KABALA - Kabbalah Arizal

22
todėl, tame pasaulio suvokime, jis vis dėlto renkasi blogį.
Ţmogus mato, kad turi kokį tai pasirinkimą. Tačiau, kaip ir augalai, jie išlaiko
bendrą visiems savybę. Nors gali keistis, augti į storį ir plotį, bet nei vienas iš
jų negali atsiskirti nuo kolektyvo. Bet priešingai, jis instinktyviai paklūsta
bendriems augalinės prigimties įstatymams.
Neturi dar jėgų pasipriešinti kitų augalų, kitų grupės narių diktatui ir
taisyklėms. Savarankiškai jis neegzistuoja. Jo gyvenimas - tai dalis kitų
augalų gyvenimo. Jo devizas: "O aš ką ..., aš kaip visi!"
Visų jų vienodas gyvenimo būdas: valgo tą patį maistą (augalai visi vienodai
gauna saulę, vandenį, gruntą ir t.t.). Rengiasi panašiai, baldai, vaikai -
"viskas", kaip pas visus!"
Jie sudaro tarsi vieną principinį augalą, iš kurio sudarytas kiekvienas šios
grupės narys.
Šioje vystymosi stadijoje ţmogus dar yra savo aplinkos vergas ir nepajėgus
viduje tam pasipriešinti. Jis jau gali dirbti "atidavimui", tačiau tai nėra
tikrasis atidavimas. Tai tas pats egoistinis gavimas sau. Jo ketinimas: "Aš tau
pakasysiu nugarą, kad tu uţ tai pakasytumei manąją". Jau matosi pirmieji
vidinio darbo daigeliai, tačiau jis vistiek išlieka priklausomas nuo aplinkos,
kuri ir nurodo jam kryptį, duoda jam direktyvas. Jomis jis maitinasi, jomis ir
gyvena.
Tokio išsivystymo lygmens ţmogų galima sutikti ir įvairiose kabalistinėse
grupėse, jų kongresuose ir pan. Ir štai jų vadovas skelbia, pavyzdţiui,
direktyvą: "Visoms moterims likti savo vietose!". Arba: "Vyrai į vieną pusę,
moterys į kitą! "Ir visi jie, be išimties, paklūsta grupinei dvasiai.
Tai ne kritika - aš tik duodu pavyzdį apie ţmogaus išsivystymo lygmenį
panašiose grupėse. Į didesnį savistovumą jie tiesiog negali kol kas
pretenduoti.
3. išsivystymo lygmuo: gyvūnas arba gyvūninė prigimtis.
Kiekvienas šios grupės narys jau turi savarankiškumo savybių uţuomazgą
savyje. Kiekvienas gyvūnas turi savo poţymius ir charakterio savybes.
"Gyvūninėje" fazėje jis gali pasipriešinti gamtos šauksmui, todėl gali dirbti
"atidavimui". Jis jau nebėra besąlygiškai paklusnus aplinkai. Jis turi
asmenišką gyvenimą, nepriklausantį nuo kitų.
Tačiau jis jaučia tik šį momentą ir savo asmenybę. Gali domėtis tik savimi ir
nepajėgia rūpintis kitais. Negali savęs įsivaizduoti kito vietoje, nejaučia
uţuojautos artimui. Ir čia jau jis renkasi didesnę gėrio dalį.
Jis jaučia vidinius savo išorinio ţmogaus sluoksnius, gėrio ir blogio sritį.
Jo pasirinkimo laisvė išauga, nors jis vis dar "krinta" dėl nesuprantamų jam
prieţasčių. Ir tuomet palinksta į blogio pusę.
22