Jie išgarsino Panevėžio kraštą - Panevėžio rajono savivaldybė

gravitavo ir daug vylėsi iš manęs“. Kurgi tos versmės, padėjusios poetuiišlikti stojiškam net juodžiausiais metais, o vėliau suvokti savo gyvenimąkaip laimingą. Dievo ar likimo duota paguoda – poetinio žodžioskambesys, noras ir gebėjimas tuo žodžiu išsisakyti, pasiguosti, išsiverkti.Iš ilgesio ir liūdesio dainas rašė poeto motina, o tėvas iš fronto laiškuosenamiškiams siųsdavo savo eilėraščius, parašytus kupiškėnų tarme. Galbūtbūtent iš vaikystės ateina vėliau ne kartą poeto manifestuotas atsakingaskūrybos suvokimas:Kūryba ne žaismė – širdies švenčiausias vargas:Ji darbu ir mintim nuo faunos skiria žmogų,Jam dvasią grūdina, prablaivo dangų slogų,ir skamba kūrinys tarytum laisvės varpas.Parašyta retoriškai, gal net kiek naiviai (ta „fauna“ tikrai keliašypseną), tačiau aišku: poetas norėjo, kad kūryba būtų jo laisvės sfera.Toksai, sakytume, yra idealas. Deja, sovietinėje Lietuvoje parašyti kūriniainebuvo laisvės varpo skambesys: oficialioji primesta melodija griovė jųharmoniją. Kaip ir keletas žymių to laiko rusų poetų, J. Graičiūnas laisvas(arba bent jau sąlygiškai laisvas) galėjo būti versdamas – išvertė jisPuškino „Borisą Godunovą“, „Undinę“, A. Gribojedovo „Vargą dėlproto“, Šotos Rustavelio „Karžygį tigro kailiu“ ir daugelį kitų. VersdamasRustavelio kūrinį, Graičiūnas vyko į Gruziją (Tbilisį), į Rustavelioliteratūros institutą pasikonsultuoti su didžiojo poeto tyrinėtojais iržinovais. Apsirūpino tiksliu instituto darbuotojų parengtu pažodiniuvertimu (į rusų kalbą) taip pat vertimais anglų, prancūzų kalbas beiišsamiais komentarais. Pats poetas vėliau kalbėjo: „Turėčiau pripažinti,kad Rustavelio poemos vertimas man buvo iš visų mano kada nors verstųpoezijos kūrinių sunkiausias. Dabar aš net pats stebiuosi, kaip man užtekojėgų perkopti tokį kalnagūbrį...“Spaudoje Jonas Graičiūnas publikacijas pasirašinėdavo AlgiuElmantu, Arimantu, Jonu Kalvėnu, Laisvydu Pilėnu, Martynu Martinaičiu,Vytautu Suvartu...Prieš Antrąjį pasaulinį karą J. Graičiūnas suspėjo išleisti keturiasknygas: „Karo stovis (dūšioj)“, „Akių ganyklose“, „Pirmoji rinktinė“,„Ižas Nemune“. Jo kūryboje vyrauja neoromantikams artimi įvaizdžiai,melodingas eiliavimas, tačiau linkstama į retoriką. Eilėraščiuose daug„žiedų“, „gegužių“, „sutemų“. Snaigės čia krinta „kaip vyšnios žiedai‘,„jūromis banguoja vasarojai“, stovi „pakrypę lūšnos ir smūtkeliaipakelėse“, įsimylėjusius vyšnios apibarsto „baltais konfeti“, o „didi iramžina – ligi lentos“ meilė miršta. Tiesą sakant, poeto intencija dažnai99