KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

Akistatoje
su terorizmu
Terorizmas pavojingas ne tik dėl to, kad jo pasireiškimo atvejai kelia realią žmonių ar jų sukurtų objektų
sunaikinimo grėsmę. Kartais apčiuopiamą žalą atneša ne konkretūs teroristų išpuoliai, bet vien pati
„terorizmo“ sąvoka, kuriai šiuo metu skiriamas didelis žiniasklaidos dėmesys. Deja, „daug nuomonių“ šia
tema nereiškia, kad visos jos kompetentingos ar bent atsakingai vartojamos. Maža to, jau pradeda ryškėti
tendencija: be galo „linksniuojamos“ terorizmo sąvokos prasminis laukas vis labiau platėja ir praranda
konkretumą. Nekonkreti tampa ir visuomenės nuomonė. Žinoma tik tai, kad „teroras yra kažkas baisaus
ir blogo“, bet nėra jokio supratimo apie tai, ką daryti konkrečiu teroristinio išpuolio grėsmės atveju ir pan.
O juk visuomenė – pagrindinis teroristų taikinys.
Teroras ir demokratinė visuomenė
32
Grėsmės
Žinoma, niekas nenuneigs, kad su terorizmu susiję
reiškiniai yra be galo įvairūs: apie juos galima parašyti
daug rimtų studijų, nagrinėjančių juos socialiniu, psichologiniu,
teisiniu ir kitais aspektais. Tačiau tai speciali sritis,
o jei dar tiesiogiai susijusi su operatyviniu darbu – tai ir
neprieinama viešajai nuomonei. Priešingai, visuomenės
dėmesį savais metodais prikaustanti masinė žiniasklaida
pateikia ne tik itin seklų, bet kartais ir pasibaisėtinai cinišką
paveikslą to, ką jie vadina „terorizmu“. Masinės kultūros
pasigriebti terminai gana greitai tampa savo pačių karikatūromis
ir įgauna labai groteskiškas formas. Kas gali
paneigti, kad tai negilina konflikto? Pavyzdys, kurio toli
nereikia ieškoti, – skandalas, susijęs su „liberalioje“ danų
spaudoje pasirodžiusiomis pranašo Mahometo karikatūromis,
kuriose jis vaizduojamas su bomba čalmoje.
Pasekmės: bendros musulmonų radikalizmo paaštrėjimo
tendencijos, Danijos prekių boikotavimo atvejai, diplomatinių
atstovybių atšaukimai, bandymai kelti neramumus
ir pan. „Laisvosios spaudos“ Danijos vyriausybė šiuo
atveju negali uždrausti, lygiai kaip ir neprivalo savo vardu
atsiprašyti musulmonų dėl įžeistų jų religinių jausmų. Jei
Danija (ar jos piliečiai užsienyje) dėl tokio nepageidautino
dėmesio ateityje susilauktų nemalonių pasekmių, jų padariniams
pašalinti geriausiu atveju bus išleisti milijonai,
neskaitant nematerialių nuostolių.
Darosi aišku, kad grėsmę gali kelti ne tik realūs teroristiniai
veiksmai, kurių visumą galima vadinti „terorizmu“,
bet ir šio reiškinio atspindžiai ir artikuliacijos liberalioje
žiniasklaidoje (vadinasi, ir informacijos vartotojų sąmonėje),
kurios kartais žymiai skiriasi nuo tikrovės. Informacinėje
erdvėje vyraujantys „virtualiojo terorizmo“ įvaizdžiai
kuriami daugiausia pasitelkus emocinius vertinimus,
dažnai – be jokio teisinio ar net moralinio įvertinimo. Tai
dažnai lemia ne tik neadekvatų visuomenės suvokimą
apie „realųjį terorizmą“, bet ir keičia pačių teroristų taktiką.
Nereti atvejai, kai žiniasklaidos dėmesio niuansai buvo
užfiksuoti teroristinių judėjimų ir nauji išpuoliai būdavo
atliekami taip, kad gaunamas „viešumo efektas“ tapdavo
dar efektyvesnis. Visuomenė arba dar labiau imdavo bijoti
galimų išpuolių, arba, priešingai, susidarydavo romantizuotą
teroristų įvaizdį.
Lazda turi du galus. Pirma, galima kaltinti skirtingų
kultūrų ir civilizacijų atotrūkį, radikalias ekstremistų pastangas
„tapti pranašesniais“ ar „apsiginti“ nuo kultūrinės
ir ekonominės ekspansijos. Kiek tai realu, o kiek įsivaizduota
– kitas klausimas.
Antra: negalima paneigti ir „senutės Europos“ liberalių
pastangų „nepastebėti“ problemų, tiksliau tariant,
bandyti šalinti jas „tolerancija“, „teisėmis ir laisvėmis“.
Ar tai pakankamai efektyvu, kaip atrodo programiniuose
projektuose? Kalbama ne tik apie bendruomenes, kurios
neva „integruotinos“ (bet paklauskime, ar jos pačios
nori „integruotis“, pripažįsta ne tik teises, bet ir pareigas
visuomenei ir ar netaiko dvigubų tolerancijos standartų?)