buk praktiskas - Da Vinci sistema

davincisistema.lt

buk praktiskas - Da Vinci sistema

Kalbant apie jogą plačiąja prasme, verta paminėti, kad jau daugiau

nei 100 metų joga ne tik yra aprašoma bei pateikiama vis

naujuose leidiniuose, tačiau Indijoje imta ruošti jogos mokytojus,

kurie buvo įgalioti ne tik vystyti jogos mokymą Rytuose,

Indijoje, bet ir keliauti į Vakarų šalis bei viešinti, propaguoti

jogą, teisingą jogos mokymą. Tokių buvo daug – Šri Svami

Šivananda, Lahiri Mahasaja, Šri Juktešvar Giri, B.K.S.Aijengar,

Vivekananda, Šri Šankaračarja, Ramana Maharshi, Šri Nisargadatta

Maharaj, Paramhansa Jogananda, Šri Aurobindo, Šri

Šri Ravišankar, kt.

“Žmogus, iš tiesų įvaldęs savo kvėpavimą, valdo

savo gyvenimą”

Štai ką apie jogą rašo Svamis Šri Juktešvaras Giri savo knygoje

„Šventas mokslas“:

„Aštuoni pančiai trukdo žmogui judėti į priekį. Tai neapykanta,

drovumas, bailumas, liūdesys, kitų smerkimas, rasiniai prietarai,

šeimos (giminės) arogancija ir puikybė. Pašalinus šiuos

pančius, prabunda širdies dosnumas. Tuomet žmogus jau yra

tinkamas praktikuoti asanas, pranajamą, pratjaharą, o taip pat

gali mėgautis vidiniu gyvenimu (išsipildžius visiems jo norams

ir tuo pačiu išsilaisvinus nuo jų).

Asana reiškia stabilią ir malonią kūno padėtį.

Pranajama reiškia pranos – gyvybinės jėgos (energijos)

valdymą.

Pratjahara reiškia jausmų atitraukimą nuo išorinių objektų.

Kuomet yra pasiektas nepajudinamas moralinis stabilumas, tai

panaikina visas kliūtis gyvenimo kelyje.“

Rebefingo pagrindas – vientisas, sujungtas kvėpavimas.

Tokiu būdu mes kvėpavome visi tik gimus, todėl aš tai

vadinu prigimtiniu kvėpavimu. Mes visi taip kvėpavome, to

nereikėjo mokytis, tačiau bėgant metams, patiriant įvairius

TURINYS

skausmus, įtampas, mūsų kvėpavimas palaipsniui ima kisti.

Kai žmogus išsigąsta, trumpam sustoja jo kvėpavimas (užima

amą), kai jis yra liūdesyje, skausme – kvėpavime atsiranda ilgos

pauzės. Paklausite: „Betgi hatha jogoje kvėpuojant ir daromos

pauzės?“ Žinoma daromos, tačiau sąmoningai, su tam

tikru tikslu, o mūsų kvėpavimas sustoja dėl gerokai per didelio

vidinio skausmo, mumyse esančių įtampų nekontroliuojamai.

Tai esminis skirtumas.

Šiuolaikinė medicina daug pasiekė norėdama padėti išvengti

arba sumažinti skausmą, tačiau akivaizdu, jog dažnai emocinio,

psichinio pobūdžio skausmo poveikis yra žymiai stipresnis,

gilesnis, ir tuo pačiu net nesuvokiamas, o, juolab, nevaldomas

kaupiasi mūsų viduje. Ir mes jį galime patirti tarsi pabudusį

iš naujo įvairiose sudėtingose situacijose, aplinkybėse ir susidurti

su faktu, kad neturime įrankių, kaip su juo dirbti, kaip

juo atsikratyti, nes dažnai net neatpažįstame jį turį. Taip

žmogus, laikantis save gana ramiu, netgi laimingu, patenkintu

savo gyvenimu, susidūręs su stresine situacija arba netgi tiesiog

taisyklingo intuityvaus, sujungto kvėpavimo metu labai

netikėtai savyje atranda didžiulį skausmą. Kyla klausimas, ką

su tuo daryti, kaip tai keisti?

Similar magazines