Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaiPuošybaVystantis Vakarų Europos šalių ekonomikai ir augant miestams, susidarėpalankios sąlygos plėtotis ginklakalystei ir jai artimiems amatams, tokiems kaipkalvystė, šaltkalvystė, auksakalystė, graviravimas.Šaunamųjų ginklų gamyba vystėsi dviem kryptimis: kariniais (atskiromsformuotėms apginkluoti) ir civiliniais (medžioklei, reprezentacijai, sportui irdvikovoms) tikslais. Technikos progresas buvo jaučiamas abiejose kategorijose,bet puošnumo atžvilgiu pirmavo asmeniniai ginklai. Šaunamieji ginklai tapoprestižo, valdžios ir jėgos, visuomeninės padėties, reprezentaciniu ir kolekcionavimoobjektu. Ginklakaliai, gavę gerai apmokamus užsakymus, negailėjotriūso. Jiems svarbiausia buvo kuo meniškiau apipavidalinti gaminamą ginklą.Kariniai ginklai taip pat atrodė estetiškai, bet jų svarbiausias bruožas buvofunkcionali forma.Daugelyje pasaulio muziejų saugomi ginklai vertinami ne tik dėl koviniųsavybių. Vieni pasižymėjo mechaniniu tobulumu ir pritaikymu, kiti išsiskyrėgražia apdaila.XV a. retai būdavo spaudžiami ženklai, nurodantys ginklo pagaminimovietą – šalį arba miestą. XVI a. ant ginklų spausdavo žymenis, o XVII a. jaudedamas meistro vardas, kas garantavo gaminio, pagaminto tame ceche, kokybę.Iki XIX a. pab. medžiokliniai šautuvai nebuvo gaminami serijiniu būdu ir neturėjogamyklinių ženklų. Ginklų kokybė buvo tikrinama ir tarsi kokybės ženklasdedamas karališkasis žymuo.Dauguma ginklų buvo gaminami karštuoju kalybos būdu, kai metalasįkaitinamas iki raudonumo ir kalama.Labiausiai dekoruojamos šautuvo dalys – vamzdis ir medinės dalys (buožė,apsodas). Apsodus puošdavo uždėtinėmis detalėmis arba dramblio ar paprastokaulo inkrustacija. Vokietijoje ir Rusijoje puošdavo perlamutru, Italijoje, Ispanijojeir Sardinijoje – sidabru. Lenkijoje buvo populiari metalo juodinimo technikaarba iš juodmedžio pagamintų buožių inkrustavimas sidabru (tuo buvo garsūsGdansko, Torunės ginklakaliai). Meistriškumu garsėjo Radvilų giminei priklausiusiosmanufaktūros Vilniuje ir Nesvyžiuje. Raižyba ir metalo graviravimu buvožymūs olandų ginklakaliai iš Utrechto, Mastrichto, Amsterdamo, inkrustacijosdarbais – čekai, saksai bei kiti vokiečiai.Laikui bėgant požiūris į ginklų puošybą kito. Jie tapo prieinamesni gyventojams,tad apdailos reikšmė ir kokybė tapo nebe tokia svarbi. Ginklo turėjimasjau nebereiškė išskirtinės padėties visuomenėje. Dėmesys buvo kreipiamas į esminesginklo savybes: šūvio tikslumą ir tolumą, ginklo patikimumą ir panaudojimosaugumą įvairiomis aplinkybėmis. Nors visais laikais buvo mėgėjų, kurie šalia60