LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS ĮSAKYMAS DöL ...

13augantys medžiai ir krūmai bei nendr÷s, taip pat pasitaikantys pievų ir šarmingų žemapelkių augalairodo intensyviai vykstančias augalijos kaitas ir nedidelį tarpin÷s pelk÷s augalų bendrijų stabilumą.Amalvas yra seklus hipertrofinis ežeras, su tokio tipo ežerams būdinga augalija. D÷l itindidelio vandens trofiškumo jame n÷ra didel÷s makrofitų rūšių įvairov÷s. Ežere aptinkami tankūsalijošinio aštrio (Stratiotes aloides), plūduriuojančiosios plūd÷s (Potamogeton natans), plačialapiošvendro (Typha latifolia), šakotojo šiurpio (Sparganium erectum) ir ežerinio meldo (Schoenoplectuslacustris) sąžalynai, ežerą iš visų pusių juosia plati nendrynų juosta.Amalvo pelkių masyvo flora buvo tirta tik natūralios kilm÷s buvein÷se, nes planuojamosteritorijos antropogenin÷s buvein÷s botaniniu požiūriu nevertingos. Nustatyta 113 augalų rūšių: 84induočių augalų ir 29 samanų (1 priedų lent.). Tai palyginti nedidel÷ rūšių įvairov÷. Ją lemia buveiniųspecifiškumas: aukštapelk÷se ir aukštapelkiniuose raistuose, kurie užima didžiąją natūralių buveiniųploto dalį, rūšių įvairov÷ yra ypač maža. Nedidelę makrofitų rūšių įvairovę lemia ir hipertrofin÷sAmalvo ežero sąlygos. Rūšių gausa pasižymi tik tarpin÷s pelk÷s ir pelkinio lapuočių miško buvein÷s.Gausiausia induočių floros šeima – viksvuolinių (Cyperaceae) (13 rūšių), kurioje ypač gausirūšių viksvos (Carex) gentis. Tai būdinga žemapelkių ir tarpinių pelkių florai. Antra pagal gausumą –erikinių (Ericaceae) šeima (8 rūšys). Dauguma jų (6) yra tipiškos aukštapelkių floros rūšys. Šiosšeimos rūšių sąrašą papildo ir nebūdingos natūralioms pelk÷ms rūšys m÷lyn÷ ir brukn÷. Šios rūšyspaprastai įsikuria sausintose aukštapelk÷se, kuriose durpių klodo mineralizacija yra gana jaupažengusi.Gausiausia rūšių briofloros šeima – kimininiai (Sphagnaceae), atstovaujama 11 rūšių. Visosšios genties rūšys aptinkamos aukštapelk÷se ir tarpin÷se pelk÷se. Šlapių augimviečių rūšių, tokių kaipsmailiašakio ir smailiojo kiminų buvimas rodo gana geras hidrologines sąlygas atskiruoseaukštapelk÷s plotuose, tačiau kerpsamanių, tokių kaip paprastoji plaukalap÷ gausa atspindi atskirųaukštapelk÷s plotų hidrologinių sąlygų sutrikdymą.Amalvo pelkiniame masyve konstatuota Lietuvos raudonosios knygos rūšis raudonoji gegūn÷(Dactylorhiza incarnata). Aukštapelk÷s centrin÷je dalyje aptinkami nedideli kimininio saidryno(Sphagno tenelli–Rhynchosporetum albae) bendrijų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, fragmentai.Gana gausi jos populiacija aptikta rytiniame Amalvo botaninio-zoologinio draustinio pakraštyjetarpin÷je pelk÷je, laibųjų viksvynų (Caricion lasiocarpae) sąjungos bendrijoje.Amalvo pelkių masyve yra tokios ES Buveinių direktyvos I priedo buvein÷s:o Degradavusios aukštapelk÷s (7120) susiformavo iš aktyvios aukštapelk÷s, sausinantsutrikdžius jos hidrologinį režimą. Labiau pažeisti prie griovių esantys plotai, kur augalųbendrijos yra praradusios būdingas struktūros ypatybes. Centrin÷ aukštapelk÷s dalis pažeistamažiau, joje yra išlikę esminiai kimsų ir duburių augalų bendrijų, tokių kaip magelaniniokiminyno (Sphagnetum magellanici), kimininio saidryno (Sphagno tenelli–Rhynchosporetumalbae) struktūros požymiai. Buvein÷s plotas – 1159 ha.o Tarpin÷s pelk÷s ir liūnai (7140) užima Amalv÷s up÷s sl÷nį ir vakarinę bei pietinę Amalvoapyežerio dalį. Augalų bendrijų struktūra ir būkl÷ įvairiose buvein÷s vietose yra skirtingos.Žemažol÷s, tipiškos struktūros ir stabilios būkl÷s yra Amalvo apyežerio tarpinių pelkiųbendrijos. Amalv÷s up÷s sl÷nio tarpinių pelkių buvein÷s pasižymi ypač mozaikiška augalijosstruktūra, kurioje išsiskiria vyraujantys aukštieji helofitai ir higrofitai, gausu medžių ir krūmų.Šiai buvein÷s daliai yra gr÷sm÷ užželti medžiais ir krūmais bei nendr÷mis. Buvein÷s plotas –106 ha.o Pelk÷ti lapuočių miškai (9080) susitelkę pietrytin÷je Amalvo botaninio–zoologinio draustiniodalyje. Jie siaura juosta juosia pelkinių miškų plotą, o pietin÷je draustinio dalyje, įsiterpdami įtarpinę pelkę, prisišlieja prie Amalv÷s up÷s. Buvein÷s augalija išsivysčiusi iš tarpinių pelkiųaugalų bendrijų, tod÷l dauguma juose aptinkamų žolinių augalų ir krūmokšnių bei samanųrūšių yra būdingi tarpin÷ms pelk÷ms. Buvein÷s plotas – 91 ha.o Pelkiniai miškai (91D0) susikoncentravę pietrytin÷je Amalvo botaninio–zoologinio draustiniodalyje. Buveinę sudaro aukštapelkinio raisto bendrijos, sausinimo įtakoje išsivysčiusios ištipinių gailinių pušynų (Ledo-Pinetum sylvestris) ir aukštapelk÷s plyn÷s būdingų magelaniniokiminyno (Sphagnetum magellanici) bendrijų. Bendrijos turi natūralių aukštapelkinių raistųaugalijos savybių, bet yra ir hidrologinio režimo sutrikdymo požymių. Neatkūrus pelkeibūdingų hidrologinių sąlygų, šios bendrijos ilgainiui tur÷tų išsivystyti į vaivorinio pušyno(Vaccinio uliginosi–Pinetum sylvestris) bendrijas, taip pat priklausančias pelkinių miškųbuveinių tipui. Tačiau d÷l sutrikdyto hidrologinio režimo pagreit÷jusi augalijos sukcesijalemtų tolesnį bendrijų kitimą: iš gailinių pušynų tur÷tų išvystyti spygliuočių miškų (Vaccinio–