KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

56
kariuomenė ir visuomenė
projektus su jaunųjų turistų, ekstremalių pomėgių klubais.
Tokia praktika naudinga daugeliu atvejų. Eiliniai nariai atsikratytų
kartais labai pastebimo „spec. pajėgų sindromo“.
Instruktoriai pasimokytų naujų dalykų ir jų pateikimo auditorijai
metodinių įgūdžių. Ir galiausiai po truputį formuotųsi
bendras jaunimo sukarinto parengimo kontekstas. Šiems
teiginiams iliustruoti galima pasitelkti prie Vilniaus jaunųjų
turistų centro veikiančio tęstinio „Išgyvenimo mokyklos“
projekto, kuris vykdomas jau aštuonerius metus, pavyzdį.
Jį net be didelės reklamos (didelei reklamai tiesiog nepakaktų
lėšų) patys susiranda ne tik turizmo būrelių ar kitų
jaunimo organizacijų nariai, bet ir pavienis jaunimas. Organizatoriai
negalėtų išsiversti be kariškių pagalbos (daugelis
užsiėmimų vyko mokymo centruose, kur dalyviai turėjo
galimybę susipažinti su LK ginkluote, stebėti karių pratybų
elementus). Išgyvenimu gamtoje besidomintiems instruktoriams
yra tekę ir konsultuoti kariškius vienu ar kitu
klausimu, pvz., jėgerių mokyklos instruktoriai buvo labai
patenkinti, išmokę kai kurių ugnies įkūrimo metodų.
Trečias logiškai išplaukiantis teiginys: visuomeninės
organizacijos, vykdydamos įvairius originalius projektus,
per viešųjų ryšių atstovus galėtų užmegzti vienokius ar kitokius
ryšius su KAM ir kariuomene. Kai kuriose šalyse
laikoma tradicijos ir garbės reikalu kuruoti „savus“ jaunuosius
kadetus patiems kariniams daliniams (prisiminkime I
VRM VT pulko organizuojamą „Jaunojo kario mokyklą“).
Bet ar tai pakankamai nušviečiama žiniasklaidoje? O kada
bus organizuotas, pavyzdžiui, „realybės šou“, kuriame
dalyvautų kariškių vadovaujami civiliai? (Galima sakyti, „vėl
organizuotas“, prisiminkime „pirmą blyną“ – prieš kelerius
metus LTV rodytą laidą „Nepabuvęs kareivėliu...“, tačiau
jos dar negalima lyginti su „Explorer“ transliuojamomis
jaunimui itin patinkančioms laidomis, kur civiliai turi galimybę
kelioms savaitėms tapti SAS kariais). Atkreiptinas
dėmesys: šiuo metu turėtų būti išnaudojama tendencija
grįsti jaunimo suinteresuotumą aktyviu laisvalaikiu apeliuojant
ne „pareiga“, o „pramoga“. Paminėtini pavyzdžiai
– save išlaikančios arba pusiau komercializuotos struktūros:
dažasvydžio ar šratasvydžio, išgyvenimo, karinės
istorinės rekonstrukcijos klubai. Tokių klubų ateityje daugės,
ir valstybinėms institucijoms būtų paranku užmegzti
su jomis dialogą ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų tam, kad jų
veiklą būtų galima susieti su pilietiniu ugdymu. Pavyzdžiui,
matyti iš patirties, kokį didelį įspūdį jaunimui daro sportinės
ar sukarintos rungtys su kariškiais. Kas galėtų būti bendras
koordinacinis ir konsultacijas teikiantis centras? Jei tokią
veiklą dar plačiau sugebėtų vykdyti, pvz., Valstybinis pilietinio
pasipriešinimo rengimo centras prie KAM, rezultatų
netektų ilgai laukti.
Beveik visi išvardyti dalykai daromi ir pas mus, deja, gana
epizodiškai ir „miniatiūriškai“, nors daugelio entuziastų
kompetencijos galėtų pavydėti ir tie, kuriems jaunimo ugdymas
yra „sunki pareiga“. Kodėl taip yra? Pirma, nėra aiškiai
apibrėžtos šios srities politikos. Kaip minėta, įtraukti jaunimą
į šią veiklą per privalomąją mokyklinę programą ar masines
organizacijas nėra itin paranku. Maloni išimtis – 2000
m. Alsėdžių vidurinėje mokykloje pradėtas pradinis karinis
rengimas, bet tai ir liks išimtimi. Norint išvengti formalizmo
ir inertiškumo (autoriaus nuomone, prie to ir privestų privalomos
pradinio karinio rengimo programos patvirtinimas),
reikėtų atkreipti dėmesį į potencialą, slypintį nevyriausybinėse
organizacijose. Kitaip tariant, valstybės rūpestis būtų
tik suteikti vienokią ar kitokią paramą, o jaunimas pats pasirinktų,
kokia veikla jam mielesnė. Bet žiūrint į ateitį, reikia
įveikti tam tikras problemas. Trūksta informacijos apie
valstybės finansuojamus neformalaus jaunimo ugdymo
projektus, o „popierinės“ jų dalies tvarkymas pakankamai
keblus. Norint organizuoti sukarintus rengimo elementus
(kad ir nekalčiausius, pavyzdžiui, praktinį supažindinimą
su kliūčių ruožu), tenka nuogąstauti. Ar nebus pretenzijų,
net jei kas nors gaus traumą dar pakeliui? O jei koks nors
uolus teisėsaugos pareigūnas pareikalaus įrodyti, kad tai
ne teroristų parengimas? Be abejo, kad kažkada sensacijų
ištroškusios spaudos išpūstas mistinės „juodvarnių
organizacijos“ burbulas jam bus suprantamesnis, nei pavyzdžiai
apie jau nieko nestebinančias privačias glaudžiai
su valstybe bendradarbiaujančias jaunimo karinio (labiau
tiktų terminas „paramilitarinio“) užimtumo organizacijas.
Gali pasirodyti keista, bet kai kam keli kamufliažine apranga
apsirengę žmonės miške atrodo keliantys didesnę grėsmę
negu keistai apsvaigusi paauglių minia muzikos klubo vakarėlyje.
Galų gale, pažvelkime į jaunimui peršamą kultūrą
(ar pseudokultūrą – dažnai apolitišką ir destruktyvią), kurios
propagandai negailima lėšų. Kokių priemonių reikėtų imtis,
kad bendrame jos sraute atsirastų vieta bent dalį jaunimo
sudominsiančiai informacijai apie pilietinę pasaulėžiūrą ir
sveiką gyvenseną propaguojančius renginius? Nereikia
manyti, kad pilietinis ugdymas ir supažindinimas su karyba
tampa neaktualus, nes kariuomenei reikalingas nedidelis
kiekis gerai parengtų specialistų. Juk karinis parengimas
dabartinėmis sąlygomis neapsiriboja tuo, kas buvo seniau.
Jo formos gali varijuoti nuo akademinių paskaitų tuo besidominčiai
studentijai iki internetinių svetainių karine tematika
kūrimo. Didžia dalimi pats „karinis rengimas“ nėra tikslas,
o tik priemonė asmenybės gabumams lavinti.
Gustavas Štrimas