KABALA - Kabbalah Arizal

26
Būtina totaliai nusivilti! Nes tik tuomet atsiras POREIKIS išsitaisymui. Todėl
galėsi verţtis į šviesą. Šito neišvengsi.
Kai pradėjau mokyti Kabalos, tai taikiau (ir tebetaikau) tik vieną mokinio
priėmimo kriterijų: akivaizdus poreikis siekti dvasingumo. Aš klausdavau jo :
"Kam tau tai?" Jei jis atsakydavo kaţką panašaus į: "Aš noriu pagilinti ţinias
...Man įdomu ..." ir panašiai, tai aš jį labai atsargiai pastumdavau kartą, kitą.
Jei jis atsitraukdavo visam laikui, dingdavo iš akiračio - vadinasi tai kol kas
buvo viso labo tik pagunda. Girdėjo skambant, bet neţino iš kur. Neturi jis
dar tikro potraukio dvasingumui. Jis dar ieško ţinių, o ne IŠSIGELBĖJIMO.
Ir štai tuomet aš palieku kandidatą (o eilėje atvejų ir savo jau paţengusį
studentą!) ramybėje ir nepatariu jam mokytis Lurijaninės Kabalos. Dar
daugiau, aš kartais netgi pasiunčiu ţmogų į ţinomą Kabalos akademiją
Izraelyje, nes aiškiai matau, kad ten jo vieta, nes labai trokšta ţinių!
Išorinis ţmogus gyvena ţemomis savo seksualinės auros jėgomis, bet nei
vienas išorinis neprisiartina prie šviesos. O tai, kad sako, jog mato šviesą, tai
paklydimas. Reikia ruošti savyje kuriančią tuštumą. O kas ta "kurianti
tuštuma"?
Kas tai, sėdėjimas budos pozoje, parietus kojas prie Gango upės, gilioje
"meditacijoje"? Ir štai savo jėgomis, savo įgūdţiais, atveriama apatinė
kiaurymė ir iškrenta ţarnos. Jis panardina jas į "šventos upės" vandenis
išskalauti. O po to tomis pačiomis savo jėgomis, savo įgūdţiais jis priverčia
savo vidurius grįţti atgal. Grandioziška ar ne tiesa?
Arba daugybę dienų ir naktų išbūti stiklinėje cisternoje tarp tūkstančio
skorpionų. Ir po daugybės mirtinų įkandimų išlikti vis dėlto gyvam. O tie, kas
40 dienų išbūna uţkasti po ţeme ir vis dėto išlieka gyvi, kaip akmenys, kaip
ţemė. Kokie ypatingi pasiekimai!
Bet kuriančios tuštumos, pritraukiančios išsigelbėjimo šviesą, nei vienas iš jų
panašiomis meditacinėmis technikomis nepasieks. Kad "gauti" dvasingumą,
reikia savyje išsiugdyti savybių panašumą su šviesa, o ne susitapatinti su
akmeniu ar kitomis gamtos formomis.
Ar tai suprantama?
Iš pradţių reikia mokytis duoti, nesiekiant visiškai nieko gauti uţ tai. Aukok
savo išorinio ţmogaus niekingus norus vardan savo vidinio. Viską, ką darai iš
savo išorinio ţmogaus, nebus įskaityta į tavo tikruosius, amţinai liekančius
nuopelnus. Po mirties šioje ţemėje, ţmogaus siela pereina į kitą pasaulį.
Vienintelio dalyko ten paklaus:
"Ką darei ten ţemėje dėl savo vidinio ţmogaus?".
Ar gyvenai pagal "pasakojimą" ar iš savo tikrojo "aš" perspektyvos?
Pajutęs tašką širdyje, imi keistis. Pradėk mastyti konstruktyviai: "nėra manyje
jokio gėrio". Taip tampi imlus šviesai. Šviesa - tai viskas, ką mes gaunam
26