Untitled - Iliuzija

Skaitiniai - Ta diena
Vladiko dėmesį patraukė ant šaligatvio stovintis objektas. Tai buvo žmogaus
ūgio mašina, kuri savo išvaizda priminė apverstą kibirą, apjuostą kalėdinėmis
lemputėmis.
Vladikas apsuko ratą aplink šį griozdą.
- Kur šuo? - mašina ir vaikinas prabilo vienu metu. Vladikas buvo kiek uždusęs.
Mašina kalbėjo aukštesniais džeržgiančiais tonais.
- Tu – dalekas? - jie vėl pasakė vienu metu.
- Aš socialinis robotas, – atsakė mašina. - Aš nuskaitau žmogaus parametrus.
Tuomet galiu nuspėti jo elgesį su nulis kablelis vienas klaidos tikimybe. Ir
žinau, ką jis pasakys.
- Ar tu paėmei Reksiuką? - bobutė atsargiai prisiartino prie roboto, stūksančio
ant šaligatvio.
- Ne, man neįdomus Reksiukas. Šunys turi tik penkis šimtus septyniolika
kriterijų pagal kuriuos nuspėjamas jų elgesys.
- O Vladikas sakė, kad tu jį paėmei, – vienu balsu ištarė bobutė ir mašina.
- Ojetus, kaip gi čia taip, - vėl kartu prakalbo močiutė ir robotas. Senučiukė
atrodė išsigandus.
- Žmogus taip jau sutvertas. Jis bijo, jei kas nors gali tiksliai nusakyti jo
elgesį. Bet nebijok, - sudžeržgė mašina, - pasikeitusioje realybėje Vladikas
pagal savo ankstesnį sutrikimo tipą vienas geriausiai adaptuotų savo rūšies
atstovų. O tu su juo.
Kuomet praretėję po susišaudymų vladivostokiečiai skaičiavo pinigus už
parduotą žuvį, o Belizos gyventojai jau abejojo, ar tarp jų dar likę majų palikuonių,
galinčių paaiškint, kas nutiko, Lietuvoje, Vilniuje, Naujamiestyje
Vladikas pirmą kartą gyvenime pasijuto pilnaverčiu visuomenės nariu. Na
ir kas, kad atsidaryti sąskaitą banke jam buvo didžiulis išbandymas, kartais
sukeldavęs panikos priepuolius... Pasaulyje, kuris iš pirmo žvilgsnio nepasikeitė,
kuriame kalbėjo gyvūnai, važinėjo biurokratijos traukinys, šlaistėsi
socialiniai robotai ir dėjosi žymiai keistesni už išvardintus dalykai, Vladikas
žinojo kaip gyventi.
Reksiukas pas šeimininkę sugrįžo ne penktadienio, o šeštadienio vakarą.
Nors šunys kalbėjo, tačiau ne itin aiškiai reikšdavo savo mintis.
33