ŠIUOLAIKINIO KARIO PORTRETAS - Krašto apsaugos ministerija

tikrøjø bûtent dël to ir gráþau. Norëjau ko nors panaðaus. Pradëjau labiau domëtis, ruoðtis atrankai”,– dëstë A. Èerniauskas.Prieð lemtingà susitikimà su Generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademijos atstovais jisbuvo apmàstæs galimybæ eiti tarnauti Lietuvos kariuomenëje arba bandyti tapti gaisrininku.Kas vaikinà traukë prie tokios veiklos? „Manau, tai naudingiausios specialybës. Jos þavi nuomaþens – juk ir policininkus þaisdavome”, – ðyptelëjo vaikinas, kuriam vis dëlto pavyko tapti kariûnu.Be to, vaikinas prisipaþásta pastebintis praeiviø þvilgsnius, kai vilki kariûno uniformà. „Malonu,pakelia nuotaikà, bet tikrai ne dël tokios prieþasties jà dëviu. Stengiuosi, kad ne tik uniforma puoðtømane, bet ir kad mano elgesys, darbai puoðtø uniformà. Juk ið vieno kario sprendþiama apie visàkariuomenæ”, – ásitikinæs paðnekovas. Iðgirdæs klausimà, ar vienas ið apsisprendimo stoti á akademijàmotyvø nebuvo noras patikti merginoms, besiþavinèioms uniformuotais vaikinais, A.Èerniauskas nusijuokë:„Uniforma ne merginoms vilioti skirta. Ir savo draugës uniforma neviliojau, nes ji pati jàdëvi”.Nuo mokyklos laikø besistengusiam stropiai mokytis A.Èerniauskui akademijos tvarka patinka.Apribotos galimybës uþ jos sienø leisti laisvalaiká net naudingos. „Anksèiau dël tokios tvarkosbûdavo ðiek tiek sunku. Bet ið tikrøjø ji padeda ir paèiam teisingiau elgtis, daugiau laiko skirti mokslams”,– teigë A.Èerniauskas.Jis pridûrë, kad net ir nestudijuojant jo profesijos Lietuvoje galima gyventi ne kà blogiau.Pavyzdþiui, bièiuliui, kartu su A.Èerniausku gráþusiam á tëvynæ, èia sekasi kur kas geriau nei Anglijoje.Arûno Èerniausko mintysIð pradþiø Anglijoje buvo ádomu, bet vëliau pasirodë, kad ten viskas „kitaip” ir kad nëra kaspakeistø Lietuvà. Nesinorëjo pradëti mokytis gyventi ið naujo – pagal naujas, svetimas taisykles. Betlabiausiai skaudino visur persekiojantis vieniðumo jausmas, jausmas, kad esi svetimas ir nereikðmingas.Nors Londone buvo lietuviø bendruomeniø, kam þaisti Lietuvà ten, jei galima visà save atiduotiTëvynës labui bûnant Tëvynëje?Net keista, bet man tas „iðsvajotasis uþsienis” padëjo atrasti savo lietuviðkumà. Norëèiau, kaddaugiau þmoniø suprastø, kà prarado iðvykæ, ir gráþtø atgal. Bet suprantu, kad visuomet atsiras tokiø,kuriems svarbiau patogus gyvenimas nei bûti savos tautos dalimi, bûti savos ðalies pilieèiais. Be45