Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

LDK laikotarpio žemėlapiai VDKM rinkiniuoseatspindintys kartografuojamos šalies verslus, kraštovaizdį. Puošnūs žemėlapiaižavėjo visuomenę. Didikai puošė jais savo rūmų sales. XVII a. viduryje labaiišsiplėtė kartografinių veikalų leidyba. Buvo įkurti cechai su graviravimo, šriftųliejimo, korektūros, įrišimo, žemėlapių ir tekstų leidybos skyriais. Leidėjai,lenktyniaudami vieni su kitais, tobulino žemėlapių turinį ir gerino jų meninįapipavidalinimą.XVII–XVIII a. Lietuvai skirtus žemėlapius sudarė ir išleido N. Sansonas„Partie de Lithuanie“ (1665), „La Curlande de Duche et Semigale …“ (1659), deVitas („Magni Ducatus Lithuania…“ (1680). Varšuvos jėzuitų kolegijos dėstytojasJ. Niepreckis 1749 m. parengė Lietuvos žemėlapį „Magni Ducatus Lithuniae…“Šie žemėlapiai, vėliau daug kartų perleisti, nedaug skyrėsi nuo 1613 m. RadvilosNašlaitėlio žemėlapio 6 . Dažniausiai konkretaus žemėlapio autoriaus, t. y.dailininko, graverio, autorystė priskiriama spaustuvininkui, leidėjui, jų šeimomsar knygyno savininkui. Taip nutiko turbūt todėl, kad garsiausi XVI–XVIII a.Europos leidėjai, kaip antai G. Merkatorius, G. Braunas ir F. Hogenbergas,J. B. Homanas ir daugelis kitų, buvo ir žymūs kartografai. Šie ir dar daug kitųto meto žinomų kartografų jau yra tapę kartografijos klasikais, todėl jų autorysteniekas net neabejoja, nepaisant to, kad jų žemėlapiai pagal tas pačias klišes buvoperspausdinami po keletą kartų, keitėsi tik nežymios detalės ir leidėjai. Paprasčiauyra su vokiečių leidėjų Gabrielio Bodenerio, Georgo Brauno ir Franso Hogenbergomiestų vaizdais, nes šie leidėjai buvo ir žemėlapių ar vaizdų raižytojai.XVIII a. antrojoje pusėje nauja meno kryptis – klasicizmas – labai pakeitėžemėlapių estetinį vaizdą. Vyravusią puošnią baroko stiliaus manierą pakeitė paprastosklasicistinio stiliaus formos: vietoj išlankstytų linijų žemėlapių kartušuoseįsivyravo tiesės. Klasicizmas kartografijoje padėjo sukurti paprastus sutartiniusženklus ir šriftus. Taip susidarė sąlygos visapusiškiau pavaizduoti vietovės fiziniusgeografinius objektus, taip pat patobulinti žemėlapio turinį.Kai XVII–XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos kartografija išgyveno stagnaciją,kitose Europos šalyse buvo jaučiamas tam tikras jos pakilimas. Abiejų TautųRespublikos karalius Vladislovas Vaza pasikvietė Prancūzijos karo inžinierių kartografąGijomą de Boplaną (Guillaume le Vasseur de Beauplan, 1600–1675). Jisžinojo 1613 m. Lietuvos žemėlapį ir juo naudojosi 1639 m. sudarydamas naująLenkijos ir Lietuvos žemėlapį „Nova totius Regni Poloniae Magnique DucatusLithuaniae cum suis Palatinatibus ac confiniis“. Kiek vėliau, 1655 m., Prancūzijoskartografas Nikolas Sansonas (Nicol Sanson d’Abbeville, 1600–1667), sudaręsdaugybę žemėlapių ir atlasų, sukūręs visos žemės geografinį tinklą, Paryžiujesudarė ir išleido Lenkijos ir Lietuvos žemėlapį, remdamasis G. Merkatoriaus,6Ten pat, p. 81.129