Jie išgarsino Panevėžio kraštą - Panevėžio rajono savivaldybė

dvasininku. Bitneriai atsikėlė į Lietuvą, kur Samuelio tėvas nuo 1654 m.buvo Užnerio konsenjoras, nuo 1660 m. – senjoras.Nors Samuelis gimė Lenkijoje, bet gyvendamas Lietuvoje, geraipramoko lietuviškai. Jis mokėsi Slucko gimnazijoje, o nuo 1651m.gegužės 31 d. studijavo Frankfurto prie Oderio universitete. 1663 m.ordinuotas kunigu, 1668 m. paskirtas lektoriumi, o 1670 m. – diakonu.1673 m. S. Bitneris paskirtas Naujamiesčio klebonu ir greičiausiai juoišbuvo iki 1687 m. Tai liudija ir jo iš Naujamiesčio 1682 m. sausio mėnesįrašytas laiškas Liudvikai Karolinai Radvilaitei. Beinoravos valstiečiai,atvykę į Kėdainius, skundėsi valdytojui, kad jų namuose kalvinistų kunigasS. Bitneris radęs dievybes ir „burtininkavimu dvelkiančius prietarus“,kuriuos sudeginęs. Akademikas J. Jurginis, komentuodamas tą faktą rašė,kad beinoraviškių „dievybės“ negalėjo būti pagoniški stabai, nes tadavalstiečiai nebūtų drįsę skųstis. Gal būt tai buvo liaudies menininkųpadaryti šventųjų atvaizdai, kuriuos protestantų bažnyčia vadino stabais irdraudė juos garbinti.1687 m. jis tapo Vilniaus konsenjoru. 1688 m. – Užneriosuperintendantas. Po to įsikūrė Biržuose. Nuo 1698 m. S. Bitneris -Žemaičių senjoras su būstine Kėdainiuose ir tuo pat metu buvoKaraliaučiaus reformatų parapijos klebonas. Karaliaučiuje 1701 m. įsteiguslenkų ir lietuvių reformatų parapija, valdžia paskyrė jos kunigu J. Rėkutį,vėliau pareigas ėjo S. Bitneris. Po pastarojo mirties J. Rėkutis tapoŽemaitijos superintendentu, kartu ir reformatų bažnyčios atstovu Prūsijoje.Samuelis Bitneris mirė 1710 m.Ženklūs jo nuopelnai lietuviškai raštijai, mūsų kultūrai. 1680 m. jiskartu su Jonu Božimovskiu [jaunesniuoju], Stanislovu Monkevičiumi irSamueliu Lipskiu ėmėsi tęsti J. Božimovskio [vyresniojo] pradėtą darbą –Biblijos vertimą. 1680 m. Karaliaučiuje išleistas S. Bitnerio spaudaiparengtas leidinys „Pradzia pamoksla del mazu Weykialu” Tai antrasis, jauišplėstas, 1653 m. „Katekizmo“ leidimas. Knygelės leidimą parėmėKarolina Radvilaitė. Mat, Lietuvos reformatų padėtis labai pablogėjomirus Jonušui Radvilai. Leidybinio darbo mecenate tapo paskutiniojibiržiškių Radvilų šakos atstovė, Brandenburgo markgrafo žmona LiudvikaKarolina Radvilaitė (1667–1697), gyvenusi daugiausia Karaliaučiuje irBerlyne. Šis leidinukas buvo pirmasis po M. Mažvydo „Katekizmo“išspausdintas elementorius, skirtas mokykloms.1695 m. Vilniaus sinodo pavedimu S. Bitneris ėmėsi į lietuvių kalbąversti Naująjį Testamentą. S. Bitneris išvertė didžiąją jo dalį. Jam talkinoJonas Božimovskis [jaunesnysis], o vertimą Mažajai Lietuvai pritaikė P. Z.111