Kaip gaivinsime šiuolaikinių tradicinių vestuvių repertuarą?
Kaip gaivinsime šiuolaikinių tradicinių vestuvių repertuarą?
Kaip gaivinsime šiuolaikinių tradicinių vestuvių repertuarą?
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2005/5 (104)<br />
Patirties ásisàmoninimas arba tautinio identiteto<br />
apraiðkos ðiuolaikinëje Lietuvos dailëje<br />
Straipsnio objektas – ðiuolaikinio Lietuvos meno kûriniai<br />
bei tendencijos. Tikslas – nustatyti tautinio identiteto sklaidos<br />
bûdus kosmopolitinëje pastarojo laikotarpio (1989–2004<br />
m.) lietuviø dailininkø kûryboje, atskleisti postmodernios estetikos<br />
átakà tautinio tapatumo raiðkos kaitai bei akcentuoti<br />
pakitusius prasminius ðiuolaikinio meno epicentrus. Metodai:<br />
tarpdisciplininis ir teksto analizës. Iðvados: pagrindinës<br />
tautinio identiteto raiðkos formos ðiuolaikiniame mene neatsiejamos<br />
nuo liaudiðkosios tradicijos interpretacijø, istorinës<br />
patirties refleksijø bei socialinës tikrovës iðvieðinimo. Ðiuolaikinëje<br />
Lietuvos kultûroje bei mene vyksta virsmas nuo uþdarosios<br />
link atvirosios tautinës savivokos ir ðá „slenkstá” galima<br />
laikyti tam tikra identiteto krize. Ðiuolaikiniø meno kûriniø<br />
prasmës skleidþiamos nebe turinio, formos, kolorito ar<br />
kompozicijos priemonëmis, bet pasitelkiant intertekstualias<br />
naudojamø medþiagø nuorodas.<br />
Tautinio tapatumo klausimas kosmopolitinëje ðiandienos<br />
visuomenëje tampa vis aktualesnis. Dël politiniø, socialiniø,<br />
ekonominiø ir kultûriniø veiksniø dauguma nacionalinëmis<br />
laikytø vertybiø ar nuostatø niveliuojasi, kinta, kartais net<br />
praranda aktualumà. Lietuvai likimà susiejus su transatlantinëmis<br />
organizacijomis bei Vakarø Europos politinëmis-ekonominëmis<br />
struktûromis vis daþniau kyla susirûpinimas dël<br />
maþos tautos savitumo iðsaugojimo, pasigirsta raginimai atgaivinti<br />
nacionaliná identitetà, jo neprarasti, já puoselëti, gal<br />
net naujai, ðiuolaikiðkai orientuoti.<br />
Tautinio identiteto formavimasis – neatsiejama kultûros<br />
dalis. Kultûros, kuri ne iðmokstama, bet paveldima ásisàmonintos<br />
patirties dëka. Vis dëlto asmens tapatinimasis su savo<br />
tauta nëra nekintantis kodas. Prieðingai, Europos tautiniø<br />
valstybiø formavimosi patirtis (XIX a. pab.) bei politiniai-militaristiniai<br />
kataklizmai (XX a. pirmoji pusë), po kuriø<br />
buvo vykdoma didþiulio Europos regiono nutautinimo<br />
politika, árodë, kad tautinis identitetas kinta priklausomai<br />
nuo istorinës patirties ir ateities vizijos.<br />
Menas nacionalinës kultûros kontekste bûtø bene palankiausia<br />
terpë, kurioje tautinis identitetas galëtø tarpti. Kita<br />
vertus, postmoderniajame mene nunykus riboms, skirianèioms<br />
menines sritis, þanrus, vis aktyviau siekiama nutrinti<br />
bet kokias pertvaras tarp meno ir gyvenimo. Maþëja galimybiø<br />
aptikti kriterijus, leidþianèius kûrybinius rezultatus apibûdinti<br />
kaip tautinius, mat vienu ið pagrindiniø ðiuolaikinio<br />
meno teiginiø tampa kosmopolitizmas. Tad pagrindiniai<br />
Virginija VITKIENË<br />
probleminiai ðio darbo klausimai yra: ar ámanomos tautinio<br />
identiteto apraiðkos kosmopolitiðkai orientuotame nûdienos<br />
mene? Jei taip, kokiomis formomis tautinë savimonë dabar<br />
skleidþiasi Lietuvos mene? Kodël, kaip ir kur pasuko menas<br />
nuo idealistinës romantizuotos tautiðkumo raiðkos? Siekiant<br />
apmàstyti ðiuos klausimus straipsnyje glaustai pristatomos<br />
ðiuolaikinës màstymo teorijos, veikianèios konceptualius meno<br />
pasireiðkimus, svarstomi tautinio identiteto formavimosi<br />
modeliai, iðryðkinami prasminiai ðiuolaikinio meno epicentrai<br />
ir analizuojami konkretûs dailininkø kûriniai.<br />
Paskutiniajame XX a. deðimtmetyje Lietuvos dailininkai<br />
noriai ir gana godþiai perëmë Vakarø meno tendencijas,<br />
grástas postmodernistinëmis bei poststruktûralistinëmis filosofinëmis<br />
nuostatomis. Tiesa, 10-ojo deðimtmeèio pradþioje<br />
Lietuvoje vadovautasi daugiau intuicija, stengtasi kuo daugiau<br />
patirti, iðbandant dar neáprastus meno reiðkinius ir formas.<br />
Teorinis-filosofinis reiðkinio aspektas Lietuvos dailininkø<br />
buvo ávaldytas ne ið karto, mat ir ekonominë bei socialinë<br />
padëtis mûsø ðalyje toli graþu ne tapati vakarietiðkajai.<br />
Postmodernistinis màstymas Lietuvoje tampa tuo „savesnis”,<br />
kuo labiau stiprëja vartotojiðkumas (ásigali consumer society),<br />
turëjimo galia bei individualizmas, neigiantis bendruomeninio<br />
ryðio svarbà.<br />
Postmodernistinë poststruktûralizmo teorija, labiausiai<br />
paveikusi pastarøjø deðimtmeèiø meno procesus, neigia bet<br />
kokià reprezentacinæ þenklo (kartu ir meno kûrinio) galimybæ.<br />
O tai, ið pirmo þvilgsnio, neigia ir tautinio identiteto<br />
sklaidos galimybæ meninëje praktikoje, kuri veikiau atitiktø<br />
modernistiná struktûralistiná màstymà. Vietoj reprezentacijos<br />
Rolandas Barthes’as siûlo teksto teorijà, kiekvienà meno<br />
kûriná, reiðkiná, net patá þmogø laikanèià tam tikru savos terpës,<br />
savos kultûros tekstu. Tekstas iðkyla kaip „tinklas”, „audinys”<br />
reikðmiø, 1 neturinèiø nei tikslo, nei centro (esminës<br />
idëjos, bendros formulës). Tekstui (t.y. meno kûriniui) bûdingas<br />
daugiaprasmiðkumas, principinis atvirumas, reikðmiø<br />
neuþbaigtumas. Realybë poststruktûralistø suvokiama kaip<br />
tekstualizuotas pasaulis, 2 t.y. viena reikðmë atveria galimybæ<br />
gimti kitai reikðmei, ði skatina dar kitas suvokimo ir interpretacijos<br />
galimybes, atsiverianèias sugretinus patirtis.<br />
Teoriniuose veikaluose poststruktûralistai ne tik iðkelia<br />
reprezentacijos krizës problemà, bet ir kritikuoja Vakarø<br />
Europoje ásivyravusá metafiziná màstymà (bûdingà modernizmo<br />
epochai) bei jo logocentrizmà; siekia demaskuoti<br />
ir demistifikuoti visø lygiø valdþios struktûrø mechanizmà,<br />
59<br />
r