KARDAS - Krašto apsaugos ministerija
KARDAS - Krašto apsaugos ministerija
KARDAS - Krašto apsaugos ministerija
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Grėsmės<br />
tyviau nušviečia su terorizmu susijusius procesus, bet ir<br />
pasitarnauja jų prevencijai. Klysta tas, kas pirmuoju kovos<br />
su teroristais argumentu laiko ginklą. „Argumentavimas<br />
jėga“ yra daugiau pačių teroristų metodas. Bet prieš<br />
terorą kovojančioms struktūroms jo negalima atmesti<br />
tose situacijose, kai kitam argumentui tiesiog nėra laiko<br />
ar galimybių. Bet pirmas ginklas, kuris didžia dalimi nukreiptas<br />
ne prieš asmenis, bet taiko į pačias terorizmo<br />
reiškinio šaknis, yra kuo tikslesnis paties terorizmo apibrėžimas.<br />
Juo remiamasi tolesniame antiteroro darbe,<br />
įskaitant ir minėtus jėgos metodus, kurių nepagrįsti<br />
valstybė negali.<br />
Kadangi terorizmas (turima omenyje ne teroristinės<br />
organizacijos, bet jų veikimo būdai) yra pakankamai<br />
amorfiškas, greitai kintantis reiškinys, jo raidą sunku prognozuoti.<br />
Tai viena iš priežasčių, kodėl iki šiol nėra vieno<br />
„universalaus“ terorizmo apibrėžimo ne tik visos vakarų<br />
civilizacijos, bet ir Europos mastu, nors tai padaryti bandoma<br />
jau nuo Interpolo įsikūrimo. XX a. antrajame – trečiajame<br />
dešimtmetyje vykusios konferencijos, kuriose<br />
bandyta unifikuoti baudžiamąją teisę, neapėjo terorizmo<br />
klausimo. Nors sunorminti jo sąvokos nepavyko, darbo<br />
nebuvo galima pavadinti nereikalingu: prieita nuomonės,<br />
kad tarptautinės antiteroristinės konvencijos sukūrimas<br />
– tokia pat būtinybė kaip ir Ženevos konvencija. Ši išvada,<br />
taip pat ir padidėjęs politinių žmogžudysčių skaičius<br />
paskatino Tautų Sąjungą 1937 m. pateikti du projektus:<br />
„Terorizmo prevencijos ir bausmių už jį konvenciją“ ir<br />
„Tarptautinio teismo įsteigimo konvenciją“. Nors jas<br />
pasirašė 24 šalys, tačiau jos taip ir liko neratifikuotos.<br />
Manoma, kad pagrindinė priežastis – pernelyg platus<br />
terorizmo apibrėžimas, kuris būtų labai apribojęs kai<br />
kuriuos išsivadavimo judėjimus.<br />
Nauja teroro banga, prasidėjusi 1972 m. Miuncheno<br />
drama, privertė pripažinti tuometinį JTO sekretoriatą, kad<br />
„1937 m. konvencija paseno ir nebegali aprėpti visos<br />
nekaltų žmonių apsaugojimo nuo tarptautinio terorizmo<br />
problemos“. Buvo sukurti keli prieš tarptautinį terorizmą<br />
nukreipti projektai, 1996 m. JT vėl pradėta svarstyti iniciatyva<br />
dėl bendros konvencijos, po dvejų metų duotas<br />
prioritetinis mandatas pradėti ją kurti. Tačiau šį darbą<br />
labai apsunkina nevienodi valstybių interesai, kuriems<br />
siekti kartais pasitelkiami dvigubi standartai, „negatyvi<br />
diplomatija”, teisiniai neaiškumai, kur baigiasi „tautų išsivadavimo<br />
judėjimo” ribos ir kada jos perauga į teroristinį<br />
judėjimą. Kol viliamasi, kad tarptautinė antiteroristinė<br />
konvencija netaps neišsipildžiusia fikcija, atskirų šalių specialistų<br />
rūpestis – pagal nustatytus kriterijus identifikuoti,<br />
o valdžios – oficialiai patvirtinti, kas laikytina ekstremistais,<br />
teroristais ir jų rėmėjais. 2001 m. įvykiai paspartino šiuos<br />
darbus. Tais pačiais metais D. Britanijos parlamentas ir<br />
JAV patvirtino registrą, kuriame apibrėžtos ekstremistinės<br />
ir teroristinės organizacijos. Jį turi ir ES.<br />
Teisiškai apibrėžus, kas tai yra tarptautinis terorizmas,<br />
būtų galima daug užtikrinčiau spręsti uždavinius,<br />
susijusius su ilgalaikėmis strategijomis ir einamosiomis<br />
problemomis bei teisiniais kazusais. Tai pasitarnautų<br />
tiek kiekvienos valstybės, tiek ir tarpvalstybiniams interesams.<br />
Tarkim, vienos šalies aviakompanijos lėktuve<br />
įvykdomas teroristinis aktas: pagrobiami įkaitai, lėktuvas<br />
nuvaromas į kitos šalies teritoriją. Teroristai yra skirtingų<br />
trečiųjų valstybių piliečiai. Tad kaip turėtų būti paskirstoma<br />
atsakomybė, susijusi su nusikaltusių asmenų nubaudimu,<br />
žalos atlyginimu? Turėkime omenyje, kad kai kurios<br />
valstybės pagal įsigaliojusius dokumentus laikomos<br />
„terorizmo rėmėjomis“, o ir tų valstybių, kurių piliečiai<br />
nukentėjo inicidente, teisinė bazė, apibrėžianti teroristinę<br />
veiklą, gali skirtis.<br />
Kaip nurodo Vyriausybės kanceliarijos Nacionalinio<br />
saugumo skyriaus viršininkas ats. plk. S. Knezys, pagrindinis<br />
mūsų įstatymas, reglamentuojantis kovą su<br />
terorizmu, yra Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas,<br />
tačiau jame pateikiamos gairės nepakankamai išplėtotos.<br />
Pažymima tik tai, kad:<br />
- Aktyviai prisidėti prie tarptautinės bendrijos pastangų<br />
užkirsti kelią terorizmui yra vienas iš pagrindinių<br />
ilgalaikių Lietuvos užsienio politikos uždavinių;<br />
- Vyriausybė įpareigojama rengti kovos prieš<br />
terorizmą programą, kaip vieną iš svarbiausių ilgalaikių<br />
nacionalinio saugumo stiprinimo priemonių;<br />
- Reglamentuojama, kad kovą su terorizmu koordinuoja<br />
Valstybės saugumo departamentas.<br />
Ar to pakanka? Iš esmės mūsų valstybė neturėtų<br />
„išradinėti dviračio“, o skirti energiją jau patikrintoms<br />
programoms įgyvendinti. Lietuvoje jau yra oficialus dokumentas,<br />
kuriame apibrėžiamas terorizmas – „Kovos su<br />
terorizmu programa“, Vyriausybės patvirtinta praeitų metų<br />
rudenį. Joje numatoma sukurti teisinę bazę, organizuoti<br />
terorizmo prevenciją ir reglamentuoti konkrečių priemonių<br />
vykdymą. Įgyvendinant šias nuostatas, galima atsižvelgti<br />
į pirmiau minėtus aktus, kuriuose apibendrinta užsienio<br />
patirtis, taip pat ir į kitus norminius NATO ir ES erdvės<br />
dokumentus.<br />
Kadangi valstybė ir jos struktūros kovoje su terorizmu<br />
34
Change language