KARDAS - KraÅ¡to apsaugos ministerija

2006 m. Nr. 3. (420) 

KARDAS 

K A R I N Ė S P U B L I C I S T I KO S 

KARO ISTORIJOS 

I R M O K S LO Ž U R N A L A S 

šiame numeryje: 

2 

psl. 

Saugumo zona 

Oro policija Baltijos 

šalyse 2004–2006 

32 

psl. 

Grėsmės 

Akistatoje su terorizmu 

6 

psl. 

Reformos 

Karinė tarnyba – prievolė 

ar pašaukimas? 

12 

psl. 

16 

psl. 

20 

psl. 

26 

psl. 

Karyba 

Karinės pajėgos krizių atveju 

Misijos 

Nuo ginklų kalbos – prie paramos 

ir susikalbėjimo 

Metų pratybos 

„Žaliasis riteris“ 

Specialiosios pajėgos 

Jūrų specialiosios operacijos 

38 

psl. psl. 

psl. 

psl. 

42 

46 

51 

Publicisto skiltis 

Irano bomba: būti ar nebūti? 

Diskusijos 

Ramovė ar klubas? 

Lietuvos kariuomenės istorija 

Lietuvos karininkija emigracijoje 

Kariuomenė ir visuomenė 

Jaunimo pilietinio-karinio rengimo 

apžvalga ir perspektyvos 

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420) 

1

Į v y k i ų i r t e n d e n c i j ų a p ž v a l g a 

Oro policija 

Baltijos šalyse 2004–2006 

Tas, kas skaitė straipsnį „Saugus dangus“, nesuklys – ši publikacija yra pastarojo 

tęsinys. Jame bus bandoma į oro erdvės saugumo klausimą pažvelgti siauriau, 

būtent, pateikti ir panagrinėti kai kuriuos oro policijos funkcijos aspektus. 

Siaurai vienpusiškai suprantama oro gynybos koncepcija pagal principą „užfiksuoti 

– numušti“ dabartinių permainų fone laikytina istoriniu reliktu. Deja, pasaulyje 

netrūksta „užkonservuotos istorijos reiškinių“, kurių suvokimas išlieka nepakitęs. 

Kalbu ne vien apie realius politinius darinius, bet ir apie mąstymo recidyvus. 

2 

Saugumo zona 

Vienas iš tipiškų pavyzdžių: emocinga RF KOP vado 

pavaduotojo gen. A. Kornukovo reakcija į oro policijos 

naikintuvų dislokavimą Lietuvoje ir galimas RF oro 

erdvės pažeidimo perspektyvas: „...pažeidė sieną – ir 

taškas, numušti nedvejojant“. Tuo tarpu įvairūs kariniai 

orlaiviai Pabaltijo oro erdvėje buvo charakteringas ir 

dažnai pasikartojantis reiškinys, o praeitų metų rudenį 

įvykęs Su-27 incidentas parodė, kad pretenzijas galima 

sukelti net ir nenumušant oro erdvę pažeidusio orlaivio, 

nešančio kovinę ginkluotę. 

Incidentai, susiję su oro erdvės pažeidimais, – subtili 

ir ne vien kariškių sprendimų reikalaujanti sritis, kurioje 

pagrindinis vaidmuo tenka politinėms interpretacijoms 

ir diplomatiniams žaidimams. Tačiau kuo jos remiasi, 

jei ne realia jėga? 

Oro policija kaip tik ir yra toks galios mechanizmas, 

pritaikytas taikiam periodui. Todėl klysta tie žurnalistai 

„iš liaudies“, kurie tai pačiai „liaudžiai“ perša požiūrį, 

kad „tie patys lėktuvai ir jų ginkluotė gali būti ir kartoniniai“. 

Žinoma, kad išsipildžiusi jų fantazija būtų malonesnė 

kai kuriems ambicingas geopolitines vizijas 

puoselėjantiems kaimynams, kuriuos erzina tikri naikintuvai 

– išsiplėtusios Europos bendrijos erdvės ženklas. 

O Europa kol kas gali leisti sau daugiau nei kartoniniai 

lėktuvai ir popierinės raketos. 

Jau 1919 m. jauna Lietuvos Respublika, turėdama 

vos kelis orlaivius, prisijungė prie vadinamosios 

Paryžiaus konvencijos, kuri virš mūsų šalies teritorijos 

įteisino oro erdvės suverenumą. Tai reiškia, kad suvereni 

ir saugi oro erdvė nėra tik su ES ir NATO realijomis 

atsiradę terminai. Šiuo metu mūsų oro erdvė virš sausumos 

ir dalies Baltijos jūros sudaro 76 tūkst. kvadratinių 

kilometrų. 

Struktūriniu administravimo požiūriu ji nėra vientisa 

ir dalijama į: 

valdomąją oro erdvę oro uostų ir aerodromų skrydžių 

valdymo rajonuose; 

nevaldomąją, vadinamąją G oro erdvę, – jai priklauso 

visa žemutinė oro erdvės dalis, išskyrus aerodromų 

prieigas, kontroliuojamas skrydžių valdymo radarų; 

specialiosios veiklos oro erdvę, kuri savo ruožtu susideda 

iš draudžiamų, pavojingų oro zonų, rezervuojamos 

oro erdvės, laikinai išskirtų ir specialiųjų sklandymo 

zonų. 

Virš Lietuvos driekiasi dvidešimt nuolatinių oro kelių, 

kuriuose vienu metu juda iki trisdešimt orlaivių, neskaitant 

sportinės, tarp jų ir mažosios aviacijos orlaivių, 

skraidančių iš esmės nevaldomoje oro erdvėje. Suprantama, 

kad toks intensyvus oro eismas turi būti tinkamai 

reguliuojamas ir kontroliuojamas. Lietuva yra vienintelė 

NATO šalis narė, kurioje integruota karinės ir civilinės 

aviacijos oro eismo vadybos sistema. Pamažu einama

link dar vienos vizijos – „bendro Europos 

dangaus“. Ši koncepcija, kuri 

šiuo metu yra plėtojimo stadijoje, 

numato bendros oro erdvės, vienodų 

skraidymo valdymo standartų ir 

procedūrų sukūrimą. 

„Bendras Europos dangus“ 

– sąvoka, atitinkanti laikmetį. Kadangi 

jis, palyginti su padėtimi, 

kuri buvo Šaltojo karo metu, yra 

sąlyginai „taikus“, oro policija pateisina 

savo „teisėtvarkinį“ pavadinimą. 

Tačiau vykdomoji oro policijos 

grandis susiduria su ne ką 

mažesne, o gal ir didesne įtampa 

užduočių metu. Pirma, kaip jau 

minėta, – numušti pažeidėją taikos 

metu reikia politinio sprendimo, 

o standartinis oro policijos 

uždavinys – gavus kovinio aliarmo 

signalą, „pakilti, surasti, užmegzti 

ryšį, palydėti (ar nutupdyti)“. Antra, 

nelikus dviejų supervalstybių 

priešpriešos, grėsmė iš oro tampa 

sunkiai nuspėjama. Prisiminkime 

pasaulio prekybos centro ataką, 

nuo kurios simboliškai prasidėjo 

„asimetrinių karų“ epocha. Kaip 

minėjo ir pirmosios oro policijos 

misijos vadas norvegas plk. J. 

Moe, anksčiau, saugodami oro 

erdvę, jie visą dėmesį buvo sutelkę 

į rytus; o dabar ji gali „atskristi“ 

iš bet kurios pusės. 

Problemą komplikuoja ir auganti 

orlaivių, ypač privačių, gausa, įskaitant 

ultralengvus skraidymo aparatus. 

Kaip parodė nesena praktika, su 

kuria jau kelis kartus buvo susidūrusi 

oro erdvės apsaugos sistema, klaidingą 

aliarmą gali sukelti meteorologiniai 

zondai ir oro balionai. Kai 

panašūs objektai užfiksuojami civilinės 

aviacijos ar karinių radarų, naikintuvai 

gauna įsakymą identifikuoti 

potencialų pažeidėją ir po to priimti 

situaciją atitinkantį sprendimą. Todėl 

stebina „dvigubai negatyvus“ manipuliavimas 

informacijos vartotojų 

emocijomis: praeitais metais įvykus 

Su-27 katastrofai oro policija buvo 

„kalta“, kad „laiku nesureagavo“. 

Jau šių metų kovo mėnesį, naikintuvams 

operatyviai sureagavus į užfiksuotą 

nepažįstamą orlaivį (kuris pasirodė 

esąs sportinis lėktuvas „Wilga“), 

buvo pranešta, jog neva mažą 

lėktuvėlį „vaikėsi du lenkų MiG“, oro 

policija vėl buvo tarsi atpirkimo ožys, 

žinoma, turint omenyje, kad kaltintojai 

– ne profesionalai, o informacijos 

vartotojai, linkę tiesiog „praryti“ emocingai 

interpretuojamus faktus, o ne 

aiškintis tikrąsias jų priežastis. Nesusimąstoma, 

kokia galėtų būti pozityvesnė 

alternatyva, tačiau, atrodo, tai 

„informacijos tiekėjai“ ignoruoja. 

Iš tikrųjų šis vadinamasis „incidentas“ 

(ne kabutėse šio žodžio rašyti 

neišeina, nes visos oro policijos 

atliktos procedūros buvo tikslingos) 

įvyko dėl to, kad lėktuvo pilotas iš 

anksto neinformavo apie skrydį, o 

jo identifikavimas užėmė dar šiek 

tiek laiko. 

Turint omenyje, kad prieš naikintuvų 

pakilimą reikia atlikti pakankamai 

daug grandžių turinčią procedūrą 

(BALTNET radiolokacinis tinklas 

– oro erdvės kontrolės centras 

Karmėlavoje – NATO štabas Vokietijoje 

– komanda į Zoknius), ši ir kitos 

oro policijos reakcijos buvo atliktos 

greitai ir profesionaliai. 

Į panašaus pobūdžio sąmoningai 

skleidžiamus gandus ir nesąmoningą 

nuogąstavimą, kad NATO gynybinis 

skėtis yra skylėtas, galima 

atsakyti JAV ambasadoriaus S. Malo 

(Mull) žodžiais, pasakytais 2005 

m. rugsėjo 30 d. aiškinantis RF KOP 

naikintuvo sudužimo aplinkybes: „... 

kyla klausimas apie betarpiškesnes 

NATO saugumo garantijas. Kai kurių 

teigimu, šis incidentas parodo, 

jog NATO saugumo garantijos yra 

tuščios. Tačiau bet kuris tuo patikėjęs 

labai klysta. Nė viena oro policijos 

struktūra negali sutrukdyti tokiam 

įsiveržimui į NATO oro erdvę, 

lygiai taip pat kaip negalima buvo 

užkirsti kelio sovietų naikintuvo ava- 

Belgų KOP vado gen. G. Andret vizito Zokniuose akimirka pirmosios oro policijos misijos metu. 

Fotofaktas skeptikams: naikintuvai 

Zokniuose – realūs ir ginkluoti. 


3

Saugumo zona 

4 

Pagrindiniai Lietuvos aerodromai, tarp jų - galintys priimti karinius 

orlaivius (belgų sudaryta schema). 

rijai Norvegijoje Šaltojo karo įkarštyje 1978 m. Juk oro 

policija tarnauja kaip atgrasinimo priemonė prieš organizuotą 

puolimą“. 

Iš tikrųjų realias kovines oro policijos galimybes gali 

iliustruoti Balkanų konflikto įvykiai. 1994 m. NATO naikintuvai 

numušė keturis karinius lėktuvus, pažeidusius 

neskraidymo zonos ribas virš Bosnijos ir Hercegovinos 

(specialios neskraidymo sankcijos buvo nustatytos 

Jungtinių Tautų 1992 spalio mėn.). Vis dėlto pagrindiniu 

oro policijos funkcijos akcentu reikia laikyti paskutinį 

minėtos JAV ambasadoriaus kalbos sakinį. 

2004 m. kovo 17 d. Aljanso taryba nusprendė, kad 

visa NATO narių oro erdvė turi būti saugoma vadovaujantis 

vienodais kriterijais, kurie turi galioti visoms Aljanso 

narėms. Apie tai derybose su Lietuvos atstovais 

užsiminė ir NATO generalinis sekretorius, akcentuodamas, 

kad reikia kalbėti ne apie Lietuvos, o apie NATO 

oro erdvės apsaugą. Kadangi keturios šalys – Lietuva, 

Latvija, Estija ir Slovėnija – neturėjo savų priemonių tinkamai 

užtikrinti savo oro erdvės apsaugą, tą padaryti 

jose pasirūpino sąjungininkų KOP, skyrė trijų mėnesių 

trukmės oro policijos misijas. Oro policijos baze Baltijos 

šalims buvo pasirinktas Zoknių aerodromas, kaip 

labiausiai atitinkantis šiam tikslui keliamus reikalavimus. 

Pirmieji naikintuvai, kuriuos skyrė Belgijos KOP, nusileido 

Zokniuose tų pačių metų kovo 29 d. 

Buvo nuspręsta, kad skirtingų valstybių oro policijos 

misijų, kurių trukmė po tris mėnesius, koviniai budėjimai 

vyks rotaciniu principu. Iki šiol oro policijos funkciją atliko 

devynių šalių NATO narių misijos. Kiekvienoje jų 

dalyvavo po keturis naikintuvus ir po keliasdešmt juos 

bei jų skrydžius aptarnaujančių kariškių. Lietuva, kaip 

priimančioji valstybė, užtikrino paramą NATO pajėgoms: 

jos kompetencijoje yra infrastruktūra (aerodromo 

modernizavimas, tikslaus priartėjimo radaras ir taktinė 

navigacinė sistema), apsauga, kai kurios logistinės 

operacijos. Iki šių metų pabaigos Baltijos šalys visiškai 

užtikrins sąjungininkų paramą, išskyrus kovinės technikos 

aptarnavimą. Pavyzdžiui, jau rengiami naikintuvų 

kovinio valdymo operatoriai. Neseniai rekonstravus atsarginį 

pakilimo taką, kuris dabar išplatintas, su įrengtu 

apšvietimu, drenažu ir pan., paskelbtas ir pagrindinio 

tako rekonstravimo konkursas. Darbai turėtų prasidėti 

po metų. 

Kaip matome, oro policija yra integrali oro erdvės 

kontrolės ir apsaugos dalis, savotiška oro erdvės apsaugos 

sistemos „piramidės viršūnė“, o jos įdiegimas 

– naujas procesas tiek patiems oro policininkams, tiek 

ir priimančiai pusei. Pokyčiai šiame procese – natūralios 

raidos išdava. Per visą oro policijos buvimo Lietuvoje 

laiką nuolat vyko organizacijos, sąveikos ir procedūrų 

tobulinimo darbai. Jau pačioje budėjimų pradžioje 

į Lietuvą atvykusiam gen. Dž. Džounsui (Jones) buvo 

pademonstruotos kovinės parengties pratybos, kuriose 

visi reikalingi naikintuvų parengties darbai iki jų pakilimo 

užėmė iki dvidešimties minučių. Nuo pat pirmosios 

misijos oro policijos naikintuvai atliko įvairius skrydžius, 

tarp jų – ir gavę aliarmo signalą. 

Reikia konstatuoti, kad oro erdvės apsauga Lietuvoje, 

atsižvelgiant į jos geostrateginę padėtį, ne visai 

atitinka kovinių budėjimų statusą, pvz., Vidurio Europoje. 

Todėl į tai buvo atkreiptas dėmesys aukščiausiuose 

NATO sluoksniuose. Komentuodamas oro policijos Baltijos 

šalyse klausimą NATO generalinis sekretorius J. 

De Hopas Šeferis (J. De Hoop Scheffer) Lietuvos ambasadoriui 

NATO L. Linkevičiui patvirtino savo pasiryžimą 

laikytis nuostatos, kad visų Aljanso narių oro erdvė turi 

būti saugoma laikantis bendrų standartų. Galima sakyti, 

kad jau minėta RF karinio orlaivio katastrofa patikslino 

šią nuostatą: Baltijos šalyse, kurios pagal kai kurias 

geopolitines teorijas laikomos „buferinėmis“ „artimojo 

užsienio“ valstybėmis, pašonėje turint tokį darinį, kaip 

itin militarizuota Kaliningrado sritis, oro policija turi vadovautis 

aukštesniais standartais. „Lietuva sukūrė nedidelę, 

mobilią kariuomenę su pajėgumais, galinčiais 

garantuoti indėlį, adekvatų mūsų dydžiui bendroje kolektyvinio 

saugumo sistemoje. Ir tą indėlį mes tikrai garantuojame. 

[...] Tad ir turime moralinę ir politinę teisę 

reikalauti, kad oro policijos funkcija būtų gerokai sustiprinta, 

įvertinus visas geopolitines (sic! – past. aut.), 

geografines aplinkybes, kuriose yra atsidūrusi Lietuva“,

– akcentavo krašto apsaugos ministras 

G. Kirkilas 2005 m. spalį. Tų 

pačių metų lapkritį NATO karinė 

vadovybė pradėjo rengti rekomendacijas, 

kaip Aljanso sankcionuotą 

oro policiją Baltijos šalims padaryti 

efektyvesnę, turint omenyje infrastruktūrą, 

personalą ir procedūrinę 

dalį. Kaip minėta, greitai bendromis 

visų Baltijos šalių pastangomis 

padedant sąjungininkams bus užtikrintas 

tiesioginis ryšys su oro policija, 

įkuriant oro erdvės vadovavimo 

ir pranešimų centrą Lietuvoje, 

apeinant procedūras, susijusias 

su sprendimų priėmimu Vokietijos 

jungtiniame oro operacijų centre. 

Mintį, kad reikia skirti papildomą dėmesį 

toliau stiprinant oro policijos 

misiją virš Baltijos valstybių, išreiškė 

ir NSGK pirmininkas A. Sadeckas. 

Oro policijai tapus ypač budria 

šiais metais (jau vien lenkų misijos 

pilotai per savo budėjimo laiką 

apie keturiasdešimt kartų kilo pagal 

aliarmą, iš jų dukart – gavę kovinio 

aliarmo signalą), atsirado objektyvi 

būtinybė aptarti oro policijos ir civilinės 

aviacijos sąveikos procedūras. 

Balandžio mėnesį posėdžiavę 

KOP ir civilinės aviacijos atstovai 

konstatavo, kaip geriau organizuoti 

skrydžius nevaldomoje oro erdvėje. 

Kad būtų išvengta įvairių nenumatytų 

atvejų, taip pat ir galimų mažųjų 

(sportinių) bei karinių lėktuvų susidūrimų, 

buvo nustatyta, kad KOP, 

gavę signalą apie nežinomą orlaivį, 

privalo reaguoti, tačiau tariamais 

pažeidėjais gali būti palaikyti ir civiliniai 

orlaiviai, kurių kariškiai dėl tam 

tikrų priežasčių negali identifikuoti. 

Pagal Tarptautinės civilinės aviacijos 

organizacijos (ICAO) klasifikacijos 

reikalavimus nevaldomoje oro 

erdvėje įgulai nėra būtina užmegzti 

radijo ryšį ir pateikti paraiškas skrydžiams. 

Atsižvelgiant į tai, taip pat ir 

į bendrą oro policijos praktiką Baltijos 

regione, nutarta, jog civiliai pilotai 

privalės informuoti telefonu KOP 

budėtoją – suteikti duomenis apie 

numatomą skrydžio laiką ir maršrutą. 

Jei lėktuvas turi radijo ryšio priemones 

ir/arba autoatsakiklius, pilotai 

galės to nedaryti, tačiau pakilę jie 

privalės įjungti orlaivio autoatsakiklį. 

Variantas, kad skrydis turėtų būti 

derinamas iš anksto ir kad visi be 

išimties orlaiviai turėtų būti aprūpinti 

reikiama ryšio įranga, atmestas kaip 

neefektyvus ir brangus. 

Kovo 31 d. NATO sankcionuotą 

Baltijos šalių oro apsaugos misiją 

perėmė Turkijos KOP. Jos budėjimas 

truks ne įprastus tris, bet keturis 

mėnesius, po kurių estafetę 

perims Ispanijos, o dar vėliau – vėl 

Belgijos KOP kontingentas. 

Šiuo metu rotacijų planas sudarytas 

iki 2007 m. vidurio. Galioja 

sprendimas, kad kiekvienas 

Baltijos šalių gynybos komitetas, 

prieš svarstydamas biudžeto lėšų 

naikintuvas 

potencialus pažeidėjas 

radijo ryšys “žemė - oras” 

oro erdvės kontrolės radaras 

Oro policijos veiklos schema. Potencialus oro erdvės pažeidėjas aptinkamas gavus kovinio 

aliarmo signalą patruliavimo ore metu arba autonomiškai. 

paskirstymą, oro policijos funkcijai 

skirtų išskirtinį dėmesį. 2005 m. 

lapkritį Lietuvos, Latvijos ir Estijos 

gynybos ministrų sprendimas dėl 

bendro vadovavimo ir pranešimų 

centro (angl. Control and Reporting 

Center, CRC), žymiai palengvinančio 

oro policijos darbą, galios 

laikinai – iki 2008 m., tais metais 

ketinama apsispręsti dėl ilgalaikės 

perspektyvos įgyvendinimo. 

Norėtųsi, kad oro policijos misijos 

Pabaltijyje raida, įgaunanti savas 

tradicijas, būtų veikiama natūralios 

„evoliucijos“, o ne ekstremalių įvykių. 

Juk kariškis mokosi naudoti 

ginklą tikėdamasis, kad jo neteks 

panaudoti... 

Darius Sutkus 


5

Karinė tarnyba – 

prievolė ar pašaukimas? 

Mūsų žiniasklaida kol kas neeskaluoja temos, kokiu – profesionaliu ar šaukiamuoju – principu suformuota 

kariuomenė labiau atitinka rytdienos reikalavimus. Reikia manyti, kad greitai ši tema susilauks 

dėmesio. Taip prognozuoti verčia bent kelios priežastys. Kaip žinoma, kai kurios šiek tiek anksčiau 

už Lietuvą tapusios NATO narėmis postsovietinės šalys jau pasirinko profesionaliosios kariuomenės 

modelį (pvz., Čekija). Lietuvos gyventojų apklausos duomenys rodo, kad visuomenė dėl panašaus pasirinkimo 

nėra apsisprendusi (žr. I lentelę). 

Reformos 

6 

Reikia atkreipti dėmesį, kad per nepilną pusmetį 

nuomonės šiuo klausimu gerokai svyravo. Šį reiškinį 

veikiausiai galima paaiškinti ir ta priežastimi, kad įsibėgėjusi 

karinių pajėgų reorganizacija vyksta pakankamai 

sklandžiai, bet jos greitos kokybinės permainos 

vis labiau verčia peržiūrėti galimus karinės tarnybos 

modelius bei įvertinti silpnąsias ir stipriąsias jų puses. 

Žmogiškieji resursai yra svarbiausias ginkluotųjų pajėgų 

faktorius, kurio negali atstoti jokia ginkluotė ir 

technika. Todėl klausimas, kokiu būdu bus atrenkami 

ir rengiami specialistai, kuriems bus patikėta ši 

ginkluotė, aktualūs ne vien kariškiams. Kariuomenė 

ir karinė tarnyba tradiciškai laikoma vienu iš pilietiškumo 

ir valstybingumo ramsčių. Tai, kokiu principu 

ji vykdoma, daro įtaką ne tik valstybės biudžeto lėšų 

paskirstymui, bet ir visuomenės funkcionavimo ritmui 

ir moralei. Juk ne tas pats, ar kariuomenės pagrindą 

sudaro nuolatinis profesionaliai paruoštų kariškių kontingentas, 

ar du kartus per metus šaukiami ir greitai 

vėl grįžtantys į civilį gyvenimą jaunuoliai, kurie sustiprėja 

fiziškai ir moraliai, bet – kaip neretai nusiskundžia 

– praranda labai brangų laiką, per kurį kiti spėja padėti 

įsitvirtinimo visuomenėje pamatus. 

Kita vertus, valstybė, besirūpinanti savo saugumu, 

I lentelė 

Visuomenės požiūris dėl PKT 

2005 birželis 2005 gruodis 

Už PKT (profesionalai) 46% 38% 

Už mišrų modelį 33% 33% 

Už PPKT (šauktiniai) 7% 19% 

Nuomonės neturi 14% 

Kariuomenės nereikia 8% 

V. Urbelis. Krašto apsaugos ministro gairės. 

visada turi atsižvelgti ir į jo kainos ir kokybės santykį. 

Tai, kad kitos valstybės sugeba išlaikyti profesionaliuoju 

principu suformuotas kariuomenes, neturėtų būti 

pavyzdys, kuriuo galima aklai sekti, neatsižvelgiant į 

visą unikalių Lietuvai būdingų veiksnių spektrą: geostrateginį 

kontekstą, ekonominius pajėgumus ir t. t. 

Socialinis ir sociokultūrinis klodas čia taip pat užimtų 

dėmesio vertą vietą. Juk istorijos eigoje nereti seni ir 

visai artimi įvykiai, kai šalies gynybą užtikrindavo vien 

tik pasiryžimas ir tvirtas visuomenės nusistatymas. 

Kokį vaizdą pateikia dabartiniai apklausų rezultatai? 

Matyti net tam tikra „suvokimo krizė“, kai palaikančiųjų 

privalomąją karinę tarnybą sąlyginai padaugėja 

(nuo 7 iki 19 proc.), bet teigiančiųjų, kad prireikus su 

ginklu gintų savo valstybę tampa mažiau. 

Kariuomenės vadas V. Tutkus, pristatydamas 

Lietuvos ginkluotąsias pajėgas NATO generalitetui 

Vokietijoje, Oberammengau, pastebėjo, kad mūsų 

kariuomenės istorija pradedama tik 1918-ųjų metų 

nepriklausomybės kovomis, nepelnytai užmirštant 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę, jos 

pajėgumus ir organizaciją. Ši mintis verta dėmesio, 

bandant išsiaiškinti, kaip kariuomenės organizavimo 

principus ir jų kaitą lėmė tuometinės permainos, kurias 

galima laikyti analogiškomis dabarčiai. Be to, verta 

pasidomėti, ar per lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės 

gyvavimo laikotarpį galima išskirti aiškiau susiformavusį 

„kolektyvinį karinės tarnybos suvokimą“, labiau 

atitinkantį mūsų mentalitetą. Tiems, kas manytų, jog 

reikia orientuotis išimtinai į politinių aktualijų diktuojamą 

perspektyvą, derėtų prisiminti romėnų posakį: 

„žmonės, nesidomintys istorija, yra vaikai“. 

Kruopštus ekskursas į LDK kariuomenės struktūros 

ir mobilizacijos ypatumus yra atskirų specializuo-

tų mokslinių tyrinėjimų tema. Ji jau 

buvo bandyta nagrinėti kai kuriuose 

akademiniuose straipsniuose 

apie LDK kultūrą ir ypač Lietuvos 

karo akademijoje vykusiame seminare 

„Lietuvos kariuomenės 

struktūros raida nuo seniausiųjų 

laikų iki dabar“. Jame buvo ieškoma 

sąsajų tarp kariuomenės struktūros 

ir visuomeninės santvarkos, 

valstybės ekonomikos ir kariuomenės 

plėtros. Iš esmės tenka pripažinti, 

kad nuo LDK laikų negalima 

išskirti vienos kurios kariuomenės 

organizavimo sistemos. Visos jos 

koegzistavo tarpusavyje ir galėjo 

puikiai papildyti viena kitą: karinius 

veiksmus už valstybės ribų vykdė 

pašauktinė bajorų kariuomenė, kurios 

didžioji dalis buvo sudaryta iš 

profesionalių karių, besitraukiantį 

priešą persekiojo ir sekino teritoriniu 

principu sutelkti mažiau kilmingų 

karių padaliniai (vadinamoji vyties 

prievolė). Algininkai, skirtingai 

nei Vakarų Europoje, LDK nebuvo 

išstūmę pašauktiniu principu surinktos 

kariuomenės, tačiau buvo 

naudojami ir jų padaliniai: pavyzdžiui, 

pasienio gynybai, ypač kilus 

karų su totoriais bangai. Be to, reikia 

įskaityti ir privačias didikų karines 

pajėgas, kurių statusas ne visai 

atitiko to meto Europos kriterijus: jų 

negalima priskirti nei algininkams, 

nei profesionalams. 

Ryški ir tam tikra karinės organizacijos 

istorinė dinamika ir priklausomybė 

nuo valstybės politinių 

pokyčių: apibendrinus faktus, 

daugeliu atvejų matyti, kad dažnai 

karinę gynybą pirmiausia vykdė savanoriai, 

vėliau kariuomenė reorganizuodavosi 

šaukiamuoju principu 

ir galiausiai joje pradėdavo dominuoti 

profesionalūs kariškiai. 

Kaip gerai žinoma, Lietuva, pasinaudojusi 

politiniu chaosu po 

Pirmojo pasaulinio karo, sugebėjo 

karine jėga apginti savo valstybingumą. 

Tos karinės jėgos stuburas 

buvo savanoriai. Vėliau, neatsilikdama 

nuo kitų modernių valstybių, 

Lietuva laikėsi tuo metu aktualios 

koncepcijos. Karinį valstybės rengimą 

sudarė trys integruotos dalys: 

prieššaukiamasis rengimas, tikroji 

karinė tarnyba ir rezervas, kurį priklausomai 

nuo amžiaus sudarė I 

rūšies atsarga, II rūšies atsarga ir I 

ir II rūšies apsauga (žr. II lentelę). 

Be to, į kariuomenę, „be priverčiamai 

pašauktų naujokų, ėmimo 

komisijose priimami savanoriai, 

kurie dėl sveikatos tinka tarnauti 

ir kuriems teismo nėra apribotos 

piliečio teisės. Savanorius priima 

nuo 18 iki 20 metų, o karo metu 

nuo 17 metų amžiaus“. Naujokų 

šaukimą vykdė apskrities naujokų 

šaukimo komisija, kuriai pirmininkavo 

apskrities viršininkas. Komisijos 

nariai buvo Krašto apsaugos 

ministerijos atstovas (karininkas) ir 

apskrities tarybos narys ar miesto 

valdybos pirmininkas arba jo pavaduotojas. 

Patariamojo balso teisę 

turėjo valsčiaus viršaitis ar miesto 

burmistras. Be to, komisija galėjo 

būti papildoma dviem gydytojais 

– civiliu ir kariškiu. 

Koks buvo tuometinės Lietuvos 

kariuomenės ir civilių gyventojų 

dalies dydžių santykis? Plk. ltn. 

J. Lanskoronskis savo straipsnyje 

„Tautos parengimas karui“ rašė: 

„Pas mus, kaip daugumoj valstybių, 

visi vyrai iki tam tikro amžiaus 

(pas mus nuo 20 iki 45 metų) privalo 

atlikti karo prievolę. Išbuvę kurį 

laiką (apie dvejus metus) tikrojoje 

tarnyboje, likusį laiką jie laikomi atsargoje. 

[...] Bet iš visų darbingo 

II lentelė 

Karo tarnybos eiga metais tarpukario lietuvoje 

Amžius 

17-18 tarnauja tik savanoriai 

21 

21,5 

22 

23 

24 

25 

26 

27 

28 

29 

30 

31 

32 

33 

34 

35 

36 

37 

38 

39 

40 

41 

42 

43 

44 

45 

pėstininkai 

I rūšies atsarga 

II rūšies atsarga 

I rūšies atsarga 

II rūšies atsarga 

Specialių 

ginklų rūšys 

Naujokų 

rezervas 

Atsarga 

Apsauga 

Karinė tarnyba tarpukario Lietuvoje. Šaltinis: Kareivis, Lietuvos gynėjas. – Vyriausiojo štabo 

karo mokslo valdyba, Kaunas, 1926. 


7

8 

Reformos 

amžiaus vyrų veikiančioje kariuomenėje ir karo metu 

galima laikyti tik jų dalį, kitus paliekant dirbti krašto 

viduje. Į veikiančiąją kariuomenę, kaip parodė didžiojo 

karo patyrimas, ne daugiau kaip pusę arba vieną 

trečdalį vyrų, t. y. 12–13 šaukimų, kas mūsų sąlygomis 

sudaro 150–200 tūkstančių vyrų. Taikos metu kariuomenė 

visur sudaro maždaug tik vieną visų gyventojų 

skaičiaus nuošimtį. Taip yra ir pas mus. Iš dviejų su 

viršum milijonų taikos metu kariuomenėje valstybės 

ištekliai leidžia laikyti tik 20–25 tūkstančius karių“. 

Pagal principinę kariuomenės struktūrą, patvirtintą 

Seimo, šiais metais kariuomenėje bus iki 19,6 tūkst. 

karių, iš kurių 7,8 tūkst. yra profesionalai, 3,5 tūkst. 

– šauktiniai, 8 tūkst. – aktyvusis rezervas. Atrodo, kad 

kariuomenės skaičius nepakito, bet atkreipkime dėmesį 

į procentinį santykį kariuomenės ir civilių gyventojų, 

kurių šiuo metu kone milijonu daugiau. Taip pat 

reikia pastebėti, kad dabartinės kariuomenės struktūra 

žymiai lankstesnė: tarpukariu dominavo šauktiniai, o 

dabar jie užima mažesniąją dalį. Aktyvusis rezervas 

– irgi nebūdinga tam laikmečiui struktūra, kurią atstoję 

šauliai nebuvo taip integruoti į kariuomenės gyvenimą 

kaip dabartiniai KASP savanoriai. Jeigu tarpukario Lietuvoje 

ieškosime analogijos, prie jos kariuomenės turėtume 

priskaičiuoti dar ir šaulius (jie padidintų skaičių 

dar keliasdešimčia tūkstančių). 

Pirmasis mūsų ginkluotųjų pajėgų formavimosi 

etapas nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu buvo 

paremtas savanoriškumo principu. Tik laisvas piliečių 

apsisprendimas lėmė, kad tuometinės jėgos struktūrų 

užuomazgos davė pradžią dabartinei gynybos sistemai. 

1992 m. pradėta rimtai galvoti apie privalomąją 

karinę tarnybą (pirmasis šaukimas paskelbtas tų pačių 

metų vasarį). Ši idėja susilaukė daug diskusijų ir 

kritikos. Apibendrinus ją galima pamatyti principinį 

prieštaravimą, argumentuojant, kad „kariuomenės 

iš viso nereikia“, „nes ji vis vien nesugebės pasipriešinti“, 

arba įvairius mažiau ar daugiau utopinius projektus, 

kurie esamomis sąlygomis iš esmės nebūtų 

buvę įgyvendinti: prisiminti Šveicarijos ar Vokietijos 

Federacinės Respublikos pavyzdžiai, dažnai pamirštant 

finansinę jų pusę. Pavyzdžiui, eksperimentas su 

„alternatyvia tarnyba“, ją atliekant ligoninėse ir pan., 

nepasiteisino. 

Buvo ir gana keistų sprendimų. Jaunuolių šaukimo 

ir apskaitos administravimas, panaikinus karines 

komendantūras, pavestas Krašto apsaugos savanorių 

teritorinių gynybos rinktinių štabams. Privalomoji 

tarnyba, kurią administruoja savanoriai, nėra itin suderinami 

dalykai. Be to, šios funkcijos papildomai apkrovė 

štabus. KASP, kaip ir visos kariuomenės ateities 

reorganizavimo planai, nesant aiškios politinės linijos, 

buvo migloti, be savų darbų, TGR štabams dar teko 

spręsti visai jiems nebūdingas problemas. 

Nors deklaruota, kad privalomosios karinės tarnybos 

neskubama atsisakyti nei Lietuvoje, nei kurioje 

kitoje Pabaltijo respublikoje, pamažu pradėjo ryškėti 

tendencija, jog lyderių vėliavą po truputį perima profesionalai, 

ypač pradėjus dalyvauti misijose užsienyje. 

Įtemptu laukimo laikotarpiu ypač suaktyvėjo įvairių 

„alternatyvių“ kariuomenės vizijų projektai, kuriuos siūlė 

įvairios politinės ir visuomeninės organizacijos. 

Situacija atrodė dramatiškesnė ir dėl Rusijos kariuomenės 

įvedimo į Čečėniją ir vėlesnių įvykių joje. 

Būsimos gynybos sistemos vizija mėginama grįsti 

prielaidomis, jog Lietuvai reikalinga arba visiškai savarankiška, 

arba „baltoskandiška geopolitine erdve“ 

(neįsigilinus, koks nemažas karinis biudžetas Skandinavijoje) 

paremta gynybos sistema; nuogąstauta, kad 

„NATO mums nepadės“, o narystė bus „per brangi“ ir 

t. t. Labai keista, kad tokias idėjas generavo ne tik save 

„kairiaisiais anarchistais“ pristatantys marginalai, bet, 

pavyzdžiui, ir „kovotojo prieš absurdą“ įvaizdį kūręs 

R. Pavilionis. 

Tuo tarpu nuo 1999 iki 2003 m. buvo vykdoma karo 

prievolės administravimo sistemos reforma. Prievolininkų 

apskaita ir šaukimas pagaliau buvo nuimtas nuo 

savanorių pečių, o jų vieton stojo Šaukimo tarnyba, kuri 

po kiek laiko buvo pervadinta dabartiniu Karo prievolės 

administravimo tarnybos pavadinimu. Įsteigti keturi 

pagrindiniai karo prievolės centrai (Kauno – 1999 m., 

Klaipėdos – 2001 m., Panevėžio – 2002 m. , Vilniaus 

– 2003 m.), turintys 47 teritorinius skyrius. 

Lietuvai tapus NATO nare, KAS plėtros gairėse buvo 

pabrėžta, jog rengiant karius ir specialistus daugiausia 

dėmesio turi būti skiriama rengimo kokybei ir 

naujoms užduotims vykdyti. „Naujų užduočių“ specifika 

vis dažniau reikalauja iš kariškio aukštos motyvacijos, 

puikaus profesinio pasirengimo ir asmeninės 

brandos; jis turi išmanyti kultūrų skirtumus, mokėti susikalbėti 

svetima kalba ir pan. Visi šie kriterijai, įskaitant 

tai, kad šauktiniai kariai, vadovaujantis ir teisiniais, ir 

moraliniais kriterijais, negali būti siunčiami į misijas

Karo prievolės administravimo schema 

Seimas 

KPAT 

administracija 

Meras 

Savivaldybės 

pareigūnas 

Vyriausybė 

KAM 

KPAT 

KPC 

Atrankos 

komisija 

KPAT ženklas ir karinės prievolės organizavimo sistemos schema. 

LK 

KPAT 

teritorinis 

skyrius 

Kariniai 

daliniai 

užsienyje, bylojo profesionaliosios 

karinės tarnybos naudai. Todėl dar 

prieš tampant Aljanso dalimi, galima 

buvo prognozuoti, kad Lietuvos 

karinės pajėgos, panašiai 

kaip ir šiek tiek anksčiau į NATO 

priimtose šalyse, bus rimtai reorganizuojamos. 

Personalo rengimo ir 

valdymo požiūriu tai reiškia „kariuomenės 

profesionalizaciją, mažinant 

privalomosios pradinės karo 

tarnybos karių kiekį ir laipsniškai 

didinant profesinės karo tarnybos 

karių kiekį“, o „dėl privalomosios 

karinės tarnybos karių kiekio mažinimo 

liekantys finansiniai ištekliai 

turi būti panaudojami vykdant kariuomenės 

profesionalizaciją, perkvalifikuojant 

turimą personalą bei 

rengiant aktyvųjį rezervą“. 

Šiuo metu teigiama, jog kariuomenė 

turi būti mišri. Gen. mjr. 

V. Tutkus patvirtino, kad kariuomenę 

turi sudaryti ir profesionalai, 

ir šauktiniai, tačiau profesionalų 

karių skaičius nuolat didinamas. 

Ilgalaikiuose LR krašto apsaugos 

sistemos (toliau – KAS) plėtros planuose 

iki 2008 m. numatyta nuosekliai 

didinti PKT karių skaičių ir 

mažinti PPKT karių skaičių. Numatyta, 

kad iki 2008 m. PPKT karių 

skaičius bus sumažintas dvigubai 

(nuo 3800 iki 2000 karių). Apskritai 

atsisakyti PPKT karių kol kas nenumatoma, 

bet pagrindas analizuoti 

esamą padėtį darosi pakankamai 

aktualus. 

Argumentai „už“ profesionalią 

kariuomenę 

1. Kitų šalių praktika rodo, kad: 

a) kariniu požiūriu reguliarioji kariuomenė 

yra tuo efektyvesnė, 

kuo didesnę jos dalį sudaro PKT 

kariai; 

b) aktyvusis kariuomenės rezervas 

yra lengviau mobilizuojamas 

ir efektyvesnis, jei yra sudaromas 

savanoriškumo pagrindu; 

2. Ilgiau tarnaudami profesionalai 

įgytų daugiau žinių ir patyrimo; 

3. Lėšos būtų naudojamos racionaliau; 

4. Dėl aiškesnių karjeros galimybių 

kariuomenėje kariškių motyvacija 

tarnauti būtų aukštesnė; 

5. Būtų išvengta socialinės neteisybės, 

kai pasirinktinai šaukiant jaunuolius 

atlikti privalomąją tarnybą 

kai kas jos išvengia, o kai kas privalo 

atlikti. 

6. Vis mažėja funkcijų, kurias kariuomenėje 

galėtų atlikti PPKT kariai. 

Argumentai „už“ šauktinių 

kariuomenę 

1. Kariuomenė, kurioje tarnauja ir 

PPKT kariai, labiau atitinka jaunos 

demokratijos piliečių lūkesčius – 

solidarumą, visuomeninę atsakomybę 

už kiekvieną žmogų; 

2. Pašaukus jaunuolį atlikti privalomąją 

tarnybą, bent laikinai išsprendžiamas 

jo užimtumo klausimas. 

Baigęs tarnybą karys išmoksta 

disciplinos, įgyja brandumo, pasitikėjimo 

savimi; 

3. Krašto gynimas gali tapti vienos 

profesinės grupės reikalu; 

4. Kariuomenė turi išlikti jauna. 

5. Išlaikyti PPKT karį krašto apsaugos 

sistemai yra pigiau nei profesinės 

karo tarnybos karį; 

6. Jeigu išlaikoma didelė iš PKT karių 

sudaryta kariuomenė, gali nukentėti 

kitos šalies ūkio šakos. 

Kariuomenės „profesionalėjimas“ 

nėra tuščia iniciatyva, diktuojama 

„iš viršaus“. Vienas jos 

privalumų yra tas, kad, skirtingai 

nuo privalomosios tarnybos kariuomenėje, 

ji užtikrina abipusį suinteresuotumą. 

Profesionalas tikisi 

dirbti mėgstamą darbą ir tobulėti 

bendraminčių komandoje, turėti 

socialines garantijas. Susieti savo 

ateitį su karine tarnyba skatina ir 

perspektyvos, ypač susijusios su 

dalyvavimu užsienio misijose. Jei 

jų nebūtų ir tektų tarnauti tik Lietuvoje, 

kariuomenė kažin ar susilauktų 

tokio pretendentų į profesionaliąją 

tarnybą kiekio, koks yra dabar. 

Praeitų metų antrąjį pusmetį norą 

tapti profesionaliais kariškiais pareiškė 

279 atsargos kariai ir apie 20 

privalomosios tarnybos karių. Tai 

neabejotinas rekordas, palyginti su 


9

ankstesniais metais, kai pretendentų skaičius neviršydavo 

kelių dešimčių. Karo prievolės administravimo 

skyriaus viršininkas J. Andriškevičius patvirtino, kad 

apie 60 proc. šauktinių mąsto apie galimybę tapti profesionalais. 

Džiugina ne tik skaičius, bet ir apsisprendimą 

lėmusios priežastys: vadinasi, karinė tarnyba atsikrato 

„baubo“ įvaizdžio ir laikoma ne tik visaverte, bet 

ir prestižine veikla. 

KAM specialistų nuomone, galima išskirti tris pagrindinius 

variantus, kaip didinti kariuomenės profesionalizavimą: 

toliau mažinti PPKT karių skaičių, kol 2008–2009 

m. liktų 2000 PPKT karių; 

atsisakyti karo prievolės, nenaikinant PPKT atlikimo 

principų ir tvarkos, įstatymais numatyti, kad į kariuomenę 

šaukiami tik tie, kurie to pageidauja ar (ir) planuoja 

tapti PKT ar (ir) aktyviojo rezervo kariais; 

įstatymu pristabdyti šaukimą atlikti PPKT taikos 

metu. 

Vieno PPKT kario išlaikymas per metus kainuoja 

apie 11100 Lt, neįskaitant išlaidų infrastruktūrai (kareivinėms, 

poligonams, valgykloms ir pan.) sukurti ir 

išlaikyti. PPKT karį pakeitus PKT kariu (eiliniu ar grandiniu), 

vidutinės išlaidos jam išlaikyti sudarytų apie 

28600–31100 Lt per metus, taip pat neįskaitant išlaidų 

infrastruktūrai (darbo vietai) sukurti ir išlaikyti. 

Pakeitus 500 PPKT karių 500 PKT karių, papildomos 

išlaidos per metus vien išlaikymui sudarytų 9,4 

mln. Lt. Be to, atsisakius PPKT, dar reiktų papildomų 

lėšų „pritraukti“ tarnybai tinkamus asmenis tiek į reguliarias 

pajėgas, tiek į aktyvųjį kariuomenės rezervą 

(kurį irgi reiktų sudaryti savanoriškumo pagrindu, 

pasirašant kontraktą) ir taip kompensuoti prievolės 

panaikinimą. 

Narystė Aljanse nėra būtina sąlyga atsisakyti dabartinio 

karinės tarnybos principo, juo labiau kad 

NATO šalyse pagal savas tradicijas ir galimybes paplitusi 

tiek privalomoji, tiek profesionalioji karinė tarnyba. 

Diskusijos, kodėl reikėtų ką nors keisti ir tobulinti, 

gali remtis įvairiausiais argumentais, tačiau patys 

kariškiai čia turės vien konsultantų statusą. Nedera 

pamiršti, kad galutinis sprendimas bus tik politinio 

sprendimo rezultatas. 

Gustavas Štrimas 

LR Vyriausybės priemonės 

nacionaliniam saugumui stiprinti 

Reformos 

Narystė NATO. 

Įtvirtindama savo narystę Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO), Lietuva aktyviai dalyvavo Šiaurės 

Atlanto tarybos ir kitų NATO komitetų, NATO ir Rusijos tarybos, NATO ir Ukrainos komisijos, Euroatlantinės partnerystės 

tarybos (EAPT) veikloje. 

2005 m. balandžio 20–21 d. Vilniuje surengtas neformalus NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame 

aptartos būsimos NATO reformos, pradėtas „Intensyvus dialogas“ su Ukraina, pasirašytas NATO ir Rusijos Federacijos 

susitarimas dėl Rusijos Federacijos prisijungimo prie Partnerystės taikos labui Susitarimo dėl pajėgų statuso. 

Vilniuje 2005 m. spalio 23–24 d. vyko neformalus aukšto lygio NATO ir Ukrainos gynybos ministrų susitikimas, 

kuriame aptarta Ukrainos gynybos politikos peržiūra ir vykstanti ginkluotųjų pajėgų transformacija, pasiekta pažanga 

įgyvendinant „Intensyvų dialogą“ ir saugumo sektoriaus reformą Ukrainoje. 

NATO iki 2007 metų pabaigos pratęsė Lietuvos oro erdvės apsaugos pagal NATO valstybių karo lėktuvų rotacijos 

principą laiką. 

Stiprėjant Lietuvos integracijai į NATO institucijas, 2005 metais Lietuva sėkmingai toliau dalyvavo tarptautinėse 

operacijose. NATO karinės vadovybės prašymu 2005 m. birželį Lietuva pradėjo vadovauti Afganistano Goro provincijos 

atkūrimo grupei. Ši operacija – sudedamoji tarptautinių saugumo paramos pajėgų veiklos dalis – Lietuvos 

kariams Goro provincijoje nuolat užtikrinama kitų NATO sąjungininkių parama. Civiliniams projektams Goro provincijoje 

kuruoti ir santykiams su Afganistano Vyriausybe palaikyti įsteigta Lietuvos Respublikos specialioji misija 

Afganistane, o Užsienio reikalų ministerijoje paskirtas nacionalinis Lietuvos Respublikos paramos ir projektų Afga- 

10

nistane koordinatorius. 

Lietuvos kariai 2005 m. toliau 

prisidėjo prie tarptautinės koalicijos 

pastangų užtikrinti stabilumą Irake. 

Prisidėdama prie Irako stabilizavimo 

apmokant jo saugumo pajėgas, 

Lietuva skyrė lėšų NATO vadovaujamam 

Irako apmokymo misijos 

(NTM–I) Patikos fondui. 

Lietuvos vandenvalos specialistai 

dalyvavo NATO greitojo reagavimo 

pajėgų humanitarinės pagalbos po 

įvykusio žemės drebėjimo misijoje 

Pakistane. 

Kartu su sąjungininkais Lietuvos 

kariai užtikrina taiką ir saugumą Balkanuose. 

Lietuvos ambasada Baltarusijoje 

toliau atliko kontaktinės NATO atstovybės 

šioje valstybėje funkcijas. 

Narystė Europos Sąjungoje. 

Lietuvos indėlis į Europos saugumo 

ir gynybos politikos plėtrą. Tapusi 

Europos Sąjungos nare, Lietuva 

aktyviai įsitraukė į Europos saugumo 

ir gynybos politikos (ESGP) formavimą 

ir įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos 

Seimo 2005 m. sausio 20 

d. nutarimu Nr. X-91 nauja redakcija 

išdėstytoje Nacionalinio saugumo 

strategijoje įtvirtinta nuostata, kad 

Lietuva, būdama Europos Sąjungos 

narė, šią organizaciją vertina 

kaip svarbų savo saugumo ir viso 

Europos žemyno stabilumo garantą, 

o viena iš mūsų veiklos krypčių 

– aktyvus dalyvavimas bendroje 

Europos Sąjungos saugumo ir gynybos 

politikoje. Įsitraukimas į Europos 

Sąjungos saugumo ir gynybos 

politiką taip pat yra mūsų galimybė 

parodyti kitoms Europos Sąjungos 

valstybėms narėms solidarumą tikintis 

iš jų solidarumo kitose mums 

svarbiose srityse. 

Karinių pajėgumų plėtros srityje 

viena svarbiausių užduočių 2005 m. 

buvo Europos Sąjungos greitojo reagavimo 

pajėgumų koncepcijos ir šių 

pajėgumų kūrimas. Šios pajėgos padės 

Europos Sąjungai operatyviai 

reaguoti į kilusią krizę ir neleisti jai 

išsiplėtoti. Lietuva dalyvaus formuojant 

Lenkijos, Vokietijos, Slovakijos, 

Lietuvos ir Latvijos kovinę grupę – tai 

ne vien tik karinis, bet ir politinis projektas. 

Bendradarbiavimas su Lenkija 

ir Vokietija formuojant kovinę grupę 

turi aiškią politinę naudą, tai irgi 

regioninis bendradarbiavimas. Lietuvos 

indėlis – iki 200 karių. Ši kovinė 

grupė turės būti parengta iki 2010 

metų, tada numatyta jos budėjimo 

pradžia ir galimas išvykimas į krizių 

valdymo operaciją. 

Lietuva 2005 m. nuosekliai siekė 

naudoti geografiškai suderintas 

Europos Sąjungos gynybos politikos 

priemones, remdamasi Europos 

saugumo strategijoje įvardytais 

geografiniais prioritetais. Siekta, kad 

Europos Sąjunga ryžtingiau naudotų 

Europos Sąjungos krizių valdymo 

priemones spręsti jos kaimynystėje 

Rytuose vykstantiems konfliktams, 

kurie labiausiai veikia mūsų saugumą. 

Taigi daugiausia dėmesio skirta 

ir Lietuvos ekspertai siųsti į tokias Europos 

Sąjungos misijas kaip teisės 

viršenybės misija Gruzijoje, sienos 

monitoringas Moldovos ir Ukrainos 

pasienyje ir Gruzijoje. Kita vertus, 

Lietuva rėmė Europos Sąjungos siekį 

prisidėti prie krizių valdymo ne tik 

kaimyniniuose, bet ir tolimesniuose 

regionuose. Tokį mūsų požiūrį patvirtina 

mūsų ekspertų dalyvavimas 

Europos Sąjungos misijose Indonezijoje, 

Palestinoje, taip pat rengiant 

Irako teisėsaugos pareigūnus. Europos 

Sąjungos civilinėse misijose 

2005 metais dalyvavo iš viso 17 ekspertų 

(dalyvauta 8 misijose iš 12). 

Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo 

misijose 2005 m. dalyvavo 33 

stebėtojai iš Lietuvos. 

2005 metais toliau sparčiai plėtoti 

Europos Sąjungos civilinio krizių valdymo 

pajėgumai. Lietuva 2004 metais 

nurodė 135 ekspertus (policijos, 

teisinės valstybės, civilinės administracijos 

ir civilinės saugos, monitoringo 

ir paramos Europos Sąjungos 

specialiojo įgaliotinio biurui), kurie 

galėtų dalyvauti Europos Sąjungos 

misijose, o 2005 metais jau turėjome 

230 tokių ekspertų. Šiuo atveju 

ypač svarbu sukurti bendrą nacionalinę 

civilių ekspertų delegavimo 

sistemą, todėl parengtas Lietuvos 

Respublikos asmenų delegavimo 

į tarptautines institucijas ir užsienio 

valstybių institucijas įstatymo projektas 

(siekiant reglamentuoti ekspertų 

atrankos, finansavimo ir kitus 

klausimus). 

Kovodamos su organizuotu nusikalstamumu 

Lietuvos teisėsaugos 

institucijos plačiai taiko naujus Europos 

Sąjungos bendradarbiavimo 

principus. 

Lietuvos indėlis į tarptautinės 

bendruomenės kovą su terorizmu. 

Mūsų šalis aktyviai dalyvauja 

tarptautinėse antiteroristinėse operacijose. 

Terorizmo prevencijos sistema 

2005 metais Lietuvoje veikė 

efektyviai, teroristinių aktų mūsų šalyje 

neužfiksuota. Lietuvos Respublikos 

Vyriausybė 2005 m. spalio 26 

d. patvirtino naujos redakcijos Lietuvos 

Respublikos kovos su terorizmu 

programą. Lietuva vykdė terorizmo 

prevencijos sistemą stiprinančias teisines 

ir institucines priemones, aktyviai 

bendradarbiavo su Europos 

Sąjungos ir NATO valstybėmis narėmis, 

kitais partneriais – keitėsi antiteroristinės 

žvalgybos informacija, 

atliko kitas bendras operacijas. 

nukelta į 24 psl. 


11

Karinės pajėgos 

krizių atveju 

Karybos sąvokos prasmė plečiasi. Politinis kontekstas Šaltojo karo metu buvo stabilesnis ir labiau 

apibrėžtas nei dabar – ir karinių pajėgų vaidmuo, ir funkcijos buvo pakankamai aiškios. Pagrindinis 

pasaulinės bendrijos uždavinys, įžengus į XXI amžių, iš esmės lieka nepakitęs – tai tarptautinio stabilumo 

garantijų užtikrinimas. Bet, kitaip nei anksčiau, keičiasi priežastys, dėl kurių tenka nerimauti: 

dinamiškai kintančių grėsmių pobūdis darosi įvairesnis ir sunkiau nuspėjamas, nei kažkada buvusi 

statiška atominio karo grėsmė. Taigi kinta ir priemonių galimoms krizėms išvengti, stabilizuoti bei 

pašalinti arsenalas. 

12 

karyba 

Šiuo metu kariškių „daugiafunkcionalumas“ stebina. 

Labai dažnai jiems tenka veikti ne karo lauke, 

bet „pilkosiose konfliktų zonose“ ar įvairių krizių ištiktuose 

rajonuose. Tokios dar ne visai „kariškos“ 

veiklos sritys kartais reikalauja maksimalių pastangų 

ir sugebėjimų, kurių keliama įtampa ne mažesnė 

nei klasikiniame kare. Jam tinkantis principas „šauk, 

kad nebūtum nušautas“ tam tikra prasme yra paprastesnis, 

negu dabarčiai labiau pritinkantis „nešauk ir 

nebūk nušautas“. Kariškis tampa gelbėtoju, paramediku, 

diplomatu. „Karinės pajėgos“ ir jų atstovai savo 

jėgos ir sugebėjimų potencialą vis dažniau naudoja 

„nekariniams“ problemų sprendimo metodams. Tai 

ypač akivaizdu ten, kur tenka likviduoti stichijos, epidemijos 

ar technogeninių katastrofų padarinius. 

Tokie metodai, kaip įvairiapusė kariškių parama 

gyventojams krizių apimtuose rajonuose, vis labiau 

įsitvirtina ir tampa natūraliu, nuostabos nekeliančiu 

dalyku. Bet dažnai situacija pasikeičia, kai kalbama 

apie panašias kariškių akcijas galimų krizių atveju ne 

kažkur „trečiajame pasaulyje“, o namuose. Kritika ir 

debatai, svarstant galimybes panaudoti kariuomenę 

šalies viduje (ir dar „nekariniais“ tikslais), visada susilauks 

savo auditorijos. Argumentai – nuo „už“ iki 

„prieš“ varijuos nuo emocijų iki bandymų dalykiškai 

ir racionaliai pasverti visus tokių sprendimų privalumus 

ir trūkumus. 

Tarkim, neseniai JAV buvo nagrinėjama situacija, 

susijusi su galimu paukščių gripo protrūkiu, ir jos 

stabilizavimo priemonių arsenalas. Kaip viena iš šių 

priemonių buvo numatomi platūs įgaliojimai karinių 

pajėgų atstovams, kurie, esant būtinybei, galėtų blokuoti 

epidemijos apimtus rajonus, įvesti juose karantino 

režimą ar net priverstinai evakuoti gyventojus iš 

jų gyvenamųjų vietų. Šis projektas susilaukė beveik 

tokios pat kritikos kaip ir ne taip jau reti protestai dėl 

užsitęsusio karo Irake. Turėkime omenyje, kad tokią 

reakciją išprovokavo vien ketinimai, o ko tektų tikėtis 

realių veiksmų atveju? Vyrauja stereotipinė nuostata, 

kad ekstremalių situacijų atveju pakankamą paramą 

turi užtikrinti kitos specialiosios tarnybos, ir bet kokia 

kariškių veikla neva gali pažeisti visuomenės teises 

bei nėra paranki patiems kariškiams, kurių pagrindinės 

pastangos turi būti siekis ginti šalies suverenumą 

nuo išorės priešų, nesikišant į valstybės vidaus reikalus. 

Pabandykime detaliau pažvelgti į šią problemą. 

Absoliučia dauguma atvejų kariuomenės veikla 

šalies viduje ne krizių metu nekelia negatyvios piliečių 

reakcijos. Atvirkščiai, nepanaudoti kariškių 

profesiniai gebėjimai ir autoritetas, neįtraukiant jų į 

įvairius socialinio pobūdžio projektus, laikytinas nedovanotinu 

aplaidumu. Ir atvirkščiai: pavyzdžiui, tai, 

kad Karo akademija dalyvauja programoje „Pilietinis 

Karo akademijos kariūnų ugdymas Big Brothers Big 

Sisters veikloje“ – globoja socialiai pažeidžiamus vaikus 

ir motyvuoja juos asmeniniu pavyzdžiu, gali būti 

vertintina kaip nacionalinio saugumo stiprinimas. Juk 

Nacionalinio saugumo strategijoje išskiriami tokie 

rizikos faktoriai, kaip „šeimos instituto nuvertinimas, 

visuomenės sveikatos būklės blogėjimas, alkoholizmas, 

toksikomanija ir narkomanija“, kurių pagrindiniu 

taikiniu pirmiausia taptų jaunimas.

Tačiau neformalaus ugdymo 

sritis – daugiau asmeninė ar pilietinė 

iniciatyva, kuri skamba truputį 

„kameriškai“, vertinant valstybiniu 

mastu. Mus domintų dalykinis karinių 

pajėgų panaudojimo nekarinių 

krizių atveju aspektas ir konkretesni 

galimų scenarijų variantai. 

Kaip apibrėžtas karinių pajėgų 

vaidmuo, užtikrinant Nacionalinio 

saugumo strategijoje apibrėžtus 

interesus, galime pamatyti kitame 

labiau kariuomenės specifiką 

atitinkančiame dokumente – „LR 

karinėje strategijoje“. Pagrindinis 

jos tikslas – „numatyti Lietuvos 

ESAMA SITUACIJA EKSTREMALIŲ SITUACIJŲ BEI KRIZIŲ 

PREVENCIJOS IR VALDYMO SRITYJE 

ETAPAI Ekstremali situacija Krizė 

Planavimas 

Sprendimo 

priėmimas 

Vykdymas 

ESK 

ESVC 

KVC 

KVK 

KPK 

PAGT, kariuomenė, policija, 

aplinkosaugos tarnybos, ligoninės, 

kitos ekstremalios situacijos ar krizės 

valdymui reikalingos tarnybos 

MD 

Strateginis lygmuo 

Bendrasis įvertinimas, 

prognozavimas, planų 

rengimas, valdymo 

koordinavimas 

Operacinis lygmuo 

Šakinis įvertinimas, 

prognozavimas, 

valdymo planavimas, 

vykdymas 

Taktinis lygmuo 

Kontrolė, vykdymas 

kariuomenės naudojimo būdus 

siekiant realizuoti valstybės saugumo 

ir gynybos politikos tikslus 

taikos, krizės (išskirta aut.) ir karo 

metu“. Šalia tradicinių ginkluotųjų 

pajėgų funkcijų, užtikrinant Nacionalinio 

saugumo strategijoje 

apibrėžtus interesus, yra numatoma 

„teikti pagalbą valstybės ir 

vietinės valdžios institucijoms atsakant 

į nekarinio pobūdžio grėsmes 

bei teroristinius išpuolius“. 

Komentuojant šį teiginį reikia 

remtis kitomis analitinėmis nacionalinės 

saugumo koncepcijos išvadomis, 

būtent, kad „tiesioginio 

karinio konflikto grėsmės tikimybė 

šiuo metu yra maža“. Būtent todėl 

kariuomenės veiksmai ne karo, o 

vidaus krizės atveju dėl to įgyja 

naują prasmę. 

Lietuvos karinės strategijos 

koncepcijose, be kita ko, numatyta 

kurti „efektyvų nacionalinį krizių 

valdymo mechanizmą. Nacionalinė 

krizių valdymo sistema laiku 

užtikrins greitą sprendimų dėl kariuomenės 

naudojimo priėmimą, 

remiantis iš anksto apibrėžtomis 

procedūromis ir taisyklėmis. Krizių 

valdymo sistema palaikys nuolatinį 

ryšį su NATO ir ES šalių krizių 

valdymo sistemomis [...] ir bus 

vertinamos grėsmės bei kuriami 

planai kaip jas atremti“. 

Vienas naujausių dokumentų, 

kuriame dar labiau struktūrizuojamas 

šis klausimas, yra KAM Gynybos 

politikos ir planavimo departamento 

direktoriaus V. Urbelio pristatytos 

Krašto apsaugos ministro 

gairės 2007–2012 metams. Šiame 

tiesiogiai anksčiau minėtos Lietuvos 

karinės strategijos nuostatomis 

pagrįstame dokumente plėtojamas 

grėsmių atrėmimo mechanizmas, 

kuris dar smulkiau turėtų 

būti nagrinėjamas šių metų liepą 

pasirodysiančiame KAM strateginiame 

veiklos plane. Akcentuojama, 

jog efektyvios krizių valdymo 

sistemos sukūrimas ir LK pagalba 

civilinei valdžiai laikytini nacionalinio 

ambicijų lygio klausimu, ne 

mažiau svarbiu nei pasirengimas 

tarptautinėms operacijoms. Apibrėžiami 

ekstremalių situacijų ir 

krizių valdymo strateginis, operacinis 

bei taktinis lygmenys ir nuosekli 

veiksmų seka nuo situacijos 

įvertinimo iki priimto sprendimo 

vykdymo. 

Su kokiais sunkumais gali tekti 

susidurti įgyvendinant šiuos planus? 

Neabejotina prielaida, kad iki 

tol, kol efektyvios kovos su krizėmis 

šalies viduje vizija taps realybe, 

jai pačiai teks intensyviai pakovoti 

įveikiant biurokratinius barjerus. 

Šią prielaidą galima pagrįsti: pirma, 

bet kuris projektas, diegiamas 

valstybiniu lygiu, susiduria su inertiškumu 

jį įgyvendinant. Antra, kol 

kas dar neturime bendro ir priimtino 

visoms institucijoms „krizės“ 

sąvokos apibrėžimo. Todėl galimi 

tarpžinybiniai nesusipratimai, nustatant 

krizės sudedamąsias dalis 

ir kompetencijos bei atsakomybės 


13

14 

karyba 

ribas kiekvienoje jų, taip pat bendros veiklos metu. 

Kad ir kaip būtų, reikia suprasti, kad bet kokia 

šalį ar jos regioną ištikusi nelaimė gali pareikalauti 

kompleksinių priemonių, kurių imsis ne tik ta žinyba, 

kuri formaliai atsako už padarinių likvidavimą. Nieko 

nėra blogiau, kaip krizės vertinimas per „žinybinius 

akinius“, vadovaujantis tik „sava“ specifika (žinoma, 

geriausia išeitis, kad bendrą žinybų darbą krizės metu 

koordinuotų Vyriausybė). Kiekybiniai ir kokybiniai 

krizės mastai gali būti tokie, kad gali tekti pasitelkti ir 

tuos pareigūnus, į kurių pareigas tai formaliai neįeina. 

Gerai, kad Lietuva nėra ta šalis, kur stichinės nelaimės 

ar technogeninės katastrofos vyksta dažnai. 

Žinoma, nereikėtų prarasti budrumo. Prisiminkime, 

kas buvo įvykę Jonavoje, kai „Azoto“ gamykloje nutekėjo 

amoniakas, ir turėkime omenyje, kad mūsų 

šalyje yra daugiau pavojų keliančių objektų, taip 

pat kitų „naujų“ grėsmių, kurias skatina gamtiniai 

ir žmogaus veiklos sukelti veiksniai. Tokių grėsmių 

atveju turi būti numatytas kariškių – organizuotos ir 

gerai parengtos jėgos – vaidmuo. 

Ypatingų diskusijų ir vertinimų gali susilaukti KAS 

organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 18 straipsnis, 

kuriame nustatoma, kada kariniai vienetai gali 

būti panaudoti teikiant pagalbą civilinėms institucijoms: 

ekstremalių situacijų atvejais; 

nepaprastosios padėties atveju; 

prireikus sustiprinti valstybinės sienos apsaugą; 

teikiant pagalbą įvairioms institucijoms, įgyvendinant 

jų įgaliojimus teritorinėje jūroje, IEZ bei teritoriniame 

šelfe; 

ypatingais atvejais, kilus grėsmei žmonių gyvybei 

(asmenų sulaikymo ir gelbėjimo bei paieškos operacijos); 

padėti vykdyti teroro išpuolių padarinių likvidavimo 

operacijas; 

prireikus sustiprinti svarbių objektų apsaugą; 

padėti VAD užtikrinti svarbių asmenų apsaugą; 

padėti PAGD atlikti paieškos ir gelbėjimo darbus, 

kai įvyksta orlaivio ar laivo avarija. 

Iš esmės šiame straipsnyje bandoma tik teisiškai 

struktūrizuoti ir apibrėžti tas funkcijas, kurias KA sistema 

vykdo jau seniai. Labiau visuomenei žinomos 

tos operacijos, kurias kiekvienais metais įvardija žiniasklaida. 

Pavyzdžiui, nė vienas pavasaris pajūrio 

regione neapsieina be pagalbos teikimo potvynio 

Mobili karinė lauko ligoninė gali priimti civilius gyventojus ir išgelbėti 

daugelį gyvybių įvairių krizių atveju. 

apsemtų sodybų gyventojams (paprastai tą vykdo 

apie šimtas karių) ar neatsargių poledinės žūklės mėgėjų 

evakavimo. Kariškių pagalba čia tokia įprasta, 

kad ji jau įamžinama liaudiškuose pajuokavimuose: 

„nori paskraidyti karišku sraigtasparniu? Tau reikės 

ledo lyties ir mobilaus telefono...“ Kitas atvejis – Rusijos 

naikintuvo sudužimo vietos perimetro apsauga, 

kurią vykdė Specialiųjų operacijų junginio kariai. Šiuo 

atveju jų veiksmai atrodo logiški, turint omenyje, kad 

sudužęs svetimos valstybės karinis orlaivis – neturintis 

precedento įvykis, ir kariškių dalyvavimas šiuo atveju 

būtinas. Galima paminėti daugelį kitų, atrodo, ne 

kariuomenės kompetencijai priskirtinų įvykių: pavyzdžiui, 

degantiems durpynams gesinti ir išsiliejusiems 

teršalams surinkti taip pat pasitelkiami kariškiai. Šią 

žiemą dėl spustelėjusio šalčio įvyko Telšių šilumos 

trasos avarija ir be šilumos liko kai kurie gyventojai, 

kuriems, miesto vadovų prašymu, kariuomenės logistai 

perdavė šildytuvų ir antklodžių, o savanoriai 

pasirūpino daugiau nei šimtu nakvynės vietų. Galima 

pridurti, kad karinės struktūros šiuo metu realiai vykdo 

ir kai kurias kitas paminėtas funkcijas. 

Pagal krizių valdymo planą turėtų būti rengiamasi 

ir didesnio masto bei „modernesnėms“ krizėms. 

Ypač nuogąstaujama dėl paukščių gripo protrūkio. 

Kol kas Lietuvoje nenustatytas nė vienas susirgimo 

atvejis, tačiau nemaža jo tikimybė galima paukščių 

migracijos metu. KAS pasirengusi talkinti kitoms tar-

Prieš riaušininkus turi būti naudojamos specialios nekarinės priemonės. Šalies viduje kilusius 

neramumus turėtų stabilizuoti ne kariuomenė. Tačiau ar tam skirti padaliniai Lietuvoje pasirengę 

krizės atvejui techniškai ir taktiškai? 

nyboms lokalizuojant epidemijos 

plitimą. Pagal numatytą planą į 

krizės rajoną būtų siunčiami netoliese 

dislokuotų padalinių kariai, 

aprūpinti reikiama įranga bei apsaugos 

priemonėmis, kurie veiktų 

pagal Sveikatos apsaugos ministerijos 

nurodymus. 

Neįsigilinus į esmę galima prikišti, 

kad galimi kariškių veiksmai 

krizių atveju labiausiai dubliuotųsi 

su VRM tarnybų funkcijomis. Tačiau 

jau buvo minėta, kad kariuomenės 

pagalba dauguma numatytų 

atvejų galima tik Vyriausybės 

ar KA ministro nutarimu, paprastai 

kraštutiniu atveju, kai vien VRM 

pajėgumų gali pasirodyti per maža. 

KAM deklaruoja, kad daugelio 

šalių gynybos ministerijos prisiima 

dalį atsakomybės, kai terorizmo 

grėsmė tapo reali, bet kariškio ir 

policijos pareigūno ar gelbėtojo 

funkcijų specifika visada skirtinga. 

Antra vertus, negalima teigti, kad, 

pavyzdžiui, Priešgaisrinės apsaugos 

ir gelbėjimo departamentas ar 

Vidaus tarnybos pulkai šiuo metu 

yra visiškai pasirengę ir apsirūpinę 

reikiama įranga „savų“ krizių 

atvejams. Ypač tai ryšku prognozuojant 

veiksmus galimų masinių 

riaušių lokalizavimo atveju. Susipažinę 

su užsienio praktika, matome, 

kad pirmenybė atiduodama 

nemirtiniems ginklams (angl. Non 

lethal Weapons): vandens patrankoms, 

specialiems šaudmenims 

ir pan. Paradoksas, bet teoriškai 

tokiu atveju kariškių ir vidaus kariuomenės 

potencialas yra vienodos 

reikšmės. Kariškiai daugelio 

minios kontroliavimo technikų yra 

išmokyti per taikos palaikymo operacijų 

pratybas. Vidaus kariuomenė 

šiems atvejams galbūt geriau 

taktiškai pasirengusi – tai natūralu, 

– bet kol ji ginkluota rusiškais šarvuočiais 

ar RPG granatsvaidžiais, 

„žandarmerijos“ terminas jai ne visai 

tinka. Be to, neatmetant VRM 

padalinių profesionalumo, kai 

kurias operacijas (tipiškiausias 

atvejis – jūrinės kontrteroristinės 

operacijos) dėl teisinių aspektų 

gali vykdyti tik specialiai parengti 

ir įgalioti kariškiai. 

Darant apibendrinančias išvadas, 

reikia pastebėti: krizių valdymo 

sistemos tobulinimas reiškia ir 

visų jose potencialiai dalyvausiančių 

struktūrų ir jų sąveikos tobulinimą, 

neišskiriant ir kariuomenės. 

Bet kalbant apie kariuomenės pasirengimą 

likviduoti krizių padarinius, 

nacionaliniai interesai ir tarptautiniai 

įsipareigojimai šiuo atveju 

ne tik neišsiskiria, bet ir papildo 

vienas kitą. Krizės ir ekstremalios 

situacijos yra vienodos visur, todėl 

įgyti įgūdžiai gali būti naudingi 

tiek užsienyje, tiek „namuose“. Su 

daugeliu krizių scenarijų kariškiai 

jau susipažino įvairiose misijose ar 

tarptautinėse pratybose bei aptarė 

užsienio konferencijose. Ši veikla, 

be tiesioginės naudos, pasitarnavo 

ir Lietuvos bei jos ginkluotųjų 

pajėgų reprezentacijai. 

Gustavas Štrimas 

Gilaus liūdesio valandą 

netekus mylimo tėvelio 

nuoširdžiai užjaučiame 

Gediminą REUTĄ. 

Infrastr uktūros plėtros 

depar tamento prie Krašto 

apsaugos ministerijos 

darbuotojai 

„Kardo“ redakcija 


15

Nuo ginklų kalbos – 

prie paramos ir susikalbėjimo 

Atsiliepiant į realius iššūkius: bataliono parengtis pagal NATO 52-ąjį 

straipsnį. Vienam rikiuotės kariui – 4–5 logistikos ir aprūpinimo specialistai. 

Misijų Balkanuose pamokos: kroatai – lietuvių sąjungininkai. 

Vadovaujantis KA ministro 2007–2012 m. gairėmis 

Lietuvos karinių pajėgumų planavimas nuo šiol paremtas 

detalia grėsmių analize ir jos pagrindu parengtais 

scenarijais. Tik šių scenarijų užduotims reikalingi 

pajėgumai turi būti plėtojami atsižvelgiant į nacionalinius 

poreikius ir tarptautinius įsipareigojimus. 

Pirmasis toks kovinis vienetas – Lietuvos Didžiojo 

Kunigaikščio Algirdo batalionas. Batalionui įteiktas 

specialus NATO sertifikatas, suteikiantis jam teisę 

veikti pagal Aljanso 5-ąjį straipsnį: „Visi už vieną, vienas 

– už visus“. 

Trečioji Goro provincijos atkūrimo grupė, kurioje 

daugiau kaip 50 proc. Algirdo bataliono karių, vadovaujama 

šio dalinio vado plk. ltn. Vilmo Šato, Seimo 

sprendimu gegužės mėnesį išvyko į Afganistaną. 

Dvi rotacijas šios provincijos atkūrimo grupę 

(PAG) sudarydavo įvairių mūsų kariuomenės dalinių 

atstovai. Remiantis sąjungininkų patirtimi ir Aljanso 

vadovybės rekomendacijomis, Algirdo batalionas su 

paramos vienetais parengtas maksimaliai savarankiškai 

veikti. Žinoma, sąveika su sąjungininkais turint 

bendrus tikslus visuomet išlieka. Be to, Lietuvai pernelyg 

brangiai atsieitų išplėtoti pagal šiuolaikinius reikalavimus 

savo karines oro pajėgas arba įrengti misijų 

regione stacionarią karo ligoninę. Prireikus tame pačiame 

Afganistane ar Irake sąjungininkai vienu ar kitu 

atveju pasirengę suteikti mūsiškiams reikalingą pagalbą. 

Algirdo bataliono civilių ir kariškių bendradarbia- 

MISIJOS 

Į misijas kartu su lietuviais išvykstančius Kroatijos karius sveikina MPB brigados „Geležinis Vilkas“ vadas plk. D. Užkuraitis. 

16

vimo skyriui taip pat teks bendradarbiauti 

su regione veikiančiomis 

įvairiomis nevyriausybinėmis vietos 

ir užsienio šalių aptarnavimo sferos 

organizacijomis. 

Algirdo bataliono pratybas kartu 

su „Geležinio Vilko“ brigados vadu 

plk. Dariumi Užkuraičiu Gaižiūnų 

poligone stebėjęs Sausumos pajėgų 

vadas brg. gen. Arvydas Pocius 

įsitikinęs, jog yra privalumų, 

kad į Goro provinciją šįkart išvyksta 

vientisas karinis dalinys: štabo 

karininkai ne vienerius metus įpratę 

dirbti kartu, vadai ir kariai neblogai 

pažįsta vieni kitus. 

Rengiantis misijoms pratybos 

vyko pagal naują principą – dviem 

etapais: per pirmąjį buvo taisomos 

pastebėtos klaidos, per antrąjį 

kariai turėjo veikti kaip realiose 

misijose. Pastarosioms pratyboms 

buvo parengti specialūs analogiški 

Goro provincijai žemėlapiai. Visa 

– stovyklos palapinių miestelis, 

sargybos postai, slėptuvės – buvo 

įrengta kaip ir realiomis sąlygomis 

misijose. 

Šiandien vienas iš pagrindinių 

bataliono uždavinių – stiprinti Afganistano 

centrinės valdžios įtaką 

provincijoje, siekti suderinamumo 

tarp jos ir regiono politinių, karinių 

bei religinių lyderių, padėti atkurti 

saugią aplinką ir prielaidas provincijos 

normaliam gyvenimui. Lietuvos 

vadovaujama Goro provincijos 

atkūrimo misija – sudedamoji 

NATO vadovaujamų ISAF pajėgų 

operacijos dalis. 

Algirdo bataliono štabo viršininko 

pavaduotojo kpt. Artūro Čepanskio 

teigimu, „ypač nepageidautina 

duoti pretekstą kam nors 

laikyti mus svetimos valstybės ar 

tiesiog okupacine kariuomene. 

Todėl kilus konfliktui daryti įtaką 

jo baigčiai stengsimės per vietos 

valdžią, policiją ir kariuomenę. Vienas 

svarbiausių mūsų uždavinių ir 

yra perduoti savo patyrimą afganų 

kariams, mokyti juos elgtis ekstremalių 

situacijų atvejais“. 

Niekam ne paslaptis, kad misijose 

karys nesiskiria su ginklu. Kada, 

kokiu atveju leistina jį panaudoti? 

Svarbiausia sąlyga – turi būti 

užtikrintas mūsų karių saugumas. 

Išvykstant į misiją, kiekvienam Algirdo 

bataliono kariui išduota ginklo 

panaudojimo kortelė, kurioje 

surašyti visi atvejai, kada galima 

griebtis šio kraštutinio atvejo. Bendra 

taisyklė tokia – jei gali nešauti, 

nešauk. 

Remiantis ankstesnių misijų patirtimi, 

žymiai detaliau analizuojami 

konfliktinių situacijų scenarijai, numatoma, 

kaip greičiausiai pašalinti 

kylančią įtampą. 

Grįžusieji iš misijų gerai žino, 

kad ten dažnas reiškinys protestuojančių 

dėl ko nors nepatenkintų 

vietinių gyventojų desantai prie 

mūsų karių dislokacijos vietų. Kaip 

rodo PAG patirtis, to priežastis gali 

būti net kieno nors gyvulys, nusibaigęs 

ties juosiančia mūsiškių 

stovyklą spygliuotų vielų užtvara. 

(Šiuo konkrečiu atveju susirinku- 

Nepatenkintųjų ataka. 

sieji kategoriškai reikalavo atlyginti 

gyvulio savininkei už nuostolį). 

Dažni atvejai, kuomet protestuojama 

dėl nesąžiningo labdaros paskirstymo, 

nepakeliamo skurdo. 

Minioje gana greitai įtampa gali 

pakilti iki pavojingos ribos: tarp eilinių 

protestuotojų neretai pasitaiko 

ir provokatorių. Algirdo bataliono 

štabo kuopoje rimtai išstudijuotas 

ir per pratybas patikrintas tokių nelauktų 

svečių sutikimo scenarijus. 

Gresiant protestuotojų antplūdžiui, 

skubiai kviečiamas vienas iš autoritetingų 

gyvenvietės ar miestelio 

vadovų, taip pat – vietos policininkai. 

Suformuojama gyva užkarda: 

priekyje – valdžios atstovas, už 

jo – vietos policininkai, ir tik už jų 

– ginkluoti kariai. Pirmiausia maištaujantiems 

protestuotojams tenka 

susidurti su savo valdžios atstovu; 

nepavykus susitarti, emocingiausių 

protestuotojų atakas stengiasi 

atremti policininkai. Tik po to konfliktinę 

situaciją imasi neutralizuoti 

kariai. Efektyvūs tokiu atveju šūviai 

į orą. Kilus rimtesniam pavojui, gali 

būti iškviečiami sąjungininkų sraigtasparniai 

arba lėktuvai, kurių skutamieji 

skrydžiai įsikarščiavusius 

paprastai paveikia blaivinamai. 

Kpt. A. Čepanskio nuomone, 


17

18 

MISIJOS 

realu, kad šių ekstremalių situacijų jų, Algirdo, bataliono 

rotacijos metu bus išvengta: „Žymiai racionaliau 

užbėgti dramatiškiems įvykiams už akių, negu juos 

neutralizuoti“. 

Batalione suformuota keletas mobilių ir ryšio grupių 

su savo transportu bei šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis. 

Kiekvienoje iš jų – Civilių ir karių bendradarbiavimo 

skyriaus atstovas, kuris yra pažįstamas 

vietos gyventojams. (Pageidautina, kad būtų įgijęs jų 

pasitikėjimą.) Jo pareiga – domėtis, su kokiomis skaudžiausiomis 

problemomis susiduria vietos gyventojai, 

ir teikti rekomendacijas bataliono vadovybei bei vietos 

valdžiai, kaip palengvinti nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusių 

žmonių gyvenimą. 

Per vasaros karščius, pavyzdžiui, dažnoje gyvenvietėje 

susidaro kritiška situacija dėl geriamojo vandens 

trūkumo. Ne tiktai Goro provincijoje, bet ir kaimyniniame 

Pakistane gerai užsirekomendavo Logistikos 

valdybos vandenvalos specialistai. Tačiau su jų pagalba 

paruoštas geriamas vanduo labai brangiai atsieina. 

Todėl pastaruoju metu PAG teritorijoje bandoma jo 

išgauti iš giluminių gręžinių. 

Įvairios grupuotės šalyje pelnosi iš narkotikų kontrabandos. 

Yra tikimybė, jog dalis iš Afganistano aguonų 

gautos nelegalios produkcijos pasiekia ir Lietuvą. 

(Tiesioginėje kovoje su narkotikų prekeiviais sąjungininkų 

kariai nedalyvauja). 

Šiuo metu kiekvienam veikiančiam misijose mūsų 

rikiuotės kariui tenka 4–5 logistikos ir aprūpinimo 

specialistai. 

Imta įgyvendinti NATO šalių kariuomenėse pasiteisinusi 

praktika: Algirdo batalionas – pirmasis LK kovinis 

vienetas, kurio vadui neteks skirti laiko pavaldinių 

aprūpinimo, jų aprangos ir buities klausimams. Visa tai 

patikėta jo pavaduotojui Logistikos valdybos atstovui 

plk. ltn. Ričardui Valuntai su jam pavaldžiais logistikos 

paramos elementais. Ši aprūpinimo tarnyba atsakinga 

už viską – nuo poreikių išaiškinimo ir paraiškų pateikimo 

iki ginkluotės, amunicijos, aprangos ir visų kitų 

reikmenų, net ir karių artimųjų dovanėlių pristatymo į 

PAG dislokacijos vietą. Šiai praktikai pasiteisinus ta 

pačia tvarka bus aptarnaujami ir kiti misijose rotuojami 

batalionai. Pažymėtina, kad pagal šalių sąjungininkių 

susitarimą NATO iš Jungtinių Valstijų šią vasarą perims 

pietinių Afganistano provincijų kontrolę. Tai pareikalaus 

naujų profesionaliai parengtų pajėgų, nes 

situacija šiame regione tebėra įtempta. 

LK Sausumos pajėgų vado brg. gen. A. Pociaus įsitikinimu, nors ir 

toliausiai nuo Tėvynės tarnaudamas karys turi būti sotus, tinkamai 

aprengtas ir prižiūrėtas. 

Vienas bataliono logistikos paramos padalinių – karo 

medikai. Jų žinioje – du specialūs automobiliai, kurių 

vairuotojai – paramedikai, taip pat – šiuolaikinė įvairios 

paskirties stacionari aparatūra. Naujovė – kraujo 

bankas. Numatoma, kad kariai bus potencialūs kraujo 

donorai. Misijų patirtis parodė, jog ypatingais atvejais 

tai gali labai praversti. Rimtesnių susirgimų ar sužeidimų 

atvejais kariai turėtų būti skraidinami į Kabulo 

arba Herato karines ligonines. 

Pasak Sausumos pajėgų vado brg. gen. A. Pociaus, 

nors ir būdamas toli nuo Tėvynės, karys turi 

būti sotus, aprengtas ir prižiūrėtas, kario artimieji, o ir 

jis pats turi gerai žinoti, jog tarnybos misijoje metu jis 

bus maksimaliai apsaugotas, o traumos ar ligos atveju 

jam bus suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. 

1994 m. pirmasis LITPLA būrys buvo pasiųstas taikos 

palaikymo operacijoms į Kroatiją. Ne visus mūsų 

ir sąjungininkų tarptautinius projektus po to lydėjo 

vienoda sėkmė. Ypač daug vilčių buvo siejama su 

LITPOLBAT. Dauguma jų pasiteisino. Tiesa, batalionui 

neteko dalyvauti misijose, nors tam jis ir buvo 

rengiamas. Lietuvai, stojančiai į NATO, buvo naudinga 

turėti bendrą su šio Aljanso šalimi kovinį vienetą. 

Buvusio LITPOLBAT vado plk. ltn. Vilmanto Tamošaičio 

teigimu, išmokta labai daug: „Ne kartą tekdavo

matyti, kaip įdėmiai lietuvis kartu 

su lenku klausosi pratybų metu 

britų arba danų instruktoriaus nurodymų 

ir kaip stropiai imasi juos 

vykdyti. Jaunam šauktiniui tai būdavo 

ilgam įsimenančios kovinio 

meistriškumo ir tautinės atsakomybės 

pamokos“. 

Algirdo batalionas – taip pat vienas 

iš seniausiai tarptautiniuose 

projektuose dalyvaujančių kovinių 

vienetų.1998 m. viena algirdėnų 

kuopa BALTBAT sudėtyje pirmąją 

misijų patirtį įgijo Bosnijoje ir Hercegovinoje. 

Rimčiausią iki šiol kovinės 

parengties ir ištvermės egzaminą 

bataliono kariams teko laikyti 

Irake: 2003–2005 m. vienas Algirdo 

bataliono būrys LITCON (Lietuvos 

kontingento) sudėtyje nuolat dalyvavo 

misijose karščiausiame Artimųjų 

Rytų regione. 

Misijos išvakarėse Algirdo bataliono 

pratybose dalyvavo grupė 

Kroatijos karių. Jie kartu su mūsiškiais 

taip pat išvyko į Afganistaną 

– sudarys vieną iš mobiliųjų ir ryšio 

grupių. Balkanų regiono atstovų 

teigimu, jie pasirengę grąžinti jų 

šalyje taikos palaikymo operacijose 

dalyvavusioms užsieniečių pajėgoms 

skolą. Prieš keliolika metų 

atsidūrę skirtingose su mūsiškiais 

barikadų pusėse, šiandien jie nevienadieniai 

mūsų ir Šiaurės Atlanto 

aljanso sąjungininkai. 

Kęstutis Starinskas 

Gintauto Tiškos nuotr. 

Lietuvių sporto žaidynės 

NATO sporto komplekse 

Briuselyje 

2006 metų birželio 3–4 dienomis 

Briuselyje, NATO sporto komplekso 

teritorijoje, vyko pirmosios 

Belgijoje ir Liuksemburge gyvenančių 

lietuvių sporto žaidynės. 

Šios šventės iniciatoriai – nuolatinis 

atstovas Šiaurės Atlanto Sutarties 

Organizacijoje ambasadorius 

Linas Linkevičius, Belgijos lietuvių 

bendruomenės pirmininkė dr. Aurelija 

Norienė, Nuolatinės Lietuvos 

atstovybės Europos Sąjungai ambasadorius 

Rytis Martikonis, Lietuvos 

laikinoji reikalų patikėtinė Belgijos 

Karalystėje ir Liuksemburgo 

Didžiajoje Kunigaikštystėje Irena 

Skullerud. 

Sporto žaidynės skirtos antrosioms 

Lietuvos narystės Europos 

Sąjungoje ir NATO metinėms ir 

Valstybės dienai (Lietuvos karaliaus 

Mindaugo karūnavimo 753 

metinėms) paminėti. Sporto žaidynių 

tikslas – per sportą skatinti 

lietuvybės išsaugojimą, glaudesnį 

Belgijoje ir Liuksemburge gyvenančių 

ir Europos Sąjungos, 

NATO bei kitose institucijose dirbančių 

lietuvių bendradarbiavimą 

ir jų įsijungimą į lietuvių bendruomenės 

veiklą. 

Norą dalyvauti šventėje pareiškė 

daugiau kaip 350 lietuvių 

iš Belgijos ir Liuksemburgo. Šventės 

metu organizuotos krepšinio, 

stalo ir lauko teniso, badmintono 

varžybos. Norintys galėjo susirungti 

tritaškių ir baudų metimo 

varžybose. Nebuvo pamiršti ir 

mažieji šventės dalyviai. Jiems 

surengtos įvairios nuotaikingos 

rungtys, sudaryta galimybė naudotis 

kitomis sporto komplekso 

paslaugomis – žaisti boulingą, 

plaukioti baseine. 

Visi sporto varžybų nugalėtojai 

ir dalyviai, dideli ir maži, buvo 

apdovanoti žaidynių rėmėjo Lietuvos 

Respublikos kūno kultūros 

ir sporto departamento įsteigtais 

prizais ir atminimo medaliais. 

Mykolas Juozapavičius 


19

„Žaliasis riteris“ 

Šių metų gegužės penkioliktoji gali būti pelnytai vadinama neeiline data 

mūsų kariuomenės istorijoje. Tą dieną Danijoje prasidėjo keturias dienas trukę 

kariniai mokymai „Žaliasis riteris“ („Green Knight“), kuriuose Danijos divizijos 

sudėtyje užduotis vykdė mūsų „Geležinio Vilko“ brigados štabas su visas jo 

funkcijas aprūpinančiais vienetais. 

20 


Formaliai į šias pratybas negalima žiūrėti kaip į 

kažką netikėto. Jos yra tarsi gairė, pažyminti vieną iš 

bendro Lietuvos ir Danijos vykdomo projekto LITBRIG 

veiklos etapų. Jo tikslas – suteikti ekspertinę paramą, 

toliau rengti brigados personalą ir sukurti savarankiškus 

nacionalinius pajėgumus planuoti, įvertinti ir mokyti 

brigados elementus dalyvauti tarptautinėse operacijose. 

Iki 2014 m. pabaigos MPB „Geležinis Vilkas“ bus 

pajėgi visiškai integruotai veikti kaip visavertis karinis 

vienetas Danijos divizijos sudėtyje, vykdant NATO standartus 

atitinkančias operacijas. 

Tačiau „Žaliasis riteris“ yra ne tik LITBRIG eigos 

pasekmė, bet ir išbandymas, kuris laikytinas svarbiu 

Lietuvos integravimosi į Aljansą kriterijumi. Sėkmingas 

bendradarbiavimas tokio masto tarptautiniuose mokymuose 

gali būti ne tik „lakmuso popierėlis“, galintis 

parodyti mūsų ginkluotųjų pajėgų pasirengimo lygį, bet 

ir padidinti bendradarbiaujančiųjų pusių tarpusavio pasitikėjimą. 

Kartu būtų paspartintas Lietuvos, kaip visavertės 

Europos valstybės, pripažinimas. Perfrazuojant 

karybos klasiką, galima pasakyti, jog šios pratybos – tai 

„politika, vykdoma kitomis priemonėmis“. 

Trumpa priešistorė. Į NATO – per Daniją. „Žaliasis 

riteris“: sumanymas ir užduotys 

Raktinis terminas, kuriuo galima apibrėžti pratybų, 

kaip sudedamosios LITBRIG projekto dalies, kontekstą 

yra „pajėgų priskyrimas“ (Affiliation). Jis suprantamas 

kaip kompleksas priemonių, užtikrinančių konkretaus 

nacionalinio karinio dalinio vieneto gebėjimą dalyvauti 

bendrose karinėse operacijose kartu su kitos NATO 

šalies pajėgomis. Visavertis pajėgų priskyrimas įmanomas 

tik tuomet, kai užtikrinamas techninis, doktrininis ir 

procedūrinis karinių vienetų (konkrečiai – Danijos divizijos 

ir Lietuvos MPB) sąveikumas. „Danijos variantas“ 

nėra atsitiktinis pasirinkimas. Tapusi Aljanso dalimi, 

mūsų šalis turėjo apsispręsti, kokiai didesnei struktūrai 

priskirti Lietuvos brigadą. Vadovaujantis NATO ir ES 

departamento Analizės ir iniciatyvų skyriaus medžiaga, 

iš esmės egzistavo dvi alternatyvos, nulemtos politinių, 

karinių ir geografinių veiksnių: daugianacionalinis šiaurės 

rytų korpusas (MNC NE, vadavietė Lenkijoje, Ščecine) 

ir aukštos parengties korpusas (ARRC su vadaviete 

Vokietijoje, Reindalene). Abu variantai turėjo stipriųjų 

pusių – antruoju atveju tai buvo jau tradiciniu tapęs Lietuvos 

karinis bendradarbiavimas su Danijos ginkluotosiomis 

pajėgomis, skatinęs rinktis ARRC. 2005 m. 

pradžioje MNC NE partneriai danai, vokiečiai ir lenkai 

susitarė dėl danų karinių struktūrų dalyvavimo abiejuose 

korpusuose. Pagal šį susitarimą danai nepriskiria 

nuolatinių karinių vienetų MNC NE, vietoj jų palikdami 

štabo karininkus, taip pat priskiria savo diviziją ARRC,

tačiau prireikus Danijos kariniai vienetai 

galėtų būti priskiriami ir MNC 

NE korpusui. 

Visa tai turėjo įtakos ir Lietuvos 

ginkluotųjų pajėgų planams, taip 

pat ir jų reorganizacijos procesams. 

Prieš metus Lietuvos ir Danijos gynybos 

ministrų pasirašytas ketinimų 

protokolas numatė: 

- Priskirti Lietuvos brigadą Danijos 

divizijai; 

- Į Danijos divizijos štabą paskirti 

eiti pareigas iki šešių Lietuvos karininkų; 

- Įkurti Jungtinę karinę darbo 

grupę, atsakingą dėl priskyrimo 

proceso. 

Taigi Lietuvos brigada, būsianti 

Danijos divizijos sudedamąja dalimi, 

bus priskirta ARRC, neatmetant 

galimybės kartu su danais dalyvauti 

karinėse operacijose MNC NE sudėtyje. 

Būsimoms tokio pobūdžio ir 

masto operacijoms „Žaliasis riteris“ 

yra daug praktinio patyrimo 

teikiantys mokymai. Jų scenarijus 

buvo sukurtas taikos įvedimo ir palaikymo 

veiksmų pagrindu, panaudojant 

būdingiausias jų metu kylančias 

problemines situacijas. Buvo 

siekiama išaiškinti, kokių sunkumų 

gali iškilti jų metu, ir surasti optimaliausius 

metodus jiems įveikti visais 

lygiais – nuo planavimo iki įsakymų 

parengimo. 

Į visą pratybų procesą buvo 

įtraukti šie pajėgumai (skaičius po 

padalinio pavadinimo nurodo dalyvavusių 

žmonių skaičių): 

- Danijos divizijos štabas – 96; 

- I brigada – 181; 

- II brigada – 141; 

- Lietuvos brigada „Geležinis Vilkas“ 

– 152; 

- Danijos patarėjų ir mokymo štabas 

– 11; 

- Elektroninio karo kuopa – 38; 

- III karo inžinerijos kuopa – 26; 

- III kariškių ir civilių bendradarbiavimo 

(CIMIC) kuopa – 7; 

- III karo policijos kuopa – 9; 

- III oro apsaugos batalionas – 40; 

- III ryšių batalionas – 113. 

IŠ VISO: 814. 

Realiai visi vienetai buvo išdėstyti 

kelis šimtus kvadratinių kilometrų 

plotą užimančiame Oksbolo 

poligone ir jo apylinkės miesteliuose 

(Varde, Janderupe, Outrupe) 

esančiuose kariniuose padaliniuose. 

Tačiau pagal scenarijų pratybos 

„apėmė“ visą Jutlandijos pusiasalį, 

mokymo metu tapusį įsivaizduojama 

Kalabano valstybe, kurioje prasidėjo 

neramumai dėl etninių nesutarimų. 

Įvyko konfliktas tarp vietinių 

„rotanų“ tautybės gyventojų ir tautinių 

mažumų „azbekų“, gyvenančių 

ties demarkacine linija su „priešišku“ 

Zagrosu (jo vaidmenį „atliko“ 

kaimyninės Vokietijos teritorija). 

Pirmiausia numatyti priešoperaciniai 

veiksmai: per tris dienas į 

Kalabano teritoriją iš jo šiaurinės 

dalies įvedamos ir paskirstomos 

taikdariškos pajėgos. Jų svarbiausios 

veiklos sritys, stabilizuojant pa- 

Pakeliui į Daniją. 

dėtį priskirtame regione, buvo: 

- Tarpininkavimas tarp konfliktuojančių 

pusių; 

- Humanitarinės pagalbos teikimas; 

- Taikos plano įgyvendinimas; 

- Koordinuojančios priemonės; 

- Bendradarbiavimas su nekarinėmis 

struktūromis; 

- Logistinė parama, įskaitant finansines 

operacijas; 

- Pabėgėlių ir perkeltų asmenų 

srauto valdymas ir pan. 

Kiekviena korpuso brigada turėjo 

iš anksto numatytas konkretesnes 

užduotis. Mūsų brigadai 

pratybų plane buvo paskirta apmokyti 

vietines saugumo pajėgas, 

užmegzti ryšius su vietinės civilinės 

ir karinės valdžios atstovais, užkariauti 

vietinių gyventojų „protus ir 

širdis“, kontroliuoti paskirtas ribas, 

neleisti kilti neramumams ir kt. 

Pratybų negalima priskirti 

„parodomosioms“, jose vyravo 

darbinė atmosfera. Danai šiuo 

metu taip pat reorganizuoja savo 

gynybos sistemą, ir „Žaliasis riteris“ 

turėjo išaiškinti galimus trūkumus, 

ypač vadovavimo ir štabų sąveikos 

srityje. Dienotvarkė VIP die- 


21

nai buvo pateikta tik tos pačios dienos ryte. Nepaisant 

to, pratybose apsilankė ir keli diplomatinio korpuso ir 

spaudos atstovai, taip pat LR gynybos atašė Šiaurės 

šalims plk. ltn. A. Šiuparis bei iš Lietuvos atvykęs plk. 

J. V. Žukas. Stebėtojų teisėmis mokymuose dalyvavo 

ir keli Latvijos kariuomenės atstovai, besistažuojantys 

Danijoje. 

22 


„Geležinis Vilkas“ keliauja į Daniją. „Renkamės lauko 

sąlygas!” Pagrindiniai pratybų eigos momentai 

Į Danijos divizijos mokymus vykę daugiau nei pusantro 

šimto „Geležinio Vilko“ kariškių paskirties vieton 

keliavo pasidaliję į dvi grupes. Pirmoji buvo skraidinama 

KOP lėktuvu An-26. Antroji grupė (štabo aprūpinimo 

kuopos kariai su technika, įranga ir provizija) 

keltu kėlėsi į Kylio uostą, iš kur žygį pratybų vieton tęsė 

sausuma per Vokietijos ir Danijos teritoriją. Atvykę 

į Oksbolą, lietuviai ėmėsi įrenginėti štabui reikalingą 

infrastruktūrą ir rūpintis jo darbui reikalingų pirminių 

procedūrų užtikrinimu. Brigados vado plk. D. Užkuraičio 

sprendimu iš dviejų danų siūlomų variantų dėl 

galimos vadavietės įrengimo vietos – karinio dalinio 

sporto salės ir poligono – buvo pasirinktas pastarasis. 

Lietuviai buvo numatę ir pasiėmę visą reikiamą įrangą, 

leidžiančią užtikrintai jaustis lauko sąlygomis. Tai tikrai 

leido jaustis tvirčiau ir savarankiškiau. Tai, kad viskuo 

iki pat paskutinės sauso davinio porcijos ir mineralinio 

vandens buteliuko buvo pasirūpinta iš anksto, leido 

atsikratyti „prašytojo komplekso“ ir tikroviškiau įsijausti 

į situaciją, kurioje štabo autonomiškumas būtų viena iš 

pagrindinių priežasčių, užtikrinančių efektyvų jo darbą. 

Danai tiekė apšvietimui reikalingą elektros energiją ir 

keliskart atvežė karšto maisto iš kariškos virtuvės. Šios 

paslaugos, už kurias vėliau buvo užmokėta, nebuvo 

būtinos (štabe veikė generatorius ir buvo užtektinai 

maisto davinių), tačiau pritiko prie bendro scenarijaus 

Australijos ambasadorius susipažįsta su lietuvių įrengta lauko stovykla. 

Tariasi „psichologinių operacijų“ specialistai. 

ir kūrė papildomą bendradarbiavimo atmosferą. 

Štabas su aprūpinančiais padaliniais buvo išskleistas 

Danijos pajūriui būdingoje vietovėje: lygus reljefas, 

vietomis gana drėgnas, su tipiškomis besitęsiančiomis 

nedidelių medžių juostomis ir netvarkingai išsimėčiusiais 

krūmynais. Karinė technika ir palapinės – rūpestingai 

užmaskuotos ir dėmesį patraukiančios tik iš pakankamai 

arti, prieigos prie jų saugomos stacionariai 

įrengtų postų ir patrulių; aliarmo atveju numatytos atsarginės 

pozicijos. Mokymų metu, siekiant patikrinti 

procedūrų efektyvumą, vieną kartą buvo pakeista dislokacijos 

vieta. 

Stačiakampio palapinių apriboto štabo sektoriaus 

centrinis akcentas – jau tradicija tapęs stulpas su rodyklėmis, 

ant kurių parašyti atstumai iki Lietuvos ir misijų, 

į kurias šiuo metu yra išvykusių kariškių lietuvių. Toks 

simboliškas ženklas, kuriam įrengti atsirado ir noro, ir 

laiko – nors stovyklos dienotvarkės įtemptumas jautėsi 

ir be papildomų paaiškinimų – tikrai džiugina. Jis rodo 

ir mūsų kariškių solidarumą, ir sklaido nuogąstavimus 

dėl „tautinės asimiliacijos“, neva kylančios dėl tarptautinio 

NATO pobūdžio. 

Kaip plėtojosi įvykių eiga po to, kai buvo užimtas 

brigados atsakomybės rajonas, įrengtos stovyklos ir 

pradėtos vykdyti žvalgymo ir bendravimo su vietiniais 

gyventojais veiksmai? Pačios planavimo procedūros 

nesiskyrė nuo įprastinių standartų, bet danai nepaprastai 

„gyvai“ modeliavo situacijas, kurios reikalavo 

daug išradingumo ir nuovokos. Pavyzdžiui, susitikime 

su trimis oponuojančiais „šeichais“ reikėjo taktiškumo 

ir diplomatijos užmezgant santykius, sužinant, kam ir 

kokiame rajone jie turi įtakos. Reikėjo susidaryti apytikrį 

vaizdą ir apie „šešėlinę“ jų vadovaujamų grupių veiklos 

pusę. Panašūs vizitai pas „naujai paskirtą regiono gubernatorių“, 

„vietinį regioninės policijos vadovą“ (beje, 

simpatizuojantį „priešiškai nusiteikusiai pusei“) buvo

Brg. vadas plk. D. Užkuraitis su „vietiniais šeichais“. 

būtini, norint susidaryti vaizdą apie 

jų lojalumą, administracines problemas 

ir pan. Be to, visų pratybų 

metu teko bendradarbiauti su priskirtu 

„Kalabano kariuomenės ryšių 

karininku“. „Aktoriai“ vaidino profesionaliai 

– net bendrauti teko pasitelkiant 

vertėjus iš arabų kalbos(!), 

tad, anot įvykiuose dalyvavusių liudininkų, 

vykstanti situacija atrodė 

bemaž „neatskiriama nuo tikrovės“. 

Pagal scenarijaus gaires teko atlikti 

nemažai kitų užduočių: savarankiškai 

rinkti informaciją apie sugriautą 

infrastruktūrą, siekiant išaiškinti, kokios 

grėsmės gali kilti regione bei 

kokias būtinas gyventojų reikmes 

galima patenkinti. Tuo tikslu buvo 

deramasi su vietinės elektrinės ir 

vandens aprūpinimo sistemos savininkais 

ir Raudonojo Kryžiaus 

organizacija. Taip pat teko spręsti 

greitos įtakos projektus (QIP). 

Jiems įvykdyti buvo „paskirta“ 20 

tūkst. dolerių, kuriuos reikėjo „investuoti“ 

per tris mėnesius išmokant 

algas vietinėms administravimo 

ir saugumo palaikymo struktūrų 

darbuotojams. Darbo būta daug ir 

įvairaus... 

„Taktinis oras“ ir buitinės problemos. 

Danų nacionalinio charakterio 

ypatumai. „Mes jums integraciją, 

jūs mums – praktinę jėgą“. 

Neigiamų įvertinimų nesulaukta 

Štabų mokymai, skirtingai nuo 

taktinių pratybų, neretai laikomi 

„steriliu užsiėmimu“, pamirštama, 

kad įtampa ir atsakomybė štabo 

darbe yra itin didelė. Be to, „lietus 

lyja vienodai ant visų“ – šis postulatas 

ypač pasitvirtino čia, Jutlandijos 

pusiasalio vakarinėje dalyje, 

besiribojančioje su Šiaurės jūra. 

Rutininių procedūrų lauko sąlygomis, 

esant permainingam orui, padaugėjo. 

Danų kolegos, kurie komandinį 

punktą buvo įsirengę tarp 

šešių paskuigaliais vienas į kitą sustatytų 

šarvuočių M 113, tarp kurių 

esančioje tentais dengtoje erdvėje 

stovėjo ne tik stalas su žemėlapiais 

ir lentos su būtina dokumentacija, 

bet ir videoprojektorius, turėjo reguliariai 

kibirais nupilti nuo stogo 

besikaupiantį vandenį. Juodžemį, 

kurį lietus pavertė klampiu purvu, 

teko „sausinti“ – užpilti ant jo storoką 

pjuvenų sluoksnį. „Taktikuojantį“ 

kariškį nuo žvarbaus vėjo dažnai 

gelbsti fizinis aktyvumas, o štabo 

darbuotojai tokiu atveju, be kita ko, 

turi pasirūpinti įranga vandeniui virinti. 

Būtinas atributas kiekviename 

štabe – nešiojamoji dujinė viryklė 

ar bent jau pora termosų su kava 

ar arbata. 

Lietuviams daugeliu atveju buvo 

lengviau. „Geležinio Vilko“ brigados 

štabas buvo išsidėstęs nepažliugusioje 

vietovėje, palapinėse 

buvo pakankamai komfortiškos 

sąlygos, o ryšių punkte iš sujungtų 

sunkvežimių buvo galima šildytis 

krosnelėmis. Tačiau pastebėta ir 

nemažai smulkmenų, kurios išaiškėja 

tik lauko sąlygomis. 

Pavyzdžiui, net štabo darbuotojams 

nepatogumų sukelia pėstininkų 

diržų sistemos: diržai persisuka, 

amunicijos krepšeliai visur kliūva. 

Ar ne geresnė išeitis būtų taktinės 

liemenės, kurių svoris paskirstytas 

tolygiau? Naujojo pavyzdžio uniforma 

irgi nėra be priekaištų. Malonu, 

kad turime „nacionalinį kamufliažinį 

raštą“, bet nei medžiagos faktūros, 

nei drabužių fasono nepalyginsi su 

danų. Reikia pasakyti, kad po šių 

nepatogumus keliančių smulkmenų 

aptarimo įvertinus danų karių 

išvaizdą, kyla mintis, jog jie labai 

intensyviai ir kryptingai ieško būdų 

pagerinti kariškio buitį. Tą patvirtino 

ir mūsų gynybos atašė. Jo teigimu, 

to paties Oksbolo poligono 

apylinkėse esančiame kariniame 

miestelyje Varde yra specialiai vien 

karinei aprangai ir ekipuotei tobulinti 

sukurtas skyrius, kuris renka ir 

apibendrina medžiagą, susijusią su 

jos vartojimo problemomis, ją tobulina, 

vykdo poligono bandymus. 

Danai, neišskiriant nei „štabo“, nei 

„kovinių“ karininkų, noriai naudojasi 

tuo, kas teikia jiems patogumą, 

o kartu – užtikrina geresnes sąlygas 

vadovauti ir dirbti. Tai ne išlepimas, 

o skandinavams būdingas 

praktiškumas. Apie jo įtaką galima 

kalbėti ir platesniame šių mokymų 

kontekste: LITBRIG projektas labai 

naudingas ne tik mums, bet ir patiems 

danams. Lietuvos brigados 

integravimas į Danijos brigadą visiškai 

ją sukomplektuoja (šiuo metu 

danai turi dvi brigadas – viena jų 

nuolatinės parengties). 


23

Abipusiai naudingam bendradarbiavimui su pakankamai 

dalykiškais ir reikliais danais būtinas itin geras 

profesinis pasirengimas ir kalbos įgūdžiai. Tai ypač 

aktualu štabo karininkams. Daugelio mūsų karininkų, 

kurie mokėsi ar kėlė kvalifikaciją Danijoje, sutartinu tvirtinimu 

– pradinis adaptacijos etapas čia yra nelengvas. 

Net ir vėliau, susipažinus ir pramokus bendrauti, reikia 

kelti sau reikalavimus nurodytas užduotis atlikti geriau 

nei dauguma kolegų danų. Jų charakteriui nebūdinga 

savybė „vynioti į vatą“ vertinimus. Reikia pasakyti, kad 

tiek divizijos štabo, tiek brigadų karininkai apie lietuvių 

darbą atsiliepė be jokių negatyvių pastabų. O tai iš 

tikrųjų geras įvertinimas, nes bet kokie nesklandumai, 

plk. ltn. A. Šiupario nuomone, tikrai nebūtų buvę nutylėti. 

Vietoj epilogo 

Danija – svarbiausias Lietuvos partneris tarp Šiaurės 

valstybių, bendradarbiavimo pradžia galima laikyti 

abiejų šalių gynybos ministerijų dvišalio bendradarbiavimo 

susitarimą, pasirašytą 1994 m. Nuo tų pačių 

metų prasidėjo intensyvi danų parama, mokant karius, 

perleidžiant ginkluotę, logistikos priemones, valdymo 

sistemas, įgyvendinant įvairius projektus. Nuo mokymo 

ir paramos logiškai pereinama prie partnerystės. Tą patvirtina 

ir perspektyviniai pasiūlymai. Danija jau kreipėsi, 

siūlydama mums kartu dalyvauti NRF 10 (nuo 2008 

m.) ir NRF 14 (nuo 2010 m.). Pirmuoju atveju reikėtų 

skirti bataliono dydžio pajėgas, o antruoju – vadovauti 

brigados štabui. Lietuvos karinė vadovybė pritaria tokiam 

dalyvavimui. Vienintelė problema – resursų klausimas. 

Jei jį pavyktų išspręsti, tai būtų dar vienas mūsų 

kovinio rengimo išbandymas ir įvertinimas, o kartu ir 

politiškai svarbus įvykis. 

D a r i u s S u t k u s 

LR Vyriausybės priemonės 

nacionaliniam saugumui stiprinti 

atkelta iš 10 psl. 

Vienas iš LR Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų) – plėtoti krašto apsaugą kaip NATO kolektyvinės saugumo 

ir gynybos sistemos dalį. Tapusi NATO ir Europos Sąjungos nare, Lietuva įsipareigojo plėtoti tokius karinius pajėgumus, 

kurių reikia mūsų bendram tikslui stiprinti taiką, pasiekti pasaulyje stabilumą ir bendrai pajėgų transformavimo 

vizijai įgyvendinti. 


2005 m. parengta dešimties metų laikotarpį apimanti Krašto apsaugos sistemos plėtros programa, kuri nustatys 

Lietuvos kariuomenės pajėgumų ilgalaikės plėtros kryptis. 

Kariuomenės reformos tikslas – pertvarkyti kariuomenę taip, kad nuo 2014 metų vienoje operacijoje ji gebėtų 

nuolat išlaikyti bataliono kovinę grupę su visais kovinės paramos ir kovinio aprūpinimo elementais ir specialiųjų 

operacijų junginį arba trijose operacijose – iki kuopos dydžio specializuotus kovinius vienetus. 

Mūsų kariuomenė 2005 metais padarė didelę pažangą kurdama pajėgumus, reikalingus kolektyvinei gynybai 

ir nacionalinėms užduotims atlikti. Toliau rengta bataliono kovinė grupė su visais kovinės paramos ir kovinio aprūpinimo 

elementais plataus spektro tarptautinėms operacijoms. 

Praeitų metų pabaigoje bataliono kovinė grupė per praktines pratybas, stebima NATO karininkų, patvirtino esanti 

pasirengusi atlikti operacijas ir sklandžiai sąveikauti su valstybių sąjungininkių pajėgomis. 

Parengta aktyviojo rezervo reformos koncepcija, pagal kurią Krašto apsaugos savanorių rinktinės reorganizuojamos 

į teritoriniu funkciniu pagrindu organizuotas rinktines. Aktyviojo rezervo kariai dalyvaus tarptautinėse operacijose 

ir teiks paramą valstybės ir savivaldybių institucijoms. 

Karinės oro pajėgos užtikrino valstybės oro erdvės stebėjimą ir vykdė Ignalinos atominės elektrinės oro gynybą 

trumpojo nuotolio antžeminėmis priemonėmis, karių ir krovinių transportavimą bei paieškos ir gelbėjimo darbus. 

24

Numatyta vykdyti modernios technikos ir ginkluotės įsigijimo projektus. 

Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemas 

toliau rengtasi prijungti prie 

NATO integruotos išplėstinės oro 

gynybos sistemos. Praeitais metais 

teikta priimančiosios valstybės parama 

NATO pajėgoms, atliekančioms 

oro policijos misiją Baltijos šalyse. 

Toliau modernizuojama aviacijos bazės 

Šiauliuose infrastruktūra. NATO 

lėšomis baigtas renovuoti jos atsarginis 

kilimo ir tūpimo takas, įdiegta 

navigacinė sistema TACAN. Oro erdvės 

stebėjimo ir kontrolės valdyboje 

įdiegtas oro kontrolės vienetas. Trys 

Baltijos šalys 2005 metų pabaigoje 

sutarė įkurti bendrą trijų valstybių vadovavimo 

ir pranešimų centrą, kuris 

leis sustiprinti bendros oro erdvės 

kontrolę. 

Karinės jūrų pajėgos plėtė ir tobulino 

Baltijos valstybių eskadrą 

BALTRON, toliau plėtota jūros ir 

pakrančių stebėjimo sistema. 2005 

metais buvo užtikrintas nepertraukiamas 

Lietuvos teritorinės jūros, 

jos išskirtinės ekonominės zonos 

ir kontinentinio šelfo stebėjimas bei 

kontrolė laivais ir stacionariosiomis 

techninėmis priemonėmis. 

2005 metais pasirašytos ginkluotės 

ir karinės technikos pirkimų sutartys 

– sunkvežimių, visureigių, logistikos 

įrangos ir kitos. Nors įsigyta 

nemažai ginkluotės ir karinės technikos, 

bet kariuomenei jos dar trūksta, 

todėl ateityje numatoma ir toliau vykdyti 

modernios ginkluotės ir karinės 

technikos įsigijimo projektus. 

Krašto apsaugos ministerijos 

bendrieji asignavimai 2005 metais 

sudarė 843,5 mln. litų arba 1,23 procento 

BVP. 

Artimiausio laikotarpio prioritetai: 

dotuojamos bataliono kovinės grupės 

su atitinkamais kovinės paramos 

ir kovinio aprūpinimo vienetais tarptautinėms 

operacijoms parengimas 

ir oro erdvės stebėjimo, kontrolės ir 

gynybos sistemos plėtra ir visiška jos 

integracija į NATO integruotos išplėstinės 

oro gynybos sistemą. 

Krizių valdymo sistema 2005 metais 

plėtota įgyvendinant Lietuvos 

Respublikos nacionalinio saugumo 

pagrindų įstatymo ir Lietuvos Respublikos 

Seimo patvirtintos Valstybės 

ilgalaikės raidos strategijos nuostatas. 

Įgyvendindamos šias nuostatas, 

krizių valdymo institucijos rinko, 

analizavo ir sistemino informaciją 

apie rizikos nacionaliniams interesams 

ir tikslams veiksnių būklę, stebėjo 

vidaus ir tarptautinės aplinkos 

bei įvykių raidą, prognozavo galimas 

grėsmes ir krizes, organizavo ir koordinavo 

grėsmių prevencijos priemonių 

rengimą. Krizių valdymo centras 

prie Krašto apsaugos ministerijos 

koordinavo ministerijų ir kitų Vyriausybės 

įstaigų veiklą, susijusią su krizių 

prevencija, teikė rizikos veiksnių 

būklės kitimo prognozes krizių valdymo 

sistemos subjektams. 

2005 metais vyko krizių valdymo 

mokymai CMX-05, kuriuose tikrinti 

prevenciniai planai, institucijų veiksmų 

koordinavimas reaguojant į galimas 

krizes. NATO Šiaurės Atlanto 

Taryba patvirtino NATO atsako į krizes 

vadovą, kurio nuostatas įgyvendinti 

Lietuvoje pradėjo krizių valdymo 

institucijos. 

Toliau tobulinta krizių valdymo 

sistemos infrastruktūra, plėtota apsikeitimo 

įslaptinta informacija sistema. 

Sudaryta darbo grupė Krizių valdymo 

sistemos plėtros programos 

projektui rengti. 

Iš Nacionalinio saugumo būklės ir plėtros 2005 

metų ataskaitos 

Parengta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

2005 metų veiklos ataskaitą 


25

Jūrų 

specialiosios operacijos 

Karybos sąvoka tradiciškai suvokiama kaip kovos veiksmai sausumoje. 

Net tada, kai jūrų mūšiai savo mastais ir svarba pradėjo jiems 

nenusileisti, „akvatorijos“ kontrolė taip ir liko tik priemonė užtikrinti 

dominavimą „teritorijoje“. Vandens stichija niekados nebuvo svetinga 

žmogui; net ir galingiausių karo laivų jūreiviai, atsidūrę vandenyje, tapdavo 

itin pažeidžiami. Vandens telkiniai yra rimtas palaikymas ginantis 

ir kliūtis bet kokio masto puolamosiose operacijose. Net jei puolantieji 

yra apsirūpinę reikiamomis priemonėmis, kad ir menko vandens telkinio 

įveikimas atima ir laiko, ir jėgų. 

26 


Tačiau būtent tokios „taktiškai“ neparankios vandens 

savybės ir darė jį patrauklų, vertinant „strateginiu“ 

požiūriu. Gerai parengtas netikėtas smūgis „iš vandens“, 

iš kur priešiška pusė mažiausiai to tikisi, dažniausiai 

lemia greitą mūšio baigtį. Galima sakyti, kad visi 

spec. operacijų vandenyje būdai buvo išbandyti gilioje 

senovėje; archeologų radiniai ir rašytiniai šaltiniai tą 

mintį tik patvirtina. Senovės Asirijos bareljefe vaizduojami 

kariai su visa kovos ekipuote, plaukiantys per upę 

laikydamiesi pripūstų odinių maišų. Išlikę pasakojimai 

apie tai, kaip pasinaudoję primityvia „nardymo įranga“, 

antikos laikų „narai“ bandė skandinti laivus; grobiamuosius 

vikingų žygius galima laikyti puikiu „jūrų reidų“ pavyzdžiu 

ir pan. 

Modernioje karyboje patį didžiausią kokybinį šuolį 

lėmė techninė revoliucija ir industrializacija. Jų dėka 

didžiųjų valstybių karo laivynų pajėgumai tapo realiu 

instrumentu kovoje dėl „jūrinio dominavimo“ pasauliniu 

mastu. Atrodė, kad galingas karinis jūrų laivynas su visa 

infrastruktūra išbraukė iš jūrų mūšių istorijos „žmogiškąjį 

veiksnį“. Bet pasirodė, kad ir tokiai beasmenei galiai 

galima priešpastatyti žmogaus valią ir pastangas. Tokia 

netradicinė mintis nelengvai skynėsi kelią admiralitetuose, 

ir visai logiška, kad ją įkūnyti pirmiausia ryžosi 

kariniu požiūriu ne pati stipriausia Italija. Ji greitai tapo 

šios srities lydere. 

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse tapo aišku, kad 

didžiausios to meto jūrinės valstybės – D. Britanijos – 

karinio jūrų laivyno galiai pasivyti potencialios jos priešininkės 

neturi pakankamai ekonominių pajėgumų. 

Italijai ši problema grėsė ypač skaudžiomis pasekmėmis. 

Būtent ši priežastis vertė ieškoti netradicinių išeičių. 

Viena jų – agresyvių, slaptų puolamųjų operacijų jūroje, 

vykdomų pasitelkus specialiai parengtus žmones, aprūpintus 

ypatingomis priemonėmis, koncepcija. Vykdyti 

šį tais laikais neįprastą „mažąjį karą jūroje“ buvo pavesta 

legendiniam asmeniui – V. Borgezei, kuris vėliau 

savo atsiminimuose rašė: „Ką Italija galėjo priešpastatyti 

anglų laivynui? Mūsų trūkumai buvo aiškūs iš pirmo 

žvilgsnio: milžiniškas jėgų ore ir jūroje neatitikimas, 

mažesni gamybiniai pajėgumai. Mes būsime uždaryti 

savo nepatogiame pusiasalyje, ir anglų blokada greitai 

pasmerks mus badui. Kaip to išvengti? Ir štai kilo mintis: 

reikia sukurti naujas ginkluotės priemones, kurių netikėtas 

panaudojimas bei atakuojančiųjų ryžtas žymiai 

susilpnintų priešo karinio laivyno jėgas pačiame pradiniame 

karo etape“. 

V. Borgezė išplėtojo taktiką, kurią bandė pritaikyti 

pora jo tėvynainių dar 1918 metais, pabandę slapta 

vandens keliu prasibrauti į Polos uostą ir užminuoti priešo 

karinį „Radeckio“ tipo laivą, o vėliau panašiu būdu 

nuskandinę 22 tūkst. tonų talpos linijinį laivą „Viribus 

Unitis“. Netikėtų diversijų efektyvumui padidinti imtasi 

konstruoti kelių rūšių šturmo priemones, kovinius narus 

panaudojant tik atsakingiausiuose baruose, kurie 

reikalavo ne tiek staigumo, kiek slaptumo. Prasidėjo ir 

intensyvios personalo treniruotės. 

Komandos, kurias galima laikyti jūrų spec. pajėgų 

prototipu, mokėsi valdyti ypač mažus SA tipo povandeninius 

laivus, galinčius gabenti dvi torpedas; kitas

Valdoma torpeda „Maiale“ su ekipažo nariais. Du specialiai parengti žmonės su tokiu įtaisu galėjo 

išvesti iš rikiuotės keliasdešimties tūkstančių tonų talpos karo laivą. 

įdomus projektas – mažą triukšmą 

kelianti valdoma torpeda SLC, arba, 

pačių jūreivių žargonu, – „Maiale“ 

(„kiaulė“), ant kurios du ekipažo nariai 

tiesiog sėdėjo raiti. Labai greita 

šturmo priemonė buvo 2,5 tūkst. AG 

variklį turintis lengvas kateris MTM 

su trijų šimtų kilogramų sprogstamosios 

medžiagos užtaisu priekinėje 

dalyje. Nutaikęs tokį katerį į laivą, 

jį vairuojantis operatorius prieš 

keliolika sekundžių iki susidūrimo 

iššokdavo į jūrą, kur vėliau būdavo 

eksfiltruojamas kitu pagalbiniu kateriu. 

Be to, turėta ir specialių plūdrių 

nesavaeigių įvairaus dydžio ir galingumo 

užtaisų, kuriuos buksyruodavo 

koviniai narai. 

Koncepcija pasiteisino. Italai 

sėkmingai kovojo ne tik „namuose“ 

ir Viduržemio jūros baseine, bet ir 

Juodojoje jūroje per Sevastopolio 

apgultį. Jų sąjungininkams – vokiečiams 

(o vėliau ir japonams, sukūrusiems 

„Kaiten“ tipo valdomų torpedų 

kamikadzių padalinius) buvo 

ko pasimokyti, nors šiokios tokios 

patirties šios šalys jau turėjo. Kaip 

prisimena V. Borgezė, „vokiečių požiūris 

į šią problemą buvo tipiškas. 

Jie mobilizavo grupę mokslininkų, o 

perpektyvoje jau matė jūrines šturmo 

kuopas, batalionus ar net divizijas! 

Tačiau iš to, ką man teko pamatyti 

(turimas omenyje diversantų 

parengimo centras Brandenburge, 

Berlyno apylinkėse – aut. past.), aš 

padariau išvadą, kad vokiečiai dar 

tebėra tik pirmajame šio plano vykdymo 

etape.“ V. Borgezė sudarė su 

vokiečių vadovybe keletą sutarčių, 

kuriomis remiantis keletas vokiečių 

kariškių bei jūreivių išėjo kursus Italijoje 

ir patys tapo instruktoriais Vokietijoje 

– Skorcenio vadovaujamame 

SS pavaldžiame spec. padalinyje ir 

asmeniškai grosadmirolo Dėnico 

kontroliuojamuose „mažosios kovos 

padaliniuose“(Kleinkampfverbaende). 

Tačiau vokiečiai metodiškiau 

plėtojo techninę bazę ir pasekę 

britų komandosais labiau ištobulino 

pakrančių reidų taktiką. 

Britų koviniai plaukikai reido metu. Imperijos karo muziejaus nuotrauka. 

Kapituliavus Ašies valstybėms 

jūrų specialiųjų operacijų specifika 

ir taikymu ypač pradėjo domėtis 

britai ir jų satelitai (australai, naujazelandiečiai), 

o šiek tiek vėliau ir 

amerikiečiai. Pagrindu jie paėmė 

„itališkąją klasiką“ ir kartu su savomis 

metodikomis pamažu ją išplėtojo, 

pritaikydami platesniam kovinių 

veiksmų diapazonui. Iki karo pabaigos 

mažų padalinių ar pavienių diversantų 

veiksmai buvo prilyginami 

„jūrų partizaniniam karui“(t. y. tik pagalbinį 

vaidmenį atliekančiai karinių 

veiksmų rūšiai), o Šaltojo karo metu 

pradėjo pildytis V. Borgezės žodžiai: 

„...siaurai mąstančius žmones, kurie 

šiuolaikinio karo pagrindu laiko 

sausumos kariuomenių veiksmus, 

turi pakeisti tie, kurie pajėgia aprėpti 

protu grandiozines strategines problemas, 

susijusias su jūrų ir oro erdve 

visame pasaulyje.“ 

Praktinis anglosaksų požiūris 

ir jų resursai, kuriuos užtikrino nugalėtojų 

statusas, kryptingai vertė 

šią idėją realybe. Tą daryti skatino 

ir vis didėjanti priešprieša su SSRS 

ir jos užsienio politika bei karinė pagalba 

„trečiojo pasaulio“ šalims. 

Dar karo metu britai pradėjo plėtoti 

vėliau itin reikšminga tapusią kombinuotųjų 

operacijų strategiją, įkūrė 

tokias operacijas koordinuojantį 


27

28 


centrą ir vykdomuosius padalinius. Be daugeliui žinomo 

SBS padalinio, būta ir kitų, kurių veikla neapsiribojo 

vien sprogdinimais. Tipiška daugiafunkcine struktūra 

galima vadinti COPP (Combined Operations Pilotage 

Parties), amerikiečiams labiau žinoma kaip „amfibiniai 

žvalgybos patruliai“ (Amphibious Recon Patrols). Šios 

ir panašios grupės vykdė išpuolius prieš svarbius pakrančių 

objektus, galėjo vykdyti kranto ruožų žvalgybą, 

koreguoti artilerijos ugnį ar netikėtai juos užimti iki pagrindinių 

pajėgų atvykimo ar nukreipti priešo dėmesį 

nuo tikrųjų puolimo rajonų ir pan. Lankstesnę taktiką 

užtikrino tobulėjanti techninė bazė. Tradicionalistais laikomi 

britai iki šiol neatsisako klasikinių iš medžio ir brezento 

padarytų „Klepper“ tipo baidarių, ypač savo jūrų 

komandosų pradinio rengimo etape. Tačiau jie sukūrė 

ir tobulino tokią įrangą, be kurios neapsieitų nei vienas 

dabartinis kovinis plaukikas. Tai vandeniui atsparūs žibintai 

ir laikrodžiai, povandeninio rašymo reikmenys, 

apšiltinta nardymo apranga, naktinio matymo įranga 

ir t. t. Nereikia pamiršti, jog britas H. Fleusas dar XIX a. 

pabaigoje pasiūlė uždaro kvėpavimo ciklo akvalangą, 

kurio konstrukciją Antrojo pasaulinio karo metais tobulino 

Karališkųjų KJP tyrinėtojai Donaldas ir Haldonas, 

kurie tyrė ir kitus nardymo aspektus, ypač susijusius 

su dekompresija (nardymo įgūdžius tobulinti skatino 

ir tuometinis priešas – italų koviniai narai. Vengdami 

naujų sprogimų, periodišką povandeninės laivų dalies 

apžiūrą britai pavertė rutinine procedūra). 

JAV karinis jūrų laivynas savo ruožtu turėjo sprogdintojų 

povandenininkų komandas (Underwater Demolition 

Teams, UDT). Šešiasdešimtųjų metų pradžioje 

tuometinio JAV prezidento Dž. F. Kenedžio direktyva 

tapo pagrindu įkurti specialiųjų pajėgų padalinius JAV 

sausumos kariuomenėje ir laivyne. Numatomi jų tikslai 

atitiko Šaltojo karo pobūdį: grupės turėjo būti rengiamos 

diversijoms ir žvalgybai, ypatingą dėmesį skiriant 

priešo objektams, turintiems branduolinį ginklą. Dvi 

KJP vadovybei pavaldžios mokomosios grupės buvo 

suformuotos 1961 m. rudenį, o jau kitų metų sausio 

pradžioje formaliai buvo parengta pirmoji specialiųjų 

operacijų komanda (Special Operations Team, SOT). 

Gana greitai šioms komandoms prigijo labiau žinomas 

Navy SEALs pavadinimas, akcentuojant jų galimybes 

veikti jūroje, ore ir sausumoje (Sea, Air, Land). Įgūdžiai 

buvo patikrinti Vietname, kur SEAL grupės atliko nemažai 

operacijų, kurių pobūdis dar labiau praplėtė panašių 

grupių panaudojimo galimybių ribas. Pavyzdžiui, buvo 

ištobulinti specialiosios žvalgybos metodai, pasipriešinimo 

grupių, sudarytų iš vietinių gyventojų, parengimas 

ir pan. Labai svarbus posūkis spec. pajėgų istorijoje įvyko 

jau po Vietnamo karo, aštuoniasdešimtųjų pradžioje, 

po nepavykusio įkaitų vadavimo Irane. Tapo aišku, kad 

operacijos, vykdomos diversinių taktikų pagrindu ne 

visada pasiteisina. Padidėjus kontrteroristinių padalinių 

poreikiui, JAV KJP vyriausioji vadovybė sankcionavo 

leidimą įkurti „šeštąją SEAL komandą“, kuri turėjo būti 

rengiama būtent tokio pobūdžio veiksmams. Galima 

teigti, kad amerikiečiai konsultavosi ir bendradarbiavo 

su kolegomis iš analogiškų užsienio padalinių, pavyzdžiui, 

britų SBS, kurie tuo metu jau turėjo solidžią 

panašių veiksmų praktiką. SBS dar 1972 m. dalyvavo 

perimant į savo kontrolę kruizinį lainerį „Queen Elizabeth 

II“, kai buvo gautas signalas, kad laive yra sprogmenų. 

1985 m. bendros italų ir JAV KJP pajėgos (COMSUBIN 

ir SEAL VI) šturmavo užgrobtą italų kruizerį „Achille Lauro“. 

Prasidėjo dar vienas naujas KJP spec. padalinių 

veiklos etapas, susijęs su didėjančia terorizmo grėsme 

jūroje. Apibendrintai tokios operacijos pradėtos vadinti 

Maritime Interdiction Operations (MIO); jų koncepciją 

pakankamai aiškiai nusako profesionalų naudojama 

abreviatūra VBSS – „Vessel Boarding, Search and Secure“: 

patekti į laivą, apieškoti jį ir padaryti jį saugų. Užimamas 

gali būti ne tik laivas, bet ir kitas jūrinis objektas, 

pavyzdžiui, jūrinė platforma ir pan. 

„Asimetrinis“ dabartinių karinių konfliktų pobūdis ir 

su juo susiję reiškiniai daro MIO sudėtingomis ne tiek 

technine, kiek politine ir teisine prasme. Sprendimą 

vykdyti tokias operacijas priima politiniai sluoksniai. 

Kariškių kompetencija – operacijos organizavimas ir 

įvykdymas, visapusiškai įvertinus situaciją: pavyzdžiui, 

įgula gali bendradarbiauti su teroristais ir pan. Esant 

komplikuotesnei situacijai, vykdoma kombinuota operacija, 

kurioje būtina glaudi šturmuojančių ir palaikymo 

grupių sąveika. Todėl vadovavimo lygmeniu pasiteisino 

nuo Antrojo pasaulinio karo priimta praktika, kai 

sudaromi nuolatiniai ar laikini valdymo vienetai, koordinuojantys 

panašių operacijų eigą ar net numatančios 

atskirų specialiųjų tarnybų sąveikos gaires. Pavyzdžiui, 

aštuoniasdešimtųjų pabaigoje D. Britanijos karinėse 

pajėgose buvo įkurta specialiųjų pajėgų valdyba (Directory 

of Special Forces, DSF), derinanti britų sausumos 

(SAS) ir jūrų (SBS) spec. pajėgų veiklą. Savo ruožtu 

bendradarbiauja bei keičiasi patyrimu ir skirtingų valstybių 

panašaus profilio spec. pajėgos.

Navy SEAL VIII komandos narių pratybos JAV kariniame „Joshua Humphreys“ tanklaivyje. 

Dideles perspektyvas jūrų operacijose 

galima sieti su naujausių 

technologijų įdiegimu. Kalbama, 

kad jau dabar SEAL komandos 

savo dispozicijoje turi tiek ir tokios 

įrangos, jog kai kurių jos egzempliorių 

dar net nėra išbandę. Kadangi 

lyderiaujančių padalinių kovinių 

plaukikų įranga visada lenkė kokybiškiausius 

komercinius egzempliorius, 

nesunku spėti, kad šiuo metu 

kariniams tikslams naudojami dar 

šiuolaikiškesni jos pavyzdžiai nei tie, 

kurie minimi atviruose šaltiniuose. 

Tai „amerikietiško ekstensyvumo“ 

pavyzdys: įsigyti daug eksperimentinės 

įrangos ir aprobavus atsirinkti 

geriausius pavyzdžius. Kitos šalys, 

ypač skandinavai, kurie skiria irgi toli 

gražu ne pačią mažiausią karinių 

išlaidų dalį jūrų spec. padaliniams, 

konservatyvesni: jie perka jau pasiteisinusią 

įrangą. Tai nereiškia, kad 

ji moraliai pasenusi: reikia turėti 

omenyje, kad laikai, kai primityvios 

įrangos trūkumus kompensavo tik 

entuziazmas, baigiasi. Antrojo pasaulinio 

karo kovinis plaukikas nuo 

šalčio saugojosi iš vilnos padarytu 

posluoksniu, o virštutinis nardymo 

kostiumo sluoksnis buvo padarytas 

iš gumuoto audinio. Naudodamas 

atvirojo kvėpavimo tipo akvalangą, 

kuriuo dažnai naudojosi tik paskutiniame 

diversinės operacijos etape, 

naras galėdavo nuplaukti tik apie 5– 

7 km vidutiniu 1,5 km/val greičiu, bet 

kada rizikuodamas, kad bus pastebėtas. 

Neretai operacija žlugdavo ir 

sugedus įrangai ar narui per daug 

išbuvus šaltame vandenyje. 

Šiuo metu, pritaikant tekstilės 

mikrotechnologijas, narus galima 

aprūpinti apranga, kuri leidžia ilgą 

laiką išbūti po vandeniu net arktinėse 

platumose. XX a. šeštajame 

dešimtmetyje okeanologui Ž. Kusto 

patobulinus uždarojo kvėpavimo 

ciklo akvalangą, o JAV KJP 

specialistams atlikus bandymus su 

deguonies prisodrintų kvėpavimo 

mišinių (EAN; bendras komercinis 

pavadinimas – NITROX) panaudojimu 

nardymo tikslams, koviniai narai 

tapo dar mažiau pastebimi ir atsparesni 

su dekompresija susijusioms 

komplikacijoms; po vandeniu jie 

gali išbūti kelis kartus ilgiau nei su 

kito tipo akvalangais. Ekonomiškai 

išsivysčiusių valstybių jūrų spec. 

padaliniai, ginantys savo valstybės 

interesus, gali būti greitai pristatyti į 

būsimos misijos rajoną bet kur. Pavyzdžiui, 

atskiros grupės atlieka kovinius 

budėjimus povandeniniuose 

laivuose. 

Operacijos metu padaliniai naudojasi 

kompaktiškomis greitaeigėmis 

priemonėmis: narai – itin mažais 

povandeniniais laivais ar buksyrais, 

antvandeniniai šturmo padaliniai 

– greitaeigiais kateriais (pvz., „Seafox“), 

karinės paskirties pripučiamomis 

valtimis, padarytomis iš penkių 

ir daugiau sluoksnių armuoto PVC 

audinio („Zodiac“, „Sillinger“), aprūpintomis 

patikimomis ryšio priemo- 

Vokiečių koviniai narai mokosi palikti povandeninį laivą per torpedinio aparato angą. 


29

30 


nėmis ir radiolokacinėmis stotimis (pvz., „Furuno“). 

Naudojamasi modifikuotais ginklais, kurie labiau nei 

įprastiniai atsparūs jūros vandens poveikiui, ir šaudmenimis, 

kurių kulkos mažiau rikošetuoja, todėl sumažėja 

atsitiktinio pataikymo galimybė. 

Nagrinėjant KJP spec. pajėgų atsiradimą ir vystymąsi, 

galima daryti pagrįstą išvadą: Šaltojo karo metu 

kaip atoveiksmis „Vakarų imperializmo užmačioms“ panašūs 

padaliniai turėjo būti bandomi kurti ir SSRS. Juo 

labiau kad „blogio imperija“, kaip ją pavadino R. Reiganas, 

irgi turėjo savų interesų visame pasaulyje, ypač 

nestabiliose „bananų respublikose“. Kova dėl įtakos 

jose kartais peraugdavo į nekonvencinių karybos metodų 

panaudojimą. Pavyzdys – dviejų sovietų ir vieno 

Kubos laivo su kariniu kroviniu, skirtu „draugiškai Angolos 

liaudžiai“, susprogdinimas. Spaudoje rašoma, 

jog po įvykio, kurio kaltininkų taip ir nepavyko išaiškinti, 

į Namibės uostą buvo iškviesti netoliese buvę sovietų 

gelbėjimo laivai, kurių viename tuo metu naru dirbo dabartinis 

Lietuvos KJP Povandeninių veiksmų komandos 

(PVK) vadas. 

Skirtingai nuo „reklaminio“ JAV požiūrio į savo spec. 

padalinius ir „kieto“ jų įvaizdžio kūrimo, sovietai visą savo 

informaciją buvo linkę įslaptinti. Todėl nesileidžiant į 

spėliones apie „būtąjį laiką“, reikėtų kreipti dėmesį į tai, 

kokios jūrų specialiųjų operacijų tendencijos matomos 

šiuo metu. 

Kalbant globaliniu mastu ir sekant geopolitinėmis 

teorijomis, turinčiomis politinį svorį, galima numanyti, 

kad vakarietiškajai civilizacijai (turima omenyje ne tik 

Europa, bet ir kitos anglosaksų apgyvendintos šalys) 

būtina išlaikyti jūrinį dominavimą. Be to, jai reikia labiau 

„vesternizuoti“ savo „paribius“, ypač krikščioniškos 

kultūros pagrindą turinčias šalis, didinti jų, kaip sąjungininkių, 

potencialą. Kariniu požiūriu specialiųjų operacijų 

koncepcija esant dabartinei situacijai irgi palanki. 

JAV aukštuosiuose kariniuose sluoksniuose netrūksta 

specialiųjų pajėgų įgaliojimų plėtimo šalininkų. Pvz., 

gen. P. Schoomaker, buvęs specialiųjų pajėgų vadas, 

toliau vysto kombinuotųjų operacijų doktriną; dabartinio 

specialiųjų pajėgų vado gen. Holland siūlymu buvo 

išplėstos SEAL grupių naudojimo galimybės, leidžiant 

joms smogti antiteroristinius smūgius, nesivadovaujant 

jokiais civiliniais įstatymais užsienio valstybėse. Didėjant 

specialiųjų operacijų poreikiui, didžiosios valstybės 

suinteresuotos padėti mokyti ir teikti kitą pagalbą panašioms 

pajėgoms mažesnėse sąjunginėse valstybėse. 

Todėl galima manyti, kad Rytų Europos šalių spec. 

pajėgų prognozė palanki. Pavyzdys – Lenkija, kurios 

KJP spec. padalinys „Formoza“ per trumpą laiką tapo 

visaverčiu juos mokiusių SEAL ir SBS partneriu, dalyvavusiu 

bendrose operacijose Haityje ir pan. 

Lietuvos karinių pajėgų specialiųjų padalinių istorija 

dar trumpa, bet dinamiškumo požiūriu ji nepriekaištinga. 

Maždaug prieš dešimtmetį buvo tik išbandomi 

kai kurie nardymo elementai. Apie rimtas galimybes 

planuoti ir atlikti vakarietiškus standartus atitinkančias 

kovines operacijas vandenyje galima buvo tik įsigijus 

tinkamą įrangą, įgijus reikiamus įgūdžius ir įkūrus organizacinį 

vienetą, tinkamai besirūpinantį šia sritimi. Šių 

sąlygų įgyvendinimą teigiama linkme labai paspartino 

Specialiųjų operacijų junginio (SOJ) įteisinimas. Viena 

pirmųjų nuotraukų, kurioje užfiksuota ant karinio laivo 

denio stovinti kontrteroristinė grupė, savo išvaizda primenanti 

Navy SEALS VI-VIII komandas, spaudoje pasirodė 

2002 m. Jau po poros metų, 2004 m. spalį, buvo 

surengtos iki tol didžiausio masto LK SOJ parengtos 

MIO pratybos, trukusios dvi savaites. Jų metu LK ypatingosios 

paskirties tarnybos, jėgerių „Alfa“ kuopos, KJP 

povandeninių veiksmų komandos, KOP specialiųjų 

operacijų grandies ir kiti specialistai, sutartinai veikdami, 

parodė įgūdžius išžvalgant, užimant ir perimant į 

savo kontrolę „teroristų užimtą“ laivą. Pratybas stebėjo 

ir prezidentas V. Adamkus, po pratybų aukštai įvertinęs 

SOJ profesionalumą ir „gebėjimą veikti ekstremaliomis 

situacijomis“. 

Dabar panašios pratybos rengiamos reguliariai, jas 

stebėjo LK generalitetas, Vyriausybės nariai, užsienio 

svečiai. Susilaukta gerų įvertinimų. Žinoma, pratybos, 

ir dar parodomosios, – tai išorinė, „matomoji“ pusė, bet 

nereikia pamiršti, kad joms organizuoti reikalingas kryptingas 

ir kruopštus darbas. Jei jis nevyktų, apie kokią 

įrangą, kadrus ir jų mokymą, vadinasi, ir vertą dėmesio 

demonstraciją tektų kalbėti? 

Atskira tema, kuri yra ne mažiau svarbi, nei specialistų 

profesionalumas, yra pajėgumai, būtini tokioms 

operacijoms. Praktika parodė, jog dažnai įspūdingas 

jėgos demonstravimas leidžia išvengti nereikalingų aukų. 

SOJ karininko teigimu, tipinei jūrų operacijai, tarkim, 

vieno vidutinio dydžio laivo stabdymui, abordažui ir kontrolės 

jame perėmimui tikslinga naudoti kombinuotas 

pajėgas. Veiksmams ore naudojama naikintuvų pora 

(jie daro ne tik didelį demoralizuojantį poveikį, bet 

gali paleisti įspėjamųjų šūvių serijas prieš laivo priekį

SOJ organizuotų pratybų akimirkos. 

ar numušti antenas. Konkrečiai minėtoms 

pratyboms buvo pasitelkti 

lengvieji atakos lėktuvai L-39) ir 

sraigtasparniai, kurių vienas užtikrina 

priedangą iš oro, antras gabena 

šturmo grupę, o trečias naudojamas 

stebėjimui (pavyzdžiui, pranešti 

apie asmenis, palikusius laivą) 

arba sužeistųjų evakavimui. Vandenyje 

veikia didesnis laivas, kuris atlieka 

mobilios vadavietės funkciją ir 

kelios abordažinės valtys. 

Atsižvelgiant į aplinkybes, galimas 

ir slaptas VBSS operacijos variantas, 

paprastai vykdomas tamsiu 

paros metu. Šiuo atveju technika 

panaudojama tik po to, kai į laivą 

slaptai išsilaipina koviniai narai ir 

užima svarbesnius jame esančius 

taškus. Šis metodas, nepaisant jo 

„kinematografinio“ scenarijaus, nėra 

pranašesnis už atvirai vykdomą 

operaciją, nes pakankamai ilgą laiko 

tarpą koviniai narai būna be jokios 

paramos. Be to, slaptai patekti 

į laivą galima tada, kai jis stovi reide 

ar juda nedideliu greičiu. 

Ekspertų vertinimu, jūrų spec. 

operacijos dėl jų specifikos reikalauja 

daug kruopštesnio pasirengimo ir 

labai gero aprūpinimo. Taip pat kyla 

problemų, susijusių pirmiausia su 

tomis situacijomis, kai savos valstybės 

laivo ar jame esančių piliečių 

interesus reikia apginti ne savuose 

teritoriniuose vandenyse. Pavyzdys 

– prieš kelis metus nuskambėjęs atvejis, 

kai mūsų žvejybinis laivas priverstinai 

buvo sustabdytas prie Afrikos 

krantų. Jei būtų priimtas politinis 

sprendimas, Lietuvos kariuomenės 

specialiosios pajėgos tuo metu būtų 

sugebėjusios techniškai išspręsti 

šią problemą. Kaip pažymima, vienas 

keblesnių etapų, kuriame nebūtų 

galima išsiversti be sąjungininkų 

pagalbos – greitai įveikti didelį atstumą 

iki galimos operacijos vietos. 

Šiuo metu ir ateityje specialiosioms 

operacijoms jūroje SOJ 

planuoja skirti išskirtinį dėmesį. 

Nors Lietuva nėra klasikinė „jūrinė 

valstybė“, jos pakrantėje netrūksta 

svarbių objektų, galinčių tapti potencialiu 

taikiniu. Reikia prisiminti, 

kad laivo užėmimas – ne tik teroristų, 

bet ir radikalių grupuočių, kurios 

tokiu būdu siekia pritraukti žiniasklaidos 

dėmesį – taktika. Teisėsaugos 

struktūros tokiam atvejui neturi 

reikalingos techninės bazės, be to, 

jų veiksmus gali labai riboti teisinė 

problemos sprendimo pusė. Sprendžiamasis 

balsas esant būtinybei 

tokiu atveju priklausytų kariškiams. 

Verta tikėtis, kad specialiosios 

jūrų operacijos Lietuvoje tobulės. 

Kaip matyti, išorinės priežastys tam 

palankios. Ginkluotųjų pajėgų mastu 

šį procesą labiau paspartintų dar 

glaudesnė skirtingų – Sausumos 

pajėgų, KJP ir KOP – padalinių sąveika. 

Darius Sutkus 


31

Akistatoje 

su terorizmu 

Terorizmas pavojingas ne tik dėl to, kad jo pasireiškimo atvejai kelia realią žmonių ar jų sukurtų objektų 

sunaikinimo grėsmę. Kartais apčiuopiamą žalą atneša ne konkretūs teroristų išpuoliai, bet vien pati 

„terorizmo“ sąvoka, kuriai šiuo metu skiriamas didelis žiniasklaidos dėmesys. Deja, „daug nuomonių“ šia 

tema nereiškia, kad visos jos kompetentingos ar bent atsakingai vartojamos. Maža to, jau pradeda ryškėti 

tendencija: be galo „linksniuojamos“ terorizmo sąvokos prasminis laukas vis labiau platėja ir praranda 

konkretumą. Nekonkreti tampa ir visuomenės nuomonė. Žinoma tik tai, kad „teroras yra kažkas baisaus 

ir blogo“, bet nėra jokio supratimo apie tai, ką daryti konkrečiu teroristinio išpuolio grėsmės atveju ir pan. 

O juk visuomenė – pagrindinis teroristų taikinys. 

Teroras ir demokratinė visuomenė 

32 

Grėsmės 

Žinoma, niekas nenuneigs, kad su terorizmu susiję 

reiškiniai yra be galo įvairūs: apie juos galima parašyti 

daug rimtų studijų, nagrinėjančių juos socialiniu, psichologiniu, 

teisiniu ir kitais aspektais. Tačiau tai speciali sritis, 

o jei dar tiesiogiai susijusi su operatyviniu darbu – tai ir 

neprieinama viešajai nuomonei. Priešingai, visuomenės 

dėmesį savais metodais prikaustanti masinė žiniasklaida 

pateikia ne tik itin seklų, bet kartais ir pasibaisėtinai cinišką 

paveikslą to, ką jie vadina „terorizmu“. Masinės kultūros 

pasigriebti terminai gana greitai tampa savo pačių karikatūromis 

ir įgauna labai groteskiškas formas. Kas gali 

paneigti, kad tai negilina konflikto? Pavyzdys, kurio toli 

nereikia ieškoti, – skandalas, susijęs su „liberalioje“ danų 

spaudoje pasirodžiusiomis pranašo Mahometo karikatūromis, 

kuriose jis vaizduojamas su bomba čalmoje. 

Pasekmės: bendros musulmonų radikalizmo paaštrėjimo 

tendencijos, Danijos prekių boikotavimo atvejai, diplomatinių 

atstovybių atšaukimai, bandymai kelti neramumus 

ir pan. „Laisvosios spaudos“ Danijos vyriausybė šiuo 

atveju negali uždrausti, lygiai kaip ir neprivalo savo vardu 

atsiprašyti musulmonų dėl įžeistų jų religinių jausmų. Jei 

Danija (ar jos piliečiai užsienyje) dėl tokio nepageidautino 

dėmesio ateityje susilauktų nemalonių pasekmių, jų padariniams 

pašalinti geriausiu atveju bus išleisti milijonai, 

neskaitant nematerialių nuostolių. 

Darosi aišku, kad grėsmę gali kelti ne tik realūs teroristiniai 

veiksmai, kurių visumą galima vadinti „terorizmu“, 

bet ir šio reiškinio atspindžiai ir artikuliacijos liberalioje 

žiniasklaidoje (vadinasi, ir informacijos vartotojų sąmonėje), 

kurios kartais žymiai skiriasi nuo tikrovės. Informacinėje 

erdvėje vyraujantys „virtualiojo terorizmo“ įvaizdžiai 

kuriami daugiausia pasitelkus emocinius vertinimus, 

dažnai – be jokio teisinio ar net moralinio įvertinimo. Tai 

dažnai lemia ne tik neadekvatų visuomenės suvokimą 

apie „realųjį terorizmą“, bet ir keičia pačių teroristų taktiką. 

Nereti atvejai, kai žiniasklaidos dėmesio niuansai buvo 

užfiksuoti teroristinių judėjimų ir nauji išpuoliai būdavo 

atliekami taip, kad gaunamas „viešumo efektas“ tapdavo 

dar efektyvesnis. Visuomenė arba dar labiau imdavo bijoti 

galimų išpuolių, arba, priešingai, susidarydavo romantizuotą 

teroristų įvaizdį. 

Lazda turi du galus. Pirma, galima kaltinti skirtingų 

kultūrų ir civilizacijų atotrūkį, radikalias ekstremistų pastangas 

„tapti pranašesniais“ ar „apsiginti“ nuo kultūrinės 

ir ekonominės ekspansijos. Kiek tai realu, o kiek įsivaizduota 

– kitas klausimas. 

Antra: negalima paneigti ir „senutės Europos“ liberalių 

pastangų „nepastebėti“ problemų, tiksliau tariant, 

bandyti šalinti jas „tolerancija“, „teisėmis ir laisvėmis“. 

Ar tai pakankamai efektyvu, kaip atrodo programiniuose 

projektuose? Kalbama ne tik apie bendruomenes, kurios 

neva „integruotinos“ (bet paklauskime, ar jos pačios 

nori „integruotis“, pripažįsta ne tik teises, bet ir pareigas 

visuomenei ir ar netaiko dvigubų tolerancijos standartų?)

Įsiplieskęs „karikatūrų skandalas“ paliudijo: priešprieša tarp kultūrų – ne abstrakcija, o realybė. 

Grasinimai Europai dar niekad nebuvo tokie atviri. 

Kalbama ir apie visą visuomeninį iš 

esmės lojalių piliečių „posluoksnį“, 

kuriems vienoks ar kitoks terorizmo 

baubo „konstravimas“ neša apčiuopiamą 

asmeninę naudą: keliami 

politiniai reitingai ar leidinio tiražai, kuriami 

įvairūs pelningi projektai (marškinėliai 

su „žymių teroristų“ atvaizdais 

– nekalčiausias iš jų), visuomenės 

dėmesys nukreipiamas nuo aktualių 

problemų. „Terorizmas“ – tiksliau, jo 

žiniasklaidinis fantomas – kai kam 

tampa aitvaru, nešančiu pinigus 

dabar, visiškai nevertinant perspektyvos. 

Pesimistai prognozuoja: jei su 

reiškiniais, inicijuojančiais terorizmą, 

nebus realiai kovojama, europinę 

civilizaciją gali ištikti Romos imperijos 

likimas. Tiesioginių analogijų esama 

daugiau negu norėtųsi. Prisiminkime: 

tuo metu, kai Romos senato 

sprendimu bandyta atitverti imperiją 

nuo „barbariškumo“ siena, saugoma 

karinių įgulų, pačioje sostinėje 

aristokratų atžalos puikavosi tų pačių 

„barbarų“ stiliaus drabužiais... 

Žymus liberalizmo ideologas 

Hajekas (von Hayek) pastebėjo, 

kad žmonės dažnai linkę pernelyg 

suasmeninti (o gal „sumechaninti“?) 

valstybę ir manyti, kad joje automatiškai 

turi veikti planingi „tvarkos“ bei 

„socialinio teisingumo“ mechanizmai. 

Deja... Laisva visuomenė yra 

pakankamai spontaniška struktūra. 

Bandymai dirbtinai ir visuotinai įdiegti 

bet kokius „saugiklius“ (paprastai 

steigiant biurokratines struktūras) 

ne tik neužtikrina visuotinės gerovės, 

bet ir skatina visuomenės nusivylimą 

bei didina šansus diktatūrai įsigalėti. 

Terorizmo karštligė gali pasukti įvykių 

tėkmę pastarosios naudai, žinoma, 

jei akistatoje su terorizmo grėsme 

nepadidės asmeninis kiekvieno 

laisvos visuomenės nario kultūrinis 

ir pilietinis sąmoningumas. 

Kitas akademinis terorizmo problemos 

tyrėjas P. Vilkinsonas (Wilkinson) 

savo darbe „Terorizmas ir 

liberali valstybė“, parašytame „pirmojo 

teroro suaktyvėjimo etapo“ laikotarpiu 

(septintojo XX a. dešimtmečio 

viduryje), jau pakankamai aiškiai 

prognozavo: „ekstremistams visada 

lengva naudotis demokratinėmis 

laisvėmis pačiai demokratijai griauti. 

Bet stiprios demokratinės tradicijos 

taip pat turi stiprias galimybes... Daugelis 

piliečių laiko savo vyriausybę 

teisėta ir pasirengę ginti savo laisves. 

Šiuolaikinė istorija nežino atvejų, kad 

europinė demokratija būtų sunaikinta 

teroristinio judėjimo ir pakeista proteroristiniu 

režimu. Tačiau aišku, kad 

ilgas ir intensyvus teroras gali labai 

negatyviai veikti demokratines bendruomenes, 

kuriose jis veikia“. 

Pripažinti, kad liberalumo pasireiškimai 

yra ne tik pasaulinio 

terorizmo taikinys, bet kartu ir priemonė 

saviems tikslams siekti, – tai 

tik pirmas žingsnis. Tačiau ką daryti 

toliau? Izoliacija, cenzūra ir nepamatuotos 

represijos nubrauktų laimėjimus, 

kurie kurti kelis šimtmečius, 

o gal ir tūkstantmetį. Gali būti, kad 

laikotarpis, kai vyko kryžiaus karai 

ar dar nebuvo pasirašyta „Didžioji 

žmogaus laisvių chartija“, kai kam 

atrodo paprastas, nes kompromisų 

nebuvo tiek daug. Galbūt kitur „bekompromisiai“ 

sprendimai atrodo 

visai natūralūs ir priimtini. Tačiau savo 

radikalizmą Europa jau atgyveno ir 

galimas kryptis įmanoma prognozuoti 

tik demokratiškai, pasitelkus 

įvairių sričių specialistus. 

…Imtis priemonių. Kokių? 

Specialistams, kuriems informacija 

yra ne pramogai, o sprendimų 

priėmimui bei veiksmui skirtas įrankis, 

emocijos, konstruojant virtualų 

terorizmo modelį, – nereikalingas 

balastas. Jei visuomenė, kaip tvirtina 

Lietuvos karo akademijos mokslo 

centro viršininkas dr. plk. ltn. G. 

Surgailis, terorizmo sąvoką supranta 

kaip žurnalistinę tiesą, tai akademinis 

šios temos nagrinėjimas ne tik objek- 


33

Grėsmės 

tyviau nušviečia su terorizmu susijusius procesus, bet ir 

pasitarnauja jų prevencijai. Klysta tas, kas pirmuoju kovos 

su teroristais argumentu laiko ginklą. „Argumentavimas 

jėga“ yra daugiau pačių teroristų metodas. Bet prieš 

terorą kovojančioms struktūroms jo negalima atmesti 

tose situacijose, kai kitam argumentui tiesiog nėra laiko 

ar galimybių. Bet pirmas ginklas, kuris didžia dalimi nukreiptas 

ne prieš asmenis, bet taiko į pačias terorizmo 

reiškinio šaknis, yra kuo tikslesnis paties terorizmo apibrėžimas. 

Juo remiamasi tolesniame antiteroro darbe, 

įskaitant ir minėtus jėgos metodus, kurių nepagrįsti 

valstybė negali. 

Kadangi terorizmas (turima omenyje ne teroristinės 

organizacijos, bet jų veikimo būdai) yra pakankamai 

amorfiškas, greitai kintantis reiškinys, jo raidą sunku prognozuoti. 

Tai viena iš priežasčių, kodėl iki šiol nėra vieno 

„universalaus“ terorizmo apibrėžimo ne tik visos vakarų 

civilizacijos, bet ir Europos mastu, nors tai padaryti bandoma 

jau nuo Interpolo įsikūrimo. XX a. antrajame – trečiajame 

dešimtmetyje vykusios konferencijos, kuriose 

bandyta unifikuoti baudžiamąją teisę, neapėjo terorizmo 

klausimo. Nors sunorminti jo sąvokos nepavyko, darbo 

nebuvo galima pavadinti nereikalingu: prieita nuomonės, 

kad tarptautinės antiteroristinės konvencijos sukūrimas 

– tokia pat būtinybė kaip ir Ženevos konvencija. Ši išvada, 

taip pat ir padidėjęs politinių žmogžudysčių skaičius 

paskatino Tautų Sąjungą 1937 m. pateikti du projektus: 

„Terorizmo prevencijos ir bausmių už jį konvenciją“ ir 

„Tarptautinio teismo įsteigimo konvenciją“. Nors jas 

pasirašė 24 šalys, tačiau jos taip ir liko neratifikuotos. 

Manoma, kad pagrindinė priežastis – pernelyg platus 

terorizmo apibrėžimas, kuris būtų labai apribojęs kai 

kuriuos išsivadavimo judėjimus. 

Nauja teroro banga, prasidėjusi 1972 m. Miuncheno 

drama, privertė pripažinti tuometinį JTO sekretoriatą, kad 

„1937 m. konvencija paseno ir nebegali aprėpti visos 

nekaltų žmonių apsaugojimo nuo tarptautinio terorizmo 

problemos“. Buvo sukurti keli prieš tarptautinį terorizmą 

nukreipti projektai, 1996 m. JT vėl pradėta svarstyti iniciatyva 

dėl bendros konvencijos, po dvejų metų duotas 

prioritetinis mandatas pradėti ją kurti. Tačiau šį darbą 

labai apsunkina nevienodi valstybių interesai, kuriems 

siekti kartais pasitelkiami dvigubi standartai, „negatyvi 

diplomatija”, teisiniai neaiškumai, kur baigiasi „tautų išsivadavimo 

judėjimo” ribos ir kada jos perauga į teroristinį 

judėjimą. Kol viliamasi, kad tarptautinė antiteroristinė 

konvencija netaps neišsipildžiusia fikcija, atskirų šalių specialistų 

rūpestis – pagal nustatytus kriterijus identifikuoti, 

o valdžios – oficialiai patvirtinti, kas laikytina ekstremistais, 

teroristais ir jų rėmėjais. 2001 m. įvykiai paspartino šiuos 

darbus. Tais pačiais metais D. Britanijos parlamentas ir 

JAV patvirtino registrą, kuriame apibrėžtos ekstremistinės 

ir teroristinės organizacijos. Jį turi ir ES. 

Teisiškai apibrėžus, kas tai yra tarptautinis terorizmas, 

būtų galima daug užtikrinčiau spręsti uždavinius, 

susijusius su ilgalaikėmis strategijomis ir einamosiomis 

problemomis bei teisiniais kazusais. Tai pasitarnautų 

tiek kiekvienos valstybės, tiek ir tarpvalstybiniams interesams. 

Tarkim, vienos šalies aviakompanijos lėktuve 

įvykdomas teroristinis aktas: pagrobiami įkaitai, lėktuvas 

nuvaromas į kitos šalies teritoriją. Teroristai yra skirtingų 

trečiųjų valstybių piliečiai. Tad kaip turėtų būti paskirstoma 

atsakomybė, susijusi su nusikaltusių asmenų nubaudimu, 

žalos atlyginimu? Turėkime omenyje, kad kai kurios 

valstybės pagal įsigaliojusius dokumentus laikomos 

„terorizmo rėmėjomis“, o ir tų valstybių, kurių piliečiai 

nukentėjo inicidente, teisinė bazė, apibrėžianti teroristinę 

veiklą, gali skirtis. 

Kaip nurodo Vyriausybės kanceliarijos Nacionalinio 

saugumo skyriaus viršininkas ats. plk. S. Knezys, pagrindinis 

mūsų įstatymas, reglamentuojantis kovą su 

terorizmu, yra Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, 

tačiau jame pateikiamos gairės nepakankamai išplėtotos. 

Pažymima tik tai, kad: 

- Aktyviai prisidėti prie tarptautinės bendrijos pastangų 

užkirsti kelią terorizmui yra vienas iš pagrindinių 

ilgalaikių Lietuvos užsienio politikos uždavinių; 

- Vyriausybė įpareigojama rengti kovos prieš 

terorizmą programą, kaip vieną iš svarbiausių ilgalaikių 

nacionalinio saugumo stiprinimo priemonių; 

- Reglamentuojama, kad kovą su terorizmu koordinuoja 

Valstybės saugumo departamentas. 

Ar to pakanka? Iš esmės mūsų valstybė neturėtų 

„išradinėti dviračio“, o skirti energiją jau patikrintoms 

programoms įgyvendinti. Lietuvoje jau yra oficialus dokumentas, 

kuriame apibrėžiamas terorizmas – „Kovos su 

terorizmu programa“, Vyriausybės patvirtinta praeitų metų 

rudenį. Joje numatoma sukurti teisinę bazę, organizuoti 

terorizmo prevenciją ir reglamentuoti konkrečių priemonių 

vykdymą. Įgyvendinant šias nuostatas, galima atsižvelgti 

į pirmiau minėtus aktus, kuriuose apibendrinta užsienio 

patirtis, taip pat ir į kitus norminius NATO ir ES erdvės 

dokumentus. 

Kadangi valstybė ir jos struktūros kovoje su terorizmu 

34

dėti išsaugoti žmonių gyvybes. Ne 

pasiteisinimas, kad tiesioginio teroro 

aktų galimybė Lietuvoje maža. Vis 

daugiau tautiečių keliauja po užsienį, 

Lietuvos kariai vyksta į misijas. Laikas 

būtų dirbti kompleksiškai, kreipiant 

dėmesį tiek dideliems dalykams, 

tiek smulkmenoms, nors kalbant 

apie terorizmo grėsmę, smulkmenų 

nebūna. 

Pratybos islamo ekstremistų stovykloje. Kovinis rengimas ir ideologinis apdorojimas daro jų 

„absolventus“ pavojinga griaunančia jėga. 

KRITERIJAI TERORISTINIAI KARINIAI 

VEIKSMAI VEIKSMAI 

Prievartos taikymas galutiniams tikslams pasiekti + + 

Tiesioginis poveikio adresatas – valdžia ir jos atstovai + (a) + 

Poveikio priemonės – nekaltos (simbolinės) aukos, 

kurios tiesiogiai nedalyvauja konfrontacijoje + - 

Bauginimo ir šantažo taktika + - 

Veiklos rezultatų išviešinimo būtinybė + - 

Stipri hierarchija struktūrinėje organizacijoje + + 

Organizacijos kriminalizuotumas + - 

Karo teisės normų paisymas - + 

„Nekonvenciniai“ metodai + - (b) 

a)Įmanoma, tačiau nebūtina 

b)Įmanomi, tačiau turi būti iš anksto legitimuoti ir reglamentuoti 

privalo būti operatyvios ir sklandžiai 

sąveikauti, svarstoma, ar nebūtų tikslinga 

parengti atskirą antiteroristinį 

įstatymą, kuris susietų kai kurių teisės 

aktų (pvz., Baudžiamojo kodekso, 

atskirų ekonominių nusikaltimų 

įstatymų ir pan.) nuostatas. Pagal 

kompetenciją antiterorizmo programoje 

turi dalyvauti ir kitos žinybos, 

pavyzdžiui, Susisiekimo, Sveikatos 

apsaugos, Aplinkos apsaugos, 

Švietimo ministerijos ir joms pavaldūs 

darbuotojai. Visų žiniasklaidos 

rūšių atstovai taip pat turėtų rimto 

darbo šioje srityje. Kol kas neteko 

girdėti, kad jiems būtų organizuotas 

informacinis seminaras, nušviečiantis 

mažiau eskaluojamus šios temos 

aspektus. Spaudoje iki šiol nebuvo 

trumpų ir vaizdžių publikacijų, kaip 

elgtis tipinių teroristinių aktų atveju. 

Tuo tarpu daugelyje kaimyninių 

šalių netrūksta metodinių atmintinių, 

kuriose pateikta informacija gali pa- 

Jėgos metodai – už ir prieš 

Teroru užsiimančių organizacijų 

sudėtį papildo asmenys iš vis daugiau 

šalių, terorizmas globalizuojasi. 

Kai teroru pagrįsti metodai radikalių 

grupuočių politinėms ambicijoms 

įgyvendinti tampa ne „nemalonia 

priederme“, o „priimtina būtinybe“, 

labai sparčiai keičiasi ir prieš tokius 

veiksmus nukreiptų priemonių raida. 

Prieš kurį laiką teroristų naudojami 

būdai buvo kitokie nei dabar, tad ar 

reikia stebėtis pasikeitusiomis kontrpriemonėmis 

ir kaltinti jų kūrėjus nenuoseklumu 

ar net „nemoralumu“? 

Ar teroristų veiksmus, kai „karo 

belaisvio statusą“ jie prisimena tik 

patys patekę į nelaisvę, galima vadinti 

moraliais? 

Vis dėlto tuos, kurie mano, kad 

„karas – irgi terorizmas“, galima nuvilti. 

Ir karas, ir terorizmas gali būti 

laikomi organizuotomis prievartos 

taikymo formomis, kuriomis siekiama 

užsibrėžtų tikslų. Bet ši prievarta 

naudojama labai skirtingai. 

Kažkada karyboje vyravo aiški 

takoskyra tarp „konvencinių“ ir „nekonvencinių“ 

karo veiksmų. Dabar 

ši riba jau nėra tokia ryški: įsitikinta, 

kad reikia įteisinti ir praktiškai taikyti 

kai kuriuos nekonvencinius prieš 

teroristus nukreiptus karinius būdus, 

atimant iš jų „pirmo smūgio“ iniciatyvą. 

Daugelis teroristiniais laikomų 

judėjimų buvo palaužta, protingai 


35

VEIKLOS ETAPAI „POLICINĖS“ FUNKCIJOS: „KARINĖS“ FUNKCIJOS: 

šalies viduje 

už šalies ribų (yra išimčių)* 

Terorizmo prevencija - Rinkti ir analizuoti informaciją apie galimas grėsmes; - Rinkti ir analizuoti informaciją apie galimas grėsmes; 

- Padėti strateginiams objektams - Vykdyti specialiąją žvalgybą; 

paruošti apsaugos planus; 

- Svarbių asmenų apsauga; 

- Įstaigų personalo mokymai; - Svarbesnių objektų apsauga valstybinių vizitų metu. 

- Pagalba įstaigoms, mokant pasirengti 

pirminiam reagavimui. 

Teroristinių aktų - Parengti tarpžinybinius antiteroristinius planus; - Išlaisvinti įkaitus; 

lokalizavimas ir - Neutralizuoti sprogmenis; - Vykdyti jūrines kontrteroristines operacijas; 

likvidavimas - Išlaisvinti įkaitus. - Likviduoti sprogmenis. 

- Teikti paramą teisėsaugos institucijoms 

išskirtiniais atvejais.* 

Teroristinių aktų - Antrinių sprogmenų paieška. - Duomenų nėra. 

padarinių likvidavimas 

Teroristinių aktų - Pagalba renkant įkalčius; - Duomenų nėra. 

ikiteisminis tyrimas - Specialistų konsultacijos. 

36 

Grėsmės 

įterpus šią „teroristų terorizavimo“ taktiką į kitų nekarinių 

poveikio priemonių spektrą. Kiekvienas labiau besidomintis 

prisimins britų SAS indėlį kovojant prieš IRA ir jos 

frakcijas ar kitus panašius pavyzdžius. Karinė kova su 

terorizmu apibrėžiama kaip veiksmai, apimantys: 

- gynybines priemones(antiterorą), skirtas sumažinti 

teroristinių aktų poveikiui; 

- puolamąsias priemones, skirtas terorizmo prevencijai, 

atgrasymui ir atsakui į terorizmą (kontrteroras). 

Reikia pasakyti, kad šios priemonės negali būti panacėja 

ir naudojamos kaip viena sudedamoji dalis bendroje 

poveikio priemonių mozaikoje. 

Remdamasis pasauline praktika, VSD Kovos su terorizmu 

valdybos viršininkas A. Paukštė, apžvelgdamas 

vadinamąsias negatyviosios prevencijos rūšis, pažymi 

kiekvienos jų efektyvumą: 

- Pasirengimo teroro aktams strategija: efektyvumas 

mažas, nes šiuolaikinė visuomenė turi daug potencialių 

taikinių, o jų fizinė apsauga labai brangi; 

- Izoliavimo strategija: politinė, ekonominė ir kultūrinė 

izoliacija lemia dar didesnį skurdą ir atsiribojimą, kurie 

laikytini terorizmą skatinančiomis priežastimis. 

- Žvalgybinė strategija: tai vidutinio efektyvumo strategija; 

jos taikymo atsisakyti negalima vien dėl to, kad ji 

informaciniu požiūriu aptarnauja kitas prevencijos rūšis. 

- Teisėsauginė strategija: ji pakankamai veiksminga, 

kovojant su teroristų infrastruktūra, bet prieš kai kurias teroristų 

taktikas (ypač savižudžių išpuolius) ji neefektyvi. 

- Karinė strategija: analizė rodo, kad ši strategija 

efektyvi, ypač tada, kai teroristai vykdo parengiamuosius 

darbus, tačiau jos poveikis trumpas. Be to, kartais ji gali 

išprovokuoti dar didesnę teroro aktų virtinę. 

A. Paukštės paminėta pozityvioji prevencija (terorizmo 

priežaščių ir jį skatinančių faktorių šalinimas globaliu 

mastu per ilgą laiką, t. y. kova su skurdu, rasizmu, ksenofobija, 

tolerancijos ir supratimo plėtra) poskyrio temos 

kontekste įdomus tik tuo, kad vėl išryškina konfliktą tarp 

„liberalios“ ir „represinės“ pozicijos. Idealu, kai paisoma 

proporcijos principo; bet po kiekvieno žymesnio teroristinio 

išpuolio piliečių ar visuomenės veikėjų iniciatyva 

jėgos struktūros visada gaudavo platesnius įgaliojimus. 

Šis socialinis fenomenas suprantamas. N. Levingstonas 

(Lewingstone) savo darbe „Karas prieš terorizmą“(„The 

War against Terrorism“) cituoja vieną centrinės Amerikos 

verslininką: „Po to, kai tave bandė nužudyti teroristai, tu 

tampi nebeliberalus“. 

Minėtas P. Vilkinsonas apibendrina ypatingų įgaliojimų, 

įskaitant jėgos panaudojimo galimybę, panaudojimo 

principus. Tikriausiai tiek „švelnios“, tiek „griežtos“ pozicijos 

šalininkams jie bus įdomūs. 

- Kad ir kokia stipri būtų krizė, teisę skelbti ir atšaukti 

ypatingąsias priemones turi tik valdžios atstovai; 

- Konstitucijos galiojimas niekada nesustabdomas; 

- Įstatymus leidžiamosios valdžios veikla lieka nepakitusi 

per visą specialiųjų priemonių vykdymo laikotarpį; 

- Specifiniai ypatingi įgaliojimai turi būti suteikiami tik 

fiksuotam laiko tarpui; 

- Ypatingos priemonės privalo būti apibrėžiamos paprastai 

ir nedviprasmiškai, kuo plačiau paskelbiamos, o 

jų vykdymas turi būti be jokių asmeniškumų. 

Kaip matome, toks ar panašus požiūris nevaržo 

būtino jėgos panaudojimo ir kartu veikia kaip savotiškas 

„socialinis saugiklis“. 

Šios taisyklės labiau skirtos didelių krizių atvejams,

kurios Lietuvoje mažai tikėtinos. Bet 

įmanomi kiti terorizmo pasireiškimo 

variantai. Kokių priemonių įgalioti imtis 

mūsų ginkluotų struktūrų atstovai? 

Nors numatoma, kad savo kompetencijos 

ribose kai kurias užduotis 

galima pavesti, pavyzdžiui, Policijos 

departamentui ar Valstybės sienos 

apsaugos tarnybai, tačiau specialiai 

priešteroristinei veiklai ruošiasi du 

padaliniai: VRM pavaldi policijos antiteroristinių 

operacijų rinktinė „Aras“ ir 

KAM Specialiųjų operacijų junginys. 

Toks modelis, kai kovai su terorizmu 

ruošiasi dvi – karinė ir policinė 

struktūros, nedubliuodamos viena 

kitos, yra naudojamas daugelyje 

šalių. Spaudoje jau buvo minimi pagrindiniai 

„karinių“ ir „policinių“ prieš 

terorizmo grėsmę nukreiptų priemonių 

skirtumai (bei panašumai). 

Kalbant apie karinių pajėgų (ne 

tik jų specializuotų karinių vienetų) 

panaudojimą kovai su terorizmu šalies 

viduje, pažymima, kad po įvykių 

JAV, Madride ir Londone dėmesys 

šalies saugumui išaugo. Jam užtikrinti 

pradėta ieškoti rezervų, nes 

esant masinei aukų tikimybei turimų 

„tradicinių“ pajėgumų galėjo nepakakti. 

Todėl klausimas, ar galima panaudoti 

karines pajėgas kovoje prieš 

terorizmo keliamas grėsmes ne tarptautiniu, 

o nacionaliniu mastu, tapo 

aktualija. Kaip teigė KAM Gynybos 

politikos ir planavimo departamento 

skyriaus vedėja G. Statkevičiūtė, 

gynybos ministerijos prisiima dalį 

atsakomybės šioje kovoje. Bet 

netgi su tokiais prielaidų pokyčiais 

visuomenės saugumo užtikrinimas ir 

toliau lieka vidaus reikalų ministerijų 

prerogatyva. Kariškiai paprastai mokomi 

spręsti kitokius uždavinius nei 

užtikrinti efektyvų vidaus saugumą. 

Tai ypač būdinga kalbant apie jėgos 

panaudojimą. Kai įstatymo priežiūros 

pareigūnai yra išmokyti jėgą naudoti 

kaip paskutinę priemonę, kariškiai 

yra mokomi atvirkščiai. Kareiviai nėra 

policijos pareigūnai, ir visada iškyla 

pavojus, kad jėga bus panaudota 

netinkamu būdu. 

Egzistuoja grėsmė, kad ne visų 

šalių kariuomenės yra pasirengusios 

joms tenkančioms naujoms užduotims. 

To priežastis – besikeičianti 

gynybos politika, reorganizacijos. 

Tačiau kariuomenė, kaip organizuota, 

mobili ir gerai aprūpinta jėga, 

„Asimetrinis karas“: prevenciją ir efektyvią kovą su greitai kintančia teroro taktika turi užtikrinti 

vakarietiškomis „aukštosiomis technologijomis“ pagrįsta kelių lygių žvalgybos, informacijos 

apdorojimo ir gynybos sistema. 

atsakydama į naujus iššūkius turi ir 

daug privalumų. Kokiu būdu ji gali 

į juos atsakyti, priklauso nuo šalies 

ir kariuomenės tradicijų ir skirtingo 

kiekvienos šalies supratimo apie 

savo nacionaliniam saugumui kylančių 

grėsmių lygį. Daugelyje šalių 

natūralu, kad kariškiai teikia įvairią 

paramą civilinei valdžiai. Kadangi 

Lietuvoje kovos su terorizmu programinės 

nuostatos dar turi erdvės 

vystytis, o dabartinių įvykių dinamika 

sparti, gali būti, kad kariškiai taip pat 

bus pasitelkti šalies viduje. Kaip – parodys 

ateitis. 

Ir paskutinė pastaba, grąžinanti 

mintį prie pirmojo skyriaus. Kariškiai 

yra daugiau veiksmo žmonės, o ne 

sausi „akademistai“. Bet rengiantis 

galimoms užduotims, reikėtų atkreipti 

dėmesį ir į su terorizmu susijusias 

akademines žinias. Šiaip ar 

taip, keista, kai paklausti apie sąlyčio 

taškus tarp krikščionybės ir islamo, 

kariūnai tvirtina, kad „jokių sąlyčio 

taškų būti negali: musulmonai nori 

išžudyti krikščionis“ (žr.: „Kiekvieną 

pašaukti vardu.“ – „Kardas“, 2005 

m. Nr. 6, p. 39). Gilesnės nei masinės 

žiniasklaidos platinamos žinios 

nepakenkė nė vienam žmogui. 

Kalbant apie karininką, kuriam gali 

tekti vykdyti gal ne antiteroristinę, o 

„tik“ humanitarinę misiją vienoje iš 

islamo šalių, ši taisyklė turėtų būti 

akivaizdi... 

Darius Sutkus 

Rengiant publikaciją, pasinaudota konferencijos 

„Terorizmo grėsmė ir prevencija“, 

organizuotos Valstybinio pilietinio pasipriešinimo 

centro prie KAM ir vykusios 

Lietuvos Karo akademijoje medžiaga. 


37

Irano bomba: 

būti ar nebūti? 

Šešis dešimtmečius virš pasaulio kabo atominio Armagedono grėsmė. 

Jeigu ne Hirosima ir Nagasakis, atrodytų, kad nieko neįvyko. Grėsmė 

taip ir liko grėsme. 

38 


Kuo tik per tą laiką pasaulio negąsdino! Kometomis 

ir asteroidais, ledynmečiu ir pasauliniu tvanu, sovietinėmis 

raketomis ir kinų demografiniu sprogimu. 

Vėliau – Iraku, dabar – Iranu, retkarčiais prisimenama 

neprognozuojama Šiaurės Korėja. Žodžiu, fobijų visada 

užteko. Tad ar verta dabar baimintis kažkokio 

karingųjų persų palikuonio? Verta! Irano bomba – ne 

kosminių „žaliųjų žmogeliukų“ išmonė, ne eilinis politinis 

trileris, o reali grėsmė. Bet ar ji iš tiesų tokia reali? 

Juk iki šiol pavyko išvengti branduolinio karo, tai 

ar verta dabar baimintis, žlugus sovietinei imperijai, 

įvykus permainoms Kinijoje, Rytų Europoje? 

Taip, jėgų santykis (tarp gėrio ir blogio) pasikeitė. 

Tačiau blogis neišnyko, o tik pasikeitė jo įsikūnijimas 

– juo tapo terorizmas, radikalusis islamizmas. Apie jo 

žygį į Vakarus prieš netikėlius nemusulmonus kalbama 

ne tik Nostradamo pranašystėse. Apie tai byloja 

pasaulinių įvykių raida, kur Irakas, Afganistanas ir 

Palestina – tik epizodai. 

„Uran akbar!“ 

Kodėl iki šiol pavyko išvengti branduolinio karo? 

Todėl, kad jis buvo tolygus savižudybei: po veiksmo 

būtų sekęs atoveiksmis. 

Paprastai žmogus bijo mirties. Bent jau stengiasi 

ją kiek galima atitolinti. Būtent šis gyvybės išsaugojimo 

instinktas padėjo ateistui Chruščiovui susitarti 

su kataliku Kenedžiu, kad Kubos krizė neperaugtų į 

trečiąjį pasaulinį karą – niekas nenorėjo mirti… 

Musulmono – šachido – mirtimi neišgąsdinsi. 

Po mirties jo laukia rojus, pulkas nekaltų mergelių 

ir daugybė kitų malonumų. Savižudybė – jo taktika, 

kovos būdas. Strategija užsiima kiti, toli gražu ne 

mirtininkai. 

Alachas musulmonui – didis, visagalis („Alach akbar!“). 

Tačiau kai kam prisodrintas uranas – šventesnis 

nei Koranas. Jiems Bušeras (atominių tyrimų 

centras) turi tapti naujo, radikalaus islamizmo Meka. 

Žodžiu, uran akbar! Tai išpažįsta ir dabartinis Irano 

prezidentas Mahmudas Ahmadinedžanas. Dar neturėdamas 

atominės bombos, jis jau grasina kaimynus 

nušluoti nuo žemės paviršiaus. 

Viešai Ahmadinedžanas bomba negrasina. Jis 

kalba (bent jau kol kas) apie atomines jėgaines, t. 

y. apie taikų atomą, gaminantį elektros energiją. Bet 

„taikus atomas“, esant norui ir reikiamai technologijai, 

gali tapti koviniu atomu, t. y. bomba. 

Vakarai bandė atkalbinėti Iraną: kam jums atominės 

jėgainės, jeigu jūs turite šitiek naftos ir dujų? Apsieina 

juk Saudo Arabija be AE. Tačiau Teheranas 

kaip kaprizingas vaikas trypia kojom: noriu! 

Štai taip ir prasideda politiniai žaidimai, versijos 

ir prognozės. Tarp kitko, Bušero reaktorius ne toks 

jau ir galingas: 400 megavatų, t. y. triskart mažesnis 

už Ignalinos AE. Taigi ne elektra čia svarbiausia, o 

,,žaliava“, produkcija – uranas-235. 

Archimedas buvo atviresnis ir nuosaikesnis: duo- 

Bušero atominis reaktorius iš kosminio palydovo. AP nuotr.

kite man svertą, ir aš pajudinsiu 

duolių skilimo energija ir sukelia 

,,Mažylio“ schema buvo žymiai 

žemę. Ahmadinedžanas puoselė- 

sprogimą. Tačiau, kad sprogimas 

paprastesnė, jai neprireikė net 

ja kitą troškimą: duokite man pri- 

įvyktų, reikalingas tam tikras me- 

lauko (poligono) išbandymų. Ji 

sodrinto urano, ir aš sudrebinsiu 

džiagos kiekis, vadinamas kritine 

suveikė maždaug kaip artilerinis 

pasaulį. Ir atkakliai ieško būdų, 

mase. 

sviedinys patrankos vamzdyje. Vi- 

kaip įgyvendinti savo planus. O 

Dabar atominės (ir termobran- 

sos kitos atominės bombos (įskai- 

kas labai ieško, tas randa. Juolab 

duolinės) bombos veikimo sche- 

tant ir pirmąją sovietinę bombą) 

kada bombos paslaptis – ne to- 

mas ir brėžinius galima rasti fizi- 

buvo sukonstruotos pagal vadi- 

kia jau ir paslaptis, kaip ir urano 

kos vadovėliuose. Ne paslaptis ir 

namąją implozinę („vidinio spro- 

sodrinimo receptai. O jie skirtingi: 

urano-235 bei plutonio-239 kriti- 

gimo“) schemą. 

vienas – branduoliniam kurui, ki- 

nės masės. Didžiausia paslaptis 

Kaip jau minėta, didžiausia ato- 

tas – bombai. 

ir techninė problema – schemos, 

minės (ir termobranduolinės) bom- 

Kaip žinoma, Maskva siūlė Ira- 

brėžiniai ir mechanizmai, suarti- 

bos paslaptis yra ne branduolinis 

nui branduolinį kurą jėgainėms 

nantys (sujungiantys, sulydantys) 

užtaisas, o detonatorius, dviejų 

gaminti Rusijoje. Iranas atsisakė. 

du blokus, kurių bendras svoris 

kritinės masės blokų (pusrutulių) 

Paskelbė, kad gamins pats, savo 

viršija kritinę masę. Jei sujungimo 

sujungimo schema. Implozinia- 

teritorijoje. Jei tikėtume oficialią- 

greitis bus nepakankamas, gran- 

me užtaise (bomboje) pagrindinį 

ja Teherano žiniasklaida, pirmas 

dininė reakcija neįvyks, ir užtaisas 

vaidmenį vaidina ne kritinė masė, 

slenkstis peržengtas – Iranas jau 

taps savotiška ,,atomine petarda“. 

o jos forma, konfigūracija. Dviejų 

turi savo branduolinį kurą. 

Tarp kitko, nuo užtaiso sujungimo 

kritinės masės blokų (pusrutuli- 

Itin svarbi viena detalė. Bran- 

(sąlyčio) greičio priklauso ir kriti- 

nių sferų) sąlyčio greitį padidina 

duolinis kuras, kaip jau minėta, 

nė masė: kuo didesnis greitis, tuo 

detonacinės linzės. Be to, rutulio 

bombai netinka – jį reikia dar pa- 

mažiau reikia medžiagos (urano ar 

centre yra papildomas neutroninis 

pildomai sodrinti. Taigi, įvežus 

plutonio). Pavyzdžiui, pirmosios 

užtaisas, kuris padidina sprogimo 

tokį uraną iš Rusijos (ar kitur), 

atominės bombos ,,Mažylis“, kuri 

galią. Bet tai jau techninės deta- 

reikėtų kelti jo kondiciją. O tai jau 

buvo numesta 1945 m. rugpjūčio 

lės, jos ir sudaro karinę paslaptį, 

papildomos išlaidos. Geriau vis- 

6 d. ant Hirosimos, atominį ,,įda- 

kurią medžioja nebranduolinių ša- 

ką daryti iš karto. Be to, perkant 

rą“ sudarė 64 kg urano-235, tai 

lių, įskaitant Iraną, žvalgybos. 

iš Rusijos branduolinį kurą, vėliau 

prilygo 13 tūkstančių tonų trotilo. 

Sakoma, kad amžinų paslap- 

reikėtų grąžinti jo atliekas. O tai 

Tarp kitko pirmoji atominė bomba 

čių nėra. Anksčiau ar vėliau jos 

Iranui nepriimtina, nes bomboje 

buvo su „viršsvoriu“ – būtų paka- 

iššifruojamos. Tačiau šį procesą 

atliekų nebūna. 

kę ir 50 kg urano-235. Tačiau jeigu 

galima užtęsti arba nukreipti į klai- 

O dabar trumpas ekskursas į 

toks urano rutulys būtų įvilktas į 

dingą pusę. Žvalgyboje tai vadina- 

atominio ginklo istoriją, nes be ši- 

specialų apvalkalą, atspindintį ne- 

ma pakišti ,,dezą“ (dezinformaci- 

to sunku bus įsivaizduoti, supra- 

utronus, koncentruojantį jų srau- 

ją). Be šito nebuvo apsieita ir šiuo 

sti, kur slypi raktelis nuo atominio 

projekto paslapčių. Taigi sugrįžkim 

į 1945 m., kai buvo sukonstruotos 

ir išbandytos pirmosios 

atominės bombos. 

,,Mažylis“, „Storulis“ 

ir kiti 

Atominis sprogimas – tai supergreitas 

neutronų dauginimosi 

procesas, vadinamas grandinine 

reakcija. Sunkiųjų atomų bran- 

tą, tai užtektų ir 15 kg U-235. O 

plutonio-239 pakaktų ir penkių su 

puse kilogramo. Beje, pirmoji atominė 

bomba ,,Mažylis“, numesta 

ant Hirosimos, buvo užtaisyta uranu-235, 

o pirmasis branduolinis 

užtaisas „Gadet“, susprogdintas 

1495 m. liepos 14 poligone Alamogordo, 

ir numesta ant Nagasakio 

atominė bomba ,,Storulis“ 

buvo užtaisyti plutoniu-239. Skirtingi 

ir abiejų bombų detonatoriai. 

atveju. Ši istorija labiau panaši į 

detektyvą. Tačiau manoma, kad 

yra ir tiesos. 

Kaip amerikiečiai bandė 

„sugadinti“ bombą 

Ne taip seniai JAV pasirodė 

knyga „Karo padėtis: slapta ČŽV 

istorija ir Bušo administracija“. 

Jos autorius Džeimsas Raizenas 

aprašo operaciją „Merlin“ – Centrinės 

žvalgybos valdybos (ČŽV) 


39

40 


bandymą pakišti Iranui „dezą“ – klaidingus brėžinius 

ir dokumentaciją su gerai užmaskuotais defektais. 

Šių defektų paieškai ir jų likvidavimui reikėjo sugaišti 

ne vienerius metus. O per tą laiką, kaip byloja viena 

rytietiška patarlė, arba emiras numirs, arba išakas 

(asilas) nugaiš. 

Kad ,,deza“ atrodytų patikimesnė, ją Iranui perdavė 

perverbuotas rusų agentas. Nesiimu tvirtinti, 

pavyko ši operacija ar ne, bet kad tokie metodai žvalgyboje 

naudojami – tai ne naujiena, tai faktas. Ši 

operacija (jei ji iš tikrųjų buvo) turėjo dvigubą tikslą: 

užvilkinti atominio ginklo gamybą ir pasėti nepasitikėjimą 

rusų specialistais. (Knygoje rusų agentas 

sužaidė dvigubą žaidimą: bandė apgauti ČŽV ir už 

didelį atlyginimą padėti Iranui ištaisyti defektus). Jeigu 

iš tikrųjų, kaip teigia knygos autorius, ši operacija 

vyko 2000 metais, o Iranas bombos kol kas neturi, 

gal amerikiečiams ir pavyko pakišti ,,brokuotą“ 

bombą. 

Kas ekipuos Bušero atomą? 

Maskva dievagojasi, kad Iranui ji padės gaminti 

tik branduolinį kurą atominėms jėgainėms. Tačiau 

kur garantija, kad šis taikus atomas nebus ekipuotas 

ir panaudotas kariniams tikslams? Šito ir bijo ne 

musulmonų pasaulis. 

Tačiau pelno troškimas kartais didesnis už baimę. 

Rusijai prekyba su Iranu kasmet teikia 2 milijardus 

dolerių. Vien Bušero atominiame centre Maskva jau 

uždirbo milijardą. O tokių jėgainių Iranas planuoja 

pastatyti ne mažiau kaip 20. Karas, žinoma, sužlugdytų 

visą prekybą, visas investicijas ir rinką. Ką jau 

kalbėti apie destabilizaciją Centrinėje Azijoje, buvusiose 

sovietų respublikose, kurios vis dar tebelaikomos 

,,minkštąja Rusijos papilve“. Taigi Rusijai irgi 

tenka gerai susimąstyti prieš išleidžiant atominį džiną 

iš po Bušero reaktoriaus kupolo. Juolab kad šis džinas 

– ne pasakos personažas, jis gali „priperėti“ visą 

legioną mirtininkų – šachidų, su kuriais nei tartis, nei 

derėtis neįmanoma. 

Vytautas Kulpinskas 

Kada prasidėjo 

Klausimas atrodo elementarus ir į jį teisingai atsakytų 

beveik kiekvienas: 1941 metų birželio 22 dieną. Klausimas 

tampa sudėtingesnis, kai pabandai patikslinti vokiečių 

puolimo pradžios laiką. Pabandykime atsakyti į 

šį klausimą. 

Vokiečių generolai H. Guderianas, E. Manšteinas, 

H. Hotas, E. Rausas ir kiti savo atsiminimuose rašė, 

kad puolimas prasidėjo apie trečią valandą ryto. Be abejo, 

jie turėjo mintyje Berlyno laiką. 

Jei žinotume skirtumą tarp Maskvos ir Berlyno laiko, 

galėtume nustatyti puolimo pradžios laiką Maskvos laiku. 

Atrodo, kad į šį klausimą atsakyti lengva. Kaip pavyzdį 

galima pateikti citatą iš tuometinio Sovietų Sąjungos 

pasiuntinio Berlyne V. Dekanozovo vertėjo V. Berežkovo 

atsiminimų knygos „Diplomatinės istorijos puslapiai“: 

„Netikėtai trečią valandą nakties, arba penktą valandą 

ryto Maskvos laiku (buvo jau sekmadienis, birželio 22), 

suskambėjo telefonas“. 

Patvirtinimą apie dviejų valandų skirtumą randame 

ir J. Urbšio knygoje „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 

metais“. Štai ką rašė buvęs Lietuvos Respublikos užsienio 

reikalų ministras apie SSRS ultimatumo įteikimą 

1940 m. birželio 14 d.: „Anuomet Lietuvoje galiojo Vakarų 

Europos laikas, kuris dviem valandom atsilieka nuo 

maskviškio.“ 

Jei puolimas prasidėjo trečią valandą Berlyno laiku, 

o laiko skirtumas yra dvi valandos, tai reiktų manyti, kad 

Maskvoje tuo metu buvo penkta valanda ryto. Tačiau 

sovietiniuose karo pradžios dokumentuose tvirtinama, 

kad vokiečių puolimas prasidėjo ketvirtą valandą ryto. 

Sugrįžkime į vėlų 1940 m. birželio 14 vakarą 

Maskvoje. Lietuvos pareigūnai iškviečiami į Kremlių ir 

jiems įteikiamas ultimatumas. Dabar neanalizuosime šio 

svarbaus dokumento turinio, o pabandysime atsakyti 

į klausimą – kelintą valandą tai įvyko. Remiantis dokumentais 

tai padaryti nėra labai sudėtinga. Laikraštyje 

„Rytinis LIETUVOS AIDAS“ 1940 m. birželio 16 d. numeryje 

rašoma, kad „Šių metų birželio 14 d. 23 val. (mūsų 

laiku) Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos 

pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras Molotov įteikė

SSRS ir Vokietijos karas? 

Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. 

Urbšiui Maskvoje ultimatumą“. 

Taigi ultimatumas buvo įteiktas 

23 val. Lietuvos laiku. O kiek valandų 

tuo metu buvo Maskvoje? 

Atsakyti į šį klausimą galėtų padėti 

sovietų užfiksuotas V. Molotovo ir 

J. Urbšio pokalbo laikas – 23 val. 

50 min. 

Galima daryti pirmą išvadą – buvęs 

Lietuvos užsienio reikalų ministras 

savo atsiminimų knygoje klydo 

– dokumentai rodo, kad 1940 m. birželio 

14 d. skirtumas tarp Maskvos ir 

kurios Europos valstybės nuo 1940 

laiku? Šį faktą sužinome iš susisieki- 

Lietuvos laiko buvo viena valanda. 

metų pavasario įsiveda vasaros lai- 

mo ministro 1940 m. rugpjūčio 6 d. 

Bet tokiu atveju gali kilti abejonių ir 

ką. Taip pat iš šio rašto galima su- 

rašto: „Ministrų Taryba š. m. rugpjū- 

dėl to, kad Lietuvos laikas sutapo su 

prasti, kad ir Lietuva ruošiasi pasukti 

čio mėn. 5 d. nutarė nuo rugpjūčio 

Vakarų Europos laiku. Ir vėl abejo- 

laikrodžius viena valanda pirmyn. Ir 

7 d. pavaryti laikrodį viena valanda 

nę pavyko išsklaidyti dokumentais. 

iš tikrųjų apie tai rašoma susisie- 

pirmyn“. 

Šį kartą tai nuo 1940 m. birželio 16 

kimo ministro 1940 m. kovo 26 d. 

Taigi Lietuvoje nuo 1940 m. rug- 

d. turėję įsigalioti Lietuvos keleivi- 

rašte teisingumo, vidaus reikalų, 

pjūčio 7 d. įsigaliojo Maskvos laikas, 

nių traukinių tvarkaraščiai, kuriuos 

užsienio reikalų, švietimo ir finansų 

nuo Berlyno laiko jis skyrėsi viena 

surasti maloniai padėjo Geležinke- 

ministrams, kuriame nurodoma va- 

valanda. Toks laiko skirtumas buvo 

lininkų muziejaus darbuotojos. Ne- 

saros laiko įvedimo 1940 m. balan- 

ir karo išvakarėse, nes Vokietijoje 

didelė tvarkaraščio analizė leidžia 

džio 1 d. tvarka. 

1940-aisiais įvestas vasaros laikas 

patvirtinti pirmiau padarytą išvadą 

Tampa aišku, kodėl J. Urbšys 

buvo atšauktas tik 1942 m. lapkri- 

– 1940 m. vasarą skirtumas tarp 

kalba apie dviejų valandų skirtumą, 

čio 2 d. 

Maskvos ir Lietuvos laiko buvo vie- 

tačiau dokumentai rodo tik vienos 

Ir paskutinė detalė. Visuose at- 

na valanda. Labiausiai nustebino 

valandos laiko skirtumą. Atsakymas 

siminimuose teigiama, kad puoli- 

tvarkaraščiuose rasta viena frazė 

– Lietuvos vasaros laikas. Iš kur 

Lietuvoje 1940 m. atsirado „vasaros 

laikas“? 

Problemą išspręsti padėjo gana 

netikėtai gauti dokumentai. Pirmas 

jų Pašto valdybos techniko tarnybos 

sekretoriaus 1940 m. kovo 20 d. 

raštas Nr. T II 3800 Susisiekimo ministerijos 

kanceliarijos viršininkui. 

Šiame rašte informuojama, kad kai 

paprastas. Iki 1940 m. balandžio 

1 d. laiko skirtumas buvo būtent 

dvi valandos, ir tai užsifiksavo atmintyje. 

Ultimatumo priėmimo metu 

jau galiojo vasaros laikas, bet nuo 

jo įvedimo buvo praėję labai mažai 

laiko, ir ministro atmintis šio fakto 

tikriausiai neišsaugojo. 

Liko atsakyti į paskutinį klausimą: 

o kada laikas „išvaduotoje“ Lietuvoje 

buvo sulygintas su Maskvos 

mas prasidėjo švintant, saulei dar 

nepatekėjus. 1941 m. lietuviškame 

kalendoriuje nurodoma, kad tą dieną 

saulė turėjo tekėti 4 val. 46 min. 

Todėl darome išvadą, kad 1941 m. 

birželio 22 d. 4 val. ryto Lietuvoje 

galiojusiu Maskvos laiku buvo pradėję 

švisti. Berlyne tuo metu buvo 

trys valandos ryto. Operacija „Barbarosa“ 

prasidėjo… 

Arvydas Žardinskas 


41

Ramovė ar klubas? 

Kuriama nauja organizacija – Lietuvos kariuomenės karininkų klubas (LKK). Jo 

teisinė forma – asociacija. LKK statute įrašyta, kad „ jo tikslai yra puoselėti garbingas 

praeities ir dabarties Lietuvos kariuomenės karininkų tradicijas, stiprinti tarp karininkų 

bendradarbiavimą ir pasitikėjimą, taip pat – garbės, orumo, atsakomybės jausmus, 

ugdyti karininkų moralines vertybes, pavyzdingą elgesį ir kultūrą, tobulinti jų žinias 

ir įgūdžius karybos srityje, formuoti sąmoningą karininkų bendruomenę. LKK statute 

taip pat nurodoma, kad „veikusios iki 1940 m. Lietuvos karininkų ramovės nariai jų 

pačių pageidavimu lieka klubo nariais. Jie atleidžiami nuo stojamojo mokesčio“. 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kuriamos naujos Lietuvos karininkų organizacijos 

statutas ir jos veiklos perspektyvos kelia ir prieštaringų vertinimų. 

MPB „Geležinis Vilkas“ brigados vado padėjėjas 

mjr. Renatas Spėčius, kuriam kartu su kitais iniciatyvinės 

grupės nariais buvo pavesta parengti LKK 

statutą, keletą mėnesių dėl šio dokumento tarėsi ir 

konsultavosi su Vilniaus ir kitų įgulų įvairaus rango 

karininkais. Taip pat susipažino su jau veikiančiais 

šiuo metu kai kurių dalinių karininkų klubais, Nepriklausomos 

Lietuvos karininkų-ramovėnų veikla, užsienio 

kolegų patirtimi. 

Ne vieną šimtmetį veikia karininkų klubai Danijos 

kariuomenėje. Ypač populiarūs šioje karalystėje iškilmingi 

karininkų pietūs, rengiami švenčių dienomis 

ar pagerbiant įžymius karo vadus, veteranus. Jų metu 

laikomasi ne vieną šimtmetį puoselėjamų tradicijų 

ir apeigų. Neretai karininkų pietums baigiantis prasiveria 

salės durys, pro kurias įžengia senovinėmis 

uniformomis vilkintys būgnininkai ir fleitininkai. Jie 

groja karinį maršą, kuris senais laikais turėjo ypatingą 

paskirtį. 

Kaip visose kariuomenėse, taip ir Danijos, švenčių 

dienomis kariai būdavo išleidžiami į miestą. Kad 

atėjus nustatytam laikui niekas nepamirštų, jog reikia 

grįžti į savo dalinį, per miestą grodami šį maršą žygiuodavo 

būgnininkai ir fleitininkai, primindami kiek- 

DISKUSIJOS 

Gedimino štabo bataliono karininkų klubo nariai. Pirmas iš kairės – bataliono vadas plk. ltn. V. Eidukas. 

42

vienam apie jo pareigą. 

1928 m. Kaune surengtame 

vasario 16-osios minėjime Lietuvos 

karininkų ramovės valdybos 

vicepirmininkas gen. št. plk. Vladas 

Skorupskis taip pat reiškė 

susirūpinimą dėl to, „kad kariuomenėje 

būtų skiepijamos kilnios 

lietuviškos tradicijos“. Kaip rašoma 

tų pačių metų „Kardo“ žurnalo 

Nr. 7(103), vienas iš šios ramovės 

įkūrėjų gen. ltn. Vladas Nagius Nagevičius 

per karininkų suvažiavimą 

kalbėjo apie tai, kaip svarbu ugdyti 

vado patriotiškumą, „tautinę dvasią 

ir karines tradicijas“ Jo teigimu, 

labai gerai vertintini ramovėje rengiami 

literatūriniai vakarai, „kurių 

metu tenka pasiklausyti geriausių 

Lietuvos poetų, išgirsti geros muzikos“. 

Nepriklausomoje Lietuvoje 

baigusieji karo mokyklą kartu 

tapdavo ramovėnais – karininkų 

organizacijos nariais. Didžiąją ramovės 

biudžeto dalį sudarydavo 

kiekvieno ramovėno mokamas 

nario mokestis. 1928 m. tai sudarė 

1 proc. nuo atlyginimo. Iš viso 

tais metais nario mokesčio buvo 

surinkta 72,6 tūkst. Lt. Kadangi 

vyresniųjų ir jaunesniųjų karininkų 

įnašai į ramovės kasą būdavo 

skirtingi, įvairiais laikotarpiais dėl 

to kildavo diskusijų ir svarstymų. 

1935 metais „Kardo“ Nr. 5 mjr. 

S. Narušis, pavyzdžiui, siūlė keisti 

nario mokesčio mokėjimo tvarką. 

Kadangi visi karininkai turi vienodas 

galimybes naudotis ramovės 

teikiamomis paslaugomis, ir nario 

mokesčio mokėjimas, jo nuomone, 

„turi būti pertvarkytas kitokiais 

pamatais: aš siūlyčiau, kad kiekvienas 

karininkas ramovės reikalams 

turi įmokėti, sakysime, 1000 

litų. Kai ši suma bus sumokėta 

išlaikymai iš jo algos turėtų būti 

MPB „Geležinis Vilkas“ brigados karininkų klube švenčiamas vado plk. ltn. D. Užkuraičio 

(dešinėje) gimtadienis. Sveikina brigados štabo viršininkas plk. ltn. V. Tamošaitis. 

sustabdyti. Tuo būdu kiekvieno 

karininko būtų lygiai prisidėta prie 

ramovės reikalų ir išlaikytas lygybės 

principas“. 

1937 m. pradžioje Kaune buvo 

iškilmingai atidaryti naujieji Lietuvos 

karininkų ramovės rūmai. 

Didžioji jų statybos ir įrengimo išlaidų 

dalis buvo padengta pačių 

karininkų – iš ramovėnų nario mokesčio. 

Dar 1924 m. dabartinės lietuvių 

kalbos puoselėtojas ir normintojas 

Jonas Jablonskis rašė, kad „Lietuvos 

karininkai, einą didžias savo 

darbo pareigas, sudaro vieną tvirtą 

dvasios šeimą“. Jis ir pasiūlė: 

„Tą iki šiol „klubu“ vadintą karininkų 

branduolį vadinti „Lietuvos 

Karininkų Ramove“. 

Matyt, nesuklysime teigdami, 

kad šiandien sąvoka „karininkų ramovė“ 

daug kam asocijuojasi tik 

su vietovės, pastato – rūmų ar namo 

pavadinimu. Mjr. R. Spėčiaus 

nuomone, ir viena iš LKK kūrimo 

priežasčių buvo ta, kad dabartinės 

karininkų ramovės nėra tos 

žinybos, kurios turėtų jungti batalionuose 

ir kitose KAS struktūrose 

veikiančius karininkų klubus. Be 

to, joms šiuo metu tenka kita ne 

mažiau svarbi funkcija – viešųjų ryšių 

tarp kariuomenės ir visuomenės 

stiprinimas. Neskaitant oficialių 

renginių – valstybinių švenčių, 

minėjimų, daugelis karininkų, ypač 

jaunesniųjų, ramovėse gana reti 

svečiai. Gerai žinomas visuomenei 

Vilniaus įgulos karininkų ramovės 

vyrų choras „Aidas“, kuriame dainuoja 

atsargos ir dimisijos karininkai, 

tačiau dauguma pasirodančių 

scenoje ir sėdinčių žiūrovų salėje 

– civiliai. Tiesa, tarp pastarųjų nemaža 

ir garbių veteranų – atsargos 

ir dimisijos karininkų, buvusių ir 

dabartinių šaulių, partizanų. 

Šia proga prisimintinas ir Lietuvos 

karo akademijos choro vadovo 

Vytauto Versecko pastebėjimas 

dėl to, kad, be jo vadovaujamo 

„Kariūno“ Vilniuje, nėra daugiau 

nė vieno jaunų vyrų choro. (Austrijoje, 

pavyzdžiui, kiekviename 

mieste, kur įsikūrusios įgulos, jo 

teigimu, visuomenei įprasti ir vyresnio 

amžiaus, ir jaunesniųjų karininkų 

chorų ir ansamblių koncertai). 

Mjr. Remigijus Jukna pritaria 

Lietuvos karininkų klubo sukūrimo 

iniciatyvai ir teigia, kad jo vadovaujamos 

Vilniaus ramovės durys 

šio klubo nariams bus visada 

atvertos. Kauno karininkų ramovė 


43

DISKUSIJOS 

po keletą metų trukusios dviejų aukštų restauracijos 

traukia žvilgsnį atgimusiomis menėmis ir į jas sugrįžusiais 

kunigaikščių portretais. Netrūksta čia ir įvairių 

renginių. Jos viršininkas mjr. Gediminas Reutas nėra 

įsitikinęs, kad buvo būtina steigti Lietuvos karininkų 

klubą: „Sakyčiau, kad kalbą reikėtų pradėti ne nuo 

ramovių ar klubų, o nuo karininkų, kurie pagal tradiciją 

ir turėtų būti tikrieji ramovėnai. Pirmosios Lietuvos 

Respublikos metais buvo padėti tvirti karininkų ramovės 

pagrindai. Nors praėjęs laikas daug ką pakeitė ir 

privalome tobulinti bei taisyti tą palikimą, kurį gavome 

iš pirmųjų ramovėnų, bet neturėtume jo naikinti – tai 

pamatai, kurie remiasi į Lietuvos istoriją, siekiančią 

kunigaikščių laikus... 

Ar imsime kopijuoti užsienio karininkų klubų veiklą, 

ar iš tiesų pasitikėsime ne kartą gyvenimo patikrintomis 

savomis tradicijomis. Juk mes tuo ir įdomūs 

tiems patiems užsieniečiams, kad esame saviti – ne 

tokie, kaip vokiečiai, prancūzai ar danai. Pas mus atvykę 

iš Vakarų kolegos karininkai stebisi tuo, ką savo 

metu buvo nuveikę Lietuvos ramovėnai“. 

Netenka abejoti, jog ir šiandien karininko profesija 

nesulyginama su jokia kita, pavyzdžiui, inžinieriaus, 

pedagogo ar mediko. Tai profesija, dėl kurios tenka 

atsisakyti ir kai kurių piliečio teisių, kitaip tariant, tai 

– tarnyba, gyvenimo būdas. 

Tačiau MPB „Geležinis Vilkas“ brigados štabo viršininkas 

plk. ltn. V. Tamošaitis neįžvelgia pavojaus, 

kad šio klubo ir Kauno ar kitos karininkų ramovės interesai 

galėtų susikirsti: „Mes manome, kad karininkų 

klubas turės ramovėms daug ką pasiūlyti ir jos mums 

atsilygins tuo pačiu“. Karininkų klubo statute, beje, 

numatyta, jog Lietuvos teritorijoje gali būti steigiamos 

šios asociacijos atstovybės arba filialai, kurių nariams 

suteikiama teisė išsirinkti filialo vadovybę ir turėti savo 

nuostatus. LKK ir turėtų tapti grandimi, jungiančia 

visos respublikos karininkų klubus ir jų filialus. 

Šiuo metu vieno ar kito bataliono karininkų klubai 

savų tradicijų gausa pasigirti negali. Teko kalbėtis 

su Gedimino štabo bataliono klubo, įkurto prieš ketverius 

metus, prezidentu ltn. Vaidu Černiku. Gediminėnų 

klubo tikslas – suvienyti vienminčius laisvalaikio 

metu. Populiarios klubo narių išvykos su šeimomis, 

ekskursijos. Neseniai Latvijoje aplankytas atrakcionų 

parkas, šių metų Užgavėnės švęstos Rumšiškėse – 

muziejuje. Penktadieniais įvairiomis progomis rengiami 

iškilmingi karininkų pietūs – palydint išvykstančius 

į naują tarnybos vietą, minint kieno nors gimtadienį 

ar kitomis progomis. Kiekvieną mėnesį renkamas 

nario mokestis – po 10 Lt iš kiekvieno klubo nario. 

Turėdami savo kasą, bataliono karininkai skiria lėšų 

kultūriniams renginiams, klubo atributikai sukurti, beglobiams 

vaikams paremti. 

Plk. ltn. V. Tamošaitis pripažįsta, jog šiuo metu 

daugelis karininkų tarpusavyje bendrauja tik tarnyboje, 

kuomet veikiama pagal nustatytų pareigybių ir 

statutų reikalavimus: „Pritrūkstame laiko dvasiniam 

tobulėjimui, neturime kada pasidomėti karininko šeimos 

problemomis. Imkime, pavyzdžiui, karininkų rotaciją. 

Dėl jos daugiausia rūpesčių paprastai kyla ne 

mums patiems, o mūsų šeimoms. Tikimės, kad ir šiais 

atvejais mūsų asociacija galės daug kam padėti. Be 

to, ir misijose karininkui bus daug ramiau, žinant, kad 

Lietuvoje yra organizacija, į kurią jo šeima ar tėvai gali 

kreiptis, turėdami rimtesnių problemų. Visas veiklos 

kryptis iš anksto numatyti sunku – gal ir į Lietuvos 

ramovėnų tradicijas reikia labiau įsigilinti. Bet klubo 

statutas nėra dogma – esant būtinybei, jį galėsime 

keisti: esminis mūsų veiklos kriterijus – atsiliepti į 

svarbiausius šios dienos karininkų poreikius“. 

O koks statusas ir pavadinimas tinkamesnis Lietuvos 

karininkų asociacijai, šiandien niekas kitas, be 

pačių karininkų, nuspręsti negali. 

Paminėtinas 1924 m. balandžio 30 d. paskelbtas 

krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. 56, kurį be ministro 

Balio Sližio, pasirašė kariuomenės vadas gen. 

Silvestras Žukauskas ir l. e. p. Vyriausiojo štabo viršininkas 

plk. ltn. Jonas Gricius. Įsakyme nurodoma, 

jog būtent karininkų klubo seniūnų tarybos prašymu 

„tą mūsų šeimos branduolį vadinti toliau „Lietuvos 

Karininkų Ramove“. Ko tikimasi iš šios institucijos, 

nusakoma to paties įsakymo preambulėje: „Tame 

savo branduolyje karininkams turi būti malonu, jauku; 

čia mes, kovos ir darbo draugai, turim visuomet 

rasti ir savo poilsio, ramybės vietą, kurioje galime ir 

turime tvirtėti, augti... tame savo poilsio ir pramogos 

branduolyje mes turime ir auklėti save palengva – eiti 

vis geryn tolesnei Lietuvos ateičiai“. 

Kęstutis Starinskas 

Vrš. Valentinas Šlepiko nuotr. 

44

Europos Parlamente paminėtos 

65-osios sovietinių trėmimų pradžios 

Baltijos valstybėse metinės 

Nuoširdžiausi linkėjimai 

LAKS nariams jubiliatams: 

Birželio 6 d. Europos Parlamento 

narys Vytautas Landsbergis kartu 

su Lietuvos gyventojų genocido 

ir rezistencijos centru Europos 

Parlamente surengė parodą 65- 

osioms pirmųjų didžiųjų sovietinių 

trėmimų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 

metinėms paminėti. Lietuvos 

atstovas pabrėžė, kad Europos susivienijimas 

atneša ir istorijos suvienijimą. 

„Ši paroda ir yra surengta tam, 

kad visa Europa žinotų visą savo 

istoriją. Nė viena kita Europos 

Sąjungos valstybė nepatyrė tokio 

nacionalinio masto smūgio kaip 

Lietuva, Latvija ir Estija, kurias tai 

ištiko prieš 65 metus. Dešimtys 

tūkstančių eilinių piliečių sovietų 

neseniai okupuotose šalyse buvo 

išplėšti naktį iš namų ištisomis šeimomis 

– su seneliais ir kūdikiais, 

ir išgabenti iš mylimų tėvynių į tolimiausias 

ir priešiškas vietoves 

okupuojančioje šalyje, kad patirtų 

vergystę, išsekinimą, mirtį“, – per 

parodos atidarymą sakė V. Landsbergis. 

Pristatydama Lietuvos gyventojų 

genocido ir rezistencijos tyrimų 

centro parengtą parodą generalinė 

direktorė Dalia Kuodytė pastebėjo, 

kad čia yra daugybė informacijos, 

dokumentų, deportacijų vykdytojų 

nuotraukų. Galima rasti statistinių 

duomenų, žemėlapių. 

„Tačiau šioje parodoje svarbiausia 

yra žmonių, kurie buvo be 

kaltės nubausti, akys. Akys, kurios 

žvelgia pro sudužusį stiklą. Šie 

žmonės turi teisę būti čia, Europos 

Parlamente, nes jie yra Europos istorijos 

dalis“, – sakė D. Kuodytė. 

Parodoje be istorinių duomenų 

apie masines sovietų represijas taip 

pat eksponuotos į Sibirą ištremtų ir 

negrįžusių Lietuvos žmonių bei jų 

šeimų nuotraukos. 

Parodos įžangoje V. Landsbergis 

taip pat pabrėžė, kad 1996 m. 

sausio 25 d. Rusijos priėmimo į Europos 

Tarybą dokumentas apėmė 

ir straipsnį su aiškiu Rusijos įsipareigojimu 

padėti asmenims, anksčiau 

ištremtiems iš okupuotų Baltijos 

šalių, ir jų palikuonims grįžti į 

tėvynę pagal specialiai sudarytas 

repatriacijos ir kompensacijos programas. 

Tą patį reikalavimą Rusijai 

praėjusiais metais Europos Tarybos 

Parlamentinė Asamblėja pakartojo 

naujame dokumente. 

„Asamblėja buvo sąžininga, bet 

Rusija – ne. Nė cento, jokių programų, 

jokio atsiprašymo, tačiau neįvykdyti 

įsipareigojimai (taip pat kiti) 

nesutrukdys Rusijai pirmininkauti 

Europos Tarybai kaip tik dabar“, 

– rašė Europos Parlamento narys. 

Savo kalboje jis prisiminė, kad 

pirmosios tremtys buvo tik pradžia. 

„Kai sovietai grįžo reokupuodami 

Lietuvą po nacių Vokietijos okupacijos, 

masiniai trėmimai ir teroras, 

artimi nakinimui – genocidui, buvo 

tęsiami“, – sakė V. Landsbergis. 

Šiandien Europa, mažų mažiausiai 

– Europos Parlamentas, mini 

tų nusikaltimų aukas“, – pažymėjo 

Lietuvos atstovas ir pakvietė visus 

dalyvauti konferencijoje „Suvienytoji 

istorija“, kuri įvyko birželio 8 d. 

Živilė Didžgalvienė 

LAKS VILNIAUS 

APSKRITIES SKYRIUS: 

Dm. plk. ltn. Algiui 

BALAIŠIUI 

gegužės 27 d. suėjo 70. 

Dm. plk. ltn. Antanui 

GASPARUI 

birželio 14 d. suėjo 75. 

Dm. plk. ltn. Juozui 

KRUOPIUI 


Ats. mjr. Gintautui RAMONUI 


LAKS KAUNO APSKRITIES 

SKYRIUS: 

Dm. kpt. Vladui 

DAMBRAUSKUI 


LAKS KLAIPĖDOS 

APSKRITIES SKYRIUS: 

Vyr. ltn. Danieliui ŽUTAUTUI 


KARDO redakcija sveikina 

žurnalo bičiulį Joną 

PRAKAPĄ 

85-erių jubiliejaus proga 

ir siunčia nuoširdžiausius 

linkėjimus. 


45

Lietuvos karininkija 

emigracijoje 

Tęsinys. Pradžia 2005 m. „Karde“ Nr. 6. 

XX amžius – ideologinių judėjimų, pasaulinių karų ir kitų permainų metas, smarkiai 

pakeitęs šio amžiaus visuomenę. 1945-ieji metai, Antrojo pasaulinio karo pabaigos data, 

istorikų dažnai traktuojami kaip skiriamoji riba, pradėjusi naują etapą ne tik Europos, bet 

ir viso pasaulio istorijoje. W. Laqueur’o teigimu, 1945 m. Europai grėsė krizė ir buvo kilęs 

realus pavojus žemyno išlikimui. Slenkstis, ant kurio ji atsidūrė, buvo peržengtas tik XX a. 

paskutiniaisiais dešimtmečiais, žlugus komunistiniams režimams Rytų Europoje. 

46 

LIETUVOS KARIUOMENĖS ISTORIJA 

Pasaulyje vykstantys procesai prieš ir po Antrojo 

pasaulinio karo tiesiogiai palietė ir 1918 m. susikūrusią 

nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nepavydėtina 

geopolitinė šalies padėtis suponavo didžiųjų Europos 

valstybių, sergančių fašistinėmis, nacionalistinėmis 

karštinėmis, tarpusavio kovą dėl įtakos sferų, į kurią 

buvo įtraukta ir neutralumą deklaruojanti Lietuvos valstybė. 

Sovietinės Rusijos okupacija nubraukė viską, ką 

Lietuva iki tol buvo pasiekusi, privertė pasiprašyti būti 

priimtai į sovietinių respublikų ratą ir eiti „šviesaus (komunistinio) 

rytojaus“ link. 

Tokį kelią „pasirinko“ tie, kurie pasiliko Lietuvoje, 

visiškai kitoks likimas ištiko tuos, kurie nutarė bėgti 

nuo artėjančio sovietinio teroro. Šioje vietoje išsiskiria 

suskaldytos lietuvių tautos kelias ir verčia mus kalbėti 

apie kitokią emigravusiųjų lietuvių patirtį, jų veiklą išeivijoje. 

Po antrosios sovietinės okupacijos vykusi lietuvių 

emigracija išsiskiria savo gausumu, visuotinumu. Tikslus 

emigravusiųjų skaičius nežinomas, bet istoriografijoje 

dažnai rasime nuorodas į 60 tūkst. Tas faktas, 

jog didžiąją dalį emigravusiųjų sudarė inteligentija, 

paaiškina ir šios bangos išskirtinį, fenomenalų kultūrinės 

ir literatūrinės veiklos palikimą. Skyrėsi ir emigrantus 

priėmusios šalys: pirmiausia lietuviai traukėsi į 

Vokietiją, vėliau į JAV, Kanadą, Pietų Amerikos šalis, 

Australiją, Angliją. Panašus likimas ištiko ir kitus Europos 

valstybių piliečius – latvius, estus, ukrainiečius, 

rumunus. Jie visi atsidūrė vadinamosiose Displaced 

Persons (toliau – DP) stovyklose Vokietijoje, padalytoje 

į sąjungininkų zonas – amerikiečių, anglų, prancūzų. 

Čia, šiose pabėgėlių stovyklose, prasidėjo ir baigėsi 

pirmasis emigracijos veiksmas, nubloškęs emigrantus 

į kitus kraštus, žemynus. 

Karininkijos, tarpukario Lietuvoje buvusios bene 

vienos įtakingiausių visuomenės grupių, vaidmuo 

emigracijoje keitėsi, jis buvo suformuotas tarptautinių 

įvykių ir susiklosčiusios pokario situacijos. 

Šios svarbios tarpukario socialinės grupės raida 

krypsta keliomis kryptimis, kuri vieniems pasibaigia 

emigracija, kitiems – kalėjimais, Sibiru, tarnavimu 

okupantams Lietuvoje, partizanine kova. Dr. Vytautas 

Jasulaitis teigė, kad „Lietuvos okupacija sunaikino 

profesionalią, intelektualią, žmogiškųjų vertybių ir 

patriotizmo dvasioje išugdytą Lietuvos kariuomenę“. 

Kartu mes galime fiksuoti ir įvairių karinių patriotinių 

organizacijų kūrimąsi, kurios sudarė antisovietinį 

Lietuvos pogrindį. Lietuvos partizanų gretose matome 

nemažą dalį ir nepriklausomos Lietuvos karininkų, 

tarpukario karininkijos veiklos tęsėjų, neleidusių 

sunykti Lietuvos kariuomenei kaip institucijai. „Kas 

vadovaus tautai, jei visi pasitrauks iš Lietuvos į Vakarus?“ 

– kėlė retorinį klausimą tie, kurie pasitraukė į 

pogrindį, išėjo į miškus. Šių žmonių likimai susilaukė 

ir susilaukia vis daugiau tyrinėjimų. Karininkija emigracijoje 

„taip pat stengėsi organizuoti antisovietinį 

sąjūdį“, bet sąlygos, neleidusios griebtis ginklo, suponavo 

kitus kovos kelius. 

Karininkija „antrajame 

emigracijos veiksme“ 

Istoriografijoje trečioji Lietuvos emigracijos banga 

dažnai tiesiog vadinama DP emigracijos banga, 

iš šios sąvokos išbraukiant itin svarbų „antrąjį emigracijos 

veiksmą“ , kuris didžiąją Lietuvos diasporos 

dalį išblaškė po kitas šalis, žemynus ieškoti antrosios 

tėvynės. DP stovyklose pabėgėliai dar tikėjo artėjančio 

karo tarp JAV ir SSRS realumu ir neabejojo, kad 

šis karas suteiks galimybę jiems kovoti dėl savo tėvy-

nės ir atgauti prarastą valstybingumą. 

Tokio tikėjimo pilni DP stovyklų 

laikraščiai („Mintis“, „Aidai“ ir kiti 

– G. K.), atsiminimai ir kita literatūra. 

Jau po kelerių metų, 1946 m., įsteigus 

IRO, kuri rūpinosi tolesne DP 

emigracija, situacija pasikeitė ir „išvietintieji“ 

suvokė, jog nebegalima 

grįžčioti atgal, tėvynė nepasiekiama 

ir nebesugrąžinama. „Didžiausias 

mūsų nusivylimas – tai karo galas 

– taika“, – teigė karininkai. Šis skaudus 

bejėgiškumo suvokimas vertė 

rūpintis savo ateitimi, todėl visa DP 

stovyklose pradėta veikla nutrūko. 

Spauda pradėjo kalbėti apie emigracijos 

klausimus, problemas, pirmųjų 

išvažiavusiųjų patirtį, priimančių 

valstybių požiūrį į atvykstančiuosius, 

įsikūrimo sunkumus. 

Karininkija, rinkdamasi tolesnės 

emigracijos šalis, neišsiskyrė 

iš bendro lietuvių emigrantų 

konteksto. Didžioji jų dalis rinkosi 

JAV, kai kurie Kanadą, Australiją, 

Didžiąją Britaniją, tik nedidelė dalis 

liko Europos žemyne. Lengvatų 

emigruojant turėjo DP stovyklų sargybų 

kuopininkai, kartais ir autoritetingoji 

karinė vadovybė (div. gen. 

S. Raštikis mini Amerikos išeivius, 

kurie jam suteikė pagalbą tik dėl jo 

tarpukario Lietuvoje eitų pareigų, 

autoriteto. Div. brg. gen. V. Nagiui- 

Nagevičiui taip pat pasisekė: „Mudu 

su Vladu (pasakoja generolo žmona 

– G. K.) giminių Amerikoje neturėjom, 

bet ten buvo žmonių, kurie gerai 

žinojo gen. V. Nagevičiaus vardą 

ir jo veiklą Lietuvoje. Jie mudviem 

ir padėjo“. 

Emigracijos procese vykę pasikeitimai 

buvo būdingi visai Lietuvos 

diasporai. Čia išskirti tam tikras 

socialines grupes būtų netikslinga, 

nes kiekvieno emigranto asmeninė 

patirtis buvo skirtinga, nulemta aplinkybių, 

asmeninio pasirinkimo ir 

dažnai nuo juo paties visai nepriklausančių 

dalykų. Svarbu, žvelgiant 

į visas šias individualias išeivijos 

patirtis, išskirti bendras tendencijas, 

kurios būdingos ir emigruojančiai 

karininkijai. 

JAV profesoriaus M. Wyman’o 

asmeninė akistata su DP lėmė jo 

domėjimosi ir tyrimo objekto pasirinkimą, 

iš kurio rėmų neišeina 

DP stovyklos ir jose vykę procesai. 

Pastarasis teigė, kad pabėgėliai 

jautėsi negalintys kontroliuoti nei 

savo gyvenimo, nei spręsti savo 

likimo: bejėgiai, sugniuždyti, palaipsniui 

ėmė suvokti, kad nebegrįš 

namo. M. Wyman’as kalbėjo 

apie psichologinę būseną žmonių, 

kurie išgyvena asmeninę dramą, 

traumą dėl tėvynę ir juos pačius ištikusio 

likimo. Poetas J. Aistis priminė 

apie ašaras ir gailestį, kuris 

neišvengiamai buvo lydimas kaltės 

jausmo: „...tasai kaltės jausmas ar 

kompleksas yra bendras ir visuotinis. 

Ypač tai ryšku beskaitant 

nūnai gausią atsiminimų raštiją“. 

Psichologinių veiksnių kompleksas, 

kuriame telpa gėdos, kaltės 

jausmas, bejėgiškumo, skriaudos 

suvokimas, išvykstant iš Vokietijos 

papildytas dar ir kelio atgal nebuvimo 

įsisąmoninimu. Karininkija, 

tik 1948 m. – paskutiniaisiais gyvenimo 

DP stovyklose metais – pradėjusi 

organizuotis, dar skaudžiau 

išgyvena suvokimą, jog karo nebus 

ir kad puoselėta viltis dėl galimybės 

atkovoti nepriklausomybę šiuo metu 

negali būti realizuota. Toks kelio 

atgal nebuvimo ir laukiančios nežinios 

pajautimas ypač ryškus karių 

atsiminimuose: jie tragiškai išgyveno 

tą momentą, kai atsiskiriama 

nuo Europos žemyno: „Palikau Europos 

žemyną, tolumos baugino. 

Rodos, būdamas ant žemės, kuri 

ribojasi su tavo tėvyne, tu dar esi 

lyg ir namuose. [...] Laivo varikliai 

jau kriokė. Stovėjau įsikibęs į denio 

atramą, nejučiomis byrėjo ašaros. 

Verkti nenorėjau, bet negalėjau sulaikyti 

ašarų. Mane atplėšė (paryškinta 

autorės) nuo Europos, nuo 

tėvynės. Sudiev, Europa, sudiev, 

Lietuva!” 

1947–1949 m. – masinės emigracijos 

į JAV, Kanadą, Australiją, 

Didžiąją Britaniją, Pietų Amerikos 

šalis metai. Didžioji dalis lietuvių 

diasporos savo antrąja tėvyne pasirenka 

JAV. Karininkai – ne išimtis. 

Šis faktas lėmė tai, kad karininkijos 

veikla ryškiausia ir labiausiai apčiuopiama 

būtent šioje šalyje. Tai 

akivaizdu ir mūsų darbe. Perėjus 

pereinamąsias stovyklas Vokietijoje, 

sveikatos ir socialinio-politinio 

gyvenimo patikrinimus, sulaukus 

vadinamųjų „affidavit’ų“, atvykus 

į antrąją tėvynę, prasidėjo naujas 

etapas išeivijos gyvenime, kur „dipukai“ 

susidūrė su kitokiomis problemomis 

ir sunkumais. 

Lietuvių diasporos ir karininkijos 

adaptacijos problemos 

Psichologiškai palaužtas žmogus 

vyko į nežinią ir ten atsidūrė 

jau visiškai kitoje situacijoje. Emigrantai 

JAV etninėje hierarchinėje 

sistemoje užėmė nepavydėtiną 

padėtį. Natalija Kasatkina ir Tadas 

Leončikas pateikia schemą, kurioje 

emigrantai turėjo surasti savo vietą: 

anglų kilmės amerikiečiai, škotų kilmės 

amerikiečiai, airių kilmės amerikiečiai, 

juodaodžiai ir Amerikos 

autochtonai (indėnai). Imigrantai, 

neturintys pilietybės, nemokantys 

vietinės kalbos, neturintys reikalingos 

darbo patirties, susidūrė su 

problemų kompleksu. Mes bandysime 

aptarti tik, mūsų manymu, 

svarbiausius sunkumus, būdingus 

pasirinktojo tyrimo objektui – karininkijai. 

Šiai socialinei grupei, kaip 

ir visai lietuvių diasporai, būdingas 

adaptacijos procesas, kuris neiš- 


47

48 


vengiamai vyko svetimoje šalyje. Minėti sociologai, N. 

Kasatkina, T. Leončikas, pateikė keturias šio proceso 

formas arba keturis sprendimo būdus. Bandydami surasti 

geriausią adaptacijos definiciją, jie teigė, jog tai 

yra „individo siekių, lūkesčių derinimas su jo galimybėmis 

ir su visuomenės lūkesčiais bei reikalavimais“. 

Sociologai išskyrė pagrindinius adaptacijos tipus: integraciją, 

asimiliaciją, marginalizaciją ir separatizmą. 

Imigrantai siekia tam tikro socialinio statuso naujoje 

visuomenėje, bet kartu bando išsaugoti savo etniškumą. 

Lietuvių diasporai ypač būdingas stiprus siekimas 

išlaikyti etninį tapatumą, palaikant kuo glaudesnius ryšius 

grupės viduje. Iš DP stovyklų perkeltas reiškinys 

– užsidarymas „lietuviškajame gete“ baiminantis akultūrizuotis 

– ir nulėmė lietuvių išeivijos adaptacijos būdo 

pasirinkimą, kuris bene geriausiai būtų įvardytas kaip 

separatizmas. Šiam adaptacijos tipui būdingas pasitenkinimas 

ir kartu nepasitenkinimas turimu socialiniu 

statusu bei ypač stiprus etninis tapatumo išlaikymo 

siekimas. Nereikėtų pamiršti, kad toks procesas priskirtinas 

tik pirmajai DP kartai (kitos kartos susidūrė su 

kitomis problemomis ir adaptacijos procesą išgyveno 

skirtingai – G. K.). Separatizmo nereikėtų suprasti neigiama 

prasme, kaip visiško atsiribojimo nuo vietinės 

visuomenės ir nepasitenkinimo savo socialiniu statusu. 

Šiuo adaptacijos būdo įvardijimu siekiama pabrėžti 

lietuvių diasporos, taip pat karininkijos, kaip socialinės 

grupės, problemų kilmę, kurią ir lėmė sąmoningas ar 

nesąmoningas adaptacijos formos pasirinkimas. 

Jau DP stovyklose prasidėjęs karininkijos socialinio 

statuso praradimo procesas šią socialinę grupę, 

atvykusią į JAV, Kanadą, Australiją, prispaudė visu 

sunkumu. Sociologai Antanas Suslavičius ir Gintautas 

Valickas teigė, kad socialinio vaidmens pakitimas 

sukelia asmenybės identiškumo problemų. Karininkijai 

tėvynės, dažnai ir šeimos, profesijos praradimas yra 

tarsi iššūkis ir savajai vertei. Šie psichologai, kalbėdami 

apie iškilusią identiškumo problemą, taip pat nurodo 

jos sprendimo būdus, pradedant daugumos kultūros 

atmetimo nuostata, kuriai būdingi komunų ir getų sudarymai; 

asimiliacine nuostata, kai dėl jaučiamos baimės 

būti atstumtam kaip svetimšaliui, yra atsižadama 

savo etniškumo, kultūros; baigiant integratyviąja nuostata, 

kuriai būdingas atvirumas abiems kultūroms, kai 

pabėgėlis yra „jau nebe savosios šalies pilietis, bet ir 

ne tikras naujosios šalies pilietis. Tai – naujas darinys“, 

– teigė sociologai. Karininkijai būdinga tiek separatistinė, 

tiek integratyvioji nuostata, kai visomis išgalėmis 

bandoma išlaikyti tautiškumą, bet kasdieninis gyvenimas, 

rūpesčiai verčia daugiau ar mažiau integruotis į 

visuomenę. Norint išsikovoti kuo aukštesnį socialinį 

statusą, reikia didinti integracijos mastą, rizikuojant 

prarasti savo etninę tapatybę. Tokiame „užburtame 

rate“ atsidūrė ir karininkija. 

Sutelkiant dėmesį į socialinio statuso praradimo 

problemą, reikėtų išskirti karininkijos patirtį, nes šios 

socialinės grupės statuso kritimo laipsnis bene didžiausias. 

DP stovyklose turėjusi, bet praradusi viltį 

greitai išvaduoti tėvynę, karininkija susidūrė su socialine 

realybe, kuri karininkus pavertė „mirusių profesijų“ 

žmonėmis. Dalis karininkų, turėjusių ar DP stovyklose 

išmokusių vieno ar kito amato (inžinieriaus, teisininko, 

gydytojo, elektriko, medkirčio – G. K.), atsidūrė 

kiek dėkingesnėje situacijoje, bet tie, kurie savo karjerą 

pradėjo Nepriklausomybės kovose, vėliau tarnavo 

Div. gen. M.Rėklaitis su žmona. 

Savanoris. Nuo 1935 m. iki sovietinės okupacijos su nedidelėmis pertraukomis 

vadovavo Lietuvos kariuomenės 3-iajai pėstininkų divizijai. 1944 m. 

pasitraukė į Vakarus. Gyveno JAV, Čikagoje. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių 

visuomeninėje veikloje. Kauno įgulos karininkų ramovės archyvo nuotr.

tarpukario Lietuvos kariuomenėje, 

skaudžiai pajuto socialinio statuso 

praradimo realybę. Div. gen. M. 

Rėklaitis savo dienoraštyje pradėjęs 

pasakojimą apie atvykimą į JAV 

Laisvės statulos vaizdu, kitus keletą 

lapų skyrė darbo paieškoms ir sąlygoms 

naujoje tėvynėje aprašyti. 

Jei manysime, kad jam, kaip generolui, 

turėjo būti lengviau susirasti 

darbą, klysime, – niekas vietiniuose 

laikraščiuose „išreklamuotojo generolo“ 

įdarbinti neskubėjo: „Jam 

(generolo globėjui – G. K.) lyg garbė 

pristatyti generolą, bet tokio tipo 

jokia darbovietė nenori. Įspėjau nesakyti 

titulo. Neklauso.“ Generolas 

lyg ir nesiskundė darbu skalbykloje, 

plieno liejykloje, ledų ir saldumynų 

pardavėjų klube, bet įvardijo 

juos kaip „žiauriai sunkų darbą“. 

Dairantis lengvesnio darbo, lydėjo 

mintis, kad „57 metų vyrui gauti geresnį 

darbą be protekcijos yra kuo 

ne tas pats, kaip kupranugariui pralįsti 

pro adatos skylutę“. V. Alseika 

„mirusių profesijų“ grupei, be karininkų, 

priskyrė ir valdininkus, tarnautojus, 

ekonomistus, aukštųjų 

mokyklų personalo narius, rašytojus, 

žurnalistus, muzikus, dailininkus 

ir konstatavo, kad „daugumai 

tų žmonių (aukščiau išvardytų – G. 

K.) ne tik Šiaurės Amerikoje (JAV, 

Kanadoje), bet ir Australijoje, Lotynų 

Amerikoje profesijos netekimas 

buvo dar skaudesnis smūgis negu 

atsisveikinimas su senosios Europos 

žemynu“. Žvelgdami į emigravusių 

karininkų biografijas, atsiminimus, 

galime matyti, kad dauguma 

jų dirbo „juodžiausius“ darbus. 

V. Alseika su pašaipa kalbėjo apie 

karininkų „bandymą išsaugoti“ savo 

socialinį statusą bent tautinės 

grupės ribose: „Karininkai, turį 

pulkininkų ar generolų laipsnius, 

čia buvo visai nereikalingi. Visi jie 

turėjo dirbti dėl duonos kąsnio fabrikuose 

ir tik tarp savo tautiečių, reikia 

ar nereikia, puikavosi kariniais 

titulais“. Socialinio statuso kritimas 

akivaizdus: nuo bene aukščiausios 

socialinės pakopos tarpukario Lietuvos 

visuomenėje iki žemiausio 

emigranto statuso JAV. Šiek tiek 

pasišaipydamas V. Alseika teigė, 

kad „gana greitai patys emigrantai 

liovėsi stebėtis, kad advokatai virto 

naktiniais sargais, rašytojai – fabrikų 

darbininkais, visuomenės damos 

– siuvėjomis, pulkininkai – valytojais, 

indų plovėjais...“ 

Kita lietuvių diasporoje egzistuojanti 

ir karininkijai būdinga problema 

buvo vietinės kalbos nemokėjimas. 

Ilgametis VLIK’o darbuotojas 

V. Alseika, akcentuodamas 

emigrantų problemas, kurias sąlygojo 

anglų kalbos silpnas arba visiškas 

nemokėjimas, pasakojo apie 

asmeninę patirtį, dirbant ligoninės 

valgyklos darbuotoju: „Darbas 

nesunkus, bet ir čia pasijusdavai 

nevisavertis (paryškinta autorės). 

Štai valgyklos kampe suskamba 

telefonas. Atsiliepi, nesupranti, ko 

ten prašo (gerai išmokti anglų kalbą 

– ne poros mėnesių darbas...), 

žinoma, tuoj skundžiamasi, kad su 

darbuotoju negalima susikalbėti“. 

Brg. gen. V. Nagius-Nagevičius, gyvendamas 

miestelyje, kuriame beveik 

nebuvo lietuvių, ir nemokėdamas 

anglų kalbos, „pasijuto vienas, 

lyg nuo pasaulio atskirtas, niekam 

nebereikalingas“. Vėliau, išmokus 

anglų kalbą, ši problema buvo išspręsta. 

V. Alseika akcentavo dar vieną 

problemą, būdingą ir karininkijai, 

sunkinusią adaptacijos procesą. 

Prisiminę, jog gan didelė dalis emigravusių 

karininkų buvo gimę dar XIX 

amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus 

pradžioje, galime numanyti, kad tada, 

kai jie atsidūrė JAV, Kanadoje, 

Australijoje, jiems buvo nuo 40 iki 

50 ar net daugiau metų. Tai nėra tas 

amžius, kai pradėti naują gyvenimą 

svetimoje šalyje, nemokant vietinės 

kalbos ir neturint profesijos, pagal 

kurią galėtum dirbti, yra paprasta ir 

lengva. Minėtas V. Alseika aprašė 

ir šią bėdą: „Buvo ateivių, kurie ir 

tada nelengvai gaudavo net ir „žemą“ 

darbą, todėl dažnai turėdavo 

skursti. Tai žmonės, kuriems nepavyko 

reikiamai susitvarkyti ar įsikurti, 

nes buvo vyresnio amžiaus, 

silpnesnės sveikatos, turėjo gausią 

šeimą ar neturėjo globėjų bei šiaip 

galinčių padėti žmonių“. Gydytojas 

generolas V. Nagevičius, ieškodamas 

darbo JAV, dėl savo amžiaus 

taip pat turėjo sunkumų: „Mėgino 

gauti kokio nors apmokamo darbo, 

bet dėl senyvo amžiaus ir čia nepasisekė. 

Taip pamažu įkrito į neviltį, 

išnyko noras ką nors visuomeniškai 

veikti. Vienintelis jo darbas ir išsiblaškymas 

pasidarė knygų, senųjų 

klasikų skaitymas“. Majoro S. Asevičiaus 

skaudi patirtis tik patvirtina 

taisyklę: „Šeštąją dešimtį įpusėjusiam 

žmogui lengvesnio darbo čia 

neatsirado. Teko tenkintis paprasčiausio 

darbininko kasdienybe. Sūnaus 

Kęstučio liudijimu, tėvui prireikė 

netgi nusiskusti ūsus, kad darbdaviui 

neatrodytų pretenzingai...“ 

Ilgainiui karininkai „išlindo“ iš 

fabrikų, restoranų, uoliai dirbę kilo 

naujos karjeros laiptais, gaudami 

vis atsakingesnes pareigas, bet patys 

niekada nepamiršdavo, o aplinkiniai 

jiems dažnai primindavo, 

kas jie tokie yra, kokią vietą amerikietiškoje 

visuomenėje jie užima ar 

privalo užimti. Šis negalėjimas užmiršti, 

kas tu esi iš tiesų, pasireiškė 

įvairiomis formomis. Tarkim, norint 

nors formaliai savo bendruomenėje 

išlaikyti socialinį statusą, karininkai 

vienas kitą ir toliau vadino tarpukario 

Lietuvoje gautais kariniais laipsniais, 

taip išreikšdami pagarbą bei 


49


pabrėždami Pirmosios Lietuvos Respublikos tęstinumo 

faktą. Šis reiškinys buvo būdingas visai lietuvių 

diasporai, bandant užkonservuoti tarpukario Lietuvos 

situaciją, kad, susidarius palankioms aplinkybėms, 

visa tai būtų galima perkelti į išlaisvintą Lietuvą. Tokia 

situacija perspektyvoje nuoširdžiai buvo tikima ir pradėta 

tam ruoštis. 

Situacija Kanadoje ar Australijoje, Anglijoje iš esmės 

nesiskyrė. Jungtinėse Amerikos valstijose karininkai 

daugiausia dirbdavo fabrikuose, o kitose šalyse 

tai buvo daugiau žemės ūkio darbai: cukrinių nendrių 

kirtimas, vynuogių skynimas Australijoje, medžių pjovimas 

Kanadoje ir pan. Tai darbai, kurių vietiniai gyventojai 

dirbti nesiveržė ir emigrantai, pigi darbo jėga, 

dažnai sudarę 2 metų sutartis, neturėdami pasirinkimo, 

tuos darbus nudirbdavo. Darbo sutartis, sudaroma 

su jaunais ir stipriais vyrais, nulėmė ir šį kelią pasirinkusiųjų 

kontingentą: jauni, fiziškai stiprūs, nevedę 

vyrai. Karininkų gretose tokių nebuvo daug, todėl ir 

vėliau JAV prasidėjusi ir į kitas šalis išsiplėtusi karininkų 

veikla nebuvo labai aktyvi. Palyginti su JAV, mažas 

emigravusių iš Lietuvos karininkų skaičius Australijoje 

lėmė ir jų adaptacijos savitumus. Tautinio identiteto 

išsaugojimas čia nėra toks svarbus kaip JAV. Buvęs 

Vietinės rinktinės karys P. Nagys užsiminė, kad dauguma 

jo draugų (dauguma jų buvo Vietinės rinktinės 

kariai – G. K.) vedė australes. Šioje šalyje nebuvo lietuviškų 

tradicijų, kurios buvo puoselėjamos JAV lietuvių 

pirmųjų emigrantų bangų. Vis dėlto kiek leido sąlygos, 

ir Kanadoje, ir Australijoje, ir Anglijoje lietuviai būrėsi 

vienas arčiau kito, dažnai prie lietuviškų kultūros centrų, 

lietuviškų bažnyčių. 

Pabandę suvokti socialinio statuso praradimo bei 

kitų adaptacijos problemų sukeliamą psichologinių 

jausenų kaitą, kuri akivaizdi paliekant „savąją Europą“, 

bandysime toliau pasekti šios emociškai palaužtos, 

psichologiškai sugniuždytos, bet besikeliančios socialinės 

grupės kelią emigracijoje. 

Gintarė Kurtinaitytė 

(Pabaiga kitame numeryje). 

KARIŠKIŲ DĖMESIUI! 

Kpt. D. Pašvenskas – pirmųjų draugiškų 

klubo varžybų nugalėtojas. 

Lietuvoje susibūrė kendo – vieno iš klasikinių 

japonų kovos menų – entuziastai. 

Kendo pagrindas – tai apibendrinta kelių kardo mokyklų 

patirtis, pritaikyta visavertiškai tobulinti ir fizines, 

ir moralines asmenybės savybes. Treniruočių metodika 

ir varžybos ugdo tokius bruožus, kaip ištvermė, budrumas, 

mokėjimas mobilizuoti savo jėgas ir greitai priimti 

sprendimus ekstremaliomis sąlygomis, reiklumas 

ir noras siekti tikslo. 

Kendo praktika bendraminčių rate Japonijoje vadinama 

Kenyukai. Tai ne „fechtavimo klubas“, o veikiau 

„kardo bičiulių draugija“, kurioje mokomasi ne tik nugalėti, 

bet ir bendradarbiauti. 

Nors kendo – jauniausias kovos menas Lietuvoje, jį 

kultivuoja ir keli karininkai. Tikėkimės, kad jų daugės. 

Būtų malonu, jei Lietuvos kariškiai, susidomėję kendo, 

papildytų šio meno gerbėjų gretas ir gautų iš jo naudos, 

o ateityje galėtų ginti Lietuvos garbę ir kurti teigiamą jos 

kariuomenės įvaizdį tarptautinėse kendo varžybose. 

Smulkesnę rūpimą informaciją sužinosite parašę el. 

pašto adresu: trijega@hotmail.com 

Akimirka iš kendo demonstracijos. 

50

Jaunimo 

pilietinio-karinio rengimo 

apžvalga ir perspektyvos 

Jaunimas – visuomenės dalis, su kuria visada siejami nemaži lūkesčiai. Nuo to, kokia 

auga jaunoji karta, tiesiogiai priklauso ne tik potenciali ekonominė gerovė valstybėje, bet ir 

tos šalies egzistavimo perspektyvos. 

Žmogus, anot vienos senesniųjų 

socialinių teorijų, yra „visuomeninis 

gyvūnas“. Tačiau skirtingai nuo instinktų, 

socialiniai įgūdžiai nėra įgimti. 

Pilietiškumas, kaip aukščiausių visuomeninių 

idealų visuma, skirtingais laikais 

buvo suprantamas nevienodai. 

Tačiau bet kur ir bet kada jaunas žmogus 

buvo mokomas suprasti, kad jo 

ir jo artimųjų garbė ir laisvė tiesiogiai 

priklauso nuo jo asmeninių pastangų. 

Darbas ir kova – dvi archaiškiausios 

žmogaus veiklos rūšys. Bendruomenės 

nariai, kolektyviai darbuodamiesi 

taikos metu ir petys į petį kovodami 

prieš į jų darbo vaisius besigviešiančius 

priešus, išsiugdydavo labai stiprius 

socialinius saitus. Visuomeninių 

moralinių vertybių sistema, papročių 

pavidalu perduodama iš kartos į kartą, 

laikytina pilietinio, o vyresniųjų įgytas 

kovos patyrimas, kurio buvo mokomi 

jauni kariai, – karinio ugdymo pagrindu. 

Luomų visuomenėje pilietiškumo 

(ir pasirengimo ginti visuomeninius 

interesus) supratimas buvo diferencijuotas. 

Daugeliu atvejų kilmingumas 

reikšdavo ir didesnį pilietinį atsakingumą, 

valią ir galimybes atstovauti 

bendruomenės interesams. Kilmingas 

žmogus privalėjo ir administruoti 

savo valdos reikalus, ir ginti ją ginklu. 

Išsivysčiusi riterių kultūra jau numatė 

kilmingų jaunuolių rengimą būsimai 

veiklai. Jau nuo vaikiško amžiaus iki 

paauglystės pradžios jie būdavo skiriami 

pažais, išmokdavo dvaro aukštuomenės 

etiketo pagrindų; vėliau jie 

tapdavo ginklanešiais ir susipažindavo 

su karyba. Pilnametystės sulaukęs 

jaunuolis pats būdavo įšventinamas į 

riterius – t. y. formaliai buvo laikomas 

„luomiškai subrendusiu“. Pagal tuometinį 

supratimą visapusišką išsilavinimą 

kilmingam jaunuoliui teikdavo 

jodinėjimo, fechtavimo, plaukiojimo, 

šaudymo, medžioklės įgūdžiai, taip 

pat mokėjimas žaisti šachmatais ir 

eiliavimo pagrindai, kurie buvo ne tik 

pramoga, bet kartu ugdė ir intelektą 

bei iškalbą. 

Riterija buvo tarptautinis Vakarų 

kultūros reiškinys. Prasidėjus reformacijai 

bei pradėjus stiprėti nacionalinei 

savivokai, pradėjo kisti ir jaunimo 

ugdymas. Šalia luominių atsiranda 

vieta ir tautiniu-valstybiniu pagrindu 

besiformuojančioms vertybėms. Yra 

išlikę XVII a. pradžios DLK lauko etmono 

Kristupo Radvilos nurodymai 

dėl sūnaus Jonušo auklėjimo, kur, be 

kita ko, pabrėžiama: „Jo mokslui nei 

taisyklių, nei kokių nors ribų nustatyti 

negaliu. Tačiau atiduodu pirmenybę 

tokiai nuostatai, kad jis būtų ruošiamas 

taip, kaip priklauso pagal kilmę, 

o vėliau jam to gali prireikti, kadangi 

aš noriu jį padaryti ne mokytu dakta- 

Gerai organizuota sukarinta stovykla jaunimui atlieka pažintinį vaidmenį, sprendžia užimtumo 

problemą, ugdo asmenybę ir „komandos jausmą“ (Pilietinio pasipriešinimo rengimo centro 

nuotrauka). 


51

Kariuomenė ir visuomenė 

ru, bet geru politiku ir geru Tėvynės sūnumi. [...] Kiek būtina 

tausoti jo sveikatą, tiek nereikia jo ir lepinti: gimė vyru 

– ne moterimi, o aš, Dievui padedant, noriu jį skirti tokiems 

darbams, kuriems lepūnėlis nereikalingas. [...] Rasti jam 

darbo, atitinkančio amžių, kuris neleistų dykinėti, padėtų 

subręsti ir sustiprėti, kaip antai: bėgiojimas, vidutinių sunkumų 

kilnojimas, saugus sėdėjimas ant žirgo ir jojimas, 

šaudymas iš šautuvo ir lanko, kadangi Vilniuje nesunku 

parinkti jam tinkamų ginklų; ir, jeigu galės, ten imtis tokių 

pratybų. [...] Jei jį apimtų baimė, išblaškyti visomis priemonėmis 

ir nukreipti jį į tai, kad jo vyriškoje širdyje gimtų 

kilnios mintys ir rūpestis tinkama reputacija...“ 

Tačiau apie valstybinio pilietinio auklėjimo pradžią galima 

kalbėti tik nuo absoliutizmo įsigalėjimo Prancūzijoje. 

Stipri, suvienyta valstybė ir racionalistinė pasaulėžiūra skatino 

tokias švietimo nuostatas, kaip autoritetas, disciplina, 

atsakomybė, ir tokius ugdytinus idealus, kaip šeimos, bendruomenės 

ir tėvynės gerovė. Vis labiau buvo remiamasi 

idealizuotu antikinės demokratijos modeliu, kur, anot švietimo 

epochos ideologų, „kiekvienas geras pilietis kartu buvo 

ir geras karys“. Prancūzų revoliucija, nepaisant didelių 

visuomeninių kataklizmų, papildė pilietinio ugdymo modelį 

„ginkluotosios tautos“ (Nation armée) sąvoka. Formaliai 

nustojus egzistuoti luomams, šalies gynimas tapo visų jos 

piliečių teise ir pareiga. 1793 m. sausio 24 d. konstitucijoje 

buvo deklaruojama, jog „visi prancūzai yra kariai. Jie 

visi bus lavinami su ginklais rankose“. Tapo būtina metodiškai 

organizuoti karinį rengimą platiesiems visuomenės 

sluoksniams. Jaunimui, kaip imliausiai socialinei grupei, 

mokyklose nuo 1815 m. (po Vienos kongreso, visiškai pralaimėjus 

Napoleonui) tapo privalomi gimnastikos užsiėmimai, 

kurie turėjo ugdyti nacijos sveikatą, kolektyvizmą bei 

padėti pagrindus būsimoms karinės rikiuotės pratyboms. 

Nuo 1850 m. panašūs gimnastikos užsiėmimai, atsižvelgiant 

į amžiaus grupės ypatumus, privalomai įvesti ir pradžios 

mokyklose. Šiek tiek vėliau ši programa buvo papildyta 

ir šaudymo bei karinės rikiuotės pratybomis, tačiau 

šie dalykai buvo dėstomi su pertrūkiais, kadangi liberalūs 

pedagogai, ypač dirbantys privačiose mokyklose, tam nepritardavo. 

Kadangi valstybė negalėjo tiesiogiai kištis į privačių 

mokymo įstaigų reikalus, XIX–XX a. sandūroje atsirado 

nauja tendencija – karinio rengimo draugijos. Toje pačioje 

Prancūzijoje pradėjo veikti dvi tokios draugijos: Société 

agrées par le Ministre de la Guerre, kur buvo rūpinamasi 

būsimo sausumos karinio personalo parengimu, ir Société 

agrées par le Ministre de la Marine, rengusioje karo jūrininkus. 

Šių draugijų veiklą palaikė ir rėmė karinės pajėgos, 

o ryšius tarp kariuomenės vadovybės ir šių organizacijų 

grandžių padėjo koordinuoti specialiai tam sukurtas komitetas. 

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse į karinio rengimo 

organizacijų veiklą buvo įsitraukę apie dešimtadalis viso 

jaunimo. 

D. Britanijoje, kuri nuo seno garsėjo savo liberalumu, 

pilietinis ir karinis ugdymas tapo būtinu siekiant išplėsti ir išlaikyti 

Britų imperijos interesus. Tačiau dėl tradicija tapusio 

individualizmo nuo XIX a. vidurio pasirinktas kitoks modelis 

nei prancūziškasis, atsisakyta privalomojo karinio rengimo. 

Karinio rengimo programa buvo numatyta kaip laisvai pasirenkamas 

dalykas aukštesniosiose (Junior division of 

Officers Trainings Corps) bei aukštosiose mokyklose (Senior 

Division of Officers Training Corps). Pasirinkę šias programas, 

kadetai įsipareigodavo jose dalyvauti po dvejus 

metus. Aukštesniosiose mokyklose kursantams vadovauti 

buvo skiriamas puskarininkių personalas, kuris rengdavo 

juos pagal pėstininkų programą. Aukštųjų mokyklų studentai 

išeidavo labiau specializuotą parengimą. Geriausiai šiuo 

atveju pasirengusiuose prestižiniuose Oksfordo ir Kembridžo 

universitetuose buvo suformuoti mokomieji padaliniai: 

kulkosvaidžių būrys, trys pėstininkų būriai, karo inžinierių 

kuopa, artilerijos baterija ir kavalerijos eskadronas. 

Didžioji jaunimo karinio ugdymo krūvio dalis D. Britanijoje 

nuo Viktorijos valdymo laikų teko ne valstybinėms, o 

privačioms organizacijoms. Žinomiausios jų – tai per anglų 

ir būrų karą atsiradę skautai, ir tuometinis potencialas tapo 

toks stiprus, kad greit ši organizacija tapo tarptautine – iš 

pradžių anglosaksų įtakos regionuose, o vėliau ir kitur. 

Net atvirai priešiškos britams šalys skautų metodikas taikė 

savoms jaunimo organizacijoms. 

Nacionaliniu mastu D. Britanijoje stipriai reiškėsi „jaunųjų 

šaulių klubų sąjunga“ (Society of Miniatiure Rifle Clubs). 

Jos ideologija aiški iš trumpo lozungo: „Jei ne visi britai gali 

tapti kariais, tai jie gali bent šaudyti kaip kariai“. 

Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurios iki I pasaulinio 

karo pabaigos buvo inkorporuotos į Austrijos-Vengrijos bei 

Rusijos imperijas, tautinio atgimimo idėjos ypač populiarėjo 

per savanoriškas jaunimo organizacijas. Čia negalėjo 

būti kalbos apie „privalomą“ ar „neprivalomą“ pilietinio ugdymo 

ar tuo labiau karinio rengimo modelį. Jis buvo veikiau 

pusiau legalus, o narystę sąlygojo tautinis sąmoningumas 

ir motyvacija. Galima tvirtinti, kad tautiniu pagrindu besiformuojančios 

organizacijos („Sakalų sporto ir gimnastikos 

sąjunga“ ir kt.) žadino ne tik tautinę-pilietinę jaunimo savivoką, 

bet ir norą veiksmu prisidėti prie nepriklausomybės 

iškovojimo. Pavyzdžiui, su lazdomis rankose marširuojantys 

lenkų harcerai (tautinė jaunimo organizacija, panaši į 

skautus) rusų valdininkų akimis buvo nepavojingi ar net 

juokingi. Bet atėjus permainų laikui, lazdas beliko tik pa- 

52

Bendradarbiavimas su visuomeninių organizacijų nariais gali teikti dvigubą naudą. 

Projekto „Išgyvenimo mokykla“ narys demonstruoja kariškiams ugnies įkūrimo būdus 

(autoriaus nuotrauka). 

keisti į šautuvus, tai ir padarė J. Pilsudskis, 

kurdamas lenkų legionus... 

Todėl panašūs sąjūdžiai laikytini ne 

tik būsimų nepriklausomybę iškovojusių 

šalių valstybingumo židiniais, bet 

ir jų kariuomenių užuomazga. Vėliau 

patriotinį auklėjimą bei pradinį karinį 

rengimą (laikomus aukščiausia patriotinių 

idealų išraiška) perėmė masinės 

valstybinės organizacijos. Ypač 

paplito „šaulių sąjungos“ modelis 

– Latvijoje jų atitikmuo tapo „Aizsargų“, 

Estijoje – „Kaitselito“, Lenkijoje 

– „Strzelcy“ organizacijos. Be to, susistemintos 

pradinio karinio rengimo 

žinios buvo diegiamos į mokyklines 

mokymo programas. Daugeliu atvejų 

toks sprendimas buvo padiktuotas 

būsimo karo nuojautos, ypač tose šalyse, 

kur „tautinės valstybės“ idealai 

negalėjo būti įgyvendinami iki galo dėl 

„tautinių mažumų“ gausos (Čekija, 

Lenkija). Privalomomis programomis 

buvo siekiama nors dalinai jas integruoti 

bei rasti joms nišą bendroje šalies 

gynybos sistemoje. Galima teigti, 

kad tai buvo naujo požiūrio – ne tautiškumu, 

o pilietiškumu pagrįsto jaunimo 

ugdymo prototipas. Lietuvoje taip 

pat buvo susidurta su šia problema. 

Radikaliau nusistatęs jaunalietuvių 

judėjimas bandė organizuoti uždarą, 

„grynai tautišką“ sukarintą savo organizacijos 

sparną, o į Šaulių sąjungą 

kitatautis jaunimas praktiškai nestodavo. 

Šią opią problemą nurodė ir mjr. 

V. Bulvičius 1939 m. išleistame fundamentaliame 

darbe „Karinis valstybės 

rengimas“. Anot jo, „Šaulių sąjungai 

labai trukdo ir tai, kad ji turi rūpintis ir 

priešlėktuvine apsauga, nes iš tikrųjų 

tai visiškai ne jos darbo sritis. Jau buvo 

sakyta, kad Lietuvoje tuo reikalu turėtų 

rūpintis kita, labai plačius visų tautybių 

ir pažiūrų piliečių sluoksnius apimanti 

organizacija“. 

Kita problema, vertusi ieškoti 

veiksmingų metodų pilietiniam ir kariniam 

ugdymui populiarinti tarpukariu, 

– totalitarinių valstybių primesta konkurencija 

šioje srityje. Šios problemos 

esmė taikliai apibūdinta jau minėtame 

veikale: „Lygindami totalitarinių 

valstybių visuomeninių organizacijų 

darbus su kitokio pobūdžio valstybių 

panašių organizacijų darbais, turime 

pripažinti, kad vis dėlto daugiau pliusų 

yra totalitarinių valstybių organizacijų 

pusėje. Praktika rodo, kad totalitarinėse 

valstybėse tiek taikos metu, tiek 

sunkmečiais vyriausybės gali savo visuomeninėms 

organizacijoms statyti 

uždavinius ir uždėti atsakomybę už jų 

įvykdymą. Netotalitarinėse valstybėse 

vyriausybė gali tik imtis priemonių, 

kad organizacijos neveiktų priešingai 

valstybiniams interesams“. 

Iš tikrųjų, palyginę tuometinės Vokietijos, 

SSRS ir iš dalies Italijos veiklą 

su kitų valstybių pastangomis, rengiant 

jaunimą būsimam karui, galime 

konstatuoti, kad totalitarinėse valstybėse: 

- Karinis ir pilietinis ugdymas buvo 

visiškai pajungtas politinio partinio 

auklėjimo reikmėms ir labai apmaudžiai 

susietas su kitomis ideologinėmis, 

ekonominėmis ir t. t. programomis. 

„Visa, kas Vokietijoje netarnauja 

karui, yra prabanga“ – ši tuometinio 

Vokietijos „totalinio karo“ ideologo 

H. fon Mečo (von Metsch) pasiūlyta 

formulė tapo aksioma. 

- Sekant kitu to paties autoriaus 

samprotavimu, kad visuotinis karas 

turįs suvienyti ginkluotąsias pajėgas, 

ekonomiką ir tautos moralę, jaunimo 

karinis rengimas labai greitai integruotas 

į šį mechanizmą. Fizikos pamokose 

nagrinėta balistika, chemijos – apsauga 

nuo cheminio ginklo, muzikos 

– mokytasi žygio dainų. Humanitarinėse 

disciplinose privalomi „drąsos, 

didvyriškumo, draugiškumo, valios 

tvirtumo pavyzdžiai“. 

- Buvo akcentuojamas karinio rengimo, 

jo programų detalumas. Aiškiai 

apibrėžti reikalavimai ikišaukiamojo, 

tikrosios karinės tarnybos bei rezervo 

mokymo programoms, taigi „piliečio-kario“ 

sąvoka pamažu tapo ne 

abstrakcija, o realybe. Komentarų nereikalauja 

pateikiamas pavyzdys – Vokietijos 

mokyklinės karinio rengimo 

programos ketvirtoms – aštuntoms 

klasėms santrauka, skirta šeštai klasei 

(„Untersekunda“), kurioje numatoma: 

manevrinės rikiuotės, žygiai iki 25 km 

su 7,5 kg krūvio per šešias valandas, 

atstumų iki 1200 m nustatymas, vietovės 

įvertinimas savų dalinių judėjimo 

ir pasitraukimo reikmėms, mokėjimas 

naudotis žemėlapiu ir kompasu die- 


53

54 

kariuomenė ir visuomenė 

nos bei nakties žygiuose, lavinimas būti žvalgomojo patrulio 

viršininku, vietovės škicų sudarymas ir žvalgybinių 

duomenų apibendrinimas, šaudymas gulint su atrama ir 

be jos, šaulių būrio apkasai gulom“(!). 

- Siekiant maksimalaus efekto, visose totalitarinėse 

valstybėse buvo stengiamasi kontroliuoti ir jaunimo 

laisvalaikį. Jis buvo organizuotas pagal politizuotus 

ir militarizuotus standartus, vykdomus tam tikslui sukurtų 

organizacijų. Vokietijoje tai buvo „Nazionalsozialistische 

Jugendbund“, vėliau pervadintas į „Hitlerjugend“, Italijoje 

– „Ballila“ ir „Avanguardia“, SSRS – pionieriai ir komjaunimas 

(paminėti tipiškiausi pavyzdžiai, neįskaitant atskirų 

smulkesnių šių organizacijų poskyrių). Specializuotam sukarintam 

rengimui buvo sukurtos atskiros organizacijos. 

Ypač tuo buvo suinteresuota SSRS: siekiant kuo ekonomiškiau 

parengti kadrus būsimam karui, buvo įsteigtos 

„savanoriškos sukarintos organizacijos“, kuriose jaunimas 

užsiimdavo po mokslo ar darbo (Osoaviachim‘as, 

Avtodor‘as – vėlesnio DOSAAF‘o prototipai). Ir nors visų 

paminėtų jaunimo užimtumu besirūpinančių struktūrų 

darbas buvo finansuojamas negailint lėšų, buvo pripažįstama, 

kad jų darbas esąs pakankamai efektyvus tik 

ten, kur gerai veikdavo partiniai skyriai. 

Kaip matome, praktinio pilietinio jaunimo auklėjimo ir 

karinio ugdymo tendencijos labai nevienodos. Galimas 

tiek privalomas, tiek neprivalomas jo modelis; be to, kaip 

rašo B. Juškys 1938 m. išleistoje knygoje „Karinis jaunimo 

rengimas svetur“, toks modelis maža ką sako, nes „valstybė 

turi daug priemonių formaliai neprivalomą dalyką iš 

tikrųjų padaryti privalomu“. Kita, šiuo metu jau atgyvenusi 

klasifikacija, – pagal tai, kas diktuoja karinio rengimo 

gaires: politinis diktatas ar valstybinis auklėjimas. Žlugus 

totalitariniams režimams, nustojo egzistuoti ir politizuotas 

karinis rengimas. Tačiau išnykus totalitarizmo grėsmei, 

Europoje pradėjo nykti ir daugelis liberalių valstybinių bei 

valstybės globojamų karinio rengimo organizacijų. Pa- 

Galbūt kas nors iš šių jaunų žmonių panorės tapti profesionaliu kariškiu? 

grindinės problemos, dėl kurių nunyko ar pastebimai dezintegravosi 

daugelis sukarintų jaunimo (ir ne tik jaunimo) 

organizacijų, yra nevienodo kokybinio valentingumo ir dažnai 

peržengia pačių organizacijų kompetencijos ribas. Tai 

reiškia, kad bandymai atitaisyti ar stabilizuoti esamą padėtį 

nepriklauso nuo tų organizacijų pastangų. Šios problemos 

ypač aštrios dabartinėje „pereinamojoje geopolitinėje zonoje“, 

besitęsiančioje nuo Balkanų iki Pabaltijo šiaurinės 

dalies. Rytų Pabaltijys iki šiol išlieka „geopolitine anomalija“, 

kuris dar nėra pakankamai atsparus išorės įtakoms, 

turint omenyje ir sunkumus kuriant vidinę gerovę ir formuojant 

laikmečiui adekvačias pilietines vertybes. 

Nesunku pastebėti, kad tvirta orientacija į europines 

struktūras daro aiškesnes ir galimas naujas pilietinio ir karinio 

jaunimo rengimo koncepcijas. Svarbu, kad šie klausimai 

atkreiptų Vyriausybės dėmesį ir būtų apsvarstytos bent 

bendrosios nuostatos. Tokių svarstytinų klausimų yra daug 

– pavyzdžiui, jaunimo narkomanijos problema, tačiau vertinant 

nacionalinio saugumo mastu, jie labai glaudžiai susiję. 

Kompleksinės jaunimo užimtumo programos, vykdomos 

ne „popieriuje“, o realybėje, jungiančios pačias įvairiausias 

aktyvumo rūšis (susijusias ir su „sukarintomis“ jo atmainomis), 

padėtų narkomanijos ir nusikaltimų prevencijai. 

Disciplina, ištvermė, noras siekti užsibrėžto tikslo ir įvairūs 

įgūdžiai ne tik parengia jaunimą būsimai karinei tarnybai (o 

esant profesionaliai kariuomenei – padrąsina siekti karinės 

karjeros), bet teikia pasitikėjimo ir sprendžiant kasdienes 

problemas. 

Nesant aiškių jaunimo užimtumo programinių nuostatų, 

daugėja nepilnamečių nusikaltėlių skaičius. Jie ne tik 

negali, bet ir nenori atlikti tarnybos kariuomenėje, nes bet 

kokią valstybinę struktūrą laiko „asmeniniu priešu“. Bausmės 

atlikimo įstaigos jiems tampa ne per(si)auklėjimo, bet 

„profesinių“ įgūdžių tobulinimo vieta. Tačiau kai kuriose 

šalyse (pvz., Kanadoje) buvo aprobuotas projektas karinio 

ugdymo elementus naudoti ir už nesunkius nusikaltimus 

nuteistiesiems perauklėti. Jiems siūloma pasirašyti kontraktą, 

pagal kurį bausmės laikas žymiai sumažinamas, 

tačiau dienotvarkė organizuojama pagal kareivinių tvarką 

(savaime suprantama, be ginklų). Daugeliui asocialų, apsisprendusių 

šiam išbandymui, jei jie nepareiškia noro palikti 

grupės po pirmosios savaitės, pradeda imponuoti jiems 

vadovaujančių specialiai pasirengusių „seržantų“ autoritetas. 

Po kiek laiko jie ne tik išmoksta paklusti „griežtiems, 

bet teisingiems“ jų reikalavimams, bet ir kelti juos sau. Taigi 

socializacijos įgūdžiai diegiami suprantama kalba – keliant 

sunkius, bet akivaizdžius ir įveikiamus tikslus, apeliuojant į 

asmenines ambicijas bei vadovaujant jėga ir autoritetu. 

Reikia būti dideliam optimistui, kad prognozuotum

panašius projektus greitu metu atsirasiant 

pas mus. Labai sąlygišku jų 

analogu galime laikyti vasaros metu 

organizuojamas sukarintas stovyklas 

paaugliams iš asocialių šeimų, kurių 

nemažas procentas priskirtini „nusikalsti 

linkusių“ kategorijai. Galima sakyti, 

kad bent jų metu toks jaunimas 

būna užimtas ir kontroliuojamas. Bet 

ar visada yra sąlygos tai padaryti kokybiškai? 

Galima kelti daug klausimų: 

ar pakankamas tokių renginių efektyvumas, 

ar visų stovyklų personalas 

pajėgus sudominti dalyvius, kaip motyvuoti 

tuos, kurie į stovyklas atvažiuoja 

ne savo noru? Tai labai konkretūs 

klausimai, su kuriais autoriaus kolegoms 

ir pačiam autoriui teko susidurti 

asmeniškai. 

Grindžiant pilietinio karinio ugdymo 

praktiką „masiškumo“ kriterijumi, 

nereikia pamiršti, kad tai daugiau atgyvena, 

o ne aktualija. Suprantama, 

kad kiekybiniai rodikliai labiau vaizdūs 

negu kokybiniai. Užmojai „organizuoti 

daug renginių kuo didesniam 

dalyvių skaičiui“, kurie skirti parodyti, 

kad organizacija dirba, beveik visada 

labai formalizuoja užsiėmimų pobūdį. 

Norint, kad renginiai būtų kuo masiškesni, 

dažnai viliamasi, kad užsiėmimus 

vedantys instruktoriai dirbs vien 

iš „visuomeninių paskatų“. Tačiau 

galų gale tai neskatina nei pastarųjų 

noro tobulėti, nei pačių renginių progreso. 

Be to, atvirkštinė kiekybės ir 

kokybės disproporcija visada gresia 

nelaimingais atsitikimais – kartais net 

labai tragiškais. Labai nesinori prisiminti 

prieš kelis metus įvykusio atsitikimo, 

kai jaunųjų šaulių instruktorius 

žuvo, neatsargiai elgdamasis su mokomąja 

granata, į kurią buvo įsuktas 

kovinis detonatorius. Galima sutikti 

su prielaida, kad sprogdiklis buvo pakeistas 

tyčia ar netyčia, tačiau negalima 

paneigti statuto punkto, kuriame 

minima, kad granatos ir sprogdikliai 

sandėliuojami ar nešami žygio padė- 

tyje tik atskirai vienas nuo kito. Nors nariams ir nukreipiant juos reikiama 

nuo nelaimių niekas neapdraustas, jų linkme. Tai skatintų ir pasirengimo 

šansus sumažina tik iki automatizmo įvairovę, ir kokybę, be to, savarankiški 

išlavinti įgūdžiai. Organizacijos mastu savaveiksmiai sprendimai dar labiau 

tai reiškia ne atskirų individų pasirengimą, 

bet jos išteklius tam pasirengimo sakomybę. Variantų gali būti daug. Pa- 

skatintų pilietinį savarankiškumą ir at- 

lygiui pasiekti ir saugumui užtikrinti. O vyzdžiui, teko girdėti, kad LSŠ buvo 

jų ne visada pakanka net ir palyginti savaveiksmių bandymų organizuoti 

kukliems poreikiams. Dėl vienų ar kitų tam tikra prasme elitinius padalinius su 

priežasčių negalint užtikrinti paauglių aukštesniais reikalavimais, juoba kad 

saugumo masiniuose renginiuose, gal LSŠ įstatyme yra numatyta galimybė 

iš tikrųjų reikėtų apsiriboti ne paramilitariniais, 

o sportiniais renginiais. Juk praktika užsienyje irgi yra, tačiau tam 

steigti atskiruosius padalinius. Tokia 

krepšinį irgi galima laikyti ir socializuojančiu, 

ir netgi patriotizmą skatinančiu las, bet papildomas finansavimas ir 

būtinas ne tik intelektualinis potencia- 

užsiėmimu! 

asmeninis organizacijos vadovybės 

Viena iš galimybių, kuri galėtų labiau 

pasitarnauti ugdant jaunimą, Antra, nereikėtų apsiriboti tik sava 

palaikymas. 

– didesnė ar mažesnė decentralizacija, 

daugiau iniciatyvos suteikiant sultyse“: aktyvesni LŠS, skautų orga- 

organizacija, rizikuojant „išvirti savose 

aktyvesniems jaunimo organizacijų nizacijų nariai galėtų daryti bendrus 

Karys savanoris supažindina Vilniaus jaunųjų turistų centro būrelio narius su šaulio ginkluote. 


55

56 

kariuomenė ir visuomenė 

projektus su jaunųjų turistų, ekstremalių pomėgių klubais. 

Tokia praktika naudinga daugeliu atvejų. Eiliniai nariai atsikratytų 

kartais labai pastebimo „spec. pajėgų sindromo“. 

Instruktoriai pasimokytų naujų dalykų ir jų pateikimo auditorijai 

metodinių įgūdžių. Ir galiausiai po truputį formuotųsi 

bendras jaunimo sukarinto parengimo kontekstas. Šiems 

teiginiams iliustruoti galima pasitelkti prie Vilniaus jaunųjų 

turistų centro veikiančio tęstinio „Išgyvenimo mokyklos“ 

projekto, kuris vykdomas jau aštuonerius metus, pavyzdį. 

Jį net be didelės reklamos (didelei reklamai tiesiog nepakaktų 

lėšų) patys susiranda ne tik turizmo būrelių ar kitų 

jaunimo organizacijų nariai, bet ir pavienis jaunimas. Organizatoriai 

negalėtų išsiversti be kariškių pagalbos (daugelis 

užsiėmimų vyko mokymo centruose, kur dalyviai turėjo 

galimybę susipažinti su LK ginkluote, stebėti karių pratybų 

elementus). Išgyvenimu gamtoje besidomintiems instruktoriams 

yra tekę ir konsultuoti kariškius vienu ar kitu 

klausimu, pvz., jėgerių mokyklos instruktoriai buvo labai 

patenkinti, išmokę kai kurių ugnies įkūrimo metodų. 

Trečias logiškai išplaukiantis teiginys: visuomeninės 

organizacijos, vykdydamos įvairius originalius projektus, 

per viešųjų ryšių atstovus galėtų užmegzti vienokius ar kitokius 

ryšius su KAM ir kariuomene. Kai kuriose šalyse 

laikoma tradicijos ir garbės reikalu kuruoti „savus“ jaunuosius 

kadetus patiems kariniams daliniams (prisiminkime I 

VRM VT pulko organizuojamą „Jaunojo kario mokyklą“). 

Bet ar tai pakankamai nušviečiama žiniasklaidoje? O kada 

bus organizuotas, pavyzdžiui, „realybės šou“, kuriame 

dalyvautų kariškių vadovaujami civiliai? (Galima sakyti, „vėl 

organizuotas“, prisiminkime „pirmą blyną“ – prieš kelerius 

metus LTV rodytą laidą „Nepabuvęs kareivėliu...“, tačiau 

jos dar negalima lyginti su „Explorer“ transliuojamomis 

jaunimui itin patinkančioms laidomis, kur civiliai turi galimybę 

kelioms savaitėms tapti SAS kariais). Atkreiptinas 

dėmesys: šiuo metu turėtų būti išnaudojama tendencija 

grįsti jaunimo suinteresuotumą aktyviu laisvalaikiu apeliuojant 

ne „pareiga“, o „pramoga“. Paminėtini pavyzdžiai 

– save išlaikančios arba pusiau komercializuotos struktūros: 

dažasvydžio ar šratasvydžio, išgyvenimo, karinės 

istorinės rekonstrukcijos klubai. Tokių klubų ateityje daugės, 

ir valstybinėms institucijoms būtų paranku užmegzti 

su jomis dialogą ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų tam, kad jų 

veiklą būtų galima susieti su pilietiniu ugdymu. Pavyzdžiui, 

matyti iš patirties, kokį didelį įspūdį jaunimui daro sportinės 

ar sukarintos rungtys su kariškiais. Kas galėtų būti bendras 

koordinacinis ir konsultacijas teikiantis centras? Jei tokią 

veiklą dar plačiau sugebėtų vykdyti, pvz., Valstybinis pilietinio 

pasipriešinimo rengimo centras prie KAM, rezultatų 

netektų ilgai laukti. 

Beveik visi išvardyti dalykai daromi ir pas mus, deja, gana 

epizodiškai ir „miniatiūriškai“, nors daugelio entuziastų 

kompetencijos galėtų pavydėti ir tie, kuriems jaunimo ugdymas 

yra „sunki pareiga“. Kodėl taip yra? Pirma, nėra aiškiai 

apibrėžtos šios srities politikos. Kaip minėta, įtraukti jaunimą 

į šią veiklą per privalomąją mokyklinę programą ar masines 

organizacijas nėra itin paranku. Maloni išimtis – 2000 

m. Alsėdžių vidurinėje mokykloje pradėtas pradinis karinis 

rengimas, bet tai ir liks išimtimi. Norint išvengti formalizmo 

ir inertiškumo (autoriaus nuomone, prie to ir privestų privalomos 

pradinio karinio rengimo programos patvirtinimas), 

reikėtų atkreipti dėmesį į potencialą, slypintį nevyriausybinėse 

organizacijose. Kitaip tariant, valstybės rūpestis būtų 

tik suteikti vienokią ar kitokią paramą, o jaunimas pats pasirinktų, 

kokia veikla jam mielesnė. Bet žiūrint į ateitį, reikia 

įveikti tam tikras problemas. Trūksta informacijos apie 

valstybės finansuojamus neformalaus jaunimo ugdymo 

projektus, o „popierinės“ jų dalies tvarkymas pakankamai 

keblus. Norint organizuoti sukarintus rengimo elementus 

(kad ir nekalčiausius, pavyzdžiui, praktinį supažindinimą 

su kliūčių ruožu), tenka nuogąstauti. Ar nebus pretenzijų, 

net jei kas nors gaus traumą dar pakeliui? O jei koks nors 

uolus teisėsaugos pareigūnas pareikalaus įrodyti, kad tai 

ne teroristų parengimas? Be abejo, kad kažkada sensacijų 

ištroškusios spaudos išpūstas mistinės „juodvarnių 

organizacijos“ burbulas jam bus suprantamesnis, nei pavyzdžiai 

apie jau nieko nestebinančias privačias glaudžiai 

su valstybe bendradarbiaujančias jaunimo karinio (labiau 

tiktų terminas „paramilitarinio“) užimtumo organizacijas. 

Gali pasirodyti keista, bet kai kam keli kamufliažine apranga 

apsirengę žmonės miške atrodo keliantys didesnę grėsmę 

negu keistai apsvaigusi paauglių minia muzikos klubo vakarėlyje. 

Galų gale, pažvelkime į jaunimui peršamą kultūrą 

(ar pseudokultūrą – dažnai apolitišką ir destruktyvią), kurios 

propagandai negailima lėšų. Kokių priemonių reikėtų imtis, 

kad bendrame jos sraute atsirastų vieta bent dalį jaunimo 

sudominsiančiai informacijai apie pilietinę pasaulėžiūrą ir 

sveiką gyvenseną propaguojančius renginius? Nereikia 

manyti, kad pilietinis ugdymas ir supažindinimas su karyba 

tampa neaktualus, nes kariuomenei reikalingas nedidelis 

kiekis gerai parengtų specialistų. Juk karinis parengimas 

dabartinėmis sąlygomis neapsiriboja tuo, kas buvo seniau. 

Jo formos gali varijuoti nuo akademinių paskaitų tuo besidominčiai 

studentijai iki internetinių svetainių karine tematika 

kūrimo. Didžia dalimi pats „karinis rengimas“ nėra tikslas, 

o tik priemonė asmenybės gabumams lavinti. 

Gustavas Štrimas

KARDAS - KraÅ¡to apsaugos ministerija

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?