KARDAS - Krašto apsaugos ministerija
KARDAS - Krašto apsaugos ministerija
KARDAS - Krašto apsaugos ministerija
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
nės ir atgauti prarastą valstybingumą.<br />
Tokio tikėjimo pilni DP stovyklų<br />
laikraščiai („Mintis“, „Aidai“ ir kiti<br />
– G. K.), atsiminimai ir kita literatūra.<br />
Jau po kelerių metų, 1946 m., įsteigus<br />
IRO, kuri rūpinosi tolesne DP<br />
emigracija, situacija pasikeitė ir „išvietintieji“<br />
suvokė, jog nebegalima<br />
grįžčioti atgal, tėvynė nepasiekiama<br />
ir nebesugrąžinama. „Didžiausias<br />
mūsų nusivylimas – tai karo galas<br />
– taika“, – teigė karininkai. Šis skaudus<br />
bejėgiškumo suvokimas vertė<br />
rūpintis savo ateitimi, todėl visa DP<br />
stovyklose pradėta veikla nutrūko.<br />
Spauda pradėjo kalbėti apie emigracijos<br />
klausimus, problemas, pirmųjų<br />
išvažiavusiųjų patirtį, priimančių<br />
valstybių požiūrį į atvykstančiuosius,<br />
įsikūrimo sunkumus.<br />
Karininkija, rinkdamasi tolesnės<br />
emigracijos šalis, neišsiskyrė<br />
iš bendro lietuvių emigrantų<br />
konteksto. Didžioji jų dalis rinkosi<br />
JAV, kai kurie Kanadą, Australiją,<br />
Didžiąją Britaniją, tik nedidelė dalis<br />
liko Europos žemyne. Lengvatų<br />
emigruojant turėjo DP stovyklų sargybų<br />
kuopininkai, kartais ir autoritetingoji<br />
karinė vadovybė (div. gen.<br />
S. Raštikis mini Amerikos išeivius,<br />
kurie jam suteikė pagalbą tik dėl jo<br />
tarpukario Lietuvoje eitų pareigų,<br />
autoriteto. Div. brg. gen. V. Nagiui-<br />
Nagevičiui taip pat pasisekė: „Mudu<br />
su Vladu (pasakoja generolo žmona<br />
– G. K.) giminių Amerikoje neturėjom,<br />
bet ten buvo žmonių, kurie gerai<br />
žinojo gen. V. Nagevičiaus vardą<br />
ir jo veiklą Lietuvoje. Jie mudviem<br />
ir padėjo“.<br />
Emigracijos procese vykę pasikeitimai<br />
buvo būdingi visai Lietuvos<br />
diasporai. Čia išskirti tam tikras<br />
socialines grupes būtų netikslinga,<br />
nes kiekvieno emigranto asmeninė<br />
patirtis buvo skirtinga, nulemta aplinkybių,<br />
asmeninio pasirinkimo ir<br />
dažnai nuo juo paties visai nepriklausančių<br />
dalykų. Svarbu, žvelgiant<br />
į visas šias individualias išeivijos<br />
patirtis, išskirti bendras tendencijas,<br />
kurios būdingos ir emigruojančiai<br />
karininkijai.<br />
JAV profesoriaus M. Wyman’o<br />
asmeninė akistata su DP lėmė jo<br />
domėjimosi ir tyrimo objekto pasirinkimą,<br />
iš kurio rėmų neišeina<br />
DP stovyklos ir jose vykę procesai.<br />
Pastarasis teigė, kad pabėgėliai<br />
jautėsi negalintys kontroliuoti nei<br />
savo gyvenimo, nei spręsti savo<br />
likimo: bejėgiai, sugniuždyti, palaipsniui<br />
ėmė suvokti, kad nebegrįš<br />
namo. M. Wyman’as kalbėjo<br />
apie psichologinę būseną žmonių,<br />
kurie išgyvena asmeninę dramą,<br />
traumą dėl tėvynę ir juos pačius ištikusio<br />
likimo. Poetas J. Aistis priminė<br />
apie ašaras ir gailestį, kuris<br />
neišvengiamai buvo lydimas kaltės<br />
jausmo: „...tasai kaltės jausmas ar<br />
kompleksas yra bendras ir visuotinis.<br />
Ypač tai ryšku beskaitant<br />
nūnai gausią atsiminimų raštiją“.<br />
Psichologinių veiksnių kompleksas,<br />
kuriame telpa gėdos, kaltės<br />
jausmas, bejėgiškumo, skriaudos<br />
suvokimas, išvykstant iš Vokietijos<br />
papildytas dar ir kelio atgal nebuvimo<br />
įsisąmoninimu. Karininkija,<br />
tik 1948 m. – paskutiniaisiais gyvenimo<br />
DP stovyklose metais – pradėjusi<br />
organizuotis, dar skaudžiau<br />
išgyvena suvokimą, jog karo nebus<br />
ir kad puoselėta viltis dėl galimybės<br />
atkovoti nepriklausomybę šiuo metu<br />
negali būti realizuota. Toks kelio<br />
atgal nebuvimo ir laukiančios nežinios<br />
pajautimas ypač ryškus karių<br />
atsiminimuose: jie tragiškai išgyveno<br />
tą momentą, kai atsiskiriama<br />
nuo Europos žemyno: „Palikau Europos<br />
žemyną, tolumos baugino.<br />
Rodos, būdamas ant žemės, kuri<br />
ribojasi su tavo tėvyne, tu dar esi<br />
lyg ir namuose. [...] Laivo varikliai<br />
jau kriokė. Stovėjau įsikibęs į denio<br />
atramą, nejučiomis byrėjo ašaros.<br />
Verkti nenorėjau, bet negalėjau sulaikyti<br />
ašarų. Mane atplėšė (paryškinta<br />
autorės) nuo Europos, nuo<br />
tėvynės. Sudiev, Europa, sudiev,<br />
Lietuva!”<br />
1947–1949 m. – masinės emigracijos<br />
į JAV, Kanadą, Australiją,<br />
Didžiąją Britaniją, Pietų Amerikos<br />
šalis metai. Didžioji dalis lietuvių<br />
diasporos savo antrąja tėvyne pasirenka<br />
JAV. Karininkai – ne išimtis.<br />
Šis faktas lėmė tai, kad karininkijos<br />
veikla ryškiausia ir labiausiai apčiuopiama<br />
būtent šioje šalyje. Tai<br />
akivaizdu ir mūsų darbe. Perėjus<br />
pereinamąsias stovyklas Vokietijoje,<br />
sveikatos ir socialinio-politinio<br />
gyvenimo patikrinimus, sulaukus<br />
vadinamųjų „affidavit’ų“, atvykus<br />
į antrąją tėvynę, prasidėjo naujas<br />
etapas išeivijos gyvenime, kur „dipukai“<br />
susidūrė su kitokiomis problemomis<br />
ir sunkumais.<br />
Lietuvių diasporos ir karininkijos<br />
adaptacijos problemos<br />
Psichologiškai palaužtas žmogus<br />
vyko į nežinią ir ten atsidūrė<br />
jau visiškai kitoje situacijoje. Emigrantai<br />
JAV etninėje hierarchinėje<br />
sistemoje užėmė nepavydėtiną<br />
padėtį. Natalija Kasatkina ir Tadas<br />
Leončikas pateikia schemą, kurioje<br />
emigrantai turėjo surasti savo vietą:<br />
anglų kilmės amerikiečiai, škotų kilmės<br />
amerikiečiai, airių kilmės amerikiečiai,<br />
juodaodžiai ir Amerikos<br />
autochtonai (indėnai). Imigrantai,<br />
neturintys pilietybės, nemokantys<br />
vietinės kalbos, neturintys reikalingos<br />
darbo patirties, susidūrė su<br />
problemų kompleksu. Mes bandysime<br />
aptarti tik, mūsų manymu,<br />
svarbiausius sunkumus, būdingus<br />
pasirinktojo tyrimo objektui – karininkijai.<br />
Šiai socialinei grupei, kaip<br />
ir visai lietuvių diasporai, būdingas<br />
adaptacijos procesas, kuris neiš-<br />
<strong>KARDAS</strong> 2006 birželis nr. 3 (420)<br />
47
Change language