KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

Kariuomenė ir visuomenė
ru, bet geru politiku ir geru Tėvynės sūnumi. [...] Kiek būtina
tausoti jo sveikatą, tiek nereikia jo ir lepinti: gimė vyru
– ne moterimi, o aš, Dievui padedant, noriu jį skirti tokiems
darbams, kuriems lepūnėlis nereikalingas. [...] Rasti jam
darbo, atitinkančio amžių, kuris neleistų dykinėti, padėtų
subręsti ir sustiprėti, kaip antai: bėgiojimas, vidutinių sunkumų
kilnojimas, saugus sėdėjimas ant žirgo ir jojimas,
šaudymas iš šautuvo ir lanko, kadangi Vilniuje nesunku
parinkti jam tinkamų ginklų; ir, jeigu galės, ten imtis tokių
pratybų. [...] Jei jį apimtų baimė, išblaškyti visomis priemonėmis
ir nukreipti jį į tai, kad jo vyriškoje širdyje gimtų
kilnios mintys ir rūpestis tinkama reputacija...“
Tačiau apie valstybinio pilietinio auklėjimo pradžią galima
kalbėti tik nuo absoliutizmo įsigalėjimo Prancūzijoje.
Stipri, suvienyta valstybė ir racionalistinė pasaulėžiūra skatino
tokias švietimo nuostatas, kaip autoritetas, disciplina,
atsakomybė, ir tokius ugdytinus idealus, kaip šeimos, bendruomenės
ir tėvynės gerovė. Vis labiau buvo remiamasi
idealizuotu antikinės demokratijos modeliu, kur, anot švietimo
epochos ideologų, „kiekvienas geras pilietis kartu buvo
ir geras karys“. Prancūzų revoliucija, nepaisant didelių
visuomeninių kataklizmų, papildė pilietinio ugdymo modelį
„ginkluotosios tautos“ (Nation armée) sąvoka. Formaliai
nustojus egzistuoti luomams, šalies gynimas tapo visų jos
piliečių teise ir pareiga. 1793 m. sausio 24 d. konstitucijoje
buvo deklaruojama, jog „visi prancūzai yra kariai. Jie
visi bus lavinami su ginklais rankose“. Tapo būtina metodiškai
organizuoti karinį rengimą platiesiems visuomenės
sluoksniams. Jaunimui, kaip imliausiai socialinei grupei,
mokyklose nuo 1815 m. (po Vienos kongreso, visiškai pralaimėjus
Napoleonui) tapo privalomi gimnastikos užsiėmimai,
kurie turėjo ugdyti nacijos sveikatą, kolektyvizmą bei
padėti pagrindus būsimoms karinės rikiuotės pratyboms.
Nuo 1850 m. panašūs gimnastikos užsiėmimai, atsižvelgiant
į amžiaus grupės ypatumus, privalomai įvesti ir pradžios
mokyklose. Šiek tiek vėliau ši programa buvo papildyta
ir šaudymo bei karinės rikiuotės pratybomis, tačiau
šie dalykai buvo dėstomi su pertrūkiais, kadangi liberalūs
pedagogai, ypač dirbantys privačiose mokyklose, tam nepritardavo.
Kadangi valstybė negalėjo tiesiogiai kištis į privačių
mokymo įstaigų reikalus, XIX–XX a. sandūroje atsirado
nauja tendencija – karinio rengimo draugijos. Toje pačioje
Prancūzijoje pradėjo veikti dvi tokios draugijos: Société
agrées par le Ministre de la Guerre, kur buvo rūpinamasi
būsimo sausumos karinio personalo parengimu, ir Société
agrées par le Ministre de la Marine, rengusioje karo jūrininkus.
Šių draugijų veiklą palaikė ir rėmė karinės pajėgos,
o ryšius tarp kariuomenės vadovybės ir šių organizacijų
grandžių padėjo koordinuoti specialiai tam sukurtas komitetas.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse į karinio rengimo
organizacijų veiklą buvo įsitraukę apie dešimtadalis viso
jaunimo.
D. Britanijoje, kuri nuo seno garsėjo savo liberalumu,
pilietinis ir karinis ugdymas tapo būtinu siekiant išplėsti ir išlaikyti
Britų imperijos interesus. Tačiau dėl tradicija tapusio
individualizmo nuo XIX a. vidurio pasirinktas kitoks modelis
nei prancūziškasis, atsisakyta privalomojo karinio rengimo.
Karinio rengimo programa buvo numatyta kaip laisvai pasirenkamas
dalykas aukštesniosiose (Junior division of
Officers Trainings Corps) bei aukštosiose mokyklose (Senior
Division of Officers Training Corps). Pasirinkę šias programas,
kadetai įsipareigodavo jose dalyvauti po dvejus
metus. Aukštesniosiose mokyklose kursantams vadovauti
buvo skiriamas puskarininkių personalas, kuris rengdavo
juos pagal pėstininkų programą. Aukštųjų mokyklų studentai
išeidavo labiau specializuotą parengimą. Geriausiai šiuo
atveju pasirengusiuose prestižiniuose Oksfordo ir Kembridžo
universitetuose buvo suformuoti mokomieji padaliniai:
kulkosvaidžių būrys, trys pėstininkų būriai, karo inžinierių
kuopa, artilerijos baterija ir kavalerijos eskadronas.
Didžioji jaunimo karinio ugdymo krūvio dalis D. Britanijoje
nuo Viktorijos valdymo laikų teko ne valstybinėms, o
privačioms organizacijoms. Žinomiausios jų – tai per anglų
ir būrų karą atsiradę skautai, ir tuometinis potencialas tapo
toks stiprus, kad greit ši organizacija tapo tarptautine – iš
pradžių anglosaksų įtakos regionuose, o vėliau ir kitur.
Net atvirai priešiškos britams šalys skautų metodikas taikė
savoms jaunimo organizacijoms.
Nacionaliniu mastu D. Britanijoje stipriai reiškėsi „jaunųjų
šaulių klubų sąjunga“ (Society of Miniatiure Rifle Clubs).
Jos ideologija aiški iš trumpo lozungo: „Jei ne visi britai gali
tapti kariais, tai jie gali bent šaudyti kaip kariai“.
Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurios iki I pasaulinio
karo pabaigos buvo inkorporuotos į Austrijos-Vengrijos bei
Rusijos imperijas, tautinio atgimimo idėjos ypač populiarėjo
per savanoriškas jaunimo organizacijas. Čia negalėjo
būti kalbos apie „privalomą“ ar „neprivalomą“ pilietinio ugdymo
ar tuo labiau karinio rengimo modelį. Jis buvo veikiau
pusiau legalus, o narystę sąlygojo tautinis sąmoningumas
ir motyvacija. Galima tvirtinti, kad tautiniu pagrindu besiformuojančios
organizacijos („Sakalų sporto ir gimnastikos
sąjunga“ ir kt.) žadino ne tik tautinę-pilietinę jaunimo savivoką,
bet ir norą veiksmu prisidėti prie nepriklausomybės
iškovojimo. Pavyzdžiui, su lazdomis rankose marširuojantys
lenkų harcerai (tautinė jaunimo organizacija, panaši į
skautus) rusų valdininkų akimis buvo nepavojingi ar net
juokingi. Bet atėjus permainų laikui, lazdas beliko tik pa-
52