KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

Jūrų
specialiosios operacijos
Karybos sąvoka tradiciškai suvokiama kaip kovos veiksmai sausumoje.
Net tada, kai jūrų mūšiai savo mastais ir svarba pradėjo jiems
nenusileisti, „akvatorijos“ kontrolė taip ir liko tik priemonė užtikrinti
dominavimą „teritorijoje“. Vandens stichija niekados nebuvo svetinga
žmogui; net ir galingiausių karo laivų jūreiviai, atsidūrę vandenyje, tapdavo
itin pažeidžiami. Vandens telkiniai yra rimtas palaikymas ginantis
ir kliūtis bet kokio masto puolamosiose operacijose. Net jei puolantieji
yra apsirūpinę reikiamomis priemonėmis, kad ir menko vandens telkinio
įveikimas atima ir laiko, ir jėgų.
26
Specialiosios pajėgos
Tačiau būtent tokios „taktiškai“ neparankios vandens
savybės ir darė jį patrauklų, vertinant „strateginiu“
požiūriu. Gerai parengtas netikėtas smūgis „iš vandens“,
iš kur priešiška pusė mažiausiai to tikisi, dažniausiai
lemia greitą mūšio baigtį. Galima sakyti, kad visi
spec. operacijų vandenyje būdai buvo išbandyti gilioje
senovėje; archeologų radiniai ir rašytiniai šaltiniai tą
mintį tik patvirtina. Senovės Asirijos bareljefe vaizduojami
kariai su visa kovos ekipuote, plaukiantys per upę
laikydamiesi pripūstų odinių maišų. Išlikę pasakojimai
apie tai, kaip pasinaudoję primityvia „nardymo įranga“,
antikos laikų „narai“ bandė skandinti laivus; grobiamuosius
vikingų žygius galima laikyti puikiu „jūrų reidų“ pavyzdžiu
ir pan.
Modernioje karyboje patį didžiausią kokybinį šuolį
lėmė techninė revoliucija ir industrializacija. Jų dėka
didžiųjų valstybių karo laivynų pajėgumai tapo realiu
instrumentu kovoje dėl „jūrinio dominavimo“ pasauliniu
mastu. Atrodė, kad galingas karinis jūrų laivynas su visa
infrastruktūra išbraukė iš jūrų mūšių istorijos „žmogiškąjį
veiksnį“. Bet pasirodė, kad ir tokiai beasmenei galiai
galima priešpastatyti žmogaus valią ir pastangas. Tokia
netradicinė mintis nelengvai skynėsi kelią admiralitetuose,
ir visai logiška, kad ją įkūnyti pirmiausia ryžosi
kariniu požiūriu ne pati stipriausia Italija. Ji greitai tapo
šios srities lydere.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse tapo aišku, kad
didžiausios to meto jūrinės valstybės – D. Britanijos –
karinio jūrų laivyno galiai pasivyti potencialios jos priešininkės
neturi pakankamai ekonominių pajėgumų.
Italijai ši problema grėsė ypač skaudžiomis pasekmėmis.
Būtent ši priežastis vertė ieškoti netradicinių išeičių.
Viena jų – agresyvių, slaptų puolamųjų operacijų jūroje,
vykdomų pasitelkus specialiai parengtus žmones, aprūpintus
ypatingomis priemonėmis, koncepcija. Vykdyti
šį tais laikais neįprastą „mažąjį karą jūroje“ buvo pavesta
legendiniam asmeniui – V. Borgezei, kuris vėliau
savo atsiminimuose rašė: „Ką Italija galėjo priešpastatyti
anglų laivynui? Mūsų trūkumai buvo aiškūs iš pirmo
žvilgsnio: milžiniškas jėgų ore ir jūroje neatitikimas,
mažesni gamybiniai pajėgumai. Mes būsime uždaryti
savo nepatogiame pusiasalyje, ir anglų blokada greitai
pasmerks mus badui. Kaip to išvengti? Ir štai kilo mintis:
reikia sukurti naujas ginkluotės priemones, kurių netikėtas
panaudojimas bei atakuojančiųjų ryžtas žymiai
susilpnintų priešo karinio laivyno jėgas pačiame pradiniame
karo etape“.
V. Borgezė išplėtojo taktiką, kurią bandė pritaikyti
pora jo tėvynainių dar 1918 metais, pabandę slapta
vandens keliu prasibrauti į Polos uostą ir užminuoti priešo
karinį „Radeckio“ tipo laivą, o vėliau panašiu būdu
nuskandinę 22 tūkst. tonų talpos linijinį laivą „Viribus
Unitis“. Netikėtų diversijų efektyvumui padidinti imtasi
konstruoti kelių rūšių šturmo priemones, kovinius narus
panaudojant tik atsakingiausiuose baruose, kurie
reikalavo ne tiek staigumo, kiek slaptumo. Prasidėjo ir
intensyvios personalo treniruotės.
Komandos, kurias galima laikyti jūrų spec. pajėgų
prototipu, mokėsi valdyti ypač mažus SA tipo povandeninius
laivus, galinčius gabenti dvi torpedas; kitas