DIRBTINIų ORGANų PROJEKTAVIMAS - VGTU talpykla - Vilniaus ...

2.5 pav. Dirbtinės širdies„ Jarvik-7“ konstrukcija
1982 metais „Jarvik-7“ buvo implantuota 61 metų amžiaus Barney
Clarkui iš Solt Leik Sičio. Jis su apskritai pirmąja dirbtine širdimi išgyveno
112 dienų. Tačiau, nepaisant visų gydytojų pastangų, ilgą laiką būdami
prijungti prie dirbtinių kvėpavimo aparatų, triukšmingo oro kompresoriaus,
palaikomi vaistų injekcijomis ir gaivinami elektrošokais,
B. Clarkas, kaip ir kitas žmogus, kuriam irgi buvo implantuota dirbtinė
širdis, W. Schroederis, neišgyveno. Jų mirtys sukrėtė visuomenę, sukėlė
nusivylimą ir nepasitikėjimą, kad galima gyventi su dirbtine širdimi.
Kodėl taip sunku imituoti žmogaus širdį, sukurti dirbtinį jos analogą?
Garsios knygos apie kraujo apytakos sistemą „Gyvybinės grandinės“
autorius biomechanikas Stevenas Vogelis teigia, kad iš tikrųjų
yra viena paprasta problema. Žmogaus širdis yra specifinis, sunkiai
atkartojamas organas variklis, galintis priklausomai nuo poreikio dirbti
įvairiais darbo režimais: skirtingu greičiu, galingumu, gali skirtis
efektyvumas. Širdies raumuo yra labai savotiškas minkštas, drėgnas,
susitraukiantis variklis, kuriam pagaminti, deja, kol kas nėra šiuolaikinės
technologinės įrangos analogų.
Po penkis dešimtmečius trukusių nesėkmingų bandymų sukurti
svarbiausią žmogaus raumens analogą, 2000 m. mokslininkai ir inžinieriai
priartėjo prie galutinio tikslo, nors skirtumas tarp dirbtinės širdies ir
natūralios išlieka dar didelis. 2000 metais JAV „Abiomed“ kompanijos
sukurta dirbtinė širdis „AbioCor“ (2.6 pav.) yra visa implantuojama į
14