Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaivėlyvieji šio ginklo variantai buvo skirti daugiausia gynybinių sienų, tvirtovių irpilių gynybai. Ginklą aptarnaujančių žmonių kiekį lemdavo jo svoris ir dydisbei panaudojimo vieta. Užtaisas būdavo uždegamas virbu arba dagčiu. Sunkesnįginklą, ypač lauko sąlygomis, turėdavo aptarnauti du žmonės, o iš lengvesniopajėgdavo šaudyti ir vienas žmogus. Atvirame lauke kablinė šaudyklė būdavostatoma ant skydo, kitokio stovo arba ant gurguolės vežimo borto ir buvo ypačparanki ginant miestų sienas bei pilis.Pirmieji ankstyvuosius rankinius šaunamuosius ginklus plačiau pradėjonaudoti išvystytų amatų centrų – miestų – gyventojai. Yra išlikę žinių apie tai,kad 1382 m. mūšyje prie Briugės Filipo van Arteveldės (Philip van Artevelde)vadovaujama Gento kariuomenė turėjo 300 ant taboro vežimų išdėstytų sunkiųjųkablinių šaudyklių, kuriomis atmušė Flandrijos grafo Liudviko II kariuomenėspuolimą ir laimėjo mūšį. XV a. pradžioje atvirame lauke rankinius šaunamuosiusginklus kartu su artilerijos pabūklais ir kovos vežimais labai pačiai naudojohusitai. Jie turėjo sunkiųjų kablinių šaudyklių ir už jas lengvesnių rankinių15–25 mm kalibro šaudyklių. Kadangi buvo su paprastais apsodais, jos galėjobūti naudojamos be kablių. Husitų vadas Janas Žižka ( Jan Žižka) stengėsi naudotitaboro vežimų kraštus kaip atramos taškus, taip padidindamas šių mobiliųįtvirtinimų efektyvumą mūšio lauke, ir įdiegė naujove tapusią jų panaudojimotaktiką. Uždarą ratą sudarančių kovos vežimų kraštuose būdavo išdėstoma daugšaunamųjų ginklų su juos aptarnaujančiomis komandomis, sudarytomis iš šauliųir užtaisytojų. Šaudančių ir šaltaisiais ginklais kovojančių karių ginamas taborasvirsdavo kone neįveikiama tvirtove. Daugybės dar menkai pažįstamų šaunamųjųginklų salvė sukeldavo didžiulį psichologinį efektą.Europoje rankines šaudykles (rankinius pabūklus) gana greitai pradėjonaudoti ir kavalerija. XV a. antrojoje pusėje tarp Vakarų Europos raitelių paplitosumažintų pabūklų formos šaudyklės pailgintais metaliniais antgaliais su žiedugale. Tokią šaudyklę, antgalio žiedu įremtą į krūtinę, raitelis statydavo ant dvišakiostovo, pritvirtinto prie balno lanko. Norėdamas iššauti, jis turėdavo prilaikytiginklą kaire ranka, o dešine pridėti rūkstantį dagtį. Prancūzijoje, vienoje iš šalių,kur šis rankinis pabūklas paplito labiausiai, dėl tokio šaudymo (antgaliu įrėmus įkrūtinšarvį) jam prigijo pavadinimas petrinalis (pranc. petrinal; poitrine – krūtinė).Ikonografiniai šaltiniai rodo, kad petrinalius naudojo ir šarvus nešiojusisunkioji raitija.Aptarti rankiniai šaunamieji ginklai buvo labai netobuli. Jau minėta, kaddėl didelio svorio ir griozdiškos formos laikiklio ar atramos dažnai reikėdavone tik tvirtoviniams ir iš vežimų naudojamiems sunkesniems ginklams, bet irlengvesnėms rankinėms šaudyklėms, o tai tik padidindavo šaulių ekipuotės16