Aneksy do informatorów - Centralna Komisja Egzaminacyjna

SKIRGAILA. O nemeluoji tu, krivi? (Atsistojęs). Tai kam gi mes kovojom ir su vokiečiais, ir
su lenkais? Kam vieni antrus žudėm, deginom kaimus ir pilis? Kam gi mes tai darėm ir iki
šiol darome? (Vėl sėdasi).
SKURDULIS. Nežinau, vaikel. Tai Praamžius turbūt taip žmogui lėmė. Aš stengiausi
suprasti, bet mano senatvė pasirodė per silpna suvokti. Tik viena tau pasakysiu, vaikeli:
svarbiausias gyvenimo uždavinys - išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų
ir nepriverstai jų kentėti. Pagaliau kiekvienas žmogus, geras ir piktas, susipranta, tik dažnai
pervėlai ateina žmogui toji mintis galvon.
SKIRGAILA. Šlykštu visur, bjauru! .. (Pasikėlęs vaikšto ten ir atgal). Man bjauru girdėti, ką
tu kalbi... Jei tiesa, ką sakai, geriau man visko netekti ir gyvenimo podraug...
SKURDULIS. Jei apleisdamas gyvenimą, nieko nenuskriausi ir nepriversi kentėti, ir
gyvenimas tave vargina - apleisk jį. Tik saugokis savo skaudančios sielos kliedėjimą laikyti
rimto vyro proto išvada. Žinok, kad mirtis visų nekenčiama, ir nėra jokios jėgos, kuri
priverstų žmogaus sielą pamilti ją. Todėl nekenčiama žmonėms ir to atmintis, kuris savo noru
ją randa.
SKIRGAILA (ilgesnį laiką vaikščioja. Sustojęs ties kriviu). Pasakyk man, krivi, kada tu
melavai, dabar ar tuomet, kai plūdai mus, kam, užmiršęs senus dievus, draugaujam su
vokiečiais ir lenkais?
SKURDULIS. Ten kalbėjo širdis jūsų širdims, o čia reiškia protas tavo nusiminimui. Ten aš
buvau senų dievų krivis, o čia gydytojas, nes tavo siela, mano vaikeli, serga.
SKIRGAILA. Aš tavęs neprašiau mane raminti. Melagis tu, kaip visi, ir todėl nėra tau nei
mano pagarbos, nei pasitikėjimo tavim...
***
SKIRGAILA (eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom). Aš matau: tu linksma. Džiaugsmas
spindi iš tavo veido, ir tu veltui stengiesi jį paslėpti. (Kunigaikštienė nusigręžia nuo jo, ir jis
susilaiko vidury menės). Man malonu, kad tu geriau pasijutai šeimininke, nekaip viešnia čia
būdama. (Sėdasi ant suolo pas skobnis). Tu jau lioveisi ant manęs pykus?
ONA DUONUTĖ (nusigręždama). Aš tau atleidau, kunigaikšti, kad tu mano jaunas dienas
pražudei. (Atsigręždama). Teatleidžia tau teisingasis Dievas baisioje paskutinio teismo
dienoje.
SKIRGAILA. Aš suprantu, kad tave sunkiai nuskriaudžiau. Matyti, taip dievai buvo lėmę,
tavo ar mūsų seni, vis tiek... Ir geriau, kad taip atsitiko. Ko vertas vyras, kuris tiek lengvai
tavęs atsižadėjo ir užleido kitam, kaip tai padarė lenkų kunigaikštis? Kalba, kad jis besirengiąs
kitą vesti.
ONA DUONUTĖ. Dievas panorėjo, kad meilėje būtau apvilta. Jam vienam atiduosiu ją
amžinai.
SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas). Dievai turi deives, o tu jiems kam esi
reikalinga? Tavęs užleisti aš niekam nemanau. (Nuleidęs galvą). Anksčiau aš nežinojau, kas
toji moters meilė ir kam ji vyrui reikalinga. Jei man kuri patikdavo, aš tik norėjau, kad ji man
priklausytų... (Pakėlęs galvą ir pažvelgęs į ją). Tokia šypsena, kaip toji, kuri, man įeinant,
nušvietusi buvo tavo veidą, nei viena moteriškė dar nėra manęs sutikusi.
ONA DUONUTĖ (į jį nukreipusi savo veidą). Kunigaikšti, tu klysti.
155