Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaiŠvedijos kariuomenės pėstininkų batalionas, XVII a. 2–3 ketvirtis. XX a. piešinys.Iš leidinio: Дюпюи Р. Э., Дюпюи Т. Н. Всемирная история войн. T. 2. С.-Петербург–Москва, 2000niais laikais ir trys. Padvigubinus eiles, kai tarpus tarp pirmųjų trijų eilių kariųužimdavo kitų trijų eilių kariai, tuo pačiu metu galėdavo iššauti visi batalionomuškietininkai. Paleidžiant trijų eilių salvę, pirmosios eilės muškietininkai šaudavopriklaupę. Švedų kariuomenės rankinių šaunamųjų ginklų ugnies intensyvumąrodo kautynės prie Niurnbergo 1632 m. rugpjūčio 24 d., kuomet 27 600 švedųpėstininkų, tarp kurių buvo 11 500 muškietininkų, per 10 valandų iššovė apie200 000 kulkų (vidutiniškai vienas muškietininkas kautynėse iššovė apie 20 kartų).Po Gustavo II Adolfo žūties 1632 m. Liuceno (Lützen) mūšyje ir kurį laikąjo vietą užėmusio Gustavo Horno (Gustav Horn) švedų kariuomenei vadovavęJohanas Baneris ( Johan Baner) ir Lenartas Torstensonas (Lennart Torstensson),o po to ir 1654–1660 m. valdęs karalius Karolis X Gustavas (1622–1660)perėjo prie dar aiškesnės linijinės rikiuotės. Nuo šiol švedų pėstijos kovinę rikiuotęmūšio lauke sudarydavo ne trijų ar keturių batalionų brigados, o tiesiogbatalionai, kurie patys pradėti vadinti brigadomis. Kaip ir anksčiau, batalionorikiuotę sudarydavo šešios muškietininkų ir pikinierių eilės. Mūšio lauke tokiebatalionai-brigados veikdavo kaip atskiri taktiniai vienetai. Pėstininkų kovinėsrikiuotės linijas sudarydavo vienas šalia kito išdėstyti batalionai, tarp kurių būdavopaliekami intervalai, už kurių stovėdavo kitos linijos batalionai. Ši negili, tačiauilga rikiuotė leisdavo kautynėse tuo pat metu panaudoti didžiausią įmanomąmuškietų ir pikių kiekį.49