę;medaliu „Už pavyzdingą tarnybą":srž. Galiną Baltušienę, srž. Sergejų Tkačenką;medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą"(5-erių metų):j. srž. Valentiną Juonį, gr. Jurgį Stočkelį;padėkos raštu:ats. vyr. ltn. Vytautą Audzijonį, ats. ltn. Jegorą Agafonovą, ats. ltn. Nataliją Šiliajevą,ats. ltn. Aleksandrą Žuravliovą, vrš. Darių Bardauską, vrš. Albertą Bradaitį,srž. Liną Oertelį, srž. Jolantą Mickevičienę, gr. Simoną Beniką, gr. LaimonąKairį, gr. Audrių Lamanauską, gr. Žilviną Peldžių, gr. Robertą Salapėtą, eil. TadąMajauską, eil. Raimondą Macą, eil. Alioną Mazuraitę, eil. Rimvydą Strazdą, AlgirdąKomšlį, Aleksandrą Šukį.PaskyrimaiMjr. Aurimas Kuprys paskirtas Dariaus ir Girėno apygardos 2 rinktinės štaboS3 skyriaus viršininku.Kpt. Artūras Gimžauskas paskirtas Dariaus ir Girėno rinktinės štabo S2 skyriausviršininku.LaipsniaiSuteikti aukštesni laipsniai:majorokpt. Dariui Arnašiuikapitonovyr. ltn. Žydrūnui AleknaiVyr. ltn. Kęstučiui PiluckiuiAtsargos leitenantoAts. j. srž. Rolandui NorkuiAts. gr. Modestui GendviluiAts. gr. Tomui JokubauskuiAts. gr. Linai LinkuteiAtsisveikino su tarnybaĮ atsargą paleisti:Kpt. Identas Adomaitis, kpt. Robertas Šukys, j. psk. Petras Jodenukis, vrš.Lionginas Rynkevičius, j. srž. Vaidas Jašinskas.Baigėsi antrasis CKB kursasEil. Giedrė SABALIAUSKIENĖDidžiosios Kovos rinktinės 801 kuopaVasario 10 d. baigėsi antrasisnuotolinis CKB (civilių ir kariųbendradarbiavimo) specialistųkursas Rukloje, „Geležinio Vilko“brigadoje. Šio kurso programa parengta2007 m. Didžiosios Kovosrinktinės 801 (CKB) kuopoje, remiantiskitų kursų patirtimi. 14 savaičiųtrukusiuose užsiėmimuosedalyviams buvo suteiktos išsamiosžinios apie CKB sampratą NATO,ES ir JT organizacijose, CKB kilmęir susiformavimą, civilinę operacijųaplinką ir civilines organizacijas,CKB struktūrą NATO ir Lietuvoskariuomenėje, išdėstyti tarptautinėshumanitarinės teisės pagrindai.Kurso medžiaga suteikė vertingosinformacijos kariams, ketinantiemsvykti į tarptautines misijas. Dalyviaibuvo supažindinti darbo su žiniasklaidaaspektais, derybų ir tarpininkavimoprincipais, kultūrinės veiklosypatumais įvairiuose operacijųrajonuose.Buvo apžvelgta tarptautinių, vyriausybiniųir nevyriausybinių organizacijųveikla pasaulyje ir Afganistane,jų skirtumai ir galimybės bendradarbiautisu kariais tarptautinių operacijųmetu. Kurse dalyvavę kariai ir civiliaisusipažino su CKB taktinėmistechninėmis procedūromis bei CKBspecialistų darbu štabuose.„Džiugina, kad galėjome suteiktigalimybę kariams ir civiliams,dirbantiems CKB srityje (S5), įgytinaujų teorinių ir praktinių žinių,pagilinti turimus įgūdžius. YpačVasario 16-ojiVasario 16-oji ŠalčininkuoseEil. Giedrė SABALIAUSKIENĖDidžiosios Kovos rinktinės 801 kuopaLtn. Dinas KUNDROTASŽemaičių rinktinės 306 pėstininkųkuopos I būrio vadasVasario 16-osios šventė brangi irsvarbi kiekvienam lietuviui. Šią dienąminėjimai vyksta visuose miestuoseir miesteliuose. Kretingojeminėjimas surengtas miesto centrinėjeaikštėje, prie paminklo Nepriklausomybėsdešimtmečiui. Žemaičiųrinktinės 306 kuopos kariai,nuo pat kuopos įsikūrimo, aktyviaidalyvauja įvairiose miesto ir valstybėsšventėse. Vasario 16-ąją Kretingossavanorių kuopa iškilmingojeVasario16-ąją ir Šalčininkuosebuvo paminėta Lietuvos valstybėsatkūrimo diena. Šventiniame renginyjetradiciškai dalyvavo Kraštoapsaugos savanorių pajėgų DidžiosiosKovos 8-osios rinktinės, Karoprievolės administravimo tarnyboskariai, Lietuvos šaulių sąjungosjaunieji šauliai, Valstybės sienosapsaugos tarnybos ir Policijosdepartamento pareigūnai.Renginys prasidėjo iškilmingaeisena, kuriai vadovavo KPATvyresnysis leitenantas Linas Patkamaris.KASP orkestrui grojantšventės dalyviai žygiavo nuo Šv.Marijos koplytėlės link Šalčininkųbažnyčios. Ten šv. mišias laikė buvęsvyriausias kariuomenės kapelionas,nepalaužiamas kovotojas užLietuvos laisvę, neseniai sulaukęsgražaus 85-erių metų jubiliejaus,dimisijos pulkininkas, monsinjorasAlfonsas Svarinskas. Po mišiųšventė tęsėsi Šalčininkų savivaldybėsaikštėje, kur buvo pakelta Lietuvostrispalvė. Gražią, patriotiškąkalbą pasakė jaunųjų šaulių vadasMindaugas Nefas.Po oficialių kalbų ir sveikinimųšventės dalyviai Šalčininkųkultūros namuose galėjo apžiūrėtiginklų parodą, kurią bendromisjėgomis surengė KASP kariaiir policijos pareigūnai. Kiekvienaspageidaujantis turėjo galimybę apžiūrėtiginklus, pajausti jų svorį, sužinotipaskirtį, technines charakteristikas.Tuo pat metu šventėsdalyviai vaišinosi kareiviška koše irIr kiek dar metų mesmokysimės gyventi laisvi?rikiuotėje kartu su šauliais žygiavoKretingos miesto gatvėmis ir išsirikiavopriešais paminklą miesto centrinėjeaikštėje.Nuskambėjo Vinco KudirkosTautiška giesmė, suplevėsavo Lietuvostrispalvė. Tylos minute buvo pagerbtižuvusieji už Tėvynės laisvę,prie paminklo padėtos gėlės. Taippat Tėvynės gynėjams aidėjo ir šūviųsalvės. Kreipdamasis į susirinkusiuosiusKretingos rajono meras J.Mažeika sakė: „Laisvė – kiekvienostautos didžiausias turtas. Mes antlaisvės aukuro sudėjome daug savotautiečių gyvybių, iškentėme įvairiųsvarbu, kad kurse dalyvavo ir profesinėskaro tarnybos kariai“, – sakėkurso iniciatorius mjr. GediminasLatvys, Sausumos pajėgų štabo Civiliųir karių bendradarbiavimo skyriausviršininkas.Daug dėmesio skirta individualiemspraktiniams darbams, testamsir atsiskaitymams. Kurso dalyviaimokėsi vertinti įvairių šalių civilinessituacijas ir aplinką. Pagrindiniamsarbata. Šventinį minėjimą užbaigėkoncertas-vaidinimas, kurį surengėVilniaus kolegijos studentai.Vasario 16-osios minėjime dalyvavoKPAT viršininko pavaduotojasplk. Arūnas Dudavičius, DidžiosiosKovos rinktinės štaboviršininkas mjr. Linas Kubilius,Vilniaus ir Varėnos valstybės sienosapsaugos rinktinių atstovai, vyriausiaskariuomenės kapelionasmjr. Saulius Kasmauskas.Šventėje dalyvavo daugiau kaip400 Šalčininkų gyventojų ir svečių.pažeminimų, kalėjimų, tremčių, persekiojimų.Mažai tautai, mažai valstybeisunku yra nugyventi priespaudosjungą, bet susitelkę mūsų tautosdukros ir sūnūs tai padarė.... “Po iškilmingos rikiuotės vyko mišiosPranciškonų vienuolyne. Mišiųmetu brolis kunigas E. Darulis klausė:„Laisvė tai pats svarbiausias dalykasžmogaus gyvenime... Kiek darmetų mes mokysimės gyventi laisvi...?“Tą dieną Kretingoje vyko ir daugiaurenginių, skirtų Vasario 16-ajai. Kultūros centre atidaryta rajonotautodailininkų darbų paroda,vyko koncertas „Parašykit žmonės:LIETUVA“. Vakare kultūros centrokieme – Užgavėnių blynai ir kareiviškakošėVytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyjeVrš. Dainius VILČINSKASDariaus ir Girėno rinktinėVasario 16 dieną Vytauto Didžiojokaro muziejaus sodelyjeDariaus ir Girėno rinktinės kariaikartu su Kauno įgulos dalinių, savi-Kursui pasibaigusŠalčininkų moksleiviai šventėjeGr. Viliaus Džiavečkos nuotraukaAutorės nuotraukavaldybės, mokyklų, studentų atstovaisbei miesto gyventojais šventėLietuvos valstybės atkūrimo dieną.Renginio metu buvo pakelta Vyčiokryžiaus vėliava, padėtos gėlėsprie Nežinomo kareivio kapo beiLaisvės paminklo. Pasibaigus oficialiaidaliai dalyviai buvo pakviestiį Vienybės aikštę, kur studentai irmoksleiviai sudarė gyvąją vėliavą.Renginyje dalyvavo Kauno miestovaldžios atstovai, Kauno įgulos viršininkas,KOP vadas brg. gen. ArtūrasLeita, dalinių vadai.kurso instruktoriams – mjr. GediminuiLatviui ir Jungtinio štabo Civiliųir karių bendradarbiavimo valdybos(J9) viršininko pavaduotojui ats.mjr. Eugenijui Vaicekauskui talkinoKASP štabo viršininko pavaduotojasmjr. Rimantas Jasinevičius, KASPštabo S5 skyriaus CKB karininkaskpt. Darius Baušys, Didžiosios Kovosrinktinės štabo S5 skyriaus viršininkaskpt. Evaldas Dirginčius,KPAT Viešųjų ryšių skyriaus vedėjaskarys savanoris Laimis Bratikas,KAM Leidybos ir informacinio aprūpinimotarnybos atstovas, karys savanorisats. ltn. Karolis Zikaras.CKB specialistų kursą sėkmingaibaigė ir gavo pažymėjimus 16klausytojų – savanoriai ir „GeležinioVilko“ kariai.Šią civilių ir karių bendradarbiavimospecialistų rengimo programąketinama organizuoti kas dvejimetai.cm

2010 m. vasario 25 d. Nr. 2 (410) Savanoris3 psl.ykLietuvos gynybaAtkelta iš 1 psl.Taip pat nėra atmestinas irtarptautinio terorizmo pavojus.Lietuviai dalyvauja tarptautinėseoperacijose ir kažkam tai gali būtipretekstas keršyti, suorganizuotiterorizmo aktą būtent Lietuvoje.Vėlgi nemanau, kad teroristaitaip aukštai mus vertina. Jų čiaįvykdyta akcija neturėtų dideliųpasekmių. Todėl teroristai taikosiį pagrindinius savo priešus, stambiąsiasAljanso šalis. Antra vertus,mūsų civiliai ir kariai AfganistanoGoro provincijos grupėjeyra geri diplomatai, sugebantyspuikiai bendrauti ir išlaikyti gerussantykius su vietos valdžia, o taiGoro provincijoje palaiko neblogąLietuvos įvaizdį. Ten nėra neapykantoslietuviams.Lietuvos draugaiNedaugelis mano, kad mes jųapskritai galime turėti. Tų draugųyra ne mažiau negu priešų irtai sudaro tam tikrą pusiausvyrą.Pirmiausia mūsų draugai yraamerikiečiai, JAV – tai valstybė,nuolat mums rodanti dėmesį, padėjusiatsigauti ir mūsų karinėmspajėgoms. Ten ir dabar studijuojaKaro akademijos kariūnai,bendradarbiaujama su nacionalinegvardija. Kita vertus, JAV yravalstybė, turinti milžinišką galiąir įtaką, tačiau nereikia jos pagalbospervertinti ir įsivaizduoti, kadji visada bus.Skandinavai Lietuvoje taip patturi daug interesų, kadangi nuo topriklauso jų pačių saugumas. Yratoks posakis, kad geriau siena suRytais ties Švenčionimis, neguties Bornholmu. Tokia danų pozicija.Visas šis draugiškumas remiasielementariu ir racionaliuinteresu. Be to, Danija niekadasu mumis nėra kariavusi, gyvenamepanašaus dydžio valstybėse. Irtai dar ne visi aspektai, skatinantysdvi valstybes bendradarbiautikarinėje srityje. Kalbant apieSkandinaviją, mes esame vienojepusėje ir bendras saugumasyra glaudžiai susietas. Deja, nuoseno Baltijos šalių draugystė buvomūsų priešų puolimo vieta. Galimanet neabejoti, kad bandymaistiprinti tarpusavio bendradarbiavimąsusilauks kontrpriemonių,o tai rodo, kad einame teisingalinkme, siekdami stiprinti savosantykius. Mums reikia toliaubendradarbiauti ir visus mažusnesutarimus paaukoti dėl saugesnėsateities.Galima teigti, kad Lenkija yramūsų svarbus strateginis partnerisnuo senovės ir tuo pat metu nuolenkų reikėjo labiausiai gintis. Taisusiję su lenkų siekiais dominuotiir polonizuoti Lietuvą. Mano manymu,bendradarbiavimo galimybėssu lenkais dar gerai neišsemtos.LITPOLBATo likvidavimasbuvo klaida. Batalionas galėjo išaugtiį bendrą brigadą. Pati Lenkija,manau, supranta, kad jeiguLietuva bus ne Vakarų pasaulyje,jos taip pat gali laukti panašus likimas.Senoji Europa, žinoma, iš aukštožiūri į Lietuvą ir mūsų problemas.Taip pat dabar juos su Rusijasieja bendra ekonominė politika,bet, nežiūrint į tai, reikia bendradarbiautiir su senosios Europosšalimis. Mes esame Europos Sąjungosnariai ir tai gali būti vienuiš mūsų saugumo garantų ateityje.Be sąjungininkų karo atvejuLietuvoje nedaug pajėgsime nuveikti,ir be draugų tobulo saugumoneturėsime.Taip pat vertėtų palaikyti gerussantykius su Kinija ir Indija. Taiyra kylančios šalys ir svarbus globalaussaugumo elementas. Kaikurie šių šalių interesai gali būtipalankūs ir mums.Lietuvos karų istorija,gynybos tipaiLietuva yra išgyvenusi dauggeresnių ir blogesnių istorijos etapų.Pradžioje gyvavo baltų genčiųsandrauga, vėliau jos susijungė irtapo valstybe, dar vėliau įvyko imperinissprogimas – valstybė nuojūros iki jūros. Joje gyveno įvairiųtautų žmonės ir visa tai vadinosiLietuva. Tas pavadinimas įsigėrėį žmonių sąmonę. Vėliau jievadinsis ukrainiečiais ir baltarusiais.Taigi, egzistuoja kelios Lietuvos.Ta, kuri yra šiandien ir tos,kurios gyvavo praeityje.Nereikia suprasti išsiplėtusiosLDK kaip tuometinės mūsų valdovųavantiūros. Tuo metu taibuvo esminis Lietuvos saugumoužtikrinimas. Išvystas pilių tinklasužtikrindavo galimybę apsigintinuo priešų. Tačiau vienos arkitos pilies gynybą pralaužus, totoriai,pavyzdžiui, prasmukę savopramuštu koridoriumi, jau sukiodavosiVilniaus apylinkėse.Kariaunų laikais milžiniškoslietuvių kariuomenės žygiuodavoį Rytus, į grobiamuosius žygius,kad taip galėtų išsilaikyti.Jas subūrę valdovai negalėjo topadaryti kitais būdais. Aš sutinkusu filosofo Gintaro Beresnevičiausnuomone, kad lietuviamstokie žygiai įaugę į kraują. Anotjo, tolimųjų reisų vairuotojai yrašių tradicijų paveldėtojai, kadangipastoviai juda, visada yra žygyje,kažką veikia, skuba, o kaito nėra – jaučia šiai veiklai ilgesį.Todėl Lietuvos vairuotojams,tarkim prieš 15 metų, tokios pavojingoserdvės kaip Rusija, Baltarusijaar Ukraina buvo lengvaiįvaldomos. Kalbant apie imperinįsprogimą verta paminėti ir vėlsutikti su G. Beresnevičiumi, kadšis veiksnys Lietuvai nedaug gerodavė, o aplinkiniams kraštams –atvirkščiai – davė tikrai daug. Jautuo metu mes tapome kraštu donoru– kitoms šalims ruošiamevaldovus, darbininkus arba kariauninkus.Tai, galima teigti, yramūsų tautos prakeiksmas, kad visiemslietuviams čia neužtenkavietos ir nemažai gabių išvažiuojakitur.Pašauktinių bajorų kariuomenėslaikais, XV amžiuje, mes išdalies užtikrinome Lietuvos saugumą.Didelė dalis gyventojųbuvo išvaduota nuo karinės prievolės,bet atsirado problema –nebuvo iš kur pašaukti pėstininkų.Nebuvo tokio visuomenėssluoksnio iš kurio būtų buvę galimajuos pašaukti. Tada pagalbosprašėme iš Lenkijos. Tas lietuviškoskariuomenės dvilypumas nulėmė,kad lietuviai laimėdavo mūšius,bet pralaimėdavo karus. Mesturėjome puikią kavaleriją, tačiaukariauti tuometiniams karams neturėjomenei pėstininkų, nei artilerijos.Nuo XVI amžiaus viduriosaugumo situacija iš esmės pasikeitė.Pagrindiniai XV a. – XVIa. I pusės Lietuvos priešai totoriaitapo Lenkijos, o vėliau Ukrainoskazokų problema. Lietuvos priešailiko Maskvos kunigaikštystė irŠvedijos karalystė. Švedams labainepatiko kariauti Lietuvoje, čiajie patirdavo pralaimėjimus, tačiautokios invazijos labai nualindavokraštą.XVI-XVIII amžių sandūrojesenoji Lietuvos gynybinė sistematapo nebeveiksminga ir tambuvo daug priežasčių. Iš daliestai buvo valdovo ir silpstančiosmonarchijos kaip institucijos,nebegalinčios pasirūpinti kariuomene,kaltė. Pražūtinga ideologijatuo metu skatino priešintiskariuomenės stiprinimui.Dominavo partijos ir grupuotės,kurioms savo privatūs interesaibuvo aukščiau valstybiniųir tos grupės valstybės gynimedalyvavo tiek, kiek tai atitiko jųinteresus. Alinama nestabilumoir maro, prastėjo ir ekonominėkrašto būklė, nustojo būti peržiūrimimokesčiai, jie tapo pastovūs.Apie XVII-XVIII amžiųmūsų bajorai nustojo važiuotimokytis į užsienį, bandydamisau įteigti, kad tuometinė Lietuvayra kultūros ir mokslo židinys,o jos atstovams nereikiamokytis, šaliai – vystytis. Didelęįtaką turėjo mūsų šalies politinėizoliacija – XVIII amžiujeLietuva nustoja būti Europosdalimi. Šviežių idėjų ir žinių stokanulėmė tai, kad Lietuva tuometu tampa atsiliekančia valstybe.Tuo netrunka pasinaudotipriešai, remdami arba pjudydamipolitines grupuotes šaliesviduje. Kaip žinome, Lietuvossaugumo klausimai XVIII amžiujebuvo nulemti trijų valstybių,pačiai Lietuvai tame procesejau nebedalyvaujant. Kartąper 30 metų Lietuvoje vyko įvairauspobūdžio konfederaciniaikarai, tačiau saugumo situacijos,žinoma, nepagerino, o kai kuriaisatvejais netgi pablogino, sąlygodamaI Abiejų Tautų respublikospadalijimą.SukilimaiTado Kosciuškos sukilimassukūrė iš esmės naują gynyboskoncepciją. Karas tampa ne tikkariuomenės, bet ir visuomenėsreikalu. Atsiranda įvairiausiųkarinių formuočių, tokiųkaip Vilniaus miesto gvardija,milicija ir t.t. Šie improvizuotidaliniai kartais nuveikia daugiaunei valstybinė kariuomenė.Su jais būdavo labai sunku kovoti,kadangi šiems daliniamsnegaliodavo įprastos taisyklės,netgi logistiniai klausimai buvosprendžiami savais būdais, netaip, kaip tai vykdavo reguliariojekariuomenėje. Pvz., Žemaičiųdivizijai, kuri užėmė Kuršą, išvarėiš ten Rusijos šalininkus,užėmė Liepojos uostą, vadovavocivilis. Arba Oginskio žygisį Minską, viena divizija juda toliauį Rytus, įvaro daug siauborusams, iniciatyvą perimdama įsavo rankas. Anksčiau tokie dalykaibūtų neįmanomi, nes viskasvykdavo pagal karybos vadovėlius,o dabar – jau nebe, irnetgi efektyviau.Napoleono žygiui į Maskvą lietuviaiturėjo suformuoti keletąpulkų ir tai padarė. Keletas mėnesių,kiek truko tų pulkų formavimasir dalyvavimas kovos veiksmuose,buvo per trumpas laikotarpas kažką rimto nuveikti, bet ištikrųjų tai buvo dalis lietuvių kovosuž laisvę. XIX amžiuje kiekvienakarta, kas trisdešimt metų,turėjo galimybę pakovoti už Lietuvoslaisvę.Kova už tautinius interesusXX amžiuje jau kovojama užsavo nykstančios tautos interesus.Nepriklausomybės karuose lemiamąvaidmenį atliko ne taktika(ji buvo naudojama rusiška I Pasauliniokaro laikų), bet žmoniųmotyvacija. Kova įgavo tautinį pagrindą.Niekas nenuginčys fakto,kad Lietuvos kariuomenės kovinėdvasia buvo žymiai aukštesnė neisu mūsiškiais kovojusios Raudonosiosarmijos. Tuo metu RA turėjodaug priešų ir lietuvių pergalėsne tik paskatino mūsų kariuskovoti toliau, bet ir įkvėpė pasitikėjimosavo jėgomis. Tuo metuaktyvus visuomenės ir kariuomenėsdalyvavimas kovos veiksmuosesuformavo pagarbą Lietuvoskariuomenei. Tokių diskusijų, arreikia Lietuvai kariuomenės tadanegalėjo net būti. Kariai pelnytaitapo didvyriais visuomenės akyse.Ir kai tų pačių didvyrių pagalba1926 metais buvo įvykdytasperversmas, tauta sutiko palankiai,kadangi kariuomenė žino,ką daro. 1935 metais, stiprėjantVokietijai, buvo parengta keletasLietuvos gynybos planų, kuriuosir šiandien galima panaudoti. Jaisvisiškai nebuvo pasinaudota, kadangiiškart po 1939 metų Lenkijospralaimėjimo planai buvoperžiūrėti ir perdaryti. Kiek įmanomapatobulinus, šiuos planusir dabar būtų galima panaudoti.(Šiame plane, žinomame kaip„Planas V“ gynybos linijos buvolabai panašios su kito plano gynyboslinijomis. Tai buvo Lietuvosgynybos planas nuo.... Kryžiuočiųordino. Šitas pavyzdys įrodo, kadkare esminiai dalykai nesikeičiadaugelį metų.)XX a. ketvirtojo dešimtmečioLietuvos padėtis buvo nepavydėtina– iš Rytų ir Vakarų stovėjodvi imperijos, jau iš anksto sutarusiosdėl Lietuvos.Manyčiau, kad panaši padėtisnepasikartotų, galima pasinaudotiankstesnių karų patirtimi,patyrinėti kokios mūsų teritorijossavybės buvo išnaudojamosgynybai arba puolimui. Pvz.,1941 metų puolimui labai didelęreikšmę turėjo miestai-tiltai. Vokiečiųtankai per Alytų, Kauną,nuvažiavo iki pat Daugpilio. Vertapabrėžti, kad įvairios kryptys,miestų ir kelių strateginė reikšmėper kelis šimtus metų, puolant arbaginant Lietuvą, išliko tokia pati. PavyzdžiuiKaunas visais laikais išlikostrategiškai svarbus, ar tai būtųkaro su Vakarais atraminis punktas,ar karo su Rytais pagrindinis atsitraukimokelias. Ir 1941 metais pajėgosbuvo koncentruojamos ties talinija, frontas kirto miestą ir grėsmingaijudėjo į Rytus.II Pasaulinio karo antrojoje pusėjevokiečiai gynėsi miestuose irmiesteliuose. Tokia gynyba taip patverta dėmesio, ja kritiniu atveju galimaremtis. Gynybą koncentruotimiestuose nėra gerai, neišvengiamamilžiniškų sugriovimų, naikinamoskultūros vertybės, bet vokiečiai neturėjokitos išeities.Pagrindinis potencialių priešųtikslas – pajungti Lietuvą bejokio pasipriešinimoKlaidingi šalies prioritetai nulėmėtai, kad mes dabar neturime stipriosideologijos, kokią tarpukariuturėjo lietuviai, tai sąlygojo jų išlikimą.Mūsų emigrantai užsienyjedabar ištirpsta greičiau negu miršta.Nuo tų laikų gyvas kaimo įvaizdisnėra pakeistas kitu moderniuįvaizdžiu. Ir dauguma išvažiavusiųjaunuolių net nesijaučia lietuviųtautos dalimi. Bekurdami savotautinę mokyklą mes sukūrėme tikbiurokratinių įstaigų aibę ir begalęinstrukcijų. Teisininkų ir verslininkųvalstybėje nėra vietos ideologijai.Šauktinių kariuomenė taip patbuvo atšaukta. Ir apskritai šaukimosistema buvo pažeidinėjama. O darytireiktų Izraelio pavyzdžiu – jeiguprievolė, tai visiems lygiai – beišimties. Rezervo mokymai, pradėtivykdyti prieš vienuolika metų,buvo surengti tik keletą kartų ir pokelių metų užgeso. Karo atvejui turimeturėti realiai parengtą mobilizacinįrezervą. Kad jis būtų parengtasir gerai veikiantis, galėtų būtitiek KASP, tiek ir reguliarių pajėgųfunkcija. Kadruotas batalionas,papildytas rezervu, karo atveju galėtųvirsti brigada ir pan. Abejojantiems,ar to reikia, patarčiauatsiversti įstatymus – 1996 metųValstybės gynimo įstatymas, tebegaliojantisir šiuo metu, numato vienąpunktą, konflikto atveju – bekompromisinėgynyba. Dar reikia prisimintivisų politikų pažadus Kraštoapsaugai skirti seniai žadėtus 2 procentus.Taip pat efektyvu būtų gražintikarinę prievolę, arba šauktiniųkariuomenę. Nes ir jos niekas neatšaukė,tik prieš pusantrų metų sustabdė.Profesionalai reikalingi ten,kur būtini tikrai profesionalūs gebėjimai,specialistų tarnyba – KJP,KOP, Logistikos tarnyba ir t.t. Kariuomenęreikėtų formuoti ir rengtiremiantis Izraelio pavyzdžiu, kaipvalstybės esančios didelio nesaugumozonoje. Ši šalis sugeba užtikrintisavo saugumą net ir labai sudėtingomissąlygomis. Žmogus ten visąsavo aktyvų gyvenimą yra karys.Kiek Lietuvoje skirti laiko parengtikariui, turi spręsti specialistai – artris mėnesius, ar metus, ar dvejus.Kita vertus, galbūt ne visiems piliečiamsreikėtų tokio stipraus kariniopasirengimo. Daug problemų būtųišspręsta, jei mokyklose būtų įvestaskarinis rengimas. Atsirastų darboatsargos karininkams.Nukelta į 8 psl.

4 psl.Savanoris2010 m. vasario 25 d. Nr. 2 (410)Afganistanas, Goro provincijaVyr. ltn. Skomantas POVILIONISPAG-10 visuomenės informavimokarininkasAlytiškių misijaAfganistane įpusėjoDešimtosios Lietuvos karių pamainos,tarnaujančios Afganistano Goroprovincijos atkūrimo grupėje, tarnybaįpusėjo. Trejetą mėnesių kariai vykdėįprastas užduotis – patruliavo provincijoje,bendravo su vietos gyventojais,siekdami įvykdyti iškeltus tikslus –padėti Afganistano valdžiai stiprintiįtaką provincijoje, užtikrinti saugumąbei remti provincijos atkūrimopastangas. Nepaisant žiemos keliamųnepatogumų, gilaus sniego, šalčioDainavos rinktinės savanoriai toliauaktyviai vykdo savo užduotis.Humanitarinė paramanepasiturintiemsSausio 26 d. PAG kariai perdavėhumanitarinę paramą, skirtą skurdžiausiemsprovincijos žmonėms.Maisto nepriteklių jaučiantiems gyventojamsperduota tona miltų ir aliejaus.PAG kariai ir civiliai Lietuvos specialiosiosmisijos atstovai nuolatosdalyvauja Goro provincijos ekstremaliųsituacijų valdymo komiteto susirinkimuose,kur aptaria įvairiausiasproblemas. Žiemos metu didžiausiussunkumus vietos gyventojai sieja sumaisto, šiltų drabužių stygiumi. Žiemoskalnuotoje provincijoje yra labaišaltos ir gilios, atokių kaimų gyventojaitampa izoliuoti nuo pagrindiniųcentrų. Šio komiteto sprendimunuspręsta maistą perduoti Raudonojokryžiaus organizacijai, kad jos darbuotojaigalėtų išdalinti jį skurdžiausiaigyvenančios šeimoms.Į sunkiai pasiekiamas vietoves humanitarinęparamą dažnai nugabenair patys kariai. Sausio pradžioje įatokias gyvenvietes buvo nugabentair vietos bendruomenėms perduota3 tonos miltų, aliejaus, šiltų drabužių,avalynės – parama būtina išgyventižiemą.Sufako kaimePAG-10 vadas plk. G. Macijauskas dėkoja kultūros ir informacijos departamentodirektoriui už įdomią paskaitąSeminarasSausio 20 d. grupės stovykloje įvykoseminaras „Nevyriausybinių organizacijųir provincijoje dirbančių donorųbendradarbiavimas“, kuriamedalyvavo provincijoje veikiančių nevyriausybiniųorganizacijų atstovai,PAG dirbantys Lietuvos specialiosiosmisijos Afganistane atstovai, JAV, Japonijosdiplomatai.Seminaro tikslas – informuoti provincijojeveikiančias nevyriausybinesorganizacijas apie finansavimui teikiamųprojektinių pasiūlymų rengimoreikalavimus ir pasidalinti idėjomis,kaip būtų galima stiprinti bendradarbiavimąsu vietos valdžios institucijomis.Konferencijos dalyvius pasveikinoLietuvos specialiosios misijos vadovasDainius Junevičius ir PAG-10 vadasplk. Gedimas Macijauskas.„Saugumui užtikrinti reikalingasne tik noras, bet ir saugumo institucijos,o vystymui svarbu ne tik lėšos, betir visuomenės suvokimas, kaip jas panaudotiefektyviai, – sakė PAG-10 vadasplk. G. Macijauskas. – Seminarodalyviai yra labai svarbi tarptautinėsbendruomenės sąsaja su vietos žmonėmis,kurių užduotis perduoti bendruomenėmsžinias apie tarptautinėsbendruomenės veiklą, taip patskatinti supratimą apie kiekvienožmogaus svarbą ir atsakomybę atkuriantsavo kraštą“.„Šis seminaras bus labai naudingas,– sakė ambasadorius D.Junevičius. – Kiekvienais metaisvis daugėja lėšų provincijos atkūrimui,tačiau nepaprastai svarbujas panaudoti pačiais efektyviausiaisbūdais, o šis seminaras ir yraskirtas prie provincijos atkūrimoprisidedančios organizacijoms beiinstitucijoms, ir ieškoti sprendimųšiems būdams atrasti“Seminare apsilankė 26 nevyriausybiniųorganizacijų, iš provincijojeveikiančių daugiau nei trisdešimties,atstovai. Be tarptautineibendruomenei gerai žinomų, seminaredalyvavo ir savo veiklą tikpradedančių organizacijų nariai,žiniasklaidos atstovai.Specialiosios misijos vadovopavaduotojas Andrius Purvaneckaspasidžiaugė, kad seminarasprovincijoje tapo bene pirmuojurenginiu, kuriame buvo išklausytinevyriausybinių organizacijų pasiūlymaigerinti bendradarbiavimąsu vietos valdžios institucijomis:„Sunku pasakyti, kiek mūsų pasiūlytosrekomendacijos pagerinsįvairių organizacijų bendradarbiavimąprovincijoje, tačiau sutarėmedėl galimų bendrų veiksmų ir tainuteikia optimistiškai“.Sufako kaimeVasario 2 dieną grupės kariaipatruliavo Sufako kaime. Atsižvelgdamiį provincijos ekstremaliųsituacijų valdymo komiteto parengtąpasirengimo žiemai planą,kariai nugabeno paramą labiausiaipažeidžiamiems, vargingiausiai gyvenantiemskaimo žmonėms.Lietuviai Sufako kaimo vaikamsir suaugusiems skaitė paskaitą apieminų keliamą pavojųAnot PAG-10 savanorių, vyr.ltn.Darius Diburys puikiai moka sudomintiklausytojus, o tai galbūt ateityjene vienam išgelbės gyvybęVyr. ltn. D. Diburys kartu susavo komandos nariais patruliuodamasGoro provincijos kaimuose,paskaitas apie minų keliamą pavojųskaito keletą kartų per mėnesį,dėl to PAG karių, ir paskaitų klausančiųmoksleivių jis pagarbiai vadinamas„profesoriumi“.Svarbia susitikimo su kaimo bendruomenedalimi tapo futbolo varžybos,kuriose susirungė Lietuvosbei Kroatijos kariai bei Sufako kaimojaunuoliai. Rungtynės, kuriosenusileisti nenorėjo nė viena komanda,baigėsi lygiu rezultatu 1:1. „Nugalėjodraugystė“, – juokavo kariai.Klausėmės paskaitos apieAfganistano kultūrąVasario 13 dieną PAG stovyklojeapsilankė Goro provincijos kultūrosir informacijos departamentovadovas Mohas Sarvaras Azadassu delegacija ir vietos jaunimo organizacijosatstovai. Svečiai PAGramovėje skaitė paskaitą apie Afganistanokultūrą.„Mes Afganistane – svečiai, atvykęiš tolimų šalių. Siekdami bendradarbiautisu Afganistano žmonėmisir padėti jiems atkurti savošalį, pirmiausia turime pažinti irsuprasti žmonių kultūrą, tradicijas,religinius ypatumus“, – sakė PAGvadas plk. G. Macijauskas.M. S. Azadas kariams skaitėpaskaitą apie Afganistano šventes,papročius bei tradicijas. Pasak kultūrosir informacijos departamentodirektoriaus, pačios svarbiausiosAfganistane – religinės šventės. M.S. Azadas taip pat papasakojo apiekitų, plačiai paplitusių švenčių –vestuvių, istorijos ir poezijos skaitymovakarų papročius.„Džiaugiuosi, kad PAG atstovaipakvietė mus skaityti kariamspaskaitą apie Afganistano kultūrą,ypač tokiu metu, kuris yrasvarbus ir Afganistano ir Lietuvosžmonėms: vasario 15 d. Afganistanešvenčiama Išsivadavimo diena,o vasario 16 d. Lietuvoje minimaNepriklausomybės diena“, – kalbėjoGoro provincijos kultūros irinformacijos departamento vadovasM. S. Azadas.Afganistano kultūros pristatymorenginį užbaigė Goro provincijosmuzikantų grupės pasirodymas.Pritardami tradiciniais instrumentais,muzikantai atliko tradicinesdainas ir šokį.Susipažinti su Afganistano kultūrosir islamo religijos pagrindaisLietuvos kariai turėjo galimybiųdar Lietuvoje, ruošdamiesi misijai.Tokios pažintinės paskaitos – privalomakarių pasiruošimo misijaidalis. Tačiau PAG stovykloje kariaigavo puikią progą gauti informacijąiš pirminio šaltinio.Praėjusių metų lapkritį paskaitąapie islamo religiją ir religinesšventes PAG kariams stovyklojeskaitė Goro provincijos religijosreikalų departamento direktoriusmula Mohamedas Šachas Majidis.PAG stovykloje vykęs renginyssusilaukė Goro provincijos žiniasklaidosdėmesio, reportažą parodėvietinė televizija.Mišios už Lietuvą stovyklos ramovėjeVasario 16-oji – ne vienistorinė šventėLietuvos Nepriklausomybėsdienos proga PAG-10 kapelionaskpt. Tomas Reinys sakė:– Iš istorijos žinome, kad visamepasaulyje, norint įamžinti vienąar kitą įvykį, visuomet buvokalbama apie kažkokią atskaitosdatą, reiškiančią, kad pasaulyjeviskas pasikeitė. Tikriausiai negalėtumenet įsivaizduoti, ką reiškėsenovės romėnams posakis: „NuoRomos miesto įkūrimo“. Nežinome,ką jautė senovėje graikai,skaičiuodami savo gyvenimo metusolimpiadomis, kurių tais laikaisbuvo dar tiek mažai. O kąjau bekalbėti apie neužmirštamąkrikščionių skaičiavimą „Viešpatiesmetais“, kuriuo naudojamėsir dabar.1918m. vasario 16-oji yra data,nuo kurios mes suvokiame savekaip laisvus lietuvius. Tai data, primenantimums, kad lietuvis ir belaisvis– nesuderinamos sąvokos.Dievas leidžia žmogui būti laisvam.Tai didžiulė dovana ir draugenepaprasta atsakomybė. Džiaugtislaisve mokame visi. Ginti laisvęmoka nedaugelis...Šiandien mums visiems vertapamąstyti apie tai, kad didžiausiakrizė, nuo kurios privalomeginti savo Tėvynę yra moralinėkrizė. Tik tuomet galime kalbėtiapie žmones, pasiryžusius gintisavo Tėvynę, jei tai bus žmonės,kurių širdyse bus tvirtas teisingumojausmas, bet drauge jose nebusneapykantos.To linkiu jums, gerbiamieji vadaiir kariai. Būkime teisingi ir ištikimisavo Tėvynei. Neužmirškime,jog esame pašaukti tiesai irgarbingumui. Galbūt, mūsų Tėvynėskelyje bus dar daug erškėčių irakmenų, tačiau visuomet kiekvienostautos istorijoje buvo reikalingižmonės, mokantys žvelgti toliau,sugebantys pamatyti šviesią savoTėvynės ateitį. Manau, kad tokiežmonės esate jūs.Užgavėnės AfganistaneVasario 16 d. stovyklos ramovėjebuvo surengta Užgavėnių vakaronė.Renginys prasidėjo senoviniųUžgavėnių tradicijų PAG tarnaujančiųužsienių šalių kariams pristatymu.Vėliau šventės dalyviaivaišinosi tradiciniu Užgavėnių patiekalu– blynais. Norėdami išvarytižiemą ir greičiau prisišauktipavasarį, vakaronėje dalyvavusiejisudegino skudurinę Morę, žaidėšios lietuvių žiemos šventės žaidimus.J. psk. Linos Ambroževičiūtės nuotraukoscm

2010 m. vasario 25 d. Nr. 2 (410) Savanoris5 psl.Lanksti savanorių tarnybaGr. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentasTaip sako pratybose Pabradėspoligone pakalbintas Krašto apsaugosministerijos Leidybos irinformacinio aprūpinimo tarnybosvyresnysis specialistas ats. ltn.Karolis Zikaras, iš Didžiosios Kovosrinktinės. Karininkas po misijosAfganistane toliau vadovauja802-osios pėstininkų kuopos IIbūriui. Anot savanorio dabar laukopratybose jų prioritetas – gynybinėsoperacijos.– Žinoma, pratybose taip patsvarbu tobulinti individulius jaunųkarių įgūdžius, nes šviežiokraujo kuopoje turime nemažai.O gerai pasimankštinti neprošalir mums, „seniams“, – sako būriovadas, savanoriu tarnaujantis11 metų.Pasimankštinti kariams tąkarttikrai teko. Jų budrumą naktį patikrinorinktinės žvalgai. Tačiauapie tai – kitame straipsnyje.– Nepaisant vadinamosios krizės,– pasakoja Karolis, – pratybųsavanoriams yra organizuojamanemažai. Smagu, kad praėjusiųjųmetų pabaigoje pratybų buvo netdaugiau nei tikėjomės. O tai labaigerai, kadangi mokymai skatinagerą naujokų lankomumą. Nebūtųdidesnio apmaudo, jeigu išgirstume,kad naujai atėjęs savanorispo kurio laiko pradėtų kalbėti:„Na, va, tapau savanoriu, o čia,pasirodo, nieko rimto nevyksta.“Jei savanoriai turi ką veikti, mokosikarybos, tai yra labai gerai.Pats būrio vadas, dar studijuodamasuniversitete, susižavėjo savanoriųtarnybos lankstumu – jukčia gali gyventi civilinį gyvenimąir kartu tarnauti kariuomenėje!– Savanorių pajėgos yra geriausiasir tampriausias kariuomenėsGr. Gitana Vaikšnoraitė Ats. ltn. Karolis Zikaras Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotraukosryšys su visuomene, kadangi čiatarnauja žmonės iš visuomenės,dirbantys pačius įvairiausius civiliniusdarbus. Jie netarnauja kariuomenėjevisą laiką, o būti piliečiuir kartu kariu yra privalumasir kartu garbė. Daugumą mūsųkarių savo draugams, bendradarbiams,pasakoja apie tarnybą aktyviajamerezerve. Kai kurie susidomi.Aišku, anot Karolio, per tiektarnybos metų buvo visko – mokėsipartizanauti, užpulti ir greitaipasitraukti, ir staiga – prieš šešeriusmetus pradėjo statyti kontrolėspostus, ten vykdyti specifinesužduotis.– TRO ir civilių ir karių bendradarbiavimospecifika greitaiįgriso ir ne man vienam, net jaubuvau pradėjęs galvoti apie išėjimąiš KASP. Gerai, kad mane laikėseni draugai kuopoje ir norassavo laisvalaikį praleisti prasmingai.Greitai sugrįžome prie pėstininkųužduočių, taikos palaikymąpalikę misijų vienetams ir kai kurias– specifines užduotis – civiliųir karių bendradarbiavimo specialistams.Antra vertus, labai gerai,kad savanoriams atsirado galimybėišvykti į tarptautines operacijas,tai irgi skatina žmones tarnauti.Aš turėjau tokią galimybęir tuo didžiuojuosi, kad buvau išvykęs.Misijoje buvau gana griežtaipakeitęs tarnybos profilį – išpėstininko tapau visuomenės informavimokarininku. MisijojeAfganistane sukausi kaip voverėrate, o viskam pasibaigus, su malonumugrįžau į savo kuopą. Aš irtoliau – apsigimęs pėstininkas, otarnyba savanoriu – mano pilietiškumomaterializacija.Gr. Gitana Vaikšnoraitė kilusiiš Kapčiamiesčio, Lazdijų rajono,pasieniečio duktė. Tarnauja skyrininketoje pačioje 802 kuopoje,kuriai vadovauja kpt. GintautasCiesiūnas. Savanorės tėvas,įkvėpęs dukrai kario dvasią, pasienyjetarnauja nuo pat pirmųjųdienų, greitai jau bus 20 metų.Nuo mažų dienų merginą namiesupo karinė aplinka ir tvarka– jokių išsisukinėjimų nuo darbų,drausmė kaip kariuomenėje,viskas turi būti atliekama geraiir laiku. Savanorės vaikystė prabėgošalia Kapčiamiesčio pasieniečiųužkardos. Kariška rutina,rikiuotės, anot merginos, jai pažįstamosnuo mažens. Keista, bet Gitananesiekė tapti pasieniete, galbūttodėl, kad norėjo patirti daugiau kariškųišbandymų, o lygiagrečiai įgytiir civilinį išsilavinimą. Pasieniečiai,anot savanorės, dabar baigia pusantrųmetu studijas, specialioje Pasieniečiųmokykloje, o po to paskiriamitarnauti į konkrečią užkardą, jųfunkcijos policinės.– Tapau savanore ir į bazinį kursąDragūnų batalione išvažiavau moraliaipasiruošusi, gal net, sakyčiau, persistengusi.Maniau, kad bus labai sunku,bet, matyt, mano pasiryžimas irnoras nugalėti sunkumus buvo stipresnis,taigi viskas pavyko gerai.Neseniai baigiau skyriaus vado kursąir buvau paskirta vadovauti kariams.Vadovauti pratyboms klasėje,mano nuomone, yra lengviau, neitarkim, poligone. Mano kariai geri,klauso. Netgi paklausia, ar nesunku?Mano požiūriu, turėtų būti priešingai,aš, kaip vadė, turėčiau rūpintis,kad mano kariams nebūtų per sunku,o ne atvirkščiai. Patiems savanoriamspatarčiau įsiklausyti į mūsųpajėgų pavadinimą, kad netarnautųdėl pinigėlių, o tai darytų iš įsitikinimo.Jaunam kariui svarbiausia noras,o karjera – pasiekiama.Savanorė didžiuodamasi sako, kadją į kariuomenę, į Savanorių pajėgasatvedė noras tarnauti Tėvynei. Dabarmergina studijuoja Teisės ir verslokolegijoje, o įgijusi aukštojo mokslodiplomą svajoja baigti rezervo vadųkursus, tapti karininke. Savanore jautreji metai tarnaujanti mergina neslepia,kad pagrindinis jos tikslas ateityje– profesinė karo tarnyba.– Noriu būti kariuomenėje, –sako Gitana, – nes tarnyba kariuomenėjeman yra pati prestižiškiausiaprofesija Lietuvoje. Nuo vaikystėssvajojau tapti kare, todėl atvykusimokytis į Vilnių nedvejodama stojauį Savanorių pajėgas. Svajonės išsipildotik tada, kai žinai, ko nori, iratkakliai sieki.Mūsų kuopa rinktinėje pripažinta geriausiaykVyr. ltn. Vytautas VINICKASDainavos rinktinės ŠAK vadopavaduotojas, l. e. vado pareigasGeriausios 2008 m. Savanoriųpajėgų kuopos vardas ir apdovanojimas– atkurtas XIV a. kalavijasteko Dainavos rinktinės103 kuopai. Šiemet alytiškiamssu kalaviju teko atsisveikinti, nesgeriausia praėjusių metų kuopapripažinta Didžiosios Kovos rinktinės803-ioji.Dainavos rinktinėje geriausios2009 m. kuopos vardas atitekoštabo ir aptarnavimo kuopai.Vasario 13 d., prieš prasidedantkuopos kovinio rengimo pratyboms,l.e. rinktinės vado pareigaskpt. Vytautas Daunaravičiuspasveikino išsirikiavusius kuoposkarius ir įteikė pereinamąjįprizą – peilį – durklą bei pažymėjimą.Po rikiuotės kariai buvopakviesti pasivaišinti arbata, pabendrautitarpusavyje ir su rinktinėsvadovybe.Štabo ir aprūpinimo kuopa yraspecifinė ir savo struktūra bei užduotimisskiriasi nuo kitų rinktinėskuopų. 70 proc. personalo –kariai savanoriai, apie 30 – PKTkariai, yra netgi civilių. Kuopa susidedaiš kuopos valdymo grupėsir trijų būrių – ryšių, žvalgų beitiekimo ir transportavimo. Vienaiš pagrindinių kuopos užduočių –užtikrinti nuolatinį rinktinės štaboir jos padalinių aprūpinimą, obe logistikos neišsiverčia nei vienimokymai, nė vienas renginys. Beabejonės, pirmiausia mes esamekariai ir turime mokėti bei suprastitaktikos, ginkluotės, inžinerijos,medicinos, rikiuotės dalykus.Kaip ir kitose kuopose taip ir pasmus vyksta kovinio rengimo pratybos,tik mūsų būriai yra mokomipagal būrio specifiką. Žvalgųbūrys mokomas vykdyti žvalgybosužduotis. Karys, norintis daugiauišbandymų nei eilinis pėstininkas,perėjęs atranką, gali tapti žvalgu.Ryšių būrys yra mokomas dirbtiradijo ryšio priemonėmis beiorganizuoti ryšį įvairių mokymų,tarptautinių pratybų, ekstremaliųsituacijų metu, tad kas geraiišmano radijo ryšį – baigia specialiuskursus ir tampa ryšininkais.Tiekimo ir transportavimo būrysmokomas įrengti vadavietes bei„Mes – geriausi!“ – džiaugiasi štabo ir aptarnavimo kuopos kariaiužtikrinti jų funkcionavimą. Savanoriai,kuriems prie širdies logistikagali tapti logistais.Didelė garbė būti pripažintiemsgeriausiais rinktinėje, jautiesismagiai, kada įvertina tavotarnybą. Be abejonės – tai nėravieno žmogaus indėlis, tai yraviso ŠAK PKT karių bei savanorių,taip pat ir kuopos karių, kuriešiuo metu yra misijoje Afganistane,Goro provincijoje PAG-10 sudėtyje,nuveiktas didelis darbas.Kuopos kariai mano, jog laimėtigeriausios vardą padėjo jųkovinis pasirengimas, bendruomeniškumas,drausmės statuto,kariuomenės reikalavimų laikymasis,dalyvavimas įvairiuose renginiuose,susitikimai su visuomene.Šis apdovanojimas – tai ir didelispaskatinimas gerai tarnauti toliaubei tobulėti. Stengsimės pateisintigeriausios rinktinės kuopos vardą,nes tarnauja puikūs žmonės, suvokiantyssavo pareigą Tėvynei, galintysir norintys būti tarp geriausiųjų.Astos Kazlauskienės nuotrauka

6 psl.SavanorisRimantas JOKIMAITISVilniusLietuvos partizanų karoistorijos istorijaSovietų Sąjungos vadovybėokupuotą Lietuvą nusprendė palaužtižiauria prievarta. Per 1944–1945 metus Lietuvoje virš 12 tūkstančiųžmonių buvo nužudyti rusųkariuomenės ir jų vietinių talkininkų,sudeginta apie 1000 sodybų.Dažniausiai minimi per 1944m. Kalėdas sudeginti dzūkų Klepočių,Lizdų, Vabalių ir kiti kaimai,išžudyti nekalti žmonės.Tačiau tokių nekaltų aukų, sudegintųūkių buvo visoje Lietuvoje(„Lietuva 1940–1990“. – V.: 2007,p. 289–291).Štai tipiškas atvejis. Radučiųkaimas Ignalinos rajone. Beginkliai,jokiame pasipriešinimenedalyvaujantys vyrai vakarojokaimo sodyboje. Įsiveržė rusai, lydimivietos aktyvistų, ir visus išžudė:sušaudė, durtuvais subadė vyrus,namų šeimininkus, jų dukras,o namus padegė. Gyva liko vienamergina. Atbėgusius gaisro gesintikaimynus irgi nušovė. Kaimo tragedijąprimena vietos žmonių pastatytasdidingas atminimo kryžius.Panaši istorija šalia Tauragnų.1945 m. rugpjūčio 16 d. kareiviaiapsupo Milašių sodybą ir padegė.Visus, kurie bėgo, šaudė. Žuvo7 žmonės, dauguma –¬ vaikai.Liko gyvas senelis, kuris miegojodaržinėje. Po kurio laiko laikraštyjepaskelbta, kad šeimą išžudėpartizanai. Straipsnis iliustruotasnuotrauka. Daug karstų. Žuvusiųjųgiminaitis išsaugojo tą laikraštį.Tokių istorijų būta visoje Lietuvoje.Nors okupacijos metais apietokius įvykius buvo draudžiamakalbėti, žmonės juos prisimena.Tik gaila, kad nedaug tokių istorijųsuregistruota. Išmirs paskutiniailiudininkai ir liks tik KGB dokumentai.Partizanų „istoriją“ propagandostikslais parašė okupantas. Josišmintis – paprasta: tie, kas priešinosiir kovojo prieš okupantus,yra banditai. Suskaičiuota, kadMGB-KGB nurodymu buvo paskelbtaapie 569 straipsnius partizanųtema. O kur dar knygos apie„kruvinus žudikų pėdsakus“, „dokumentiniai“ir meniniai filmai,„dokumentinės“ apysakos ir apybraižos.Be sistemingo smegenų plovimokaras prieš partizanus negalėjobūti baigtas. Fiziškai partizanaipralaimėjo šeštojo dešimtmečiopradžioje, tačiau idėjinės pergalėsokupantai nepasiekė. Visižinome ir girdėjome šimtuspartizanų dainų, kuriasdainavo kaimo žmonėsLietuvoje ir tremtyje Sibire.Ilgai buvo pasakojamoslegendos apie partizanųdidvyriškumą, apietai, kaip koks Žaibas išmūšio lauko ant pečiųnešė sužeistą bendražygį.O kur dar Raišupio didvyriųir kitos istorijos. 6-ojo dešimtmečiogimnazistų prisiminimai, dienoraščiai,kupini partizanų kovosheroizavimo ir noro tą kovą tęstikitomis priemonėmis. Ne vienątokią jaunimo grupę demaskavo irpasodino KGB.Sovietinis partizano įvaizdis,aiškinimai apie pilietinį karą, buožiųkarą prieš bežemius žmoniųgalvose buvo įtvirtinti, jau pasibaiguskovoms. Melas nebūtų turėjęspoveikio tuo metu, kai kovos vyko,ir tūkstančiai jas matė savo akimis.Vėliau buvo patogiau falsifikuotipraeitį ir, sumaišius tikrus faktussu melu, sukurti sovietinį Lietuvospartizano ir laisvės kovų vaizdą. Irniekas neturėjo teisės suabejoti arneigti oficialiosios istorijos teiginių.Ką ten neigti. Žmonės bijojovaikams pasakoti apie partizanus,nes, neduok Dieve, dar vaikas nevietoj prasižios... Ir tai tęsėsi keturisdešimtmečius. Štai taip jie laimėjokovą dėl atminties. Jie pasiekė,kad diskusijų apie partizanusleitmotyvu tapo „nusikaltimai“.Ir M. Pocius taip mato temą. Tuoremdamasis, jis aiškina fundamentaliossintezės „Lietuva 1940–1990“ autoriams, kad partizanųnusikaltimams („kovai su kolaboravimu“)turėjo skirti 1/3 viso teksto(p. 33). Sovietinės partizanų istorijoskonstrukcija lemia „KitosMėnulio pusės“ struktūrą. Tuo remiantissurašomos išvados.Istorija apie banditus – vaikų iršeimų žudikus – buvo sukurta tikliaudžiai. KGB vidaus naudojimuiskirtoje literatūroje (pvz., „Kovasu buržuazinių nacionalistų ardomąjaveikla SSRS teritorijoje“. –M.: 1965; rusų kalba ir kt.) užuominųapie vaikų ar šeimų žudikusnė su žiburiu nerasi. Ten dalykiškairašoma apie partizanų organizaciją,kaip jie kovojo už „buržuazinę“Lietuvą ir LSSR atskyrimąnuo SSRS, kad nuo jų rankos krito„tūkstančiai partinių ir sovietiniųaktyvistų, liaudies gynėjų, valstybėssaugumo darbuotojų, sovietųvaldžiai lojalių asmenų“.Paskutinis antipartizaniškųklas to čių pliūpsnis KGB išmestasLietuvos nepriklausomybės atkūrimoišvakarėse. Tuomet imtaskelbti, kadpartizanai nužudė 25 000žmonių. Paskui apie 10 metų partizanų„demaskuotojai“ tylėjo, odabar plika akimi vėl galima stebėtiantipartizanišką dezinformacijoskampaniją. Išlaikomi, finansuojamiiš esmės sovietinį laisvėskovų istorijos vaizdą pateikiantysinterneto puslapiai.Diskusijos dėl partizanų atmintiesnesibaigė. 2009 m. „Atgimimo“18 nr. istorikas DomininkasBurba cituoja tokį liudijimą: „Partizanaislapstėsi krūmuose, gėrėsamagoną ir laukė amerikonų, kurievis žadėjo iki šv. Kalėdų ar šv.Velykų mus išlaisvinti.“ Ir dar. Istorijospasakotojo dėdės Albinovisą šeimą partizanai sušaudė vienuž tai, kad „dėdė Albinas mokėjorusų kalbą“. Taip galėjo būti pasakojama,nes ir pats esu prisiklausęsdaugybės panašių pasakojimų.Štai pilietis rimtu veidu aiškina,kaip partizanai sušaudydavožmones vien todėl, kad pas juosužeidavo stribai. Kitas dėsto, kadpartizanai plėšdavo kaimiečiusir priplėštas vertybes tempdavo įsavo namus, o kai tie namai užsidegė,net neleidę gesinti, nes žmonėsbūtų pamatę, kiek prisiplėšta.Kitas aiškina, kad partizanaišaudydavo daugiavaikes šeimas.Klausai tokių „prisiminimų“, užduodikokį patikslinantį klausimą,ir paaiškėja, kad tas žmogelis patsnieko nematė ir nežino, o tik perpasakojatai, ką rašė sovietmečiospauda.Gal visiems žinomas faktas, betpakartosiu: „Amerikos balsas“ lietuviškastransliacijas pradėjo tik1951 m. vasario 16 dieną. Keleriusmetus lietuviškai programai skirtatik 15 minučių. „Amerikos balso“reikšmės laisvės kovoms fenomenasgalėtų būti socialinės psichoanalizėsobjektas, nes labai daug piliečiųpaliudija jo reikšmę laisvėskovoms savo „prisiminimuose“.Partizanų istorija – vienas išstulpų, į kurį remiasi mūsų pilietinėsavimonė, mūsų istorinė atmintis.Tai tema, kurią panaudojantgalima skaldyti visuomenę.Partizanų istorijai idėjų karedaug dėmesio skiriama ne atsitiktinai.2010 m. vasario 25 d. Nr. 2 (410)Lietuvos partizanų kovų vaizdai„Kitos mėnulio pusės“ šviesai pašvietusLietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslodarbuotojo Mindaugo Pociaus knygoje „Kita mėnuliopusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953metais“ (V., 2009) iškeliama tiek klausimų, kad jau norinenori privalai skaityti, ieškodamas atsakymų. Kai kurieiš tų klausimų labai reikšmingi metodologiniu požiūriu.Pavyzdžiui: „Ar Lietuvos partizanai kovodami pažeidėTarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, priimtą1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjųatstovų konferencijoje“? (p. 13)Lietuvos karasPasipriešinimas brutaliaiokupacijai buvo neišvengiamas.Jo negalėjo nebūti.Dabar žinome – taskaras negalėjo būti laimėtas.Jis užsitęsė, išvargino irpartizanus, ir jų rėmėjus. Pareikalavodaug labai svarbiųtautai gyvybių. Tačiau to karoreikšmė nesumažėja. Priešingai,padidėja, nes atskleidžianepaprastą mūsų tautos ryžtąir net savižudišką užsispyrimąapginti savo laisvę, garbę ir orumą.Tas karas galėjo vykti tik todėl,kad atsirado tūkstančiai, kuriepaėmė ginklą į rankas, norspergalės perspektyvos nebuvomatyti. Bet dar svarbiau, kad dešimtystūkstančių žmonių visaisįmanomais ir neįmanomais būdaisparėmė laisvės kovas. Tokiaspartizanus rėmusias šeimasvienas iš partizanų vadų AdolfasRamanauskas-Vanagas taikliaipavadino „nesugriaunamalaisvės tvirtove mūsų žemėje“.Aišku, tauta nebuvo kovojantismonolitas. Kaip ir visose šalyse,atsirado parėmusiųjų okupantus.Tikrai ne visi džiaugėsi,sulaukę partizanų. Suprantama,kad dalis bijojo gresiančių lagerių,tremties, gal ir mirties. Kitigailėjo savo gero, o pasipriešinimoprasmė jiems buvo visiškainesuprantama.2009 m. buvo minima visos Lietuvospartizanų apygardų vadų1949 m. vasario 16 d. pasirašytaLietuvos Laisvės Kovos SąjūdžioTarybos deklaracija. Iš tą deklaracijąpasirašiusių partizanų vadųvienintelis karininkas – Jonas Žemaitis.Adolfas Ramanauskas,Aleksandras Grybinas, LeonardasGrigonis, Juozas Šibaila – mokytojai.Bronius Liesys – gimnazijosdirektoriaus sūnus, buvęs studentas.Partizanų Broniaus ir AntanoLiesių tėvai ištremti 1941-aisiais.Tėvas be jokios kaltės mirė lageryje,o motina – tremtyje. Liesių sesuo,dar visai vaikas, išgyveno irparbėgo į Lietuvą jau po karo. Tačiauokupantų buvo sučiupta, nuteistair išsiųsta į lagerius.Mokytojo Juozo Šibailos žmonasu 3 vaikais taip pat ištremta1941 metais. Panaši ir Prisikėlimoapygardos vado LeonardoGrigonio-Užpalio istorija. 1905m. gimusiam vyrui jau negrėsėmobilizacija. Nieko blogo žmogus,regis, nebuvo padaręs. Tarpukarioir karo metais mokytojavo,mokė kaimo vaikus. Per dujo mokytojavimo dešimtmečiusbuvo padaryta nemažai nuotraukų.Vienoje iš jų būsimas partizanųvadas nusifotografavęs sumokiniais inkilų kėlimo šventėje.Stovi mokytojas su vaikučiais.Vieni su inkilais, kiti rankose laikoknygeles, „Kario“ žurnalą,elementorius. Mokytojavo, bežemiųbasakojus vaikus kaimemokė, inkilus kėlė žmogus. Kotam rinktis tokį baisų vargą, gyvenimąpo žeme? Ko jam savogyvybę aukoti? Pasirodo, turėjojis didelę nuodėmę prieš okupacinęvaldžią. 1941 metais buvonumatytas ištremti, bet pabėgo.Išvežė sovietų valdžia badu mirtitik jo seną motiną.Taip ir norisi pakviesti tiesosieškančius žmones pagalvoti, kąobjektyvaus galėjo parašyti apietuos mokytojus, karininkus, eiliniuspartizanus sovietmečio propagandistai.Dvidešimties Nepriklausomybėsmetų užtenkaperskaityti A. Ramanausko-Vanago,L. Baliukevičiaus-Dzūko, JuozoLukšos-Daumanto, BroniausKrivicko, kitų partizanų, mūsų istorikų,Romo Kauniečio parengtasknygas ar straipsnius. O jeiapsispręsta neskaityti, tai reikiapripažinti sau pačiam: žinau tiktai, kas buvo įkalta sovietmečiu, irnieko daugiau žinoti nenoriu.Vertėtų perskaityti ir minėtą1949 m. vasario 16 d. LietuvosLaisvės Kovos Sąjūdžio Tarybosdeklaraciją. Kaip tariamai krūmuosesėdėję ir samagoną gėręvyrai, dėl rusų kalbos mokėjimonužudę Albiną ir jo vaikus, po5 žiauriausios kovos ir gyvenimopo žeme metų galėjo parengtitokio lygio dokumentus? Kaip„naujakurių žudikai“ į tą programinįdokumentą galėjo įrašyti:„Socialinė globa nėra vien atskirųpiliečių ar organizacijų reikalas,bet vienas pirmųjų valstybėsuždavinių. Socialinių problemųracionalus išsprendimas ir kraštoūkinis atstatymas yra susijęssu žemės ūkio, miestų ir pramonėsreforma, kuri vykdoma pačiojenepriklausomo gyvenimopradžioje“? Rūpėjo partizanųvadams – buvusiems mokytojamsir karininkams – Lietuvos eiliniaižmogeliai. Rūpėjo jiems vargšaipaskutiniai, kurių ne vienas tūkstantiskrito kovoje už savo Tėvynę,o jei patys ir nekovojo, tai suvargstančiais partizanais dalijosipaskutiniu duonos kąsniu. Rūpėjojiems, kokia bus atsikūrusiLietuva.Lietuvos karas prieš okupacijąapskritai yra vertas rimtų studijų.Jau 1945-ųjų pradžioje aukštasNKVD pareigūnas konstatuoja:„Turime ne įprastas susiformavusiasbanditines grupuotes, opagal karinių dalinių pavyzdį sudarytussukilėlių būrius, kuriemsvadovauja nelegalūs centrai“ (p.81). Politinės ir karinės vadovybėspalikta tauta be jokios išorėspagalbos sugebėjo sukurti geraiorganizuotą, centralizuotą pasipriešinimosąjūdį, beveik dešimtmetįišlikusį rimta politine, karinejėga.Partizanai kariavo karą, kurisstandartinį reguliariosios kariuomenėsstrategą būtų išvedęsiš proto. Reguliarios kariuomenėskariai apsuptį laiko beviltiškasituacija, į kurią patekus liekatik pasiduoti ar žūti. O lietuviamsapsuptys, kada tekdavo kautis sudešimtis ar šimtus kartų didesnėmispriešo pajėgomis, buvo ganaįprastos. Kiek kartų buvo apsuptasJ. Žemaitis su savo vyrais?Nukelta į 8 psl.cm

2010 m. vasario 25 d. Nr. 2 (410) Savanoris7 psl.Aš tik seserį norėjau pamatytiykFragmentai iš spaudai rengiamos knygos „Šventasis karas“Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius1943 m. liepos mėn. LKP CKatstovas lietuviškojoje divizijojeMykolas Junčas-Kučinskas pranešėSniečkui:Padažnėjo pabėgimai: tai į priešopusę, tai į užnugarį. Pavyzdžiui, perbirželio mėnesį pabėgo iš mūsų dalinių15 žmonių. Dalis iš jų pabėgo tiesiaipas priešą, kiti dingo, bet nustatytikol kas nepasisekė. Galimas dalykas,kad dalis gal pabėgo į užnugarį kaipdezertyrai, o dauguma, be abejo, pabėgopas priešą. Dėl kai kurių yra abejonių,kad gal vokiečiai paėmė nelaisvėnar užmušo, nes esą buvo girdėti šauksmaipagalbos. O Pamakštis bėgo, betbuvo pašautas mūsiškių ir naktį nugabentasį mūsų pulką (249). 1 lieposbuvo tribunolo nuteistas sušaudyti irtą patį dieną sprendimas tam judošiuibuvo įvykdytas.Per tardymą šis sakė, kad norėjęspereiti pas vokiečius dėl to, kadjie žadėjo duoti dešros ir baltos duonos,o vėliau, teismo metu, sakėsi norėjęsvykti pas savuosius dirbti ramiaižemę. Be abejo tas viskas labai pakirtomūsų dalinio kylantį autoritetąaukščiausiosios vadovybės akyse.Dar blogiau pasidarė po to, kai 28/VIpabėgo pas priešą būrio vadas leitenantasGačiauskas Kazys, s. Jono suvienu kareiviu – Vozbutu. Neseniaijie abudu buvo liudininkais tribunole,parodė, kad vienas norėjęs pabėgtipas priešą, o grįžę iš tribunolo patyspabėgo. Sako, kad Gačiauskas buvęsdisciplinuotas ir geras karys. Žiemąmūšiuose buvo sužeistas. Tikrai nežinoma,bet girdėjau iš draugų, kad jošeima gyvena Sov. Sąjungoje.Birželio pradžioje divizija užėmėgynybos barą Centrinio fronto48-osios armijos pirmajame ešelonešiaurinėje Kursko lanko dalyje.249-ojo pulko 1-asis batalionas įsitvirtinopriešais Nikitovkos kaimą,šiek tiek piečiau. Čia, iš šitų pozicijų,kovo 3-iąją dieną pas vokiečiusperbėgo 249-ojo pulko skyrininkassrž. Petras Danys, o vos sugrįžus įpozicijas, birželio viduryje – 156-ojopulko žvalgai – j. srž. Alfonsas Kontvainis,Bronius Klimas ir AntanasČernius. Ir štai birželio 26-osios vakaretą patį pabandė padaryti 249-ojo pulko 1-ojo bataliono prieštankiniųšautuvų būrio kareivis JonasPamakštys. Jam nepasisekė.Našlaitis iš Utenos apskritiesDaugailių valsčiaus Šlaitų kaimo,Rusijoje atsidūręs ne savo noru, tarnavoatsargos batalione, į divizijąpasiųstas prieš pat vokiečių puolimąKursko lanke. Beveik neapmokytas,nes batalione pusbadžiu laikomųkareivių ir nebuvo kam mokyti;būrių vadai patys nieko neišmanė,daugelis ir lietuviškai nemokėjo,per dienas gainiojo pavaldinius porikiuotės aikštę ir drebėjo, kad tik jųpačių nepasiųstų į frontą.Paskyrė Pamakštį į prieštankiniųšautuvų būrį, parodė, kaip sutuo šautuvu elgtis, ir viskas, negailėdamasjėgų nei gyvybės gink savosocialistinę tėvynę! Porininkas MitrofanasAvdejevas, Voronežo kolūkietis,pasirodė kaip reta kalbusir smalsus. Jį domino viskas – kaipLietuvoje žmonės gyvena, ar tikraiparduotuvėse galima nusipirkti visko,ko tik širdis geidžia, pavyzdžiui,batus ar net rankinį laikrodį, o dargirdėjęs, jog kaimo žmonės, kaip irmiestiečiai, turi pasus ir gyvena kurnori, negali taip būti, dvejojo kolūkiobaudžiauninkas. Pamakštys patvirtino,kad taip yra, lietuviai gyvenageriau už rusus, štai jis pats išvargdienių, jokio amato nespėjęs išmokti,tačiau Lietuvoje nebadavo.Jeigu aš būčiau iš ten, iš tavo krašto,Mitrofanas išraiškingai mostelėjovokiečių pozicijų link, manęs seniaičia nebebūtų, apkarto Stalino putrąsrėbti... Lėtas, mažakalbis aukštaitisnutylėjo, apsimetė nesupratęs,nes leptelsi ką iš netyčių, o rusas rytojnubėgs ir apskųs.Bet velnias žino, gal tas Avdejevasir teisybę sako? Pamakščiui pabodoviskas – nykios, svetimos Rusijoslygumos, keisti namai su daugybelangų ir mėlynomis langinėmis, svetimiir įžūlūs it čigonai žmonės,skurdas, purvas, utėlės... KamavoLietuvos ilgesys – mielas aukštaičiųkraštas, giraitės, ežerai, vienkiemiai,Daugailių bažnyčios varpų skambesys,balti vieškeliai, savi žmonės irgimtosios kalbos melodija...Lietuviška divizija! Atsargos batalionežydai – kodėl jie ne fronte?– o čia rusai. Štai ir jo porininkasAvdejevas. Viename apkase tenkasėdėti, o apie ką su juo kalbėti, jukvisiškai svetimas ir įtartinas žmogus.Už ką jis, Pamakštys, turi kariauti?Tie grobuonys – rusai, vokiečiai, tegulpjaunasi tarpusavyje, tegul mušasi,o kuo čia mes, lietuviai, dėti?..Kai tik Avdejevas išėjo į kituspostus parūkyti, esą degtukai pasibaigė,Pamakštys pasiėmė savo šautuvą,šovinius ir savąją duoną iš nišos.Ten gulėjo ir Avdejevo duona,vakarieniaudami jie visos duonosnesuvalgydavo, pasilikdavo nakčiai,bet Pamakščiui net į galvą nedingtelėjopaimti svetimą duoną.Lietuvio valstietiškas padorumasir sąžiningumas. Persirito per brustverąir nušliaužė vokiečių pozicijųlink. Nuo apkasų iki spygliuotų vielųužtvarų maždaug 150 metrų ir tąatstumą Pamakštys sėkmingai nušliaužė,tačiau jis, neseniai fronte,nežinojo, kas yra tos užtvaros, o pasiekęs,nusiminė: įveikti jų neįmanoma,pionieriai taip viską suraizgę,kad be žirklių į kitą pusę nepateksi.Bet juk šliaužioja naktimis po neutraliąjuostą žvalgai – ir divizijos, irvokiečiai, vadinasi, landos kažkuryra. Pasuko dešinėn, šliaužė, šliaužėir štai ji, ta skylė! Atsidūręs anapusužtvarų, nepatyręs kareivis pagalvojo,kad jau viskas, jis saugus, naktis,kas čia matys; atsistojo visu ūgiuir nuėjo vokiečių link. Vasaros naktysšviesios, budėję ugnies taškuosepamatė iškart. Sukaleno kulkosvaidžiaiir sužeistas Pamakštys krito.Nesuradęs „klausiuko“ (taip rusaipravardžiuodavo lietuvius) priešautuvo ir išgirdęs šaudymą, Avdejevasiškart suprato, kas atsitikoir strimgalviais nudūmė pas būriovadą, reikia pranešti, kuo greičiau,tuo geriau. Žeminėje, prie iš tūtospadarytos spingsulės, būrio vadas j.ltn. Pavelas Žarinas ir skyrininkassrž. Tutkovas įtartinai smagiai srėbėmiežius. Prie Aleksejevkos kareiviaigaudavo po saują miltų, ką norit, tąir darykit, o miežiai – tai gerai, į verdantįkatilą supildavo miežius, pridėdavoamerikietiškų mėsos konservų,štai ir sriuba, greita ir patogu.Į vado katiliuką patekdavo daugiaukonservų gabaliukų, seniems kareiviamstaip pat tekdavo, o naujokėlių,kaip Pamakštys, katiliukuose –tik vanduo, miežiai ir mėsos siūleliai.Virėjo samtis niekada neklysdavo.Pamakštys, augalotas, kaip ir daugumalietuvių, vyras, badavo atsargosbatalione, badavo ir čia, fronte.Jautri Avdejevo nosis iškart nustatė,kad vadai ne tik miežinę putrą srebia,turi ir šio to daugiau, bet karininkaskareiviui neįpils, tad tik nurijoseilę ir prie reikalo:– Bėda, drauge leitenante,Pamákštis dingo, pabėgo!– Na, gal nepabėgo, gal nuėjoatokiau į tranšėją savam reikalui.Juk jie, lietuviai, drovūs, – dvejojoŽarinas.Drovūs, tiesa. Avdejevas nusimaudavokelnes čia pat, apkase, oatlikęs reikalą, kastuvėliu švysteldavoanapus brustvero. Pamakštystaip negalėjo, vis prašydavo, kadAvdejevas pasitrauktų arba pats ieškodavonuošalesnės vietelės.– Aš tai darau be šautuvo ir šovinių...Išsigando Žarinas, nuskuodė pasbataliono vadą kpt. Antaną Stanislovavičių.– Greitai mus purtys Smeršo karžygiai...– nusiminė kapitonas.Smeršo tardytojas Eusiejus Jacovskispulke pasirodė tik kitą dieną,išsimiegojęs, žvalus, nusiskutęs,dvelkiantis odekolonu. ApklausėŽariną, bet į būrį nėjo; per visą karąJacovskis nė karto nebuvo priešakinėsepozicijoje. Pavojinga, savogyvastį reikia saugoti, nes kulkakvaila, anot Suvorovo. Pasitaikiusprogai ir savi nudėtų, net nemirktelėję,Jacovskis tą puikiai žinojo. PaleidoŽariną ir numojo ranka:– Pabėgo, šunsnukis. Dabar jaupas vokiečius, baltą duoną su dešrašlamščia ir pasakoja, kur mūsųugnies taškai išdėstyti...Bet Pamakštys buvo ne pas vokiečius;jis gulėjo anoje spygliuotųužtvarų pusėje, nusilpęs, leisgyvis,negalintis net pajudėti. Kankinotroškulys, seko jėgos... Sulaukęs naktiesėmė šauktis pagalbos, tikėjosi,gal vokiečiai išgirs, iki jų arčiau.Išgirdo Stanislovavičiaus batalionokariai, nušliaužė, partempė į savopozicijas ir atidavė Jacovskiui.Visiškai sugniuždytas Pamakštysnesigynė, tik prašė kalbėti su juolietuviškai, rusiškai jis nesugebėsiąsnieko pasakyti. Jacovskis matė, kad„vertėjo“ iš apsaugos būrio neprireiks,pats jis jautė neapykantą lietuviamsir lietuviškai nekalbėdavo išprincipo, pasikvietė vertėjauti 249-ojo pulko medicinos punkto sanitaręOną Zelinskienę. Ši ką išgirsdavo,tą mikliai papasakodavo Smeršoįgaliotiniui pulke vyr. ltn. Jonui Jurgaičiui,o girdėdavo Ona daug, klausytisir klausinėti mokėjo. Jacovskisneabejojo, kad rytoj visas pulkas žinos,kaip mandagiai, meistriškai irgražiai jis išdaviką kvotė, kaip surietėjį į ožio ragą, įspeitė į kampą gudriaisklausimais. Tam ir kvietė šitą„kovotoją“, nes jau per daug divizijojevisokių šlykščių gandų sklandoapie mušamus suimtuosius, kankinimusir jo, švarios sąžinės čekisto,žiaurumą.– Prašau papasakoti tardymui kątamsta būtum išdavęs priešui?– Patekęs pas vokiečius būčiaupapasakojęs apie pirmosios kuopospozicijas, daugiau aš nieko nežinau,– nusiminęs atsakė Pamakštys.Pamakštį teisė liepos 1-ąją dieną.Tribunolas (Kazys Stasiulis, 249-ojopulko agitatorius vyr. ltn. AbraomasBermanas ir pulko štabo viršininkopavaduotojas rikiuotei vyr. ltn.Julius Juralevičius) skyrė mirtiesbausmę. Gavęs paskutinį žodį, Pamakštysneatgailavo, pasigailėjimoneprašė, suprasdamas, kad šitie nepasigailės.Pasakė vos du sakinius:– Man Avdejevas galvą apsukosavo kalbomis. Aš tik norėjau savoseserį pamatyti, kuri pasiliko Lietuvoje.Lietuvį myriop pasmerkęs vyr.ltn. Juralevičius – Lietuvos kariuomenėsliktinis viršila.Tribunolas nuosprendį paskelbė16 valandą 25 minutės SušaudėSmeršo apsaugos būrys „tą patį dieną“,anot Junčo-Kučinsko, 18 valandą40 minučių. 249-ojo pulko gydytojasMauša Vytėnas priėjo priegulinčio Pamakščio, išsitraukė pistoletąir paleido kontrolinį šūvį įgalvą...Junčas-Kučinskas nenorėjusįguldyti savo galvos už Rusiją Pamakštįvadino judošium, o JustoPaleckio, Juozo Žiugždos sūnelių,daugelio sveikų it arkliai komjaunuolių,išsisukusių nuo fronto(Eduardo Mieželaičio, AlfonsoBieliausko, Vacio Reimerio...),net karininkų (Vytauto Vazalinsko,Aleksandro Drobnio, SolomonoZimano, Ksavero Kairio, LeonidoKrasausko) judošiais nelaikė.Žiugždos Robertėlis panešiojo, panešiojolagaminėlį su keliomis brošiūromisužfrontėje (buvo įsitaisęspolitinio skyriaus bibliotekininku),baisiai pavargo ir išvyko pailsėti įatsargos batalioną. Bataliono vadasmjr. Jonas Soblys sulaukė laiškoiš Maskvos, LKP Centro komiteto:Prašau leitenanto Žiugždos RobertoJuozovičiaus, vykstančio pasjus, be mūsų sutikimo niekur neišsiųsti.Niekur, vadinasi, atgal į frontą,į diviziją. Robertui, nepriklausomojeLietuvoje buvusiam šauliu,karas pasibaigė. Gera turėti tokįtėtį kaip Juozas Žiugžda ar JustasPaleckis!Paleckio sūnelis ir Mieželaitisatvažiuodavo divizijon kaip į kokiąekskursiją, papramogauti, pagerti.Mieželaitis dar kokį straipsnelįparašydavo, todėl senatvėje,miglojant atminčiai, ėmė tvirtintiesąs divizijos veteranas ir karožurnalistas. Ir tėtušis Paleckis taipoginuvažiuodavo, karštą kalbądraugams raudonarmiečiams išdroždavo,jeigu pirmiau nepasigerdavo.Iš Justo Paleckio dienoraščio:VI. 9. [...] Pavakarieniavom. SuA. Sniečkum nakvojom kaimo troboje,kur tebuvo viena lova.Iš divizijos štabo operacijų skyriausviršininko pplk. Juozo Pureliodienoraščio:1943 06 10 Atvyko vyriausybė:Paleckis, Sniečkus. Vakar visi labainusigėrė.Srž. Aretas SkiepinaitisVasario 12 d. mirė Dariaus irGirėno rinktinės 206-osios kuoposkarys savanoris srž. AretasSkiepinaitis.Aretas Skiepinaitis gimė 1977m. balandžio 8 d. Smalininkuose,Jurbarko rajone. Čia baigė vidurinėsmokyklos devynias klases irįstojo į Smalininkų aukštesniąjąžemės ūkio mokyklą, kuriojeįgijo namų ūkio meistro – mūrininkospecialybę. 1998 m. prisiekėLietuvos Respublikai ir pradėjo tarnybą Savanoriškosios kraštoapsaugos tarnybos Tauragės apskrities teritorinės gynybos rinktinėje.Tarnybą pradėjęs eiliniu, 2008 metais jam buvo suteiktas seržantolaipsnis. Srž. Aretas Skiepinaitis buvo pareigingas karys,nepriekaištingai vykdantis jam pavestas užduotis. Baigęs daug kariniųkursų niekada neatsisakydavo pasidalinti turimomis žiniomissu jaunesniais tarnybos draugais.Srž. Aretas Skiepinaitis mūsų atmintyje išliks kaip patikimasLietuvos karys ir geras tarnybos draugas.Reiškiame užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinėNuoširdžiai užjaučiame rinktinės štabo S1 skyriausviršininkę kpt. Astą Petraškienę dėl tėvelio mirties.Dainavos apygardos 1-oji rinktinėReiškiame nuoširdžią užuojautą Lietuvos kariuomenėssavanoriui kūrėjui, 309-osios kuopos jaunesniajamseržantui Sauliui Žukui dėl tėvo mirties.Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė

8 psl.Savanoris2010 m. vasario 25 d. Nr. 2 (410)Žuvusiųjų partizanų pagerbimas Kruonio miškeKpt. Artūras VAIKŠNYSDariaus ir Girėno rinktinės 208 kuoposvadasLietuvos partizanų kovųvaizdai „Kitos mėnulio pusės“šviesai pašvietusAtkelta iš 6 psl.Mjr. Antanas Bunikis šypsosiKruonio šile 1946 m. vasario15-osios vakare Didžiosios Kovosapygardos trys partizanai persikėlėper Nemuną į Darsūniškį vykdydamiužduotį – iškelti Vasario 16-ąjąKruonyje Lietuvos trispalvę. Užduotisnelengva. Visoje apylinkėje siautėjobaudėjai – stribai ir rusų kareiviai.Partizanai papuolė į pasalą. Užvirėmūšis. Partizanai Lekavičius ir Krušinskas(abu dar tik devyniolikmečiai)žuvo vietoje, o jų vadas Žukauskasbuvo sužeistas, bet, nenorėdamaspatekti gyvas į priešų rankas, nusišovė.Kruonio miestelio aikštėjebuvo numesti jų lavonai, o vėliauišniekinti palaikai užkasti KruonioGojaus miškelyje. Čia ilgus metusbuvo užkasami stribyne nukankintiir žuvę Lietuvos rezistentai. Viskasbuvo daroma naktimis, paslapčia.Vienas Dievas tegali pasakyti,kiek jų šioje vietoje palaidota bekarsto, pagarbos, maldų. Minima,kad per tris dešimtis Lietuvos didžiavyriųguli tarp šilo medžių.Kruonio girininkas A.Kairiūkštistą vietą seniai žinojo, paslapčia prižiūrėjo,o Lietuvai atgavus nepriklausomybę,kartu su patriotiškainusiteikusiais žmonėmis, remiantkardinolui Vincentui Sladkevičiui,Keliolika ar keliasdešimt? Ir sugebėdavoprasiveržti. Kartais net žiemosmetu, persekiojami, vejantis dešimtiskilometrų šviežiame sniege paliktaispėdsakais. Štai partizanas Stasys Plienaitis-Valdemaraspasakojo, kaip kartąjų kelių dešimčių vyrų būriui patekusį, atrodė, beviltišką apsuptį, panikaapėmė ne bet ką, o kartu partizanavusiusvokiečius, buvusius frontininkus.Jie, pasitraukę iš savo pozicijų, sulipoį egles pasislėpti. Kiti partizanai, vadovaujantvadui, prasiveržė. Kaip dainuojamadainoje, „ir granatos praskynėjiems kelią“.Granatomis ir kulkosvaidžiaistam pačiam Valdemarui su kitaispartizanais teko skintis kelią ne kartą,kol apsuptas ir sužeistas pakliuvoį nelaisvę. Įdomus buvo personažas.Menkai išsilavinęs, tačiau išmintingas,didelis patriotas ir narsusžmogus. 1948 metais su kitais partizanaisvaikė jų rėmėjų tremti atvažiavusiusstribus ir kareivius. Išlakstėį visas puses ruseliai, kilo visiška sumaištis,kai vietoj beginklių valstiečiųteko susidurti su ginkluotais vyrais.Į tremtį buvo išvežti ir jo tėvai.Norėdamas jiems padėti, pakliuvo.Jautė Plienaičiai, kad teks važiuotipas baltas meškas, todėl savo gyvuliusišslapstė pas toliau gyvenusiusžmones. Sūnus partizanasrūpinosi, kad jie būtų parduoti, osiuntinius siuntė į Sibirą. Ėjo naktįsu kitu partizanu pinigų už parduotąkarvę pasiimti. Nežinojo,kad jau yra išduoti. Įžengus į lauką,esantį šalia Balandinės miškokampo, daugybė raketų apšvietėvisą apylinkę. „Sdavaites“, – šaukiaiš visų pusių. Situacija beviltiška.Bet ar pirmą kartą? NusikvatojoValdemaro MG kulkosvaidis,kadaise išmontuotas iš palikto vokiečiųtanko. Tą sunkenybę jis nešiojosinet eidamas į paprastusžygius. Ne kartą tas kulkosvaidisgelbėjo partizanų gyvybes. Atrodė,kad ir tą kartą pavyks. Pasiekėmišką, bet jau sužeistas. Taip irrado jį miške gulintį. Atsigavo Eržvilkostribyne kraujuose begulįs.Kojos užkeltos ant taburetės, oper padus grūstuvais stribai daužo.Tardo. Po sužeidimo negydytąkoją vėliau teko nupjauti.Viskas M. Pociaus knygoje sukasiapie partizanų aukų skaičius.Teigiama, kad partizanai iš visonukovė apie 2830 sovietinių represiniųstruktūrų narių, nužudė2200 partinių ir sovietinių aktyvistųir 9300 civilių gyventojų (p.348). Iš karto suvedamas balansasimtasi konkrečių žygių ir veiksmųšiai vietai įamžinti, pastatyti ąžuolinįkryžių, įrašyti jau žinomų žuvusiųjųpartizanų pavardes ąžuolinėjeplokštėje.Kiekvienais metais minėjimedalyvauja ir Dariaus ir Girėno savanoriųrinktinės kariai.Kruonio Švč. M. Marijos, AngelųKaralienės bažnyčioje Vasario16-osios proga aukojamos mišiosuž žuvusius kovotojus. Po mišiųmiestelio aikštėje vyko susišaudymovaidinimas. Vėliau visi minėjimodalyviai žygiavo į miško gilumą,kur yra pastatyti mediniai kryžiaižuvusiems partizanams atminti.Prie takelio žvakutės ir didžiuliaiir padaroma išvada: „Taigi tikrų irtariamų kolaborantų (stribų, partiniųir sovietinių aktyvistų, civilių)bei jų artimųjų žuvo 8,3 kartodaugiau negu okupantų“ (p.348). Skaičiai istorikų tekstamssuteikia konkretumo, svorio, tačiaune šiuo atveju. Pasigilinus,ryškėja daugybė įvairiausių neatitikimų,skirtumų, grubių klaidų.Akivaizdu, kad autorius susipainiojotūkstančiuose MGB-KGBataskaitų lapų. Užtenka palyginti3, 4, 7 ir 9 lentelių duomenis (p.358, 361). Susumavus 3 lentelėsduomenis, matyti, kad partizanaiir gindamiesi, ir puldami viso nukovė13 451 žmogų, 2742 sužeidėir 947 paėmė į nelaisvę. Palyginussu 348 puslapyje pateiktu skaičiumi,matome nemenkus nesutapimus:14 330 ir 13 451. O štai tikpo poros puslapių lyg niekur niekorašoma, kad MVD suvestiniųduomenimis, žuvo 12 922 asmenys(p. 362). Kitose vietose (p.359, 360 ir kt.) dar kitokie skaičiaiatsiranda. Aiškėja keisčiausidalykai, jau nekalbant apie apsirikimus.Pavyzdžiui, 11 lentelė (p.190). Į akis krenta dideli žuvusiųjųskaičių netolygumai.(Tęsinys kitame numeryje)Pasirodė Kauno karo istorijos teatralizuotų renginių klubas „Grenadierius“.Autoriaus nuotraukalaužai, įvairių organizacijų atstovaidainuoja patriotines, tautiškas dainas.Žmonės, matę tų metų įvykiuspasakojo prisiminimus. SugiedotaTautiška giesmė ir iškelta Lietuvostrispalvė. Minėjimo pabaigoje visibuvo pakviesti į lauko virtuvę kareiviškoskošės ir karštos arbatos.Lietuvos gynybaAtkelta iš 3 psl.Reiktų jaunimui išaiškinti ne tikšautuvo sudedamąsias dalis, bet irtai, kas yra krašto apsaugos sistema,kokias funkcijas ji vykdo, kasvadovauja, kaip veikia šita sistema,kad atsirastų supratimas, kasyra ta kariuomenė. Užaugus naujaikartai ir Seimo nariai turės supratimąapie kariuomenę.Netgi jeigu mums nepasisektųapginti savo teritorijos, šie žmonėsgalėtų tautiškai auklėti savovaikus, ir po 20-30 metų, susidariustinkamoms sąlygoms, atkurtimūsų valstybę. Karinis-patriotinisugdymas, galėtų būti vienaspagrindinių akcentų tautinėje mokykloje,kur kiekvienas rytas prasidėtųnuo valstybinės vėliavos pakėlimoir himno giedojimo. Tokiainvesticiją sukurtų tvirtovę žmogausviduje ir jis būtų neįveikiamas.Dabar galima kalbėti, kadtokiai reorganizacijai mes neturėtumelėšų, nors ta sistema, kuriveikia dabar, nėra efektyvi.Karo prigimtis nesikeičiaAr šie planai bus įgyvendinami,ar ne, priklausys tik nuo visuomenėsapsisprendimo, kaip pavyzdįpateikčiau du šimtmečius kryžiuočiųordino puldinėjimų, kuometbesikurianti valstybė sugebėjo netik išlikti, bet ir progresuoti. Tarnautikariuomenėje turi būti garbė.Dabartinė ir didžiausia mūsų bėdayra ta, kad mes tikriausiai nesipriešinsimeir informaciniame karepa siduosime užliūliavimui. AnotKlauzevico, tai būtų maksimalusrezultatas ir bet kokios priemonės,kurios sutrukdys tai padaryti bussveikintinos.Neverta tikėti, kad dabar kažkokieypatingi laikai ir karo nebus.Ne. Žmogaus prigimtis nepasikeitė,pasikeitė technologijos, kuriomistie karai kariaujami, jos patobulėjo.1937 metais Vakarų Europojetaip pat vyravo nuomonė, kad naujaskaras kilti jokiais būdais negali.Tada kažkam mūsų pasaulis atrodėvisiškai saugus, o po dviejų metųjau visi kariavo. Nereikia tikėti iliuzijomisir galvokime bei tarnaukimetaip, lyg karas prasidėtų po pusmečio.Mes neturime daug laikopasirengimui ir geriausi konkretūspatarimai šiuo metu, mano galva,būtų tokie:Pradėti realiai vertinti situaciją irrealiai viską daryti taip, tarsi karasprasidėtų po 6 mėnesių; perimti kūrybiniokaro filosofiją – vykdytojų filosofijąpalaipsniui keisti kūrėjų filosofija;parengti ilgalaikę strategiją,gynybos doktriną ir konkrečius planųvariantus; pradėti rengti karui visuomenę;harmoningai vystyti ne tikraumenis, šukuosenas ir ženkliukus,bet ir smegenis, kraujotakos sistemąbei virškinimą; nustoti taupyti gynybossąskaita, prisiminti įsipareigojimusir priminti žmonėms konstitucinespareigas; atgaivinti visų lygiųrezervą.Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.Eina nuo 1991 02 09Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, VilniusEl. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino „Respublikos“ spaustuvė, M.Sleževičiaus g. 7, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099Redaktorius ats. kpt. Vytautas VoverisKorespondentas gr. Vilius DžiavečkaDizainerė Jurgita ŠeštokaitėRinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“cm