Untitled - Iliuzija

Straipsniai - Virtualus šiuolaikinės lietuvių tautos modelis ir krintantys laiptai
Kodėl aš vis žaidžiu šį įdomų žaidimą?
Iš esmės tai žalingas įprotis, panašus į dantų išsivalymą ar skutimąsi. Esu
kažkada skaitęs, kad ryte skutasi tie, kas myli savo darbą, o vakare tie, kurie
myli moteris. Dukart per dieną skutasi tik mazochistai.
Nesu mazochistas, bent jau kiek kaskart atsimenu kitą rytą, tačiau jungiuosi
dukart. Nupjauti grūdus ir varžtus, išsikepti batonų, pistoletų ir aukštesnio
kudlotumo kepinių ir vamzdžių. Padaryti tris nemokamus atsispaudimus.
Nuvežti beveik viską turgun.
Ne, tą aš suprantu, kad batonas, kuris kainuoja tiek pat, kiek jo žaliava,
turguje labiau kelia mintis apie vibratorių, negu apie maistą. Tiesiog aš labai
užsispyręs. Platonui patinka manyti, kad jo žaidimas turi ekonomikos modulį,
kad erep pinigai yra kaip nors susiję su prekių mainais, o jis pats – turi
humoro jausmą.
Neketinu žlugdyti jo iliuzijų. Pasijuokime kartu. Sumaišau tešlą. Cha. Prisuku
varžtą. Cha cha. Pašaunu į krosnį. Cha cha cha. Mirk iš juoko.
Paskui padainuoju do. Vis tą pačią natą, lygiai dvidešimt penkis takto kirčius.
Kartais reikia palaukti, kol atidainuos visi registrai (na, divizijos).
Po mankštos ir ekonominių nuostolių generavimo oro plaučiuose būna nebedaug,
tai reiškia pusdienio pertrauką.
Užėjęs turgun pavartau apipelijusius grūdus ir varžtus (nuleidžiu kainą nuo
trijų centų iki dviejų). Pačiupinėju kiekvieną progreso rąstą: patirties, jėgos,
rankos ir patriotikos (I meant, progress bar).
Beje, šiemet aš nuolat 186-asis šalyje. Čia tikriausiai kokia nors konstanta.
Lietuvos nemokamo atkaklumo riba. Nes beveik per du metus kasdien, neperkant
aukso ir nestabdant staklių. Ką tik stuktelėjo keturiasdešimt (ekspy-
53