Kaip gaivinsime šiuolaikinių tradicinių vestuvių repertuarą?

l
MOKSLO DARBAI
1. Sutvaras
1. 1. Ðaltiniai. Pirmà kartà 1582 metais mini M. Strijkovskis:
„Sutvaras (Sotwaros) buvo visokiø galvijø dievas,
o jam aukodavo prieð ugná visokiø spalvø romytus gaidþius,
nes laikydavo visokio plauko galvijø” (BRMÐ II, 546).
1. 2. Tyrinëjimai. T. Narbutas pavertë já lietuviø ðviesos
dievu, nes dievavardis Sotvaras panaðus á þodá soter,
kuriuo antikoje buvo vadinamas aukðèiausio gërio kûrëjas,
o toks kûrëjas graikø mitologijoje buvo Apolonas –
saulës dievas (Narbutt 1885, 17–22). T. Narbutas, kaip tikram
romantizmo atstovui ir dera, dar prikûrë, esà burtininkai
seniau buvo dainiai, ðvæstomis giesmëmis garbinæ
ðviesos dievà Sotvarà. Ðià kûrybà vëliau perpasakojo ir
J. Jaroðevièius. S. Stanevièius abejojo Sotvaro tikrumu, sakydamas,
kad lietuviø kalboje toks þodis neþinomas (LM
I, 95). I. J. Hanuðas, sekdamas T. Narbutu, Sutvarà tapatina
su Svaikstiku, nes ir vienas, ir kitas, jo manymu, „reiðkia
tà patá, bûtent saulæ” (LM I, 118). J. I. Kraðevskis pirmasis
ëmë Sutvarà kildinti ið „su-tweriu” (LM I, 118).
V. Manhartas ðá pastebëjimà iðplëtojo, teikdamas esant galima
ðá dievavardá aiðkinti trejopai: 1) sutvërëjas – ið sutverti;
2) aptvërëjas – ið tvora, tvartas; 3) sutvaras – kaip
aptvaras, þardas (Mannhardt 1936, 339). P. Dundulienë
Sutvarà tapatina su prûsø aukðèiausiuoju dievu Ukapirmu,
ar Okopirmu (Dundulienë 1990, 15, 18), o G. Beresnevièius
laiko ámanomomis abi jo interpretacijas: tai arba
vienas ið aukðèiausiojo Dievo eufemizmø, arba galvijø dievas
(TLPRÞ, 174).
Sutvaro etimologija abejoniø nekelia – jis sietinas su tverti,
tvora, tvartas ir kitais ðios ðaknies þodþiais (Fraenkel 1965,
1151). Vadinasi, ir pirmasis ðaltinis, ir etimologija Sutvarà
pagrástai leidþia laikyti visokiø gyvuliø sutvërëju, besirûpinanèiu
galvijø prieaugliu. Tà liudytø ir Sutvarui dedamø
aukø turinys, gana aiðkiai nusakytos tø aukø ypatybës bei
aukojimo tikslas. Ðiaip jau gaidþiai, raðytiniø ðaltiniø duomenimis,
buvo aukojami daugeliui dievø – Prakorimui, Kirniui,
Dimstipaèiui, Chaurirari’ui ir kt. Daþnai atkreipiamas
dëmesys ir á aukojamøjø gaidþiø spalvà – þemës, sodybos
dievams paprastai skiriami juodi, o dangaus arba likimà
lemianèioms dievybëms – balti gaidþiai (kartais ir viðtos).
Ávairiø spalvø gaidþiai aukojami tik gyvulius globojanèioms
dievybëms – Sutvarui ir Chaurirari’ui. Galima manyti, kad
ðitaip arba atsidëkojama uþ ávairaus plauko prieauglá, arba
ávairaus plauko prieauglio praðoma. 5 Belieka iðsiaiðkinti,
kodël aukojami bûtent romyti gaidþiai.
Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniuose pateiktø
M. Strijkovskio kronikos iðtraukø á lietuviø kalbà vertëjas
D. Urbas lenkø kapùuny verèia „romyti gaidþiai”. A. Kynas
straipsnyje „Pamàstymai apie senàjà aisèiø pasaulëjautà”
mëgina átikinti, kad vertimas neteisingas, nes esà
gaidþiø kastruoti neámanoma (po kastracijos gaidþiai vargiai
liktø gyvi) ir siûlo lenkø kapùuny versti „viðtgaidþiai”
(Kynas 2005, 10). Ið tikrøjø á lietuviø kalbà polonizmas
18
koplûnas (kaplonas) gali gali bûti verèiamas dvejopai: 1)
kastruotas gaidys, 2) nededanti kiauðiniø viðta, t. y. viðtgaidis
(þr.: LKÞ VI, 349; V, 239; XIX, 787, 794). Vis dëlto
yra argumentø, kurie leidþia teigti, jog gaidþiai XVI a.
dar buvo kastruojami ritualiniais tikslais. Tà patvirtina
K. Sirvydo þodyne minimas veiksmaþodis romyti bei atskiros
romytø gyvûnø rûðys – oþys romytas, gaidys romytas
(SKSÞ, 51, 55, 153, 189). Pasakymai skapas 6 jautis greièiau
eina doron (nusipeni); skapas ðuva nesiunta; skapà
pjauk, ne baronà – bus riebesnis (LKÞ XII, 741) liudija,
dël ko gyvuliai buvo kastruojami – romytas avinas ar jautis
(skapas) pasidarydavo ne tik ramesnis, bet turëjo geriau
penëtis, daugiau mësos ir taukø priaugti. O ðit gaidþiai
galëjo bûti romijami grynai ritualiniais sumetimais.
Juk M. Strijkovskio kronikoje niekur nepasakyta, kad iðromyti
gaidþiai po to dar buvo auginami, t. y. penimi ir tik
po kaþkurio laiko aukojami Sutvarui. Atvirkðèiai – reikia
suprasti, kad gaidþiai iðromijami, t. y. papjaunami, iðimamos
jø sëklidës, kurios, galimas dalykas, dar aukojamos
kitiems dievams (þr. sk. 2. 2.), ir tik tada aukojami Sutvarui.
7 Tikslas nesunkiai nutuokiamas – kad gyvuliai veistøsi
ramûs, o sykiu ir mësingi. Ir atvirkðèiai – praðant eikliø,
iðtvermingø, matyt, karo þygiams skirtø þirgø, Chaurirari’ui
aukojami neromyti gaidþiai (þr. sk. Chaurirari).
2. Ganiklis, Ganyklos dievas
2. 1. Ðaltiniai. Pirmà kartà Ganiklis paminëtas J. Strijkovskio
1582 metø kronikoje: „Ganyklos (Goniglis Dziewos),
girinis piemenø dievas, kurá graikai ir romënai Satyru
ir Faunu vadino; jam aukodavo erþilø, jauèiø, oþiø ir
kitø gyvuliø pautus, kai tuos gyvulius romydavo, o piemenø
aukas degindavo ant didelio tam tyèia parinkto akmens
sakydami: ‘Kaip tas akmuo kietas, nebylus ir nejudrus, taip,
o dieve mûsø Ganikli (o Dziewe musu Goniglis), vilkai ir
visi kiti plëðrûnai tegu negali pajudëti ir padaryti þalos mûsø
gyvuliams, tau globoti pavestiems’” (BRMÐ II, 547).
2. 2. Tyrinëjimai. Ganyklos dievo buvimu neabejojo
S. Stanevièius, I. J. Januðas, H. Uzeneris, P. Dundulienë ir
kiti tyrinëtojai. T. Narbutas teigë, kad „lietuviðkasis Ganiklis
bûtø panaðiausias á romënø piemenø dievus, jeigu lygintume
ðventimus ir iðkilmes su Luperkalijomis – ðvente dievaièiui
Panui ir deivei Luperkai, sauganèiai kaimenæ nuo
vilkø, pagerbti” (Narbutas 1998, 174). V. Manhartas Ganiklio
vardà sieja tiesiog su þodþiu ganiklis ‘piemuo’ (LM I,
281), D. Poðka – su ganykla, o J. I. Kraðevskis Strijkovskio
paliudytà lytá Goniglis kildino ið þodþio gonys, jo manymu,
reiðkianèio drieþà, ir patá Goniklá laikë drieþo pavidalo dievu
(LM I, 208). Gonys, gonis – á drieþà panaðus gyvis (zool.
Salamandra) –lietuviams ið tikrøjø þinomas (LKÞ III, 482–
483), taèiau tiek vardo daryba, tiek motyvacija pirminiame
ðaltinyje prieðtarautø Goniklio-drieþo áteisinimui. Taigi lieka,
kaip tam pritaria ir G. Beresnevièius, dvi galimybës: „gali
bûti Ganiklis, t. y. piemenø dievas, nuo ganyti, arba Ganyklos
dievas, ganymo vietos dievas” (TLPRÞ, 89).