Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaiParako indelio atidarymas (kairėje). Smilkstančio dagčio įpūtimas (dešinėje).Pagal Jakobą de Geyną ( Jakob de Gheyn, Wapenhandelinghe van Roers, Musquetten endeSpieβen, Amsterdam, 1608). Iš leidinio: Müller H., Kunter F. Europäische helme. Berlin, 1984tmetyje Ispanijoje atsirado tik XVII a. Europoje paplitęs popierinis šovinys,padarytas iš popierinės tūtelės su užtaisui skirtu paraku ir kulka 29 . Užtaisantginklą tūtelę parako pusėje reikėdavo prakąsti dantimis, kadangi rankos būdavoužimtos – viena laikomas ginklas, kita šovinys. Iš šovinio ant lentynėlės reikėdavopriberti parako, o vėliau, subėrus didžiąją jo dalį į vamzdį, įleisti ten ir kulką supopierine tūtele ir „primušti“ grūstuvu. Šoviniai buvo nešiojami tam skirtamekrepšyje, t. y. šovininėje, kur jų tilpdavo iki 40. Žygyje kas dvyliktas muškietininkasnešdavo smilkstantį dagtį, o prieš mūšį dagčius užsidegdavo visi. Nuo lietausdagčiai būdavo slepiami net ir aukštose skrybėlėse, naktį stovint sargyboje arbaišpuolio metu būdavo laikomi skardiniuose vamzdeliuose su skylutėmis. Muškietininkųkapralas 30 nešiodavo metalinį (paprastai plieninį) grūstuvą. Jį duodavomuškietininkui, kuriam reikėdavo iki galo įgrūsti vamzdyje įstrigusią kulką.Dabartinėse publikacijose galima aptikti teiginį, kad Aleksandro Diumaromano „Trys muškietininkai“ herojų pagrindinis ginklas buvo ne muškieta, o29Popierinius šovinius šauliai gamindavosi patys. Reikėdavo susukti ir miltų klijais suklijuoti tūtelę.Jos viduje būdavo įklijuojama kulka. Vėliau, šovinį išdžiovinus, į jį būdavo įberiamas parakas.30Žemiausias puskarininkio laipsnis, ir šiais laikais egzistuojantis daugelio valstybių kariuomenėse.42