gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KULTŪROSŠALTINISVILNIUS 2003

VALENTINAS BALTRŪNASPROFESORIAUS ČESLOVO KUDABOSATMINIMUIGAMTA KAIP KULTŪROSŠALTINIS(GAMTOS RAIDOS PAŽINIMAS IR PASAULĖJAUTA)VILNIUS 20032

V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros šaltinis (gamtos raidos pažinimas irpasaulėjauta). Vilnius: Andrena. 2003.155 p. (spausdinta forma – 143 p.), 80 pav.Knygoje trumpai apibūdinta senoji Lietuvos gamta, jos raida nuo pirmųjų geologiniųetapų mūsų planetos ,,jaunystėje” iki paskutiniojo antropogeno vardu pavadinto geologinioperiodo. Atskirai aprašyta paskutiniojo poledynmečio paleogeografija ir žmogaus įsikūrimasLietuvoje, taip pat aplinkos mitologizavimas, milžinų ir velnių galybė padavimuose.Konkrečių vietovių pavyzdžiu aptartos aplinkybės, prie kurių gamta tampa žmoniųmaterialinės ir dvasinės kultūros šaltiniu. Pateikiant gamtotyrines žinias, turimą archeologinę,istorinę ir mitologinę medžiagą, meninės (dailės, poezijos, muzikos) kūrybos pavyzdžius,pasakojama apie Šventąją prie Anykščių, Šatrijos kalną Žemaitijoje, Juodkrantę su savogintaro ištekliais Kuršių nerijoje, Didžiuosius Sūduvos ežerus (Dusią, Metelį bei Obeliją) irRaigardo slėnį prie Druskininkų. Nagrinėjama gamtos raidos pažinimo reikšmė žmogauspasaulėjautai ir pasaulėžiūrai, atidžiau įsigilinant į mokymą apie biosferą, polemizuojant sugamtos evoliucijos oponentais, aptariant gamtos įkvėpimo išteklius bei jų poveikį menineikūrybai. Ginama pozicija, kad gyvenamosios aplinkos pažinimas, turima apie ją mokslinėinformacija, kartu su kitomis iš gamtos išplaukusiomis kultūros vertybėmis (tautosaka,menine kūryba ir pan.) sudaro tą unikalų gamtos dvasinį antstatą, kuris padeda ir padėsišsaugoti ją ateities kartoms kaip gamtos, žmogaus ir kultūros sąveikos rezultatą. O tasrezultatas, deja, gali būti įvairus.Knygos parengimą rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijųfondas, o išleidimą – Švietimo ir mokslo ministerijaRedakcinė kolegija: habil. dr. Valentinas Baltrūnas (pirmininkas), prof. habil. dr. AlgimantasGrigelis, prof. habil. dr. Algirdas Jurgaitis, doc. dr. Valentinas Kadūnas, prof. habil. dr.Povilas Suveizdis, habil. dr. Egidijus Trimonis, dr. Algirdas ZuzevičiusRecenzavo:prof. habil. dr. Algirdas Jurgaitis (Vilniaus universitetas),prof. habil. dr. Rimvydas Tumas (Lietuvos žemės ūkio universitetas)© - Geologijos ir geografijos institutas, © - Valentinas Baltrūnas, © - “Andrena”ISBN 9986-37-039-6UDK 502.3Ba3113

TURINYSpsl.ĮVADAS……………………………………………………………..……..……..4I. SENOJI LIETUVOS GAMTA……………………………………………………………7Žemės raidos pirmieji etapai…………………………………………………………...7Paleozojaus laikų istorija…………………………………...…………………………12Permainos mezozojuje……………………………………...…………………………16Įžengus į kainozojaus erą………………………………….……………………….…19Antropogeno vardu pavadintas…………………………….……………………….…21II. POLEDYNMEČIO PALEOGEOGRAFIJA IR ŽMOGAUSĮSIKŪRIMAS LIETUVOJE………………………………...…………………………26Paskutiniojo ledyno pasitraukimas iš Lietuvos…………….…………………………27Paleogeografinės raidos etapai………………………………..………………………30Pirmieji Lietuvos gyventojai ir jų įsikūrimo aplinkybės………...……………………32Aplinkos mitologizavimas, milžinų ir velnių galybė…………..……………………..38III. KADA GAMTA TAMPA DVASINE VERTYBE……………………………………47Šventoji prie Anykščių…………………………………..……………………………48Šatrijos pečių tvirtybė…………………………………….…………………………..57Juodkrantė ir gintaro kelias…………………………………………………………..65Metelys ir jo sesės………………………………………...………………………….82Prasmegusio Raigardo paslaptis……………………………..……………………….96IV. GAMTOS RAIDOS PAŽINIMAS PASAULĖJAUTAIIR PASAULĖŽIŪRAI…………………………………………..……………………109Mokslas apie biosferą………………………………………..………………………110Polemikos įkarštyje……………………………………………………….…………122Įkvėpimo ištekliai……………………………………………………………………128KELIOS PASTABOS PABAIGAI…………………………………………..……………138LITERATŪRA………………………………………………………………..……………1444

Į V A D A SGamtos ir kultūros sąvokas girdime labai dažnai, tačiau nedažnai jas sugretiname.Gamta plačiaja prasme – tai visas gyvasis ir negyvasis arba, kitaip sakant, materialusis irinformacinis pasaulis. Kartais bandoma siaurinti jos supratimą: t. y. visa, kas nesusiję sužmogumi ir jo veikla arba tai, kas yra gamtos mokslų tyrimo objektas. Labiausiai įprastasantropocentiškasis požiūris, kad gamta – tai visuomenės egzistavimo natūralių sąlygų visuma,kurią veikia ūkininkaujantis žmogus ir kuri, savo ruožtu, daro įtaką žmonijai. Deja, gamtossąlygų įtaka žmonijos raidai, etnogenezei ir kultūrai, kaip visuomenės fiziniu ir protiniu darbusukurtai visumai, nėra mūsuose dažna svarstymų tema. Tuo labiau dvasinei kultūrai, kuriąpaprastai suprantame kaip visuomenės pasiekimų visumą mokslo, meno, gyvenimoorganizavimo, papročių ir tradicijų srityse, ir kuri lemia žmogaus jausminį santykį su aplinka(pasaulėjautą) bei jo pažiūrą į supantį pasaulį, žmogų ir gyvenimą (pasaulėžiūrą). Mus dominagamta kaip kultūrinės (mokslinės, meninės, religinės ir t.t.) veiklos priežastis, šaltinis irobjektas.Į klausimą kas mums yra mielesnis ir vertingesnis: ar didžiausias Lietuvoje Puokėsakmuo netoli Barstyčių, ar kiek mažėlesnis Puntuko riedulys prie Anykščių – nesunkuatsakyti. Ko gero, Puntukas. Jei Puokės galiūnas tėra neseniai melioratorių atrasta įspūdinganegyvosios gamtos dalis, tai ,,velnio neštas ir pamestas” Puntukas su savo archeologinėmis irsakralinėmis ypatybėmis, tautosakos kraičiu, mūsų atmintin įsirėžusiu S. Dariaus ir S. Girėnobareljefu seniai tapo didele tautos dvasine vertybe, gal būt, net palyginama su piliakalniais,pilimis, bažnyčiomis. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, tokių sudvasintų gamtos vertybių yra irdaugiau. Vienos jų jau daug šimtmečių žavi žmones savo grožiu ir paslaptingumu,suteikdamos unikalumo įvaizdį visam kraštui. Kitos – aplinkybių dėka jau negrįžtamaiprarastos. Trečios gi – taip vadinamojo ,,progreso” dar galutinai nesunaikintos ir laukiaįdėmesnio žvilgsnio bei atminties prabudimo.O ta žadinama atmintis keleriopa. Tai ir liaudies sukurti bei iš kartos į kartą pertūkstantmečius perduoti trumpučiai, lyg informacinės žinutės, padavimai, vėliau kai kurie išjų virtę įspūdingomis legendomis ar pasakomis. Tai ir savo taisyklinga forma nuo senostebinę piliakalniai, alkakalniai ir pilkapiai, taip pat įvairūs pėduotieji, dubenuotieji aržymėtieji akmenys ir akmenų vainikai. Tai ir archeologų iš kultūrinių sluoksnių iškasamisenųjų mūsų krašto gyventojų materialinės ir dvasinės kultūros pėdsakai. Tai ir kalvų beiklonių, upių ir ežerų, riedulių ir uolų prigimtis bei amžius, kuriuos nustatė gamtininkai. Tai ir5

dailininkų, rašytojų, kompozitorių kūryba, kurią įkvėpė vienas ar kitas gamtos kampelis irkurioje liko užfiksuotas tos vietovės grožis, sukeltas įspūdis, vietovardis.Mūsų Lietuva nėra visiškai nepažintas ,,laukinis” kraštas (terra incognita). Ji mumsnuo senų senovės sava ir šventa. Noriu pacituoti šviesios atminties mūsų žymaus geografo,didžiojo kraštotyrininko, aistringo publicisto profesoriaus Česlovo Kudabos (1932–1993)paskutiniosios knygos ,,Septyni keliai iš Varnių” (1993) paskutiniojo puslapio žodžius: ,,Kurmes begyvename, bekeliaujame ar ilsimės, mus supa, gaubia gamtos aplinka, o joje ištisaižmogaus pėdos, jo delnų atspaudai. Gerų darbų kūriniai puošia žemę, nelaimių ženklai virtorandais. Rodos, gyva Žemės amžių graviūra: vaikštai tarp medžių, paukščių giesmiųpalydimas, po ta pačia amžių Saule(…). Visa tai ir yra tavo gentainių užgyventoji žemėsbranguma. Tavo pa-sau-lis. Jis tave, savo pakeleivį, lydi, žadina, skatina, šaukia. Ar neatrododar, jog didžiausias malonumas – ėjimas po saule. Be tos brangumos argi prasmingas būtųvaikščiojimas?”Žinojimas, kad šioje ar kitoje vietovėje prieš milijonus metų upė rideno didžiulius darnesukietėjusio gintaro gabalus su to meto augalų ir gyvūnų likučiais, kad žmonių gyventa iruž savo vietą po ta pačia saule kovota jau prieš dešimtį tūkstančių metų, kad upelio gilausslėnio užuovėjoje stūksantis riedulys šimtmečius tarnavo alkaviete, kad šiose apylinkėsegimė, vaikščiojo, kūrė talentingas žmogus (menininkas, mokslininkas, visuomenės veikėjas),taip pat formuoja vietovės dvasinį ,,antstatą”, skatina domėjimąsi jos aplinka. Tokių vietovių,pasižyminčių savitais informaciniais, estetiniais bei dvasiniais ištekliais, yra gana daug. Jųištyrimas, įvertinimas bei pagarsinimas skatina savojo krašto pažinimo poreikį, gamtinės irkultūrinės aplinkos tausojimą, gilesnį gamtos, žmogaus ir kultūros ilgaamžės sąveikossuvokimą.Su šia – gamtos tapimo kultūrinės veiklos priežastimi, šaltiniu ir objektu – tema labaisiejasi, apskritai, gamtos (biosferos) pažinimas. Jo įtaka žmogaus pasaulėjautai irpasaulėžiūrai, dažnai lemiančioms kasdieninę jo veiklą, nekelia abejonių. Todėl keliasusirūpinimą kai kurių užsienio autorių jaunimui skirtos publikacijos, pastaraisiais metaispasirodžiusios mūsų spaudoje, smerkiančios ir ignoruojančios daugiamečių gamtamoksliniųtyrimų rezultatus. Būtina vieša polemika su garsiai reiškiamomis mintimis apie gamtos raidosnebuvimą ar, jų nuomone, net mokslininkų pateikiamas klastotes. Visos Žemės biosferosevoliucijos pažinimas ir savojo krašto – tėvynės – gamtos raidos žinojimas formuoja požiūrį įžmogų kaip gamtos dalį, jos augintinį, evoliucijos (ar nežemiškų jėgų) pasirinktą proto,,nešėją”. Žmogaus kaip biologinės ir socialinės būtybės formavimosi, etnogenezės procesųsąsajos su gamtinės aplinkos ypatybėmis ir raida, polinkis didingiausias, gražiausias,paslaptingiausias ar kitaip įsimintinas gamtos vietas mitologizuoti, sakralizuoti, įpinti į6

folklorinio ir profesionaliojo meno audinį rodo neabejotiną prigimtinį žmogaus ,,pririšimą”prie gamtos ir jo paties dvasinį ,,prisirišimą” prie pastarosios. Suvoktasis mokslinis biosferosraidos modelis, kurio kai kuriuos bruožus atpažįstame mitologiniuose vaizdiniuose irreliginiuose mokymuose, taip pat turi didelę filosofinę ir etinę reikšmę sparčiai civilizacijoskeliu žengiančiai mūsų laikų nevienalytei ir prieštaravimų draskomai žmonijai. Procesųkryptingumo idėja gamtos jėgų stichijoje ir ją grindžiantys moksliniai faktai suteikia planetosgyventojams egzistavimo prasmės pojūtį, skatinantį į aplinką, jos ateitį žvelgti su atsakomybeir tam tikra viltimi.Noriu pastebėti, kad ne visi knygos skyriai vienam ir tam pačiam skaitytojui busvienodai lengvai skaitomi. Jeigu kiek monotoniškame pasakojime apie senąją Lietuvos gamtądaugoka specialios geologinės informacijos, tai poledynmečio paleogeografijos ir žmogausįsikūrimo apžvalgoje daugiau paleogeografinių, archeologinių ir mitologinių žinių. Jeiguskyrius apie įspūdingiausias mūsų krašto vietoves kai ką nustebins ,,kraštotyriniukompleksiškumu”, tai paskutiniosios knygos dalys, gal būt, vers labiau gilintis į gamtos raidospažinimo reikšmę žmogaus pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai.Tur būt, skaitytoją nustebins pateikiamų citatų gausumas. Tai lėmė dvi priežastys:noras prisiminti kuo daugiau mokslo ir kultūros žmonių pasisakymų rūpimu klausimu, taippat įtikinti save ir kitus, kad rutuliojamos mintys nėra naujos ir jau senokai ,,klaidžioja” tarpmūsų. Nusimanantį savo srities specialistą (gamtininką, istoriką, menotyrininką, filosofą) galir nepatenkins cituojamų autorių ratas, tačiau tai ratas žmonių, kurių darbai daugelį metų mandarė įtaką ar tiesiog ilgam įsiminė.Autorius dėkingas Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui už paramą, bekurios šios knygos rašymas, ko gero, nebūtų pradėtas. Taip pat noriu padėkoti doc. dr.Valentinui Kadūnui, pasirūpinusiam šios knygos išleidimu, bei savo mielai žmonai Violetai,labai daug talkinusiai rengiant šios knygos rankraštį, ypač surenkant gausią literatūrinęmedžiagą, atrenkant ir pateikiant iliustracijas, tvarkant bibliografiją.7

,,Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nei saulės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo. Ant tųvandenų viešpatavo du dievu. Pirmasis dievas buvo vyresnis ir galingesnis už antrąjį.Pirmasis dievas žinojo, jog ant dugno tų vandenų yra truputis žemės. Todėl pasiuntė antrąjįdievą, idant tas atneštų jam tą žemę. Antrasis dievas buvo neužganėdintas, kadangi jis, kaipojaunesnysis, turi tarnauti pirmajam dievui. Todėl nuėjo ir, suradęs tą žemę, iš pykčio suvalgėdidesniąją dalį, o dievui parnešė visai mažai. Pirmasis dievas paėmė tą žemę ir pradėjobarstyti ant vandens. Žemė ėmė brinkti ir stiprėti. Tuo pačiu laiku pradėjo brinkti suvalgytojižemė antrojo dievo viduriuose. Šis iš skausmo pradėjo bėgioti po visą žemę ir vemti be jokiostvarkos. Kurioje vietoje daug išvėmė, tenai pradėjo augti dideli kalnai, o kur mažiau – tenaimažesni kalneliai, o kur visai nevėmė – ten žemė pasiliko lygi. Iš tos tai priežasties mūsų žemėnelygi. Vandenų labai daug liko neužsėtų, nes neteko žemės.”,,Kodėl žemė nelygi”. Kaip atsirado žemė (lietuvių etiologinės sakmės). Vilnius.1986. Paskelbta 1936 m.I. SENOJI LIETUVOS GAMTADažnai geologija vadinama mokslu apie Žemės gelmes ir jos naudingąsias iškasenas.Tai praktiškojo požiūrio į gamtos mokslus išraiška, kuris paaiškinamas amžinu žmonijosporeikiu gelmių ištekliams: statybinėms medžiagoms, metalams, kurui, geriamajam vandeniuiir kitiems. Pastangos surasti, atpažinti ar sugretinti naudingomis iškasenomis turtingusgeologinius sluoksnius vertė domėtis gelmių sandara ir sudėtimi, atskirų geologinių kūnų(metalų gyslų, anglies klodų ir pan.) kilme bei amžiumi. Lygia greta ryškėjo šio mokslofundamentiniai aspektai. Išsirutuliojo požiūris, kad Žemės gelmių sluoksniai – tai Žemėssenosios gamtos (biosferos) metraštis. Geologams įprastas tyrimo objektas – uolienosgabalėlis iš gilaus gręžinio ar upės skardžio – gali suteikti daug informacijos apie seniausiųmūsų planetos periodų jūras ir žemynus, aplinkos temperatūros kaitą, vandens ir atmosferossudėtį, klestėjusią augaliją ir gyvūniją, magnetinių polių inversijas, žemynų judėjimą (dreifą),kosminius reiškinius ir t. t. Žinoma, ne visada tokiems tyrimams būta galimybių ar poreikio.Žemės raidos pirmieji etapaiNesileidžiant į plačius svarstymus apie mūsų planetos kilmę, kurią planetologai irkosmologai aptarė daugybėje knygų, reikėtų konstatuoti tik didelę nuomonių įvairovę šiuo8

klausimu ir bent kelių vyraujančių hipotezių rutuliojimą. Tai puikiai savo knygoje ,,Žemė –žmonijos buveinė” išdėstė Vilniaus universiteto profesorius geografas Alfonsas Basalykas(1924–1987) (Basalykas, 1985). Seniausioji hipotezė sukurta XVIII a. ir vadinama Kanto–Laplaso vardu. Ji teigia, kad visa Saulės sistema – tai gravitacijos jėgų suslėgta kosminiųdulkių ir dujų ūko dalis. Manyta, kad planetos susidarė iš karštos Saulės medžiagos, kuriosšiluma teberusena dar ir dabar. XX a. viduryje O. Šmitas paskelbė hipotezę apie tai, kadpirminė tarpžvaigždinė medžiaga ir jos kondensuoti židiniai – būsimosios planetos – buvošalti. Tik gerokai vėliau, planetoms padidėjus, jų viduje pradėjo kauptis radioaktyviųjųelementų skilimo šiluma. Yra galvojama, kad prieš 5 mlrd. metų karštos plazmos čiurkšlė išSaulės gelmių galėjo būti išsviesta į periferiją, ji greitai atvėso, virto dulkėmis ir dujomis, ovėliau (prieš 4,6 mlrd. metų) ataušusios medžiagos gniutuluose (būsimosiose planetose)prasidėjo radioaktyvusis skilimas – pagrindinis vidinės energijos šaltinis. Palyginti neseniaiiškelta pirmykštės hidridinės Žemės hipotezė. Pagal ją siūloma planetas kildinti iš kosminioūko periferijos medžiagos, kurioje buvo daug vandenilio, lėmusio kiek kitokią planetos vidinęsandarą ir jos raidą, negu teigiama kitose hipotezėse.Reikia manyti, kad kitų Saulės sistemos planetų, meteoritų, kitos kosminės medžiagostyrimas, pačios Žemės gelmių tyrimas gręžiniais ir geofiziniais metodais, nauji atradimaifizikoje, chemijoje, astronomijoje, kitose mokslo kryptyse leis patikslinti pirmykštės mūsųplanetos susiformavimo mechanizmą bei eigą. Šiandien, deja, tenka pripažinti, kad mumskiek geriau yra žinomas tik paskutinis Žemės istorijos aštuntadalis.Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos geologinės istorijos dalį. Taip yra todėl, kadiki šiol įdėmiau pavyko ,,perskaityti” tik paskutiniųjų 570 mln. metų istorijos ,,puslapius”didžiulėje 4 mlrd. metų kronikoje (1 pav.). O ir tas ,,perskaitymas” sąlygiškas, kadangi ir šiosmetraščio dalies (paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus erų) ,,puslapiai” yra gerokaiišplėšyti. Šie ,,puslapiai” – tai Žemės gelmėse esančių įvairių uolienų sluoksniai, slūgsantysant taip vadinamo kristalinio pamato, kuris Vakarų Lietuvoje yra 2–2,5 km, o šaliespietryčiuose – tik 0,3–0,5 km gylyje (2 pav.). Apskritai, mūsų krašto geologinio metraščioperskaitymas yra gan patraukliai atpasakotas knygoje ,,Lietuvos geologija"”(1994), kuriosduomenimis bus dažnai remiamasi ir šioje knygelėje.Paprastai ,,skaitomi” tie sluoksniai ir jų pjūviai, kuriuos matome upių skardžiuose(atodangose) ar iš Žemės gelmių gręžimo įrenginiais iškeltų uolienų kerne – cilindriniameuolienų stulpelyje. Lietuvos geologijos muziejuje Vievyje (35 km nuo Vilniaus Kauno link)šiuo metu yra sukauptas 1953–2000 metais išgręžtų vertingiausių ir giliausių gręžinių kernas.Tai 1081 gręžinys, kurių 150 tūkst. metrų kerno yra sukrauta aukštose lentynose į 23 tūkst.dėžių. Muziejaus kerno saugykloje yra saugomi daugelio geologinių sluoksnių ar jų storymių9

(vadinamų svitomis, horizontais, serijomis ar kitaip) stratotipai. Stratotipas – tai pirmąkartdetaliai ir visapusiškai (sudėties, savybių ir fosilijų atžvilgiu) ištirtas sluoksnis ar sluoksniųstorymė, tapę vėliau savotišku etalonu. Šiam sluoksniui (storymei) paprastai suteikiamas tosvietovės pavadinimas (pavyzdžiui, Perlojos, Nidos, Merkinės, Stoniškių, Naujosios Akmenėsir t. t.). Iš viso saugomi 227 sluoksnių stratotipai: 10 yra iš kristalinio pamato, 7 iš vendo, 23iš kambro, 70 iš ordoviko, 52 iš silūro, 25 iš devono,7 iš permo, 8 iš triaso, 6 iš juros, 8 iškreidos, 1 iš paleogeno ir 10 iš antropogeno (kvartero) periodų sluoksnių. Čia taip patsaugomas ir tiriamas gręžinių kernas iš Varėnos geležies rūdos telkinio kristaliniame pamate,palaidoto po nuosėdinių uolienų danga Mizarų (netoli Druskininkų) meteoritinio kraterio,Vakarų Lietuvos naftos telkinių, Kauno rajone esančių kokybiško ir tinkamo apdailaianhidrito klodų, iš daugelio kitų geologiškai įdomių vietų. Todėl muziejaus kerno fondudomisi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio specialistai, studentai, doktorantai, mokslininkai,įvairių mokslinių simpoziumų ir konferencijų dalyviai (Uginčius, Baltrūnas, 1999) (3, 4 pav.).Vakarų link gelmėjantis kristalinis pamatas yra sudarytas iš labai senų archėjaus (4–2,5 mlrd. metų) ir ankstyvojo proterozojaus (2,5–1,65 mlrd. metų) magminės ir metamorfinėskilmės, didele dalimi kristalinių uolienų: įvairių atmainų gneisų, granitų, migmatitų, gabrų,anortozitų, amfibolitų, kiek mažiau – kvarcitų, marmurų, skalūnų ir kitų. Šių uolienųatitikmenis nesunku surasti mūsų šalies paviršiuje gausiai išbarstytų riedulių (akmenų)pavidale, kuriuos iš Fenoskandijos kraštų palyginti neseniai atvilko ledynai. Mat tenkristalinis pamatas išnyra į Žemės paviršių ir savo tvirtomis uolienomis sudaro įdomaus irvaizdingo landšafto pagrindą. Apskritai, atkurti kristalinio pamato formavimosi ir raidos eigąir paleogeografiją yra labai sunku. Matyt, tai yra ateities dalykas. Proterozojaus laikotarpio(eono) pabaigoje ir paleozojaus eros pradžioje galingų denudacijos (ardymo) jėgų dėka perdaugybę metų buvo nuardyta didžiulė kristalinio pamato storymė. Šiandieninio kristaliniopamato viršutinė dalis yra patyrusi sudėtingus kalnodaros procesus, Žemės plutos grimzdimą įdidelį (kelių ir kelių dešimčių kilometrų) gylį, kur milžiniško slėgio ir aukštos temperatūrosįtakoje uolienos lydėsi, tapo plastiškomis, keitė savo mineralinę sudėtį, struktūrą ir tekstūrą.Visų šių geologinių įvykių chronologinė eiga būtų tokia.Archėjaus (gr. archaios – senovinis) laikotarpio (eono) metu formavosi planetosprotokontinentinė pluta. Daug kur iš vulkanų liejosi bazinės sudėties lava, susidarė bazaltųdanga. Lietuvoje dūlant šioms uolienoms vandens terpėje klostėsi seniausios nuosėdinėsuolienos: liutitai ir smiltainiai, kurie vėliau sudėtingų metamorfinių procesų dėka, esantmilžiniškam slėgiui ir labai aukštai temperatūrai, virto skalūnais, kvarcitais, gneisais (Gailius,1994). Šiame laikotarpyje susidarė atmosfera ir hidrosfera, kurių cheminė sudėtis gerokaiskyrėsi nuo dabartinės. Aptikta duomenų apie gyvybės atsiradimą. Melsvadumblių kolonijų10

suakmenėjusių fosilijų amžius Pietų Afrikoje siekia net 2,3–3,2 mlrd. metų. Vilniausuniversiteto profesoriaus, žinomo biologo, gyvybės evoliucijos tyrinėtojo EdmundoLekevičiaus apibendrintais duomenimis, visas šis laikotarpis pasižymėjo gyvybės irprimityvaus medžiagų ciklo (ekosistemų) atsiradimu, anoksigeninės fotosintezės iranaerobinio skaidymo pagrindu atsiradusiomis pirmosiomis autotrofinėmis ekosistemomis,stromatolitų pasirodymu, oksigeninės fotosintezės pagrindu ekosistemų formavimusi, azotąfiksuojančių organizmų atsiradimu ir kitais gyvybės raidą lėmusiais reiškiniais (Lekevičius,2001). Iš ankstyvojo proterozojaus (gr. proteros – ankstesnis, pirmesnis + zoe – gyvybė)laikotarpio (prieš 2,5–1,65 mlrd. metų) žinomas, gal būt, net kelių kilometrų storiometamorfinių uolienų kompleksas (gneisai, mikrogneisai, amfibolitai, kristaliniai skalūnai)rytinėje Lietuvos dalyje. Tuo metu tai buvo vulkaninių ir nuosėdinių uolienų storymė sumagminių uolienų intruzijomis, kuri vėliau buvo deformuota, migmatizuota ir granitizuota.Planetoje, apskritai, hidrosfera iš redukuotos pamažu virsta oksiduota, atsiranda aerobiniskvėpavimas, deguoninės ir bedeguoninės zonos su savais lokaliais ciklais, įsivyraujastromatolitinė gyvybės forma, atsiranda chemoautotrofai, bakterijos suformuoja šiuolaikiniotipo ekosisteminį metabolizmą (medžiagų ciklus), atmosfera palaipsniui iš redukuotos virstaoksiduota, prasideda litosferoje esančių medžiagų oksidacija, atsiranda vienaląsčiai dumbliaiir pirmieji gyvaėdžiai (pirmuonys) (Lekevičius, 2001).Viduriniojo ir vėlyvojo proterozojaus (prieš 1,65–0,67 mlrd. metų) laikotarpiouolienos aptiktos pavieniais gręžiniais tik Vakarų Lietuvoje. Tai vulkaninės medžiagosnuotrupos, hipersteniniai bazaltai, vulkanomiktinis smiltainis, pereinantis į konglomeratą irgravelitą, o taip pat kvarcinis smiltainis, aleurolitas ir argilitas, kuriuose, nors ir sunkiai,galima aptikti gyvybės raidos požymių. Šiuo metu, apskritai, susiformuoja keli mityboslygmenys, atsiranda parazitai, pirmieji daugialąsčiai, vandenyse labai padidėja gyvaėdžiųįvairovė (Lekevičius, 2001). Atskirai reikia paminėti vėlyviausiąjį proterozojinės eroslaikotarpį vendą (nuo senovės slavų genties – vendų) (prieš 0,67–0,57 mlrd. metų), kuriometu suklostyta įvairaus storio konglomerato, gravelito, smiltainio, aleurolito ir argilitostorymė sutinkama visoje Rytų Lietuvoje (Jankauskas, 1994). Didžiausias storis aptiktasIgnalinos rajone prie Tverečiaus (178 m). To laikotarpio klimatas buvo šiltas, jūrinei faunai irflorai pakako šviesos. Akvatorijoje buvo išplitę vienaląsčiai fitoplanktoniniaimikroorganizmai (akritarchai ir kt.), o dugne vietomis klestėjo daugialąsčiai (vendotenidai irpan.). Vendas, tai geologinis laikotarpis iki atsirandant skeletinei faunai.Vienintelis patikimas informacijos šaltinis apie tolimą archėjaus ir proterozojaus laikųpaleogeografiją ir įvairius įvykius ar procesus – tai išlikusios tų laikų, nors ir vėlesnių procesųlabai pakeistos, uolienos. Paprastai remiamasi geologų nuo seno naudojamu aktualizmo11

metodu. Manoma, kad dabartis yra raktas praeičiai pažinti, t. y. dabartinių geologinių procesų(pavyzdžiui, jūrose, upėse, ledynuose ir pan.) pažinimas leidžia panašius procesus atpažintitolimoje praeityje pagal tų procesų paliktus pėdsakus (uolienas, mineralus, cheminiuselementus, suakmenėjusius organizmus, mikrodalelių orientaciją ir t. t.).Fragmentiška Lietuvos ir kitų šalių geologinė medžiaga apie Žemės plutos raidospirmuosius etapus mūsų regione leido atkurti tokią apytikrę eigą. Žemės pluta mūsų kraštoteritorijoje pradėjo formuotis skilus kažkokiam senam, dar archėjaus laikotarpio žemynui(Motuza, Skridlaitė, 1999) (5a pav.) . Šiandien žinoma, kad viena šio žemyno dalis sudarodabartinę Kareliją, Šiaurės Suomiją, didelę Kolos pusiasalio dalį. Manoma, kad kitasuskilusio žemyno dalis sudaro dabartinės Pietų Amerikos Brazilijos skydą. To žemyno dalysatsiskyrė prieš 2,1 mlrd. metų. Tarp tolstančių dalių susidarė jūra, vėliau vandenynas, kuriamevyko vulkanizmas, o dugne kaupėsi bazaltai, diabazai, arčiau krantų – nuosėdinės uolienos.Tokiu būdu formavosi nauja Žemės pluta dabartinio Skandinavijos pusiasalio, Baltijosvalstybių, iš dalies Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos teritorijoje. Vėliau, prieš 1,93–1,90 mlrd.metų prasidėjo priešpriešinis kontinentų judėjimas, sukėlęs litosferos plokščių susidūrimus irakrecijos procesą, t. y. metamorfizuotų vulkaninių ir nuosėdinių uolienų priaugimą prieslenkančių žemynų, lydimą magmatizmo, kalnodaros ir kitų reiškinių. Galima teigti, kad prieš1,7–1,4 mlrd. metų Lietuvos teritorija buvo kalnuota, vėliau pastoviai ardoma, skaldomalūžių, drebinama giluminių smūgių ir ugnikalnių išsiveržimų. Tik prieš 600–570 mln. metų šįseną, smarkiai nuardytą kristalinių uolienų paviršių ilgam užklojo jūrose susidariusinuosėdinių uolienų danga.Čia galima prisiminti dar vieną reiškinį, keitusį Lietuvos paviršių. Tai,,bombardavimas” iš Kosmoso, kai Žemę pasiekdavo meteoritai. Vienos tokios kosminėskilmės katastrofos pėdsakai yra išlikę Pietų Lietuvoje netoli Druskininkų. 1969–1971 metaisgeologai aptiko ir ištyrė seną astroblemą (meteoritinį kraterį), kurios paviršiuje nesimato – jipalaidota po 300 metrų įvairaus amžiaus nuogulų storyme. Ši įduba yra beveik taisyklingosapvalios formos, apie 5 km skersmens ir 230 metrų gylio (Gailius, Motuza, 1977; Gailius,1988). Jos centras yra prie Mizarų kaimo kairėje Nemuno pusėje (5 pav.). Kraterio dugneuolienos yra sutrupintos, permaišytos, su lydymosi žymėmis bei slysmo paviršiais. Tiriantuolienas mikroskopu pasimatė požymiai, liudijantys apie labai stiprų smūgį arba sprogimą irmilžinišką slėgį. Tai plyšių sistemos kvarco grūdeliuose, amorfiniai ploteliai putnagųkristaluose, sumaigytos žėručio plokštelės ir kt. Panašu, kad šioje vietovėje dideliu greičiu įžemės paviršių trenkėsi maždaug 200 metrų skersmens dangaus kūnas. Kraterį užpildančiųnuosėdų viršutinėje dalyje aptikti smulkūs organizmai – akritarchai, gyvenę maždaug prieš550–600 mln. metų. Matyt, tuo metu šis krateris ir susidarė. Manoma, kad panaši astroblema,12

tik šiek tiek jaunesnė yra prie Veprių (Ukmergės raj.). Neabejojama, kad tokių palaidotųmeteoritinių kraterių mūsų šalies teritorijoje yra ir daugiau. Apskritai, tokių ,,svečių” iškosmoso, sukėlusių katastrofas, per geologinę mūsų planetos istoriją būta šimtai tūkstančių.Kai kurie jų turėjo įtakos gyvybės raidai, paliko iki šiol neužgijusias žaizdas Žemės veide.Baigiant Žemės raidos pirmųjų etapų apibūdinimą, reikia pridurti, kad būtent šių etapųmetu susiformavęs planetos plutos sandaros ir sudėties nevienalytiškumas (skirtingas storis,įvairių savybių uolienos, sueižėjimas lūžiais ir kt.) neišnyko, bet visą likusį geologinėsistorijos laiką Žemės plokščių (kontinentų) ,,dreifo”, kalnodaros, žemės drebėjimų,vulkanizmo, vertikalių ir horizontalių tektoninių judesių vienaip ar kitaip buvo vis didinamas.Manoma, kad geologiniai faktoriai, kaip ir kosminiai, turėjo reikšmingos įtakos gyvybėsevoliucijai vėlesniais planetos raidos etapais, o atsiradus žmogui – ir jo etnogenezės raidai.Sparčiai didėjanti gyvaėdžių įvairovė vandenyse, gyvybės kėlimasis į sausumą, konkurencijosstiprėjimas tarp sausumos gyvaėdžių, aktyviai mažinančių aplinkos ,,pasipriešinimą”(Lekevičius, 2001) – štai ryškiausi gyvybės evoliucijos bruožai fanerozojaus eone.Paleozojaus laikų istorijaŠi era prasidėjo prieš 570 mln. metų ir tęsėsi apie 320 mln. metų. Pats pavadinimasreiškia senos gyvybės (paleo + zoe) laikotarpį, kuriam būdinga greita organinio pasaulioraida. Tai ir pirmųjų bestuburių atsiradimas kambre, ir žuvų – ordovike bei silūre, ir ropliųišplitimas karbone ir perme, ir sausumos augalijos – devone, ir senųjų paparčių bei kordaitųklestėjimas karbone. Baigiantis paleozojui suskilo senasis Gondvanos kontinentas. Lietuvojerandama visų šios eros geologinių periodų (kambro, ordoviko, silūro, devono, karbono irpermo) nuogulų sluoksnių, kurių bendras storis per 2100 metrų (Lietuvos geologija, 1994).Lietuva gali didžiuotis, kad jos gelmėse yra visų geologinių periodų nuogulų sluoksniai. Taisavotiškas gelmių ir geologinės istorijos metraštis, kurio puslapiai, deja, karts nuo kartoardomųjų geologinių procesų buvo išplėšomi. Tačiau ir išlikusi geologinė medžiaga leidžiadaugiau ar mažiau patikimai apibūdinti krašto senosios gamtos raidą paleozojuje.Pradedant nuo geodinaminės raidos (teritorijos grimzdimo pobūdžio) skiriamosketurios pagrindinės stadijos (Suveizdis, Šliaupa, 1999). Kambro – vidurinio ordovikostadija pasižymėjo bendru Žemės plutos grimzdimo greičio mažėjimu. Tai tipiškas kontinentopasyvių pakraščių baseinų atvejis, pasireiškęs kaip atsakas į senojo Rodinijos superkontinentoskilimą ir Japetaus okeano bei Tornkvisto jūros atsivėrimą (5a pav.). Vėlyvojo ordoviko –silūro stadijoje išryškėjo priešinga tendencija – laipsniškas grimzdimo greičiointensyvėjimas. Tai siejama su konverguojančių orogeninių sistemų didėjančia įtaka. Kartu13

pakito ir regioninių tektoninių įtampų orientacija. Ordoviko metu visos pagrindinės tektoninėsstruktūros buvo orientuotos iš pietvakarių į šiaurės rytus. Silūro metu Tornkvisto sistemosgeodinaminės įtakos dėka šios kryptys pakito. Aktyvaus kontinento pakraščio mechanizmas,prasidėjęs nuo vėlyvojo ordoviko, vėlyvojo silūro metu laipsniškai susiformavo į priešakiniobaseino etapą, kai nuo denudacinių zonų atneštos ir baseine susikaupusios medžiagos svorisbuvo viena pagrindinių grimzdimo priežasčių vakarinėje Lietuvos dalyje. Ankstyvojo devonostadijos metu situacija pasikeitė. Tai susiję su užstūmimo procesų pabaiga Tornkvisto zonoje,kurią lėmė grimzdimo greičio sumažėjimas sedimentaciniame baseine. Didelę įtaką turėjoSkandinavijos kaledonidai, kurie lėmė tektoninių struktūrų orientacijos pasikeitimus.Laipsniškai gęso Baltijos baseino grimzdimą lėmęs fleksūrinio nuspaudimo mechanizmas.Intrakratoninė stadija prasidėjusi nuo viduriniojo devono pasižymėjo netolygiu grimzdimuiki pat dabarties ir kaičia baseino forma. Tai jau nebuvo susiję su kontinento pakraštyjevykusiais procesais, o greičiau su po Žemės pluta vykusiu mantijinės konvekcinės sistemospersitvarkymu ir su tuo susijusia tektoninės įtampos kaita.Žemės plutos netolygaus grimzdimo ir buvusių jūrų bei lagūnų besikeičiančių krantų,o taip pat gretimoje sausumoje vykusių procesų (paviršiaus ardymo upėmis, vėju ir kt.) beinutolusiuose kraštuose nerimstančių kalnų ir ugnikalnių fone kito Baltijos baseinebesikaupiančių nuogulų pobūdis ir į jas ,,įkrentančių” augalų bei gyvūnų rūšinė sudėtis.Nuogulų sudėties diapazonas labai platus: nuo baltų kartais naftingų kvarcinių smiltainių aržalsvų molių (kambro periodo nuogulos), juosvų argilitų ir gniutulinių klinčių (ordoviko irsilūro nuogulos) iki dolomito ir gipso (devono nuogulos), halito bei anhidrito (permonuogulos). Tai tik būdingos uolienos, o iš tikrųjų nuogulų įvairovė yra daug didesnė. Jeigurupesnės nuotrupinės nuogulos (konglomeratas, gravelitas, smiltainis) liudija apiepriekrantines ar seklios jūros sąlygas, tai molio, dažnai jau suslėgto į argilitą buvimas rodobaseinų giliąsias zonas. Gniutulinė klintis dažnai liudija apie stataus povandeninio šlaito zoną(tarp sekliosios ir giliosios zonų), kurioje nusėdusios medžiagos kartais nuslinkdavo žemyn irįgaudavo netaisyklingų gniutulų tekstūrą. O štai dolomitas, anhidritas, halitas rodo buvusdaugiau ar mažiau izoliuotas nuo jūrinių baseinų lagūnas, kuriose, padidėjus vandensišgaravimui, didėjo vienoks ar kitoks druskingumas. Minimų periodų nuogulų storis ganaskirtingas. Jeigu kambro (172 metrų Skuodo rajone prie Žemytės) ir ordoviko (202 metrųMažeikių rajone prie Renavo) nuogulų didžiausias storis Lietuvoje panašus, tai silūro uolienųstoris bent du kartus didesnis (836 metrai Nidoje). Šias paleogeografines žinias gerokaipapildo uolienose randamos fosilijos (6 pav.).Jeigu kambro (nuo Velso pusiasalio Anglijoje lotyniško pavadinimo Kambrija)periodo palyginti seklioje jūroje ir jos dugne gyveno trilobitai, kirmėlės, pečiakojai,14

pogonoforai, forominiferai, akritarchai, tai ordoviko (nuo keltų genties – ordovikų) ir silūro(nuo keltų genties – silūrų) laikotarpiais giliose, pereinamose ir sekliose jūros dalyse gyvūnijair augalija klestėjo (Jankauskas, 1994; Paškevičius, 1994). Šį klestėjimą gerai iliustruojaprofesoriaus Juozo Paškevičiaus sudarytos viršutiniojo silūro facijų schemos (7 pav.). Tai irkarbonatiniai dumbliai, ir koralai, ir samangyviai, ir pečiakojai, ir moliuskai, ir trilobitai, irvėžiagyviai, ir jūrų lelijos, ir jūrų pūslės, ir nevisai aiškios kilmės konodontai. Patiegzotiškiausia faunos grupė – tai įspūdingieji graptolitai. Aišku, visa ši fauna ir flora klestėjone vienu metu. Sparčiai kito atskirų grupių rūšinė sudėtis. Vienoms rūšims klestint, kitos tikvegetavo ar net merdėjo. Tam įtakos turėjo baseino gylio, temperatūrinio režimo,druskingumo, ryšio su pasauliniu vandenynu kitimas. Klestėjusios faunos kai kurių rūšiųvardais buvo pavadinti ir atpažįstami ištisi nuogulų sluoksniai. Silūro pabaigoje baseinastraukėsi vakarų ir pietvakarių link, Lietuvos teritorijoje virsdamas jūriniu – lagūniniu baseinu,o pastarasis - lagūniniu - kontinentiniu jau devono periode.Kalbant apie kambro, ordoviko ir silūro periodus bei jų metu susidariusius nuogulųsluoksnius, sunku išvengti klausimo apie naftos susidarymą ir susikaupimą Lietuvoje. Nafta– tai alkanų, cikloalkanų ir aromatinių angliavandenilių tirštas ir degus mišinys, paprastairudos ar juosvos spalvos. Manoma, kad didžiausia dalis naftos susidarė Žemės gelmėse 1,5–3 km gylyje iš nuosėdinėse uolienose esančios organinės medžiagos, esant aukštaitemperatūrai ir dideliam slėgiui. Yra ir kitokių naftos kilmės hipotezių. Pirmieji naftingumopožymiai Lietuvos kambro, silūro ir ordoviko sluoksniuose pastebėti 1949–1955 metais, onuo 1958 metų pradėta kryptinga naftos paieška. Ir ji buvo sėkminga, ypač Vakarų Lietuvoje– išaiškinti Genčių, Šiūparių, Vilkyčių, Vėžaičių, Sakučių, Pocių, Dieglių, Ablingos,Lauksargių ir dar daug mažesnių naftos telkinių. Jie susidarę sluoksnių struktūrose palankiosenaftos susitelkimui, t. y. savotiškuose ,,spąstuose”, kuriuos sudaro išgaubti molingi ir porėtisluoksniai bei juos skaldantys Žemės plutos lūžiai. Šiuo metu, kaip žinome, kai kurie telkiniaigana intensyviai eksploatuojami.Devono (nuo Devono grafystės Anglijoje) periodas prasidėjo prieš 410 mln. metų irtęsėsi apie 55 mln. metų. Silūro pabaigoje ir devono pradžioje vykę kalnodaros procesaiplanetoje lėmė jūrų išnykimą vienose vietose ir vandens baseinų atsiradimą kitose vietose,dalies jūrinių gyvių išnykimą ir kitų atsiradimą bei suklestėjimą (Narbutas, 1994). Išplitobežandės, vėliau – tikrosios žuvys. Sausumoje išplito augalija. Žemės atmosfera darėsi panašiį dabartinę. Tarp galvakojų moliuskų, ypač vėlyvajame devone, įsigalėjo goniatitai, išplitopečiakojai. Tačiau tebegyveno trilobitai ir graptolitai, koralų kolonijomis tabuliatai ir rugozai,vėžiagyviai ir lapakojai. Devonui labai būdingos šarvuotosios ir riešapelekės žuvys, o taip pattikrųjų žuvų atstovai – akantodai. Šių žuvų liekanų retai randama, tačiau buvo aptiktos15

Skaisgirio (Joniškio raj.) ir Petrašiūnų (Pakruojo raj.) dolomito karjeruose. Devono pabaigojeatsirado ropliai ir amfibijos, kurie išsivystė iš riešapelekių žuvų. Augalijos plitimas prasidėjoankstyvajame devone, kai klestėjo psilofitai. Viduriniajame devone atsirado papartainiai irplikasėkliai, kurie vėliau išstūmė psilofitus. Visa turima geologinė medžiaga liudija, kaddevone klimatas buvo karštas ir sausas, su palyginti trumpais lietingais ir drėgnaislaikotarpiais. Jeigu kintanti lagūnos kranto linija devono pradžioje ėjo Lietuvos rytine irpietine dalimi (maždaug per Alytų, šiauriau Vilniaus, link Drūkšių), tai devono pabaigoje jivisu ,,frontu” buvo pasitraukusi šiaurės vakarų link per kelias dešimtis kilometrų. Šioje vismažėjančioje lagūnoje susiklostė labai dažnai savo tarpe persisluoksniuojantys molis iraleurolitas, smėlis ir smiltainis, mergelis ir klintis, domeritas ir dolomitas, gipsas ir anhidritas.Bendras devono nuogulų storis Lietuvoje siekia apie 1000 metrų. Šio periodo nuogulasgalima pamatyti kai kurių upių atodangose ir karjeruose. Tai dolomito klodai Mūšospakrantėse ir keliuose veikiančiuose karjeruose Pakruojo rajone, gipso išeigos Biržų irPasvalio krašte, smėlis ir smiltainis Šventosios skardžiuose Anykščių rajone ir kitur.Paminėjus gipsą Biržų ir Pasvalio rajonuose, tuoj pat prisimenamos įspūdingoskarstinės įgriuvos (smegduobės), kurios iš vienos pusės vargina vietinius gyventojus, o iškitos – sudaro vertingą geologinio paveldo (gamtos paminklų, draustinių) dalį, liudijančiąapie paslaptingą ir kol kas sunkiai prognozuojamą geologinį reiškinį. Bene žinomiausiossmegduobės – tai Karvės ola ir Jaronio duobė Biržų rajone. Jų gylis 12–14 metrų, o skersmuoviršutinėje dalyje 10–30 metrų. Smegduobės susidaro požeminiam vandeniui tirpinantgipsingą devono periodo sluoksnį pavadintą Tatulos vardu, kuriam ištirpus ir likus tuštumai,aukščiau slūgsoję sluoksniai dažnai staigiai ir katastrofiškai įgriūna. Tai ir yra karstinioproceso esmė.Kitas, karbono (nuo lot. carbo – anglis) periodas prasidėjo prieš 355 mln. metų irtruko apie 65 mln. metų. Tuo metu Žemėje klestėjo sausumos augalai. Devono psilofituspakeitė pteridofitai, t. y. sporiniai induočiai. Tai į medžius panašūs kalamofitainiai,pleištalapiai, lepidodendronai, sigiliarijos, papartiniai. Vyravo, matyt, humidinis klimatas,kuris lėmė gana vienodą ir gausią augaliją. Tik karbono pabaigoje išryškėjo klimato iraugalijos zoniškumas. Mūsų krašte karbono periodo geologinių nuogulų liko labai nedaug –tik ankstyvojo karbono ir tik šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje. Matyt, ir pačios lagūnos,paveldėtos iš devono laikotarpio, būta nedidelės, daugiau tyvuliavusios kaimyninės Latvijosvakarinėje dalyje, kurioje nusėdo smėlingas dolomitas, smiltainis, aleurolitas, molis sunegausių fosilijų radiniais. Tarp pastarųjų aptikta šarvinių žuvų liekanų. Bendras nuogulųstoris tik apie 50–60 metrų. Kalbėti apie vėlyvojo karbono paleogeografiją Lietuvoje labaisunku. Panašu, kad tuo metu žymiai iškilo pietinė krašto dalis (Mozūrijos–Baltarusijos16

anteklizė) kaip kalnodaros kituose kraštuose atgarsis. Likusi krašto dalis taip pat virtosausuma. Intensyviai buvo ardomos arti paviršiaus buvusios viduriniojo ir vėlyvojo devonobei ankstyvojo karbono nuogulos. Šis, senesnes nuogulas ,,praradęs” ir savo nuogulųnepalikęs laikotarpis truko apie 60 mln. metų, ,,užgriebdamas” net jaunesniojo (permo)periodo pradžią.Paskutinysis paleozojaus eros periodas, kuris vadinamas permo (nuo Permėsgubernijos Rusijoje) vardu, prasidėjo prieš 290 mln. metų ir tęsėsi apie 40 mln. metų. Jo metupradėjo nykti paleozojaus erai būdingi bruožai ir rastis artėjančios mezozojaus eros ypatybės.Vėlyvojo permo situacija gana gerai matyti profesoriaus Povilo Suveizdžio sudarytamepaleogeografiniame žemėlapyje (Suveizdis, 1994) (8 pav.). Kadangi Lietuvoje permo irmezozojaus nuogulų išplitimas savo pagrindiniais bruožais labai panašus, todėl dažnai šiųlaikotarpių nuogulos jungiamos į vieną taip vadinamą permo-mezozojaus kompleksą.Apskritai, perme atsirado pirmieji spygliuočiai, ginkainiai ir saginiai, pasirodė naujosvabzdžių, roplių, žuvų rūšys, išmirė trilobitai, jūrų pūslės, senieji jūrų ežiai, keturspinduliaikoralai. Lietuvoje ankstyvojo permo nuogulos aptinkamos tik siaurame ruože,besitęsiančiame per Perloją ir Kalvariją link Lenkijos ir Karaliaučiaus srities pasienio.Paprastai tai kelių dešimčių metrų gravelitų, smiltainių ir aleurolitų storymė be fosilijų būtinųpaleogeografijos rekonstrukcijoms. O štai vėlyvojo permo nuogulos, apytikriai rodančios irbuvusios lagūnos plotą, išplitusios Lietuvos vakarinėje ir pietinėje dalyje. Jeigu vėlyvojopermo pradžioje klostėsi konglomeratas, smiltainis, aleuritas ir mergelis, tai laikotarpioviduryje – dolomitas, klintis, akmens druska, anhidritas, gipsas, o pabaigoje – vėl dolomitas,klintis, molis. Akmenės rajone Karpėnų ir Menčių karjeruose kaip tik ir matomasviduriniosios dalies vyraujančių klinčių, o taip pat dolomitų ir mergelių pjūvis. Giliausiaivėlyvojo permo nuogulos slūgso ir didžiausias jų pjūvis yra Karaliaučiaus srityje – siekia net200–300 metrų. Fosilijų radiniai dėl buvusių dažnų lagūninių sąlygų, karšto klimato ir dideliogaravimo nėra gausūs. Gėlesnės jūros sąlygomis klestėjo pintys, dygiaodžiai, koralai,samangyviai, pečiakojai, dvigeldžiai ir pilvakojai moliuskai, vėžiagyviai, žuvys, augo rifai, opakrantėse klestėjo augalai. Pačioje permo periodo pabaigoje Vakarų ir Pietų Lietuva priminėdykumą – rausvų ir gipsingų molingų uolienų paviršių su labai reta augmenija.Permainos mezozojujeŠi era prasidėjo prieš 248 mln. metų ir tęsėsi apie 173 mln. metų. Geologinės raidosbei gyvybės evoliucijos Žemėje požiūriu tai buvo savitas ir tarpinis (mezo + zoe) laikotarpis,17

kuris papildomai dar skirstomas į triaso, juros ir kreidos periodus (Suveizdis, 1994; Grigelis,1994).Triaso periodas tęsėsi apie 45 mln. metų. Toks vardas atsirado dėl pastebėtų trijųryškių šių nuogulų storymės dalių. Tuo metu Žemėje atsirado amonitai, žinduoliai, ropliai,išplito nauja mezofitinė augalija: spygliuočiai, paparčiai, ginkečiai. Lietuvoje triaso metuvyravo dykuminis sausas klimatas. Gyvūnijos ir augalijos buvo mažai. Ankstyvajame triasevakarinė ir pietinė Lietuvos dalys buvo apsemtos Vokietijos–Lenkijos jūrinio baseino seklioslagūnos vandenimis. Didžiausias to laikotarpio nuogulų storis yra Pietvakarių Lietuvoje irsiekia 200 metrų. Čia jos slūgso 250–350 metrų gylyje ir tik Šiaurės Lietuvoje (Akmenės irMažeikių rajonuose) vietomis ,,išnyra” į paviršių. Jas galima pamatyti įspūdingame Šaltiškiųkarjere netoli Papilės, Vadaksties atodangose. Nuogulų sudėtis gana vienoda – vyraujamargaspalvis (rudas, rausvai rudas ir raudonas su violetiniu ir žalsvu atspalviu) molis irsutankinta jo atmaina – argilitas. Mažesnę dalį sudaro konglomeratas, gravelitas, smiltainis,aleurolitas, mergelis, paprasta ir oolitinė klintis. Nuogulose retkarčiais aptinkamos lapakojų,vėžiagyvių, pilvakojų moliuskų, žuvų žvynų, dumblių (charofitų), sporų ir žiedadulkiųliekanų. Manoma, kad ankstyvojo triaso metu, esant sausam dykuminiam klimatui irvyraujant rytų vėjams, trumpalaikės liūtys ir vėjai vakarų ir pietvakarių link nešė išdūlėjusiasdevono nuogulas (smėlį, aleuritą, molį) į seklią nenuotakią lagūną. Viduriniajame irvėlyvajame triase lagūnos dugnas iškilo, nuosėdų kaupimasis nutrūko. Tai tęsėsi apie24 mln. metų. Gretimoje Lenkijoje vėlyvojo triaso metu dar tebetyvuliavo ežero likučiai irklojosi nuosėdos. Jose padaugėjo augalų liekanų, nes daugėjo kritulių, aridinis klimataskeitėsi humidiniu. Buvo artėjama prie reikšmingų permainų.Juros periodas prasidėjo prieš 205 mln. metų ir baigėsi prieš 135 mln. metų. Vardaskilęs nuo Juros kalnų Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Ankstyvojoje juroje ir viduriniosiosjuros pradžioje Lietuvoje tebevyravo kontinentinės sąlygos. Atskirais laikotarpiaissusidarydavo nedideli kontinentiniai baseinai (ežerai), kuriuose klostėsi smėlingos ir molingosnuosėdos, kartais su gausiomis augalijos liekanomis, vėliau virtusiomis rusvąja anglimi.Viduriniosios juros viduryje į mūsų kraštą iš vakarų plūstelėjo jūros vandenys, savonuosėdose palaidojusios labai daug būdingos faunos. Šios jūros įlanka apsėmė Lietuvą,išskyrus šiaurytinę jos dalį, kur plytėjo sena devono periodo smėlinga lyguma. Ja savodrumstus vandenis įlankos link plukdė plati Prašventosios upė ir daug mažesnių upelių.Periodo pabaigoje, nusekus visiems jūriniams baseinams Šiaurės pusrutulyje, mūsų kraštasvėl tapo sausuma. Didžiausias juros nuogulų storis Lietuvoje buvo aptiktas Nidos gręžinyje(198 metrai). Jų storis ir slūgsojimo gylis didėja pietvakarių kryptimi. Nuogulų sudėtis įvairi:molis, aleuritas, smėlis, paprastas ir oolitinis smiltainis, mergelis ir molinga klintis. Būdingas18

terigeninių nuogulų (molio, aleurito, smėlio) bruožas – pilka ir juoda spalva, dažnas jųanglingumas. Tokios nuogulos su gausiomis fosilijomis atsidengia dešiniajame Ventos šlaiteties Papile, kur šiuo metu įsteigtas geologinis draustinis. Varėnos rajone prie Akmens kaimoMerkio pakrantėse atsidengia šio periodo uolienų milžiniškų luistų fragmentai, kuriuosledynas atvilko nuo pakaunės ar tolimesnių rajonų. Juros nuogulose gausu foraminiferų,galvakojų moliuskų – amonitų, dvigeldžių ir pilvakojų moliuskų, pečiakojų, pinčių, koralų,belemnitų, o taip pat iš sausumos atneštų paparčių ir plikasėklių (ypač, spygliuočių ginkėčių)liekanų. Apskritai, šiame periode Žemėje klestėjo milžiniški ropliai, žuvys, atsiradoskraidantys ropliai ir pirmieji paukščiai. Žinduoliai buvo primityvūs ir reti, o periodopabaigoje pasirodė pirmieji gauptasėkliai augalai.Kreidos periodas prasidėjo prieš 135 mln. metų ir truko apie 70 mln. metų.Pavadinimas kilo nuo kreidos uolienos (vok. – die Kreide, pranc. – craie), o jos pačiospavadinimas kilo nuo Kretos salos (lot. – Creta). Šio periodo pradžioje Lietuvoje tebebuvosausuma. Tik ankstyvosios kreidos pabaigoje mūsų krašto vakarinę ir pietinę dalį užliejoEuropos jūrinio baseino vandenys, kurie tyvuliavo iki pat periodo pabaigos. Skirtingai nuojuros periodo jūrinio baseino konfigūracijos, piečiau ir ryčiau Vilniaus kreidos perioduegzistavo sąsiauris link Pripetės baseino. Tačiau į šiaurės rytus nuo baseino situacija buvopanaši – plytėjo Latvijos–Lietuvos lyguma, kurią skrodė platus Prašventosios slėnis, o upėsvandenys nešė sausumos ardymo produktus. Šioje jūroje iš pradžių klostėsi kvarcinis–glaukonitinis smėlis, aleuritas, su būdinga žalsvai pilka ar pilkšvai žalia spalva, kurią suteikėžaliojo glaukonito mineralo grūdeliai. Vėlyvosios kreidos pradžioje klostėsi jaukarbonatingas, nors ir žalsvas, smėlis su fosforito konkrecijomis ar net plonais jųtarpsluoksniais, o taip pat smėlingas mergelis. Pastarasis palaipsniui virto baltąja kreida,dažnai su būdingomis titnago konkrecijomis, kai kur pereinančia į opokos, klinties, mergelio,smiltainio lęšius ir tarpsluoksnius. Kreida, kaip uoliena, yra labai įdomi. Iš esmės taikarbonatinė (CaCO3 > 95 %) organinės kilmės uoliena, kurią sudaro smulkių fosilijų(foraminiferų, kokolitoforidų ir kt.) kiauteliai ir jų detritas (sutrupinti kiauteliai) beipelitomorfinis kalcitas. Šio periodo nuogulos Lietuvoje natūraliai (in situ) slūgso įvairiamegylyje. Pietiniame Lietuvos pakraštyje jos giliausiai – 180–230 metrų gylyje. Didžiausiasstoris (222 m) nustatytas Vištytyje. Kai kuriose Nemuno, Neries, Šventosios, Jiesiosatodangose baltos kreidos ir žalsvo glaukonitinio smėlio klodus galima pamatyti dienosšviesoje. Merkio slėnyje ties Akmens, Pamerkio, Mielupio kaimais atsidengia ledyno atvilktiir pamesti kreidos periodo didžiuliai luistai. Tuo metu dar vyravo mezozojaus erai būdingaaugalija ir gyvūnija. Žemėje klestėjo paparčiai ir plikasėkliai, o gyvūnų tarpe vyravopirmuonys (foraminiferai ir kokolitai) ir moliuskai (rudistai, inoceramai, austrės, trigonijos,19

amonitai ir garsieji belemnitai, kurių suakmenėję kūneliai liaudies vadinami perkūnokulipkomis, kaukspeniais, laumių nagais ar velnio pirštais). Klestėjo jūros ežiai, koralai,pintys, kaulėtosios žuvys, kulminaciją pasiekė ropliai, atsirado pirmi tikrieji paukščiai. Tarpnegausių žinduolių paplito placentiniai (sterbliniai ir kt.). Nuo periodo vidurio įsivyravogauptasėkliai augalai (platanai, ąžuolai, laurai, eukaliptai, vynuogės) ir spygliuočiai. Periodopabaigoje išmirė daug bestuburių ir stuburinių gyvūnų. To priežastys galėjo būti tiekžemiškos, tiek ir kosminės kilmės, kadangi laikotarpio pabaigoje Žemėje daug kur susiklojoplonas molio sluoksnis su padidintu radioaktyviojo iridžio kiekiu.Kreidos periodo fosilijos, surastos Lietuvos upių atodangose yra gerai eksponuojamosLietuvos geologijos muziejaus profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus memorialinėjeekspozicijoje Vievyje netoli Vilniaus (9 pav.). Čia vitrinose galima pamatyti profesoriaussurinktus gerai išlikusius juros periodo amonitus iš Papilės atodangos, o taip pat jau minėtusbelemnitus, jūros ežius, inoceramus, ryklių dantis ir kitas fosilijas iš Gardino kreidos karjero,Nemuno (prie Skirsnemunės, Marvelės), Jiesios (ties Rokais), Neries (prie Pagunių),Šventosios (netoli Vareikių) atodangų.Įžengus į kainozojaus erąTai paskutinioji ir naujausia (gr. kainos + zoe) Žemės istorijos ir gyvybės raidos era,prasidėjusi prieš 65 mln. metų. Išskiriami paleogeno, neogeno ir antropogeno (kvartero)periodai, pasižymintys vienokiu ar kitokiu savitumu. Jei paleogeno ir neogeno periodaibuvo ,,išskirti” vietoje buvusio ilgo terciaro periodo, jame skiriant senąją ir naująją dalis, taiantropogenas – laikotarpis, kuriame įsigalėjo žmogus.Paleogeno periodas buvo ilgiausias ir truko apie 42 mln. metų (Katinas, 1994).Žemėje tuo metu vyko intensyvūs kalnodaros procesai (alpiškasis etapas), sparčiai kitokontinentų ir jūrų kontūrai. Ryškios buvo klimatinės juostos, atsirado ir išsivystė dabartinėsaugalijos bei gyvūnijos pradinės formos. Vyravo drėgnas tropinis klimatas. Vietoje sporiniųaugalų atsirado žiediniai, o roplius pakeitė žinduoliai. Tuo metu šiaurinė Europa ir didelėVidurio Europos dalis buvo sausuma. Tiktai per Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą ir Baltarusijątęsėsi siaura ir sekli jūra, kai kuriais laikotarpiais jungdama Pietų Europos bei Danijosdidžiuosius jūrinius baseinus. Paleogeno nuogulos randamos tik pietvakarinėje Lietuvosdalyje, taip pat gretimoje Lenkijoje bei Karaliaučiaus srities pietiniame pakraštyje. Nedidelėjų salelė yra ties Alytumi. Čia paleogeno nuogulas galima pamatyti ir Nemuno atodangose.Didelę šio amžiaus nuogulų dalį nugremžė iš šiaurės ir šiaurės vakarų atslinkę ledynaiantropogeno (kvartero) periodo metu. Manoma, kad paleogeno jūrinio baseino šiaurinė riba20

Didžiausias Lietuvoje neogeno nuogulų storis yra Anykščių rajone ir siekia 36 metrus. NetoliKaraliaučiaus jų storis tik 10 metrų didesnis. Neogeno pirmoje pusėje (mioceno laikotarpis)Lietuvoje buvo suklostyti balti smulkūs kvarciniai smėliai su anglingų aleuritų tarpsluoksniaisir linzėmis. Augo vešlūs subtropiniai miškai. Nuosėdose randama kelių rūšių šilumamėgiųpušų, sekvojų, taksodžių, kiparisų, riešutmedžių, kaštonų, o taip pat mums įprastų eglės,kėnio, lazdyno, skroblo, guobos ir daugelio kitų medžių žiedadulkių. Iš miškingų Baltijosskydo rajonų upėmis buvo atplukdyta šiek tiek gintaro, kuris randamas Sembos pusiasalyje, oretkarčiais ir Anykščių kvarciniuose smėliuose. Vėliau šis neogeno gintaras buvo ledynųišnešiotas po visą Lietuvą (radiniai prie Platelių, Lūksto, Vištyčio, Dusios ežerų ir kt.).Antroje neogeno pusėje (plioceno laikotarpis) mūsų krašte taip pat klostėsi smulkus kvarcinissmėlis su anglingų aleuritų ir molių tarpsluoksniais. Juose randamas dabartiniam(antropogeno) periodui būdingas sporų ir žiedadulkių kompleksas su dažnomis dar neogenuibūdingų augalų (šilumą mėgstančios pušys, bukas, kukmedis) liekanomis. Deja, informacijosapie gyvūnus, gyvenusius sausumoje, ežeruose ir upėse kol kas neturime ir galime tik spėliotiapie juos, remdamiesi toliau esančių šalių fosilijų radiniais. Periodo pabaigoje klimatas labaiatvėso. Tai jau buvo artėjančio naujojo geologinio periodo dvelksmas. Prie neogeno periodomes dar trumpam sugrįšime kalbėdami apie garsiuosius neogeno pjūvius Anykščiųapylinkėse.Antropogeno vardu pavadintas1829 metais prancūzas Ž. Denujė šį periodą pavadino kvarteru (pranc. quartaire –ketvirtinis), nes tuo metu (XVIII a. viduryje) Žemės pluta stratigrafiškai buvo skaidoma įketurias dalis. 1922 metais A. Pavlovas pasiūlė šį periodą vadinti antropogeno vardu,pabrėžiant žmogaus atsiradimą ir išsivystymą jo metu. Tiksli šio periodo pradžia sunkiainusakoma, tačiau vyrauja nuomonė, kad tai sietina su 1,8 mln. metų senumo įvykiais Žemėje,kai labai pažemėjo Pasaulinio vandenyno lygis, visur žymiai atvėso klimatas, gerokai pakitoaugmenijos ir gyvūnijos sudėtis, ašigaliuose atsirado storos ledų dangos. Tai tik pasekmėžymiai galingesnių tarpusavyje susijusių kosminių ir tektoninių procesų. Tarp pastarųjų yra irdidelių sausumos bei jūros plotų apledėjimai labai būdingi šiam periodui. Europos šiaurinėdalis, o kartu ir Lietuva, pirmojo kontinentinio ledyno alsavimą pajuto maždaug prieš730 tūkst. metų. Pirmieji du ledynai nepasiekė Lietuvos. Tik trečiąjį klimato atšalimą lydėjęsledynas atslinko į Lietuvą ir savo pėdsakus paliko tik Anykščių rajone mažos upelės Šlavės22

slėnyje prie Katlierių kaimo. Apie šią labai svarbią geologams vietovę mes dar kalbėsimeskyrelyje apie Anykščių apylinkes.Antropogeno nuogulos paplitusios visoje Lietuvos ir kaimyninių šalių teritorijoje,tačiau labai nevienodai (Kondratienė, Vonsavičius, 1994). Didžiausias storis (314,9 m)nustatytas Žemaitijoje Plungės rajone, prie Vembutų. Paprastai didesnis storis (100–200 m)sutinkamas aukštumose ir palaidotuose slėniuose, o ypač ten, kur jie sutampa. Mažiausiasstoris yra šiaurinėje Lietuvos dalyje (tik keli metrai), o upių ir upelių, griovų, smegduobiųšlaituose atsidengia senesnio amžiaus uolienų klodai. Nuogulų storis gerokai sumažėja irkitose šalies vietose, kur mūsų didžiosios upės (Nemunas, Neris, Šventoji), giliaiįsigraužusios, priartėjo prie senesnio amžiaus uolienų ,,pakilumų” (Alytus, Birštonas, Kaunas,Skirsnemunė, Anykščiai ir t. t.). Reikia pridurti, kad šio periodo nuogulos slūgso ant labainelygaus, pakopiškai šiaurės rytų link kylančio, giliais slėniais išvagoto paviršiaus, kuriopagrindiniai bruožai buvo suformuoti dar prieš atslenkant pirmajam ledynui. Vėliau šispalaidotas paviršius patyrė visų buvusių ledynų ir jų tirpsmo vandenų ardomąją galią, jopaviršių lankstė nedideli Žemės plutos neotektoniniai svyravimai.Kalbant apie paskutiniojo geologinio periodo nuogulas Lietuvoje, tenka be išlygųpripažinti ledynų ir jų tirpsmo vandenų suklostytų nuogulų vyravimą. Visų pirma, tai pačiųledynų palikti riedulingi moreniniai priemoliai ir priesmėliai, rečiau moreniniai smėliai irmoliai, kurie dažnai vadinami vienu trumpu žodžiu – morena (nuo pranc. moraine –ledyninės kilmės uolienų mišinys) (11 pav.). Kadangi ledynai mūsų kraštą dengė šešis arseptynis kartus, tai ir gelmėse tūno tiek pat morenos sluoksnių ar jų fragmentų, kuriųkiekvieno storis – nuo kelių iki kelių dešimčių metrų. Šie sluoksniai nėra vienodi ir skiriasisavo vyraujančiu storiu, uolienos spalva, morenos sudėtinių dalių (nuotrupų) mineraline beipetrografine sudėtimi, fizinėmis savybėmis, kitais parametrais. Tos morenos, kurias paliko iššiaurės atslinkęs ledynas, pasižymi būdinga ruda ir rausva spalva, gausia devono periodonuotrupine medžiaga, ypač dolomitais, o taip pat būdingaisiais kristaliniais rieduliais iš PietųSuomijos, Suomių ir Botnijos įlankų dugno. Lietuvoje šie apledėjimai pavadinti Dzūkijos,Žemaitijos, Medininkų, Baltijos vardais. Ledynai, slinkę iš šiaurės vakarų, pasižymivyraujančia pilka spalva, kartais su žalsvu, melsvu ar rusvu atspalviu, su lengvai atpažįstamaordoviko ir silūro periodų bei mezozojaus eros uolienų nuotrupine karbonatine medžiaga, otaip pat būdingais kristaliniais rieduliais iš Vidurio Švedijos, Baltijos jūros dugno, Alandųsalų. Lietuvoje tokias morenas paliko Dainavos, Varduvos ir Grūdos vardais pakrikštytiledynai. Pateiktas labai schematiškas skirtumų apibūdinimas, kuris tikrovėje yra gerokaisudėtingesnis jau vien dėl to, kad ledynai slinko ir ardė ankstesnių apledėjimų nuogulas,,,įkomponuodami” jų sudėtines dalis į savo morenas.23

Dideles nuogulų storymes, paprastai slūgsančias tarp morenos sluoksnių, palikoledynų tirpsmo vandenys. Jei prieledyninių marių dugne nusėdo molio, dažnai juostuoto(varvos), o taip pat aleurito, smulkučio ir smulkaus smėlio sluoksniai, tai tekančių vandenssrautų vietose liko gargždo, žvirgždo, rupaus ir įvairaus smėlio klodai. Smėlingi ir žvirgždingitarpmoreniniai sluoksniai, ypač palaidotuose slėniuose, dažnai yra pripildyti gero gėlovandens, kuris naudojamas centralizuotam vandens tiekimui miestuose ir miesteliuose.Žymiai mažiau nuogulų liko iš tarpledynmečių. Dažniausiai tai retai sutinkamos upių(smėlis), ežerų (smulkutis smėlis, aleuritas, sapropelitas, mergelis) ir pelkių (durpė) nuosėdos,kartais slūgsančios tarp skirtingų apledėjimų morenų, o dažnai tik ant senesnių nuogulų, nesjaunesnės paprastai būna dabartinių upių nugraužtos. Dar tebediskutuojama, kiek antropogenebūta tarpledynmečių, t. y. tokių laikotarpių, kai klimatas buvo artimas dabartiniam arba netšiltesnis. Neskaitant iki pirmojo Lietuvos apledėjimo buvusių šalčio bangų bei pašiltėjimųtarp jų (žr. skyrelį apie Anykščių apylinkes), Lietuvoje sutariama dėl Turgelių, Butėnų irMerkinės vardais pavadintų tarpledynmečių, kurie gerai gretinami su kaimyninių kraštųtyrinėjimų duomenimis. Yra duomenų apie didesnį tarpledynmečių skaičių antropogenoperiode, tačiau vieningos nuomonės šiuo klausimu kol kas nėra. Tam tikrą ,,sumaištį” sukeliataip vadinamos apledėjimų stadijos ir tarp jų buvę vėsesni nei dabartinis laikotarpiai,pasižymėję stepės ar tundros sąlygomis.Seniausias Turgelių tarpledynmetis, užtrukęs apie 30 tūkst. metų, pasižymėjo šiektiek vėsesniu klimatu. Miškuose vyravo spygliuočiai su beržų ir alksnių priemaiša o serbinėeglė ir veimutinė pušis klimatiniame optimume liudija apie buvusį švelnų klimatą. Deja,negausus šio tarpledynmečio žinomų pjūvių skaičius neleidžia plačiau apibūdintitarpledynmečio paleogeografines ir paleoekologines sąlygas. Ilgiausias (140 tūkst. metų)Butėnų tarpledynmetis pasižymėjo ryškia miškų raida (9 būdingos fazės). Spygliuočiaidominavo visą tarpledynmetį. Būdingas pastovus kėnio augimas. Jo pagausėjimas sutampa suskroblo, lazdyno, kitų plačialapių suklestėjimu. Augo dygialapis bugienis, pterokarija,europinis kėnis, uoginis kukmedis, laukinė vynuogė, o tai liudija apie buvusį švelnesnį negudabartinis klimatą, turintį jūrinio klimato bruožų. Optimalaus klimato laikotarpiu gal netnebūdavo pastovios sniego dangos. Šio tarpledynmečio nuosėdose Lietuvoje randama tikdumblių (diatomėjų), sporų, žiedadulkių, sėklų ir pan. bei įvairių graužikų, dvigeldžiųmoliuskų liekanų, nors miškuose ir vandenyse klestėjo gerokai didesnė organinio pasaulioįvairovė. Rytų Europos pietiniuose rajonuose yra surasta to laikotarpio stambių žinduoliųliekanų, rodančių, kad tada gyveno būdingiausias žinduolis – senasis dramblys, o taip patMosbacho arklys, didžiaragis elnias, plačiakaktis briedis, Šetenzako bizonas, Merko raganosisir kt. Lietuvoje bene geriausiai ištirtas Merkinės tarpledynmetis, kuris prasidėjo prieš24

130 tūkst. metų ir baigėsi prieš 117 tūkst. metų. Įdomiausi ir pilniausi šio tarpledynmečionuogulų pjūviai yra aptikti Nemuno slėnyje prie Druskininkų ir Merkinės, o taip patgręžiniuose netoli Vilniaus (Mickūnų ir Medininkų apylinkėse). Paprastai tai ežerinissmulkutis smėlis, aleuritas, molis, sapropelitas, rečiau – pelkių durpė ar upių smėlis.Nuosėdose randamos gausios žiedadulkės ir sporos leido nustatyti šiam tarpledynmečiuibūdingus miškų raidos bruožus, skiriant 7 fazes (12 pav.). Optimalaus klimato metu vyravoplačialapiai, pirmiausiai pasirodant ąžuolui ir guobai. Lazdynas klestėjo tarp ąžuolo ir lieposmaksimumų. Eglė klestėjo du kartus: tarpledynmečio pradžioje ir pabaigoje. Šiotarpledynmečio flora labai artima dabartinei, tačiau būta ir egzotiškų, dabar jau išnykusiųrūšių. Klimatas buvo šiek tiek švelnesnis, negu dabartiniame (holoceno) etape. Daugiau būtair kritulių (1100–1200 mm per metus). Iš žinduolių aptiktos žiurkėnų, pelių, lemingų, bebrų irkitų graužikų liekanos. Be abejo, miškuose ir vandens baseinuose klestėjo daugybė gyvūnų,panašių į šiuolaikinius.Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tarp tipiško tarpledynmečio (kai ledynų skydaivisiškai ištirpę) ir ledynmečio (kai ledynai dengia teritoriją) yra didžiulis laikotarpis,trukdavęs po kelis ar keliolika tūkstančių metų ir pasižymintis vėsaus klimato svyravimaisnuo poliarinio iki tundrinio ir stepinio. Reaguojant į aplinkos kitimą, keitėsi augalija irgyvūnija, o pastarosios tarpe paminėtini stambūs žinduoliai – mamutai, avijaučiai, gauruotiejiraganosiai, šiaurės elniai ir kt. Iki šiol nevisai aišku, kiek gi kartų ledynai dengė Lietuvą poMerkinės tarpledynmečio. Yra duomenų apie tai, kad po šio tarpledynmečio buvo du ryškesniklimato pašaltėjimai (atslenkančio ledyno stadijos dar tik Skandinavijoje) ir du pašiltėjimai(tarpstadijiniai laikotarpiai). Po to dar vienas (prieš 74 tūkst. metų) didesnis ir ilgesnispašaltėjimas (ledyno stadija pasiekusi, gal būt, Estijos ir Latvijos platumą) su galiausiai įLietuvą įslinkusiu ledynu tik prieš 24 tūkst. metų. Yra manančių, kad po Merkinėstarpledynmečio pas mus ledynai svečiavosi vis tik du kartus – pirmą kartą, būtent šios, trečiosstadijos pradžioje (prieš 74–59 tūkst. metų) (13 pav.).Paskutinysis Nemuno vardu pavadintas apledėjimas paliko dviejų savo atsitraukimostadijų pėdsakus: ledynų ir jų tirpsmo vandenų suklostytus sluoksnius bei žemės paviršiujebesidairančias ledyno pakraščiuose ir plyšiuose susidariusias kalvų virtines bei masyvus, otaip pat ledynų suslėgtas morenines bei tirpsmo vandenų suklostytas lygumas. Šį ledyninėskilmės reljefą vėliau šiek tiek pakeitė upių graužimosi ir nuosėdavimo, vėjo pustymo,palaidotų ledo luistų tirpimo (glaciokarsto), paviršinės nuoplovos, pelkėjimo ir kiti procesai.Bet apie tai jau kitame knygos skyriuje.∗ ∗ ∗25

Europos šiaurinės dalies nuosekli apledėjimo teorija atsirado prieš 125–130 metų. Ikitol vyravo dvi hipotezės: diliuvinė ir drifto. Jei pirmoji riedulių išplitimą žemės paviršiujesiejo su Pasauliniu tvanu, tai antroji – su jų išnešiojimu aisbergais (ledkalniais) poliarinėjejūroje. 1830 metais Vilniaus universiteto profesorius Eduardas Eichvaldas (1795-1876) savostudijoje, skirtoje Lietuvos, Volynės ir Podolijos gamtos bei istorijos apžvalgai, riedulių irreljefo kilmę siejo su plaukiojusiais ledkalniais seklioje jūroje. Jis manė, kad tai patvirtina irdaugumos ilgųjų ežerų, kurių guoliai buvo aisbergų ,,išakėti” jūros dugne, orientacija iššiaurės vakarų į pietryčius. Ir tik po 40–50 metų, gausėjant morenų ir reljefo tyrimomedžiagai, įsitikinta buvusio kontinentinio apledėjimo realumu. Nors diskusija tarp vadinamų,,marinistų” ir ,,glacialistų” tebesitęsia ir šiandien, tik šiek tiek tolėliau nuo Lietuvos,poliarinių jūrų rajonuose, kur iš tikro ir dabar klostosi jūrinės morenos.Skyrelio pabaigoje reikėtų pateisinti šio geologinio periodo vardo kilmę ir šiek tiekpakomentuoti žmogaus atsiradimo, jo evoliucijos ir veiklos etapus šiame sudėtingamelaikotarpyje. Yra įrodymų, kad pirmieji hominidai atsirado dar neogeno periode, t. y. prieš 4,4mln. metų. Australopitekai (Australopithecus robustus) klestėjo prieš 1–2 mln. metų.Vaikščiojantis žmogus (Homo erectus) atsirado prieš 1,8 mln. metų, o senasis Homo sapiens –prieš 0,8 mln. metų. Neandertaliečių laikmetis tęsėsi prieš 230–30 tūkst. metų. Šiandieninis(modernus) žmogus (Homo sapiens sapiens) atsirado tik prieš 130 tūkst. metų (NationalGeographic, 2000). Kaip matome – tai didžiausiųjų Europos apledėjimų (Riso) pabaiga irRiso–Viurmo (Merkinės) tarpledynmečio pradžia. Kartu tai ir paleolito (ankstyvojo akmensamžiaus) Mustje archeologinės kultūros pradžia. Jei Lietuvoje kol kas dar neaptikta šioskultūros pėdsakų, tai Baltarusijos archeologai jau senokai džiaugiasi to laikotarpio radiniais.Dažni didelių planetos rajonų (Šiaurės Europa, Šiaurės Amerikos šiaurinė dalis, kalnuotossritys) apledėjimai ir su tuo susijęs labai žymus Pasaulinio vandenyno lygio pažemėjimas (nemažiau 100 m) bei klimatinių juostų ,,migravimas” vertė pirmykščius žmones būti fiziškai irsocialiai aktyviais. Šis aktyvumas dažniausiai kenkė gyvenamajai aplinkai (miškų gaisrai,stepių nuganymas, dalies faunos išmedžiojimas ir panašiai), o pastaraisiais tūkstantmečiais jisvirto tiesiog agresyvumu, kuris turi didėjimo tendenciją tiek gamtos išteklių naudojimo,aplinkos teršimo, augmenijos bei gyvūnijos (ir paties žmogaus giminės) naikinimo priemoniųgamybos bei naudojimo požiūriu. Apie tai, ar yra kokia išeitis, mes dar kalbėsime knygospabaigoje.26

,,Seniau, kada dar akmenys ledais slinkdavo, vieną naktį buvo labai tyku iršilta. Tai nuo Taurapilio kalno vienas akmuo su pačia ir su vaikais norėjo persikelti perežerą.Vyro vardas buvo Tpruzinas, o pačios Tpruzinienė.Jie susitarė ir išplaukė. Ir pati dar pasakė vyrui, kad jei jis norės ko paklausti, tai turineatsigrįžti. Jiems beplaukiant, vyras sako:- Ar plauki?- Plaukiu, - atsakė pati ir nuplaukė toliau.Kiek palaukus, vėl sako:- Ar brendi?- Brendu, - atsakė ir nuplaukė.Trečią kartą norėjo paklausti, bet atsigrįžo ir sako:- Ar brendi?- Brendu, - atsakė pati tyliu balsu ir nuskendo.Tėvas su vaikais perbrido ežerą ir atsisėdo ant Šeimaties lauko.Mes dabar ant jo dažnai dar žaidžiame.”,,Plaukiantys akmenys”. Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai.Vilnius. 1995. Užrašyta Tauragnų valsčiuje 1933 m.II. POLEDYNMEČIO PALEOGEOGRAFIJA IR ŽMOGAUS ĮSIKŪRIMASLIETUVOJE27

Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo tęsinys, bet labiau koncentruojantis dėmesį į mūsųkraštą jau poledynmečio gadynėje, kada galutinai susiformavo dabartinis žemės paviršius irįsikūrė pirmieji Lietuvos gyventojai.Paskutiniojo ledyno pasitraukimas iš LietuvosTai gana sudėtingas ir platus klausimas, kurio aptarimui teko pasinaudoti gausiatyrimų medžiaga (Basalykas, 1965; Kudaba, 1983; Gaigalas, 2001; Baltrūnas, 2001 ir kt.).Paskutiniojo apledėjimo, Lietuvoje vadinamo Nemuno, Lenkijoje – Vyslos, Baltarusijoje irRusijoje – Valdajaus vardais, pakraštys tebėra diskusijų objektu, nes ne visur gerai išreikštasreljefo formomis. Į Lietuvos žemę ledynai įslinko trimis didelėmis plaštakomis, kurių vietą irdydžius lėmė Šiaurės Europos geologinės sandaros ypatybės bei tektoninis režimas. TaiBaltijos tėkmės Kuršių (Nemuno žemupio) ir Žiemgalių (Rygos) plaštakos bei Karelijos–Suomijos tėkmės Sėlių plaštaka. Pastaroji formavo tik šiaurės rytinį šalies pakraštį. Kuršių irŽiemgalių ledyno plaštakos slinko ir traukėsi, matyt, nevienodu greičiu, nebuvosinchroniškos. Manoma, kad prieš 25–20,5 tūkst. metų šio apledėjimo didžiausio išplitimostadijos ledynas, kartais vadinamas Grūdos, Brandenburgo ir kitais vardais, didele dalimitįsojo Lenkijos bei Baltarusijos žemėse. Lietuvos pusėje ledynas iš vakarų ir šiaurės pusėsapjuosė tik dalį Eišiškių plynaukštės bei Medininkų, Grigaičių, Buivydžių ir Baravykinėsaukštumas prie Vilniaus. Pakraštyje ledynas, matyt, nebuvo storas (todėl ir nesusidarė stambiųkalvų), kai kur priminė firnų laukus, su iškilusiomis senesniojo reljefo salomis. Piečiau irryčiau ledyno visus tuos 5 tūkst. metų egzistavo šaltas ir speiguotas klimatas, kurį liudijaišlikusi stora periglacialinio dūlėjimo pluta su būdingais šalčio klynais, taip pat solifliukciniųprocesų pažeminti ir sulėkštinti kalvų šlaitai. Jeigu paminėtose aukštumose kada ir buvotarpledynmetyje gyvenusio žmogaus pėdsakai, tai po tokių procesų didžioji jų dalis apnaikintaarba palaidota po stora solifliukcinio deliuvio danga kalvų ir slėnių šlaitų papėdėse.Prieš 20,5 tūkst. metų Grūdos vardu pavadinto ledyno degradavimas reiškėsi gausiųtirpsmo vandenų pasitvenkimu tarp nykstančio ledyno ir piečiau esančių senesnių moreniniųaukštumų. Tokiu būdu susidarė prieledyninės marios, kurių vandens lygis Lietuvos teritorijojeiš pradžių siekė 180–160 metrų virš dabartinio jūros lygio. Vanduo ištekėdavo pietų linkžemiausiais tarpgūbriniais kloniais ties Verseka, Dituva, Juodupe. Ledynui tirpstant irtraukiantis, prieledyninių marių lygis žemėdavo.Prieš 19,7 tūkst. metų ledyno tirpimo procesas tūkstančiui metų buvo pristabdytas.Tuo metu ledyno, vadinamo Žiogelių, Frankfurto ir kitais vardais, pakraštys tįsojo tiesKapčiamiesčiu, Liškiava, ėjo dešiniakrante Merkio puse, iš šiaurės lenkė Vilnių, toliau ėjo28

kairiuoju Žeimenos krantu ir staigiai suko link Baltarusijos. Šio ledyno tirpsmo vandenys darintensyviau plūdo į išilgai ledyno pakraščio tyvuliavusias prieledynines marias, sudariusiaspietvakarių link žemėjančią kaskadą. Buvo padėta pradžia vėliau atsiradusiai Pietryčiųsmėlėtajai lygumai.Prieš 17,5–16,5 tūkst. metų, atšalus klimatui, nykstantis ledynas vėl suaktyvėjo. Šisnaujai suaktyvėjęs ledynas, dar vadinamas Baltijos, Pomeranijos ir kitais vardais, nebuvolabai galingas ir storas. Savo nedideliais, bet gausiais liežuviais jis tarsi ,,įsirėmė” į aukštesnįŽiogelių fazės ledyno sukrautą reljefą. Šio ledyno pakraštys tįsojo ties Veisiejais, Merkine,Semeliškėmis, Suderve, ėjo dešiniuoju Žeimenos krantu, pro Ignaliną link Baltarusijos.Klimatui atšilus, tirpsmo vandens drenažas link Pietryčių smėlėtosios lygumos vyko siauraisŽiogelių kalvas ir lygumas kertančiais kloniais ir dubakloniais. Iš buvusių plačiųprieledyninių marių didesnis baseinas liko tik Gerdašių–Druskininkų–Merkinės ruože bei tiesČepkelių raistu. Formavosi meandruojančių srautų platinamas ir gilinamas Žeimenos–Neries(tarp Santakos ir Vilniaus)–Vokės–Merkio senslėnis. Tuo metu jau skilinėjo ledyno šarvasties Žemaičių aukštumos pagrindine takoskyra, einančia per Šatriją, Girgždutę ir Medvėgalį,kurios stomuo jau buvo suformuotas ankstesniais laikais.Ledyno traukimasis iš Lietuvos ir toliau vyko ,,pulsuojančiai”, t. y. su stabtelėjimų irpasislinkimų į priekį fazėmis, sietinomis su klimato atvėsimu Europoje. Išsiskiria PietųLietuvos, Vidurio Lietuvos ir Šiaurės Lietuvos fazės, kurių metu buvęs ledyno pakraštysnesunkiai atpažįstamas žemės paviršiuje (14 pav.)Ledynui traukiantis ,,visu frontu”, iki pat Pietų Lietuvos fazės pabaigos (prieš15,5 tūkst. metų), iš esmės susiformavo Sūduvos, Dzūkų ir Aukštaičių aukštumos. Tam įtakosturėjo nedidelių ledyno liežuvių aktyvumas (osciliacijos), intensyvi moreninės medžiagosprietaka iš pagrindinio ledyno skydo, o taip pat nedideli atitrūkusio (,,negyvo”) ledo plotai.Šios fazės metu susidarė Simno–Balbieriškio–Stakliškių prieledyninis ežeras, savo tirpsmovandens perteklių plukdęs reljefo pažemėjimais nuo Punios iki Merkinės link Gerdašių–Druskininkų–Merkinės ežero ir tuo davęs pradžią Nemuno slėnio užuomazgai šioje atkarpoje.Simno–Balbieriškio–Stakliškių prieledyninės marios pradėjo slūgti traukiantis ledynui. Šisvandens lygio žemėjimas, o taip pat prasidėjęs Pietų Lietuvos glacioizostazinis kilimas lėmėvandens tekėjimo inversiją nuo Merkinės link Punios, tuo pačiu nudrenuojant pietinių mariųvandenis ir prie Nemuno vidurupio prijungiant jo aukštupį (15 pav.)Tirpstant Pietų Lietuvos fazės ledynui, savotiškai ,,atsiskyrė” viena nuo kitos Kuršių irŽiemgalių plaštakos. Viena jų traukėsi link Kuršių marių, o kita – Vidurio Lietuvos lyguma įšiaurę. Tarp jų plytėjo didžiulis ,,negyvo” ledo plotas ties dabartine Žemaičių aukštumoscentrine dalimi, kurią koncentriškai juosė Pietų Lietuvos fazės ledyno pakraštyje supiltos29

kalvos (19 pav.). Čia reikia pridurti, kad naujausių geologinių ir geomorfologinių tyrimųšviesoje, Žemaičių aukštuma iš esmės buvo suformuota neseniai nustatytos besitraukiančioledyno Aukštaičių fazės metu, kai ledyno pakraštys nežymiai vingiuodamas ėjo tiesiai iš rytų įvakarus (14a pav.) (Guobytė, 2002).Prieš 14,5 tūkst. metų ledynas vėl suaktyvėjo. Taip vadinamos Vidurio Lietuvos fazėsmetu išryškėjo labai taisyklinga ledo plaštaka Vidurio Lietuvos lygumoje. Jos rytinispakraštys siekė Šventosios slėnį, vakarinis – Radviliškio apylinkes, o pietinis – Kauną. Būtentties Kaunu, ledynui įsirėmus į anapus Nemuno esantį Veiverių moreninį gūbrį, pasitvenkėKauno–Kaišiadorių prieledyninės marios, į kurias iš pietų plūdo Simno–Balbieriškio–Stakliškių ežero vandenys vis papildomi Nemuno, o iš rytų ir šiaurės – Strėvos, Neries irŠventosios vandenys. Šių marių vandens lygis iš pradžių siekė apie 120, vėliau – 100–105 mvirš dabartinio jūros lygio. Tuo metu ledyno Kuršių plaštaka, patvenkdama plačias Jūros–Šešupės prieledynines marias, stabtelėjo vakariniame Žemaičių aukštumos šlaite, ties Kulių,Endriejavo, Pajūralio, Sartininkų apylinkėmis ir kirto dabartinio Nemuno slėnį ties Ragaine(Nemanu). Ledynui pasitraukus nuo Kauno apylinkių gilyn į Vidurio Lietuvos lygumą,atsivėrė kelias Kauno–Kaišiadorių prieledyninio ežero vandenims į vakarus. Įkandin šiųištekančių marių skubėjo ir Nemunas, kuris šį kartą savo slėnį gilino ir platino iki patRaudondvario žemiau Kauno, kur jo ,,laukė” labai plačių Jūros–Šešupės prieledyninių mariųpakrantė. Tarp Zapyškio ir Raudondvario į šias marias gausiai liejosi pilni nešmenųbesitraukiančio ledyno tirpsmo vandenys. Marių dugne tarp Zapyškio ir Kazlų Rūdos buvosuklostyta stora smulkaus deltinio smėlio storymė, kuri vėliau, nuslūgus marioms, buvovakarinių ir pietvakarinių vėjų supustyta į kopas.Nuslūgus Jūros–Šešupės baseino vandens lygiui, Nemunas su savo gilinamu irplatinamu slėniu ,,pasistūmėjo” iki Jurbarko. Vakariau vėl buvo suklostyti smulkūs deltiniaismėliai, kurie, nuslūgus marioms, vietomis vėjų supustyti į kauburius ir nedideles kopas.Daug smėlingų sąnašų tirpsmo vandenys plukdė Jūros upės slėniu, kitais nuo Žemaičiųaukštumos srūvančiais upeliais. Pati Žemaičių aukštuma, greičiausiai, priminė ledo kalnyną,patamsėjusį nuo moreninės medžiagos, su kur ne kur kyšančiomis moreninėmis kalvomis, otaip pat gausiais upeliais ir ežerėliais ledo paviršiuje, tuštumose, plyšiuose. Vėliau, galutinaiištirpus ledui, šių upelių ir ežerėlių dugno nuosėdos virto aukštesnėmis ar žemesnėmiskalvomis ar jų virtinėmis (keimais, ozais ir kt.). Kai kur tirpsmo vandenys pasitvenkė iššiaurės ir vakarų – tarp Žemaičių aukštumos ir Vidurio Lietuvos fazės ledyno pakraščio.Tokios marios tyvuliavo Ventos aukštupyje, ryčiau Telšių, Rietavo apylinkėse ir kitur.Ledynas, tįsantis Vidurio Lietuvos lygumoje, matyt, buvo atitrūkęs nuo pagrindinėsŽiemgalos plaštakos. Tai lėmė likusio ledyninio liežuvio ,,plotinį” tirpimą ir eižėjimą plyšiais.30

Ten, kur plyšiuose susikaupė daug smėlingų sąnašų, dabar tįso pailgos kalvos ir jų virtinės.Likusioje dalyje ledui ištirpus, paviršiuje susiklojo taip vadinama abliacinė morena, kai kurnestoras prieledyninių ežerų ir tekėjusių srautų smėlingas sluoksnis.Prieš 13,2 tūkst. metų ledynus vėl į priekį pastūmėjo nauja šalčio banga. Tai atsitikoŠiaurės Lietuvos fazės metu, apie ką liudija gerai išsilaikęs Linkuvos gūbrys ŠiaurėsLietuvoje ir, galbūt, moreninių kalvų grandinė išilgai pajūrio. Profesorius Č. Kudaba buvolinkęs pastarąja kalvų virtinę sieti su Vidurio Lietuvos faze (19 pav.). Tai, žinoma, darmokslinių ginčų objektas. Panašu, kad atslinkus Šiaurės Lietuvos fazės ledynui ir sustūmusLinkuvos gūbrį, Vidurio Lietuvos lygumoje ledynas dar nebuvo baigęs tirpti. Kuršių plaštakagalutinai ištirpo, ledyno Baltijos tėkmei palikdama vis trumpėjančią Žiemgalių plaštaką.Taigi, tiesioginė ledyno ir jo tirpsmo vandenų įtaka Lietuvos paviršiaus formavimui baigėsi.Netiesioginė įtaka per klimato kaitą ir Baltijos ledyninį ežerą dar jautėsi apie 3 tūkst. metų.Paleogeografinės raidos etapaiSkaitytojas, turbūt, pastebėjo, kad mūsų aprašomų geologinių reiškinių trukmėsnustatymo tikslumas vis kinta. Jei seniausių erų trukmė buvo vertinama milijardais,geologinių periodų – milijonais, antropogeno periodo didžiausios dalies – šimtais irdešimtimis tūkstančių, tai vėlyvojo ledynmečio – tūkstančiais metų. Vėlyvojo ledynmečiopabaigos ir holoceno (dabartinio) laikotarpio (pastarųjų 10 tūkst. metų) procesai nustatyti jaušimto metų tikslumu. Prieš 13 tūkst. metų keliaudami paskui ledyną migruojančias šiauriniųelnių bandas į Lietuvą atklydo pirmieji vėlyvojo paleolito medžiotojai. Bet apie juos kiekvėliau.Mūsų krašto paviršius vis dar formavosi ir pasitraukus ledynui. Tebesitęsėkriogeniniai (įšalo), solifliukcijos (atitirpimo ir nuslinkimo), intensyvūs vandens sukeliamierozijos ir abrazijos procesai. Vėliau ,,prisijungė” glaciokarsto (palaidoto ledo tirpimas) ireoliniai (vėjo pustymo) reiškiniai. Ežerų lygis etapais žemėjo, dalis jų pelkėjo. Upės ir toliaugilino savo slėnius, formuodamos jų terasinę formą. Augalija iš paskutiniųjų stengėsi,,užimti” visas galimas pozicijas kraštovaizdyje, tuo stabilizuodama ir sutvirtindama kalvų beislėnių šlaitus. Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno istorija geriausiai užfiksuota ežerų ir pelkiųnuosėdų storymėse, kur išlieka apylinkėse augusių augalų žiedadulkės, sporos, sėklos, vaisiai,spygliai ir kiti likučiai. Toks ežerinių nuosėdų pjūvių paleobotaninis tyrimas Vilniausuniversiteto profesorei Meilutei Kabailienei (1990, 1993) padėjo nustatyti augalijos ir miškųraidos etapus Lietuvoje per pastaruosius 13 tūkst. metų ir juos sugretinti su panašiais etapais31

kituose kraštuose. Šiuo metu Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno nuosėdų storymėseišskiriama iki 12 žiedadulkių zonų (I–XII), kurių I–IX priklauso šiltajam holocenui (16 pav.).Ankstyviausioji tundros fazė siejama su taip vadinamo biolingo laikotarpio (XII bzona) klimato pašiltėjimu ir padrėgnėjimu, kuriuos nutraukė ankstyvojo driaso (XII a)atšalimas ir pasausėjimas, gretinamas su ledyno suaktyvėjimo faze jau Latvijos žemėje.Aleriodo (XI) trumpalaikis atšilimas, kaip ir ankstesnysis, paskatino solifliukcijos,glaciokarsto ir eolinius procesus. Plito pušų ir beržų retamiškis. Po to atėjęs vėlyvojo driaso(X) atvėsimas į mūsų platumas vėl gražino miškatundrę, paskatino erozijos, pustymo irsolifliukcijos reiškinius. Apskritai, vėlyvasis ledynmetis pasižymėjo upių intensyviugraužimusi bei slėnių viršsalpinių terasų kūrimu. Jei pačios aukščiausiosios, baigiant 5-ja ir 4-ja, susiformavo dar ledynui besitraukiant iš Lietuvos, tai 3-ji ir 2-ji – ką tik paminėtųlaikotarpių metu. Pastarąsias terasas suklostęs upių vanduo plūdo į subarktinį Baltijos ledyninįežerą, kurio vandens lygis buvo 15–17 metrų aukščiau dabartinio jūros lygio. Dzūkijoje dideledalimi susiformavo Rūdininkų, Barčių, Varėnos ir kai kurie kiti eoliniai kopų masyvai.Prieš 10 tūkst. metų galutinai ištirpus kontinentinio ledyno skydui ŠiaurėsSkandinavijoje, Baltijos guolyje tyvuliavo taip vadinama Joldijos jūra, kurios vandens lygisnukrito net 40 metrų žemiau dabartinio jūros lygio ir į kurią savo vandenis nešė pirmąją upiųviršsalpinę terasą pradėję formuoti vandenys. Šiame preborealio laikotarpyje (IX) klimatasbuvo šiltas ir drėgnas. Augo šviesūs, netankūs beržynai, kurie vėliau, jau borealio laikotarpyje(VIII, VII) virto pušynais ir beržynais su lazdynais, alksniais, guobomis, liepomis. Borealyjevietoje jūros tyvuliavo gėlo vandens Ancyliaus ežeras, kurio vandens lygis priartėjo priedabartinės jūros lygio. Atsinaujino ir didžiausia dalimi užsibaigė glaciokarsto reiškiniaipalaidotų ledo luistų vietose bei dubaklonių (rininės kilmės ilgųjų ežerų) regeneravimas. Kitasreikšmingas procesas buvo susijęs su vėjo veikla. Išdžiūvusio smulkaus smėlio plotuosepietvakarių vėjai supustė naujus stambius kopų masyvus. Būdingu kraštovaizdžio elementubuvo dideli ežerai, kurie vėliau intensyviai pelkėjo ir mažėjo. Atšilęs klimatas, miškųišplitimas, vandeningi ežerai ir upės, besibaigiantys eoliniai procesai sudarė palankias sąlygaskrašte, ypač jo pietinėje dalyje, įsikurti mezolito žmonėms. Tai patvirtina ir žinomųarcheologinių stovyklaviečių radiniai (17 pav).Prieš 7,8 tūkst. metų Baltijos duburyje vėl atsiradus jūrai, vadinamai Litorinos vardu,prasidėjo bene šilčiausias holocene atlančio laikotarpis (VI–V). Jūros vandens lygis turėjotendenciją kilti, tačiau buvo artimas dabartiniam. Pradžioje vyraujantys pušynai su alksniais,guobomis ir liepomis vėliau virto liepynais ir guobynais. Augo daug ąžuolų, alksnių, lazdynų.Ėmė plisti eglė. Vidutinė metinė temperatūra buvo keliais laipsniais aukštesnė už dabartinę.Šiltas ir drėgnas klimatas, vešli augalija stabdė erozijos ir eolinius procesus. Beveik visi kopų32

masyvai apaugo mišku. Spartėjo ežerų pelkėjimas, durpėdara ir dirvodara. Geomorfologiniupožiūriu krašto paviršius pradėjo ,,senti”. Nuo atlančio vidurio Lietuvos žemėje šeimininkavoneolito žmogus.Prieš 5 tūkst. metų Litorinos jūrą pakeitė Limnėjos jūra, kuri pasižymėjo pastovesniuir artimu dabartiniam vandens lygiu, tačiau vis tiek su šiokiais tokiais svyravimais, kurietrukdė ramiai gyventi neolito ir žalvario amžiaus žmonėms. Subborealio laikotarpio (IV–III)pradžioje padaugėjo eglių ir sumažėjo guobų bei liepų, kai kur ąžuolų. Daug buvo pušynų.Laikotarpio antroje pusėje išplito pušynai ir beržynai, baltalksnynai ir drebulynai. To metoežerų ir pelkių pakrančių nuosėdose aptinkama žmogaus ūkinės veiklos požymių, pasitaikokviečių ir kitų kultūrinių augalų žiedadulkių, pagausėjo augalų, būdingų miško kirtavietėms irišdegusiems plotams.Paskutinysis (dabartinis) subatlančio laikotarpis prasidėjo prieš 2,5 tūkst. metų.Vyravo pušynai su nemaža eglės priemaiša, padaugėjo skroblo ir beržų. Ryškūs žmogausūkinės veiklos požymiai. Upių slėniuose formuojasi kasmet užliejama salpinė terasa, rečiau –didesnių potvynių metu užliejama pirmoji viršsalpinė terasa, kurios pjūvį papildo salpinė irsenvaginė facijos. Prieš 1,7 tūkst. metų įsigali geležies amžiaus žmogus.Reikia prisipažinti, kad vėlyvojo ledynmečio ir holoceno paleogeografija ir paviršiaussusidarymas aptarti gana paviršutiniškai, nesileidžiant į daugelį detalių, kurios yra labaiįdomios ir vertos atskirų knygų. Apie tai yra rašę žymūs mūsų šalies paviršiaus tyrinėtojaiV. Gudelis, A. Basalykas, Č. Kudaba, V. Čepulytė, P. Vaitiekūnas, M. Kabailienė,V. Dvareckas, A. Gaigalas, A. Mikalauskas, R. Kunskas ir kiti, tiesą sakant, nevienodaisupratę ir aiškinę vieną ar kitą poledynmečio istorijos faktą, tačiau visada giliai ir patraukliai.Pirmieji Lietuvos gyventojai ir jų įsikūrimo aplinkybėsKaip matome iš ankstesnių dviejų poskyrių, poledynmetyje mūsų krašto gamtinėssąlygos buvo gana kaičios, net jeigu imtume vertinti tik holoceno laikotarpį, kai jaukontinentinio ledyno nebebuvo. Būta daug reikšmingesnių klimato ir gamtinės aplinkospokyčių. Tačiau tai nesutrukdė atkeliauti pirmiesiems poledynmečio gyventojams. Ta proganegaliu pamiršti žymaus mūsų geologo, lietuviškosios geologų mokyklos puoselėtojo,profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus, su kurio vardu jau buvome susidūrę ir dar susidursime,straipsnio ,,Paleolito klausimu Lietuvoje”. Aptaręs archeologinių kultūrų raidos etapus irsugretinęs juos su ledlaikių laikotarpiais to meto žinių lygyje, pabaigoje jis rašo: ,,Paleolitinisžmogus ir jo kultūros sudaro tą tiltą, kurs jungia geologijos ir archeologijos sritis. Čiaatsiranda bendra kalba tarp geologų, proistorikų ir visų tų, kuriems rūpi platesnis akiratis33

pasaulėžiūroje ir kurie yra įpratę žiūrėti į aplinką ir pačią gamtą istorinės perspektyvosakimis” (Dalinkevičius, 1944). Būtent šie profesoriaus žodžiai, kaip ir visas jo straipsnis,suteikia man drąsos įžengti į kitų mokslo krypčių – archeologijos bei etnologijos– ,,valdas”.34

Archeologiniai radiniai ir jų paplitimas. 1974–1978 metais Lietuvos visuomenėsulaukė didelio darbo – ,,Lietuvos TSR archeologijos atlaso” I–IV tomų su žemėlapiųpriedais. Atlaso sudarytojai išties atliko didžiulį darbą. Buvo surinkta visa medžiaga apieLietuvos muziejuose ir įvairiuose rinkiniuose bei kolekcijose esamus eksponatus, patikrintisenesnėje archeologinėje literatūroje (knygose, straipsniuose, ataskaitose, įvairiuoseužrašuose) užfiksuoti duomenys. Kalbant apie šio atlaso I tomą, redaguotą žymios mūsųarcheologės habil. dr. Rimutės Rimantienės ir skirtą akmens ir žalvario amžiaus paminklams,aprašyta ir žemėlapiuose pažymėta šimtai archeologinių paminklų. To meto politinėmissąlygomis nebuvo galima skelbti tikslesnės kartografinės medžiagos, o ir platesni vietoviųaprašymai buvo labai sutrumpinti. Tačiau, nežiūrint šių trūkumų, atlaso vertė didelė. Vartant Itomo žemėlapių priedą matyti, kad akmens ir žalvario amžiaus paminklai, nors ir netolygiai,yra išsibarstę po visą kraštą (18 pav.). Ypač daug jų koncentruojasi Pietų Lietuvoje, Nemunoslėnyje aukščiau Vilkijos, o taip pat Neries ir Šventosios slėniuose, Aukštaičių ir Žemaičiųaukštumose, pajūryje, tarp Panevėžio ir Vabalninko… Reikia manyti, kad šiuo metu yražinoma dar daugiau to amžiaus archeologinių paminklų, tačiau vargu ar jie bekeičia bendrąpasiskirstymo vaizdą. Paleolitinio tipo darbo įnagiai yra paplitę Pietų Lietuvoje, Nemunoslėnyje aukščiau Vilkijos, Šventosios ir Neries žemupyje, o taip pat pajūryje prie Klaipėdos.Mezolito pėdsakai taip pat koncentruojasi Pietų Lietuvoje, Nemuno, Neries slėniuose,Šventosios ir Nevėžio žemupyje, o taip pat pavienėse vietovėse pajūryje prie Būtingės,Vyžuonų apylinkėje prie Luknos ežero, Karsakiškio ir Inturkės apylinkėse. Dar plačiauLietuvoje paplitę neolito, tuo labiau žalvario amžiaus paminklai.Pastarųjų metų akmens amžiaus archeologinių paminklų kartografavimas ir tyrimasPietų Lietuvoje atskleidė ypač didelę šių paminklų koncentraciją atskirose vietovėse (Akmensamžius Pietų Lietuvoje, 2001). Buvo detaliau kasinėjamos ir aprašomos jau žinomosarcheologinės stovyklavietės ir taip įvertinta net 230 archeologinių paminklų. Krenta į akislabai didelė stovyklaviečių koncentracija prie vienų ir tų pačių vandens telkinių. Pavyzdžiugali būti Dūbos, Pelesos, Grūdos, Glūko, Glėbo, Varėnio, Veisiejo, Dusios ir kitų ežerųpakrantės, Nemuno slėnis prie Merkinės, taip pat Ūlos, Katros, Varėnio, Zapsės ir kitų upeliųterasos. Įdomu tai, kad daug senųjų gyvenviečių egzistavo labai ilgą laiką. Todėl kai kurios išjų datuojamos ilgais laikotarpiais. Pavyzdžiui, dauguma Katros archeologinių paminklų yradatuojamos mezolitu–neolitu, Margių 1-ji prie Dūbos ežero – paleolitu, mezolitu, neolitu iržalvario amžiumi, Dusios ežero 9-ji – paleolitu–mezolitu, Varėnės upės 2-ji – paleolitu,mezolitu ir neolitu, Zapsės upelio 1-ji – mezolitu ir neolitu–žalvario amžiumi ir t. t. Vienameiš tolimesnių knygos skyrių, aprašydami Didžiųjų Sūduvos ežerų grupę (,,Metelys ir josesės”), mes daugiau dėmesio skirsime Dusios ežero archeologiniams paminklams.35

Santykis su aplinka: praktinis aspektas. Paleolito laikotarpio žmogus vertėsiaugalinio maisto rinkimu bei medžiokle. Medžiojo mamutus, šiaurės elnius, kitus žvėris,gaudė žuvis. Tačiau pagrindinis jų užsiėmimas – šiaurės elnių medžioklė. Vasaros metumedžiotojai klajojo paskui elnių bandas tundros platybėse, o rudeniop traukdavo pietų link.Sumedžiotas šiaurinis elnias būdavo sunaudojamas maistui (mėsa), aprangai ir palapinėms(kailiai, oda), siūlams ir raiščiams (gyslos), darbo įrankių bei papuošalų gamybai (ragai,kaulai) (Juodagalvis, 2001). Paskandindami skerdieną šaltame upokšnių vandenyje,sugebėdavo mėsą išsaugoti ilgesnį laiką. Medžioklei naudojo lankus su strėlėmis, ietis iržeberklus, svaidykles ir dalbas. Pagal archeologinius radinius galima tvirtai teigti, kadpaleolito žmogus mėgo kurtis sausose smėlėtose vietose netoli vandens. Ieškodavo pietinėsekspozicijos (įsaulio) šlaitų bei vietų, kur į ežerą ar didesnę upę įtekėdavo mažesnis upokšnis.Randama stovyklaviečių pėdsakų ir toliau nuo vandens – ant kalvų, net molingose dirvose,bet tokių daug mažiau. Anot archeologo dr. Vygando Juodagalvio, tai sietina su paleolitomedžiotojų poreikiu iš aukščiau žvalgyti apylinkes, stebėti klajojančias šiaurinių elnių bandasir pasinaudojant įvairiais gamtiniais barjerais (ežerais, upėmis, pelkėmis, kalvomis) pasirinktiracionalų medžioklės būdą.Tam tikrą problemą gyventojams kėlė titnago, kaip darbo įnagių žaliavos, paieškos.Titnagas – tai kieta (kietumas pagal Moso skalę – 6,5–7), amorfinė arba kriptokristalinė,pusiau stiklo pavidalo, trapi medžiaga. Natūraliai titnagas slūgso 2–50 cm dydžionetaisyklingos formos gumburų ir konkrecijų pavidale kreidos periodo baltos kreidoskloduose. Kai kur Lietuvoje šie klodai slūgso netoli žemės paviršiaus ir šiuo metu yra matomiNemuno, Jiesios paupiuose. Pirmieji mūsų kraštą dengę ledynai pakeliui gremžė kreidosklodus, slūgsojusius tuo metu žemės paviršiuje pietinėje mūsų pajūrio bei Žemaitijos dalyje,Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Nugremžta kreida su titnagais, kartais net labai didelių luistųpavidale, būdavo pakeliami į didesnį aukštį ir nustumiami į pietinius krašto rajonus. Tokiubūdu, arti žemės paviršiaus atsidūrė milijonų kubinių metrų tūrio kreidos ir juros periodouolienų luistai Merkio slėnyje prie Akmens, Pamerkių, Mielupio, Kuktiškių, Voriškių ir kitųkaimų. Kai kuriose vietovėse tirpsmo vandenų ir dūlėjimo ištirpintos kreidos luistų vietojeteliko didžiulės titnago sankaupos, gerai matomos žvyrduobėse ar net žemės paviršiuje. Taipuikiai iliustruoja ,,citnaginėmis” vadinami žemės plotai prie Margionių Varėnos rajone irkitur Pietų Lietuvoje. Taigi, geologinės prielaidos titnago apdirbimo verslui Pietų Lietuvojebuvo tarsi neblogos, nors yra samprotavimų, kad ledyno vilktas ir trupintas titnagas yraprastesnės kokybės, negu slūgsantis neišjudintuose kreidos kloduose, kurie buvo žinomi ireksploatuojami piečiau Lietuvos.36

Titnaginių įrankių gamybai iš pradžių buvo paruošiamas skaldytinis, nuo kurio paskuinuskeldavo tinkamas skeltes ir nuoskalas. Siekiant suteikti įrankiui norimą formą ir padarytitvitesnėmis aštrias ir trupančias skelčių briaunas, jie būdavo retušuojami, t. y. kitais turimaisįrankiais briaunose iškaldavo smulkias nuoskalėles. Tokiu būdu būdavo gaminami peiliai,gremžtukai, rėžtukai, ylos, grąžteliai, iečių ir strėlių antgaliai, kirveliai, pleištai ir kt.(17 pav.). Būta, matyt, ir specializuotų dirbtuvių, kuriose šeimininkavo įgudę ir patyrę šioamato meistrai.Mezolito laikotarpyje, atšilus klimatui ir šiaurės elniams negrįžtamai pasitraukus įšiaurę, gerokai pakito mūsų krašto augmenija ir gyvūnija. Žmonėms teko taikytis prie naujųsąlygų, atsisakyti ilgų klajonių. Medžioklė miškuose pasidarė sudėtingesnė. Teko medžiotitauriuosius elnius, stirnas, stumbrus, briedžius, šernus, taurus. Jau turėta prijaukintų šunų.Paplito vandens paukščių medžioklė ir žvejyba. Žūklei be žeberklų ir bučių, pradėti naudotipirmieji iš viksvų ir žilvyčio karnų megzti tinklai. Įsigalėjo mikrolitinė titnago dirbiniųtechnika, kuri leido tenkintis Lietuvoje paplitusiais smulkiais titnago akmenukais. Šiostechnikos esmė – siauros ir tiesios titnago skeltės ,,nuspaudimas” nuo specialiai paruoštoskaldytinio. Tai skatino lancetų – peiliuko pavidalo smailų strėlių antgalių bei trapecijų –aštrių, bet buka viršūne antgalių atsiradimą. Šie antgaliai turėjo didesnę pramušamąją galiąnei ankstesnieji.Mezolito (ypač ankstyvojo) žmogus Lietuvoje buvo įspūdingų gamtos reiškiniųliudininkas. Tai palaidotų ledo luistų tirpimas ir žemės paviršiaus prasmegimas, senesnių,peršalusių ežerų ir upelių atsinaujinimas glaciokarsto keliu, buvusių prieledyninių mariųdugne nusėdusio ir didžiųjų upių terasose suklostyto smulkaus smėlio supustymas į kopas beijų masyvus. To laikmečio upės buvo gerokai vandeningesnės palyginus su dabartinėmis, jaunekalbant apie pavasarinius potvynius. Ežerų buvo daugiau ir jie buvo gerokai didesni. Visatai, matyt, turėjo įtakos mezolito žmogaus aplinkos suvokimui, gamtos reiškiniųmitologizavimui ir specifinių mitologinių personažų atsiradimui, kurie, gal būt, perduodami iškartos į kartą, pasiekė ir mūsų laikus. Tai tarsi ir patvirtina žinomo mūsų archeologo AlgirdoGirininko daugiamečiai tyrimai, leidę padaryti išvadą, kad baltų ištakos siekia epipaleolitomezolitolaikus (Girininkas, 1994).Neolito laikotarpyje žmonės gyveno palyginti sėsliai. Paplito kaplinė žemdirbystė sunaujo, labai reikšmingo įnagio – kaplio gamyba. Pradėtos statyti moliu apglaistytos karčiųbakūžės. IV tūkstantmetyje pr. Kr. pradėti lipdyti moliniai puodai. Molis – tai nuosėdinėskilmės, smulkiadispersinė ir plastiška uoliena, sudaryta iš molio mineralų (kaolinito,montmorilonito, hidrožėručio ir kt.). Paprastai moliu laikoma uoliena, kurioje daugiau nei50 % šių mineralų grūdelių yra smulkesnės už 0,01 mm ir ne mažiau 30 % dalelių smulkesnės37

už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio apibūdinimo kriterijų, tarp kurių molio dalelėmisvadinamos tik smulkesnės už 0,002 mm. Iš esmės tai nieko nekeičia. Lietuvoje molio irpriemolio, tinkamo keramikai bei pastatų apglaistymui ar mūrijimui visą laiką buvopakankamai. Prieledyniniuose ežeruose nusėdęs tikras molis tokio tipo darbams yra per daugriebus ir plastiškas. Kad degant puodą molis nesutrūkinėtų, teko žaliavą ,,liesinti”, dedant į jąsmėlio, sutrupinto granito ar moliuskų kiautelių, sukapotų augalų ar net šerių (Rimantienė,1995). Pastatų apglaistymui, žinoma, tiko ir dažniau sutinkamas moreninis molis ar priemolissu natūralia žvirgždo priemaiša.Per daug nesibraunant į naujesnius laikus, galima tik priminti, kad žalvario amžiujeatsiradus piliakalniams, ant jų taip pat vyko statybos – pintos sienos būdavo užglaistomosmoliu, o kai kurios patalpos išgrindžiamos akmenimis. Tuo metu plokšti akmenys ir molisbuvo naudojami žalvario liejimo formų gamybai. Didelis molinių liejimo įrankių rinkinys(formelės, tigliai, samteliai) aptiktas Narkūnų piliakalnyje (Utenos raj.). Pačioje laikotarpiopabaigoje atsirado pirmieji bandymai išgauti geležį iš vietinės balų rūdos bei gamintismulkius ir paprastus geležinius dirbinėlius.Lietuva – piliakalnių šalis. Drėgnėjant klimatui, žmonės pradėjo kurtis aukštesnėsevietose, ant kalvų, kurios vienaip ar kitaip tvirtinamos virto piliakalniais. Tai vyko daržalvario amžiaus pabaigoje, apie I tūkstantmečio pr. Kr. vidurį. Kaip rašo A. Tautavičius irE. Grigalavičienė Lietuvos TSR archeologijos atlaso II tome, skirtame piliakalniams (1975),prie neabejotinų piliakalnių priskirta 600 šių unikalių archeologijos paminklų. Tai piliakalniai,turintys kultūrinį sluoksnį ir įtvirtinimus arba bent vieną iš tų požymių ar jų pėdsakus. Prietariamųjų (spėjamųjų) priklausė dar apie 200 piliakalnių. Tai kalvos, kurios nors ir vadinamospiliakalniais, tačiau neturi aiškesnių žmogaus gyvenimo pėdsakų. Šie pėdsakai galėjo būti kolkas paprasčiausiai neaptikti, o ir paties žmogaus ar gamtos vėliau sunaikinti. Trečią grupęsudaro sunaikintieji piliakalniai, kurių buvo priskaičiuojama apie šešiasdešimt. Šiandien, kogero, šie skaičiai nežymiai pakitę. Yra neidentifikuotų piliakalnių, t. y. įvairiuose šaltiniuoseminimų, tačiau vietovėje dėl kažkokių priežasčių neatrandamų. Taigi, bendroje sumoje netolitūkstančio…Pažvelgus į archeologijos atlaso piliakalnių išsidėstymo žemėlapį matyti, kad jiepaplitę netolygiai. Jų ypač gausu Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvių ir Žemaičių aukštumose,Nemuno pakrantėse nuo Liškiavos (Varėnos raj.) iki Sudargo (Šakių raj.), šiaurės vakariniamekrašto pakraštyje. Žymiai retesni piliakalniai Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, Suvalkijos lygumųrajonuose, šalies pietrytiniame pakraštyje. Be abejo, atlikus piliakalnių ,,rūšiavimą” pagal jųnaudojimo laikotarpį, paskirtį ar būdingus radinius, pasimato skirtingų archeologinių kultūrų38

aida per pastaruosius kelis tūkstančius metų. Man, kaip geologui, buvo įdomu žvilgterėti į šiųpaminklų paplitimą geomorfologiniu požiūriu.Kas lėmė piliakalnių gausumą aukštumose ir paupiuose, turbūt, nesunku atsakyti – beabejo palankesnės įsikūrimui gamtinės sąlygos: reljefo suskaidymas aukštumose bei upiųslėnių ir ežerų dubenų šlaituose, sausesnės vietovės, lengvai prieinami vandens telkiniai. Tuotarpu molingos ir priemolingos lygumos Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje pasižymėjo šlapiais,sunkiai įžengiamais mišriais ir lapuočių miškais. Tai ir lėmė gerokai retesnį piliakalnių tinkląjose. Smėlingose Kazlų Rūdos, Rūdninkų apylinkėse, Druskininkų–Varėnos ruože, kurvyrauja vėjų supustytas kopų reljefas, piliakalniams atsirasti taip pat nebuvo gerų sąlygų.Miško iškirtimas bei velėnos suardymas nestabiliose kopose sudarydavo sąlygas lakaussmėlio pustymui. Tai, žinoma, trukdė piliakalnių atsiradimui, o taip pat jau įsigalinčiaižemdirbystei. Be to, skurdesnė pušynų gyvūnija nelabai viliojo senovės medžiotojus.Būtų logiška manyti, kad piliakalniais turėjo būti aukščiausios krašto kalvos. Taip yraŽemaitijoje, kur piliakalniais buvo tose vietovėse aukščiausios Medvėgalio (234 m), Šatrijos(227 m), Girgždūtės (228 m), Žąsūgalos (209 m), Moteraičio (Burbiškių) (217 m) ir kitosmoreninės kalvos. Kiek kitaip yra Aukštaitijoje, kur Juozapinės (292 m), Nevaišių (289 m),Būdakalnio (Ažušilės) (285 m), Gedanonių (257 m) ir kai kurios kitos aukščiausios kalvosnėra žinomos kaip piliakalniai. Gal ilgesniam įsikūrimui jos buvo per daug aukštos, plačios irlėkštos, savaip nepatogios, nutolusios nuo vandens telkinių… Greičiausiai, tokios iškilusiosvietos tarnavo žvalgakalniais, įvairių sutartinių ženklų (liepsnos fakelo, dūmų stulpo)perdavimui toliau ir žemiau buvusioms piliavietėms.Ta proga negaliu nepaminėti žymaus mūsų krašto žemės paviršiaus tyrinėtojo,geologinio kartografavimo specialisto Vinco Vaitonio požiūrio į piliakalnių išsidėstymąLietuvoje ir gretimų šalių pakraščiuose. Per daug nesigilindamas į šių archeologinių paminklųnaudojimo laikotarpį bei galimą paskirtį, jis įžiūrėjo palyginti taisyklingą tinklinį jųišsidėstymą mūsų krašte. Anot jo, šis piliakalnių tinklas turėjo dar vieną svarbią paskirtį – taisignalo perdavimas visam kraštui ar tik norima kryptimi nelaimės (užpuolimo ir pan.) atveju.Deglo šviesa naktį ar dūmų stulpas dieną būdavo perduodami iš piliakalnio į piliakalnį suvienokia ar kitokia žinia. Būtų galima paminėti vieną ,,pilnesnę” piliakalnių, nutolusių vienasnuo kito per 5–25 km, grandinę, kuri kerta Lietuvą nuo Lenkijos pasienio iki Latvijos. TaiElveriškių (Lazdijų raj.), Bambininkų (Alytaus raj.), Pabrasčių, Birštono, Paverknių irPaukščių (Prienų raj.), Burčiakų ir Buivydonių (Kaišiadorių raj.), Latvių (Trakų raj.),Kernavės ir Laužiškio (Širvintų raj.), Ambraziškių, Malkėsto ir Kulionių (Molėtų raj.),Kuktiškių, Kačiūnų, Kalvių ir Utenėlės (Utenos raj.), Degučių (Zarasų raj.) didesniejipiliakalniai. Mūsų laikais net būta bandymų pakartoti tokį signalo perdavimo būdą viena ar39

kita kryptimi. Deja, šiandieninė piliakalnių geomorfologinė situacija vargu ar leistų taipadaryti bet kuria norima kryptimi ar visam kraštui iš karto. Jeigu kai kurie piliakalniai yraaukštose ir iš toli matomose vietose arba didelių ir plačių upių ar ežerų pakrantėse, tai dalis jųtūno pasislėpę mažesnių upelių slėnių dugne arba apsupti pelkių ir aukštesnių kalvų.V. Vaitonis mano, kad tai tik šiandieninė situacija, o praeityje šie dabar ,,nematomi”piliakalniai yra buvę gerokai aukščiau. Juos nugramzdino, o kitus net iškėlė, neotektoniniai(dabartiniai) žemės plutos judėjimai. Tai, žinoma, objektyvūs gamtos procesai, kurie nekeliaabejonių. Abejones kelia tik kiek didoka šių judėjimų amplitudė per palyginti trumpągeologinį laikotarpį. Gal paprasčiau būtų šalia tokio ,,pasislėpusio” piliakalnio, kur nors šaliaslėnio, pakilumoje žvalgymuisi ir signalų perdavimui įsirengti žvalgakalnį su bokšteliu ar bejo. Bet kuriuo atveju, V. Vaitonio nuomone, aiški šios jo hipotezės tikrinimo kryptis, o būtent,iki šiol nežinomų (arba pamirštų) piliakalnių paieška tose piliakalnių menamo tinklo vietose,kur jų dar trūksta. Jų arba panašių į juos objektų suradimas galėtų patvirtinti šią hipotezę.Apskritai, skirstant piliakalnius pagal geomorfologinę padėtį matyti, kad paupiuose irpaežerėse jų yra apie 590 (69 %). Kiti piliakalniai (trečdalis) stūkso kalvų masyvuose, lygumųplotuose, dažniausiai iš kelių pusių juosiami pelkių, gal kada buvusių ežerėliais. Grįžtant priepaupiuose ir paežerėse esančių piliakalnių, reikia pabrėžti, kad aiškiai vyrauja pirmieji. Jų yraapie 504 (59 %) visuose Lietuvos regionuose. Nors ir čia yra tam tikro sąlygiškumo, ypač, kaiupeliai yra labai menki, tekantys per pelkėtą vietovę. Prie ežerų iš viso priskaičiuota apie 86piliakalnius (10 %), iš kurių didesnė pusė (net 54) yra Aukštaitijoje. Dzūkijoje, kartu su Trakųir Lazdijų rajonais, tokių yra apie 23, o mažiausiai Žemaitijoje – tik 9. Nors ir čia yra šiokiotokio neapibrėžtumo, ypač, kai piliakalnis yra ne paežerėje, bet kiek tolėliau (150–300 m)arba paežerėje prie upelio žiočių. Tačiau tokių atvejų nedaug ir jie bendro vaizdo iš esmėsnekeičia. Kaip matome, šiokių tokių skirtumų piliakalnių paplitime atskiruose kraštoregionuose yra. Tai, žinoma, lėmė kraštovaizdžio ypatybės (slėniuotumas, ežeringumas,kalvotumas ir pan.) ir senųjų Lietuvos gyventojų poreikiai ūkininkavimui bei savigynai. O tai,savo ruožtu, turėjo įtakos kai kurių mitologinių vaizdinių įsitvirtinimui, padavimų išlikimuiiki mūsų dienų.40

Aplinkos mitologizavimas, milžinų ir velnių galybėPavarčius ,,Lietuvių tautosakos” IV tomą, ypač padavimų dalį, o taip pat kituspadavimų ir sakmių rinkinius, matyti, kad vieni dažniausių mūsų gamtą formavusių personažųyra velniai ir milžinai. Tai Mikierių ir Legų prie Anykščių, Džiugo prie Telšių, Ventės irLiekų pamaryje, Jurgis ir Barkus prie Jurbarko, Paketurių ir Aukštupėnų prie Kupiškio ir daugkitų milžinų, vienaip ar kitaip palikusių pėdsakus aplinkoje. Tai ir smėlio, išbyrėjusio išmilžino prijuostės ar klumpės, kalnelis, ir iš milžino ašarų pasidaręs ežeras, ir rankomis ar išpypkių pelenų supiltas piliakalnis. Kita galiūnų grupė, ko gero skaitlingesnė, yra susijusi suvelnio gimine. Tai jie nešė milžiniškus akmenis Anykščių, Senųjų Trakų, Pabaisko bažnyčiųdurims užremti, išlaužti ar visiškai sugriauti, Liškiavos piliai užbaigti, bent keliose vietoseNemuną užtvenkti. Velniai yra palikę ir akmenimis pribarstytų laukų, ir nebaigtų statyti tiltų,ir netyčia iš kaušelio išpiltų ežerų, ir aukštų supiltų kalvų, ir savo pėdų ar nagų žymesakmenyse. Jų vardu pavadintos įvairios prakeiksmu palydėtos duobės, pelkės, raistai. Panašu,kad šiandieninis sukarikatūrintas velnio paveikslas yra, ko gero, nutapytas vėlesniais, jaukrikščionybės laikais, norint sumenkinti ir sukompromituoti senąjį pagonišką milžiną. Matyt,būta ,,politinio” tikslo – žmonių ilgai garbintus milžinų nuveiktus darbus suniekinti, susieti sunelabojo piktais kėslais. Padavimų tyrinėtoja Bronislava Kerbelytė savo knygoje ,,Lietuviųliaudies padavimai” (Kerbelytė, 1970) jau senokai labai teisingai pastebėjo, kad ,,Velnias –nepaprastai stipri, reljefą keičianti būtybė – iš esmės nepakinta nuo to, kad jis pavaizduotasbažnyčios priešu, bet sakmiškas įvykių posūkis jį tarsi sumenkina, suniekina. Čia pat,trumpame padavimo tekste, velnias pavaizduotas ir hiperbolizuotu stipruoliu, ir kartu nuokažkokių jėgų priklausomu padaru”.Žymi mūsų istorikė Pranė Dundulienė knygoje ,,Pagonybė Lietuvoje” (Dundulienė,1989), rašydama apie moteriškųjų dievybių atstovę Velioną teigia, kad ,,Velionos, kaip irvėlės, pavadinimas tapatus su velione ar velioniu, vėliau velniu. Lietuvių sakmėse pirminisvelnias laikomas dievo bendrininku kuriant kosmosą…”. Pasak mokslininkės, Veliona buvochtoninė mitinė būtybė, kurios žinioje buvusios vėlės, vanduo, oras, ugnis, žemė, požemiai irjo lobiai. Garsioji mūsų archeologė Marija Gimbutienė, kalbėdama apie baltiškąjį vyriškąjįpanteoną, skyrė tris pagrindinius ir lygiateisius dievus: Dievą, Veliną ir Perkūną. Kiekvienasjų turėjo savo gyvulius, medžius, pasireiškimo sferą. Štai ,,Velinas – slibiną, juodus gyvuliusir paukščius, baisius, plėšrius žvėris bei spygliuočius medžius, akmenis, šaknis ir visa, kas povelėna” (Gimbutienė, 1988).Reikia paminėti Algirdo Juliaus Greimo labai įdomią studiją ,,Tautos atmintiesbeieškant” (Greimas, 1990). Jos pratarmėje jis rašo: ,,Prisiminus dažnai sutinkamą velnio ir41

žmogiškojo kalvio kovos ir kalvystės paslapčių išgavimo motyvą stebuklinėse pasakose, tekovisą Kalevelio klausimą peržiūrėti iš naujo. Panaudojant sakmėse išlikusią Velnių Karaliaus– nieko bendra neturinčio su velniukais, kipšais, riestauodegiais, bekulniais ir šimtais kitų jotarnų – figūrą ir jo pralaimėtą dvikovą su kalviu, tapusiu jo įpėdiniu – kriukiu, išryškėjopamažu Velino, požemio ir jo turtų – akmenų ir geležies – valdovo asmenybė ir dalies josuvereninių funkcijų – karinės jėgos – perdavimo Kaleveliui prasmė”.Garsus lietuvių mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius (1938-1996) šį klausimąplačiau aptarė savo knygoje ,,Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis” (Vėlius, 1987). Jispastebėjo, kad etiologinėse sakmėse dėl velnio veiklos atsiranda visi vienos klasės gamtosobjektai (kalnai, balos, raistai), o padavimuose – pavieniai kurios nors klasės objektai(konkretūs ežerai, kalvos, pusiasaliai ežeruose, akmenys). Velnio paveikslas artimas milžinopaveikslui. Juos suartina didumas ir jėga, atliekamų veiksmų pobūdis. Skirtumas gal tik tas,kad milžinai tautosakoje suprantami kaip mūsų protėviai, o velnias – kaip dieviška, gamtąkurianti būtybė. N. Vėlius rašo, kad išanalizavo apie 10 000 įvairių žanrų lietuviųpasakojamosios tautosakos kūrinių, kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojamas folklorinisvelnias, kelis tūkstančius tikėjimų, burtų bei prietarų apie jį, per 1 000 mįslių, patarlių beipriežodžių, apie 2 000 šnekamosios kalbos posakių, 400 vietovardžių ir daug kitokiostyrinėjimų medžiagos. Visa tai leido jam padaryti keletą reikšmingų apibendrinimų, kuriuosšiek tiek pergrupuodamas ir pateiksiu.Pirma – velnio vaizdinys lietuvių tautosakoje yra sudėtingas, daugiasluoksnis irnuėjęs ilgą intensyvios raidos kelią, patyręs daug poveikių ir transformacijų. Tačiau velniovardų, išorės ir veiksmų įvairovė nėra atsitiktinė, o sudaro bemaž vieningą kompleksą, pagalkurį galima mėginti nustatyti velnio vietą senovės lietuvių religijoje bei mitologijoje, atsektiindoeuropietiškus jo bruožus. Velnias buvo įsivaizduojamas ne tik gyvulių ir žvėrių, bet ir jųganytojų – piemenų ir medžiotojų artima mitine būtybe. Mirusiųjų įsivaizdavimas gyvuliais irsu tuo susiję laidojimo papročiai susiformavo pirmykščių toteminių tikėjimų pagrindu.Antra – velniui priskiriamas poveikis dirbamai žemei ir pačiai žemdirbystei (ypačlydiminei) derinasi su jo miško ir mirusiųjų globėjo funkcijomis. Artimais ryšiais su žemebuvo susiję daugelio indoeuropiečių mitologijos mirusieji bei jų dievai, nes mirusiųjųkaralystė neretai būdavo lokalizuojama žemėje arba požemyje. Velniui buvo priskiriamažmonių, palaikančių ryšius su gyvųjų ir mirusiųjų pasauliais (žynių, burtininkų ir kt.) globa.Kaip chtoniškoji būtybė senovės lietuvių velnias tautosakoje yra priešinamas mitinio dangausbūtybėms – Dievui, Perkūnui, nors galima ir prielaida, kad velnias senovėje galėjo būtitapatinamas su žeme ir įsivaizduojamas dangaus dievo antrininku. Velnio – kūrėjo, įvairių42

kultūrinių vertybių (ugnies, darbo įrankių ir pan.) savininko ir išradėjo vaizdiniui susiformuotipadėjo senovės protėvių (neretai įsivaizduojamų milžinais) kultas.Trečia – velnio antagonizmas dangaus mitinėms būtybėms, ypač Perkūnui, liudija, kadjau praindoeuropiečių laikais buvo prasidėjęs šio galingo, veiklaus žemės ir požemio mitiniodievo (tiksliau – jo prototipo) nužeminimo procesas, kurį galutinai užbaigė krikščionybė.Mažai kuo nuo lietuvių folklorinio velnio tesiskiria folklorinis latvių velnas, prūsų mirusiųjųir žynių globėjas Patulas, slavų gyvulių dievas Velesas/Volosas, graikų mirusiųjų karalystėsvaldovas Aidas bei tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio Hermis, daug kitųmitologinių personažų.Tai, kad Lietuvoje esama daug vietovių, susijusių su mitologinio velnio veikla,natūraliai kyla noras tas vietoves išryškinti krašto žemėlapyje ir pabandyti surasti tų vietoviųteritorinio pasiskirstymo ypatybes. Panašų bandymą yra padaręs geologas dr. GediminasMotuza, kuris su savo sūnumi Vykintu, taip pat studijuojančiu geologiją, ryžosi panagrinėtiestų epo herojaus Kalevipoego – galingo ir įnoringo milžino – nuveiktų darbų geografinę irgeologinę analizę (Motuza G., Motuza V., 1999). Rezultatas buvo labai įdomus, patvirtinantissenai vykusių geologinių procesų bei iki šių dienų mus pasiekusio folkloro sąryšį. Straipsniopabaigoje autoriai visai pagrįstai klausia: ,,Ar galėjo poledynmečio mitologijos elementaipasiekti mūsų laikus ir kaip tai įvyko? Geologai, remdamiesi savo duomenimis, gali tikužduoti klausimą, o atsakyti į jį jau turėtų archeologai ir etnografai. Tačiau, jei tikrai yratoks ryšys su praeitimi, tai rodo, kaip glaudžiai esame susiję su savo Žeme, ir tai, kad mūsųistorijos ištakos – geologijoje”.Su lietuviškųjų milžinų ir velnių žygdarbiais susijusių vietovių lokalizavimas,paremtas tik padavimų ir etiologinių sakmių medžiaga, yra komplikuotas keleto aplinkybių.Visų pirma, labai daug padavimų ir sakmių, kuriuose neminimi vietovardžiai ar konkretūsgamtos objektai. O padavimo ar sakmės užrašymo vieta ne visada sutampa su liaudieskūrinyje vaizduojama vietove. Antra, dažnai senokai užrašytame padavime minima vietovė argamtos objektas sunkiai surandami arba visai nesurandami dabartiniuose žemėlapiuose, okartais ir pačioje apylinkėje, dėl išnykusių sodžių ir ištisų kaimų, piliakalnių ir pilkapių,upelių, ežerėlių ir pelkių, pasikeitusių pavadinimų. Todėl darant šį darbą, kartais tekopasitenkinti tik apylinkės ar valsčiaus pavadinimu ir orientuotis apytikriai. Žinoma, senųjųžemėlapių ir planų analizė, konkrečių vietovių aplankymas, kitų duomenų patikslinimaspadėtų išspręsti medžiagos patikimumo problemą. Manau, kad tam dar ateis laikas. Tačiau irturima apžvalginė informacija taip pat leidžia padaryti vieną kitą pastebėjimą.Akivaizdu, kad absoliuti dauguma lietuviškųjų milžinų ir velnių veiklos vietoslokalizuojasi aukštumose (Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvių ir Žemaičių), kuriose didesnė ir43

išraiškingesnė kraštovaizdžio įvairovė, o taip pat ilgiau užtruko kai kurių geologinių procesų(glaciokarsto, solifliukcijos, dirvodaros ir kt.) vyksmas (19 pav.). Kiek mažiau šių galiūnųveiklos pėdsakų yra moreninėse lygumose ir visai retai – buvusių prieledyninių mariųlygumose (Nemuno žemupio, Dainavos ir kt.). Pastebėta, kad milžino personažas dažnesnisprie didelių upių (Nemuno, Neries, Šventosios) ir pamaryje. Įdomu tai, kad didesnė stambiųriedulių, paskelbtų net gamtos paminklais bei ištisų riedulynų–draustinių koncentracija, pagalturimą medžiagą, visai ,,nepagausino” tautosakos su velnių ar milžinų veikla. Tačiaupastebimos savotiškos velnių ir milžinų ,,sostinės”. Tai Salako, Dusetų, Anykščių, Kupiškio,Aukštadvario, Varnių ir kai kurios kitos apylinkės. Tris pirmąsias paminėtas apylinkes vienijaper jų žemes srovenanti Šventoji…Stebinantis senųjų mitologinių personažų ,,veiklos” sutapimas su geologinių procesų,vykusių prieš 12–8 tūkst. metų, arealais kelia daug klausimų. Ta proga tenka prisimintipoledynmečio paleogeografijos tyrinėtojo, paleogeografinės toponimikos Lietuvojepradininko doc. Algirdo Seibučio darbus. Būtent jis teigė, kad kai kurie vietovardžiaiLietuvoje galėjo atsirasti dar nykstančio ledyno pašonėje. Štai iš dažnai mūsų kraštepasitaikančių vietovardžių su šaknimi arba sudedamąja dalimi sal-, sala net 38 yra arba buvoholoceno laikotarpio ežerų, 31 – prieledyninių marių ir 8 – fliuvioglacialinių upių salomis(Seibutis, 1974). Dažnai pasitaikantis toponimas Dunojus atsirado prieledyninių mariųpakrantėse. Vietovardžiai su ava (Dainava) reiškė prieledyninių marių įlankas, Dainavosatveju – įlankas su bangomūša į akmenuotas pakrantes (Seibutis, 1976). Yra ir daugiauįdomių paleogeografinės toponimikos analizės pavyzdžių. Tačiau ir šiuo atveju, panašiai kaipir padavimuose, susiduriama su laiko problema. Ar galėjo šie toponimai atsirasti prieš 17–12tūkst. metų ir išlikti iki šių dienų? Ar gali indoeuropietiški vietovardžiai būti iš tokių tolimųlaikų? A. Seibutis tuo beveik neabejoja. Jis taip pat įsitikinęs, kad: ,,ledynmečio atgarsiailietuvių tautosakoje taip pat laikytini rimtais liudininkais, kad tiesioginiai mūsų protėviai yraatsikraustę į dar neapgyventą nykų Nemuno kraštą. Tuomet čia dar tebetirpo liekaniniailedkalniai, klostėsi žvyras, smėlis, molis, dramblinėjo mamutai. Slinko tūkstantmečiai,laipsniškai keitėsi kraštovaizdžiai, iš tų pirmųjų indoeuropiečių protautės medžiotojų ilgainiuiišsirutuliojo ir lietuvių tauta. Vadinasi, Lietuvos gamta ir žmonės yra glaudžios raidospagimdyta darni vienovė. Štai čia veikiausiai ir slypi lietuvių begalinio prieraišumo savoTėvynei šaknys” (Seibutis, 1992).Baigdamas velnių ir milžinų temą, noriu dar pabrėžti mano profesijos žmonių –geologų savotišką simpatiją velniui, iš dalies įkūnijusiam galingo požemio valdovo ir žemėspaviršiaus kūrėjo personažą lietuviškojoje mitologijoje. Dar 1983 metais Vievyje esančiamLietuvos geologijos muziejui elektrėniškis dailininkas Adulis Medžiūnas iš ąžuolo išdrožė 244

tonas sveriantį bareljefą tema ,,nešė velnias akmenį…”, o vilnietis dailininkas Ričardas Zovė1990 metais sukūrė Lietuvos geologų sąjungos emblemą, kur puikuojasi stilizuotas galiūnassu puse Žemės rutulio ant pečių, primenantis tautosakinį velnią su milžinišku akmeniurankose (20 pav.)Ežerų atsiradimas – kita įdomi ir dažna tema padavimuose, aiškinančiuose atskirųgamtos objektų kilmę. Jei tik vieną kitą delne atnešė iš jūros (Masčio ežeras) ar priverkėmilžinas (Bulėnų ežeras), iš kaušelio netyčia išpylė velnias (Kaušelio ežeras), tai dauguma jųyra atsiradę prasmegusių bažnyčių ir dvarų vietoje ar debesiu nusileido, atspėjus vardą.Kartais prasmegimai įvyksta ką nors prakeikus (Vėlio ežeras) ar už blogus darbus savotiškainubaudus tuoj po mirties (Dusios ežeras). Ne visada pasakoma, kodėl ežeras nusileido antkokio nors miesto ar bažnyčios. Lūksto ežeras, matyt, netyčia užliejo senuosius Varnius subažnyčia. Kai kurie ežerai garsėja į juos įkritusiais ledu vežtais ar vėjų nupūstais varpais,kurie ir dabar kartais skamba (Sartų, Saločiaus ežerai). Daug padavimų apie debesiuatskridusius ir nusileidusius žemėn ežerus. Tačiau tam reikėjo kai kurių sąlygų. Vyraujantisąlyga – tai netyčinis, rečiau sąmoningas ežero vardo atspėjimas (Dusios, Rimiečio, Vištyčio,Anykščio, Kapstato, Platelių, Krokų lankos, Vilkokšnio, Kalvių, Masčio ir kt. ežerai). Kaikuriuose padavimuose atsiranda keisti personažai (vokietukas, ponaitis, burliokai, ,,kokia taimoteris”, ,,kažkoks balsas”), kurie iš anksto žmones įspėja apie būsimą svečią (Platelių,Paršežerio, Kapstato ir kt.). Gal tie personažai – tai įvairiai vadinami to paties velniopavidalai? Kartais prieš atskrendant ežerui matomas jautis arba iš anksto žinoma, kad reikiavadinti jaučio vardu (Krokų lankos, Rimiečio, Bulėnų ežerai). Dar dažniau prieš nusileidžiantežerui ant žemės, vietovę išknisa arba išguli kiaulė, paršas, kuiliai ar šernas (Platelių,Paršežerio, Kašučių, Lūksto, Draudenių ir kt.). Apie vieną ir tą patį ežerą yra net keli skirtingipadavimų variantai. Labai įdomūs tie padavimai, kuriuose pasakojama apie ežerų,,keliavimą”. Pavyzdžiui, Dusia atėjo per Lazdijų upę ir Lazdijų balas, prie Lenkijos palikusisavo dukrą Galadusę, dar vadinama Mažąja Dusia, Galadusiu. Salotės ežeras atėjo perRatnyčią, Ratnyčėlės upelį, Latežerį ir Nemuną. O Kašučių ir Kurėnų ežerai atėjo iš netolimųdurpynų, kur nebeliko vandens. Samaninės pelkės vietoje buvęs ežeras nuėjo prie Anykščių, otie patys Anykščiai yra buvę Rubikių ežero vietoje. Palyginti nedaug ežerų, kurie dėl vienokiųar kitokių priežasčių yra ištekėję iš požemio (Dyvičio, Dubinio, Krokų lankos, Rimiečioežerai), o taip pat atsirado iš mažo upelio vandens (Žirnajų ežeras).Štai tokie mano pastebėjimai. O kaip gi ežerų kilmę padavimuose vertina tautosakostyrinėtojai? B. Kerbelytė savo knygoje ,,Lietuvių liaudies padavimai” rašo, kad užrašyta net244 siužetiniai variantai apie keliaujančius 127 ežerus ir ežervietes (pelkes) (Kerbelytė, 1970).Panašūs padavimai apie ežerų keliavimą debesies pavidalu žinomi mūsų kaimynų latvių ir45

estų tautosakoje, kitų tautų folklore. Mokslininkė pastebi, kad padavimuose ,,…situacijadramatiška kaip tik todėl, kad žmogus nežino, kaip paveikti stichiją. Jis pasirodo visiškaipriklausomas nuo atsitiktinumų ir sutapimų. Noras pajungti gamtą, pažinus jos giliausiaspaslaptis, sudaro šių padavimų idėjinio turinio pagrindą. Tačiau gamtos reiškinių esmė čiasuprantama fantastiškai, remiantis pirmykščių žmonių įsitikinimais: reiškinio galia glūdinti jovarde”. B. Kerbelytė mano, kad motyvai, vaizduojantys ežerų ryšius su gyvuliais, yragenetiškai susiję su tikėjimais apie ežerų ,,ponus”, ežerų pasiuntinius ir jų zoomorfiniuspavidalus. Kaip ir noras personifikuoti ežerus, laikant juos gyvomis būtybėmis,pasirodančiomis žmonėms įvairiais zoomorfiniais ir antropomorfiniais pavidalais. Tai, beabejo, labai senų laikų archajiškų tikėjimų požymis. Galvojama, kad taip pat turėjo reikšmėsir žmonių pastabumas, vertinant žemės paviršiaus ypatumus, ežerų senėjimo, pelkėjimo irsunykimo procesus, net kai kuriuos stichinius reiškinius, kai viesulai pakelia nemažasvandens mases ar staiga išteka buvę ežerai.Taigi, apie ežerų ištekėjimą. Profesorius Č. Kudaba, aptardamas padavimųtikroviškumą, pateikė vieno tokio ežero pavyzdį (Kudaba, 1969). Jis rašė: ,,Rudaminospiliakalnis yra vienas pačių įspūdingiausių Lietuvoje. Jis yra pačioje aukščiausioje Lazdijųkalvoto masyvo viršūnėje (98 m), o į rytus nuo jo tyvuliuota nedidelio ežeriuko. Ta pieva nuoseno Keistutiške vadinama. Labai seniai staiga ėmęs ir persikėlęs į kaimyninį Rimiečio ežerą.Taip yra ir buvę. Į Rimietį įtekantis Raišupis savo aukštupiu kažkada prasikasėKeistutiškių ,,vandens gyslą” ir ežerą nuleido. Tas žymes nesunku atsekti paviršiuje”.Profesorius mini ir 1841 metais per kelias valandas ištekėjusį Salotės ežerą, prie kurio savoaukštupiu priartėjo Kuosinės upelis. Liko tuščias ežero guolis, plati juosta išlaužyto miško,apgriauti namai… Č. Kudaba išreiškė mintį, kad senieji mūsų krašto gyventojai matėglaciokarsto (termokarsto) reiškinius. Remdamasis to meto ežerinių nuosėdų absoliutausamžiaus nustatymo duomenimis, pagal kuriuos palaidotų ledo luistų tirpimas ir žemėspaviršiaus įdubimas vyko prieš 6–7 tūkst. metų, jis neabejojo, kad ,,…Lietuvos mezolito, o galnet neolito gyventojai dar matė žemės termokarstinio dubimo reiškinius” (Kudaba, 1969).Mokslininkas galvojo, kad ,,Patys padavimai tikriausiai atsirado tik vėliau, kaip gyvinemirštantys žmonijos atminties vaizdai, įgavo labai įvairius ir gražius siužetus, meniniusvaizdinius. Tuo jie patiems pasakotojams atrodė įspūdingesni, tikresni, o kartu ir gajesni”(Kudaba, 1992). Panašiai galvojo ir kitas mūsų mokslininkas, žymus pelkėtyrininkas A.Seibutis: ,,…visiškai pagrįsta manyti, kad gausiuose lietuvių liaudies padavimuose apieįvairiausius ,,skenduolius” atsispindi tikri gana tolimos praeities įvykiai. Įdomu, kad tokiepadavimai gausiai paplitę tuose mūsų respublikos rajonuose, kur būta daugiautermokarstinių įgriuvimų” (Seibutis, 1992).46

Keliaujančių ežerų idėja neaplenkė ir poetų:,,Taip lėtai ateina per dangų/Debesis. Lygmedžiai ant rankų/Neštų ežerą – dar bevardį./Lyg stovėtum aukštai ant skardžio –“(iš O.Baliukonytės ,,Vakare. Prieš lietų”, 1983).∗ ∗ ∗Baigdamas poledynmečio paleogeografijos ir žmogaus įsikūrimo santykį, negaliunepaminėti geologo G. Motuzos ir archeologo A. Girininko bandymo susieti Lietuvos gelmiųsandarą su etnogeneze (Motuza, Girininkas, 1989). Buvo sugretinti mūsų krašto geologiniai irgeografiniai žemėlapiai su archeologiniais, etnografiniais bei antropologiniais žemėlapiais.Pastebėtas daugelio ribų sutapimas, panašus apibrėžiamų plotų išsidėstymas. Iš kristaliniopamato geologinio, tektoninio, magnetinio lauko bei geomorfologinio žemėlapių matytididelis skirtumas tarp vakarinės ir rytinės Lietuvos dalių. Tektoninių blokų, lineamentų,anomalijų ir kitų geologinių objektų išsidėstymas rytinėje dalyje dažnai linijiškas,besitęsiantis iš šiaurės rytų į pietvakarius. O vakarinėje dalyje – be aiškesnės orientacijos.Lietuvos archeologiniuose žemėlapiuose taip pat pastebimas rytinės ir vakarinės krašto daliųskirtingumas, būdingų radinių ir archeologinių paminklų linijiškas išsidėstymas, kultūriniųsričių ir atskirų genčių paplitimo plotų sutapimas su geologinės sandaros kai kuriaiselementais. Ypač akivaizdus tarmių išplitimo plotų ir klimatinių rajonų, kurie savo ruožtusąlygoti ir geologinės sandaros ypatybių, sutapimas. Manoma, kad geologinė sandara turipoveikį visai gamtinei sistemai, o taip pat antropofiziologinių požymių ir kalbos raidairegione. Toks poveikis įmanomas tik tuo atveju, jei žmonės pakankamai ilgai gyveno sėsliai irnejautė žymesnio kitų kultūrų ir antropologinių tipų įtakos. Taigi, ir vėl laiko faktorius.Kiek žinau, paminėti mokslo vyrai savo pradėtą darbą tęsia. Man teko skaityti irekspertuoti jų naujausią mokslinio tyrimo darbą, parengtą naujos medžiagos pagrindu.Rezultatai iš tikro verti dėmesio ir, manau, greitai visuomenė galės spaudoje su jaissusipažinti. Ką tik išdėstyta informacija susišaukia su profesoriaus Č. Kudabos mintimirašinyje ,,Takoskyros”, skirtame labai reikšmingo takoskyrų vaidmens mūsų kraštovaizdyjeišryškinimui, kad jos skiria ne tik upių baseinus, bet ir tarmes (Kudaba, 1969). Turėta galvoje,kad senieji Lietuvos gyventojai buvo linkę daugiau migruoti išilgai upių, negu brautis perrečiau gyvenamas ir sunkiai praeinamas, dažnai šlapias takoskyrų girias. Manyčiau, kad taipbuvo ir vasarą, ir žiemą, kai užšaldavo upės bei ežerai ir ledo kelias būdavo ypač populiarus.Č. Kudaba rašė: ,,Reljefas, stambūs takoskyriniai gūbriai turėjo nemažos įtakos žmogausgyvenimui. Tik pasekime senut senučiausius žmogaus pėdsakus archeologiniuosežemėlapiuose. Jie paupiuose, sausose miškingose terasose, prie vandenų. Štai viduriniojoakmens laikotarpio žmogaus gyventa prie Nemuno, Neries, Merkio, pajūryje – visžemiausiose upių baseinų vietose. Takoskyros, tur būt, dar buvo tuščios, žmogaus neįveiktos.47

Naujojo akmens laikotarpiu jau lankytasi žmonių ir kalvotose srityse; tur būt, paežerės traukėjų stovyklas. Lyg ir tolygesnį mūsų krašto apgyvendinimą galima spėti buvus žalvario,geležies epochose, kada buvo imta jaukinti gyvulius, dirbti žemę. Ir visgi, tur būt, daug kassavaip darėsi, pavyzdžiui, vienapus ir kitapus Aukštaičių kalvotosios takoskyros. Juk skersaiAukštaičių aukštumos upių nėra, todėl ir natūralaus bendravimo keliai buvo sunkūs. Matyt,dėl to net archeologiniai žemėlapiai nemažai išryškina skirtumų vienapus ir kitapusAukštaičių takoskyros; kitaip puoštasi, kitos ir įkapės dėtos, savaip net mirusieji laidoti” (tenpat).Žinomas lietuvių visuomenės veikėjas ir filosofas Antanas Maceina (1908–1987) 1939m. ,,Židinyje” paskelbė straipsnių seriją ,,Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra”, daugdėmesio paskirdamas gyvenamajai lietuvių tautos aplinkai (Maceina, 1991 b). Jis buvoįsitikinęs, ,,kad tautinės individualybės bruožus sukuria trys pagrindiniai veiksniai:etnologinė tautos struktūra, gyvenamoji tautos aplinka ir istorinis tautos likimas”.Gyvenamosios aplinkos įtaka reiškiasi trimis pagrindiniais veiksniais: klimatu, žeme irkraštovaizdžiu. Pastarąjį A. Maceina yra linkęs ypač sureikšminti, kadangi tai ,,nėra tiktaigamtinis, bet ir kultūrinis dalykas”. ,,Savo pasakomis, legendomis, dainomis, pasakojimais irpamokymais tauta perduoda psichinį savo santykį su gyvenamąja aplinka būsimosiomskartoms ir tuo pačiu jas apsprendžia ne tik objektyvinėmis aplinkos ypatybėmis, bet irsubjektyvine, amžiais susiformavusia nuotaika” (ten pat).Žinoma, natūraliai gali kilti klausimas apie pirmųjų mūsų krašto gyventojų,,kultūringumą”. Štai prancūzų mokslininkas ir filosofas, geologas ir paleoantropologas,jėzuitas Pjeras Tejaras de Šardenas (1881-1955) savo knygoje ,,Žmogaus fenomenas”neabejoja mūsų tolimų protėvių intelektualumu: ,,Tačiau mes negalime klysti, kai judesių beisiluetų tobulume ir netikėtame raižytinių ornamentų žaisme įžiūrime tų tolimų laikų dailininkųpastabumą, vaizduotę ir kūrybos džiaugsmą, - tai ne tiktai gebančios mąstyti, bet ir mielaiapie save mąstančios sąmonės žiedai. Taigi griaučių ir kaukolių tyrinėjimai mūsų neapvylė.Viršutinio kvartero periodu prieš mus iškyla dabartinis žmogus tikrąja šio žodžio prasme –dar ne visai suaugęs, bet jau sulaukęs ,,sąmoningo amžiaus” (Tejaras de Šardenas, 1995).Nesileidžiant į materialinės ir dvasinės kultūros pradų formavimosi pirmykštėje visuomenėjenagrinėjimą, noriu tik nurodyti, kad pastarieji klausimai yra plačiai aptarimi EdmundoGendrolio labai informatyvioje knygoje ,,Kultūros ištakos” (1994). Šioje knygoje autoriusaptaria pagrindinius antropogenezės etapus nuo Homo habilis iki Homo sapiens sapienssusiformavimo, taip pat pirmykštį meną, dvasinę kultūrą, sąmonės ir kalbos formavimąsi.Teigiama, kad naujausi atradimai pasaulyje leidžia ,,tarsi kitomis akimis pažiūrėti į tolimus48

mūsų protėvius – ne kaip į pasigailėjimo vertus laukinius, o kaip į bevardžius didvyrius,padėjusius pamatus didingam šių dienų kultūros rūmui”.(Gendrolis, 1994).Kaip matome, visa šiame knygos skyriuje pateikta medžiaga tarsi liudytų apiedabartinio Lietuvos kraštovaizdžio susiformavimą jau gyvenusio žmogaus akivaizdoje. Ir ,matyt, ilgai bei sėsliai gyvenusio, kad net genčių ir tarmių savitumai tarsi ,,prilipo” priegeologinio pamato, tuo pačiu ir prie kraštovaizdžio atskirų kompleksų (plotų). Išlikępadavimai ir mitinių vaizdinių nuotrupos, nors ir gerokai pakitę, mena labai tolimus laikus iržmones stulbinusius gamtos reiškinius, taip pat pastangas paaiškinti jų priežastis irsusitaikstyti su jų neišvengiamumu. Mes tarsi iš didelio atstumo žvilgtelėjome į savo kraštogelmes, poledynmečio paleogeografiją, žmogaus prisitaikymą prie nevisada svetingos irbauginančios aplinkos, kurią vienaip ar kitaip reikėjo sudvasinti. Tam, žinoma, reikėjokūrybinių sugebėjimų, kurių žmogui nebuvo pagailėta.III. KADA GAMTA TAMPA DVASINE VERTYBE,,Akmenys gyvena! Mūsų kartai buvo lemta taisuvokti. Akmenys gyvena ir mažai kuo tesiskiria nuomūsų. Tik jų kitas laikas, kitas greitis. Ar jie lėtesni užmus, ar greitesni, sunku spręsti.Tačiau akmenys ne ką kietesni ar tvirtesni negumes. Yra vėjų, kurie pučia per juos kiaurai, spindulių,kurie juos persmelkia, jėgų, kurios minko juos tarytumtešlą. Akmenyse įkalintos svajonės, uždarytos lyg žuvys,sušalusios lede, bet gyvos. Jos tyliai laukia savoišlaisvinimo.”Arturas Lundkvistas. Iš rinkinio ,,Kalbantismedis”, 1960. Iš švedų k. vertė Z. Mažeikaitė, 1987.Šiame knygos skyriuje tarsi ,,nusileisime” iš paukščio skrydžio ir stabtelėsime prieatskirų mūsų krašto vietovių. Tikslas vienas – atskleisti senosios gamtos raidą tose vietovėseir išryškinti jos įtaka senųjų gyventojų įsikūrimui, jų ūkinei veiklai, dvasinei kultūrai, o taippat per amžius sukaupto ir šiandien intensyviai naudojamo kultūrinio anstato visumai.Trumpam nukeliausime į Anykščių apylinkes Aukštaitijoje ir žvilgterėsime į Šventosiosvandenimis perskrostą tolimos geologinės praeities pjūvį, kaip unikalių žinių šaltinį ir49

mokslinės minties įkvėpėją. Pasidairysime nuo žemaičių krašto puošmenos – aukštosiosŠatrijos, bandydami suvokti jos pečių tvirtybę buvusių galingų ledo srautų pašonėje.Pasigrožėsime Juodkrantės apylinkėmis Kuršių nerijoje, susiedami šios pajūrio dalies raidą sugintaro atsiradimu bei jo kelionėmis po platųjį pasaulį. ,,Keliaujančių” ežerų ypatybesaptarsime kalbėdami apie didžiuosius ežerus Sūduvoje (Dusią, Metelį ir Obeliją), kuriųpakrantėse plušėjo akmens amžiaus gyventojai, o vėliau – mums visai artimi jotvingiai…Apie tai, kaip padavimai sugundė mokslininkus ieškoti nugrimzdusio miesto, papasakosimeposkyryje ,,Prasmegusio Raigardo paslaptis”, kur išdėstyta geologų, archeologų, mitologų irmenotyrininkų, dirbusių Raigardo slėnyje prie Druskininkų, tyrimų medžiaga. Tokių vietovių,turinčių vertingą gamtinį, kultūrinį ir mokslinį paveldą, Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) yradaug. Užtenka paminėti Trakus, Merkinę, Kernavę, Biržų apylinkes, Medvėgalį, Platelius,Tauragnus ir t. t. Autorius apsistojo prie jam geriau pažįstamų ir daug kartų lankytų vietovių,tikėdamasis jų pavyzdžiu parodyti ilgą kelią, kai gamta virsta dvasine vertybe.Šventoji prie Anykščių,,Anykščių apylinkėje yra didelis akmuo, varduPuntukas. Velnias juo norėjo užstatyti Anykščių bažnyčios duris,bet jam nepavyko tai padaryti. Ir turėjo velnias akmenį paliktilauke.Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią antvelnių kelio, ir velniams labai nepatiko. Velniai sumanė jąpanaikinti. Vienas velnias, suradęs lauke didelį akmenį, susukęsiš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlė jį ant pečiųir nešė užstatyti Anykščių bažnyčios duris. Jam benešant tąakmenį, pragydo gaidys, nutrūko kūliaraiša, kuri buvo susuktaiš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo pečių. O velnias išsigandęsnudūmė, palikdamas akmenį lauke. Tas akmuo išliko ir iki šiaidienai. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputįįlinkusi”.Užrašyta 1925 metais iš V. Andrukonio Šešuolių vls.,Ukmergės apskr. ,,Lietuvių tautosaka”. IV t. Vilnius. 1967Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčiosArba užuverst upės; bet kaip gaidys pragydęsTuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.50

A. Baranauskas. ,,Anykščių šilelis”. Raštai. I. Vilnius. 1970Vienas milžinas gyveno Leguose, o kitas – Mikieriuose.Jie sueidavo. Per Šventąją upę jie lengvai peršokdavo. KartąLegų milžinas, eidamas iš Mikierių, pamatė žmogų, ariantįjaučiais. Milžinas sudėjo artoją ir jaučius į pirštinę ir nusinešė įLegus. Namuose pasakė, kad tie maži žmogeliai mažai valgo, odaug dirba, jie nori gyventi, reikia juos paleisti. Aha, tada vėlmilžinas sudėjo atgal į pirštinę jaučius ir žmogų ir, atnešęs įMikierius, paleido.Užrašyta 1969 metais iš S. Baršausko Anykščiuose.,,Legų ir Mikierių milžinai” iš knygos ,,Žemės atmintis”. Vilnius. 1999Geologų Meka. Lietuvoje nedaug vietovių, kuriose nuo seno ir dažnai lankytųsigeologai, ypač aukštųjų mokyklų dėstytojai su savo studentais. Prie tokių vietovių reikiapriskirti Ventos slėnio šlaitus su juros periodo sluoksnių atodangomis ties Papile bei netolieseesantį Šaltiškių triaso amžiaus molio karjerą, Biržų ir Pasvalio apylinkes su įspūdingomiskarstinėmis smegduobėmis, Merkio šlaitus ir Nemuno slėnį prie Druskininkų su garsiomistarpledynmečių nuogulų atodangomis, gal būt, dar keletą vietovių. Tarp jų – Šventosios slėnisAnykščių apylinkėse (21 pav.).Pavarčius geologinių tyrimų Lietuvoje istorines apžvalgas (Геологическаяизученность, 1962) matyti, kad profesionalių geologų dėmesį Šventosios slėnio šlaituoseatsidengiančios ,,terciaro” amžiaus smėlingos ir anglingos nuogulos aukščiau Ukmergėspatraukė daugiau nei prieš šimtmetį. Apie jas 1884 metais rašė žinomas geologas, Rusijosgeologijos komiteto narys Antanas Giedraitis (1848–1909) šio komiteto žiniose. Gerokaivėliau paaiškėjo, kad A. Giedraitis prie ,,terciaro” priskyrė ir gerokai senesnes nuogulas –devono smėlius ir smiltainius, kurie šiose apylinkėse vizualiai mažai kuo skiriasi nuodengiančių jaunesnių neogeno smėlių. 1926 metų vasaros geologinės ekspedicijos darbųapyskaitoje, atspausdintoje Lietuvos Universiteto Matematikos–Gamtos Fakulteto Darbuosedarbų vadovas docentas Mykolas Kaveckis (1889–1968) rašė, kad katedros laborantuiJ. Dalinkevičiui buvo pavesta padaryti ,,rekognosciravimo maršrutą palei Šventosios upėskrantus nuo jos pradžios iki jos įtakos į Nerį” (Kaveckis, 1928). Apyskaitoje minimosŠventosios atodangos ties Daumantais ir Vetygala, o taip pat Šventosios kairiųjų intakųVariaus ir Šlavės atodangos su kvarcinio, kartais anglingo smėlio nuogulomis. Šlavėsskardžio šlaite padarytoje atodangoje aptikti dviejų ledyno suklostytų morenų sluoksniai irtarpledynmečio nuosėdos. Įdomu tai, kad minint Šlavės upelio atodangas, yra nuoroda į tai,kad jis apdainuotas vyskupo A. Baranausko ,,Anykščių šilelyje”. Paskutinėje apyskaitos51

pastraipoje rašoma: ,,Greitas maršrutinis važiavimas davė daug medžiagos tolimesnių tyrimodarbų planui sudaryti. Taip, pavyzdžiui, visai geologų neliestas Lietuvos kampas į šiaurę nuoUkmergės davė įdomių davinių apie terciarų buvimą, kur rasta labai brangaus stiklo gamybaibalto smulkaus smėlio. Be to, Šventosios rajone pasitaikančios tarp smėlio sutrintossuanglėjusių dalelių žymės duoda vilties artimame rajone rasti rudosios anglies”. Tai buvopranašingi žodžiai tik vėliau išgarsėjusiam Anykščių kvarciniam smėliui. Šią apžvalginiųdarbų apyskaitą papildo palyginti geros kokybės Šventosios slėnio ir atodangų tiesAbromiškėmis ir Vetygala fotonuotraukos (22 pav.).1931 metais Vytauto Didžiojo Universiteto Matematikos–Gamtos Fakulteto DarbųV tome paskelbtoje ataskaitoje ,,1928 metų geologinio rekognosciravimo Lietuvos šiaurėsrytų rajone”, jau profesorius M. Kaveckis kartu su kolegomis pateikė Šventosios slėnio netoliAnykščių detalesnių tyrimų rezultatus (Kaveckis, 1931). Rašoma, kad aukščiau Daumantų,arčiau Vetygalos atodangoje prie vandens matyti ,,išspausti ir nustumti margų, spalvotųmergelių gabalai. Ši vieta vadinama ,,Gabriuku”, kaip pasakojama, dėlto, kad čia senaislaikais yra dirbęs koks tai puodų meisteris – Gabrielis”. Buvo padaryti nuodugnesni tyrimai,išgręžus du gręžinius – 16,60 metrų (prie Daumantų) ir 30,06 metrų gylio (prie Abromiškių).Gręžimas buvo komplikuotas, kadangi susidurta su besiveržiančiu aukštyn spūdiniupožeminiu vandeniu. Todėl pirmasis gręžinys nebuvo baigtas, o prie Abromiškių, jau pasiekus11,4 m gylį, mušė net 6 m aukščio fontanas. Tik nuleidus apsauginius vamzdžius pavykopadidinti gręžinio gylį. Šiaip ar taip buvo gauta naujos informacijos tiek apie neogenokvarcinius smėlius, tiek ir apie giliau slūgsančius devono amžiaus smėlingus ir molingusgeologinius sluoksnius, kurie dažnai slūgso žemiau Šventosios vandens lygio ir, neturintpaleontologinių radinių (fosilijų), buvo neteisingai priskirti permo periodui.Visą šią pirmųjų geologinių ekspedicijų prie Šventosios medžiagą giliai irprofesionaliai apibendrino Petrapilio Kalnakasybos instituto auklėtinis Juozas Dalinkevičius(1893–1980) savo straipsnyje ,,Nauji bruožai apie Šiaurės Lietuvos ir Kuršo geologiją ir jųryšiai su Vidurine Lietuva” (Dalinkevičius, 1928). 1969 metais išėjusioje knygoje ,,Lietuvosgeologija ir profesorius Mykolas Kaveckis” jis savikritiškai pripažino, kad ,,…rašydamasapie savo 1926 ir 1927 metų tyrimus, klaidingai palaiko Šventosios margaspalvius moliusanalogais ,,Purmalių mergeliams” Lietuvos šiaurėje”, t. y. permo sistemos (periodo) ,,totoriųaukštu” (Dalinkevičius, 1969). O iš tikrųjų Šventosios atodangos ir pirmieji gręžiniai rodėesant Lietuvoje devono ,,oldredo” storymės dalį. Anglijos devono senasis raudonasissmiltainis (angl. Old red sandstone), kurio vardas paplito kaip terminas, apibūdinantisapskritai margaspalves smėlio ir molio storymes, vadinamas oldredo facija.52

Ir tik vėliau, po neogeno kvarciniais smėliais esančiuose smiltainiuose ir moliuoseJ. Dalinkevičius aptiko devono periodo šarvuotų žuvų liekanų (šarvų, žvynų, dantų ir kt.). Jeismiltainiuose vyrauja tik smulkių žuvų šarvų fragmentai, tai moliuose rastos net kaulųsankaupos. 1932 metais J. Dalinkevičius pirmą kartą pateikė Šventosios sluoksniųichtiofaunos sąrašą. Ypač daug fosilijų atrasta Armonos ir Pelyšos upelių atodangose.Paleontologiniai radiniai leido gana patikimai sugretinti Šventosios sluoksnius su Latvijos beiLeningrado srities geologiniais pjūviais, Didžiojo devoninio lauko Oredežo sluoksniais. Šiuometu Lietuvos didžiulėje devono periodo nuogulų storymėje yra ,,įsitvirtinusi” taip vadinamaŠventosios svita (sluoksnių storymė), turinti stratotipo, t. y. etalono statusą. O šios svitosstratotipiniais pjūviais yra Šventosios atodangos Anykščių apylinkėse. Todėl šias vietas lankovisi besidomintys krašto geologija – pradedant jaunaisiais geologais ir geografais, studentųbūriais, tarptautinių mokslinių simpoziumų dalyvių grupėmis ir baigiant pavieniaismokslininkais bei gamtininkais.Tai tiek apie devoną. Ne mažiau įdomi neogeno pabaigos ir antropogeno pradžiostyrimų istorija Šventosios ir jos intakų atodangose netoli Anykščių. Iki šiol mes kalbėjomeapie neogeno amžiaus baltus kvarcinius smėlius ir po jais slūgsančius vėlyvajame devonesusiklosčiusius Šventosios svitos sluoksnius. Kalbant apie didelį praktinį interesą sukėlusįsenovinių neogeno upių suklostytą kvarcinį smėlį, kaip žaliavą stiklo gamybai, dar galimapridurti, kad 1939 metų vasarą prie jo tyrimų prisidėjo inžinieriai technologai Pranas Jodele(1871–1955) ir Adolfas Damušis (šiuo metu gyvenantis JAV), savo duomenis paskelbęEnergijos komiteto darbuose 1940 metais. O štai vokiečių mokslininkas H. Hamsas1929 metais Maskvoje atspausdintame leidinyje paskelbė iš J. Dalinkevičiaus gauto vienomėginio (iš Šventosios intako – Šlavės atodangos suirusių durpių tarpsluoksnioantropogeninio smėlio storymėje) sporų ir žiedadulkių tyrimo duomenis, konstatuodamaskėnio paplitimo faktą. Tai leido jam teigti atodangoje esant priešpaskutiniojo (mindelio–riso)tarpledynmečio amžiaus nuogulų. Vėliau, 1950 metais lenkų geologas B. Halickis (1902–1962), ilgą laiką dirbęs Vilniaus universitete ir 1934 metais lankęsis prie Šventosios atodangų,šį pjūvį sugretino su tarpledynmečio pjūviu prie Židaučiznos Baltarusijoje. Vėliau Daumantų,Vetygalos ir Šlavės atodangose esančiomis neogeno–antropogeno nuogulomis domėjosi daugžymių geologų (A. Baltakytė–Vienožinskienė, V. Gudelis, V. Čepulytė, P. Vaitiekūnas,A. Klimašauskas, A. Gaigalas ir kt.). Bene daugiausiai čia pasidarbavohabil. dr. Ona Kondratienė. Ji šių atodangų pjūvius tyrė palinologiškai, t. y. apibūdinonuosėdose išlikusias buvusių augalų žiedadulkes ir sporas, nustatė miškų raidos ypatybes irtirtus pjūvius sugretino su kitų vietovių ir kraštų pjūviais. Mokslininkės dėka šie pjūviai įgavotarptautinį pripažinimą (23 pav.).53

Nepaprastai didelę Šventosios ir jos intakų prie Anykščių atodangų mokslinę vertęsudaro palaipsniškas perėjimas iš senesniojo neogeno periodo į jaunesnįjį antropogeno(kvartero) periodą vieno paleoežero nuosėdų storymėje, kaip tai yra Šlavės upelio atodangose.Paprastai ribiniai laikotarpiai tarp periodų geologiniame sluoksnių metraštyje dėl tuo metuvykusių staigių sąlygų pasikeitimų pasižymi ,,išplėšytais” puslapiais. Šiuo metu Baltijos šaliųgeologų terminijoje įsitvirtino ,,Daumantų storymės” ir ,,Daumantų laikotarpio” pavadinimai,į kurių prasmę įeina laikotarpis, buvęs prieš 180–730 tūkst. metų. Šių atodangų neogenopabaigos (taip vadinamos Anykščių svitos) sluoksniuose (smėlis, aleuritas, molis) surastosšiam periodui būdingos augalijos liekanos. Prie jų priskiriamos plūsties, azolės, plūdės,viksmedžio, viksvos, vėdryno, švendro, jonažolės, plunksnalapės, šilingės, kanadinės cūgos,karijos, taksodžio (pelkinio kipariso), veimutinės ir kedrinės pušies atskiros rūšys, kuriųantropogeno periode šiose platumose jau nebebuvo. Žiedadulkių diagramose iš apačios į viršųmatyti, kad klimatas šaltėjo. Ilgalaikio šaltėjimo fone buvo du ryškūs pašiltėjimai ir dupašaltėjimai. Po neogeno periodo prasidėjęs atšalimas liudija buvus apledėjimą, kurisLietuvos nesiekė arba dengė tik jos šiaurinę dalį. Mūsų krašto platumoje buvusius neogenomiškus pakeitė antropogeno periodo tundra. Šis klimato pasikeitimas iš pažiūros vienodamepilkos spalvos ežeriniame aleurite buvo lydimas raginukės, feldšpatų, granato, neapzulintojuodojo ilmenito atsiradimo tarp smulkių smėlio grūdelių, liudijančių prasidėjus medžiagos išFenoskandijos prinešimą į paleoežerą nuo šiauriau buvusių ledyno nuogulų. Visa tai tikpatvirtina, kad Europoje gamtinės sąlygos pasikeitė iš esmės. Po to ėjęs klimato atšilimaslygintinas su tarpledynmečiu, kurio metu vietovėje vyravo ir mūsų laikams būdingi mišrūsmiškai su beržu, pušimi, egle, alksniu, ąžuolu, liepa, skroblu, kai kuriomis neogeno florosrūšimis. Šio šiltojo laikotarpio metu suklostytas juodos spalvos ežerinis sapropelis labai geraimatomas Šlavės atodangose. Naujas atšalimas, matyt, sietinas su nauju, greičiausiai, Lietuvostaip pat nesiekusiu apledėjimu, kurio metu miškai buvo labai reti, vyravo krūmų ir žoliųasociacijos. Ir tik vėliau, dar po vieno klimato pašiltėjimo, Lietuvą pagaliau uždengė atslinkęspirmasis ledynas, kurio moreninis priemolis taip pat aptinkamas Šlavės ,,kanjone” (24 pav.).Visa ši, gal kiek nuobodokai išdėstyta, sausa mokslinė informacija apie Šventosios irjos intakų atodangas turi vieną tikslą – aiškiai ir nedviprasmiškai parodyti, kad šioje vietovėjeturime ,,langą” į mūsų krašto ir visos planetos tolimą praeitį. Šis ,,langas” ilgokai buvovalomas nuo nežinojimo apnašų, kol kelių geologų kartų pastangomis suvokta jo mokslinė irpažintinė vertė. Šiandieninis vaizdingas Šventosios slėnis – tai ir senojo Prašventosiospaleoslėnio paveldėjimas, tai ir neblogai išlikę geologinio metraščio fragmentai, liudijantyskraštą buvus šarvuotųjų žuvų karalijoje, tai ir gamtos metamorfozės - sudėtingo perėjimo išvieno raidos etapo į kitą – liudininkas.54

Šiandieninis šių apylinkių paviršius – tai paskutiniojo mūsų kraštą dengusio ledyno, jotirpsmo vandenų ir Šventosios upės veiklos rezultatas. Šių trijų galingų jėgų sukurtos reljefoformos vėliau buvo šiek tiek erozinių ir denudacinių procesų ,,draskomos” (griovos, raguvos,senvagės, skardžiai ir kt.) bei lyginamos (šlaitų lėkštėjimas, ežerėlių ir senvagių pelkėjimas).Č. Kudaba, išnagrinėjęs Aukštaičių aukštumos sandarą ir morfologiją bei sudaręs regionoglaciomorfologinę schemą, Anykščių apylinkėse ,,įžiūrėjo” greta viena kitos esančiaspaskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos Pietų Lietuvos ir Vidurio Lietuvos fazių(stabtelėjimų) metu sukrautas riedulingas moreninių kalvų grandines (1983) (19 pav.). Tikviena jų (Pietų Lietuvos fazės) dabar yra kairiajame Šventosios krante, o kita – dešiniajame.Vidurio Lietuvos fazės metu (prieš 14 500 metų), spustelėjus šalčiams, ledyno pakraštys šioseapylinkėse tęsėsi iš pietų į šiaurę, ties Anykščiais ,,įsiremdamas” į senesnės fazės morenineskalvas. Būtent per šias kalvas tirpsmo vandenų perteklius senesnėje Leliūnų dubumojeprasiveržė pietų link, tuo pradėdamas Šventosios poledynmetinio slėnio formavimą. Vėliau,ledynui traukiantis iš Lietuvos ir kylant nuledėjusiai teritorijai bei atitinkamai žemėjantNemuno ir Neries lygiui ir atsirandant upės aukštupiui, plačiame Šventosios slėnyje susidarėbent keturios viršsalpinės terasos žemėjančios vagos link ir žema salpinė (užliejama) terasa(25 pav.).Garsiosios gamtos įžymybės – Puntukas, Puntuko brolis, Karalienės liūnas,Daumantų, Vetygalos, Gilių, Šlavės ir kitos atodangos yra daugiau ar mažiau susijusios suŠventosios erozine veikla. Apie atodangas jau kalbėjome, tai dabar prisiminkime kitus gamtospaminklus.Puntuko akmuo, gavęs garsaus senovės karvedžio vardą, daug metų buvęs didžiausiuLietuvoje akmeniu ir šiuo metu nusileidžiantis tik Puokės (Skuodo raj., Barstyčių apyl.)galiūnui, tūno IV viršsalpinės terasos (16–20 metrų virš upės lygio) ,,įsiklinijimo” į slėniošlaitą vietoje, kairiajame Šventosios krante, prie Dvaronių kaimo (26 pav.). Šio amfiboliniobiotitinio granito (rapakivio) matoma dalis iškilusi 5,7 metrus virš žemės paviršiaus ir yra7,54 metrų ilgio ir 7,34 metrų pločio. Perimetras ties žemės paviršiumi yra 21,39 metrai.Žinant, kad daugumą mūsų krašto riedulių suapvalino ledynai, galima spėti Puntuką esantpanašiu į rutulį, kurio skersmuo artimas pločiui. Tokiu atveju, Puntuko tūris būtų apie 150kubinių metrų, o svoris – apie 400 tonų (o ne 265 tonos, kaip dažnai rašoma literatūroje).Puntukas yra savotiškai ,,trigubas” paminklas – geologijos (gamtos), archeologijos ir dailės.Meninę vertę jam suteikė 1943 metais skulptoriaus B. Pundziaus (1907–1959) pietiniameakmens šone iškaltas garsiųjų mūsų lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno bareljefas su jų testamentolietuvių tautai ištrauka. Tuo pačiu tai ir respublikinės reikšmės archeologijos paminklas,55

spėjamas alkavietės aukuras. Žmonės pasakoja, kad Puntuką, kaip stabmeldystės liekaną buvobandyta sunaikinti, tačiau visi bandymai baigėsi nelaimėmis (Buračas, 1996).Kitame Šventosios krante yra kiek mažesnis Puntuko brolis. Šis geologinis gamtos irarcheologijos paminklas – tai giliai į žemę įsmigęs izometrinės formos rausvo stambiagrūdžiogranito riedulys, tūnantis erozijos nugludinto smailo atragio paviršiuje tarp Šventosios slėnioir gilaus mažyčio Peteliškės upelio prie Pašventupio kaimo (26 pav.). Į stambius blokussueižėjęs ir su ledyno nugludintu (išlikę lygiagretūs štrichai) vakariniu plokščiu šonu, akmuovirš žemės yra iškilęs 1,85 metų. Jo ilgis siekia 5,94 metrus, plotis – 4,7 metrus, o perimetrasties žemės paviršiumi – 18,57 metrų. Pagal tūrį Puntuko brolis patenka į didžiausių Lietuvosakmenų antrąjį dešimtuką. Šį akmenį mėgdavęs lankyti žinomas mūsų rašytojas AntanasVienuolis (1882–1957) ir net išgelbėjęs jį nuo statybininkų piktų užmačių (Kviklys, 1991,II t.).Kitas gamtos paminklas – Karalienės liūnas – tai Šventosios slėnio dešinėjepašlaitėje esantis trikampis ežerėlis piečiau Pašventupio kaimo (27 pav.). Jo plotas apie 13–14arų, ilgesnis vakarinis krantas yra maždaug 45 metrų ilgio. Iš ežerėlio vakarinio kampo linksenvagės išteka upeliukas, kurio debitas 1,56 l/s (134,78 m 3 per parą). Kartais manoma, kadtai Šventosios senvagė. Tačiau net ir vidurvasarį žema vandens temperatūra (9,5ºC), tikpožeminiam vandeniui būdingas vidutinis kietumas ir mineralizacija (361,43 mg/l), o taip patsenvagėms nebūdingas didokas gylis (6–7 metrai), trikampė forma ir trim metrais aukštesnisnei kitų senvagių vandens lygis liudytų Karalienės liūną esant grynai hidrogeologine versme,maitinama spūdiniu požeminiu vandeniu. Botanikos instituto mokslininkų duomenimis liūnovandens augalija nieku ypatingu neišsiskiria (Tučienė, 1979). Jo pakraščiuose auga vandeninėmonažolė, balinis asiūklis, šeriuotoji viksva, didžioji dygė, geltonžiedė lūgnė. Vandenspaviršių daug kur dengia plūduriuojantis vandenplūkis, daugiašaknė maurė, mažoji ir trilypėplūdena, alijošinis aštrys, skendenis, paprastoji nertis, gausiai auga žalieji siūliniai dumbliai.Aplinkui augantis miškas, pakrantėje svyrančios ievos, karklavijai ir tolėliau srovenantiŠventoji sudaro ramybės ir paslaptingumo įspūdį. Žinomos kelios legendos apie Karalienėsliūną. Pasakojama, kad kraštą užpuolus priešams, jo karalienė buvusi nuskandinta tame liūne.Taip pat teigiama, kad čia nugarmėjusi karalienė su visa obuolmušiais žirgais kinkyta karieta.Pasakojama, kad liūne pasiskandinusi bajoro Ilgio duktė Mirga, atsisakiusi krikštytis,nenorėjusi išsižadėti bočių tikėjimo ir patekti į kryžiuočių nelaisvę. Šią vietą mėgdavęslankyti rašytojas Antanas Vienuolis. Savo patirtus įspūdžius jis perkėlė į romano ,,Kryžkelės”puslapius, parašė apie šį liūną baladę.∗ ∗ ∗56

Kaip jau minėjau, antropogenas – tai Žemės raidos etapas, susijęs su apledėjimais iržmogaus įsigalėjimu. Sunku pasakyti, kiek pirmykštis mūsų krašto žmogus suvokė savoaplinkos praeitį, bet jis matė jos ypatybes ir vertino jas savo matu. Čia ir didysis Puntukoakmuo su savo broliu Pašventupyje, čia ir neišsenkantis, šalto vandens sklidinas Karalienėsliūnas, čia ir Šventosios vardu pavadinta upė su paslaptingais Anykštos, Elmės, Marčiupio,Piestupio, Šaltupio, Šlavės, Variaus, Virintos ir kitais intakais, čia ir senovės lietuvių vargus irkovas menantys pilkapiai ir senkapiai, o taip pat Buteikių, Liūdiškių, Storių, Svirnų,Šeimyniškėlių ir kiti piliakalniai. Gamtos sukurta mūsų laikų aplinka prie Anykščių, panaši,turbūt, tik į atskirus tolimos geologinės praeities epizodus. Tačiau nėra abejonių, kad kilomeiš ,,ten” ir kai ką paveldėjome iš ,,tada”. Skirtingai nuo akmens amžiaus medžiotojomitologizuoto aplinkos suvokimo, šiandien mes žinome daugiau ir giliau. Šiandien Šventojities Anykščiais yra mūsų žinojimo apie gamtą forposte. Čia mes išbandome savo aplinkospažinimo metodus, čia atkuriame ir tiksliname aplinkos raidą praeityje, nes tik praeitiespažinimas leis mums žvilgterėti į ateitį. Kitaip sakant, mums žinomą raidą praeityjeekstrapoliuojame per nūdieną į ateitį.Deja, galime tik spėlioti, ar šiose vietose, kaip ir visoje Lietuvoje, tarpledynmečiaisgyveno žmonės. Tiesioginių įrodymų kol kas nerasta. Tačiau retos kai kurių augalų (kiečių,dilgėlių, balandinių ir kt.), paprastai augančių ūkininkaujančio žmogaus pašonėje, liekanostarpledynmečių nuosėdose, jose randami akmenukai, panašūs į dirbtinai skaldytus, suteikiavilčių ateityje sulaukti įdomių atradimų. Kol kas seniausių gyventojų pėdsakai datuojamiakmens amžiaus mezolito laikotarpiu (VIII–IV tūkstantmetis prieš Kr.). Visų pirma, tairadiniai prie pačių Anykščių netoli Puntuko, o taip pat prie Kurklių, Pusbačkių (Repšėnųapyl.), Juodžių (Dabužių apyl.). Netoli Anykščių prie kelio į Skiemonis rasti III–IV amžiaus,Grikiapelių (Svėdasų apyl.) ir Rubikių – V–VIII amžiaus, abipus Judinio upelio ir PiktagalioPienės krante (Kavarsko apyl.) – IX–XIII amžiaus pilkapiai ir senkapiai. Jei kultūrinių sričiųišsidėstymo atžvilgiu I–IV amžiuje Šventoji tarsi skyrė kairiajame krante gyvenančiusbrūkšniuotosios keramikos, o dešiniajame – pilkapių kultūros arealus, tai V–XIII amžiujepagal kapų tipus jau visas Šventosios apyslėnis (abu krantai) priklausė Rytų Lietuvos tipopilkapiams (lietuviams), o šiek tiek vakariau – aukštaičių senkapiams su sudegintų žmonių irnedegintų žirgų kapais (Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II t. 1977). IX–XII amžiujeŠventosios apyslėnio dalis ties Anykščiais buvo pačiame lietuvių genties paplitimo arealocentre, kuris apėmė Neries, Šventosios, Nevėžio upių baseinus bei Nemuno apyslėnį prieKauno (Volkaitė–Kulikauskienė, 1987). Neatsitiktinai ir Lietuvos valstybės vienytojo –Mindaugo pilis stovėjusi visai greta dabartinių Anykščių ant Šeimyniškėlių piliakalnio (X–XIV a.), dar vadinamo Vorutos vardu. Reikia manyti, kad šio krašto gyventojų porinami57

padavimai apie vieną ar kitą būdingą gamtos ,,detalę” yra autentiški, lietuviški, ko gero,siekiantys tolimus baltų formavimosi neolite laikus.Labai įdomi yra padavimuose minimų faktų tikroviškumo problema. Apiepadavimuose išlikusį ,,racionalųjį grūdą” dar diskutuosime skyrelyje ,,Prasmegusio Raigardopaslaptis”. Dabar tik norime akcentuoti, kad ir Šventosios slėnyje esantys Puntukas ir Puntukobrolis, Karalienės liūnas, Marčiupio upokšnis, šiek tiek nutolęs Rubikių ežeras su iš joištekančia Anykšta yra ,,atsinešę” iš gilios senovės po vieną ar kelis padavimus. Dalis jų,žmonių atmintyje neišsaugoti, nuėjo į nebūtį, kitiems ,,pasisekė” – į juos atkreipė dėmesįtautosakininkai, kraštotyrininkai, poetai, dailininkai. Ir ne visada lengva atskirti tikrąjįfolklorinį padavimą nuo menininko kūrybinės fantazijos pagražinto kūrinio. Ar buvo darviena padavimo apie velnią, norėjusį akmeniu užtvenkti Šventąją versija ar tai tik poetoišsakyta abejonė? Sunku pasakyti ir šiandien tai jau nesvarbu. Svarbu tai, kad padavimo keliasnenutrūko. Su garsiąja Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis” prasidėjo naujasPuntuko ir visos jo aplinkos įamžinimo kelias. Štai ką rašė E. Mieželaitis 1985 m. keturiomiskalbomis atspausdintame A. Baranausko ,,Anykščių šilelyje” savo įvadiniame žodyje: ,,Po,,Šilelio” jau nebeįmanoma buvo rašyti taip, kaip buvo rašoma iki šio – stambaus kaipPuntukas – lietuvių poezijos šedevro. Puntuko akmuo, kurį iš visų pusių supa tiesios lyg arfosstygos šilelio pušys, didelio meistro-juvelyro rankose, vaizdingai tariant, sužibo milžiniškodeimanto šviesa, o liemeningi pušų kamienai prabilo auksinių arfų stygų pasažais. ,,Anykščiųšilelis” atliko unikalų vaidmenį: nuo deimantu paversto Puntuko akmens pro skambiaspušyno arfos stygas pakreipė lietuvių poezijos kelią į jos aukso amžių”.Šiandien būtų sunku tiksliai ir išvardinti visas – o jų per šimtą – mokslines, mokslopopuliarinimo, publicistines, menotyrines bei menines publikacijas lietuviškoje spaudoje.Šventoji prie Anykščių, čia esančios gamtinės bei kultūrinės vertybės daugiau ar mažiau yrapavaizduotos R. Baraniko, A. Bivainienės, R. Kalpoko, L. Katino, R. Kavaliausko,J. Kuzminskio, P. Lapės, A. Makūnaitės, B. Mingilaitės, B. Pajarsko, V. Remeikos, P.Tarabildos, I. Užkurnio, V. Valiaus, A. Varno, J. Vienožinskio, E. Žiauberio, B. Žilytės,A. Zmuidzinavičiaus, A. Žviliaus ir, tikriausiai, kitų dailininkų kūryboje (28, 29, 30 pav.).Atskirai reikia paminėti Anykščiuose gyvenantį ir dirbantį liaudies menininką, buvusį kariškįStanislovą Petrašką, kuris savo paveikslus tapo ne dažais, o trupintų spalvotų akmenųklijuotomis smiltimis. Įspūdingų didelio formato peizažų tarpe matyti paveikslai,,Puntukas”, ,,Puntuko brolis”, ,,Vetygala”, ,,Karalienės liūnas”, ,,Šilelis”, ,,Pašventupys” irkai kurie kiti, vaizduojantys mūsų paminėtas vietoves. Anykščių šilelis ,,surado” sau vietą irmuzikinėje kūryboje – turiu galvoje B. Kutavičiaus ,,Anykščių šilelį”. O Anykščiuosegyvenusios Bronės Buivydaitės (Tyrų Duktės) (1895–1984) kūryba, verta didesnės studijos.58

Paminėtinas jos eiliuotas padavimų ir pasakų rinkinys ,,Anykščių šilelis” (1930), kur nemažaivietos skirta mūsų aprašytiems gamtos paminklams.,,Aušra šimtažiedė nušvito,Pakilo dangun vieversiai,O Puntukas žengia į laužą.Girdėti minios atdūsiai.Kai liepsnos apsėmė jo kojas,Pakrantė sukliko ūmai –Virpėjo Šventosios krūtinėIr verkė žali ajerai”.,,Puntukas”, 1930,,Ir nuo to laiko senis liūnasVadinas: liūnas – karalienėO ugne vartosi jos kūnas,Sielos kančia – dalia kasdieninė.Taip karalienę baudžia Dievas.Tik kai lakštutės klega – myli,Žiedais patvinsta žalios pievosPalieka ji šio liūno gylį”.,,Karalienės liūnas”, 1930Kaip matome, Anykščių apylinkės yra tapusios savotišku meninės kūrybos įkvėpimošaltiniu, kurio vis didėjantis ,,galingumas” (poveikis) priklauso nuo gamtinio ir kultūriniopaveldo ištyrimo bei populiarinimo, susiejimo su nūdiena ir jos aktualijomis.Šatrijos pečių tvirtybė,,Kartą ėjo milžinas, prisipylęs kišenes žemės, irpavargo. Tada jis atsigulė pailsėti. Kada anas užmigo,pelės pragraužė kišenes. Milžinas atsibudo ir pamatė, kadjo kišenės pragraužtos. Kai išbiro žemės, milžinas labaisupyko ant pelių ir sušuko: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaipduosiu su šatra!”Nuo to laiko kalnas ir vadinasi Šatrijoskalnu.,,…toje vietoje, kur dabar yra Šatrijos kalnas, buvo didelėbažnyčia. O tais laikais buvo daug raganų. Raganos kažkosupyko ant tos bažnyčios ir apipylė ją žemėmis. Pasidarėdidelis kalnas (…). Po kiek laiko ta bažnyčia ėmė pūti, irŠatrijos kalnas įlinko. Ant kalno atsirado duobė, kurididėja, nes kožną metą ta bažnyčia pūva”.Užrašė J. Andrusevičius. Šatrijos apylinkių padavimai.Kraštotyra. Vilnius. 1970,,Ant Luokės kalno arė Pašakarnis iš Kirklių kaimo.59

Vidudienį paleido arklį ir atsigulęs užmigo. Sapne jam pasirodėgraži mergaitė kaip karalaitė ir sako:– Ar sutiksi mane pasveikint?– Kodėl ne?Karalaitė:– Tik ne dabar, o nakties dvyliktą.Naktį jis nujojo ir atsigulė po tuo pačiu lazdynu. Išrėpliojo iškalno baisiausia rupūžė ir sako:– Tai pasveikink mane!Jis persigando ir ėmė bėgti nuo kalno. Kai bėgo, girdėjo, kadten į kalno vidų kažkas nužvangėjo. Mergaitė pasakė:– Aš esu nelaiminga: dar šimtą metų turiu būti. Būtum buvęstu laimingas, ir aš būčiau laiminga”.Užrašyta iš M. Tviragienės (nuo Luokės) 1932 metais. ,,Žemės atmintis”. 1999,,…vienas drąsus vaikinas, užsigeidęs sužinoti, kas antkalno dedasi, nuėjo švento Jono naktį į raganų puotą. Radotenai prisirinkus daugybę moterų ir vyrų, apsirengusių vokiškaisrūbais, su skrybėlėmis, iš kurių kyšojo dideliausi ragai. Grojonuostabiai graži muzika, visokiausi gėrimai upeliais tekėjo, ovisi sisirinkusieji šoko iki žemėn krisdami. Vaikinas buvo labaigerai priimtas: jį pasodino ant deimanto sosto, vaišinogeriausiais vynais iš aukso taurių, davė jam kelias saujaspinigų, kuriuos jis tuoj susidėjo į kišenes, ir primygtinai prašėgerti ir būti linksmam. Tik šit gaidys užgiedojo, ir viskas išnyko.Vaikinas liko ant kalno vienas, o kai viską geriau įsižiūrėjo,pamatė, kad deimanto sostas, ant kurio jį vokiečiukai buvopasodinę, buvo tik supuvęs kelmas, anoji aukso taurė –iškirmijusi numirėlio kaukolė, kuri dar vaipėsi į jį geltonaisdantimis, o tas, ką jis laikė brangiu nuostabaus skanumo vynu,buvo… bet jūs patys numanot, kas ten buvo. Kiša ranką į kišenę,o ten vietoj pinigų – skiedros”.L. A. Jucevičius. Šatrija. ,,Kai milžinai gyveno”. 1969Lenkų rašytojas, istorikas ir publicistas J. I. Kraševskis (1812–1887) savo kūrinyje,,Tikėjimas” (1847 m.) mini, kad ,,Kalneliuose lietuviai laidodavo ir mirusiuosius, tarp kuriųlabai garbingų žmonių būta, tad jau dėl kapviečių kalnai galėjo būti garbinami. Iš šventųkalnų, žinomų Lietuvoje, galima paminėti Žemaitijos Šatriją (vardas gal susijęs su tuo, kadšis kalnas panašus į palapinę – šėtrą), Birutės kalną prie Palangos, kalną ties Spėros ežeru,Plikąjį kalną Vilniuje” (Lietuvių mitologija. 1997. 2 t. 268, 277 p.). 1896 metais ta pati Šatrijapanašiame kontekste minima Rygoje gimusio ir Kaune mirusio kalbininko, tautosakininko,etnografo ir literatūros istoriko E. Volterio (1856–1941) darbe ,,Lietuvių mitologija”. Čia jisrašo, kad ,,Lietuvoje dar XVII a. žmonės neva tiesiogiai bendravę su velniu, skraidę kaipraganos skraidūnės ant Šatrijos kalno (visokių žemaičių demonų susirinkimo vieta perJonines), teigiama Šiaurės Vakarų krašto teisminiuose aktuose, kuriuos paskelbė Vilniaus60

archeografijos komisija (1867, 1872, 1879)” (ten pat, 1997. 1 t. 350–352 p.). Suomiųmokslininkas A. R. Niemis (1869–1931) studijoje ,,Iš lietuvių tautosakos” (1928 m.) taip patrašė, kad jau senosiose kronikose lietuvių šventyklos užfiksuotos įvairiose vietose – Nemunoir Nevėžio santakoje, Raseiniuose, Palangos girioje, Šatrijos kalne ir kitur. Remdamasis XVIamžiaus liudijimais, jis mini, kad tuo metu ,,Miškuose gyvenantys žemaičiai grįžo priePerkūno garbinimo, ir ant Šatrijos bei Palangos kalvų uždegė šventas ugnis” (ten pat, 2 t. p.268). Kaip matome, Žemaitijos pasididžiavimas ir puošmena – Šatrija – nuo seno buvo tiekvietinių gyventojų, tiek ir svetimtaučių akiratyje. Ji buvo pernelyg aukšta ir išvaizdi, kad liktųnepastebėta. Kaip gi ji tokia atsirado ir kaip žmonės ją pastebėjo?Būtų galima pradėti nuo L. A. Jucevičiaus dar 1842 metais paskelbto, gal kiekromantizuoto padavimo apie milžino Alcio žmoną Jauterytę, kuri gindama kraštą nuo priešų,žuvo viename kare. Jos gedėdamas vyras iš pajūrio atnešęs dvi pirštines smėlio ir supylęs antjos palaikų. Taip atsiradęs kalnas, senovėje vadintas Jauterytės kapu. Nors mokslininkai irabejoja šio padavimo autentiškumu, šiaip ar taip, jis labai artimas savo pagrindine idėjakitiems žemaičių padavimams apie garbinguosius milžinus. Kraštotyrininko JonoAndriusevičiaus vadovaujami mokiniai 1970 metais užrašė keletą padavimų apie tai, kadkalno vietoje stovėjusi bažnyčia, kurią dėl įvairių priežasčių krepšiais užpylė milžinai arbaraganos. O bažnyčiai supuvus, kalnas įlinko. Dėl vardo kilmės taip pat iki galo nesutariama.Šatrija´ (tarminė forma – Ša`trėjė`) siejama su tokiu pat upelio pavadinimu Luokėsapylinkėse. Kaip rašė 1988 metais V. Grinaveckas, tokį pat vardą turi ir dar keli kalnai,esantys netoli Krakių (Šatrija`) ir Surviliškio (Šātrija) (Kėdainių rajonas). Visų minėtųvietovardžių šaknis Šatr- sietina su apeliatyvu ,,šatra”. Šatros – nukirstos ir sukapotos medžiųšakos, vartojamos kūrenti arba kartelės šiaudams prispausti, arba, paprasčiausiai, kartys. Galibūti, kad kalnai pavadinti Šatrija todėl, kad ant jų buvo deginamos šatros, o galbūt, jomisbuvo kūrenama šventoji ugnis. Tačiau M. Daškus (1988 m.) polemizuodamas teigia, kadkalno pavadinimas susijęs su žemaičių bendriniu daiktavardžiu ,,šatrija”, reiškiančiu ,,piktobūdo, pašėlusi, nesugyvenama; smarki, judri moteris” ir nurodo Lietuvių kalbos žodyną(Lietuvių kalbos žodynas, XIV, 544). Taigi, galima rinktis…Gamtamokslinių tyrimų apžvalgą pradėsiu nuo žymaus geologo, ledynmečiųgadynės tyrinėtojo dr. Vytauto Vonsavičiaus (1929–1991) paskelbtos publikacijos ,,Šatrijosgelmių legenda” (Vonsavičius, 1973). Remdamasis Šatrijos kalvos žemesniojoje (vakarinėje)viršūnėje išgręžto 236,6 metrų gręžinio pjūviu, jis labai detaliai atkūrė geologinę raidą nuotriaso periodo (31 pav.). Būtent į šio periodo pradžios nuosėdas ir įsigręžė šis gręžinys. Tairaudonos spalvos moliai, nusėdę nepastovaus druskingumo jūroje prieš 250 mln. metų. Pjūvisparodė, kad tarp ankstyvojo triaso ir vėlyvosios juros būta ilgos stratigrafinės pertraukos (nėra61

nuosėdų). Ir tik juros periodo pabaigoje (prieš 140–135 mln. metų) buvo suklostytas nestorasjuodų jūrinių aleuritų sluoksnis, kuris netoliese, Ventos pakrantėse prie Papilės išnyra į dienosšviesą ir geologams sudaro galimybę tyrinėti tų laikų jūrinių gyvių suakmenėjimus (fosilijas).Panašu, kad tai buvo paskutinioji jūra, kurios dugne klostėsi būsimosios Šatrijos pamatas. Poto, iki pat antropogeno periodo, o tiksliau pirmųjų apledėjimų pradžios, Žemaitijos šiaurinėdalis buvo įvairių procesų ardoma ir lyginama sausuma. Galbūt, tik kreidos periodo metu,visai greta, tik šiek tiek į pietvakarius tyvuliavo šiltos jūros vandenys ir skalavo šios lygumoskrantus. Lietuvos teritorija, prieš atslenkant pirmiesiems ledynams buvo išvagota slėnių.Negilus slėnis ėjo ir ties Šatrija, nors netoliese, šiek tiek vakariau (prie Vembūtų) būta tikrokanjono – net 150 metrų gylio slėnio. Šiandien dar tebesiginčijama, ar tokie gilūs senopaviršiaus įdubimai yra senųjų upių palaidoti eroziniai slėniai, ar tai jau pirmųjų ledynųišarti ,,loviai”.Pirmasis ledynas nebuvo galingas, todėl jei ir paliko nestorą moreną, tai ji neišliko ikišių dienų. Storiausią (55 metrų) rudo moreninio priemolio klodą šiose apylinkėse palikoŽemaitijos vardu (kitur Riso, Dnepro) pavadintas ledynas, kuris žinomas kaip pats didžiausiasEuropoje, pasiekęs net Dneprą. Manoma, kad jo storis galėjo siekti net 5 kilometrus. Ir norsvėliau Žemaitiją, kaip ir visą Lietuvą dengė menkesni ledynai, bet po paskutiniojo apledėjimopirmosios stadijos (vadinamos Grūdos, Akmenos vardais) moreninio priemolio kraigas jaubuvo apie 150 metrų virš dabartinio jūros lygio. Negana to, tirpstant šios fazės ledynui, josueižėjusiame paviršiuje ties Šatrija būta ledyninio ežero, kuriame susiklostė net 62,5 metrųstorymė iš aleurito, smėlio, žvirgždo ir gargždo. Ledynui galutinai ištirpus – liko aukštasmėlinga kalva.Naujas, vėl į Lietuvą ,,čiuožtelėjęs” paskutiniojo apledėjimo antros stadijos vadinamosBaltijos vardu ledynas nebuvo galingas. Dviem plaštakom apglėbęs jau egzistavusį Žemaičiųaukštumos branduolį, jis net nepasiekė pietinių Lietuvos pakraščių. Ankstesnių ledyno stadijųsuformuota aukštuma buvo savotiška naujų ledyno plaštakų ledoskyra, ant kurios ledynasuždėjo tik 12,5 metų gelsvai raudono moreninio priesmėlio ,,kepurę” su juostuoto moliotarpsluoksniu. V. Vonsavičiaus išvadą, kad iš esmės Šatrijos kalva buvo sukrauta darpriešpaskutinėje ledyno stadijoje, vėliau savo paleoglaciostruktūrinėse rekonstrukcijosepanaudojo Č. Kudaba.Profesorius Č. Kudaba detaliais tyrimais įrodė, kad Žemaičių aukštumos susidarymąlėmė paskutiniojo ledyno ir jo atskirų stadijų glaciodinamika, kuri savo ruožtu priklausė nuobuvusios ąslos (pagrindo) nelygumų bei neotektoniniai žemės plutos judėjimai (Kudaba,1983). Ši sališka aukštuma, kurios galutinį vaizdą formavo ją ,,apglėbusios” ledyno Kuršių irŽiemgalių plaštakos, pasižymi keliomis ypatybėmis: aukštumos skulptūrą sudaro moreninės62

storymės, o paviršiaus orografija yra koncentriška (19 pav.). Anksčiausiai susidaręmezoreljefo kompleksai yra aukštumos centre ir užima aukščiausią padėtį. Vėlesniejikompleksai pirmuosius gaubia koncentriškai, orografiškai žemesniuose lygiuose. TakoskyrinįMinijos, Virvytės, Kražantės ir Jūros upių masyvą sudaro trys kalvoti mazgai, vadinamiMedvėgalio, Girgždūtės ir Šatrijos vardais. Šatrija, būdama šio takoskyrinio masyvo šiauriniusmaigaliu, savo ,,pečiais” atliko ir ledoskyros tarp ledyno plaštakų vaidmenį. Apskritai, šioskalvos išsidėsčiusios padrikai, turi ryškius šlaitus. Jei visų trijų mazgų plokščių viršūniųaukštis yra 180–200 metrų aukšyje, tai tarpukalvių dugnas paprastai tįso 160–170 metrųaukštyje virš jūros lygio. Santykinis mezoformų aukštis apie 20–30 metrų. Tačiau taip yratiktai pačiame kalvyne, o pavyzdžiui, palyginus absoliutų Šatrijos viršūnės aukštį (227 m) sušalia esančiomis Gaulėnų apylinkėmis, Užvenčio lyguma ar Byvainės giria (apie 110–120metrų virš jūros lygio), matyti, kad čia santykinis aukštis artimas 100 metrų. Lietuvoje nedaugtokių vietų, kur būtų tokie staigūs aukščių skirtumai (Kudaba, 1972, 1983) (32, 33 pav.).Jeigu kas vaikščiojo Šatrijos pietiniais šlaitais ir iš pietų pusės žvalgėsi į dunksančiąkalvą, tikriausiai pastebėjo jos ryškiai terasuotą formą ir šio piliakalnio panašumą į varpą arnupjautą piramidę. Piliakalnį juosiančios kelios beveik horizontalios terasos, kadaise buvusiospagrindu apsauginiams grioviams, pylimams bei medinėms užtvaroms, suteikia penovaizduotei, atvedančiai prie reginių, artimų M. K. Čiurlionio paveikslams (,,Piramidžiųsonata” (1909) ir kt.). O juk šio menininko ne taip toli nuo Šatrijos būta…Besižvalgant nuo Šatrijos į aplinkinius tolius susidaro jau ne kalvų, o kalnų įspūdis.Alpinių pievų įspūdį sustiprina Šatrijos šlaituose vietinių gyventojų ganomos avių bandos,kurias man pačiam teko šią vasarą matyti. 1959 metų vasarą čia rasta 114 augalų rūšių, iškurių tik 11 priklauso sumedėjusioms. Kaip 1960 metais ,,Mūsų girių” žurnale rašė botanikėDz. Apalia-Šidlienė, anksčiau visas kalnas buvo ariamas ir apsėjamas žemės ūkio kultūromis(Apalia–Šidlienė, 1960). Tai liudija dirvožemio profiliai. Ir tik vėliau įsivyravo žoliniaiaugalai. Jie dengia didelę kalno dalį, išskyrus šiaurės rytinę, kur sužėlė krūmokšniai irmedžiai. Statūs, saulės šildomi šlaitai su karbonatingais dirvožemiais skatino stepiniopobūdžio augalijos atsiradimą. Kai kuriose bendruomenėse stepinės rūšys net vyrauja. Tarp jųdažnas laukinis motiejukas, siauralapė miglė, plačialapė veronika, alpinis dobilas, dirviniskietis. Taip pat sutinkamas keturbriaunis čiobrelis, smiltyninis šlamutis, tankiažiedis katilėlis,šilinis saliavas, kalninis dobilas ir kiti. Įdomu, kokia augalijos situacija šiandien, praėjusbeveik trisdešimčiai metų? Lyginant vakarinio Šatrijos šlaito (nuo Luokės pusės) dabartinįvaizdą su kelių dešimtmečių senumo fotonuotraukomis, matyti spartus šlaito užaugimasmedžiais. Ne taip seniai buvusią pliką ir iš tolo matomą viršukalnę dabar užstoja šlaiteužaugęs miškas. Deja, ir žvelgdami nuo viršukalnės, jau nebematome viso Luokės miestelio,63

šiaurinių ir dalies vakarinių tolių, kuriuos užstoja medžiai… Tikriausiai, tais laikais, kai antkalno stovėjo pilis, matomumas buvo geresnis. Na, o dar anksčiau – sunku net pasakyti(34 pav.).Archeologinių tyrinėjimų medžiaga liudija, kad netoli nuo Šatrijos gyventa jaumezolito laikais (Lietuvos TSR archeologijos atlasas. 1974. I t.). Prie pat Janapolės,kauburėlyje tarp pelkių rasti to laikotarpio gremžtukai, žeberklų ašmenėliai, retušuotosskeltės, laibasis skaldytinis, daug skaldytų titnagų. O prie kelio iš Janapolės į Pavandenę –smulkiai dantytas raginis žeberklas. Toje pačioje apylinkėje Patilčio kaime, prie Rešketosupelio rastas neolitinis raginis ietigalis kūgine viršūne, antgalis kūgine viršūne bei du plokštilauro lapo pavidalo antgaliai. Akmens amžiaus dirbinių rasta Viešvėnų apylinkėje priePatumšalių (retušuotos nuoskalos, laivinis kovos kirvis, dirbinėliai) ir Vembūtų kaimų(akmeninis kirvis siaurėjančia pentimi), taip pat Janapolės apylinkėje Virvytės upėje ir prieKuršų kaimo (akmeniniai kirvukai keturkampe ir siaurėjančia pentimi) bei Milvydiškių irPabiržulio kaimų (keturkampio pjūvio titnaginiai kirviai, keturkampio pjūvio akmeninisįtveriamasis kirvis ir laivinis kovos kirvis), o Luokės apylinkėje prie Patumšių kaimo(akmeninis kirvis keturkampe pentimi) bei Lesikų ir Spukaičių kaimų (akmeninis kirvissiaurėjančia pentimi) ir kitur.Žalvario amžiaus radinių, remiantis archeologijos atlaso duomenimis aptikta ne tiekdaug – Žarėnų apylinkėje Paplienijos kaime (kilpinė sraiginė įvija) bei Janapolės apylinkėjeVirvytės upėje prie Patilčio kaimo (baltiškas kovos kirvis, įvijinis smeigtukas). Prie pačiosŠatrijos nei akmens, nei žalvario amžiaus dirbinių kol kas nesurasta.Janapolėje šalia senųjų kapinių žinomi V–VIII amžiaus senkapiai. Jie rasti ir Užvenčioapylinkėje Maudžioruose šalia senų kapinaičių bei Luokės apylinkėje Žaduvėnuose irPatumšiuose. IX–XIII amžiaus senkapiai aptikti Luokės apylinkėje Pašatrijos kaime bei jauminėtuose Maudžioruose ir Viešvienų apylinkėje Patumšaliuose šalia kaimo kapelių. Daugiautyrinėti Maudžiorų ir Žaduvėnų senkapiai.Palyginti didelė čia piliakalnių koncentracija. Tai Getautės ir Viešvėnų (Viešvėnųapylinkėje), Eidžiotų ir Sėbų (Janapolės apylinkėje), Biržuvėnų ir Šatrijos (Luokėsapylinkėje) piliakalniai. Kalbant apie pastarąjį, reikėtų tiesiog pacituoti ,,Lietuvos TSRarcheologijos atlasą”, kurio II tome apie Šatriją rašoma: ,,Apylinkėje dominuojanti kalva,seniau laikoma supilta, nors ariant ir deformuota, bet dar su piliakalnio bruožais. Jos V ir Ršlaitai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Viršuje – beveik apskrita, 60–65 m skersmens, kiekaukštesniu Š kraštu aikštelė. Jos P krašte dar žymu 65–70 m ilgio pylimo pėdsakų. P šlaitasnuolaidžiausias. Čia 7 m žemiau aikštelės krašto būta griovio ir pylimo. Dabar jie virtę apie60 m ilgio ir 10 m pločio terasa. Prie jų pylimo išorinio šlaito ribos su natūraliu nuolaidesniu64

šlaitu yra antra 65 m ilgio terasa; ji per 10 m nuo pašlaitės. Š šlaite tik viena 110 m ilgioterasa; ji 6 m žemiau aikštelės krašto V ir Š pašlaitėje yra kultūrinio sluoksnio pėdsakų. Rastadegėsių, lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos, geležies lydymo pėdsakų (šlako).Šie radiniai leidžia manyti, kad Šatrija I tūkstantmetyje ir II tūkstantmečio pradžioje buvonemaža gyvenvietė. Piliakalnis buvo kasinėtas 1835, 1948, 1964 ir 1968 metais”. Pirmasis,beje, padavimų apie milžinų supiltą kalną suviliotas, 1833 metais čia kasinėjo A. Jucevičius.Iškasęs nemažą duobę, jis įsitikino, kad kalnas natūralus.Atskirai noriu stabtelėti prie žinomo mūsų archeologo Adomo Butrimo pastabų,išsakytų 1984 metais apie Telšių kraštotyros muziejaus archeologų, vadovaujamų LaimutėsValatkienės kasinėjimus pietiniame Šatrijos šlaite (Butrimas, 1984). Tarp radinių buvogrublėtosios keramikos puodų šukės, Kornelijaus Tacito laikus siekiantys grūdų trintuvųakmenys, žalvariniai papuošalai, amuletas iš didelės šerno ilties, įdomiai susukta geležinė yla,o taip pat senosios metalurgijos pėdsakai (gargažės, šlakas, išlydyti ir paruošti gamybaigeležies gabalai) (35 pav.). Mokslininkus nustebino universalus molio panaudojimas: rastosne tik šukės, bet ir visai sveiki nedideli geriamieji puodeliai, židiniai plūkto molio padais,gausybė molio tinko gabalų. Manoma, kad pastatus iš rąstų nuo žvarbių vėjų patikimaisaugojo moliu drėbtos sienos. Aptikti ir moliniai, vadinamieji Djakovo tipo svoreliai. Jųpaskirtis nėra aiški, galbūt, tai verpimo įrankiai. Visai tokie pat svoreliai rasti Šarnelės neolitogyvenvietėje, kuriai net 4 300 metų.XVI amžiuje įrodinėta (J. Lasickis ir kt.) čia buvus senojo lietuvių tikėjimo centrų,kuriuos Vytautas ir Jogaila sunaikino, įvedus krikščionybę ir 1416 metais Luokėje pastačiusbažnyčią. Iš senųjų raštų frazių pajutome, kad iškilioji Šatrija buvo tarp tų vietovių, kurioseilgiausiai vyko konfrontacija tarp senojo pagoniškojo tikėjimo ir naujai ateinančios į kraštąkrikščionybės. Vyskupas Motiejus Valančius savo ,,Žemaičių vyskupystėje” tarp keturių tokiųvietovių mini ir Šatriją, kurioje, pagal jį, buvusi maldykla su dieną ir naktį kūrenama šventąjaugnimi (Kviklys, 1991). Ir tik kariai kunigaikščių įsakyti užgesino čia šventąją ugnį irsunaikino kitus kulto įrengimus. Žmonės klausęsi pamokslų, tačiau krikštytis nenorėję, nespasikrikštiję galį netekti laisvės, tapti vergais. Galvota, kad pasikrikštijus, naujo tikėjimokunigai primes jiems savo kalbą ir papročius. Žemaičiai vis atkurdavę krikštytojų užgesintąugnį. Net pats Vytautas buvęs čia jos gesinti du kartus. Ir tai buvo daroma žiauriai. Žemaičiųvyskupui buvę įsakyta kurį laiką gyventi ne Varniuose, bet Luokėje, kad iš arčiau galėtųprižiūrėti Šatriją. Pats kalvos vardas buvo prakeiktas ir pavadintas kitu – Juozapato – vardu.Tačiau naujas vardas neprigijo. Matyt, tada ir atsirado padavimai (sakyčiau, ,,politinės”paskirties – V. B.) apie Šatriją kaip pagrindinę Žemaitijos raganų, kerėtojų, burtininkų irvelnių būstinę. Būta net teisminių bylų. 1696 metais Dirvėnų dvare teismas kankino ir nuteisė65

sudeginti kaip raganas keturias moteris ir vieną vyrą. ,,Nusikaltėlės” prisipažino joninių naktįskridusios virš miškų į Šatrijos kalną raganų puoton. Panašus prisipažinimas iš kelių moterųbuvo išgautas ir 1730 metais Tirkšliuose. Tik gerokai vėliau, pranykus ,,raganų” teismams,nuomonė apie Šatriją sušvelnėjo. Buvo pradėta ją sieti su švento Jono nakties papročiais,kurie, matyt, kažkiek sutapo su senąja Rasos (Kupolių) švente. Na, o vėlesniais laikaispaslaptingosioms raganoms nuo Šatrijos kalno teliko vieta tik vaikams sekamose pasakosearba satyriniuose vaidinimuose ir rašiniuose (Širvys, 1960). Kaip matome, Šatrijai savopečiais teko atlaikyti ne tik ledynų galią, bet ir religinės bei politinės kovos naštą, būtisavotiška jos arena. Šatrija kaip pasipriešinimo ir romantiškos praeities simbolis yra, matyt,mūsų visų sąmonėje. Tai akivaizdu ir perskaičius mūsų poeto Maironio šiek tiek nostalgiškosnuotaikos posmą:Šatrija, tu, senute meili,Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!Daug, oi daug pasakyti galiApie mūsų didžius pranokėjus.,,Šatrijos kalnas”, 1909Tai, matyt, liudija ir žymios rašytojos Marijos Pečkauskaitės (1877–1930) pasirinktaskūrybinis pseudonimas – Šatrijos Ragana. Reikia manyti, kad pasipriešinimo neteisybei idėja,gimusi legendinio ,,svieto lygintojo” Tado Blindos (1846–1877) galvoje, klajojo pašatrijosšlaituose. Galbūt, todėl rašytojos Lazdynų Pelėdos surinktos medžiagos pagrinduG. Landsbergis–Žemkalnis 1907 metais parašė dramą ,,Blinda, svieto lygintojas”. Jaunekalbant apie 1973 metais B. Bratkausko pagal R. Šavelio scenarijų sukurtą daugiaserijinįtelevizijos filmą ,,Tadas Blinda”, kur taip pat šmėsčioja aukštosios Šatrijos šlaitai. Kaip šiųeilučių autoriui paliudijo buvęs šio filmo operatorius Rimas Juodvalkis, T. Blindos (aktoriusV. Tomkus) susimąstymo epizode buvo rodoma nuo Šatrijos atsiverianti didinga Žemaitijoskrašto panorama. Džiaugtasi, kad į vaizdus nepateko elektros ar telefono stulpai, kuriešiandien, deja, jau nebeleistų filmuoti praeito šimtmečio vaizdų.Apie žmones XX amžiuje gyvenusius, dirbusius ir kovojusius Luokės apylinkėse irpašatrijos šlaituose keliautojams skirtose knygelėse rašė A. Ramanauskas (1958), A. Kazragis(1968), J. Kundrotas (1983), Č. Kudaba (1972), R. Kontvainas (1989), A. Gelžinis (1992),A. Žebrauskas (1996), V. Butkevičienė (1998) ir kiti, jau nekalbant apie gausią informacinęmedžiagą periodinėje spaudoje bei enciklopedinio ar specializuotus mokslinio pobūdžioleidinius, pradedant M. Biržiškos (1917), B. Buračo (1935), kitų švietėjų darbais.Ar kas besuskaičiavo tapytus paveikslus, graviūras, tuo labiau gausias spaudojeskelbtas fotonuotraukas su Šatrijos vaizdais ar vaizdais nuo jos. Tarp dailės darbų paminėtiniA. Zmuidzinavičiaus (akvarelė, 1929), A. Brinzos (anglis, 19 ?), I. Bajorūnaitės (lino raižinys,66

1968), L. Bičiūnaitės (piešinys, 1960) ir kiti kūriniai (36 pav.). Savo posmus Šatrijai skyrė netik Maironis, bet ir S. Anglickis (1978), K. Bradūnas (1985), A. Bogdanas (1991),B. Baltrušaitytė (1989), M. Černiauskas (1986, 1992). Per daug nebrisdamas į meninėskūrybos lankas, pacituosiu keletą mūsų poeto Eduardo Mieželaičio posmų iš proza parašytospoemos ,,Šatrijos legenda” (Mieželaitis, 1974):,,Čia ne kalnas: čia gotiškos žvaigždžių varpinės varpas, kuriskadaise, pririštas baltom debesų juostom, sūpavosi į visas puses ir, linksmaimėtydamas auksinę šerdį, plačiai plačiai skambėjo……Lėtu žingsniu tolsta moteris – žila kaip pati Senovė, kaip Istorija…Ir ją visursutiksim – einančią visais keliais, sustojančią prie kiekvieno aukštesnio aržemesnio kalno, milžinkapio, kovos lauko daubos……Ją sutikau čia, šio kalno papėdėje, nes stovėjau suakmenėjęs, pavirtęsvasaros kvapų balzamo užbalzamuota mumija, nes laikas, kuris šalia manęsstovėjo, taip pat buvo suakmenėjęs, o po mūsų kojomis gaudė ir skambėjošis iš gotiškos žvaigždžių varpinės žemėn nukritęs varpas, žmonių dabarŠatrijos kalnu vadinamas.Šitas kalnas ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių. Bet nuo šitokalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius. Ir todėlmums Šatrija – aukščiausias kalnas…”Juodkrantė ir gintaro kelias,,… Perkūnas, sužinojęs apie tuos slaptus susitikinėjimus,užsirūstino baisiai, kad deivė išdrįso pamilti mirtingąjį. Ir kaivieną kartą valdovė grįžo į savo rūmus, jis sviedė iš dangaussavo perkūną, kuris, perskyręs jūrų vilnis, trenkė į valdovėsnamus, ją pačią užmušė, o gintaro rūmus į gabaliukus sudaužė.O žvejį prikaustė jūros dugne prie uolos ir jam prieš akis padėjojo meilužės kūną, į kurį turi amžinai žiūrėti ir apraudoti savonelaimę. Užtat dabartės, kai vėtros įsiūbuoja jūros vilnis, girdėtiaimanos iš tolo – tai vargšas žvejys aimanuoja; o vanduo išmetagabalėlius gintaro – tai Baltijos valdovės rūmų trupiniai”L. Jucevičius. Kai milžinai gyveno.Vilnius. 1969,,Kai Neringai sukako aštuoniolika metų, išsipildė burtininkųpranašavimai. Kur tik Neringa ėjo, visur ji laimę nešė (…). Garsasapie Neringą paplito po visas šalis, ir daugelis aukštų bei stipriųkunigaikščių troško jos rankos. Tačiau ji nutarė pasirinkti tik tą, kurisnuo salos skersai marių numes akmenį į Šventąjį krantą. Skubėjosavanoriai, lenktyniavo, kol pagaliau ši laimė teko pačiam Šventosiospilies valdovo sūnui. Jis tapo Neringos sužieduotiniu.Greit po to pakilo iš vakarų didelė audra, kuri tęsėsi bepaliavos trylika metų. Baltija išmetė į krantą daugybę smilčių, kurias67

vėjas, išsklaidęs po visą salą, sunešė į didelius kalnus. Nemuno vanduoir Kuršių marios buvo suvarytos į skardį ir paskandino viską,paversdamos mariomis pievas, laukus, miškus ir kaimus. Pražūtis grėsėir Šventajai piliai. Neringa, tai pastebėjusi, prisisėmė skubiai pilnąprijuostę smilčių, nubrido per marias ir supylė aplink savosužieduotinio miestą aukštą pylimą. Bet braidyti per klampų mariųdugną nebuvo patogu, todėl Neringa skersai marių į Šventąją išpylėtaką. Marių gilumoms pripilti ji panaudojo akmenis, kuriuoslenktynėms jaunikaičiai buvo paskardėje sukrovę. Sekliu vandenynuvaikščiodama, pylė ji kur kas sparčiau. Čia Neringa išpylė visą koposkalną, sušlavusi jį į savo prijuostę. Paskutinį kartą, jai marių krantodar nepasiekus, nutrūko prijuostės ryšiai ir smilčių kalnas per ankstinupuolė į vandenį. Pykdama Neringa prišluostė dar tiek smilčių, kiekreikėjo pylimui užbaigti. Kitais metais įvykio vestuvės”.,,…senų senovėje užmario salos valdovas Karvaitisišauginęs milžinę dukterį Neringą. Ji daug gero žmonėmsdarydavusi. Audros metu įbrisdavo į jūrą ir, už inkarųpaėmusi žvejų laivus, atplukdydavo juos prie kranto, giriųtankmėje pasiklydusiam kelią parodydavo… Kartą antžmonių užsirūstinęs dievaitis Bangpūtis. Keletą metųsiautė audra, jūros bangos sunešė gausybę smėlio,užtvindė laukus ir pievas, grasino Ventės piliai. Tuometmilžinė Neringa sumanė apginti žmones nuo Bangpūčioužmačių. Prisisėmusi priejuostėn smėlio, brido į vandenį,ir, kur smėlį bėrė, ten kopa liko. Milžinė supylė ištisąsausumos ruožą, bangoms ir vėjui kelią pastojo, žvejamsramią įlanką atitvėrė. Nuo to laiko tarp vandenųįsiterpusią smėlio juostą žmonės Neringa praminė”.M. Telksnytė. Kuršių nerija. Vilnius. 1979J. Bicka, F. Tumosa. Gražiausieji Mažosios Lietuvospadavimai. Marijampolė. 1999Iškart noriu prisipažinti – sumanymo pradžioje norėta parašyti apie visą mūsųnuostabiąją Kuršių neriją. Deja, jau pirmieji bandymai peržvelgti turimą geologinę irgeografinę, archeologinę ir istorinę, tautosakinę ir kultūrinę medžiagą parodė, kad tai neknygos skyrelio, o vienos didelės ar net kelių knygų vertas objektas. Pasvarstęs, ryžausisusiaurinti savo ketinimą iki Juodkrantės miestelio ir jo netolimų apylinkių, kurių gamtosraida ir ten gyvenusių bei dirbusių žmonių likimai didele dalimi atspindi visos Kuršių nerijosistoriją, o taip pat ,,Baltijos aukso” – gintaro – kelią tiek į pamario žemės gelmes, tiek į mūsųtautos sąmonę, tiek į tolimas nuo Lietuvos šalis.Skaitytojas, turbūt, prisimena pirmajame knygos skyriuje aprašytą paleogeno periodą,kurio metu susidarė gintaras ir gintaringi sluoksniai Sembos pusiasalyje, netoli Kuršių marių.Anot žymaus gintaro tyrinėtojo dr. Vlado Katino gintaringi paleogeno sluoksniai Sembos68

pusiasalyje slūgso 6–7 metrų žemiau dabartinio jūros lygio, o toliau nuo kranto – net po 60–80 metrų nuogulų danga (Katinas, 1983). Virš paleogeno nuogulų slūgsančiose neogeno irantropogeno (kvartero) periodų sluoksniuose gintaro radiniai yra perklostyti iš žemesniųjųsluoksnių. Ledynų jie buvo išsklaidyti po visą kraštą. Tačiau didesni gintaro gabalai buvorasti tik Lūksto (rekordininkas svėrė 196,4 g ir siekė 14 cm ilgį) bei Vištyčio ežerųpakrantėse. Apskritai, tokio perklostyto gintaro kiekiai nedideli, radiniai atsitiktinio pobūdžio,ir tik kur ne kur suplauti nedideliais lizdais į stambesnes sankaupas, kurių bene didžiausios iryra prie Juodkrantės. Tad pirmiesiems mūsų krašto gyventojams vienintelis gintaro žaliavosšaltinis nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus tebuvo Baltijos jūra, kurios bangos palygintidosniai dalijo šį jau perklostytą mineralą pakrančių gyventojams. Gintaro atsiradimas tiesKuršių nerija yra tiesiogiai susijęs siu pačios nerijos susidarymu mūsų pajūryje. Na, betpradėkime nuo pradžios.Kuršių nerijos gimimas. Apskritai, šiame krašte Žemės plutos kristalinis pamatas irvirš jo slūgsanti šiek tiek daugiau nei dviejų kilometrų nuosėdinių uolienų sluoksniuotastorymė gelmėja pietvakarių link. Tik po antropogeno nuogulų danga (apie 50–55 metraižemiau dabartinio jūros lygio) tįsantis kreidos uolienų paviršius kai kur perskrostassavotiškais kanjonais – siaurais ir giliais (iki 30–40 metrų) palaidotais slėniais, kurių vienaspiečiau Juodkrantės ,,neria” į vakarus (nuo Kintų per marias link Pervalkos). Šis palaidotasslėnis yra užpildytas ledynų nuogulomis – 25 metrų storio moreniniu priemoliu, virš kurioslūgso beveik 16 metrų smulkaus smėlio ir aleurito sluoksnis su gerai išlikusiomisžiedadulkėmis, liudijančiomis buvusį šiltą tarpledynmečio klimatą ir vandens aplinką.Šiandien turimi gręžimo duomenys neleidžia tiksliai spėti, kiek gi kartų po šiotarpledynmečio pamaryje ,,svečiavosi” ledynai. Paskutiniojo apledėjimo paskutiniosios,Baltijos vardu vadinamos stadijos ledynas, kaip matome iš įvairių geologinių irgeomorfologinių žemėlapių, sausumoje paskutiniąją pakraštinių kalvų grandinę palikoKlaipėdos–Priekulės–Kintų–Ventės rago–Rasytės (jau nerijoje) ruože. Iš pirmo žvilgsnioatrodo, kad Kuršių nerijos šiaurinė dalis, būdama didele dalimi lygiagreti šiai kalvų grandinei,galėtų būti panašios kilmės. Deja, viskas yra sudėtingiau. Turimi gręžimo nerijoje duomenysrodo, kad tarp Rasytės ir Pervalkos ledyno paliktas moreninis priemolis slūgso gana giliai,20–40 metrų žemiau dabartinio jūros lygio, o nerijos pamatą sudaro smėlis ir žvyras susapropelio ir durpių tarpsluoksniais (Gudelis, 1998). Tarp Pervalkos ir Kopgalio moreninispriemolis slūgso aukštėliau – 15–20 metrų gylyje. Nerijos pamatą ir čia sudaro virš priemolioslūgsantis įvairus smėlis su durpių ir sapropelio, kartais gintaringo, tarpsluoksniais. Taddidesnėje Kuršių nerijos ir marių dalyje poledynmetyje viešpatavo vandens stichija.69

Baltijos ledyninio ežero metu (prieš 10–12 tūkst.metų) dabartiniame pamaryjetyvuliavo negilios šaltos marios su iškilusiomis moreninėmis salomis ties Rasyte, Ventėsragu, Priekule (37 pav.). Šiam ežerui nuslūgus ir jo vietoje atsiradus taip vadinamai Joldijosjūrai, beveik tūkstančiui metų įsivyravo pelkėta žemuma su retais ežerėliais. Tuo metu jūroskrantas buvo apie 40 km vakariau negu dabartinis. Ten pat buvo ir senojo Nemuno žiotys.Nutrūkus ryšiui su Šiaurės jūra, vietinė Joldijos jūra beveik pusantram tūkstančiui metų virtoežeru, pavadintu Anciliaus vardu. Ežero lygis buvo šiek tiek aukštesnis, tačiau vanduoapsėmė tik pietinę dabartinių marių dalį ir tai tik žemesnes jos vietas. Prieš 7 800 metų išŠiaurės jūros vėl plūstelėjus sūriems vandenims, buvęs ežeras virto jūra, pavadinta Litorinosvardu. Šios jūros pradinis lygis buvo apie 30 metrų žemiau dabartinio lygio. Vanduo kilokeliais etapais. Kurį laiką jis buvo pasiekęs apie 10–12 metrų žemiau dabartinio lygį, o prieš5 600 metų net keliais metrais viršijo dabartinį jūros lygį. Jeigu pirmojo vandens lygiopakilimo metu atsirado Rasytės sala (tik šiek tiek vakariau dabartinio kranto), tai antrojo –Kuršių nerijos užuomazgos po truputį traukėsi į rytus iki Nidos. Vėliau, nuslūgus jūrai, išniroseklumos, praplatėjo smėlio paplūdimiai. Susidarė palankios sąlygos vandens ir vėjostichijoms toliau ,,auginti” neriją šiaurės link, vis labiau atitveriant marias nuo jūros.Profesorius V. Gudelis mano, kad archeologiniai radiniai Juodkrantės gintaro sąnašyne liudijaapie Kuršių nerijos ,,užaugimą” iki šios vietos naujojo (vėlyvojo) akmens amžiaus metu (prieš4500–4000 metų). Likusią nerijos dalį jūros srovės ir vėjas klostė dar du tūkstančius metų.Seklumos ilgėjo ir platėjo, nes smėlis užnešdavo protakas tarp seklumų. Mūsų eros išvakarėseliko viena nuolatinė Kuršių marių protaka – Klaipėdos sąsiauris.Gintaro kelias į Lietuvą. Ką tik perskaitėme, kaip įsivaizduojamas Kuršių nerijossusidarymas. Dabar noriu šiek tiek grįžti atgal prie Juodkrantės, kur prieš 4–5 tūkstančiusmetų buvo nerijos šiaurinis galas (ragas) ir kur jūros srovės klostė gintaringas nuosėdas(38 pav.). Panašu, kad neolito (vėlyvojo akmens amžiaus) žmogus, laikotarpyje tarp dviejųpaskutiniųjų Litorinos jūros transgresijų (prieš 5000–4500 metų), t. y. pažemėjus jūros lygiuinet keliais metrais žemiau dabartinio, pradėjo rinkti gintarą ir jį dailinti. Būtent tuo metu įmūsų pajūrį buvo sunešti didžiausi gintaro sąnašynai, ir būtent nuo tada gintaras tapo mūsųtolimų protėvių vertinamu mineralu, išgarsinusiu kraštą ir lėmusiu gintaro apdirbimo menosuklestėjimą Europoje, vieniems atnešusį praturtėjimą, o kitiems – smurtą ir vargus.Deja, apie gintaro telkinių susidarymą, paplitimą bei sandarą nėra daug medžiagos, oir ta pati išsklaidyta, sunkiai patikrinama. Visa laimė, kad neseniai buvo baigtos gintarotelkinių paieškos šiaurinėje Kuršių marių dalyje bei atliktas Juodkrantės gintaro telkinioįvertinimas (Rimša, 1994). Šis telkinys yra apie 1,2 km į šiaurę nuo Gintaro įlankosJuodkrantėje ir nutįsęs apie 2,4 km palei marių krantą. Plotis svyruoja tarp 0,2–0,6 km.70

Naudingojo klodo storis – 0,9–3,0 metrai. Virš jo slūgso 0,3–3,9 metrų storio dumblo, aleuritoir smulkučio dumblingo smėlio danga. Marių gylis nuo 0,7 iki 4,5 metrų, vidutiniškai –2,2 metrai. Reikšmingus gintaro išteklius sudaro tik smulkučio aleuritingo ir dumblingogintaringo smėlio sluoksnis, kuriame gintaro yra daugiau 50 g/m 3 . Gintaro koncentracijatelkinyje svyruoja nuo 44 iki 122 g/m 3 , vidurkinė – 81 g/ m 3 , o viename telkinio gręžinyje jipasiekia net 626 g/m 3 . Apskritai, gintaro ištekliai pagal C kategoriją 82 ha plote siekia apie112 tonų. Manoma, kad išteklių prieaugis galimas pietų, pietryčių ir rytų link. Telkinioeksploatacija galima žemsiurbėmis, nors tai gali atsiliepti hidrobiocenozėms, žuvų ištekliams,nerštavietėms ir mitybai. Šiose vietose aptikta apie 20 žuvų rūšių. Jeigu kada ir būtųeksploatuojamas šis gintaro telkinys, reikėtų įvertinti galimą eksploatacijos įtaką mariųekosistemos funkcionavimui, paruošti gamtosauginiu požiūriu saugias eksploatavimotechnologijas.Nesigilinant daugiau į šio telkinio geologinę sandarą ir sudėtį, atkreipsime dėmesį įpaieškų metu išgręžtą gręžinį Gintaro įlankos viduryje, kur po vandeniu 2 metrų gylyje buvoįsigręžta į marių nuosėdas. Aprašytas toks pjūvis:2–2,6 m – juodai melsvas ir žalsvai juodas, humusingas, klampus dumblas;2,6–8,3 m – melsvai pilkas, smulkus ir smulkutis smėlis su aleuritingo dumblotarpsluoksniais. Nuo 5,0 iki 5,7 metrų sutikti 5–40 mm skersmens gintarogabalai, kurio yra 149,6 g/m 3 . Vyrauja 20–40 mm skersmens gintarogabalai, o didesni kaip 40 mm yra reti.8,3–15,7 m – melsvai ir žalsvai pilkas, molingas, humusingas aleuritas, su medienos iraugalų liekanomis. Iki 12 metrų gylio sutinkamas iki 40 mm skersmensgintaras, o vyrauja 20–40 mm gabalai. Bendra gintaro išeiga – 8,6 g/ m 3 .Gręžinyje, išgręžtame apie 200 metrų į rytus nuo pirmojo, jau mariose, didesnisgintaro kiekis aptiktas panašiame gylyje: 2,3–2,9 metrų gylyje, tuoj po vandeniu – 21,3 g/m 3 ,o 4,5–5,8 metrų gylyje – jau 72 g/ m 3 .Akmens amžiaus paminklai. Geologo Vytauto Rimšos nubraižytame geologiniamepjūvyje gerai matyti gintaringo sluoksnio slūgsojimas tiek telkinyje, tiek ir Gintaro įlankoje(39 pav.). Jame matyti, kad gintaringasis sluoksnis yra 4,5–5,8 metrų gylyje ir norint iki joprisikasti sausumoje, reikėjo, kad marių (ir jūros) vandens lygis būtų pažemėjęs bent 2–3metrus. Toks laikotarpis, kaip minėjome, buvo. Apskritai, seniausieji archeologiniai gintaroradiniai Europoje, nors ir labai negausūs, siejami su paleolito (Vokietijoje, Austrijoje,Čekijoje) ir mezolito (Danijoje, Vokietijoje) laikotarpiais.Kuršių nerijoje žinomos tik dvi ankstyvojo neolito Narvos kultūros gyvenvietės: prieNidos ir ties Klampsmėliu piečiau Juodkrantės (Rimantienė, 1999). Pastarąją XIX a.71

pabaigoje surado A. Becenbergeris, aptikęs ką tik išpustytą 50 žingsnių skersmens aikštelę.Buvo rastos pelkių patina padengtos puodų šukės, nemažai gintaro gabalėlių ir keligyvenvietei priklausę akmenys (ten pat, 20 p.). Pagal šukių pobūdį sprendžiama, kad puodaibuvę gana dideli, plačiaangiais smailiais dugnais. Analogiškos kultūros radiniai Nidoje(angliukai) buvo datuoti. Gautos labai artimos dvi datos: (Vs–321) 4630±120 m ir4620±110 m nuo dabarties (ten pat, 20 p.). Daug radinių A. Becenbergeris aptiko ir arčiauJuodkrantės. Tai buvo keli šimtai keramikos šukių su virvelių įspaudais, gintaro sagutė,titnaginių strėlių antgaliai, gremžtukai ir nuoskalos, maži akmeniniai kirveliai ir kt. (ten pat,30 p.). Tačiau labiausiai pasaulyje išgarsėjo akmens amžiaus gintaro dirbiniai iš taipvadinamo Gintaro lobio Juodkrantėje. Natūraliame perklostyto gintaro telkinyje tarp paprastųgintaro gabalų aptikti senoviniai papuošalai, kurie ir sudaro tą ,,lobį”. R. Rimantienė mano,kad šio lobio gintarai su išdūlėjusiu paviršiumi prieš patekdami į vandenį ilgai gulėjo smėlyje(Rimantienė, 1999). Vėliau per įvairias pratakas tarp jūros ir marių vandens srovės atplovėjuos iš akmens amžiaus gyvenviečių. Gali būti, kad dalis gerai išlikusių dirbinių buvo tyčiaįmesti į vandenį aukojimui (Rimantienė, 1999).Mažosios Lietuvos enciklopedijoje minima, kad iš Kuršių marių dugno 1860–1880metais buvo iškasta apie 500 gintaro dirbinių (gintaro lobis), saugotų Karaliaučiausmuziejuose (Mažosios Lietuvos enciklopedija. I t. 2000). 1889–1891 metais kasant gintarąKuršių marių pakrantėje ties Juodkrante aptikta šio laikotarpio gintarinių dirbinių. Tai plačiaižinoma, deja, šiandien jau nepilna R. Klebso kolekcija, kuri spaudoje dažnai pavadinamaJuodkrantės gintaro lobiu. Ją sudarė 434 dirbiniai (karoliai, sagutės, skridiniai, kabučiai ir kt.)ir daug gintaro žaliavos. Tarp jų – labai vertingos ir retos žmonių bei gyvulių figūrėlės. Dalisšios kolekcijos saugoma Getingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje.Deja, Palangos ir Nidos gintaro muziejuose matome tik šių dirbinių muliažus, padarytusdailininkės Bronės Kunkulienės pagal R. Klebso piešinius. Viena tokio tipo figūrėlė buvorasta prie Nidos. R. Klebso surinktoje ir jo knygoje 1882 metais aprašytoje kolekcijoje (155dirbiniai nupiešti) buvo vidurinio neolito pabaigos bei vėlyvojo neolito lęšinės sagutės,laivelio pavidalo sagės, vamzdelio pavidalo karoliai, trapeciniai kabučiai, įvairūs skridiniai,grandys, kabučiai, visai neapdirbti gintaro gabalėliai su pragręžtomis skylutėmis, tarnavęamuletais, o taip pat lobį labiausiai išgarsinę figūriniai dirbiniai. Tarp patarųjų – keturiosžmonių figūrėlės, viena žmogaus galva ir vieno žvėrelio figūrėlė. Didžiausioji iš jų padaryta iššviesaus neskaidraus ir gerai nugludinto gintaro su luobele, turinti 14,3 cm ilgio, 5,7 cmpločio ir 1,67 cm storio, o sverianti 80,30 g (Rimantienė, 1999; Gaigalas, 2000) (40 a pav.).R. Rimantienė įsitikinusi, kad ,,šios figūrėlės irgi reiškė abstrakčias idėjas. Taigelbstinčių ar saugančių dvasių atvaizdai. Žmogaus pavidalo dvasias bei dievus pradėta72

vaizduoti tada, kai žmogaus sąmonė jau buvo tiek išaugusi, kad jis pasijuto galįs valdytigamtą (…). Reikėtų manyti, kad ir kiti, net paprastieji papuošalai buvo įprasminti. Po truputįgilindamiesi į kitų savų ir kaimyninių kraštų radinius, galėsime daugiau ką išsiaiškinti, tačiaupati gilioji prasmė visada liks paslaptis. O paslaptys traukia ir vilioja, todėl nors irpražuvusiu, tik nupieštu ar atkurtu Judkrantės lobiu mes visada žavėsimės” (Rimantienė,1999, 51–53 p.). Daug įdomaus apie šį lobį neseniai perskaitėme Algirdo Gaigalopublikacijoje (Gaigalas, 2000). Joje profesorius pateikia vertingą informaciją iš lenkų kolegųB. Kosmovska–Ceranovič ir H. Panera redaguotos knygos su 37 straipsniais apie gintarotyrimus (Investigations into Amber. Gdansk. 1999. 285 p.). Šioje knygoje išsamiai aprašytiketuri unikalūs neolito gintaro meno dirbiniai iš Juodkrantės lobio, kurie šiuo metu saugomiGetingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje (40 a pav.).Apskritai, neolito–žalvario amžiaus gintaro dirbinių rasta ir vėliau, tik, galbūt, ne tiekgausiai. Tai 1905–1907 metais grafo Tiškevičiaus netolimose pajūrio pelkėse surinktas 153dirbinių rinkinys (,,Palangos lobis”), 1963 metais kopose į šiaurę nuo Pervalkos rasti gintaropapuošalai. Rasta jų Šventosios, Palangos, Klaipėdos, Priekulės apylinkėse. Nemažai tolaikotarpio gintaro dirbinių rasta Latvijoje ir Estijoje bei pietinės Baltijos pakrantės šalyse:Danijoje, Pietų Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, o taip pat ir šiek tiek nutolusioje Anglijoje.Manoma, kad tų šalių pagrindinis gintaro gavybos, apdirbimo ir prekybos centas buvoJutlandijos pusiasalyje (Danijoje) (ten pat). Kadangi žalvario amžiaus laidojimo papročiaibuvo siejami su mirusiųjų deginimu, tai laidojimo vietose gintaro dirbinių nerandama. O iraptikti radiniai liudija, kad žalvario laikotarpio pabaigoje gintaro apdirbimo lygis gerokaismuko, sumažėjo dirbinių įvairovė. Taip atsitiko ir gretimose šalyse. Vėl gausūs gintarodirbinių radiniai aptinkami geležies amžiaus pajūrio kapinynuose, kuršių ir skalvių gyventosesrityse, rečiau kituose Lietuvos rajonuose. Apie neolito, žalvario ir geležies amžiaus gintarodirbinius gana daug parašyta archeologinėje literatūroje, taip pat dažnai mano cituojamojeV. Katino monografijoje (ten pat).Gintaro kelias iš Lietuvos. Norėčiau grįžti šiek tiek ,,atgal”, į žalvario amžiauspabaigą bei geležies amžiaus pradžią ir apsistoti prie žymaus mūsų archeologo MykoloMichelberto prekybinių ryšių su Romos imperija analizės (Michelbertas, 1972). O būtent, prietaip vadinamo ,,Gintaro kelio”. Tai buvo pagrindinis prekybos kelias, jungiantis romėniškasPadunojės provincijas su Šiaurės Europa. Šiuo keliu gintaru apsirūpindavo ir pati Roma, irkiti Italijos miestai. Šio kelio pradžia pietuose buvo Karnuntumo (Carnuntum) miestas šaliaVienos. Toliau jis ėjo per Klodzko perėją tiesiausia kryptimi link Baltijos, per dabartinįVroclavą, palei Prosną ir Vislos žemupį, toliau link Sembos ir vakarinių Lietuvos rajonų. NuoI m. e. a. šio kelio pradžia, priklausomai nuo valstybių tarpusavio santykių pobūdžio, keitėsi.73

Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gintaro keliu į Lietuvą pateko romėniški bronziniai indai,sparninės ir labai profiliuotos segės, monetos, kai kurie emaliuoti papuošalai, emalės ir stiklokaroliai, spalvotųjų metalų žaliava. Iš baltų kraštų, o taip pat ir iš Vakarų Lietuvos į Romosimperiją buvo gabenamas gintaras. Ir gabenama jo nemažai. Vroclavo apylinkėse Lenkijojebuvo rasti trys dideli gintaro lobiai, kurių bendras svoris sudarė apie 3000 kg. Gintaras buvogabenamas į Akvilėjos miestą prie Adrijos jūros, kur jis būdavo apdirbamas. Čia iš gintarogamino antkakles, žiedus, tualetines dėžutes, flakonėlius kvepalams, miniatiūrines figūrėles,amuletus. Gintaras buvo naudojamas ir kaip vaistas nuo akių ir skrandžio ligų. Reikia manyti,kad iš Vakarų Lietuvos buvo gabenamas ne tik gintaras, bet, matyt, ir vaškas, odos, kailiai,kai kurie papuošalai (Michelbertas, 1972). Žinoma, prekyba vyko ir kitais keliais (jūroskelias, rytiniai keliai palei Dneprą, Pietinį Bugą, Dnestrą, Prutą). Tačiau atvežtinių dirbiniųgausumas mūsų pajūryje ir Žemaitijoje, liudija, kad tam didelės reikšmės turėjo gintaras irpatogi prekybai geografinė padėtis. Kaip teisingai pastebi M. Michelbertas, prekyba suromėnų pirkliais buvo pastariesiems pelninga. Tačiau ši prekyba, tarpusavio bendravimasprisidėjo prie pirmaisiais mūsų eros amžiais Lietuvos materialinės kultūros suklestėjimo, kuritęsėsi ir vėliau, nutrūkus prekybiniams ir kultūriniams ryšiams su Romos imperija. Panašu,kad gintaras savotiškai ,,išvedė” mūsų tolimus protėvius į Europą.Kaip rašo V. Katinas, graikai ir romėnai labai vertino gintarą, vadino jį šiaurės auksu(Katinas, 1983). Labai vertintas skaidrus rausvas ir auksaspalvis gintaras, kurį naudojopapuošalų ir smulkių buitinių dirbinėlių gamybai. Neskaidrus vaško spalvos gintaras naudotassmilkalams. Žinomas antikinių laikų gydytojas Kalistratas (II a. p. m. e. vidurys) rašė, kadgintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, o sutrintas su medumi – gydąs ausų ligas. Geriamastam tikromis dozėmis su vandeniu išgydąs visas skrandžio ligas. Rašoma, kad gintaras saugąsnuo įvairių gerklės negalavimų, net nuo blogos akies. Ypač buvo vertinamas gintaras suinkliuzais. Finikiečiai tokio gintaro gabalėlį mainydavo į dešimtis kardų ir durklų (ten pat).Feliksas Tiškus gintaro gavybos istorijos pastabose rašo, kad žalvario amžiuje Baltijosgintaras prekybinių mainų dėka pasiekė Mažąją Aziją, Šiaurės Kaukazą, Balkanus, Egiptą irkitus kraštus (Tiškus, 1982). Jis mini kupoliniuose Mikėnų kultūros kapuose (apie 1600 m. p.m. e.) Graikijoje aptiktus gintaro dirbinius, o taip pat vokiečių archeologo H. Šlimano aptiktusBaltijos gintaro karolius legendinės Trojos griuvėsiuose (apie 1000 m. p. m. e.). H. Šlimanosvajonė buvo įrodyti, kad ,,Iliadoje” ir ,,Odisėjoje” aprašyti įvykiai nėra vien poeto fantazijosvaisius, o realių įvykių atgarsiai. Iš šiaurės šalių atgabentas gintaras minimas karaliausLanheribo dantiraštyje (X a. p. m. e.), istoriko Herodoto aprašyme (480–425 m. p. m. e.),rašytojo Plinijaus Vyresniojo veikale (23–79 m. e. m.), o gintaro vėrinius mini ir Homeras(ten pat). Gintaro radinių sumažėja pirmaisiais mūsų eros amžiais. Nedaug jų ir IX–XIII74

amžiaus archeologiniuose paminkluose, nors lyginant su visu geležies amžiumi, šiamelaikotarpyje jų daugiausia, ypač pajūryje. Kaip rašo Algirdas Varnas, daugiausia IX–XIIIamžiaus gintaro dirbinių rasta laidojimo paminkluose (Varnas, 1978). Tai amuletai, įvairūskaroliai, verpstukai, kabučiai, plokštelės, peiliukai, pakabučiai, kaušeliai, o taip pat neaiškiospaskirties dirbiniai. Mokslininkas padarė labai svarbią išvadą, kad gintaro apdirbimotradicijos, sukurtos mūsų protėvių dar neolite, išliko per visą geležies amžių ir randa atgarsįnetgi mūsų dienomis.Įdomu, ką gi rašė apie baltus gintaro pirkėjai iš tolimų kraštų. Štai Publijus KornelijusTacitas apie 98 metus savo veikale ,,Germanija” tarp daugelio pastebėjimų pateikia irtokį: ,,Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačioje jos pakrantėje vieninteliai iš visų renkagintarą, jų pačių vadinamą g l e s u m. Kokia jo prigimtis ir kaip jis atsiranda, jie, būdamibarbarai, netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūrosišmetamų daiktų, kol mūsų prabangos troškimas suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja:renka tokį, kokį randa, parduoda neapdirbtą ir ima užmokestį stebėdamiesi. Tačiau nesunkusuprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokievabalai ar vabzdžiai, kurie greit stigstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankiu girių irmiškų, išskiriančių smilkalus ir balzamą, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet irVakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka įartimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą”.Šiandien manoma, kad gintaras senovėje, greičiausiai, buvo renkamas, nors negalimaatmesti ir kasimo galimybės. Pavyzdžiui, kaimynėje Baltarusijoje Gardino srityje yra surastosvėlyvojo neolito–žalvario laikotarpio titnago kasyklos, kurių gylis siekia 4–5 metrus. Žinoma,išmetamo į krantą gintaro buvo nemažai, ypač audrų metu. V. Katinas mano, kad neolito iržalvario amžiais išmetamo gintaro kiekis mūsų pajūryje per metus turėjo būti apie 80–100tonų. Štai 1862 metais ties Palvininkais (dab. Jantarnas) per naktį surinkta 2 tonos šiomineralo, o 1914 metais ties Riaušiais – 870 kilogramai. Šiais laikais jūros išmetamo gintaroDanijoje surenkama 30–50 kilogramų per metus, Vokietijoje – 100–150, Lenkijoje – apie200, Lietuvoje – 600–800, Latvijoje – 100–200 kilogramų (Katinas, 1983). Autorius visiškaiteisus, rašydamas, kad tai gerokai mažesni skaičiai negu turėtų būti iš tikrųjų, nes dauggintaro surenka mėgėjai, kuris į apskaitą nepakliūva. Tad ar verta abejoti Masilijos pirklioPitėjaus (apie 325 m. p. m. e.) įspūdžiais iš kelionės po Baltijos ir Šiaurės jūros pakraščius,konkrečiai po Abalos salą, kur gintaro buvę tiek daug, kad vietiniai gyventojai jį vartojękurui. Kodėl gi ne?Gintaro rinkimas – tai atskira tema, verta atskiros knygos. Kaip rašo F. Tiškus, sulaiku jau nebepasitenkinama išmestu į krantą gintaru, prasimanyta jį semti įsibridus, gaudyti iš75

angų, graibyti iš jūros dugno, o pakrantėje ir net krašto gilumoje kai kuriose vietovėse kastijį iš žemės (Tiškus, 1982). Būtent tai mini 1264 metų sutartis tarp Ordino magistro irSambijos vyskupo. Netrukus Ordinas pasiglemžė visą gintaro gavybą sau, organizavęscentralizuotą jo kontrolę. Ši kontrolė lėmė ,,gintaro teismo” ir jam priklausiusių kartuviųatsiradimą ant Kartuvių kalno prie Kirpėnų. 1623 metų instrukcijoje Klaipėdos pajūrioprižiūrėtojui labai detaliai reglamentuojama gintaro gavyba, ypač Kuršių nerijoje. Tarpdaugybės paragrafų yra ir toks: ,,Surinktą gintarą pajūrio prižiūrėtojas turi tučtuojau (išrinkėjų) išreikalauti ir pas save pasiimti, jokiu būdu neleidžiant, kad valstiečiai jį namoparsineštų ir pas save per naktį laikytų”.F. Tiškus savo studijoje mini J. F. Goldbeko 1789 metais aprašytą gintaro gavybąKuršių nerijoje tarp Smiltynės ir Juodkrantės, konstatuodamas jau iš anksčiau žinomąnašiausią ,,vietovę prie juodųjų krūmų” ir ,,…įlankos, kur gintaras jūros pakrantėje dažnairenkamas…”. Praeito šimtmečio pradžioje gyventojai prievarta nebevaryti rinkti gintaro.Pradėta samdyti šiam sunkiam darbui darbininkus, patiems pajūrio gyventojams nuomotipajūrio ruožus gintaro gavybai. ,,Pramoninė” gintaro kasyba Lietuvos pajūryje pradėta 1854metais, kai gilinant laivybinį farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante buvo aptiktos didelės josankaupos (Katinas, 1983). 1862 metais, kai Klaipėdos pirklys Štantynas (V. Stantien) irviešbučio savininkas Bekeris (M. Becker) įsteigė firmą, kuri kasė gintarą marių pakrantėje, ovėliau ir marių dugne gariniais bageriais, pradėtas statyti Gintaro uostas (Gintaro įlanka),esantis Juodkrantės šiauriniame pakraštyje (Mažosios Lietuvos enciklopedija. 2000)(40 b pav.). Jeigu 1864 metais buvo iškasta tik 17 tonų gintaro, tai vėliau per metus būdavoiškasama vidutiniškai apie 75 tonos, o 1868 metais – net 94 tonos (Baranauskas, 1979). Išviso per tris dešimtmečius buvo iškasta apie 2500 tonų gintaro. Deja, amžiaus pabaigojegintaro gavyba buvo nutraukta, pirmenybę atidavus jo gavybai Palvininkuose. 1890 metaisgintaro kasimas Juodkrantėje buvo nutrauktas. Nesėkmingai buvo bandyta atnaujinti gintarogavybą 1921 ir 1928–1929 metais. Tad Lietuvoje iki šiol nėra tikros pramoninės gintarokasybos ir pasitenkinama renkamu gintaru. Tuo labiau, kad tikrai didelė jo gavyba yrakaimyninėje Karaliaučiaus srityje, Palvininkuose.Apie tai, kad gintaras nuo seno buvo papuošalų, meniškų dirbinių žaliava jau rašėme.Bene stambiausias meno kurinys iš gintaro – tai 1709 metais Dancigo architekto A. Šliuterioir meistro G. Tuso sukurtas garsusis ,,Gintaro kambarys”, kurį iš Puškino (Carskoje Selo,Rusija) karo metais pagrobė hitlerininkai. Šiandien, deja, šio lobio vieta viešai dar nežinoma.Gintaras taip pat buvo naudojamas optikoje, gintaro lako, ypač reikalingo muzikosinstrumentams, gamyboje. Mūsų laikais vertinamas geros kokybės izoliacinis lakas, kurisnaudojamas aviacijos ir raketų technikoje, o gintaro rūgštis naudojama medicinoje.76

Baigiant savo pastebėjimus apie lietuviškąjį, didele dalimi ir Juodkrantės gintarą,reikėtų šį unikalųjį mineralą įvertinti ir mokslinio pažinimo požiūriu. Gintaras – senosiospaleogeno periodo eoceno laikotarpio paleogeografinių sąlygų rodiklis (subtropinis klimatas,drėgnų ir sausų sezonų kaita, klestėję gintarmedžių miškai su gausia, dažnai gintareužsikonservavusia augalija ar gyvūnija), o taip pat senesnių nuosėdų ardymo, pernešimo irsuklostymo Baltijos jūroje vėlesniais laikais liudininkas. Senovės graikai šiam mineraluisuteikė vardą elektron (spinduliuojantis). Tai siejama su gintaro sugebėjimu įsielektrinti, t. y.įtrintam pritraukti lengvas medžiagas. Vėliau (1650 metais) iš šio graikiško žodžio ir kilošiandien plačiai pripažinta elektros sąvoka, o pačiam mineralui liko dar romėnų duotas vardassuccinum (sukcinitas). Ko gero, turėtume didžiuotis, kad mūsų krašto gelmių puošmenosgraikiškasis vardas tapo reiškinių, susijusių su elektros krūvių buvimu, judėjimu, sąveika beijų sukurtais laukais, apibendrinta sąvoka ir vienu didžiausių mūsų civilizacijos laimėjimu –elektros energijos panaudojimu kasdieniniame gyvenime. Tad iš Lietuvos svetur iškeliavęsgintaras paliko ženklų pėdsaką Europos kultūroje. Deja, nevisada tai buvo siejama su mūsųkraštu ar jo žmonėmis, daug kas pamiršta ar tiesiog nežinoma.Vėjo ir vandens stichijos užgrūdinti. Atitraukę savo įdėmų žvilgsnį nuo šiltų iršvelnių atspalvių ,,saulės akmens”, grįžkime į Kuršių neriją ir pakilkime į paplentėje piečiauJuodkrantės esantį Avikalnį (Avinkalnį) – gana aukštą, apie 40 metrų virš jūros iškilusią,pušimis apaugusią kopą. Pietų link atsiveria Naglių kraštovaizdžio rezervatas su netoliesestūksančiu Avių kalnu. Kopų ruožas besitęsiantis per devynis kilometrus rytiniu nerijospakraščiu yra vadinamas Negyvosiomis, Mirusiomis ar Pilkosiomis kopomis (41 pav.).Pastarasis pavadinimas, matyt, tiksliausias ir susijęs su pilkšva (padūmavusia) kopų spalva,kurią suteikia reta, bet tvirtai į lakų smėlį įsikibusi augmenija. Tai žolinės augalų bendrijos:smiltininio šepetukyno (Crynephoretum canescentis) ir šlamutinio austėjino (Helichryso–Jasionetum) su kopiniu eraičinu (šlamutinio austėjino bendrijai priklauso čia augančios 57augalų rūšys) (Bandžiulienė, 1983). Taip pat gausiai auga samanos (balkšvoji trumpė,paprastoji rausvutė ir kt.) ir kerpės (šiurių genties, kerpenų genties, pelkinė biatora ir kt.),pasitaiko krūmokšnių ir krūmų bendrijų. Deja, kaip besistengtų įsitvirtinti augalija, jos sunkųir kantrų triūsą dažniausiai sunaikina vėjas, karts nuo karto išpustydamas dar netvirtą iršaknimis nesutvirtintą dirvožemį bei po juo tūnantį birųjį smėlį ir vėl supustydamas naujaskopas bei kaubrus. Gamtininkai tai vadina eoliniais procesais. Karaliaus Desmonto dukrosgražuolės Melanipės ir dievaičio Poseidono vienas iš dvynių Eolas (gr. Aiolos) – tai senovėsgraikų mitologijos dievybė, vėjų valdovas, kurio ,,darbai” nevisada vertinami palankiai.Homero ,,Odisėjoje” pasakojama, kad Odisėjas buvo atplaukęs į Eolo salą. Eolas, vėjų dievas,mielai jį priėmė, o išvykstant, įdavė jaučio odos maišą, kuriame buvo užrišti vėjai. Tuomet77

graikai galėjo ramiai plaukti toliau. Tik Zefyras buvo paliktas laisvas, kad laivus nuvarytų ikiOdisėjo tėvynės. Tačiau neištikimi kelionės draugai, Odisėjui miegant, smalsumo ir godumoskatinami, slapčia atrišo maišą su vėjais ir jie išlėkė į laisvę. Pakilus baisiai audrai, laivai vėlbuvo nunešti atgal prie Eolo salos. Visa tai baigėsi dideliu Eolo pykčiu ir didžiojo keliautojoišvarymu iš salos. Panašus personažas buvęs ir senojoje lietuvių mitologijoje. Štai DionizasPoška (apie 1765–1830) savo straipsnyje ,,Apie senovės pagoniškas religines apeigasLietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose” (1823) rašė: ,,Pagonybės laikų vėjų dievas buvo Eolus,o Lietuvoje ir Žemaičiuose tas pats dievas vadinosi Gardaitis. Jo šventėje mėsosnevalgydavo, tik žuvį. Be to, dar buvo keturi jam pavaldūs dievaičiai, būtent: Šiaurys –šiaurės vėjo, Peitvis – pietų, Rytvėjis – rytų, Vakarinis – vakarų, kurių šaukdavosi prireikusjūrininkai ir artojai” (Lietuvių mitologija, 1997. 1 t.). N. Vėliaus šio teksto komentaruoseteigiama, kad prūsų dievas Gardaitis minimas ir kitų autorių raštuose ir apibūdinamas kaip,,laivų dievas”, ,,jūreivių dievas” ir pan. Taip pat dažnai sutinkami ir tokie senosiosmitologijos personažai, kaip Vandenis ir Vėjas (T. Narbutas, 1835), Vėjopatis ir Bangpūtis(H. Uzeneris, 1896). A. Šleicheris (1835) pastebėjo L. Rėzos 32-je dainoje minimą Bangpūtį,kuris kaitaliojasi su žodžiais ,,bangų dievaitis”. Panašu, kad senovės kuršiai, kaip ir kitos baltųgentys, turėjo savo mitinius vandens ir vėjo stichijos valdovus.Vėjo stichija nebuvo draugiška ir Kuršių nerijoje. 1728 metais užpustytas nuoXV amžiaus žinomas Senųjų Naglių kaimas, buvęs tik už pustrečio kilometro nuo Avikalnio,o 1831 metais ir Naujųjų Naglių kaimas. Pasirodo šis kaimas net keturis kartus keitė savovietą, traukdamasis pietų link, deja, neilgam… Kaip rašo kopų tyrinėtojas V. Minkevičius,šios kopos skiriasi nuo kitų nerijos pustomų kopų (Minkevičius, 1983). Jų priešvėjinis šlaitasišraižytas senojo dirvožemio atlaikais bei kupstais, tarpkopiniais slėniais ir daubomis,iškylančiomis aukštų kopų – Vingių ir Agilos (Naglių) – viršūnėmis. Priešvėjinis šlaitaspaprastai ilgas ir lėkštas, o užuovėjinis (rytinis) – statesnis ir trumpesnis. Kadaise šios koposbuvo apaugusios žole. Vėjas ir iš paskutiniųjų besilaikanti augalija suformavo savitą plokščiąir išgaubtą viršūnę. Apskaičiavimai rodo, kad šiame ruože kopos į marias kasmet ,,įžengia” pokelis metrus. Kažkur šiose vietose, į pietus nuo Juodkrantės 1922 metais birželio 5 dienąįvyko viena didžiausių kopų griūčių. Kaip rašo V. Gudelis, atplyšo didelė nuobirinio šlaitodalis. Į vandenį sugriuvęs smėlis sukėlė net 3 metrų aukščio bangą. Dar didesnė griūtis įvykopo ketverių metų (Gudelis, 1970).Kitokios kopos yra ties pačia Juodkrante. Tai iki 40–45 metrų virš jūros iškilusios taipvadinamos parabolinės kopos, tarp kurių aukščiausios Ievos, Garnių (Geišių), Raganų (Jono).Šio tipo kopos parabolių formą įgavo taip pat augalijos ir pustomo smėlio dvikovos dėka, kaiaukštesnioji centrinė kopos dalis buvo vėjo genama pirmyn, rytų link, o jos pakraščiai,78

augalijos stabdomi, turėjo atsilikti. Šiandien šios kopos apaugusios senu mišku ir yra tarsisustingusios šimtmečius menančiame judesyje. Kaip rašo V. Gudelis, Kuršių nerijojedažniausiai paplitę 3–4 palaidoti dirvožemiai, kurie liudija senojo kopų miško sunaikinimądideliame plote ir vėlesnį jo užpustymą (Gudelis, 1998). Seniausi du apatiniai palaidotodirvožemio sluoksniai, kurių minimalus amžius apie 4200–3500 metų. Jų paviršiuje kai kurrasta vėlyvojo neolito gyventojų dirbinių. Sprendžiant iš augalijos liekanų, klimatas tada buvošiek tiek šiltesnis ir drėgnesnis negu dabar. Trečiasis palaidotas kopų dirvožemis yra dargeriau išsivystęs už antrąjį ir rodo ilgesnį kopų stabilizacijos laikotarpį, kuriam datuoti kol kasnėra patikimų duomenų. Ketvirtasis (viršutinysis) kopų dirvožemis buvo palaidotas po smėliu,išnaikinus nerijos miškus kryžiuočių antpuolių laikais, nes senieji nerijos gyventojai –pagonys miškų masiškai nekirto. Nuo XV amžiaus pabaigos įvairiuose dokumentuose dažnairašoma apie miško paruošas, kirtimą (Gudelis, 1986). Mažiausiai miškų buvo likę1859 metais. Ir tik XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje prasidėjo žmogaus kova su vėjo irsmėlio stichijomis. Profesoriaus V. Gudelio paskelbta istorinė kartografinė medžiaga taip patliudija ir apie Juodkrantės apylinkų sudėtingą raidą. Per pastaruosius 300 metų dabartinėJuodkrantės vieta kelis kartus buvo tarp miškų pustoma sala (1713, 1733 metais) ir miškingasalele greta pustomų plotų (1760, 1800, 1859 metais). 1910 metais pustomi smėlynai šiauriauJuodkrantės pagaliau buvo apsodinti mišku. Kaip rašo didelis Kuršių nerijos ir Juodkrantėsistorijos žinovas Mamertas Baranauskas (1982 m), išnagrinėjęs senus dokumentus, galėjo būtidvi Juodkrantės. Viena – senoji buvo prie jūros ir minima jau 1437 metų mokesčių sąskaitose.Senoji kaimo vieta buvo apie 1,5–2,5 km šiauriau dabartinės Juodkrantės. 1641 metais čiategyveno tik 5 žvejai. 1673 metais senu mišku apaugusių kopų priedangoje prie marių,dabartinės Juodkrantės vietoje buvo atidaryta smuklė medžiotojams. Senasis kaimas egzistavodar apie pusę amžiaus, savo vardą (ir žmones) galutinai perduodamas šalia didžiojo kelioesančiam naujajam kaimui (42 pav.).Žmogaus pasiaukojanti kova su vėjo ir smėlio stichija Kuršių nerijoje jau yra virtusilegenda. Jau vien ko vertas Karvaičių gyvenvietės, žinomos nuo XV amžiaus likimas…Pietinėje Pervalkos rago dalyje stovėjusius Karvaičius nuo smėlio gynęs miškas apie 1600metus jau buvo retas. 1641–1642 metais skolų registruose rašoma, kad smėlyje nuskendusibažnyčia. Kaimas traukėsi į pietus. Tačiau po 30 metų smėlis pasivijo ir NaujuosiusKarvaičius. 1797 metais kopa galutinai palaidojo kaimą. Žmonės išsikėlė į Nidą, Naglius,Juodkrantę. Į Juodkrantę buvo perkelta ir medinė Karvaičių bažnyčia (Telksnytė, 1979).Karvaičių žvejo sūnus, vėliau Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776–1840), išgarsėjęs kaip vienas žymiausių Rytų Prūsijos lietuvių literatūrinio ir kultūriniogyvenimo organizatorių, K. Donelaičio ,,Metų” ir lietuvių liaudies dainų rinkinio leidėjas,79

poetas, savo akimis matė gimtojo kaimo žuvimą (43, 44 pav.). Tam tragiškam metui jis skyrėir savo širdgėlos kupinus posmus:,,Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjoIr kaimelis romus tęsės lig marių pakrantės.Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį.Ak, nurieda čionai ne vienam skausmo ašara skruostu.Kurgi kaimelis romus, kurgi žydintys sodai?”Atmintyje iškyla tarsi atsakymas šiems nevilties žodžiams ir mūsų žymaus Kuršių nerijostyrinėtojo, geografo, akademiko Vytauto Gudelio sukurto eilėraščio ,,Prie paminklo LiudvikuiRėzai” posmai:,,Kurgi tas liūdnas vaizdas,kurį Tu, o nerijos sūnau, regėjaiir savo sielvartą graudžiom eilėm išliejai?Gal visa tai staigapavirto pasaka gražia?O gal tai vizija, tiktai svaja?O ne. Tikrovė tai, brangus poete,sukurta rankomis žmonių,kurie dabar ne taip gyvena,kaip kopininkai tų dienų”(Gudelis, 1998)1803 metais Björno pradėtas pavienių pustomų kopų apželdinimas žolėmis buvotęsiamas iki šimtmečio pabaigos G. Hageno, L. Dempvolfas, P. Gerhardtas, H. Senftlebeno,tėvo ir sūnaus Kuvertų, F. Efo ir kitų garbingų vyrų pastangomis. XX amžiuje tarp miškosodintojų išgarsėjo miškininkų veteranas M. Daujotas, jo mokinys V. Lukošius,R. Krištopavičius, J. Stanius, E. Matiukas ir daug daug kitų savojo krašto patriotų.Nerijos kopos – unikali gamtinė laboratorija smilčių judėjimui ir kopų susidarymuityrinėti. O tas judėjimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Eolinėsdinamikos stebėjimai atskleidė didelę priklausomybę tarp vėjo gūsių stiprumo, smilčiųdydžio, drėgmės, kliuvinių ir pan. O tokios priklausomybės matematinis įvertinimas savoruožtu padeda apskaičiuoti pustomų kopų smėlio pernešimo balansą, numatyti tolesnį kopų irjų formų kitimą, o taip pat organizuoti mechaninį kopų tvirtinimą, jų apsaugą (Minkevičius,1983).Apie Juodkrantėje gyvenusius ir svečiavusius žmones. Pagal M. Baranausko 1982metais paskelbtus istorinius duomenis, 1743 metais čia buvo įkurta mokykla. XIX amžiausantroje pusėje, pradėjus kasti gintarą, atsirado dar viena mokykla, atsikėlė pirmasis nerijojegydytojas. 1840 metais pasirodė pirmieji poilsiautojai, o 1858 metais buvo įvestas reguliarussusisiekimas garlaiviais su Klaipėda ir Nida. Juodkrantė susijusi su lietuvių kultūriniugyvenimu. 1829–1833 metais čia pastoriavo kalbininkas K. E. Cigleris (1798–1881), buvęs80

vienu iš Tilžės lietuvių literatūros draugijos steigėjų. Su Juodkrante susijęs ir vokiečiųmokslininkas, žymus kalbininkas, archeologas ir etnografas, Karaliaučiaus universitetoprofesorius Adalbertas Becenbergeris (1851–1922). Jis domėjosi kuršiais, latviais ir lietuviais,paliko vertingos medžiagos lietuvių etnografijai, tautosakai ir archeologijai, prisidėjo prieLietuvių literatūros draugijos Tilžėje įsteigimo 1879 metais. 1922 metais jis buvo išrinktasLietuvos universiteto garbės profesoriumi. A. Becenbergeris Juodkrantėje praleido pusę savogyvenimo vasarų ir to nepaaiškinsi vien profesiniu prieraišumu.Kuršių neriją yra lankę ir žavėjęsi jos grožiu nemažai garsių žmonių. Tarp jų irkultūrai daug nusipelnę broliai Humboltai: gamtininkas bei keliautojas Aleksandras irkalbininkas, literatūros kritikas bei politikas Vilhelmas, Nobelio premijos laureatas rašytojasTomas Manas, filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras… Ar užkliuvo jų žvilgsnis užJuodkrantės apylinkių – sunku pasakyti. Bet galima pasamprotauti ir šiuo klausimu. Savoknygoje ,,Tomas Manas ir Nida” rašytojas ir žurnalistas Leonas Stepanauskas labai smulkiaiaprašė žymaus vokiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Tomo Mano (1875–1955) 1930,1931 ir 1932 metų vasaras praleistas Nidoje (Stepanauskas, 1987). Šioje knygoje aptinkameužuominų apie tai, kad garsusis rašytojas nebuvo namisėda ir mėgdavo pakeliauti po Nidosapylinkes. L. Stepanauskas cituoja T. Mano bičiulio poeto Hanso Reizigerio, besisvečiavusiopas rašytoją Nidoje, tradicinių iškylų į briedžių mišką aprašymą: ,,Važiuojame menkumedžiotojų vežimėliu, kurį traukia du atkaklūs arkliukai. Į briedžių mišką. Nuo Nidos įšiaurę… Valanda kelio iki vietų, kur kraštovaizdis vėl visai kitoks. Išretėję beržai ir alksniaipelkėtoje lygumoje. Šviesus, švelnaus oro išlepintas nuošalus žemės kampelis. Tik toli toliakimis vos įžiūrima melsva uosto dėmelė” (137 p.). Taigi, valanda kelio arkliukais į šiauręnuo Nidos… Gal tai kažkur už Pervalkos, ties Žirgų ragu, o gal dar tolėliau link Juodkrantės?Pagaliau, ne tai svarbu. Svarbu, kaip nerijos aplinka veikė kūrėją. Toje pačioje knygojecituojamos 1932 metais T. Mano išsakytos mintys Nidoje: ,,Meninkas, žinoma, nesaistomasaplinkos, to išorinio pasaulio, kuris laikinai jį supa. Vis dėlto šis nepakartojamaskraštovaizdis, kur mainosi Sacharos smėlis ir oazės, vandens platybės ir kopos, ant kuriųketerų vėjas žaidžia skrajojančiu smėliu, iš tikrųjų tinkama vieta poetinės vaizduotėssparnams plačiai išskleisti…” (184 p.). Tuo metu T. Manas rašė savo garsiojo veikalo –tetralogijos ,,Juozapas ir jo broliai” trečiosios dalies (,,Juozapas Egipte”) pradžią.Šis nerijos kampelis yra dažna tema ir mūsų menininkų kūryboje. Vien pagalvietovardį prisimintini A. Žmuidzinavičiaus tapyti peizažai ,,Juodkrantės reginys” (1931),,,Juodkrantės prieplauka” (1936), ,,Juodkrantės piramidė” (1937) (45 pav.). Pastarajamekūrinyje profesorius V. Gudelis atpažino jau seniai vėjų išpustytą senųjų parabolinių kopųliekaną – piramidę Pervalkos–Juodkrantės ruože. I. Bindler ,,Juodkrantė kopose” (1980)81

(46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatvė Juodkrantėje” (1967), ,,Juodkrantėje” (1976), ,,Raganųkalnas Juodkrantėje” (1982) (47 pav.), ,,Nūdienė Juodkrantė” (1982), I. Budrio ,,Juodkrantė”(1983) labai įvairiai ir savitai perteikia šios vietovės sukeliamą įspūdį. Tai tik nedidelė dalisdailės kūrinių apie šį Kuršių nerijos kampelį, tuo labiau, kad Juodkrantės apylinkių gamtossukeltas įspūdis, matyt, daug kur ,,paslėptas” po kitokiais paveikslų pavadinimais.Juodkrantės prireikė ir kompozitoriams (J. Bašinsko ,,Juodkrantės raganų kvartetas”),ir poetams. Robertas Keturakis poemoje ,,Juodkrantė” pamario vaizdus naudoja kaip fonąsudėtingo gyvenimo apmąstymams: ,,Gal tvirčiau /žmogus pažvelgs į savo veidą, jei bent/sykį /matys, kaip ūkana nusėda į lomas / tarp kopų miegančių, kaip palvėj žydi/ mėlynės, kaiplengvai nuo ruzgos iki/ ruzgos / keliauja skruzdėlė, žarstydama /ūseliais smėlį nuo takų…”O štai Judita Vaičiūnaitė viename savo eilėraštyje labai filosofiškai ir įtaigiai nusakotolimos praeities ir dabarties santykį:,,Čia kvepia kuršių prakaitu,kaitra, pušim.Čia vėjų metraščiai ant smėlio…kaip tave pažint,mažytis gintaro dievuk,Smiltim ir plėnim užneštas,negyvas žodžių skambesy,ištirpęs vėjy, užmirštas?..Tik saulė kaip tuomet, kai gintarėjo girios,ji sukasi lyg pramotės pirmykštės girnos…”,,Juodkrantė”, 1967Taigi, apie kuršius. Kur jie ir kas paveldėjo jų palikimą: gamtą, vietovardžius,padavimus, kalbą, papročius? Kuršiai pirmą kartą paminėti apie 1225–1227 metus SenojojeLivonijos kronikoje bei apie 1240 metus Baltramiejaus Anglo veikale ,,Apie daiktų savybes”.Deja, tikrųjų kuršių, kaip ir prūsų, kitų senųjų genčių nebeliko. Per daugelį metų įvairiųbadmečių ir epidemijų, užpuolikų ir kolonistų, gyventojų migracijos ir maišymosi dėkasusiformavo taip vadinami kuršininkai. Kaip Interneto svetainėje (www.elnet.lt/vartiklis/voruta)rašo klaipėdietė doc. dr. Dalia Kiseliūnaitė, XIX amžiuje šiame krašte vyravo kuršininkųtarmė, kuria kalbėjo dauguma žvejų šeimų. XX amžiaus pradžioje stiprėjo vokiečių kalbosvaidmuo, ypač didesnėse gyvenvietėse, o vėliau – ir lietuvių. Kuršininkų kalba netapo neirašytine, nei religijos kalba. Žmonių, mokančių kuršininkų kalbą, pavardės rodo didelę etninęįvairovę: latviškos, kai kurios su senosios kuršių kalbos pėdsakais, o taip pat lietuviškos,vokiškos, vokiškos su baltų ir slavų kalbų elementais. Antrojo pasaulinio karo pabaigojepasitraukę kuršininkai stengėsi išsaugoti savo gyvenseną. Deja, etninė grupė, praradusi savokraštą, prarado ir kitas etniniam savitumui išlaikyti būtinas sąlygas: bendravimą gimtąjakalba, verslą, gamtinę aplinką, religinę bendruomenę, kaimynus ir t. t. Docentė teigia, kad82

šiandieninė kuršininkų karta dar prisimena folklorą ir sugeba jį autentiškai pateikti. Geriausiaiišsilaikė sakmės ir prietarai. Juose dominuoja baltiškasis folkloro sluoksnis pateikiamasturtinga ir raiškia kalba. Lietuvoje išliko nedidelė 9 žmonių grupė, laikanti save kuršininkais.Jie save identifikuoja kaip senuosius neringiškius, solidarizuodamiesi su po karo atsikėlusiaisgyventojais daugiausia religijos požiūriu. Autorė su tam tikru liūdesiu konstatuoja: ,,SenųjųKuršių nerijos gyventojų likimas jau nulemtas, tačiau jų etninė kultūra turi tapti mūsųkultūros dalimi ir nulemti tolimesnes šio krašto kultūrinės raidos tendencijas, o naujuosiusgyventojus paversti išmintingais šio krašto šeimininkais”.Taip, tai kilni misija, tačiau sunkiai įgyvendinama šiais intensyvaus urbanizavimo irkomercializacijos laikais. Todėl ir atsiranda įvairūs valstybiniai parkai, draustiniai, JUNESCOsąrašai… Ta proga, gal kiek ir provokaciniu tikslu, norėčiau prisiminti mūsų poeto SigitoGedos ,,aršias” pastabas ,,Šiaurės Atėnų” puslapiuose (Geda, 1996), kur piktinamasinerijos ,,bjaurojimu” klaikiomis medinėmis skulptūromis ir klaikiausiu ,,šedevru” –Juodkrantės Raganų kalnu: ,,Prisikėlę Rėzos ir Donelaičio laikų kuršiai – paklaiktų. Raganaar velnias (plg. ,,pasaulinio garso” velnių muziejų Kaune) kažin kas be formos. Nebent būtųinkų ar actekų lygio skulptūros”. Nors mes šiame kalne esančioje liaudies meistrų kūriniųgalerijoje ir radome vieną šiai knygai tinkamą skulptūrą (,,Legenda apie Neringą”) (48 pav.),vis tik ir mums kelia tam tikrą abejonę Kuršių nerijos nacionalinio parko puošmenoje –Juodkrantėje atsiradę, šiam kraštui nebūdingi laukų akmenys, tiek sutvirtinantys mariųpakrantę, tiek ir ,,puošiantys” greta esančią žaliąją veją (49 pav.). Jei akmeninė pakrantė dargali būti pateisinama praktiniais sumetimais (kaip ir asfaltuotos kelių dangos ar betoninėsprieplaukos), tai meniniai ieškojimai senąsias kuršininkų tradicijas puoselėjančiamenacionaliniame parke (o ne kurorte!) turėtų būti labiau orientuoti į vietinį gamtos ir kultūrospaveldą.∗ ∗ ∗Taigi, Kuršių nerija, Juodkrantė, gintaras, senieji kuršiai… ir mūsų dabartis. Kas musjungia? Bendra genezė, bendra raida, istorija…? Ar dabartiniai Neringos ,,kolonistai” gali tuopasigirti? Ar, apskritai, gali kas nors tuo pasigirti? Ar europietiškos (afrikietiškos) kilmėsamerikiečiai gali ,,perimti” vietinių indėnų senosios kultūros paveldą? Kas tai lemia?Kaip matome, klausimų daugiau, nei atsakymų. Manyčiau, kad į visus iškeltusklausimus gali padėti atsakyti tik viena - ž i n o j i m a s. Būtent, krašto gamtinės aplinkoskilmės ir raidos, senųjų vietovės gyventojų įsikūrimo ir jų prisitaikymo eigos, dvasinėskultūros ypatybių, gamtos ir gyventojų tarpusavio santykių mokslinio pažinimo raidosžinojimas. O žinojimas užkrauna atsakomybę. Tai suvokęs amerikietis, rusas ar lietuvis83

visuomet protu ir širdimi taps indėnu, evenku, kuršiu ar kuršininku, suvoks tai kaip būtinybę,persikūnys ir, jeigu reikės, už tai padės galvą. Juk mums ir visam pasauliui Juodkrantė – taipakeleivio akiai neįprasta vandens ir vėjo stichijų sukurta vietovė, tautos kelyje ypatingąvaidmenį turėjusio saulėtojo mineralo – gintaro verslo suklestėjimo židinys, šių gamtosstichijų ir vertingojo mineralo prišauktų nelaimių žmonėms įkūnijimas, gamtos ir sunkiųgyvenimo sąlygų nulemta mitologija. Šiandien Juodkrantė – daugeliui kūrybinio įkvėpimošaltinis ir simbolis.Metelys ir jo sesės,,Naktigoniai ganė arklius ir nakvojo toj vietoj, kur dabarDusia. Tai, sako, buvo pieva – vienoj pusėj miškas ir kitoj pusėjmiškas. Naktigoniai pamatė, kad toks gražus kamuolys – baltas,sidabrinis – ribuoja. Kai tas kamuolys nuribavo klonin,pasiliejo ežeras. Naktigoniai susiėmė arklius ir parjojo namo.Rytojaus dieną jie vėl veda arklius į tas pievas. Atveda arklius –ogi nėr jau tų pievų! Tiktai vanduo kaip marios! Jie parjojęsako: – Jau užėjęs vanduo. Ir dabar Dusia kas metai pradedašėlt. Dejuoja. Ir vadina užtai Dusia, kad dejuoja. Kai Dusiasusilies su Daugų ežeru, nebedūsaus”.,,Kur dabar Dusios ežeras, senovėje buvo didelė pieva.Vieną kartą tenai mergaitė ganė gyvulius. Ji, varinėdamakarves, pasakė ant vienos: ,,Kur eini, Dusia?!” Vos tik ji taippasakė, pradėjo debesys ūžti, šniokšti. Iš debesų nusileidoežeras, viską paskandindamas. Sako, kad Dusia vėl išeis kadanors”.,,Vaikai meškeriojo Dusios ežere ir ištraukė antmeškerės siūlą. Ėmė už siūlo traukti – vanduo ėmėūžti, banguoti! Iš vandens pasirodė kryžius, paskui irbažnyčios bokštas. Vaikai būtų ištraukę bažnyčią.Tik staiga suriko pelėda. Vaikai išsigando, numetėsiūlą – vėl viskas prapuolė. Sako, Dusios ežerežmonės dažnai girdi varpus skambant, mato povandeniu raudonus mūrus…”Kai milžinai gyveno. Vilnius. 1969Tyrimų pradžia. Dar iš mokyklos laikų Lietuvos žemėlapyje prisimename trisryškius gretimus ir panašius pagal formą, rytų pusėn mažėjančius Užnemunės Dzūkijosežerus: Dusią, Metelius ir Obeliją. Garsusis mūsų geografas profesorius Steponas Kolupaila(1892–1964) 1927 metais rašė: ,,Pirmas bandymas Dzūkijos ežerus patirti atliktas pernai84

liepos mėnesį. Nuvažiavo į Metelius grupė mūsų profesorių ir tyrinėtojų, rado prieglaudą pasMetelių kleboną ir mokykloje, kur buvo improvizuotas bivuakas. Ištisomis dienomis važinėjovaltimis ir vaikščiojo krantais įvairūs specialistai ir dirbo savo darbą. Geografai matavoežerų gilumą, botanikai tyrė pakraščių ir vandens augmeniją, vad. Planktoną, hidrografaimatavo upelių vandens greitį ir debitą, fizikai darė optinius ir meteorologinius stebėjimus.Dar vienas tyrinėtojas sėdėjo prie ežero kranto ir dirbo teptuku; tai dailininkasŽmuidzinavičius, kuris gražiomis spalvomis atvaizdavo Metelio ežerą, skalbėjas, Meteliųbažnyčią; jo paveikslais buvo galima gėrėtis dailininkų parodoje Kaune.Lauksime, kad pirmas nedrąsus mokslininkų ir dailininkų kooperacijos bandymasįtrauks krašto mylėtojus į mūsų gamtos tyrimo ir pažinimo darbą, o tuo tarpu teikiameskaitytojams keletą grąžių paveikslų” (t.y. fotonuotraukų – V. B.) (Kolupaila, 1927).Iš tikrųjų, įdomi kooperacija, tiksliau – bendradarbiavimas, labai atitinkantis pateiktosskaitytojui knygos bendrąją dvasią. Be abejo, bendradarbiavimas nebūtinas tuo pat metu (norstai labai smagu), svarbu, kad mokslinio ir meninio tyrimo objektas būtų tas pats. DidiejiDzūkijos (kartais vadinami Didieji Sūduvos, Užnemunės ar Pietų Lietuvos) ežerai vėliau darne vieną kartą buvo mokslininkų tyrinėti. Įdomu tai, kad būtent visi trys kartu, tarsi būtųneatsiejami… 1960 metais visi trys ežerai su apylinkėmis buvo paskelbti landšaftiniudraustiniu, o 1992 metais išplėtus jo ribas – valstybiniu Metelių regioniniu parku. Ne visižino, kad šie ežerai priklauso skirtingų upių baseinams. Iš Dusios ištekanti Spernia per Simnoežerą nuskuba į Žuvintą, o iš jo jau Dovinės upeliu jos vandenys nuplukdomi į Šešupę. IšMetelio ištekanti Metelytė, o iš Obelijos – Obelytė susiliejusios į Peršėkę ties Balbieriškiuįteka į Nemuną.Vartant pirmųjų dviejų pokario dešimtmečių mokslinius darbus ežerotyros klausimaismatyti, kad šiais ežerais domėjosi ir apie juos rašė geologai ir geografai Č. Pakuckas,K. Bieliukas, A. Basalykas, J. Kriščiūnas, A. Garunkštis, A. Stanaitis, I. Klimkaitė,M. Vasiliauskienė ir kt., biologai K. Regelis, T. Ivanauskas, A. Mačionis, J. Maniukas,R. Krotas, M. Valius, I. Gasiūnas, A. Minkevičius ir kt. Tačiau apie šių ežerų kilmę drįsorašyti tik geomokslų atstovai. Česlovas Pakuckas (1892–1965), tyręs Sūduvos aukštumosreljefą, Dusios, Metelio ir Obelijos ežerų atsiradimą siejo su besitraukiančio ledyno dugninėsmorenos ,,užtvertu” vandeningu pažemėjimu iš šiaurės pusės. Kazimieras Bieliukas (1901–1991) šiuos ežerus laikė guoliniais, t. y. atsiradusiais milžiniškų ledo luistų išgulėtose irvandens pripildytose daubose. Tačiau šie teiginiai tebuvo hipotezių lygyje. Tik 1959 metaispo detalesnių tyrimų A. Garunkštis ir A. Stanaitis ryžosi nuodugniau aptarti Dusios, Metelio irObelijos ežerų kilmės klausimą (Garunkštis, Stanaitis, 1959). Jie nustatė, kad ledynuitraukiantis iš Pietų Lietuvos, jo vietoje likdavo rinos (nuo vok. rinne – latakas). Dažniausiai85

tai iš pietų į šiaurę besitęsiančios lygiagrečios ežerų, upelių ir klonių virtinės. Į minėtų ežerųpažemėjimą, kuriame iš šiaurės į pietus tęsėsi rinų pluoštas su palaidotais ledo luistais dugneužslinko ledyno liežuvis, susijęs su bendru ledyno stabtelėjimu ir vėlesniu suaktyvėjimuLazdijų–Šlavantų–Krikštonių–Žuvinto–Amalvo ruože (Pietų Lietuvos fazė – aut. pastaba).Slinkdamos naujos ledo masės stipriai performavo Dusios, Metelio ir Obelijos ežerų dubensvietoje buvusias rinas, išgrauždamos didžiulį pažemėjimą, kuris savo ruožtu buvo užpildytasledo mase. Nutirpus buvusio ledyno pakraščiui, šiame pažemėjime liko didžiulis ledo luistas,kuris tarsi ledo kalnas ,,styrojo” smulkiai kalvotame moreniniame kraštovaizdyje. Vėliau, jamtirpstant, atsirado du dideli ir gilūs plyšiai, kuriuose tirpsmo vanduo suplovė daug smėlio iržvyro. Šiuo metu plyšių vietoje yra siauros sausumos juostos, skiriančios minėtus ežerus. Šismilžiniškas ledo luistas ištirpo trijų klimato pašiltėjimų (biolingo, aleriodo ir borealio) metu.Kiekvieną luisto tirpimo etapą lydėjo to meto ežero vandens lygio kritimas, kurį lėmė senųjųglacigeninių rinų atsinaujinimas bei greta tyvuliavusių Balbieriškio prieledyninių marių, kaiperozijos bazės, slūgimas. O tai savo ruožtu lėmė trijų terasų susidarymą ežerų pakrantėse.Ketvirtoji (žemiausioji) terasa susidarė jau netolimoje praeityje.Šių, tada dar jaunų mokslininkų publikacijos apie Dusios, Metelių, Obelijos ir kitųežerų kilmę buvo jų būsimų tyrimo darbų Lietuvoje pradžia. Netrukus pasirodžiusiojojenaujojoje ežerų genetinėje klasifikacijoje Didieji Dzūkijos ežerai buvo priskirti glacigeniniųežerų grupei bei ledo luistų guolinių ir termokarstinių ežerų pogrupei (Bieliukas, Garunkštis,Chomskis, 1960). Vėliau ši klasifikacija buvo tikslinta. Glacialinių arba ledynmetinių ežerųdubenų grupėje išskirti termokarstiniai, o pastarojoje pogrupėje – ledo luistų guoliniai, į kuriųtarpą patenka ir mūsų aprašomi ežerai (Garunkštis, Stanaitis, 1978). Apie tai, kad liežuvinėmsdubumoms priklauso Didžiųjų Užnemunės ežerų dubuma, rašė ir mūsų žymusis geografasA. Basalykas (Basalykas, 1965). Jis mini, kad didelę dalį šios, moreninio ruožo (Bobrininkai–Buckūnai–Obelninkai) atitvertos dubumos, užima ežerinės terasos. Po 18 metų ledyninioreljefo tyrinėtojas Č. Kudaba, įsigilinęs į aukštumų susidarymo paleogeografiją rašys: ,,Tarptakoskyrinio ir vidinio mezokompleksų yra būdingų ,,tuščių” plotų. Ryškiausias Dusiosduburys. Čia antrojo ledyno pakraščio postovio pabaigoje plaštakos priekis, matyt, tieksuplonėjo, kad ne tik išledėjo minėtos ilgos Krosnos ir Miroslavo radialinės keteros, bet tarpjų buvęs Obelijos–Dusios ledyno liežuvis pasidarė neaktyvus, galimas daiktas, jo galas,,atitrūko”. Todėl trečią kartą suaktyvėjęs ledyno pakraštys apėjo Dusios duburį (ten buvoledo)” (Kudaba, 1983).Bene detaliausi Dusios ir Obelijos ežerų limnologiniai tyrimai buvo atliekami 1968–1972 metais, kurių tyrimų rezultatai paskelbti 1978 knygoje ,,Dusios, Obelijos, Galsto ir86

Šlavanto ežerų limnologinė charakteristika” (Лимнологическая характеристика…, 1978).Prie šios knygos mes dar ne kartą sugįšime.Taigi, šių trijų ežerų bendro dubens atsiradimo pradžia tarsi ir nekelia abejonių.Klausimas tik, kodėl šioje, o ne kitoje vietoje nuo ledyno atitrūko liežuvio galas. Iš dalies taipaaiškina jau minėtas hipotetinis teiginys apie rininių klonių buvimą šioje vietoje priešužslenkant paskutiniajam ledynui. Na, o kodėl gi tie kloniai čia atsirado? Gana skurdi gręžimomedžiaga (Meteliuose ir kituose gretimuose miesteliuose) liudija apie nežymų pokvarteriniopaviršiaus pažemėjimą šioje vietovėje, o taip pat pastebimą kreidos periodo sluoksniųpagilėjimą. Tai paaiškintų, kodėl ties šia vietove traukėsi ,,atsilikęs” tirpstančio ledynoliežuvis. O jam atitrūkti nuo bendro ledyno fronto ,,padėjo” kiek šiauriau (ties Simnu) esantistaigiai žemėjanti (10–20 m) pokvarterinio paviršiaus pakopa, greičiausiai turinti tektoninęprigimtį (Šliaupa, 1998).Taip pat daug informacijos apie šių ežerų poledynmečio paleogeografijos bendruosiusbruožus suteikia pakrantėse išlikusios terasos. Jau daugiau nei prieš 40 metų A. Garunkštis irA. Stanaitis išskyrė čia keturias terasas (Garunkštis, Stanaitis, 1959). Vėlesnių tyrimų metuterasų skaičius padidėjo iki penkių (Лимнологическая характеристика…,1978). Dvižemosios aptinkamos prie kiekvieno ežero atskirai, o dvi aukštosios yra bendros visiems trimsežerams. Pirmoji žemiausioji terasa yra 1–1,5 m, antroji 1,7–2,5 m, trečioji 2,7–4 m aukščiovirš dabartinio ežerų lygio, kuris yra šiek tiek skirtingas. Ketvirtoji 6–8 m aukščio terasaišliko tik nedidelių fragmentų pavidale. Penktoji aukščiausioji terasa yra 12–14 m aukščio irpaplitusi nedideliais fragmentais, ant vieno iš kurių įsikūręs Metelių miestelis. Šis terasinislygis (120–121 m virš dabartinio jūros lygio) susidarė dviejuose didžiulio ledo luistoplyšiuose, dalinusiuose jį į tris dalis. Biolingo metu (prieš 13–12,3 tūkst. metų), įvykuspirmajam žymesniam luisto tirpimui, susidarė trečioji terasa bei likusio ledo paviršiauspažemėjimas. Antrasis intensyvus tirpimas vyko jau aleriode (prieš 11,9–10,9 tūkst. metų),kurio metu dalis ledą dengusių nuosėdų kartu su ledo paviršiumi smuktelėjo žemyn, o kitadalis, po kuria jau nebebuvo ledo, pasiliko antrosios terasos lygyje, kuris išniro nusidrenavusBalbieriškio prieledyninėms marioms bei su jomis susijusiu dar bendru Dusios–Metelių–Obelijos ežeru (Garunkštis, Stanaitis, 1959). Manyta, kad galutinis ledo ištirpimas,greičiausiai, įvyko borealyje (prieš 9–7,8 tūkst. metų). Nuosėdos, dengusios luisto likučius,dar kartą nusileido, o neišjudinti sluoksniai paliko antrosios terasos lygyje, kuris išniropažemėjus ežero vandens lygiui.Žinome, kad borealio laikotarpyje po šias apylinkes jau vaikštinėjo mezolitomedžiotojai. Kaip vizualiai galėjo atrodyti paskutinysis šių ežerų raidos etapas?A. Garunkščio išleistoje monografijoje, skirtoje sedimentaciniams procesams Lietuvos87

ežeruose, paminimas faktas, kad Dusios ežero gilesnėse vietose nuosėdų storis tėra 1–1,5 m,kai tuo tarpu seklesnėse ir arčiau kranto esančiose vietose jų storis pasiekia 10 m(Гарункштис, 1975). Siejant šį faktą su buvusio didžiulio ledo luisto tirpimo eiga bei ežerųterasų susidarymu, galima teigti, kad Dusios ežero (o gal ir kitų) centrinėje ir giliausiojedalyje ilgiausiai iš vandens kyšojo ledo ,,kupra”, kurios paviršiumi į pakraščius nuslinkdavojos ištirpusi moreninė medžiaga ar ant jos nusėdusios ežerinės nuosėdos. Tokią raidą galimapavaizduoti ir piešiniu (50 pav.).Šių ežerų pratakumas, nors ir nelabai didelis bei ryšys su kitais žemiau tįsančiaisežerais, o taip pat klimato (ir kritulių kiekio) kaita poledynmetyje, ledo luisto reliktų ilgastirpimas ir galimas šių ežerų požeminis hidraulinis ryšys sukeldavo žymius ežerų vandenslygio svyravimus. Matyt, Spernios upelio žemupio (ties Simno ežeru) gilesnis įsigraužimasgalėjo sukelti Dusios ežero lygio pažemėjimą ir žymų betirpstančio ledo luisto išnirimą įdienos šviesą. Laikina ledinė ,,sausuma” su savo lediniais ,,bokštais” (lietaus ir rūkų išgraužtaluisto kupra) buvo trumpaamžė. Klimato atšilimas ir keli lietingi sezonai ,,atskraidino” ežerą,kurio vardą teliko tik atspėti… Ar ne tuos laikus siekia padavimų atmintis?Poledynmečio paleogeografija bene geriausiai atkuriama tiriant pelkių ir ežerųnuosėdas, o ypač jose likusias sporas ir žiedadulkes. Deja, tokių tyrimų atlikta tik Dusios irObelijos ežeruose, nors ežerų pakrantėse yra durpynų. Tarp pastarųjų didesni Širvinto (127ha, storis iki 2,9 m), Metelio (40 ha, storis 2,3 m) ir Maušės (225 ha, storis iki 6 m). Visi jiežemapelkiniai, slūgsantys ant ežerinės kilmės sapropelio (Lietuvos durpynų kadastras, 1995).Dusios ežero nuosėdų tyrimai parodė, kad giliausioje centrinėje ežero dalyje holoceno(dabartinių) nuosėdų storis siekia tik 4–6 m, o tuo tarpu seklesnėse vietose, ypač šiaurinėjeežero dalyje, sutikta net 7–9 m. storio ežerinio tufo storymė. Giliosios ir sekliosios ežerodalies nuosėdų sporų ir žiedadulkių analizė parodė, kad karbonatinis dumblas pradėjo kauptistik ankstyvajame holocene, t.y. pradedant nuo IX palinologinės zonos pabaigos (prieš 9 tūkst.metų) (Вайчвилене, Кунскас, Савукинене, 1978). Analogiški tyrimai Obelijos ežere parodė,kad nuosėdų kaupimasis prasidėjo jau aleriode (XI zona prieš 11,5–11 tūkst. metų).Ekosistemos dabartinės ypatybės. Kalbėjome apie Didžiųjų Dzūkijos ežerų praeitį.Apie jų dabartį, įvairias hidrologines ir hidrografines ypatybes nemažai kitų autorių rašyta,todėl per daug nesiplečiant, pateiksime tik trumpą jų charakteristiką, pasiremdami ką tikpasirodžia gražia knyga ,,Svarbiausios Lietuvos pelkės ir seklūs vandenys” (Vilnius, 2000).Joje minima, kad Dusios ežeras yra trečias pagal dydį Lietuvoje. Jo plotas 2334 ha, vandenstūris – 338 mln. m 3 , ilgis – 8,5 km, didžiausias plotis – 4,1 km, giliausia vieta – 32 m, norsvidutinis gylis tėra 14,6 m. Seklios vietos (iki 5 m gylio) užima apie 14 %. Vandensskaidrumas – 5,7 m. Į ežerą įteka bent keturi maži upeliai (Sutrė ir kt.), o šiauriniame gale88

išteka vienintelė Spernia. Metelys gerokai mažesnis. Jo plotas 1290 ha, ilgis – 6,8 km,didžiausias plotis – 2,7 km, gylis siekia 15 m, nors vidutinis tėra 6,8 m. Seklios vietos (iki 5 mgylio) užima apie 32 % ežero ploto. Vandens skaidrumas – 3–4 m. Per ežerą teka Metelytė.Obelijos ežero plotas 572 ha, ilgis siekia 4,7 km, didžiausias plotis – iki 1,8 km, maksimalusgylis – 7,6 m, o vidutinis – 4,5 m. Seklios vietos užima visą ežero plotą. Vandens skaidrumas– tik 1,5–2 m. Per ežerą teka Obelytė. Svarbiausias visų trijų ežerų maitintojas – krituliai.Dusios ežero vandens metinė apykaita sudaro 6 %, o Obelijos – net 68 %. Ežerų baseinųgruntiniai vandenys yra šiek tiek padidintos mineralizacijos – 500–1000 mg/l. Ežerų vandensreakcija yra silpnai šarminė ir šarminė (pH 7,6–8,7). Dusios ežerą ledas laiko sukaustęsvidutiniškai 104 dienas per metus. Vidutinė metinė priedugninio vandens sluoksniotemperatūra giliojoje ežero dalyje vasarą siekia +10,3°C, žiemą – +2,9°C. Obelijos ežerogiliojoje dalyje priedugninio vandens temperatūra ir vasarą, ir žiemą yra šiek tiek aukštesnė,t. y. atitinkamai +19,7°C ir +3,4°C. Nors šie ežerai yra greta vienas kito ir panašios kilmės,vandens paviršiaus lygis yra skirtingas: Dusios ežero – 106,9 m, Metelio – 106,6 m irObelijos – 109 m virš dabartinio jūros lygio. Nustatyta, kad į Dusios ežerą požeminiu keliu irupeliais kasmet atnešama 6588 t, į Metelio – 2500 t, o į Obelijos – 2960 t ištirpusių medžiagų.Tačiau nuosėdų pavidale į dugną nusėda tik 2265 t Dusios ežere, 463 t Metelio ir 832 tObelijos ežeruose (Garunkštis, Stanaitis, 1978). Pagal tuos pačius tyrinėtojus biogeniniųelementų per metus Dusios ežere lieka 31,7 t, Metelio – 15,7 t, o Obelijos – 11,6 t. Gausigamtotyrinė medžiaga liudija apie Didžiujų Dzūkijos ežerų didelę biotopų įvairovę. Jauminėtoje knygoje apie svarbias Lietuvos pelkes ir sekliuosius vandenis tvirtinama, kad šiųežerų gamtinis kompleksas yra vienas vertingiausių Lietuvoje. Ežerus supančiose pelkėse,šlapiose pievose, drėgnuose miškuose yra vienintelės šalyje kai kurių išnykstančių augalųrūšių augimvietės. Iš nustatytų 700 augalų rūšių net 20 priklauso prie retų ar nykstančių,įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Tarp jų laplandinis karklas (Salix lapponum), bekotisąžuolas (Quercus petraea), ilgagalvis dobilas (Trifolium rubens) ir kitos. Prie šių ežerųaptiktos kelios labai retų vabzdžių rūšys. Ąžuolyne prie Obelijos ežero aptiktas labai retas irLietuvoje išnykstantis elniavabalis (Lucanus cervus), gausi Lietuvoje reto balinio vėžlio(Emys orbicularis) populiacija. Dusios ežere žinoma 19, o Obelijos – 14 žuvų rūšių. Tarp jųyra kelios retos Europoje rūšys, saugomos pagal tarptautinės Berno konvencijos nuostatus(seliava, peledė, saulažuvė, kirtiklis). Šių ežerų apylinkėse sutiktos 42 žinduolių rūšys, iškurių į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta ūdra (Lutra lutra). Ežeruose ir apyežeriuose aptiktanet 19 retų ir nykstančių paukščių rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Tai rudakakliskragas, juodasis gandras, didysis baublys, pilkoji žąsis, didysis dančiasnapis, juodasis peslys,jūrinis erelis ir kitos. Šiose vietose yra svarbiausia šalyje pasaulyje nykstančios ančių rūšies89

udės (Aythya nyroca) perimvietė. Pastoviai peri 5–7 rudžių poros. Kasmet matomi ir stebimitarptautinę reikšmę turintys migruojančių vandens paukščių susitelkimai. Sezoninių migracijųmetu čia susitelkia per 20 tūkst. vandens ir pelkių paukščių. Mokslininkai įsitikinę, kadDusios, Metelių ir Obelijos ežerų gamtinis kompleksas atitinka daug tarptautinėskonvencijos ,,Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencija” kriterijų, leidžiančiųpretenduoti į šios konvencijos saugomų tarptautinės svarbos pelkių bei seklių vandenų sąrašą.Ši konvencija, kurią šiai dienai ratifikavo per 100 valstybių, buvo pasirašyta 1971 metaisIrane Ramsaro mieste. Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 1993 metais. Į šį sąrašą jau yraįtraukti Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir Žuvinto valstybiniai gamtiniai rezervatai bei Nemunodeltos regioninis parkas. Reikia tikėtis, kad Didieji Dzūkijos ežerai su savo apylinkėmis taippat atsidurs greta. Tikrai jie to verti.Senųjų gyventojų pėdsakai. Dusios, Metelių ir Obelijos ežerų bei apyežeriųekosistemų dabartinis vaizdas stebina savo įvairove ir turtingumu bendrame gerokai nualintokrašto kontekste. Galime tik įsivaizduoti kaip jos atrodė prieš kelis tūkstančius metų, kaivietovėje vyravo miškai, į ežerus neplūdo srutomis ar chemikalais užterštas vanduo, omedžioklė ir žūklė pasižymėjo gausesniu laimikiu. Pirmieji gyventojai į šias vietas užklydopaskui šiaurinių elnių bandas tuoj pasitraukus ledynams, kai tyvuliavo visas tris dabartiniųežerų dubenis užimančios marios su tirpstančio ledo kalnais viduryje. Senokaipasirodžiusiame ,,Lietuvos TSR archeologijos atlaso” I tome užfiksuota stovyklavietėpietiniame Dusios ežero krante, kur rastos titnaginės skeltės, saugomos Vytauto DidžiojoKaro muziejuje Kaune (Rimantienė, 1974). Daug metų šių apylinkių archeologiniuspaminklus tyrinėjęs dr. Vygandas Juodagalvis neseniai išėjusioje didelėje kolektyvinėjemonografijoje ,,Akmens amžius Pietų Lietuvoje” rašo, kad pirmieji išsamesni duomenys buvogauti 1979 ir 1980 metais archeologui S. Patkauskui atlikus Šešupės baseino archeologijospaminklų žvalgybą (Juodagalvis, 2001). Jis pietiniame ežero krante aptiko trijų akmensamžiaus stovyklų pėdsakus. Kultūrinis sluoksnis šiose radimvietėse neišliko, tačiau surinktapatinuotų titnaginių radinių: nuoskalų, skelčių, skaldytinių, strėlių antgalių, žeberklųašmenėlių ir kitokių dirbinių, kurie priklauso vėlyvojo paleolito ir mezolito laikotarpiams.Sistemingai Dusios ežero apylinkes pradėta žvalgyti 1987 metais (Juodagalvis, 2001). Šiuometu čia žinoma daugiau kaip 20 akmens ir žalvario amžių radimviečių, neskaičiuojant tų,kuriose aptikti pavieniai titnaginiai radiniai (51, 52 pav.). Visi radiniai saugomi Lietuvosnacionaliniame muziejuje.Pagal V. Juodagalvį šalia Dusios ežero paleolito žmonės gyveno dviejų tipųstovyklavietėse. Vienos jų buvo tolėliau nuo vandens, ant aukštų kalvų ar aukštų ežero terasų,nuo kurių jiems buvo patogu žvalgyti vietovę, stebėti klajojančius elnius ir pasirinkti geriausią90

medžioklės būdą. Prie tokių stovyklaviečių priklauso Dusios 17-oji radimvietė. O štai Dusios10-oji (Rinkoto) šiaurinėje ežero pakrantėje rodo apie didesnį sėslumą sausoje ir smėlėtojeįsaulyje esančioje terasoje. Daugelis akmens amžiaus stovyklų ir gyvenviečių, ypačpietiniame ir rytiniame krante, buvo įsikūrusios ant aukštų smėlingų terasų, kuriose, deja,nebuvo palankių kultūrinio sluoksnio išlikimo sąlygų. Daugiausiai paleolito ir mezolitotitnaginių radinių aptikta ketvirtojoje ir trečiojoje terasose. Pati žemiausia vieta, kuriojesurasti neabejotinai mezolito stovyklavietės pėdsakai, yra ant antros ežero terasos, esančiosapie 4 metrai virš ežero lygio (111,0 m virš jūros lygio) Dusios ežero šiaurės rytinėje dalyje.1989 metais buvo nustatyta perspektyviausia archeologinių tyrinėjimų vieta – Dusios ežero 8-oji gyvenvietė šiaurės vakarinėje pakrantėje, kur kasinėjimai tęsėsi nuo 1990 iki 1995 metų.Ištirtas plotas siekė 501 m². Buvo aptiktas kultūrinis sluoksnis, surasta pastatų pėdsakų, taippat keramikos, titnaginių, akmeninių, raginių ir kaulinių dirbinių. Ties šia vieta stabtelėsimeilgėliau, kadangi joje aptikti radiniai jau sietini su baltų genčių gyvenimu.Tad vėl pasiremsime minėta V. Juodagalvio išsamia studija (Juodagalvis, 2001).Dusios ežero 8-oji gyvenvietė buvo įsikūrusi apie 70–80 metrų nuo kranto, ant pirmosiosežero terasos, iškilusios apie 1,5 m virš ežero (108,6 m virš jūros lygio), nedidelėspakilumėlės šlaite ir papėdėje (52 pav.). Kultūrinį sluoksnį talpino iki 40 cm storio tamsiaipilkas ir juosvas smulkus smėlis su medžio angliukais, slūgsantis ant balto smulkaus smėlio,žvirgždo bei priemolio. Kultūriniame sluoksnyje ir po juo aptiktos 2 ovalios ir 2 apskritosduobės, 2 židiniai, stulpinės konstrukcijos pastato pėdsakai, stulpavietės. Manoma, kadpastatas, greičiausiai, buvo keturkampio formos, dvigubomis sienomis, 5,6 m ilgio ir 3 mpločio. Pastato viduje neaptikta židinio pėdsakų. Ši statybos technologija buvo labai būdingaPamarių kultūros paplitimo ir įtakos zonai. Gyvenvietės židiniai buvo atviri, apskritos arovalios formos pusapskritimio pjūvio duobutėse, 60–100 cm skersmens, be akmeniniųkonstrukcijų. Tokia židinių įranga buvo būdinga ir kitoms šio laikotarpio gyvenvietėmsLietuvoje.Kultūriniame sluoksnyje ir ariamoje dirvoje per 1994–1995 metus surinkta pertūkstantį titnaginių radinių: nuoskalų (65,4%), skelčių ir skelčių nuolaužų (8,4%), skaldytinių(2,1%), retušuotų titnagų (24,1%). Skeltėms ir įrankiams gaminti naudotas gelsvo ir žalsvo,rečiau juodo atspalvio geros kokybės titnagas. Kartais nevengta ir prastos kokybės žaliavos.Aptikta kūginių vienagalių ir netaisyklingų skaldytinių, dažniausiai įžambiomis skėlimoaikštelėmis. Strėlių antgaliai – lancetiniai, trapeciniai, trikampiai įgaubtu pagrindu arba suįkote, lapelio formos ir mažai retušuoti. Rasta daug gremžtukų, grandyklių, rėžtukų, taip patylų, grąžtelių, kaltelių ir kt. Peilių gaminimui buvo parenkamos taisyklingesnės gero titnagoskeltės. Jie labai įvairūs: tiesiais ir išriestais ašmenimis, tiesiomis, išgaubtomis, įžambiomis ir91

smailiomis viršūnėmis, daugelis mažai retušuoti. Prie stambesnių titnago dirbinių priskirtiniįtveriamieji kirveliai be gludinimo žymių. Kartais parsinešdavo senesnių gyvenviečiųtitnaginius dirbinius ir juos perdirbdavo savaip: skeltes sutrumpindavo, papildomairetušuodavo, skaldytiniams padarydavo smailesnius skėlimo kampus. Be titnaginių įrankiųdar aptikta akmeninė gludinimo plokštė, gludinto akmeninio kirvio su skyle kotui fragmentas,akmeninių tinklo pasvarų. Iš anksčiau žinomas įtveriamasis ovalaus pjūvio bazaltinis kirvelis.Pastarųjų yra aptikta visuose žinomuose Pamarių kultūros paminkluose. Buvo surasti retaisutinkami įrankiai: dailus plokščias, ovalios formos, 7,3 cm ilgio gludinimo įnagis argaląstuvėlis iki blizgesio nugludinta plokštuma, taip pat panašaus dydžio, bet stačiakampioformos galąstuvas su grioveliais šonuose bei akmeniniai trintuvai – sudėtinės akmeniniųgirnelių dalys (jos gali būti ir žemdirbystės įrodymu, nors ir nelabai patikimu).Įdomi ir osteologinė medžiaga. Tai trumpas skobtelis išriestais ir iš abiejų pusiųgludintais ašmenimis, pagamintas iš perskelto elnio rago, taip pat elnio rago atšaka nupjautusmailiuoju galu ir keletas perskeltų vamzdinių kaulų fragmentų, smailai arba kampunudrožtomis viršūnėmis. Dusios skobteliui analogiškų dirbinių aptikta Kretuono 1Bgyvenvietėje ir Rytų Lietuvos piliakalniuose, tik jie padaryti iš perskeltų vamzdinių kaulų.Ištirtosios gyvenvietės pagrindinė puodų forma – plonasienė S pavidalo puodynėlėmažai profiliuotu kakleliu, tarp petelių ir briaunos puošta giliomis duobutėmis, gumburėliais,išmuštais vidinėje puodo sienelėje. Apskritai, Dusios ežero 8-osios gyvenvietės keramika turipagrindinius brūkšniuotosios keramikos bruožus: silpnai profiliuotą puodo kaklelį, duobuteskaklelio įlinkyje, briauną petelių srityje, brūkšniuotą paviršių ir mineralines priemaišasmolyje. Centrinėje tyrinėto ploto dalyje buvo rastas vienintelis metalinis dirbinys – žalvarinėgrandelė – įvija, susukta iš plonos 0,5 cm pločio juostelės. Apskritai, žalvariniai dirbiniaigyvenvietėje dar nebuvo gaminami – nerasta nei liejimo formų, nei gamybos atliekų.Brūkšniuotosios keramikos kultūrai būdingos puodų formos, keramikos apdaila,akmeninių ir titnaginių dirbinių tipai bei jų gamybos technika, žalvarinė įvija ir kiti radiniaileidžia archeologinį paminklą priskirti senajam žalvario amžiui. Kadangi ši gyvenvietė buvožemoje ir drėgnoje vietoje, joje, matyt, buvo gyventa tik subborealio laikotarpio antroje(sausesnėje ir šiltesnėje) fazėje, t. y. 2100–1200 metų pr. Kr. Vėliau, jau subborealiopabaigoje, atvėsus ir padrėgnėjus klimatui bei pakilus Dusios ežero lygiui, dalis gyvenvietėsbuvo apsemta ir žmonėms teko ieškotis naujų vietų.Kasinėjimų vietoje buvo atlikta 76 cm storio paviršinių nuosėdų palinologinė analizė,t. y. apibūdintos išlikusios žiedadukės. Jeigu apatinėje nuosėdų dalyje jų buvo labai nedaug,tik viena kita, tai viršutinėje – žiedadulkių koncentracija žymiai padidėja, vyrauja pušų, eglių,kiek mažiau beržų ir lazdynų. Daug rasta žolių žiedadulkių. 12 cm gylyje aptikta viena javų92

žiedadulkė. Daugiau aptikta kiečio, balandų, viržių ir kai kurių kitų pievų bei ganyklųžiedadulkių. Jos ir didelis anglingų dalelių kiekis liudija apie intensyvią žmogaus ūkinę veikląsausesnėse vietose. Daroma išvada, kad ištirtosios nuosėdos susikaupė priekrantinėješvendrais ir kitais vandens augalais apaugusioje, pažliugusioje, pelkėjančioje (rasta kiminų,žaliųjų samanų sporų, pavienės pinčių spikulos) jau subatlančio pradžioje pakilusio Dusiosežero dalyje.Doc. L. Daugnoros tyrinėta Dusios ežero 8-osios gyvenvietės paleoosteologinėmedžiaga paliudijo, kad pagrindinis medžioklės objektas buvo šernai (36,5% visų nustatytųmedžiojamų žvėrių kaulų). Nemažai sumedžiota kilniųjų elnių, stirnų, meškų, taurų.Neaptikta briedžio kaulų, kurių nemažai surasta pagal sumedžiotus žvėris panašioseŠventosios gyvenvietėse. Apskritai, Dusios gyvenvietėje medžiojamų žvėrių ir naminiųgyvulių surastų kaulų tarpe pastarųjų gerokai mažiau: galvijų (Bos Bovis) – 14,06 ir arklių(Equus) – 4,68%. Tuo tarpu panašioje Šarnelės gyvenvietėje aptikta ožkų, kiaulės, arklio,šuns kaulų, tačiau neaptikta galvijų liekanų. Senųjų gyventojų ūkyje nemažą reikšmę, matyt,turėjo ir žūklė. Tai patvirtina surasti lydekų kaulai bei akmeniniai tinklų pasvarai. Tačiaunerasta kaulinių žvejybos įrankių.Kaip matome, Dusios ežero pakrančių archeologijos paminklai liudija apie buvusįgana intensyvų ūkinį gyvenimą, sudėtingų darbų įgūdžius, o svarbiausia, apie senųjų baltųgenčių, kurių palikuonimis esame, sėslumą. Tad, ar ne nuo tų laikų atkeliavę ir jų dvasiniogyvenimo atgarsiai: padavimai apie keliaujančius ežerus ir prasmegusias pilis. Kadangitolimos praeities radiniai (geologiniai ir archeologiniai) dažnai būna ,,ne iš eilės”, ofragmentiški, todėl ir mūsų žinios apie krašto gyventojus ,,peršoka” didesnį laikotarpį ir šįkartą susikoncentruoja ties jotvingiais. Jotvingiai – tai baltų genčių grupė, kurių viena –sudūvių – gyveno Šešupės baseino aukštupyje, tuo pačiu ir Didžiųjų Sudūvos ežerųapylinkėse. Archeologų radiniai Lazdijų rajone patvirtino, kad I tūkstantmetyje pr. Kr.jotvingiai laidojo mirusiuosius sudegintus urnose arba be jų iš akmenų sukrautose dėžėse, ojau nuo II–III a. aptinkami sudegintų ir nedegintų mirusiųjų kapai pilkapiuose iš akmenų(Paveisininkai, Krikštonys ir kt.). Mūsų aprašomų ežerų pakrantėse šiuo metu žinomi trysdideli ir įspūdingi piliakalniai, menantys jotvingių laikus, deja, rimčiau netyrinėti.Bene geriausiai sutvarkytas ir lankytojų gausiai lankomas Prelomciškių piliakalnisaukštame šiaurės vakariniame Dusios ežero krante (53, 54 pav.). Jis dar žinomas Eglynųvardu. Stačiašlaitis, taisyklingos formos, su 40 m skersmens aikštele bei 4 m aukščio pylimuviršūnėje, I tūkstantmečio–XIII amžiaus piliakalnis daro didelį įspūdį. Deja, kultūrinissluoksnis jau sunaikintas. Pylimas ir aikštelė buvo sužaloti įrengiant čia šokių aikštelę. Tačiaujo papėdėje archeologai kelių hektarų plote atrado senos gyvenvietės liekanas. Aptiktos93

lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukės yra su jotvingių kultūrai būdingais ornamentais.Kitas – Papėčių piliakalnis yra tarp Metelio ir Obelijos ežerų, netoli Obelninkų ir Papėčiųkaimų, savo 7–10 m aukščio stačiais šlaitais išsiskiriantis kalvotoje pakilumoje. Piliakalnioilgis apie 45 m, o plotis – 25 m. Nuo jo matyti visi trys ežerai. Piliakalnio kultūriniamesluoksnyje yra išlikę I tūkstantmečio jotvingių gynybinės gyvenvietės liekanos, moliniųdirbinių. Netoliese yra žinomas 2 m virš žemės kyšantis ir beveik 10 m apimties ,,Laumėsakmuo”, pagal legendą atsiradęs nežinia kur dingusios burtininkės Laumės vietoje (Pranaitis,Sinkevičius, 2000). Trečiasis – Obelijos piliakalnis – nemažiau išraiškingas, tačiau pasislėpęstankiame miške, stūkso Obelijos ežero stačiame ir aukštame rytiniame šlaite ties Milastoniųkaimu (55, 56 pav.). Literatūroje jis dar vadinamas Strupakalniu, Zaramkalniu. Vakarinisežero šlaitas yra apie 15–17 m, o rytinis (nuo upeliuko) apie 8–10 m aukščio. Kalnas primenabalną, kurio ilgis per 40 m, o plotis – 20 m. Balno išvaizdą suteikia galuose išlikę 2–3 maukščio pylimai. Pagal 1938 metų P. Tarasenkos duomenis, pylimo šlaitai buvo išgrįstiakmenimis. Aikštelės viduryje buvo iškasta 5 m skersmens ir 2 m gylio duobė, kuriojepastebėtas iki 0,5 m storio kultūrinis sluoksnis. Manoma, kad piliakalnis įrengtas Itūkstantmečio viduryje. Taigi, žinios apie visus tris archeologijos paminklus kuklios, tačiauvis tik akivaizdžiai liudijančios apie senųjų jotvingių sugebėjimą įsirengti patikimusįtvirtinimus – piliakalnius, kurių tradicija šiose žemėse tęsėsi dar visą tūkstantmetį.Apibendrinkime baltų susiformavimo eigą, nesigilindami detaliau į vėlesnių laikųistoriją, kuri yra žymiai geriau ištirta ir dažnai paremta rašytiniais šaltiniais (tai neblogaiiliustruoja Juodkrantės gintaro kelias). Pagal archeologijos duomenis tai buvęs ilgas irsudėtingas procesas. Manoma, kad baltai atsirado susiliejus atėjūnams indoeuropiečiams(Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjams) su vietiniais ankstyvojo neolito gyventojais(Nemuno ir Narvos kultūrų tęsėjais) (Lietuvių etnogenezė, 1987). Vakarų Lietuvoje irbuvusioje Rytų Prūsijoje laimėjo Virvelinės keramikos kultūros nešėjai ir tai lėmė vietinėsPamario kultūros atsiradimą (III tūkstanmečio pabaiga – II tūkstanmečio antroji pusė pr. Kr.).Tačiau esama ir kitokių nuomonių. Anot A. Girininko ,,Kalbant apie Narvos kultūrospietvakarinėje srityje išplitusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, dar kartą reikėtų pabrėžti,kad ji buvo vėlyvosios Narvos kultūros tęsinys. Brūkšniuotosios keramikos kultūrospasirodymas buvusioje Narvos kultūros pietvakarinėje dalyje sustiprino vietinių, -šiauriniųindoeuropiečių, tradicijas, gal ir antropologinį tipą, …” (Girininkas, 1994).Vakarų baltai paliko labai savitą pilkapių kultūrą, kurią puoselėjo prūsų ir jotvingiųgentys, gal būt, ir kuršiai. Deja, jotvingių tautybės ir valstybės formavimąsi sužlugdėkryžiuočiai, kurie savo puldinėjimais XIII a. sunaikino pagrindinius jų centrus. Daug vietiniųgyventojų išžudė, išvarė į nelaisvę, o per 1600 sūduvių perkėlė į Sembą (LTE, 5 t., p. 80–81).94

Nuo XV a. šiaurinėje jotvingių gyventoje dalyje apsigyveno lietuviai, kurie susiliejo sulikusiais vietiniais gyventojais. Tačiau yra duomenų, kad XIX a. viduryje Gardino gubernijojejotvingiais save laikė dar virš 30 tūkstančių gyventojų. Tai tik patvirtina, kad didelė dalisjotvingių tautosakos, ypač padavimų, tradicijų ir papročių galėjo būti sėkmingai perduotivėlesnėms kartoms. Jau nekalbant apie išlikusius skambius jotvingiškus vietovardžius.Žmogus – kultūros kūrėjas. Kaip matome iš aukščiau pateiktos medžiagos, DidiejiSūduvos ežerai bei jų apylinkės yra labai įdomūs tiek gamtotyriniu, tiek ir archeologiniupožiūriu. Akivaizdus yra ilgai trukęs vietinių gyventojų bei vaizdingos ir įvairios gamtossąlytis, kuris geriausiai patvirtinamas išlikusiais padavimais. Padavimai kaip gausiostautosakos dalis ir meninės kūrybos išraiška, tuo pačiu yra ir mokslinių tyrimų objektas. Todėlnoriu stabtelėti prie žymios mūsų tautosakos tyrinėtojos B. Kerbelytės studijos ,,Dusia –gyvas ežeras” (Kerbelytė, 1964). Mokslininkė rašė, kad tuo metu jau buvo žinoma virš šimtovietovių, kur buvo aiškinama ežerų kilmė. Daugeliui jų užrašyta po kelis padavimų variantus,kartais labai prieštaringus. Padavimai apie Dusios ežero atsiradimą taip pat labai prieštaringi,tuo pačiu ir įdomūs. Vienuose jų sakoma, kad Dusia atėjusi per Lazdijų upę. Tik jos galas –Galadūsio ežeras – likęs Galinių kaime prie Lenkijos sienos. Kiti padavimai aiškina, kadDusia atėjusi debesimi ir nukritusi į dabartinę vietą. Pasakojama, kad Galadūsis (Dusalis) yraišėjęs iš Dusios ežero, kuris likęs ten kur ir buvo. Kai kuriuose padavimuose vaizduojamasfantastiškas ežero keliavimas, kuris paprastai baigdavosi nusileidimu ant žemės. Kartaisreikėdavo atspėti jo vardą. Išvakarėse pasirodydavę ežero pasiuntiniai – gyvuliai (jautis,paršas) arba žmonės. Tai tarsi jo antrieji pavidalai. Negana to, Dusia vis nerimsta, vis nori vėlišeiti. Vienais metais vos vos neišėjo, tik žmonės maldomis sulaikė. Pasakojama, kad Dusianorinti vėl susieiti su Galadūsiu arba Daugų ežeru. Ežerų antropomorfizacija – gana retas irlabai įdomus reiškinys lietuvių padavimuose. Ir šiuose padavimuose matome, kad ežeras, kaipžmogus, ilgisi, kenčia, siekia tikslo. Kartu tai grėsminga jėga, galinti atnešti nelaimęžmonėms, bet kartu kažkokių dar galingesnių jėgų suvaržyta ir nuskriausta. B. Kerbelytė rašė,kad gamtos kūnų antropomorfizacija yra vėlyvesnis reiškinys už įsitikinimą, kad juos galimapaveikti magišku žodžiu. Padavimų apie Dusią gausa rodo, kad kartu su visuomenės raidavyko ir siužetų kaita. Senieji maginiai ir animistiniai įsitikinimai, kurie išliko užkonservuotikai kurių padavimų siužetuose, vėliau buvo antropomorfizuoti naujesnių religinių irmitologinių vaizdinių įtakoje. Vėlesnėje savo stambioje studijoje B. Kerbelytė išreiškė mintį,kad padavimai apie nugrimzdusius blogų žmonių miestus ir piktų ponų dvarus per ilgą savogyvavimą buvo ne kartą perprasminti, keitėsi jų visuomeninė paskirtis. Taip atsirado naujasiužetų kryptis, atspindinti ne tiek objektų kilmės aplinkybių aiškinimą, kiek išreiškiantisocialinius žmonių siekius (Kerbelytė, 1970). Galima manyti, kad ir padavimas apie Dusioje95

nugrimzdusius mūrus yra gerokai vėlesnis, mus pasiekęs nuo feodalizmo laikų. Tačiau taaplinkybė, kad padavime neakcentuojamas ,,bausmės” momentas, suteikia laisvę ir kitokiemssamprotavimams.Ligi šiolei neminėjome didžiausio šioje vietovėje Metelių miestelio, įsikūrusio tarpMetelio ir Dusios ežerų. Žinoma, kad šiauriau Metelių stovėjęs dvaras, kuris 1508 metaispriklausęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. 1522 metais Meteliuose stovėjusi bažnytėlė.1549 metais Žygimantas Augustas Metelius užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei. Kaiprašo A. Pupienis, nuo senų laikų Meteliuose buvo karaliaus žirgynas (Pupienis, 1994). 1574metais čia buvo laikomi 452 žirgai, kurie buvo auginami LDK kariuomenei. 1619 metaisMetelių ir Simno dvarų laikytojas p. Sapiega miestelyje pastatė medinę bažnyčią, kurią 1655metais sudegino rusų kariuomenė. XVII a. pirmoje pusėje Meteliuose, medžiodamas sukaraliaus palyda, lankėsi poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), kuris karaliuiVladislovui IV parašė ,,Giesmę Metelio ežerui”. Daugiau nei prieš 300 metų parašytoje irmūsų poeto Albino Žukausko išverstoje į lietuvių kalbą poemoje yra ir tokios eilutės:,,Motina šviesos – Aušrinė,Prie tavęs priėjus,Tavo veidrodin pažiūri,Šviesų veidą prausia,Gryno aukso plaukusDailiai sušukuoja.Tavo spalvomis padažoSkaistų veidą”.Taigi, Meteliai nebuvo sunkiai pasiekiamas krašto užkampis. Jo apylinkių estetinėmisvertybėmis naudojosi ir karaliai, ir poetai… 1885 metais Meteliuose stovėjo 83 namai, ogyveno per 700 žmonių, iš jų apie 100 žydų (Pupienis, 1994). Tuo metu čia veikė malūnas,pradinė mokykla, plytinė. Dusios ežere buvo žvejojamos seliavos. 1918 metais miestelis tapovalsčiumi, o 1924 metais jau gyveno 2859 žmonės (palyginimui – 1993 metais gyveno tik 325gyventojai). 1916 metais buvo sukurtas net Dusios, Metelių ir Obelijos ežerų sujungimokanalu projektas. Laimei, sumanymas nebuvo įgyvendintas.Įdomu tai, kad tarpukaryje šiam gamtos kampeliui prie Dusios ir Metelių ežerųnemažą dėmesį skyrė menininkai. A. Pupienis mini A. Žmuidzinavičiaus nutapytąpaveikslą ,,Metelių žvairikė”, kurioje puikuojasi krautuvėlėje prekiaujanti žydaitė. To patiesdailininko 1926 metais buvo sukurtas darbas ,,Metelių bažnyčia”. Apskritai, šiose apylinkėsedaug dailininkų ieškojo įkvėpimo. Vieni tai užfiksavo darbų pavadinimuose, kiti – ne…Paminėtinas A. Martinaičio ,,Vakaras prie Dusios” (1971 m.) (59 pav.). Dusiai skirta nemažaieilių. Iš senesniųjų – tai Bronės Buivydaitės poema, kurioje pateikiama savita padavimųversija apie didelę meilę:96

,,Kur pražuvai, Dusia mano, ateik !Praginda miškinis, į ežerą slinkdams,Ir, rankas užlaužęs už savo galvos,Jis kūkčioja gailiai ir, pakraščiu bėgdams,Vaitoja, ir verkia lig ryto aušros:– Kur tu esi, Dusia mano, ateik !– Kur pražuvai, Dusia mano, ateik ! –– Ir žmonės tą ežerą Dusia vadina”.,,Dusios ežeras”, 1924Apie šio ežero paslaptingumą po daugelio metų rašys ir Jurgis Kunčinas:,,Dar syki patikėsipaslapties dvasiaKai sualsuoja naktyje DusiaKai išgirsti gyvus vandensbalsusNuo alavinių ryto debesųKiekvieną tavo sekajudesį krantai,Ir, rodos, paskutinį kartąvisa tai”.,,Dusios dvasia”, 1982M. Gustaičio poemos ,,Kryžiai” posmeliu galima paliesti ir dar vieną įdomią temą:Maldingas karo vadas bei hetmonas,Žygiuodamas pro Borūnus,Parūpino atavaizdą Madonnos,Kad Dievas laimintų žygius;Nūn smeigęs kryžius tris į Dusios krantą,Išstato pagarbiai paveikslą šventą.Iliustruotoji Lietuva, 1927Štai ką rašo A. Pupienis jau cituotoje knygoje: ,,Dzūkijos kraštas turėjo savo šventovę– Borūnų kryžių bažnyčią, pastatytą tarp Sutrės ir Zebrėnų kaimų, pietinėje Dusios ežeropakrantėje, netoli Sutrės upelės, įtekančios į šį ežerą. Šie maldos namai dar vadinosi Trijųkryžių, Šventųjų kryžių, Sutrės kryžių arba tiesiog Kryžių bažnyčia. Ši vietovė dzūkams buvotas pats, kas žemaičiams Šiluva ar Žemaičių Kalvarija”. Autorius mini 1700–1721 metųŠiaurės karą, kurio metu švedų kariuomenė 1701 metais įsiveržė į Lietuvą. Lietuvoskariuomenei tada vadovavo etmonas, Metelių dvaro šeimininkas Mykolas Višnioveckis.Kryžių atsiradimo istoriją XIX a. pradžioje iš gyventojų pasakojimų yra užrašęs Meteliųklebonas Ignas Žibanavičius. Jis rašė, kad 1702 metais prie Dusios ežero tarp miškų ir pelkiųbuvo įrengta karinė stovykla, iš kurios kariuomenė turėjo sulaikyti per Sūduvą Gardino linkžygiuojančius švedus. M. Višnioveckis lankydavęsis Borūnuose tėvų bazilijonų vienuolynobažnyčioje, kurioje buvo plačiai išgarsėjęs Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas.Etmonas prie jo melsdavęsis, o jo kopiją vežiojęsis su savimi į visus karo žygius. Stovykloje,97

elaukiant Trejybės šventės prie ežero buvo pastatyti trys kryžiai, o Marijos paveikslaspakabintas ant viduriniojo. O prie šalia pastatyto altoriaus kapelionas laikydavo pamaldas.Vieną dieną, per Petrines, beaukojant šv. Mišias, buvo pranešta, kad pasirodė švedai. M.Višnioveckis įsakė trauktis. Per sumaištį buvo palikta gurguolė, nenukabintas nuo kryžiausDievo Motinos paveikslas. Po kurio laiko vietos gyventojai, beganydami gyvulius, aptikošiuos kryžius ir paveikslą, pradėjo lankyti šią vietą, prašyti Dievo Motiną malonių. Vėliaurinkdavosi ne tik maldininkai, bet ir karabelninkai su prekėmis, elgetos. Netoli Kryžių tryškošaltinėlis. Žmonės buvo įsitikinę, kad jo vanduo turįs gydomosios galios. 1816 metais čiabuvo pastatyta maža koplytėlė, o 1902 metais žmonės pastatė gerokai didesnę koplyčią.Atlaidai Kryžiuose buvo plačiai žinomi, todėl nuo ankstyvo ryto visi keliai, vedantys prieDusios, būdavo užtvindyti pėsčių ir važiuotų. Po to kelis kartus remontuota koplyčia 1948metais buvo uždaryta, o 1963 metais sovietų valdžios nurodymu nugriauta. Ir tik daugiau neipo 30 metų šalia buvusios koplyčios pamatų buvo pradėta statyti nauja. Šiandien jau iš tologalima pastebėti dailų mūrinį šventovės siluetą…Šios apylinkės regėjo ir 1863 metų sukilimo įvykius. Netoli Straigiškės kaimo prieDusios ežero tų metų birželyje buvo apsistojęs Povilo Suzino būrys. Įvykusiose kautynėse surusų karinėmis pajėgomis iš abiejų pusių žuvo nemaža vyrų (Kviklys, 1991). Žuvę sukilėliaibuvo palaidoti bendrame kape prie kelio iš Statiškės į Mackonis, tarp jų ir P. Suzinas, kuriopalaikus žmona vėliau išsikasė ir palaidojo nežinia kur.∗ ∗ ∗Apie šio krašto paskutiniojo šimtmečio istoriją, reikšmingus įvykius ir dėmesio vertusžmones būtų galima parašyti ne vieną knygą. O ir parašyta nemažai, tik išbarstyta poįvairiausius leidinius ir leidinėlius, nesurinkta viskas vienoje vietoje. Tačiau manau, kad ir tai,kas pateikta apie Didžiuosius Sūduvos ežerus šiuose keliuose puslapiuose, daugiau ar mažiauparodo šios vietovės didelę reikšmę tautos etnogenezės kelyje, dvasinės kultūros (nors irfragmentiškos) perimamumą iš kartos į kartą net ir giminingų genčių dramatiškos istorijosvingiuose. Legendinė Dusia, taip pat gretimi ir giminingi ežerai su vaizdingu ir įspūdingusavo kraštovaizdžiu dėl įvairių priežasčių traukė žmones. Tai ir atšiaurų klimatą švelninantisežerų poveikis, ir tyras vanduo, ir gana pastovus žūklės laimikis, ir vaizduotę žadinantystoliai, ir baimės bei pagarbos jausmas gamtai bei ją valdančioms dievybėms, ir aplinkosatsiradimą aiškinantys padavimai bei mitologiniai vaizdiniai. Šiandien atsiranda dar vienasfaktorius – žinojimas. Žinojimas apie šiandien matomos aplinkos pradžią ir raidą, pastovųžmogaus norą glaustis prie Dusios, prie jos skleidžiamos šilumos, gal būt, nevisada dosnios,lemė jai tapti žmogiškosios kultūros dalimi.98

Prasmegusio Raigardo paslaptis,,Išėj kadu, znočnes, Aigardas /Raigardas/. Kada kur išėj –nuskindo miestas Aigardas, tai dievas žino. Nežino, ali tibuvo Aigardas. Tai pasakoja vėl: Ataj žmona pas šulnelįir atsiklaupė gert. Kap atsiklaupė gert toj žmona, kadžiūro – spyna stovi, šitanai, graži šulnely vandenio. Tai jipaėmė tų spynių ir kėlė tų spynių, znočnes, zomkų. Kaiptik ji pas’ėmė, kaip ji tik kilstelėjo – tai ti pradėjovandenin zvanai zvanyt budto. Zvanai zvanyt ir jaulenciūgas paskėlė. Tai kalba, kad ji tiktai spiovė,nusigando: Oi, kad prapultai! – tai nutraukė ir tą spynų,ir visa. Kū ji vėl kaip užkeikė. Kad ji būt čian kėlus, tai jibūt iškėlus miestų, pastatis. Tai šitei, kokia pasaka. Tai jibūt pakėlus miestų – tai džiaugės miestas, kad jau jįkelia”.Užrašė B. Kerbelytė ir L. Sauka 1959 metais Kermošijos kmiš Antano Balevičiaus (85 metų). Ar tikrai Raigardas prasmego?. Vilnius. 2001,,Po Švendubrės akmeniu yra urvas, kuris eina net į kadaisepaskendusį miestą. Apie tai žmonės sužinojo šitaip (…). Tai tasstipruolis susikalbėjo su savo bendru ir nuėjo švento Jono naktį kastitenai pinigų. Sako – kasė kasė ir prisikasė prie dideliausio urvo.Lenda lenda tuo urvu, mato, kad toliau urvas išeina į platų lauką, otame lauke stovi didelis miestas. Jie tuojau ir suprato. Kad taiRaigardo miestas po žeme. Tuomet nuėjo jie tan miestan ir tris dienastenai išbuvo. Juos ten girdė ir valgydino per tris dienas ir, geraipavaišinę, dar apdovanojo ir leido grįžti namo, tik liepė nieko niekamnesakyti, ką jie tam mieste yra regėję. Bet sugrįžusiu namopi jiedunegalėjo iškęsti ir papasakojo savo žmonom. Kai tik baigė pasakoti,tuojau vienam ir kitam ėmė ir užkando kalbą. Taip ir pasiliko jiedu bekalbos visą savo gyvenimą. Abu tuodu vyru dar gerai pamena senižmonės, ir visi tam sodžiuje apie tai gerai žino”.V. Krėvė. Raigardo miestas. Kai milžinai gyveno. 1969Paslapties vilionė. Tautosaka ir senoji vaizduojamoji dailė nuo seno naudojamisenųjų kultūrų ir civilizacijų tyrimui, atskirų istorinių faktų ar įvykusių gamtos reiškiniųpagrindimui. Čia galima prisiminti Pietų Amerikos senosios indėnų civilizacijos paminklųsuradimą padavimų pagalba bei ,,Kalevalos" epe minimus baisius gamtos reiškinius, kuriegeologų ir archeologų pastangomis identifikuoti Onegos ežero šiaurinėje pakrantėje,patyrusioje stipraus žemės drebėjimo stichiją. Lietuvoje padavimuose ir legendose minimųįvykių realumas specialiai nebuvo tyrinėtas, nors spėjimų ir teigimų apie išlikusį ,,racionalųgrūdą” tautosakoje būta nemažai (A. Seibučio, Č. Kudabos, V. Dvarecko, R. Kunsko ir kt.99

darbai). Mūsų krašte žinoma nemažai vietovių, kurių ypatingą vertę sudaro jų gamtinėsaplinkos ypatybių, istorijos ir kultūros paveldo visuma.Prie tokių ,,dvasiniu antstatu” apgaubtų gamtos kertelių priklauso ir Lietuvospietiniame pakraštyje (netoli Druskininkų) esantis Raigardo (Raigrodo, Raigrūdo) slėnis (61,62 pav.). Liaudies sukurti, o vėliau ir V. Krėvės padailinti padavimai apie šalia esantįŠvendubrės (Velnio) akmenį bei kadaise prasmegusį Raigardo miestą, M. K. Čiurlioniolankymasis Švendubrės apylinkėse ir garsusis jo triptikas ,,Raigardas”, turėti negausūsarcheologinių žvalgymų bei geologinių ir geomorfologinių tyrinėjimų duomenys, įspūdingasgamtovaizdis ir didelė jo estetinė vertė privertė atkreipti dėmesį į šią vietovę. Turimamedžiaga jau preliminariai piršo mintį apie Raigardo gamtinės aplinkos ir jos raidos įtakąslėnio apgyvendinimui priešistoriniais ir istoriniais laikais, liaudies ir profesionalių menininkųkūrybai. Tačiau tam reikėjo naujai perinterpretuoti senesnių tyrimų duomenis bei atliktibūtinus naujus darbus, pabandyti į problemą pažvelgti kompleksiškai ir sugretinti gana gausiągamtotyrinę, mitologinę, archeologinę ir menotyrinę medžiagą.Anot populiaraus padavimo, dabartinio užpelkėjusio slėnio vietoje stovėjęs didelisRaigardo miestas, kuris nugrimzdo po žeme, o jo vietoje liko tyvuliuoti marios. Geologų irarcheologų grupei kilo mintis patikrinti šią padavimo versiją. Paleogeografijos atkūrimasturėjo patvirtinti arba paneigti Raigardo slėnio grimzdimo reiškinį jau žmonių gyventaislaikais, t. y. vėlyvajame ledynmetyje ir holocene. Remiantis detalesniais archeologiniaistyrinėjimais bei duomenimis apie mitologinius ir sakralinius objektus tikėtasi nustatytižmonių įsikūrimo laiką, charakterizuoti gyvensenos ypatumus. Todėl Geologijos instituto,Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus dailės akademijos mokslininkų pastangomis, paremiantLietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, buvo atlikti įdomūs kompleksiniai Raigardoslėnio tyrimai, kurių rezultatai paskelbti neseniai pasirodžiusioje kolektyvinėjemonografijoje ,,Ar tikrai Raigardas prasmego?” (2001). Žemiau pateiksiu labai trumpą šiųtyrimų apžvalgą, išryškindamas vieną kitą svarbesnę mūsų temai detalę ir papildydamas kaikuria nauja medžiaga.Žemės gelmių sandara kaip lemiamas grimzdimo veiksnys. Pirmieji išsamesnibuvo šio slėnio geomorfologiniai tyrimai, kurie daugiau ar mažiau buvo susieti su Nemunoslėnio tyrimais (Basalykas, 1951, 1958, 1965 ir kt.; Mikalauskas, 1961). Šių darbų dėkanustatytos Raigardo slėnio geomorfologinės ypatybės, pateikta Nemuno terasų išsamicharakteristika. Atskirai paminėtini J. Tamošaičio (1968) ir R. Kunsko (1969) darbai,pateikiantys Raigardo pelkės ir netoli Druskininkų esančios Vijūnėlio pelkės pjūviųpalinologinių tyrimų rezultatus, taip pat apylinkių paleogeografinės raidos apžvalgą. Tačiaunegausūs rankinio gręžimo darbai neleido pilniau suprasti Raigardo šlaitų ir terasų sandaros,100

taip pat pelkėguolio ypatybių. Žemės gelmių geologiniai tyrimai Druskininkų apylinkėsebuvo pradėti 1930 metais, mineralinio vandens gavybai kurorte išgręžus pirmąjį gilų (298 m)gręžinį iki planetos kristalinio pamato (Halicki, Rydzewski, 1934). Pats Raigardo slėnisLietuvai priklausančioje dalyje buvo geologiškai tirtas tik 1970–1972 metais atliekant žymiaididesnio Druskininkų apylinkių ploto (280 km 2 ) geologinį hidrogeologinį kartografavimą.Visa Žemės pluta, kurios storis skaičiuojamas dešimtimis kilometrų ir kuri iki šiolniekur nėra pergręžta gręžiniais, paprastai tiriama geofiziniais metodais (seisminiais,gravimetriniais, magnetometriniais ir kt.). Druskininkų apylinkių gravitacinio ir magnetiniolauko žemėlapiai akivaizdžiai demonstruoja šių laukų nehomogeniškumą, turintį geologinęprigimtį ir susijusį su kristalinio pamato petrografinės sudėties kaita plote. Gravitacinių irmagnetinių anomalijų gradientinės zonos (savotiški ,,šlaitai”) pasižymi staigumu ir dažnuištęstumu šiaurės vakarų ir šiaurės rytų kryptimi. Tai liudija kristalinio pamato blokinęstruktūrą, kurios formavimasis tęsiasi milijardus metų iki pat šiol. Paprastai šie blokaipasižymi savita uolienų petrografine sudėtimi (63 pav.).Palyginti ryškiai išsiskiria ir Raigardo slėnio blokas. Raigardo slėnio geologinė irgeomorfologinė medžiaga patvirtina šioje vietoje esant aktyviai morfostruktūrai, turinčiaigilumines ,,šaknis” ir su nežymaus neotektoninio grimzdimo tendencija, kuri ypač išryškėjasantykyje su šiauriau esančia neotektoniškai nežymiai kylančia Švendubrės morfostruktūra.Žemiau dėstoma medžiaga kaip tik tai ir patvirtina.Duomenys apie pokvarterinių nuogulų storymę liudija, kad išlikusių tik kreidos irpaleogeno periodų sluoksnių ypatybės yra susijusios su kristalinio pamato struktūra, kuriturėjo įtakos jūrinių nuogulų sedimentacijai senuosiuose paleobaseinuose, o taip pat patyrėnežymius vėlesnius (neotektoninius) judesius. Kvartero nuogulų storymė Druskininkųapylinkėse susiformavo paskutiniojo Žemės periodo (kvartero) metu, tiksliau – šio periodoantroje pusėje, pleistoceno laikotarpyje per paskutiniuosius 700 tūkst. metų. Bendras šiosdangos storis labai kaitus ir priklauso tiek nuo dabartinio paviršiaus nelygumų, tiek ir nuopokvarterinio paviršiaus ypatybių. Didžiausias storis yra ties palaidotais senojo paviršiausslėniais. Būtent taip yra Raigardo slėnio centrinėje dalyje, kur kvartero nuogulų storis siekia136 m. Mažiausias storis paprastai būna ten, kur sutampa pokvarterinio paviršiaus pakilumosir dabartinio paviršiaus pažemėjimai. Taip yra šiauriniame Raigardo slėnio pakraštyje prieŠvendubrės, kur kvartero nuogulos siekia tik 68,5 m storio. Kvartero storymę šioje vietovėjesudaro šešių ledyno antslinkių metu ledynų ir jų tirpsmo vandenų suklostytos nuogulos, kaikurių tarpledynmečių išlikusios ežerų ir upių nuosėdos, o taip pat dabartiniame paviršiujeesančios upių, pelkių, vėjo, gravitacijos suklostyti dariniai. Jeigu Dzūkijos, Dainavos,Žemaitijos ir Varduvos vardais pavadinti apledėjimai paliko įvairaus storio (iki 20 m) pilkos,101

usvai pilkos ir rudos spalvos tankius moreninius priemolius ir priesmėlius su žvirgždo beigargždo priemaiša 5–15 %, o taip pat dažnai pasitaikančiais rieduliais iš Fenoskandijos, taipaskutinysis (Nemuno) apledėjimas paliko du palyginti nestorus (iki 5 m) morenos sluosnius,pavadintus ledyno atsitraukimo fazių vardais: Grūdos ir Raigardo. Atslenkančių irnuslenkančių ledynų tirpsmo vandenys taip pat klostė nuogulas, kurių palyginti didelis storis(56 m) aptiktas Raigardo slėnio centrinėje dalyje. Jeigu tekantis ledyno ar upės vanduo klostoįvairiagrūdį smėlį, žvirgždą ir gargždą, tai stovinčiame prieledyninių marių dugne paprastainusėda molis, dažnai juostuotas (varvos), o taip pat aleuritas, smulkutis ir smulkus smėlis.Prieledyninių marių (limnoglacialinės) nuogulos viršutinėje dalyje kartais pereina įšiltesnio laikotarpio ežerines nuosėdas, kurios lengvai identifikuojamos palinologiniais (sporųir žiedadulkių) tyrimais. Raigardo centre 38–42 m gylyje paimtuose aleurito mėginiuosepalinologė A. Klivečkienė nustatė, kad sporų ir žiedadulkių spektruose vyrauja medžiųžiedadulkės: daugiausiai pušies (66 %), gerokai mažiau beržo ir alksnio (po 20 %), aptiktaeglės (iki 5 %) ir kėnio (1–2 %) žiedadulkių. Mažais kiekiais aptiktos liepos, ąžuolo,skroblaus ir guobos žiedadulkės. Nustatyti pelynai, paparčiai, samanos. Visa tai liudija buvusšiltą ir drėgną klimatą Butėnų (mindelio–riso) arba Merkinės (riso–viurmo) tarpledynmetyje.Greta Raigardo slėnio, kitoje Nemuno pusėje prie Gerdašių, tame pačiame pokvarteriniopaviršiaus įdubime (paleoįrėžyje), 70,6–86,0 m gylyje ežerinių aleuritų mėginiuose taip pataptikta daug žiedadulkių ir sporų. Dominuoja pušies (iki 72 %), beržo (50 %), alksnio (iki 17%) žiedadulkės, aptiktos eglės (iki 2 %), pavienės liepos, ąžuolo, guobos ir skroblausžiedadulkės. Nustatytoji miškų raida ir rūšinė sudėtis liudija turint tik dalies tarpledynmečiopjūvį, kuris gretintinas su vienu seniausių Lietuvoje Turgelių tarpledynmečiu, buvusiu tarpDzūkijos ir Dainavos apledėjimų. Šio tarpledynmečio nuogulos taip pat aptiktos ir ryčiauRaigardo slėnio.Dėmesį atkreipia tai, kad po visu Raigardo slėniu nedideliame gylyje (14–30 m)slūgso 5–10 m molio storymė, viršutinėje dalyje pereinanti į pilką aleuritą ir smulkutįaleuritingą smėlį ir liudijanti vandens aplinką šioje vietovėje.Kaip matyti iš aukščiau pateiktos medžiagos, ties Raigardo slėniu kvartero periodometu susiformavo gili ir plati dubuma (depresija), kuri didžiausia dalimi pripildyta vandenyjenusėdusiomis nuogulomis ir kiek mažiau – ledynų morenomis. Tai, kad šioje vietovėje yra netdviejų tarpledynmetinių paleobaseinų (greičiausiai upių ir ežerų) nuogulos, patvirtinapastovaus geomorfologinio paveldėjimo reiškinį viso kvartero periodo metu. Tokiopaveldimumo priežastimi galėjo būti kristalinio pamato geologinė sandara ir tektoninėstruktūra, kurių įtaka aukščiau slūgsančių nuogulų susiklojimui, o taip pat ir paviršiaus102

susidarymui pasireiškė, greičiausiai, per nežymius svyruojamuosius neotektoninius Žemėsplutos judesius su grimzdimo tendencija.Raigardo slėnio paviršius. Seniausios nuogulos yra Raigardo apyslėnyje, kurbanguotoje lygumoje vietomis yra išlikęs vėjo neperpustytas paskutiniojo apledėjimo Baltijosstadijos prieledyninių marių smulkus smėlis (64, 65 pav.). Tačiau didžiausią apyslėnio dalįsudaro vėlyvojo ledynmečio eoliniai dariniai, stiprių pietvakarinių vasaros vėjų supustyti išsmulkaus ir sauso prieledyninių marių smėlio. Eolinio smėlio storis labai kaitus ir paprastaiatitinka vėjo supustytos kopos ar kauburio aukštį (iki 20–30 m), o nuogulų padas dažnaifiksuojamas ties gruntinio vandens paviršiumi. Su vėlyvuoju ledynmečiu taip pat siejamaNemuno slėnio formavimosi pradžia ir viršutiniųjų viršsalpinių terasų (IV, III ir II)susidarymas.IV viršsalpinė terasa išlikusi tik šiauriau Raigardo, tarp Švendubrės ir Druskininkųdešinėje Nemuno pusėje ir šiauriau Gerdašių kairėje Nemuno pusėje. Ji virš upės iškilusi apie20 m (18–22 m) ir turi nežymią žemėjimo tendenciją pasroviui. Pagal struktūrą terasacokolinė. III viršsalpinė terasa paplitusi tik Raigardo slėnio šiaurės vakariniame pakraštyje(prie Švendubrės), pietvakariniame kampe (prie Pervalko) ir kitoje Nemuno pusėje. Virš upėsiškilusi apie 15 m (13–16 m). Pačiame Raigardo slėnyje šios terasos fragmentų nėra išlikę,nors prie Švendubrės ir Pervalko esančių šios terasos fragmentų konfigūracija leidžia teigtibuvus žymiai didesnį jos paplitimą. Terasa taip pat cokolinė. Paminėtina tai, kad ant šiosterasos yra įsikūrę dideli Švendubrės ir Pervalko kaimai, vyksta gana intensyvūs gamtinėsaplinkos performavimo (kasybos, statybos, gatvių ir kelių tiesimo, požeminio vandensgavybos ir kt.) darbai. II viršsalpinė terasa yra kaip tik ta terasa, kuri labai būdinga Raigardoslėniui ir sudaro jo centrinę dalį. Pasroviui Nemuno slėnyje jos paplitimas nežymus,padidėjantis tik tiek staigiais upės vingiais. Lygus ir silpnai banguotas terasos paviršius yraiškilęs apie 10 m (8–12 m) virš Nemuno lygio. Skirtingai nuo kitų Nemuno vietų (žemiauŠvendubrės), Raigardo slėnyje ši terasa yra akumuliacinė, t. y. neturinti ryškaus senesniųuolienų cokolio, o aliuvinių nuogulų storis artimas terasos aukščiui – 7,5–8 m.I viršsalpinė terasa susidarė jau poledynmetyje (holocene) ir taip pat sudaro didelęRaigardo slėnio dalį. Didesni ir vientisesni jos fragmentai susitelkę slėnio pietvakarinėjedalyje ir šiauriniame pakraštyje. Virš upės lygio terasa iškilusi apie 5 m (4,5–6 m). Iš esmėssu šios terasos, savotiškai apjuosiančios iškilusią centrinę slėnio dalį, susiformavimu sietinasdabartinis Raigardo slėnio vaizdas. Kitose Nemuno slėnio vietose (žemiau Švendubrės) šiterasa nėra labai paplitusi, paprastai siaura ir praplatėjanti ties staigiais upės vingiais,pasižyminti cokoline struktūra. Raigardo slėnyje ši terasa yra akumuliacinė, neturinti ryškauscokolio. Aliuvio storis artimas terasos aukščiui, nors prie Švendubrės dabartinės Kubilnyčios103

pakrantėje pasiekia 12 m. Su I viršsalpinės terasos formavimusi sietinas II viršsalpinės terasoskai kurių plotų perpustymas. Šio laikotarpio eoliniai dariniai daugiausiai paplitę Raigardoslėnio centrinėje dalyje. Paprastai tai 2–3 m aukščio kauburiai ir tik pačiame Švendubrės(Pereselcų) kaime ir Kleboniškės miške pasitaiko nedidelių kopų. Salpinė terasa yra paplitusiRaigardo slėnio vakarinėje dalyje ir susijusi su pastarųjų trijų tūkstančių metų intensyviaNemuno akumuliacine veikla. Skirtingai nuo kitų Nemuno slėnio vietų žemiau Švendubrės,kur ši terasa paprastai siaura (iki 50 m, rečiau iki 150 m), ištįsusi išilgai vagos nuo 0,1 iki 1,5km, palinkusi į upės pusę ir dažnai pasižyminti erozine struktūra, Raigardo slėnyje jiakumuliacinė, siekianti iki 1 km pločio. Aliuvio storis viršija terasos aukštį (1–3 m) ir jopadas paprastai yra žemiau upės lygio.Pelkių nuogulos turi didelį paplitimą, ypač Raigardo slėnio rytinėje dalyje. Pagalgenezę ir paplitimo ypatybes jos yra trejopo tipo: senvaginės, žemapelkinės ir tarpinės suaukštapelkinėmis. Senvaginės pelkės paplitusios vakarinėje slėnio dalyje, yra siauros irišlenktos pagal senąsias Nemuno vagas, pasižyminčios nedideliu durpių storiu (iki 2–3 m) susmėlingų nuogulų linzėmis. Centrinėje ir rytinėje slėnio dalyje paplitusi žemapelkė ir tarpiniotipo pelkė, kurių bendras plotas apie 426 ha. Nuogulų storis pasiekia 6,4 m, vyraujant 2,5 mstoriui.Remiantis 1958 metais atlikto durpyno žvalgymo medžiaga, o taip pat vėlesnių tyrimųduomenimis, buvo sudaryta durpių storio schema ir nustatytas labai raižytas durpių pagrindo(pado) paviršius pietrytinėje Raigardo slėnio dalyje. Didžiausias durpių storis (4–6 m)konstatuotas siauruose ištęstuose pažemėjimuose po durpėmis esančio smėlio paviršiuje. Šiųpažemėjimų (greičiausiai, senvagių) dugnas maždaug atitinka I viršsalpinės terasos lygį.Galima manyti, kad šias senvages išgraužė I viršsalpinę terasą suklostę Nemuno vandenys,kurie tuo pačiu atidengė gruntinio vandens išeigas pietrytiniame Raigardo šlaite ir sukėlėintensyvų sufozijos procesą. Išsiliejusio į senvages gruntinio vandens gausa suaktyvinopelkėjimo procesą, kurio pradžia pagal durpių storymės apačioje surastų medienos gabalųabsoliutaus amžiaus nustatymą 14 C metodu siekia maždaug 7300 metų (atlančio laikotarpiopirma pusė).Raigardo slėnio šlaitai labai ryškiai fiksuoja šio Nemuno slėnio praplatėjimo ribas irpasižymi dvejopa sandara bei kilme ir gali būti skirstomi į erozinius nuobirinius ir sufoziniusnuobirinius. Erozinė nuobirinė kilmė būdinga Raigardo slėnio šiauriniam ir pietvakariniamšlaitui. Kalbant apie šiaurinį slėnio šlaitą, reikia pažymėti, kad jo morfologijai lemiamosreikšmės turėjo ir turi vidinė sandara bei sudėtis. Vėlesnės šlaito raidos pagrindinis veiksnys –tankaus ledyninės kilmės moreninio priemolio sluoksnio slūgsojimas šlaito viršutinėje dalyje.104

Morenos sluoksnis lėmė santykinį šlaito stabilumą bei neišlaikyto gruntinio vandens iškrovąšlaito viršutinėje dalyje, kur pradžią ima pasitaikančios griovos.Sufozinė nuobirinė kilmė būdinga slėnio smėlingam rytiniam ir ypač pietrytiniamšlaitui. Rytinio šlaito aukštis 20–35 m, vyraujant 2–30 m. Šlaito polinkis svyruoja tarp 1–70°,vyraujant 35–40°. Apatinėje šlaitų dalyje sumažėja iki 10°, o viršutinėje – pasiekia net 50–70°ir kartais pereina į skardžius. Šiuo metu rytiniame šlaite yra trys aktyvesni 100–150 mskersmens sufoziniai cirkai. Cirkų skaičius ir dydis yra kintantis, dažnai dalis jų stabilizuojasi,o šalia atsiranda nauji. Pietrytinėje dalyje turime susiformavusius pačius didžiausius Lietuvojesufozinius cirkus, kurių skersmuo 700–800 m. Šlaitų aukštis 25–35 m, o vyraujantis polinkis40–50°. Aprašytų šlaitų sufozinę nuobirinę kilmę lėmė ištisai smėlinga vidinė sudėtis ir šlaitopapėdėje gausiai išsiliejantis gruntinis vanduo, kuris, intensyviai ir koncentruotai išnešdamassmulkias smėlio daleles apatinėje šlaito dalyje, sukelia aukščiau slūgsančio sauso ir geraiišrūšiuoto smėlio byrėjimą bei slinkimą žemyn.Slėnio formavimosi paleogeografija. Raigardo slėnio susidarymo pradžia sietina subuvusio prieledyninio ežero nudrenavimu ir vėlesnių meandruojančių Nemuno srautų plūsmulink besitraukiančio ledyno (66 pav.). Štai nuo tada (maždaug prieš 14–13 tūkst. metų),ankstyvajame driase išilgai dabartinio Nemuno vagos ir ta pačia kryptimi plūdę upėsvandenys suklostė aliuvines nuogulas dabartinės IV viršsalpinės terasos lygyje. Biolinge irviduriniajame driase (prieš 13–12 tūkst. metų) Nemuno slėnyje piečiau Švendubrės rytų linkišryškėjo praplatėjimas. Tai rodo III viršsalpinės terasos paplitimas Raigardo slėnio šiaurėsvakariniame (netoli Švendubrės) ir pietvakariniame (prie Pervalko) pakraštyje. Šį faktą jaugerokai anksčiau buvo pastebėjęs R. Kunskas (1975). Apyslėnyje džiūstantis smulkuslimnoglacialinis smėlis visą tą laiką buvo pietvakarinių vasaros vėjų pustomas į kopas.Didžiausioji garsiojo slėnio dalis susidarė aleriode ir vėlyvajame driase (prieš 1–10 tūkst. metų), t. y. kai formavosi II viršsalpinė terasa. Nežymus, tačiau pastovus Žemėsplutos bloko grimzdimas ties Raigardo centrine dalimi ir šiauriau, slėnio pakraštyje esančiobloko nežymus neotektoninis kilimas bei su tuo susijęs Nemuno slėnio susiaurėjimas tiesŠvendubre lėmė savotiškos patvankos atsiradimą ir intensyvią nuogulų akumuliaciją Raigardoslėnyje.Prieš 10 tūkst. metų, įvykus didelėms klimato permainoms Europoje, Nemunas vėlpradėjo graužtis į žemesnį lygį. Preborealyje, borealyje, atlantyje ir subborealio pradžioje(prieš 10–3,5 tūkst. metų), t. y. I viršsalpinės terasos formavimosi metu Raigardo slėnis įgavobeveik dabartinius kontūrus. Intensyvi upės erozija protakomis suskaidė buvusį aukštesnį IIviršsalpinės terasos paviršių slėnio centrinėje dalyje, o taip pat įsigraužė į smėlingas nuogulasrytinio šlaito papėdėje, tuo pačiu atidengdamas gausias gruntinio vandens iškrovas.105

Džiūstantis II viršsalpinės terasos smulkus smėlis vietomis buvo pietvakarinių vasaros vėjųsupustytas į kauburius ir nedideles kopas, o gruntinio vandens išsiliejimas rytiniame ir ypačpietrytiniame šlaite sukėlė intensyvų sufozijos procesą, lėmusį milžiniškų sufozinių cirkųsusidarymą bei Raigardo slėnio rytinės dalies užpelkėjimą. Raigardo slėnio ,,augimas” rytinioir pietrytinio šlaito sąskaita vyksta ir pastaruosius kelis tūkstantmečius, kai Nemunas įsigraužėį dabartinį lygį, vagų ir senvagių labirintu suraižė platų ir buvusį palyginti lygų slėnio dugnąbei kasmetiniais pavasariniais potvyniais suklostė (ir klosto) dabartinę salpinę terasą.Augalijos ir gamtinės aplinkos raida poledynmetyje. Miškų ir visos gamtinėsaplinkos raida geriausiai atsiskeidžia analizuojant pelkių nuogulų žiedadulkių ir sporųspektrus. Geologės dr. Miglės Stančikaitės gauti žiedadulkių analizės rezultatai leidžia teigti,kad Raigardo slėnio didžiojo sufozinio cirko dugne ištirtų nuosėdų sedimentacija prasidėjoholoceno pradžioje–preborealyje ir nepertraukiamai tęsėsi visus 10 tūkstančių metų. Dėlaplinkos sąlygų kaitos kelis kartus kito nuosėdų litologinė sudėtis. Pastaruosius 7300 metų čiaklostėsi durpės. Augalijos sudėtis pačiame Raigardo slėnyje ir jo apylinkėse per holocenolaikotarpį kito kelis kartus: preborealyje ir borealyje čia vyravo pušynai, atlantyje – mišrūsmiškai, o subborealyje ir subatlantyje – vėl klestėjo spygliuočiai, kurių nemažą dalį, ypačsubatlantyje, sudarė eglės. Žolinių augalų žiedadulkių gausa ankstyvojo subatlančionuosėdose gali būti sietina ir su vėlyvojo neolito ir žalvario amžiaus gyventojų poveikiuaplinkai. Tokie augalijos sudėties pokyčiai yra labai būdingi Pietryčių Lietuvai.Bioenergoinformaciniai ypatumai. Apie tai, ar žemės gelmės turi kokį nors poveikįorganizmams, diskutuojama jau senokai. Neabejojama, kad uolienos ir mineralai, požeminisvanduo su vienokia ar kitokia chemine sudėtimi bei temperatūra turi tiesioginį poveikįnatūraliajai vietovių augalijai bei ja besinaudojančiai gyvūnijai, jų paplitimui. Žmogui taippat. Sunkiau yra pagrįsti įvairių fizinių laukų (gravitacinio, magnetinio, elektromagnetinio,šiluminio ir kt.) poveikį gyvybei, kadangi nevisada aiškus poveikio mechanizmas ir pobūdis.Didelis dėmesys skiriamas taip vadinamiems anomaliems reiškiniams, turintiems poveikįgyvajai gamtai ir žmogui. Manoma, kad šiuos reiškinius sukelia žemės plutosnevienalytiškumas. Pastarąjį lemia gelmių struktūra, sandara ir sudėtis (uolienų tankis, lūžiai,palaidoti slėniai, tuštumos ir pan.), taip pat požeminio vandens ir dujų srautai. Kaip rašoRaigardo slėnį tyrinėjęs fizikas dr. Rimantas Petrošius, žmogų veikia iš Visatos ir mūsųplanetos gelmių atlekiančios didelių energijų dalelės (elektronai, protonai) bei šiluminiaineutronai, įvairių dažnių radijo bangos ir pan. (Petrošius, 2000). Aptiktosios įvairiausiųkonfigūracijų ir matmenų tinklinės gardelinės hierarchinės sistemos bei geofiziškai aktyvūstaškai, kurių įvairios kombinacijos su elektriniu, magnetiniu, gravitaciniu ir kitais laukaissudaro Žemės paviršiuje vadinamąsias geoaktyviąsias zonas arba biogeoanomalijas. Šiuo106

požiūriu tiriant Raigardo slėnį buvo naudotas biolokacinis (radiestezinis) metodas,panaudojant biotenzorių (virgulę) – stačiu kampu sulenktą metalinį strypą. R. Petrošiuidaugumą biogeoanomalijų pavyko aptikti palei šiaurinį ir rytinį slėnio šlaitą. Nustatytosiosgeoaktyviosios zonos žmogų veikia skirtingai. Vienos jų aktyvina, sukelia euforiją, kitosslegia, vargina, trikdo pusiausvyrą. Ypač ryškūs pojūčiai buvo vaikščiojant rytinio šlaitoviršumi ties sufoziniu cirku. Vertinant Raigardo slėnį energinės informacijos atžvilgiu,mokslininkas teigia, kad žmogus čia patiria ištisą aplinkos energinių laukų gamą: organizmassužadinamas įvairiausių dažnių, visokiausio intensyvumo bangų. Tokia aplinka tarsihipnotizuoja, atpalaiduoja nuo kasdieninės rutinos, sužadina vaizduotę. Tur būt, dėl šiospriežasties žmonės nuo seno mėgo šį slėnį – dėl išoriškai palankių gamtinių sąlygų beiintuityviai jaučiamo ypatingo energinės informacijos poveikio. Todėl ši vietovė ir naudojamažmonių rekreacijai, kūrybingumo aktyvinimui. Šio poveikio menininkams rezultatas –kūrybinis įkvėpimas ir sukurtos skulptūros, paveikslai, eilėraščiai, muzika…Raigardo slėnio apgyvendinimas. Kaip matyti iš anksčiau pateiktų duomenų,dabartinis slėnio vaizdas iš esmės susidarė prieš 10 tūkst. metų. Besiformuojant Raigardoslėnyje plačiai paplitusiai Nemuno I viršsalpinei terasai buvo pasiektas giliai esančiogruntinio vandens lygis ir atidengtos gausios šaltinių versmės, kurios sukėlė labai intensyvųsufozijos procesą ir lėmė įspūdingų sufozinių cirkų atsiradimą rytiniame slėnio šlaite, o taippat jų papėdės užpelkėjimą. Didelę Raigardo slėnio dalį dažnai užliejantys pavasariopotvyniai, pastoviai griūvantys rytiniai šlaitai ir liulančios pelkės visais laikais kėlė daugrūpesčių slėnio gyventojams. Iš kitos pusės, sausos ir patogios gyventi smėlingos slėnioterasos, ištisas vandeningų ir žuvingų senvagių labirintas, aukšti, nuo vėjų ir užpuolikųsaugantys šlaitai ir palankus mikroklimatas viliojo senuosius gyventojus kurtis šioje ganapavojingoje vietovėje, intuityviai pasinaudojant jos bioenergoinformaciniais ypatumais.Archeologiniai tyrinėjimai, kuriuos atliko archeologas dr. Tomas Ostrauskas, leidoaptikti vėlyvojo paleolito pėdsakus, tačiau didžioji dalis surinktos akmens amžiaus medžiagosliudija žymesnį apgyvendinimą mezolito–ankstyvojo neolito laikotarpyje (Ostrauskas, 2001).Vėlyvojo neolito ir senojo žalvario amžiaus Raigardo slėnio apgyvendinimas buvotrumpalaikis ir nežymus. Aptikti naujojo žalvario ir ankstyvojo geležies amžių gyvenviečiųpėdsakai. Nustatytos akmens amžiaus gyvenvietės nebuvo tik trumpalaikės žvejų apsistojimovietos. Gausūs specialios paskirties titnago dirbiniai liudija įvairiapusę ūkinę veiklą: odos,kaulo, rago, medžio apdirbimą, laimikio dorojimą (67 pav.). I tūkst. ir II tūkst. pradžios poKr. radinių neaptikta. Matyt, tuo metu ši vietovė nebuvo apgyvendinta. Archeologo LinoKvizikevičiaus (2001) duomenimis šiuo metu tebegyvuojantis Švendubrės kaimas,greičiausiai, įsikūrė XV amžiuje, dar prieš valakų reformą. Nustatytos kalvio ir kitos sodybos,107

patikslintos viduramžių kapinaičių bei XVIII a. karčemos vietos patvirtina, kad čia taip patžmonių gyventa ir ūkininkauta nuo seno. Visa žinoma archeologinių tyrimų medžiaga yragana visapusiškai ir pateikta jau minėtoje knygoje ,,Ar tikrai Raigardas prasmego?”Pratęsiant jau istorinių laikų ,,kroniką”, norėčiau stabtelėti prie kitų vietovių su tokiupačiu pavadinimu. Štai pietryčių Čekijoje prie Brno miesto yra 950 metų jubiliejų atšventęsRajhrad, garsėjantis benediktinų vienuolynu. Manoma, kad šio miesto pavadinimas yra dviejųžodžių rajati (apeiginis šokis) ir hrad (šventa aukojimo vieta) junginys. Senovės slavams šisžodis reiškė įtvirtinimą, aptvarą, iš dalies – apvalią kulto vietą. Kaimyninėje Lenkijoje,Augustavo srityje taip pat yra nemažas miestelis Rajgród (taria Rajgrud), įsikūręs to patiesvardo rininės kilmės labai ,,šakoto” ežero rytinės įlankos gale. Šis miestelis nuo lietuviškojoRaigardo nutolęs tik 80 kilometrų. Didelis ir taisyklingos formos piliakalnis yra palygintinedidelio pusiasalio vakariniame pakraštyje ir liudija apie sunkią jotvingių kovą sukryžiuočiais. Ko gero teisus laikraščio ,,Mokslo Lietuva” redaktorius Gediminas Zemlickas,spėdamas, kad 1253 metais sugriautojo Raigardo gyventojai jotvingiai persikėlė į mumsrūpimą slėnį, įkūrė gyvenvietę, kuriai davė ir kartu atsineštąjį senąjį Raigardo vardą(Zemlickas, 2000). Aprašydamas ką tik baigtus kompleksinius Raigardo slėnio tyrinėjimus irjų rezultatų aptarimą 2000 metų birželio 21–26 dienomis Lietuvoje vykusio XI pasauliolietuvių mokslo ir kultūros simpoziume, G. Zemlickas primena diskusijas apibendriniusioistoriko doc. Romo Batūros mintį, kad ,,…Vincui Krėvei tam tikros reikšmės turėjusi kadaiseaptariamose vietovėse stovėjusi Pervalko pilis. Viduramžiais tarp Gardino ir Merkinėsstovėjo Pervalko ir Perlamo pilys, kurios, pasak, R. Batūros, nustojo gyvavusios Kęstučio irAlgirdo laikais, kovų su kryžiuočiais įkarštyje. Tų pilių vietos dar neįrodytos,neidentifikuotos, bet istorikams dėl jų buvimo, regis, abejonių nekyla. Tad gal ir Raigardoslėnio apylinkėse, jeigu teisingai supratau istoriką, galėjo būti ir vėlyvas papilys, o galgyvenvietė, kuri vėliau buvo suniokota – visa tai galėjo paveikti ir žmonių sąmonę, tų įvykiųrealumą perteikiant per padavimus”.Tautosakos duomenys, gretinant ją su istorine bei archeologine medžiaga, leidokompleksinių tyrinėjimų dalyviui, istorikui dr. Vykintui Vaikevičiui apibūdinti gyvensenosprie Raigardo slėnio ypatumus dviejų apgyvendinimo laikotarpių metu (Vaitkevičius, 2001).Pagal jį, žalvario–ankstyvojo geležies amžiuje (I tūkstantm. pr. Kr. antroji pusė) gyvenusiomsžmonių bendrijoms tam tikros mitinės–sakralinės reikšmės turėjo Švendubrės mitologinisakmuo su dirbtinėmis duobutėmis (69 pav.). XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje prieRaigardo įsikūrusio ir iki šiol egzistuojančio Švendubrės kaimo aplinkoje žinoma daugiauvietų, su kuriomis buvo siejami konkretūs mitiniai vaizdiniai. Išaiškintos vietos, kurios begrynai mitinių reikšmių, turėjo ir sakralinių požymių. Visų pirma, tai pats Raigardo slėnis108

(tiksliau, pelkėtoji pietrytinė jo dalis) ir vienas didžiausių Lietuvoje Švendubrės mitologinisakmuo, kartais dar vadinamas Velnio vardu. Mitiniai gyventojų vaizdiniai kūrė gyvenamosiosaplinkos charakterį ir liudydami istorinę, mitinę ir sakralinę konkrečių vietų vertę, formavokasdieninio ir sakralaus elgesio normas.Įkvėpimo beieškant. Kaip parodė menotyrinnko doc. Alfredo Širmulio ir jotalkininkų tyrimai, Raigardo slėnio prieglobstyje esantis senasis Švendubrės kaimas, turintistaip pat senas liaudies meno tradicijas, garsėja tekstilės, kuparų ir memorialinių paminklųpavyzdžiais, o taip pat labai produktyvia čia gimusio liaudies menininko Juozo Šikšneliokūryba, tašant ir drožiant akmens ir medžio skulptūras, rašant knygas. Nepakartojamasdzūkiškas nuoširdumas ir geranoriškumas, nuostabi kaimo žmonių folklorinė atmintis, iki šiolišsaugojusi senųjų padavimų turinį ir vaizdingumą, sudarė palankias prielaidas liaudies menotradicijų išsaugojimui, kūrybinei nuotaikai šiame Lietuvos kampelyje. Kaip čia neprisiminsiaukščiau jau minėto fiziko dr. R. Petrošiaus šios vietovės biogeoinformacinių tyrimų…Atskiros studijos verta tema – tai Raigardo apylinkių reikšmė M. K. Čiurlioniokūrybai ir dvasinės brandos procesui. Kaip teigia menotyrininkė dr. Rasa Andriušytė–Žukienė, nuostabi gamta, vietinių gyventojų pasakojami vaizdingi padavimai ir kitas folklorasgalėjo būti vienas iš M. K. Čiurlionio tautinę orientaciją paveikusių veiksnių, o taip patsvarbiu kūrybiniu impulsu, daugelio jo kūrinių prasminiu klodu. Garsiajame Raigardo(Raigrodo) triptike, kaip vieno įdomiausių vėlyvojo simbolizmo laikotarpio Rytų Europojepeizažo žanro pavyzdžių, jau slypi tapybinių sonatų, preliudų ir fugų idėjos užuomazgos(70 pav.). Gamtos stichijų – augalijos, vandens, saulės – ir žmogaus gyvensenos harmonijayra labai ryški ir šiame menininko triptike, ir kituose jo darbuose. Stiprūs dailininko dvasiniaisaitai su gimtąja žeme buvo tas veiksnys, suteikęs kūrybinių jėgų jam gyvenant ir dirbantkosmopolitiniuose kultūros centruose. Noriu pacituoti rašytojo ir aistringo publicisto RomoSadausko žodžius: ,,Prancūzijoje vietovė prie Arlio, kur tapė Gogenas, paskelbta draustiniu.Nieko ten nekeičia, nestato. Medžiai fotografuojami, kai pasensta, atkuriami ir formuojamipagal nuotraukas tokie pat. Kad išliktų dvasia. Pas mus… Štai Čiurlionis – kas pasirūpins jopeizažų išsaugojimu Druskininkuose” (Sadauskas, 2001).Raigardo aplinka turėjo įtakos ir kitiems meninkams, tarp jų dailininkamsČ. Kontrimui, A. Švėgždai, A. Pivoriūnui, V. Tarabildienei, L. Katinui, P. Rauduvei,L. Surgailiui, G. Didelytei, A. Šuliauskui (71–72 pav.), rašytojams V. Krėvei, R. Sadauskui,poetams J. Degutytei, V. Palčinskaitei, V. Bložei, A. Churginui, R. Mikutavičiui,M. Karčiauskui, kompozitoriams B. Dvarionui (73pav.), M. Tamošiūnui, kitiems kūrėjams.Paminėtinas 2001 m. spalio 2-12 dienomis Druskininkuose vykęs dailininkų tapybospleneras ,,Raigardas 2001”, kurio baigiamąją parodą teko su malonumu apžiūrėti (74 pav.).109

Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rudziko, L. Liandzbergio, D. Joneikos, G. Palemono, A.Vaitkūno ir V. Giliaus labai skirtingi ir saviti darbai. Plenerui skirtame leidinyje juos pristatęsdr. A. Uždavinys teisingai pastebėjo: ,,Archajinių mitų požiūriu, Raigardas reiškiaanapusinio pasaulio ,,aptvarą” arba ,,gardą”, kuriame netenka galios įprastos logikosdėsniai: mes žengiame į vaizduotės ir sapnų teritoriją. Tačiau be medžiaginės inkarnacijospastaroji yra sunkiai apčiuopiama, todėl nenuostabu, kad landšaftas tampa ne tik vidiniųrealijų simboliu, bet ir dvasiai tapačiu kūnu, turinčiu savo egzistencijos erdvę irpersonifikuotą mitinį pavidalą, su kuriuo įmanomas prasmingas dialogas”.Taigi, nesileisdami į meno kūrinių analizę, pabaigai leisime sau tik pasidžiaugti vienuAleksio Churgino posmeliu:Artinasi jaudevynios Mirtys,jau visaiprie pat namų girdžiujų žingsnius,bet, Raigardu pavirtęs,nebijau ašdevynių mirčių,viešnioms negandingomsduosiu kelią,pasikviesiuviesulų puoton,eglių priguldysiu,lai jas kelia,lai tris amžiusplūkiasi po to,aš apgausiu Laiką,atjaunėsiu,nukabinsiu Saulęnuo dangaus,nepaliksiužemėje trūnėsių –ir devynios gėlosgalą gaus.,,Raigardas”, 1984110

IV. GAMTOS RAIDOS PAŽINIMAS PASAULĖJAUTAI IR PASAULĖŽIŪRAI,,Kai pradėjo švisti, visi išėjo iš klėties kieman, kiti pradėjorankioti nuo žemės sukultas stiklo šukes, ir kaip Šmukštaras, mėginožiūrėti į išlendančią iš po juodo dangčio saulę.Ilgai nesiskirstė žmonės iš mūsų kiemo, o Šmukštarassu atsipeikėjusiu nuo išgąsčio mano mokytoju Strazdu aiškinokaimiečiams, kas atsitiko, ir įrodinėjo, kad tai ne dievo stebuklai ir nevelnio padarai, o mėnulio apie žemę sukimosi apraiška. Kaimiečiai irtikėjo, ir netikėjo, ir visi skirstėsi į namus nors susimąstę, bet dievobausmės jau nebelaukdami.”A. Vienuolis. Astronomas Šmukštaras. Iš mano atsiminimų. 1981Šiek tiek ironiškas rašytojo anykštėno Antano Vienuolio (1882–1957) pasakojimasapie kaimo astronomą, matematiką ir gamtininką Šmukštarą liudija apie XIX a. pabaigojeLietuvos kaime po truputį įsigalinčias mokslines tiesas, kurias kaimiečiams aiškino dažnaikeistuoliais vadinami talentingi, vienaip ar kitaip praprusę žmonės ir kurios po keliųdešimtmečių buvo įprastos, turbūt, visose mokyklose. Galime tik įsivaizduoti, kaip kraštogyventojų pasaulėvaizdis kito nuo seniausiųjų mitologinių vaizdinių iki labai sunkiai priimtųkrikščionybės atnešto pasaulio sandaros aiškinimo, kurio keitimąsis ir raida buvo susijusi sudažna konfrontacija tarp religinio mokymo ir naujų žinių skelbėjų, ne su viena mokslo auka.Norėtųsi, kad tai būtų praeitis. Todėl labai aktualiai skamba Šventojo Tėvo Jono Pauliaus IIžodžiai, pasakyti 2000 metų rugsėjo 9 dieną universitetų dėstytojams: ,,Visi ieškojimainukreipti į tiesą, nors yra sąlygojami žmonių minčių ribotumo ir nepajėgumo. Tai svarbusuvokti, kad nepasiduotume reliatyvizmui, kurio auka tampa didelė šiandieninės kultūrosdalis. Realybė yra tokia, kad jei kultūra nėra nukreipta į tiesą, kurios reikia siekti nuolankiai111

ir pasitikint, jai lemta efemeriškai išnykti, pralaimint nuomonių nepastovumui, ir, gal būt,atsiduodant despotiškai – nors dažnai ir užslėptai – stipriųjų valiai.Kultūra be tiesos neapsaugo laisvės, bet ja rizikuoja. Esu tai sakęs daugybe progų:,,Tiesos ir moralės reikalavimai nežemina ir nenaikina mūsų laisvės, o priešingai, leidžialaisvei egzistuoti bei išvengti būdingų pavojų” (Discorso al Convegno ecclesiale di Palermo,Insegnamenti, XVIII, 2, p. 1198). Ta prasme Kristaus žodžiai lieka lemiami: ,,Tiesa Jusišlaisvins” (Jn 8:32)” (Popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas…, 2000). Prie savotiškos,,pliuralizmo” tarp religinių mokymų ir mokslinių žinių temos mes dar grįšime šiek tiekvėliau, o dabar pabandysime aptarti pastangas integruoti žinias apie aplinką, kuriomis irpradėjome rašydami apie senąją Lietuvos gamtą.Mokslas apie biosferąPradedant pokalbį apie biosferą, matyt, verta aptarti kai kuriuos terminijos klausimus.Pasirodo, kad toks dažnai mūsų gyvenime skambantis ,,biosferos” terminas turi ne vienąapibrėžimą, nevienodą į jį įdedamą prasmę. Pasiremiant labai populiariu N. F. Reimersožodynu–žinynu, dažniausiai teigiama, kad biosfera – tai gyvais organizmais apgyvendintaapatinė atmosferos dalis, visa hidrosfera ir litosferos viršutinioji dalis (Реймерс, 1990).Žinoma, tai nėra mechaniška tik gyvų organizmų ar biocenozių visuma, greičiau – sudėtingaekosistemų ir geosistemų hierarchija, atspindinti biotos ir jos egzistavimo sąlygų (aplinkos)sąveiką. Tačiau tai nėra tapatinama su plačiau suprantama gamta – žmonijos egzistavimonatūralių sąlygų visuma, arba mažiau antropocentriškai – viskuo, kas tiesiogiai nepriklausožmogui ir jo veiklai. Taigi, taip apibūdinama šiandieninė biosfera. Informacija apie senąjąbiosferą, egzistavusią visais geologiniais periodais, slypi uolienų sluoksniuose, nusėdusiuosesenųjų jūrų, lagūnų, ežerų, upių dugne, pelkių guoliuose, ledynų morenose ir t. t. Iš tikro, jukiš kelių kilometrų gylio gręžinio ištrauktas kelių šimtų milijonų metų senumo klintiesgabalėlis (kernas) mokslininkams gali daug pasakyti apie to laikotarpio klimatą, jūros sąlygas(temperatūra, druskingumas, gylis ir pan.), klestėjusią augmeniją ir gyvūniją, įtekančias upes,netoliese vykusius vulkanizmo reiškinius. Jau nekalbant apie anglies ar durpių, kreidos arkriauklainio klodus, kurie beveik ištisai sudaryti iš augalijos ar gyvūnijos liekanų (fosilijų).Nesigilindami į šiandieninės biosferos problemas, pabandysime per žymaus rusų mokslininkoVladimiro Vernadskio (1863–1945) ilgamečių tyrimų ir apmąstymų kelią suprasti senosiosbiosferos raidos ypatybes ir stabtelėti ties naujojo jos etapo slenksčiu.V. Vernadskio moksliniai ieškojimai. V. Vernadskio pavardė ir jo darbaigeochemijos srityje man buvo girdėti dar studijuojant geologiją Vilniaus universitete112

septintojo dešimtmečio pabaigoje (75 pav.). Deja, nieko iš žinomo rusų mokslininko darbųneteko skaityti: nei savo iniciatyva, nei dėstytojų siūlymu. Ir tik po keliolikos metųV. Vernadskio vardas įsiminė ilgam ir, ko gero, profesoriaus Č. Kudabos dėka, kuris ,,Moksloir gyvenimo” žurnale atspausdino didelę ir įdomią publikaciją žymiojo mokslininko 125 metųjubiliejaus proga (Kudaba, 1988). Tai sutapo su gamtosauginio judėjimo pakilimu Lietuvoje,tad labai aktualiai suskambo V. Vernadskio žodžiai apie noosferą – proto sferą, kaipgeologinės istorijos paskutiniąją iš daugybės biosferos evoliucijos stadijų. Nuo tadaatkreipdavau dėmesį į visus lietuvių kalba parašytus straipsnius, apybraižas ir knygeles apie šįmokslininką (Kudaba, 1984, 1986, 1988; Gumilevskis, 1988; Vernadskis, 1988 ir kt.). Tačiautik praėjus dar geram dešimtečiui ryžausi atidžiau susipažinti su V. Vernadskio darbais.Tad dabar norėčiau trumpai pateikti bent dalies V. Vernadskio darbų apžvalgą, vienaipar kitaip išryškinant vertingiausias ir įdomiausias mintis bei racionaliausias idėjas. Tuo labiau,kad iki šiol dažniausiai būdavo apsiribojama šio mokslininko biografinėmis apybraižomis beijo garsiai nuskambėjusiomis mintimis apie noosferą mokslo populiarinimo periodinėjespaudoje. Nesileidžiant į V. Vernadskio turiningos biografijos dėstymą, vertėtų tik paminėti,kad vienas iš jo protėvių buvo Lietuvos bajoras pavarde Verna. Šis bajoras XVII a. viduryjekaro su Lenkija metu perėjo į B. Chmelnickio kazokų pusę, apsigyveno Zaporožės sečėje(Kudaba, 1988; Gumilevskis, 1988). Vėliau lenkų buvo nutvertas ir nukirsdintas. Mokslininkosenelis buvo liberalių pažiūrų karo medikas, o tėvas – politekonomas, profesoriavęs kelioseaukštosiose mokyklose.Savo studiją pradėjau nuo po V. Vernadskio mirties išleistų rinktinių raštų(Избранные сочинения, 1954). I šių raštų 696 puslapių tome yra įdėtos jo 1934 metų 4-oleidimo ,,Geochemijos apybraižos” bei 1910–1937 metais skelbti straipsniai geochemijosklausimais. Reikia pastebėti, kad garsiosios ,,Geochemijos apybraižos” pirmą kartą rusų kalbapasirodė 1927 metais, o štai prancūzų kalba (“La geochémie”) – 1924 metais. Įdomu tai, kadšiose apybraižose minimi seno vilniečio, žymaus mūsų geologo Juozo Lukoševičiaus (1863–1928) darbai. Rašydamas apie geosferas, V. Vernadskis konstatuoja, kad tik XX amžiuje buvoišryškinti koncentriški ,,apvalkalai” (,,oboločki”) E. Ziuso litosferos bei atmosferos ribose irkad šią idėją, būdamas kalėjime, vystė J. Lukoševičius. Taip pat minima, kad 1909 metaisišėjusioje savo knygoje J. Lukoševičius rašė apie magnio silikatų reikšmę Žemės plutosgeochemijoje.Rinktinių raštų II tomą V. Vernadskis pavadino ,,Aprašomosios mineralogijos patirtissu 1912–1922 metų autoriaus papildymais”. Grynuoliams elementams skirta dalis buvopradėta spausdinti 1908 metų kovo mėnesį Maskvoje, o baigta – 1914 metais. Iš esmės – taimineraloginis darbas, kuriame kieti, skysti ir dujiniai grynuoliai apibūdinami cheminės113

sudėties, fizinių savybių, paplitimo Žemės plutoje, apibūdinimo bei panaudojimo požiūriais.Šiame darbe minimi ar cituojami I. Domeikos, A. Giedraičio, J. Čerskio, E. Eichvaldo,J. Lukoševičiaus darbai. Įdomūs skyreliai apie žmogaus veiklą ir jo įtaką. Šiam klausimuinemažai vietos skirta ir įvadinėje dalyje. Autorius daro išvadą, kad jau XX amžiuje neužteksgeležies rūdos, kad jau amžiaus pirmoje pusėje prasidės ,,geležies badas”. Žmogus, tokiubūdu, pastoviai ,,perdirba” Žemės plutos viršutinį apvalkalą ir žymią dalį jo medžiagos,,perveda” į laisvuosius elementus. Su žmogaus atsiradimu elementų sklaidą skatinančiosenergijos, sukauptos gyvojoje medžiagoje, vaidmuo padidėjo.III rinktinių raštų tomas pašvestas V. Vernadskio sieros ir seleno junginių tyrimams.Šioje dalyje autorius labai trumpai pamini J. Lukoševičių, rašiusį apie gipso suirimą Žemėsgelmėse, įtraukdamas jo 1909 metų darbą į literatūros sąrašą. IV tomas yra skirtas Žemėsplutos mineralų, konkrečiai, gamtinio vandens istorijai. Tai 1933–1936 metais trimisleidiniais publikuotas darbas. Cituojamas R. Čirvinskis, kuris remiasi J. Lukoševičiausmintimis apie žemiau biosferos esantį vandenį. Tais pačiais 1960 metais išėjusį V tomąsudaro penkios dalys: biosfera I–II (pagal 1926 metais Leningrade ir 1929 metais Paryžiujespausdintus darbus), biogeochemijos straipsniai (1921–1937), dirvožemiai (1913–1944),dujos (1912–1931), meteoritai ir kosminės dulkės (1932–1941). Deja, šis tomas likoneišbaigtas, nėra nei literatūros sąrašo, nei autorių rodyklės.114

V. Vernadskio ,,gyvenimo knyga”. Didžiojo rusų geochemiko mirtis 1945 metaisnutraukė daug metų puoselėtą gamtos vienovės suvokimo ir jos mokslinio apibūdinimo darbą.Buvusių mokinių ir bendradarbių pastangomis 1965 ir 1975 metais buvo išleistos knygos,skirtos senesnių studijų ir dar neskelbtų darbų publikavimui. Viena jų - ,,Natūralistoapmąstymai” (,,Размышления натуралистa”,1975). Šioje knygoje pirmą kartą spausdinamiV. Vernadskio 19 rankraštinių darbų bei vienas 1932 metais skelbtas straipsnis. Knygą sudarodvi dalys: ,,Laiko, erdvės ir simetrijos problema” (1920–1942) bei ,,Apie gyvybės (biologinį)laiką” (1931). Tai metodologinio ir filosofinio pobūdžio, mokslo istorijai ir mokslotyrai skirtistraipsniai. Dalis jų neužbaigti, kartais besikartojantys. Daug įdomių ir vertingų pastebėjimųdidesniems apmąstymams.Daugiau dėmesio noriu skirti kiek anksčiau pasirodžiusiam, bet taip pat tik po mirtiesatspausdintam V. Vernadskio darbui ,,Žemės biosferos ir jos aplinkos cheminė sandara”(1965), apie kurį yra skirta speciali mano studija (Baltrūnas, 1999). Kaip šios knygospradžioje rašo jos redaktorius V. Baranovas, pats V. Vernadskis norėjęs, kad šis veikalas būtųjo visų darbų sintezė – ,,gyvenimo knyga” arba ,,mano pagrindinė knyga”. Šis darbas buvopradėtas 1935 metais, kai autoriui jau buvo 72-ji. Tačiau rimčiau prisėdo tik 1940 metais irrašė visus karo metus. Deja, jis nespėjo suredaguoti ir tai teko daryti jo bendradarbiams beimokiniams. Vietoje V. Vernadskio neparašyto paskutiniojo XXI skyriaus, kuriame jis ruošėsiišrutuliuoti savo mintis apie noosferą, buvo įdėtas 1944 metais skelbtas straipsnis ,,Keližodžiai apie noosferą”, logiškai baigiantis šį veikalą (Vernadskis, 1988; Gumilevskis, 1988).Knyga, pasirodžiusi po rinktinių raštų visų penkių tomų išleidimo, buvo savotišku šioilgamečio darbo tęsiniu 1965 metais.Atkreipia dėmesį knygos redaktoriaus įdomios pastabos apie V. Vernadskio mokslines,,klaidas” ir filosofines pažiūras. Knyga, kaip žinia, pasirodė praėjus dviem pokariodešimtečiams ir dešimčiai postalininio ,,atšilimo” metų. Tačiau net ir tada V. Baranovaspabrėžtinai aiškina, kad V. Vernadskis buvo ,,materialistas ir dialektikas, nors ir ne visadanuoseklus”, kad dalį mokslininko teiginių reikia suprasti ,,ribota prasme”. Mokslininkasnepelnytai būdavo užsipuolamas tik dėl to, kad ne iki galo buvo suprasta jo terminologija,minties tėkmė. Šiandien, neįsigilinus į knygos pasirodymo laikmečio dvasią ir politinękonjunktūrą, sunku iki galo suprasti knygos leidėjų norus ir pastangas. Pasak redaktoriaus,filosofiją V. Vernadskis suprato klasikine, ikimarksine prasme, kai išprotavimo pagrindubuvo siekiama pakilti virš visų mokslų. Tokiai filosofijai mokslininkas priešpastatė,,empirinį” mokslą, t. y. mokslą, pagrįstą bandymu, praktika. Dauguma mokslinių ,,klaidų”susiję su to meto naujų atskleistų reiškinių pervertinimu (pavyzdžiui, kosminio spinduliavimodidelė reikšmė natūraliam atomų skilimui, neutroninių reakcijų reikšmė vulkanizmui ir kt.), o115

taip pat su savitu kai kurių terminų supratimu (pavyzdžiui, ,,radioaktyvusis elementas”suprantamas kaip elementari branduolio dalelė ir kt.). Praėjus 35 metams po šios knygospasirodymo, mokslinės žinios bei pažiūros kiek pakito, dalis to meto kritiškų vertinimų tiesiognepasiteisino, kad ir dėl to paties kosminio spinduliavimo reikšmės aplinkai.Žemė kaip planeta. Žemė materialiai ir energetiškai pastoviai susijusi su Saulėssistema ir Paukščių Taku. Iš galaktikos gelmių Žemę pasiekia meteoritai, skvarbusis kosminisspinduliavimas. Aptardamas tais laikais jau tirtus objektus (novas ir supernovas),V. Vernadskis rašo apie sudėtingus procesus kosmose bei jų įtaką Žemei. Nagrinėdamasturėtą informaciją apie žvaigždes ir planetas, jų parametrus ir cheminę sudėtį, lygina jas suSaule ir Žeme. Skiria Žemės grupės planetas, pasižyminčias panašumu ir giminingumu,samprotauja apie Mėnulį ir jo didelę reikšmę Žemės raidai. Autorius daro išvadą apie labaididelę kosminio spinduliavimo reikšmę Žemei. Šis spinduliavimas sukelia cheminių elementųradioaktyvųjį skilimą (vienų izotopų virtimą kitais) – pagrindinę bendrą žemiškos medžiagossavybę. Pagal knygos autorių – tai pagrindinis fizinis cheminis procesas, esantis visųgeologinių procesų pagrindu. Be kosminio spinduliavimo (fotonų) taip pat reikšmingineutronai (neutrinai? – V. B.), turintys didelę reikšmę vulkaniniams procesams. Pastebimascheminių elementų (atomų) išsklaidymas. Išskirtinę padėtį užima vanduo (nuo troposferos ikikapiliarų gelmėse), kuris pats sudaro vieningą masę – plėvelę. Vandens tirpalai – tai būdingacheminių elementų išsklaidymo forma.Bendras supratimas apie biosferą. Biosfera – tai Žemės planetos geologinisapvalkalas (rus. – oboločka), kuriame realiai vyksta žmogaus geologinis darbas. Šį terminąįvedė E. Ziusas. Per pastaruosius 2 mlrd. metų gyvybė biosferoje plito į vis naujasnegyvenamas sritis. Gyvosios medžiagos spaudimas (rus. – napor žyvogo veščestva) yra vienagalingiausių mums žinomų geologinių jėgų. V. Vernadskis daro išvadą, kad klimatas, šilumasudarė palankias sąlygas biosferai. Atsiradus gyvybei, jai palankios egzistavimo sąlygosŽemėje iš esmės nesikeitė. Šviesos kiekis taip pat žymiai nesikeitė. Tačiau sausumos irvandenynų paplitimas, įvairios jūrų srovės ir oro masių cirkuliacija bei jų cheminė sudėtiskeitė šilumos ir šviesos srautus tam palankiuose ,,astronominiuose rėmuose”. Visa tai turėjoįtakos gyvybei ir jos evoliucijai, geologinių procesų zoniškumui, aplinkos cheminiamnevienalytiškumui.Klimato kitimo pavyzdžiu geologijoje gali būti apledėjimų ir su jais susijusių lietingųar ežeringų laikotarpių buvimas bei vandenynų lygio kitimas. Mes dabar gyvenamepaskutiniojo apledėjimo pabaigoje. Tačiau apledėjimai netrukdė klestėti gyvybei kitoseplanetos vietose. Iki šiol lieka neaiški apledėjimų prigimtis, sukurta daug įvairių hipotezių.Pagal autorių, apledėjimai – tai dėsninga ,,krizinių” planetos laikotarpių dalis. Reikia ieškoti116

ne apledėjimų, o tų ,,krizinių” (,,revoliucinių”) laikotarpių priežasčių, kurie fiksuojami jaunuo kambro periodo. Apledėjimai, savo ruožtu, susiję su dar dviem sudėtingais procesais:blokų judėjimais viršutinėje Žemės plutos dalyje bei ryškiais planetos gyvosios medžiagosrūšinės (grupinės) sudėties pasikeitimais. Kvartero metu tai buvo žmogaus atsiradimas, ypačper pastaruosius 100 000 metų, kai jo ūkinė veikla pradėjo daryti žymesnį poveikį aplinkai.Biosferos sandaros nevienalytiškumas. V. Vernadskis ir čia pateikia dar vienąbiosferos sampratos aiškinimą. Pagal jį, biosfera – tai mūsų gyvenimo aplinka, tai ta,,gamta”, kuri mus supa, apie kurią kasdien kalbame. Žmogus susijęs daugybe ryšių su ta,,gamta”, nežiūrint, kur begyventų. Biosferos cheminė sudėtis įvairiose planetos vietoseskirtinga, tačiau dėsninga. Tai susiję su Žemės geomorfologija, landšaftais. Mokslininkoteigimu, biosferos sudėtis susijusi su vietovės geologine sandara, su litologine sudėtimi.Kitaip tariant, akivaizdus ,,ryšys” su geologiniu žemėlapiu, su kuo geochemikai dažnainesiskaito. Ir atvirkščiai, geologiniame žemėlapyje dažnai taip pat nebūna geocheminiųduomenų. Litosferos viršutinė dalis beveik atitinka biosferai, kurios cheminė sudėtis yralitologinės sudėties ir klimatinių zonų funkcija. Paminėtina Filipso–Klarko–Vogto lentelė irjos geologinė reikšmė. Ši lentelė, dar vadinama Klarko lentele, atspindi Žemės plutosgranitinio sluoksnio sudėtį, kuri nepriklauso nuo vietos planetoje ir landšaftinių zonų(geochorų). Tuo tarpu konkreti biosferos sudėtis priklauso nuo landšafto ir negali būtilyginama klarkais. Šioje apibendrintoje lentelėje atsispindi kažkoks svarbus atomų planetinispasireiškimas. Pasirodo, panaši cheminė sudėtis yra Saulės ir žvaigždžių paviršiuje. V.Vernadskio nuomone, tai rodo jų ir Žemės materialius mainus.Žemės pluta – tai buvusių biosferų sritis, dabartinės biosferos sausumoje paviršius. Kątik minėtoji cheminės sudėties lentelė rodo Žemės granitinio sluoksnio sudėtį, kuris atitinkametamorfizuotą, migmatizuotą ir perlydytą geologinėje praeityje buvusią biosferą (biosferas).Dūlėjimo žievės, dirvožemiai pasižymi nemažu dujų (O 2 , CO 2 , H 2 O, N) kiekiu. Su gyliu O 2mažėja – oksiduojasi. Dūlėjimo plutoje, siekiančioje iki kelių šimtų metrų, uolienų mineralaivirsta kitais dariniais. Štai esant žemės paviršiuje palankioms sąlygoms jie iš dalies virstakaolinitiniu moliu. Prie dūlėjimo prisideda ir mikroorganizmai. Pagrindinis biosferos požymis– tai gyvosios medžiagos dalyvavimas visuose procesuose. Taip pat labai didelės reikšmėsturi vanduo. Kaip sakoma: kur vanduo, ten ir gyvybė.Gyvybės planetinė reikšmė. Knygos autorius mano, kad gyvybės raidos šuoliskambre susijęs ne su gyvosios medžiagos kiekio staigiu padidėjimu, o su staigiu evoliucijosproceso pagreitėjimu, savotišku evoliuciniu ,,sprogimu”, morfologinių pakitimų labai didelevienalaike įvairove. Būtent, ne kiekybe, bet įvairove, su kuria susijusi gyvybės ekspansija įnaujas gyvenamąsias aplinkas. Taip pat teigiama, kad biosfera geologiškai amžina.117

Pripažįstama, kad požeminė gyvybė (bakterijos, grybai ir kt.) yra mažai tirta, todėl ir mažaiišvadų. Žemės dujinė atmosfera yra biogeninės kilmės, t.y. jos atsiradimas – gyvosiosmedžiagos funkcija. Taip ir gretimose planetose, kur aptinkamos biogeninės dujos. Marse irVeneroje temperatūrinis rėžimas telpa į gyvybės egzistavimo rėmus. Tose planetose, ko gero,vyrauja požeminė ir mikrobinė gyvybė. V. Vernadskis įsitikinęs, kad reikia ieškoti negyvybės pradžios pėdsakų mūsų planetoje, o planetinės gyvybės pasireiškimo materialių–energetinių sąlygų. Rašydamas apie erdvės supratimą, jos būsenas ir situaciją, autoriusanalizuoja ketvirtą erdvės parametrą – laiką, kuris yra labai būdingas gyvybei. Minimas D.Dana (1813–1895), priėjusio išvados, kad evoliucijos procese per geologinius laikotarpiusbuvo būdingas kryptingumas, t. y. sudėtingumo didėjimas ir centrinės nervų sistemossandaros tobulėjimas. Taip pat minimas Andžejus Sniadeckis (1768–1838), kaip lenkųgeologas, medikas ir chemikas, Vilniaus universiteto profesoriaus astronomo Jano Sniadeckiobrolis, savo moksliniame darbe 1861 metais nurodęs, kad gyvosios medžiagos masės augimaskartų kaitos keliu – ir mityba, ir kvėpavimu atvirkščiai proporcingas organizmo masei,skirtingai nuo visuotinės traukos (cituodamas A. Sniadeckį literatūros sąraše autoriuskažkodėl fiksuoja tik J. Sniadeckį – V. B.). Jeigu tiksliai supratau mintį – kuo smulkesniorganizmai, tuo jų bendras gyvosios medžiagos masės augimas yra didesnis.Autorius teigia, kad mes gyvename psichozojinėje eroje, kada kuriama naujabiosferos būsena – noosfera. Tik socialinis atsilikimas trukdo bręstančiam perversmui,realiam perėjimui į šią būseną. 1851 metais mokslininko iš Jeilio universiteto (JAV) D. Danasuformuluotas cefalizacijos principas yra labai prasmingas: geologinėje praeityje niekadanebuvo stebimas pasiekto evoliucijos lygio pažemėjimas. V. Vernadskis žmogaus istorijojepastebėjo du įdomius reiškinius: 1 – žmogus su savo sukurta technika užgrobdamas vis naujasir naujas energijos formas ir jas savo protu bei darbu panaudodamas einamiesiems gyvenimotikslams, niekada nesusimąstė apie tokios veiklos pasekmes, 2 – žmogus tūkstantmečius kūrėmokslą, apibendrindamas žinias apie aplinką ir kūrė tam reikalingą (patogią? – V. B.) savominties logiką. Biogeocheminiu aspektu svarbi ne mokslinė mintis, mokslinis aparatas armokslo priemonės, bet tas realus rezultatas, kuris pasireiškia geologiniuose reiškiniuose,iššauktuose žmogaus minties ir darbo naujojoje jo kuriamojoje biosferos būsenoje –noosferoje.Biogeocheminių principų ir biogeocheminės energijos reikšmė gyvosiosmedžiagos augimui ir dauginimuisi biosferos struktūroje. Tai baigiamasis, didelis irsvarbus knygos skyrius, kuriame cituojamos ir J. Lukoševičiaus mintys. V. Vernadskis skiriatris biogeocheminius principus: 1 – cheminių elementų atomų biogeninė migracija biosferojevisada siekia maksimalaus savo pasireiškimo (gal efekto – V. B.), 2 – geologinėje praeityje118

ūšių evoliucija, atvedanti prie atsparių gyvybės formų biosferoje atsiradimo, eina atomųbiogeninės migracijos didėjimo kryptimi, 3 – geologinės istorijos bėgyje, pradedantkriptozojumi, planetos apgyvendinimas būdavo maksimaliai realizuojamas.V. Vernadskis teigia, kad gyvybės medis nėra vienakamienis, kaip įrodinėjoČ. Darvinas, o greičiausiai visos rūšys atsirado bent iš penkių kamienų, kurie vystėsi vienumetu. Pavyzdžiui, nerandamos tarpinės grandys tarp pagrindinių augmenijos ir gyvūnijos tipųnei dabar, nei geologinėje praeityje. Cituojamas Č. Darvinas, kuris 1872 metais mini Kūrėją,pradžiai įkvėpusį gyvybę į vieną ar kelias formas.Yra trys esminiai biologiniai reiškiniai: 1 – kova už būvį, 2 – solidarumas, 3 –gyvybės grandys (mityba vienų kitais ir pan.).Gyvoji medžiaga, visų pirma, yra planetinis reiškinys ir negali būti atplėšta nuobiosferos, kurios geologinė funkcija ji yra. Greta visų evoliucijos faktorių labai svarbūs irreikšmingi yra tokie energijos šaltiniai kaip Saulė bei skvarbusis kosminis spinduliavimas,kurie taip pat kito evoliucijos proceso metu. Tai turėjo įtakos gyvybės tipų atsiradimui.V. Vernadskis yra bandęs formalizuoti (matematizuoti) augimo ir dauginimosi biogeocheminęenergiją. Tuo klausimu jis dirbęs dar Paryžiuje (1924–1925), skaitė pranešimus (1926–1927),tačiau rimčiau spaudoje nieko nepaskelbė – trūko laiko ir duomenų. Daug problemų kėlėgyvosios medžiagos svorio nustatymas, dauginimosi greitis ir pan. Gyvybė dauginasigeometrine progresija ir gali labai greitai įsivyrauti. Pavyzdžiui, vandens ,,žydėjimas” jūrose.Tačiau lemiamą reikšmę turi realios sąlygos, turimas plotas, planetos dydis, kovos už būvįpobūdis. Štai kad ir miško bei stepės kova ir lėta ribos migracija, paspartėjanti apledėjimųmetu. Žmogaus įsikišimas, kultūrinė žemdirbystė ir gyvulininkystė taip pat reikšmingasfaktorius. Svarbu tai, kad gamtoje egzistuoja biocenozės (bendrijos) su savo dėsningumais,turinčios labai ilgą amžių (tūkstančius ir milijonus metų), palygintinos su socialiniais dariniais(šiandien tai vadintume, turbūt, ekosistemomis – V. B.). Organizmų maksimalų dydį lemiaŽemės trauka. Dažnos ,,gyvybės bangos” ir savotiški dauginimosi ,,sprogimai”.V. Vernadskis: ,,Skėrių debesys – tai lyg uoliena judėjime”. Deja, priežastys neaiškios.Paminėtina ir šio mokslininko pastaba apie mūsų žemietį J. Lukoševičių: ,,Idėja apie gyvybėsryšį su atomais, o ne su molekulėmis, t. y. su pasaulio mikroskopiniu pjūviu iš esmės, buvo,kiek žinau, pirmą kartą išsakyta J. Lukoševičiaus 1909 metais Tverėje paskaitos metu”(Лукашевич, 1909).Skaitytojas, turbūt, pastebėjo autoriaus pastangas akcentuoti karts nuo kartoV. Vernadskio minimus ar cituojamus mūsų žemiečius mokslininkus. Ypač J. Lukoševičių,kurio fundamentiniai darbai, parašyti Šliselburgo kalėjime, iki galo dar neįvertinti. Jis tikraiyra prisidėjęs prie mokymo apie biosferą sukūrimo. Bet tai jau būtų kito pokalbio tema.119

Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žodžiai apie noosferą”, kuris buvo skelbtas kaipstraipsnis 1944 metais žurnale ,,Šiuolaikinės biologijos pasiekimai” (,,Успехи современнойбиологии”, т. XVIII, вып.2). Skaitytojui galima pasiūlyti viso šio straipsnio vertimą į lietuviųkalbą (Vernadskis, 1988; Gumilevskis, 1988). Dabar tik labai trumpai aptarsime V.Vernadskio knygos baigiamąją dalį, kurią būtų galima laikyti visos aukščiau aptartosinformacijos ir apmąstymų lakoniška kvintesencija ir kurią paskatino parašyti besibaigiančioantrojo pasaulinio karo (kaip ir prieš kelias dešimtis metų pasibaigusio pirmojo pasauliniokaro) patirtis bei palikimas. V. Vernadskis rašo, kad dar pirmojo pasaulinio karo atmosferojejis priėjo sau bei kitiems naujo ir tuo metu pamiršto gamtos geocheminio ir biogeocheminiosupratimo, apimančio ir negyvąją, ir gyvąją gamtą. Jis primena, kad vietoje labai plačiossąvokos ,,gyvybė” pradėjo naudoti ,,gyvosios medžiagos” sąvoką. Gyvoji medžiaga – tai gyvųorganizmų visuma. Autorius primena, kad žmonija, kaip gyvoji medžiaga, daugybe ryšiųsusaistyta su Žemės geologinio apvalkalo – biosferos – materialiais ir energetiniais procesais.O tai, kad gyvybė yra kosminis reiškinys, taip pat realu. Evoliucijos procesas būdingas tikgyvajai medžiagai (tai vienas svarbiausių V. Vernadskio teiginių, dėl kurio tebediskutuojamair dabar – V. B.). Negyvojoje gamtoje to nėra. Išskyrus tuos abiotinius kūnus (dirvožemį,vandenį ir kt.), kurie vienaip ar kitaip susiję su gyvąja medžiaga. Įdomu, kad gyvosiosmedžiagos kiekis Žemėje yra palyginti menkas (tik plėvelė), tačiau biogeninės uolienossudaro didelę masę ir gerokai išeina už biosferos ribų. D. Dana ir D. Le–Kontas dar iki 1859metų priėjo išvados, kad gyvosios medžiagos evoliucija yra kryptinga, t. y. ,,cefalizacijos”keliu į ,,psichozojinę” erą. Žmonija taip pat sudaro nedidelę planetos masę ir visus planetosgyventojus būtų galima sustatyti vienas greta kito, kad ir nedidelės valstybės teritorijoje.Žmonijos galia susijusi ne su jos mase, bet su jos smegenimis, protu ir to proto nukreiptudarbu. Žmogui svarbu tai suprasti ir savo protą bei darbą nepanaudoti savižudybei. Žmonijatampa galinga geologine jėga. Prieš ją iškyla klausimas apie biosferos pertvarkymą laisvaimąstančio žmogaus interesams. Ši nauja biosferos būsena, prie kurios nepastebimai artėjame,ir yra noosfera. V. Vernadskis mini, kad prancūzų matematikas ir filosofas E. Le–Rua,remdamasis autoriaus sukurtais biosferos biogeocheminiais pagrindais, 1927 metais Paryžiujesavo paskaitose įvedė noosferos sąvoką. Ši sąvoka, prie kurios suvokimo E. Le–Rua priėjokartu su savo bičiuliu geologu ir paleontologu P. Tejaru de Šardenu, nusako dabartinębiosferos geologinės raidos stadiją. V. Vernadskis pastebi, kad prieš mus iškilo nauja mįslė.Juk mintis nėra energijos forma, tad kaipgi ji gali keisti materialius procesus? Kaip teisingaikažkada pasakė Göthe, moksle mes galime žinoti tik tai, kaip kas nors įvyko, o ne kodėl ir dėlko. Tokio ,,nesuprasto” proceso empirinius rezultatus mes regime kiekviename žingsnyje.120

Labai svarbu, kad ir eilinis pilietis, ir valstybės veikėjas perprastų noosferinį požiūrį į aplinką.Prie to dar tik artėjama.V. Vernadskis lygina biosferos dabartinę būseną (noosferą) su geologinėje praeityjebuvusiomis evoliucinėmis stadijomis. Prieš 500 mln. metų prasidėjo gyvosios medžiagoskalcio funkcija, kuri reikšminga ir dabar. Daugiau nei prieš 110 mln. metų biosferoje atsiradomūsų žalieji miškai. Tai irgi evoliucinė stadija, analogiška dabartinei noosferai. Šiuo metumes įžengiame į naują geologinį evoliucinį biosferos etapą – noosferą. Įžengiame į ją – naująstichinį geologinį procesą – rūsčiu, griaunančio pasaulinio karo metu.Kalbant apie noosferą, būtina prisiminti jau kelis kartus cituoto garsiojoprancūzo P. Tejaro de Šardeno mintis, kurias jis užrašė 1938-1940 m., tačiau buvoatspausdintos knygoje ,,Žmogaus fenomenas” tik po jo mirties (1955). Rašydamas apienoosferą kaip planetinę Žemės pakopą, jis mūsų planetos raidos apibūdinimą trumpaireziumuoja: ,,Pradėję nuo miglotų jaunos Žemės kontūrų, mes visą laiką sekėme nuoseklias topaties didžiojo vyksmo stadijas. Po geocheminėmis, geotektoninėmis ir geobiologinėmispulsacijomis visada buvo galima pažinti vieną ir tą patį giluminį procesą – tą, kuris,materializavęsis pirmosiose ląstelėse, toliau tęsėsi nervų sistemų kūryboje. Geogenezė,sakėme mes, virsta biogeneze, kuri galiausiai yra ne kas kita, kaip psichgenezė.(…)Psichogenezė mus atvedė prie žmogaus. Dabar ji dingsta, ją pakeičia arba absorbuojaaukštesnė funkcija – iš pradžių dvasios atsiradimas, o paskui jos išplėtojimas, t. y. noogenezė(Tejaras de Šardenas, 1995). Pagal Tejarą de Šardeną noosfera – tai ,,mąstanti žemė”,,,mąstantis žemės apvalkalas”, taigi evoliucijos etapas, kai gamta įsisąmonina savo būtį irvystymąsį, kai meilės ir minties aktais kyla visuotinės sintezės linkme, į aukščiausią sąmonėslygmenį – Omegos tašką – galutinį evoliucijos tikslą, visuotinės sintezės centrą, vienijantįevoliucijos laimėjimus (Kuzmickas, 1995).Kaip matome, stebėtinas V. Vernadskio ir P. Tejaro de Šardeno minčių panašumas,kuris paaiškinamas panašia jų mokslinės veiklos patirtimi. Tačiau skiriasi jų rutuliojamosnoosferos supratimas, ypač pastarosios baigiamoji fazė. Jeigu V. Vernadskio noosfera dar tikprasideda ar prasidėsianti ir labiau traktuojama kaip harmoningos visuomenės etapas, kuristotalitarinėje valstybėje net buvo siejamas su planuojamu ,,komunizmu”, tai P. Tejaro deŠardeno noosfera jau prasidėjusi ir evoliucionuojanti link Omegos taško – krikščioniškojoDievo sinonimo. Iki šiol dar neįvertintas Vilniaus universiteto profesoriaus J. Lukoševičiaus(1863-1928) indėlis į mokymą apie biosferą ir noosferą, kuriam teorinius pagrindus jis padėjosavo fundamentaliuose mokslo darbuose. Turiu prisipažinti, kad rašant pastarąją pastraipątiesiog knietėjo kaip nors ,,atšaldyti” protingosios noosferos gerbėjus. Ir radau. Tai ne visaitradicinio požiūrio į gyvybės evoliuciją propaguotojo, ekosistemų evoliucijos teorijos kūrėjo121

E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius, 2001): ,,Viskas, ką rašiau apie evoliucijos mechanizmus,liudija, jog rūšys yra kartu ir ekosistemos elementai, ir sąlygiškai savarankiškos,besinaudojančios šiokia tokia laisve struktūros. Todėl evoliucionuodamos jos priverstoskaupti ne tik sau, bet ir bendrijai naudingus požymius. Jos evoliucionuoja ir kartu su savomisekosistemomis, ir atskirai. Sukaupusios tam tikrų selfinginių (egoistinių) požymių, rūšysdažnai tapdavo superkonkurentėmis, aplinkos pasipriešinimą nugalėjusiomis visai arba bentjau apmaldžiusiomis jį iš dalies. Tada jos leisdavosi į avantiūrą – pradėdavo intensyviaidaugintis ir plisti išstumdamos daugybę kitų rūšių ir sėdamos žūtį aplink. Tačiau anksčiau arvėliau bendrijos atsiimdavo tai, kas joms priklauso: būdavo pereikvojami erdvės ir maistoištekliai, superkonkurentė netrukus pradėdavo ,,apaugti” naujomis (t. y. parazituojančiomis –V. B.), ją pačią efektyviai eksploatuojančiomis rūšimis, ir ilgainiui ji virsdavo eiline, norskartais ir gana sėkminga rūšimi. Taip evoliucijoje atsitikdavo gana dažnai. Ar šis scenarijuskartosis ir Homo sapiens atveju – tai lemta sužinoti mūsų palikuonims.”* * *Kaip matome, dalis, gal ir ne preciziškai suformuluotų V. Vernadskio įdėjų, yrageologinio pobūdžio, besiremiančios žiniomis apie Kosmoso ir Saulės sistemos sandarą beisudėtį, mūsų planetos geologinės istorijos raidą, ypač santykyje su gyvybės evoliucija. Kitadalis minčių apima gyvybės prisitaikymo prie aplinkos ir evoliucijos klausimus. Šiandien taipriskirtume ekologijos problematikai. Atkreipia dėmesį V. Vernadskio akcentuojamasgyvosios medžiagos ,,spaudimas” aplinkai, gyvybės ,,ekspansija” į kitas gyvenamąsiasaplinkas, o taip pat evoliucijos kryptingumas, negrįžtamumas ir jos ėjimas atomų biogeninėsmigracijos didėjimo ir maksimalaus efekto keliu. Manyčiau, kad tas gyvybės ,,agresyvumas”,matyt, buvo priverstinis ir pastoviai aplinkos sąlygų ,,slopinamas”. Ji, kaip tas feniksas, visprisikeldavo (tiksliau, prisitaikydavo prie kintančių sąlygų) ir tęsdavo savo užprogramuotąmisiją proto ,,nešėjo” kūrimo link.Knygos baigiamasis skyrius pradedamas ir baigiamas rūpesčio kupinais žodžiais apiedidžiulę žmonijos nelaimę – karą. Naujasis biosferos raidos etapas – noosfera – kaip tiksuteikia galimybę protingai ir taikiai tvarkyti savo ateitį. Ar bus pasinaudota tokia galimybe –atviras klausimas. Kaip teisingai pastebėjo dabartinis rusų mokslininkas N. Mojsejevas savoknygoje ,,Žmogus ir noosfera” (Моисеев, 1990), branduolinio karo sūkuryje žmonija tikraižus, tačiau ne pati gamta, kuri iš principo yra nesunaikinama. Manyčiau, kad anksčiau ar122

vėliau atsirastų kitas proto ,,nešėjas”. Bet jau ne žmogus. Žmogaus misija bus buvusi tokia patbiogeochemiškai prasminga, bet primityvi, kaip ir kadaise žuvusių dinozaurų ar trilobitų.Mes dažnai skaitome ir girdime, kad didysis rusų mokslininkas V. Vernadskisyra ,,mokymo apie noosferą” kūrėjas. Tai nevisai tikslu. Kad jis yra mokymo ar mokslo apiebiosferą kūrėjas – abejonių nekyla. Tai liudija ir šioje studijoje pateikta medžiaga. ,,Noosfera”V. Vernadskio darbuose egzistuoja kaip artėjantis biosferos raidos etapas, kaip neišvengiamabūsena. Paties mokymo apie ,,noosferą”, jo darbuose nėra. Geriausiu atveju, tėra prielaidųišsakymas ar tik įžanga į tokį mokymą (Моисеев, 1990). P. Tejaro de Šardeno knygoje,,Žmogaus fenomenas'', ko gero, toks mokymas yra ir pagrįstas jis Dievo Alfa, įkvėpusioevoliuciją, ir Dievo Omega, ją užbaigusio, sinteze (Kuzmickas, 1995). Iš kitos pusės, šiandienir pati ,,noosferos'' sąvoka yra kiek kitaip traktuojama. Manoma, kad biogeosferos (pagal V.Vernadskį – biosferos) vystymosi naująja stadija yra ekosfera, o ne noosfera (,,proto sfera”)(Круть, 1978). Noosfera iš principo nepriklauso geo-, geobio- ir biosistemoms. Noosfera irtechnosfera sudaro taip vadinamą sociosferą, kaip žmonijos veiklos ir jos produktų sistemą, t.y. dvasinę ir materialiąją kultūrą. Todėl tenka stebėtis ir džiaugtis šio didžio mokslininkoįžvalgumu, enciklopedine erudicija, įspūdingais apibendrinimais. Aš manau, kad giliaispecializuoti šiandieniniai mūsų mokslininkai V. Vernadskio kūryboje ras daug diskutuotinųdalykų, gal net ,,klaidų”. Tačiau jo mokslinės minties raida, sugebėjimas sintezuoti,,empirinius duomenis”, suvokti reiškinius globaliame kontekste, pateikti mūsų planetos beijos biosferos raidos ir ateities suvokimo įspūdingą (o gal ir objektyvų) modelį – tai tikradovana žmonijai. Dabar galime svarstyti, aptarinėti šį modelį, kurti kitas biosferos raidoskoncepcijos ir ateities vizijas. Tai, beje, ir daroma. Labai svarbu žinoti savo pirmtakų darbusir mokytis iš jų patyrimo (76 pav.).Tuo požiūriu yra labai įdomios profesoriaus Č. Kudabos mintys apie V. Vernadskiomokslo darbus: ,,Pripažindami Vernadskio noosferos koncepciją, nūdienos protai dažnaisvarbius jo teiginius numano, bet neįsigilina į juos. Ir čia ne vien autotrofiškumas, nuo kuriopriklauso požiūris į visus komponentus. Vienas svarbesnių noosferos teiginių – realesnisgamtos dėsnių supratimas. Štai pusiausvyros, gamtinio vyksmo ritmų supratimas tebėra toks,koks buvo suformuluotas XVIII a. Gamtoje nuolat einama į pusiausvyrą, dėl to vykstanuolatinis judėjimas. O mums įprastas ritmiškas judėjimas yra vienkartinis perėjimas išpakopos į pakopą. Laiko jutimas pagal socialinio vyksmo skalę mums atrodo švytuokliškairitmiškas (ypač gamtos sezoniškumo įtakoje), betgi viskas juda negrįžtamai, nuolat auginakiekybę, pereina į kokybę, kurios pasukti atgal neįmanoma (…). Mokslo mintis skverbėsi gilynir toliau skverbsis. Visuomenė jo atveriamų galimybių dėka naudojo gamtos išteklius ir toliau123

naudos. Ypač šiandien svarbu – mokslo humanizacija, t. y. jo, mokslo sąmonė ir sąžinė. Bešių privalumų mokslas gali būti (jau akivaizdu) pražūtingas” (Kudaba, 1988).Kryptingos žmogaus veiklos traktuotė būdinga ir katalikiškam religiniam mokymui.Štai 1954 m. Brooklyne (JAV) išleistoje žymaus visuomenės veikėjo ir filosofo AntanoMaceinos knygoje labai įdomiai nagrinėjamas ir komentuojamas Šventojo PranciškausAsyžiečio santykis su gamta ir mokslu (Maceina, 1991). Joje rašoma: ,,Žmogus buvo sukurtasne tik kaip pasaulio valdovas, bet ir kaip jo gelbėtojas. Konkreti atrama šiam gelbstimajam jodarbui buvo paties Dievo įsteigtas rojus. Tai buvo žemės kampelis, kuriame velnio pagadintosgamtos siautėjimas neturėjo dalios. (…) Išlaikyti rojų ir jį išplėsti buvo pirmykščiai patiesDievo žmogui pavesti uždaviniai. Kadangi rojinis žmogus turėjo daugintis ir pripildyti žemę,tuo pačiu jis turėjo rojų nešti visur, kur tik jis pats ėjo ”. Nors Šv. Pranciškus pasižymėjosavo negatyviu požiūriu į mokslą kaip žmogiškojo išdidumo šaltinį ir savo išganytojiškojeveikloje visaip jo vengė, A. Maceinai vis tik teko išsakyti savo nuomonę apie objektyviąmokslo vietą žmonijos gyvenime: ,,Į šią kultūros paskirtį įsijungia ir mokslas kaip viena išpagrindinių jos sričių. Kad žemė galėtų būti įdirbta, kitaip sakant, kad ji būtų paruošta virstiDievo padangte, ji turi būti visų pirma pažinta pačia giliausia bei plačiausia šio žodžioprasme. Pažinimas kūrinio gyvenime visados yra pirmesnis už veikimą. (…) Tuo tarpužmogaus veikimas pasaulyje apima ne tik praktinį jo ir jo giminės išsilaikymą, bet sykiu dar irpaties pasaulio pertvarkymą pagal aukštesnes idėjas. Žmogus turi pareigų ir žemei kaiptokiai, kadangi jis yra jos valdovas”. (…) ,,Kai šitas jo pažinimas esti sudedamas į tam tikrąsistemą ir sujungiamas tam tikrais dėsniais, jis virsta mokslu. Mokslas yra žmogiškojopažinimo objektyvizacija istorijoje. Tai suvisuomenintas pažinimas, pralaužęs atskiro asmenssąmonės sritį ir tapęs bendruomenės turtu. Tačiau jo šaknys visados laikosi individualiamepažinime kaip sąlygoje žemei įdirbti ir jai apvaldyti”.Grįžtant prie V. Vernadskio, reikia pridurti, kad jo mokslinis palikimas, nors kasmetvis sunkiau beskaitomas dėl mokslinių faktų tikslumo bei senstančios ir kintančios terminijos,yra fundamentinis darbas apie mūsų planetos ir jos augintinės – biosferos raidą bei ateitį.Pateiktasis biosferos raidos modelis turi didelę mokslinę, filosofinę ir etinę reikšmę sparčiaicivilizacijos keliu žengiančiai mūsų laikų nevienalytei ir prieštaravimų draskomai žmonijai.Procesų kryptingumo geologinių jėgų stichijoje idėja ir ją grindžiantys moksliniai faktaisuteikia planetos gyventojams egzistavimo prasmės pojūtį, skatinantį į aplinką, jos ir savoateitį žvelgti su atsakomybe ir tam tikra viltimi. Be abejo, laikas ir naujos žinios padarys darne vieną pataisą šiame moksle apie biosferą. Svarbu tai, kad šis mokslas (ar mokymas) atliktųmokslinės minties katalizatoriaus vaidmenį, verstų visuomenę kritiškai mąstyti, suprastigamtos ir visuomenės raidos dėsningumus, ieškoti bet kurio reiškinio priežasčių.124

V. Vernadskio mokymas apie biosferą ir prielaidų apie prasidedančią jos dabartinę(noosferos) stadiją, papildytas šiuolaikinio ekologijos mokslo, kitų mokslų žiniomis, gali būtituo moksliniu ir ideologiniu pagrindu šiandieninei gamtosaugos ir gamtonaudos strategijai,mokslinių tyrimų problematikos rutuliojimui, tausojančios (subalansuotos) plėtros politikai,kurios esmę sudaro tausojanti ir subalansuota ekonominių, ekologinių bei socialinių sąlygųplėtra, kitaip tariant, ūkio, gamtos ir visuomenės interesų derinimas. Kitos alternatyvos,matyt, nėra.Polemikos įkarštyje,,Kaip evoliucionistai nustato Žemės klodo amžių? Jie negali nustatyti pagal jame randamasmedžiagas. Aišku, kad nepagelbės jiems ir sluoksnių eilės tvarka, nes vadinamieji ,,jauniausieji” sluoksniai galibūti giliau, o ,,seniausieji” aukščiau. Gal manai, kad evoliucionistai amžiui nustatyti turi kokius nors ypatingusmetodus (galbūt girdėjai apie radioaktyvius datavimo metodus, apie kuriuos kalbėsime vėliau). Tai vėlklystkelis: tokie datavimo metodai šio tipo Žemės sluoksniui netinka. Tad kaip evoliucionistai nustato, kadvienas sluoksnis senesnis ar jaunesnis už kitą? Niekada neatspėsi: iš klode esančių suakmenėjusių organizmųliekanų! Ypatingai daug informacijos suteikia vadinamosios ,,indeks-liekanos”, kurios charakteringos (taip jiesako) tik tam tikram geologinio periodo amžiui.Nuostabus metodas! Jei sluoksnyje yra paprastų organizmų liekanų, vadinasi jis senas, o jei yra labiauišsivysčiusių sudėtingesnių organizmų liekanų – jaunas. Galbūt aš truputį supaprastinu, bet esmė išlieka. Šitasnenormalus ir ratu besisukantis samprotavimas pripažintas net moksliniuose geologiniuose straipsniuose”(Ouweneel, 1995).,,Iškasenų tyrimai rodo, kad egzistavę organizmai nekito. Rūšys atsiranda staiga, visai susiformavusios,ir išnyksta beveik nepakitusios. Laipsniška evoliucija nepasitvirtina, nes nei lengvai atpažįstamų protėvių, neipakitusių palikuonių nėra (…). Jei evoliucijos teorija būtų teisinga ir viskas būtų atsiradę tik dėl atsitiktiniųprocesų, tai skatintų manyti, kad gyvybė neturi prasmės ir kad aukščiausios etinės ir moralinės vertybėsniekuomet neegzistavo. Tada vertėtų paklausti, ar teisinga teorija, turinti tokią potekstę” (Lutz, Junker, 1998).Spausdinant kompiuteriu aukščiau pateiktas citatas baiminausi ar po ankstesnioknygos poskyrio skaitytojas teisingai supras jų paskirtį. Taip, tai konfrontuojančios gamtosmokslams pažiūros, gerokai besiskiriančios nuo biosferos mokslo teiginių, tačiau patraukliaiišdėstytos ir, kas svarbiausia, orientuotos į jaunimą. Būtent, į jaunimą ir tai verčia neliktiabejingu. Tiesą sakant, visai nenoriu užimti kokios nors kategoriškos pozicijos vienu ar kitusu mokslu susijusiu klausimu. Prisimenu neseniai Karelijos sostinėje Petrozavodske (RusijosFederacija) vykusią mokslinę konferenciją kontinentinių apledėjimų klausimais. O kaipžinome, ledynų nuogulų (morenų) tyrinėtojų tarpe dar teberusena ginčas tarp taip125

vadinamų ,,glacialistų” ir ,,marinistų”. Pirmieji absoliutizuoja grynai ledyninį morenųatsiradimą, o antrieji – morenų jūrinę kilmę (iš tirpstančių aisbergų į jūrų dugną nusėdusiasnuogulas). Realybėje morenos ir anksčiau, ir dabar susidaro abiem keliais. Jeigu ledyninėsmorenos labiau būdingos kontinentams, kalnų sritims, tai jūrų ir vandenynų pakrantėsedažniau sutinkamos jūrinės morenos (pavyzdžiui, Antarktidos, Grenlandijos pakrantėse irkitur). Ir štai, kai jauni geologai iš Archangelsko srities savo pranešime papasakojo apiejūrines morenas Pečioros upės žemupyje, konferencijos pirmininkas, tarptautinio mastožymus kvartero (antropogeno) periodo tyrinėtojas Ivanas Ivanovičius Krasnovas,apibendrindamas posėdžio pranešimus, pasipiktinęs kritikavo Pečioros krašto tyrinėtojųišvadas ir pabaigoje mestelėjo frazę: ,,pora končatj s etym” (,,laikas su tuo baigti”). Manenuliūdino toks žymaus mokslininko, seno rusų inteligento emocingas pasisakymas irdiskusijoje suabejojau tokiomis kategoriškomis išvadomis. Juk buvusios SSSR gyventojaipuikiai prisimena valdžios ir jiems talkinusios mokslininkų dalies propogandą apie tokius,,pseudomokslus” (,,lženauki”) kaip genetika ar kibernetika. Kaip šie ir kiti mokslai buvokoneveikiami, galima perskaityti pirmoje pokarinėje ,,Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje”,kurią, matyt, dar galima aptikti bibliotekose.Šį ekskursą į netolimą praeitį padariau, norėdamas pabrėžti, kad mokslinio pažinimokelias nėra toks paprastas ir tiesus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tikėjimas savoneklaidingumu, pataikavimas laikmečio konjunktūrai, baimė atvirai išsakyti savosamprotavimus skatina netolerantiškumą kito nuomonei, gamtinių procesų bei moksliniųsprendinių galimos įvairovės ignoravimą, abejotinų tiesų absoliutizavimą bei dogmatizmą.Šiandien mokslo autoritetas pasaulyje yra pernelyg didelis, kad paminėtos blogybėssustabdytų mokslo progresą, nebent trumpam ir nedidelėje visuomenės dalyje, kuri vėliau vistiek turės pasivyti į ateitį lekiantį pažinimo ekspresą. Kitas klausimas, ar visada mokslinėsžinios tarnauja visuomenės labui, ar mokslo ir technologijos progresas neatves žmonijos priedidelių nelaimių ar net jos sunaikinimo. Tai jau mokslinių tyrimų metu gautų rezultatųpanaudojimo moraliniai ir etiniai aspektai, be abejo, labai svarbūs visuomenės raidoje.Situacija tampa gana sudėtinga, kai susiduria naujos mokslinės žinios ir tūkstantmečius beišimtmečius gyvavusios religinės nuostatos, kai senovinių mitų vaizdiniai, dažnai turintyssimbolinę ir užkoduotą prasmę, suprantami pažodžiui ir vienareikšmiškai. Kiek visuomeneitai kainavo – liudija ,,pasipūtusios” Europos viduramžių istorija. Panašių susidūrimų, tikmažiau pavojingų gyvybei ar karjerai, pakanka ir mūsų dienomis. Skyrelio pradžioje pateiktoscitatos iš jaunimui skirtų knygų tai liudija.Nesidomėjau, kokias religines konfesijas atstovauja šių knygų autoriai. Tačiau turiuprisipažinti, kad iki šiol Lietuvoje iš katalikiškų bažnyčių sakyklų negirdėjau tokių126

kategoriškų antigeologinių ir antievoliucinių pasisakymų, sakyčiau, kartais net labaipaviršutiniškų ir primityvių. Kad ir teiginys: ,,Kai kuriose vietose aiškiai matom, kadsluoksniai apversti aukštyn kojom, lyg po žemės drebėjimo, tačiau dažniausiai Žemės plutojenepavykdavo aptikti jokių žymesnių katastrofų pėdsakų. Taigi belieka pripažinti, kad Žemėssluoksniai neabejotinai susiformavo tokia eilės tvarka, kokia randami. Kodėl tad geologaievoliucionistai nepaisydami viso šito drįsta teigti, kad Žemės sluoksniai apversti?”(Ouweneel, 1995). Mat paneigus sluoksnių suraukšlėjimo galimybę, geologai iškart prarandagyvūnijos ir augmenijos raidos kryptingumo argumentą. Deja, šių žodžių autoriusnepagalvojo, kad geologai sluoksnius atpažįsta ne tik pagal juose randamas fosilijas, bet irpagal daugelį kitų požymių: uolienų specifinę sudėtį (pvz., dolomitas su kalcito kristalųintarpais ir kt.) ir savybes (spalvą, kietumą, tekstūrą ir pan.). Jau pirmo kurso geologas yraišmokomas naudotis specialiu geologiniu kompasu, kuriuo išmatuojamos sluoksnių tįsos irpolinkio kryptys (azimutai). Geologas, tarsi pėdsekys, savo geologinių maršrutų metuatodangose matuoja sluoksnio polinkio kampą, kuris dėsningai didėja arba mažėja, keičiasavo kryptį. Elementari struktūrinės geologijos metodika leidžia kartografuoti įvairiausiasuolienų sluoksnių suraukšlėjimo variacijas: nuo sinusoidę primenančio sluoksnių bangavimo,vertikalaus pastatymo ir apvertimo iki giluminiais lūžiais ,,nukirstų” sluoksnių, kartaisužstumtų vienas ant kito (77 ir 78 pav.).Tokio suraukšlėjimo priežastis – Žemės plutos vertikalūs ir horizontalūs tektoniniaijudėjimai, bene įspūdingiausias raukšlėjimo formas palikę buvusių ir dabartinių kalnųrajonuose, ypač ten, kur senieji kontinentai ,,užšliauždavo” ant okeaninės Žemės plutos arbasusidurdavo tarpusavyje. Tai buvo milijonus metų trukę kalnodaros procesai, nebūtinai lydimikatastrofinių reiškinių, nebent žemės drebėjimų. Tuo požiūriu labai vertingą knygelę neseniaiatradau antikvariate. Tai Plimute (JAV) 1901 metais atspausdinta Archibald Geikieknygelė ,,Geoliogija”, kurią išvertė S. M. (greičiausiai Stasys Matulaitis – V. B.). 144puslapių knygelėje, kaip vadovėlyje, Edinburgo universiteto profesorius pateikė bendrosiosgeologijos pagrindus, tarp kurių ir ,,Darodymai, kad uolos, iš kurių susideda žemės pluta,tapo pajudintos, nustumtos ir sulankstytos”. Taigi, jau prieš šimtą metų mūsų tautiečiai galėjoskaityti tokias šios knygelės eilutes: ,,Tokiu tad būdu, geoliogija duoda mums daugybę faktųnišpasakytai svarbių musų protui, nes supažindina mus su dideliu musų planetos senumu ir sustebuklinga atmainų eile, dėlei kurių pasidarė šiądienykštė dalykų tvarka. Ji mokina mus, jogkalnai ir kloniai ne staiga pasidarė toki, kokius juos šiandien matome, bet darėsi palengva,įvykus ištisai eilei procesų, panašių į tuos, kurie šiądien darosi. Toliaus, iš jos persitikriname,jog kiekviena po mūsų kojomis gulinti sausžemio dalelė, gali papasakoti mums savo istoriją,jeigu tik pataikysime ją tyrinėti. O keisčiausias yra tas dalykas, jog dabartinė veislė gyvulių ir127

augalų, užgyvenusių sausžemius ir mares, visiškai nėra pirmutinė arba pirmykštė, bet jogprieš ją buvo kitos, o prieš tas dar vėl kitos, visiškai į jas nepanašios. Tai-gi gyvi sutvėrimai,lygiai, kaip ir negyva medega, turi teip-gi savo istoriją” (Geikie, 1901) (79 pav.).Galiu užtikrinti, kad ir dabartiniuose geologijos vadovėliuose rašoma taip pat, tik šiektiek modernesniais terminais, pasiremiant nauja medžiaga. Tuo požiūriu smagiai nuteikė kątik mūsų spaudoje pasirodęs jaunimui skirtos ir Londone atspausdintos Lindos Gamlin knygos,,Evoliucija” (iš serijos ,,Žvilgsnis į pasaulį”) vertimas į lietuvių kalbą (Gamlin, 2001). Labaivaizdingai iliustruotoje knygoje taikliai ir ironiškai nuvainikuojamas krikščionių skatintomokymo iki pat XVIII a. pabaigos teiginys, kad visos Žemės nuosėdinės uolienos nugulė per40 tvano dienų ir kad tuo pačiu metu susiformavo visos fosilijos. Įrodymui autorė pasitelkiaŽano Baptisto de Lamarko (1744-1829), Čarlzo Darvino (1809-1882), kitų mokslininkųdarbus, Žemės sluoksnių struktūros ir amžiaus nustatymo pavyzdžius, dinozaurų tyrimopatirtį, dabartinių žinduolių panašią kaulų struktūrą, gyvūnų ir augalų pasiskirstymą planetoje,organizmų kintamumą ir paveldimumą, genų teoriją ir DNR (deoksiribonukleorūgšties)struktūros tyrimus.Būčiau neobjektyvus, jeigu gyvybės evoliucijos gynėjų tarpe akcentuočiau monolitinęvienybę. Laimei, tokios vienybės nėra. Ir tai liudija jau cituoto gyvybės evoliucijos tyrinėtojo,ekosistemų evoliucijos teorijos kūrėjo E. Lekevičiaus (2001) nusivylimas ,,ortodoksiniu”evoliucijos mokymu: ,,Ir vėl tas pats siaurai genetinis (nuo ,,genezė”) požiūris į evoliuciją!Kladogramos rodo, kas iš ko kilo, kokia organizmų giminystė, bet neinformuoja apie nemažiau svarbų, funkcinį, aspektą, būtent, kaip tuo pačiu metu koegzistavę organizmaisąveikavo tarpusavyje, kokia buvo to meto ekosistema ir medžiagų ciklas, kokią vietą jameužėmė viena ar kita organizmų grupė. Filogenetiniai medžiai ir kladogramos negalipatenkinti reiklaus ir mąstančio biologo todėl, kad jos išplėšia organizmus iš jų natūraliosterpės, iš gyvybiškai svarbių sąsajų tinklo ir perkelia juos į konceptualų vakuumą, kuriame jieatrodo ne daugiau gyvi, nei tas uodas, kuris 40 mln. metų pratūnojo gintaro gabale.”Na, o mūsų aptariamos knygelės teiginys, kad visi sluoksniai susiformavo vienu metuyra šokiruojantis ir stebina savo keista argumentacija: ,,Šia tema Biblija mus moko trečiolabai svarbaus dalyko. Pradžios knygos 6–8 skyriuose skaitome, kad visa žmonija ir net Žemėvienu metu buvo užlieta Potvynio. Tai buvo nepaprastas potvynis. Perskaityk visą aprašymąir pamatysi, kad, pavyzdžiui, Žemės pluta suskilo taip, jog visas Žemės paviršius buvosuplaktas kaip košė. Jei tiki Dievu bei Jo žodžiu ir suvoki, kokiu mastu Jis kartą sugriovėŽemę, turėtum paklausti bet kurio geologo, kokios būtų panašaus į aprašytąjį Biblijojepotvynio pasekmes” (Ouweneel, 1995).128

Štai kitoje E. Lutzo ir R. Junkerio knygelėje (1998) visas dėmesys taip patsukoncentruotas evoliucijos mokslo kritikai, pateikiant ,,10 tezių apie evoliucijos moksloanalizę”. Bene pagrindinis kaltinimas, kad ,,evoliucijos teorija atsakymų į klausimą apiegyvybės kilmę neturi”, kad tai ,,pasaulėžiūros dalis, prisisunkusi natūralizmo ir ateizmo”.Apskritai, ši knygelė parašyta žymiai patraukliau, negu pirmoji. Joje diskusine formaaptariamos tokios fundamentinės problemos kaip Visatos kilmė, gyvybės ištakos, žmogausatsiradimas ir pan., viską suvedant į mokslo bejėgiškumą tai paaiškinti be Kūrėjo pastangų.Autoriai įsitikinę, kad ,,mokslui ir tikėjimui esminis dalykas yra diskusija dėl ištakų (…),ištakų ieškojimas ir tyrinėjimas kaip tik veda tolyn nuo natūralizmo ir ateistinės filosofijos”.Autoriai skiria mikro- ir makroevoliucijas ir tvirtina, kad mokslas pagrindžia tikmikroevoliucinius pakitimus (odos spalva, sparnelių ilgis, veislių ir rūšių formavimasis irt. t.). O taip vadinami makroevoliuciniai pakitimai (šeimų, giminių ir klasių raida), deja, nėraįrodyti ir dažniausiai tai yra tik ekstrapoliacija. Pastarasis teiginys grindžiamas įsitikinimu,kad geologinėse iškasenose nėra tam įrodymų, kad ,,atrandame ne tarpines grandis, ostabilias rūšis”. Autoriai kritikuoja ,,punktyrinės pusiausvyros modelį”, pagal kurį ,,Žemėsorganizmai likdavę nepakitę iki tam tikrų laikotarpių, kai jie keisdavosi taip greitai, kadnepalikdavo pėdsakų iškasenose…”.Tiesą sakant, sunku polemizuoti su specialiu tikslu parašytos knygelės autoriais, kurieteigia aptarę visus pagrindinius evoliucionistų teiginius, cituoja daug žinomų mokslininkų irneva objektyviai remiasi jų patirtimi bei samprotavimais. Tačiau užvertus paskutinį knygelėspuslapį, galvoje tuoj pat ,,susirikiavo” ištisa eilutė pastabų ir klausimų: labai jau akivaizdusišankstinis nusistatymas ir antipatija evoliucijos mokslui; ar ne be reikalo priešpastatomasKūrėjas ir evoliucija; ką sakys evoliucijos kritikai, jeigu vieną dieną mokslininkailaboratorijoje sukurs ,,gyvąją medžiagą”; kažkodėl autorių liko ,,pamirštas” toksevoliucionistų argumentas, kaip panaši žinduolių kaulų struktūra bei žmogaus ir kitųstuburinių raida dar gimdoje, kai per kelis mėnesius ,,praeinamos” evoliucijos fazės,liudijančios gyvūnijos bendrą praeitį; visai be reikalo ir labai jau primityviai natūraliosatrankos dėsniai perkeliami į visuomenę, tarsi norint skaitytojus pagąsdinti moralinių vertybiųpraradimu, jeigu gyvosios gamtos evoliucijos dėsningumai būtų objektyvūs ir taikomivisuomenei; neaptariami labai įdomūs tuo požiūriu Rytų šalių religiniai mokymai, o taip patnaujausi evoliucijos teorijos puoselėtojų darbai.Pjeras Tejaras de Šardenas 1938-1940 m. parašytame, tačiau tik 1955 atspausdintamepagrindiniame savo veikale ,,Žmogaus fenomenas” pabandė savo teoriją kurtikrikščioniškosios pasaulėžiūros ir šiuolaikinės gamtotyros sandūroje. Kaip lietuviško šiosknygos leidimo (1995) įvadiniame straipsnyje rašo filosofas Bronislovas Kuzmickas,129

,,Tejaras sukūrė krikščionišką, antropologiškai orientuotą filosofijos teoriją, kuriospagrindinės įdėjos yra judėjimas, tapsmas, evoliucija. Jos kūrimo metodą autorius vadinofenomenologiniu, pažymėdamas, kad jis skiriasi tiek nuo tomistinės metafizikos, tiek ir nuo E.Huserlio fenomenologijos”. Šiame darbe Tejaras de Šardenas, remdamasis evoliucijos irvisuotinio reiškinių sąryšio idėjomis, siekė į vieną sistemą sujungti krikščioniškąjį pasauliosupratimą ir mokslinę evoliucijos teoriją, sukurti naują mokslinę filosofinę antropologiją.Pagal jį ,,Žmogus – ne statinis pasaulio centras, kaip ilgą laiką jis manė, bet evoliucijos ašisir strėlė, o tai kur kas gražiau”. Įdomu tai, kad iš pradžių šios teorijos nepriėmė Bažnyčiosvadovybė, tačiau po Antrojo Vatikano susirinkimo (1962-1965) metu ilgų diskusijų jokoncepcija buvo įvertinta palankiai, įžvelgiant joje daug pranašumų (Kuzmickas, 1995).Nenorėdamas, kad skaitytojui susidarytų įspūdis apie didelį autoriaus norą kritikuotireliginius mokymus, pateiksiu jau anksčiau cituoto mūsų visuomenės veikėjo ir filosofo A.Maceinos, laikiusio tejarizmą nepriimtinu krikščionybei, žodžius iš jo knygos apie Šv.Pranciškų (Maceina, 1991): ,,Pasaulis buvo ištiktas blogio dar prieš žmogaus sukūrimą.Gamtamokslis, pirmoje eilėje paleontologija, nepaneigiamai mums tvirtina, kad baimė,kančia ir mirtis siautė gyvūnijos pasaulyje visą laiką, nors žmogus pasirodė palyginant ganavėlai. Kažkokia juoda ranka jau prieš žmogų buvo sujaukusi Viešpaties padarus, kurie, pasakApreiškimo, pradžioje buvo iš tikro geri. Demoniškų žymių mes pastebime jau pačioje gamtossąrangoje. Anoji visuotinė sandora ir anasai visuotinis tikslingumas, kuriais mes taip žavimėsir kuriuose regime begalinę Išmintį ir Meilę, nevienoje gamtos srityje yra suardyti”.Turiu pastebėti, kad panašius klausimus svarsto ir mūsų dienų mokslininkai, gyvosiosgamtos tyrinėtojai. Gyvybės esmė, gyvybė ir tikėjimas – tai sunkiai atsakomi klausimai.Teisingai rašo biochemikas ir filosofas Jonas Rubikas tvirtindamas, kad ,,visos teorijos irhipotezės, nuo gyvybės savaiminio atsiradimo iki sukūrimo, tėra tik prielaidos, bandančiospaaiškinti, kaip turėjo būti, kad gyvybė yra dabar ir tokių formų? Aišku, sukūrimo idėja labaisupaprastina sprendimą: sukūrimas nereikalauja nei logikos, nei biologijos ir kartu nekeliaklausimų, į kuriuos mokslas kol kas neturi atsakymo (…). Mokslo tiesa nėra privaloma. Ji,kaip ir minėtieji pažinimas, logika, patyrimas, kai kuriems žmonėms gali būti greta tikėjimo.Žinoma, jei tai patenkina mąstantį žmogų” (Rubikas, 2000). Į klausimą, kaip nustatyti ribątarp tikėjimo ir pažinimo, mistikos ir tikrovės, mokslininkas atsako, kad ,,ši riba reikalingažmogaus pasaulėžiūrai, kuri taip pat yra labai subjektyvus reiškinys. Pasaulėžiūrą sudarožmogaus sugebėjimas matomus, pažįstamus ar spėjamus (tikimus) reiškinius vertintipažinimu, patyrimu, logika. Toks žmogaus sugebėjimas yra lemiamas žmogaus genomoveiklos, tų paveldimų savybių, atėjusių iš kartų glūdumos ir dabar sudarančių šiandieniniožmogaus individualybę” (ten pat).130

Ir kaip čia neprisiminsi žymaus mūsų mąstytojo ir rašytojo, indų filosofinių mokymųžinovo Vydūno (1868–1953) minčių apie evoliuciją, išsakytų žurnale ,,Šaltinis” dar 1907metais (Vydūnas, 1990): ,,Iš viso to mokslininkai, kurie gyvenimą plačiai apžvelgia, šiandientiesiog sprendžia, jog gyvenimas yra kelionė tobuluman; visi gyviai, visa gamta tobulinasi,keliauja evoliucijos keliu¹ (¹ Šišon priminti reikia, jog tačiau mokslininkai priešinosužtvirtinti, kad pasaulio gyvenimas turi tikslą. Dabar jau ne vienas sako, jog tai neabejotina.Bet sako tai labai atsargiai, miniau išvengtų nuomonės, būk už Visumos stovi koks žmoguiprilygstamas sutvertojas)”. ,,Sako išminties mokslas, kad evoliucija neina kaip koki ramisrovė, bet verčiasi aukštyn kaip jūrų bangos krantan. Yra tai tiesiog įstatymas, kurį aiškiaipastebėti galima pasaulio gyvenime. Tasai gyvenimas kyla į aiškų gyvumą ir vėl nusileidžia,tarsi jam reikėtų pailsėti (…). Nuolatai gyvenimas banguoja kaip didi, labai sujudusi srovė.Nors taip išveizi. Bet išmintingieji sako, kad viskas gražiausioj tvarkoj atsitinka. Mažosvilnelės plaukia ant didžiųjų bangų. Viena dailiai gretinasi šalia antros. Taip viskas kyla įdidesnį gyvumą ir vėl leidžiasi žemyn, jog, rodos, žūva. Bet ant atslūgio pareiti turi tvanas”(Vydūnas, 1990).Įkvėpimo ištekliai,,Lapkritis – akmenų mazgojimo metas.Vasaros lietūs juos prausė, bet nenumazgojo, nessaulė akmenis greit išdžiovindavo. Kas kita – vėlyvorudens lietus, nežinantis nei pradžios, nei galo, viską,kas gyva, persmelkiantis skradžiai, iki kaulų ir gyvuonies.Jūs, aišku, suabejosite: akmenys gyvi? akmenysturi kaulus? įmanoma akmenį kiaurai permerkti? Ir taip toliau.Viską jie turi, ir viskas įmanoma, destis kaip pažiūrėsiarba kaip mes, drauguži, susitarsime.”(R. Sadauskas. Akmenų mazgojimas. Iš ,,Būta nebūta”, Vilnius, 1998)Žinoma, turiu galvoje kūrybinį įkvėpimą, didele dalimi prisidedantį prie materialiosiosir dvasinės kultūros kūrimo. Pateiksiu žinomo mūsų filosofo Stasio Šalkauskio (1886–1941)mintis apie tai: ,,…kas vadinama įkvėpimo vardu, yra organingai surišta su pasąmoniogyvenimu. Kai pasąmony yra susikrovęs ilgesnis patyrimas, kai pasąmonio medžiagoje yra131

įvykęs susiderinimas, susiformavimo ir subrendimo darbas, pasąmonio pajėgos turitendencijos prie pirmos tinkamos progos prasiveržti į dienos šviesą ir susijungti susąmoningu kūrybos darbu tikro įkvėpimo pavidalu. Menininkas ir pasižymi intensyviupasąmonio gyvenimu, kuris jame nuolat rusena ir dirba savo paruošiamąjį darbą. Kūrybosmetu šis menininko pasąmonės darbas turi gaivališkos tendencijos susiderinti su sąmoningudarbu ir sykiu su juo sukurti harmoningą veikalą” (Šalkauskis, 1990, I t.). ,,Leiskime, mumstenka domėtis saulėlydžiu. Tai, kas čia gali turėti pripuolamos lyties reikšmę, bus šviesa, kurijungia atskirus daiktus į vieną reginį. Jei reginys sudaro vieną visumą, jei jo dalysharmoningai susiderina tam tikroje tvarkoje ir jei šviesos gaivalas tiek ryškiai įsigali tamsiojemedžiagoje, kad perveria savo esme, turėsime visas sąlygas, kad reginys būtų gražus. Šviesoslytis tarsi perkeičia čia belytį medžiagos gaivalą ir pateikia jam savo ypatybių (Šalkauskis,1990, I t.). Nesu tikras, kad šios citatos nusako kūrybinio įkvėpimo ar grožio suvokimo esmę,tačiau ,,užveda” į ieškojimo kelią, kur jau galime diskutuoti, ypač apie įkvėpimo išteklius.Kalbant apie gamtos, atskirų jos objektų įkvėpimo išteklius (resursus), matyt, būtų galimaskirti kelias jų grupes, kurios realybėje dažniausiai būna mišrios ir sunkiai skaidomos.Estetinės vertybės yra labai seniai žinomos ir vertinamos. Įspūdingi ar išskirtiniaigamtovaizdžiai, unikalūs gamtos objektai žavėjo ir jaudino nebūtinai menininkus armokslininkus, bet ir, apskritai, žmogų, tuo labiau kūrybingą asmenybę (80 pav.). Įdomu tai,kad kraštovaizdžio estetinę vertę, atrodytų sunkiai apčiuopiamą ir nusakomą, mokslininkaipraktiniais sumetimais bando sėkmingai formalizuoti. Lietuvos gamtovaizdžių ir jų estetiniųišteklių žemėlapis masteliu 1:400 000 jau buvo sudarytas 1968 metais, o peizažų detalausekologinio–estetinio tyrimo esmė ir metodika buvo apibendrinta 1975 metais specialiaiparengtame straipsnių rinkinyje ,,Landšafto ekologija ir estetika” (rusų k.) (Eringis,Budriūnas, 1968, 1975). Kraštovaizdžio suvokimo teorinius aspektus ir jo grožio išmatavimobūdus yra aptaręs P. Kavaliauskas (1975, 1978). Ir visai neseniai A.–R. Budriūnas ir K.Eringis naujai parengė ,,Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodiką”, kurisusilaukė didelio specialistų susidomėjimo (Budriūnas, Eringis, 2000). Pagal šią metodikągamtovaizdžio estetiškumas yra vertinamas balais pagal bendrąjį gamtovaizdžio įspūdingumą(dominanto gamtovaizdyje ryškumas, planiškumas, spalvingumas ir t. t.), reljefoišraiškingumą (bendras gamtovaizdžio kalvotumas, slėnių, daubų ir ežerų gausumas, atodangųir pakrantės juostų ryškumas ir kt.), augalijos erdvinį įvairumą (augmenijos juostų įvairumas,medynų sudėties mišrumas, vandens augalijos bendrijų gausumas ir pan.), antropogeniniųobjektų įvairumą ir tikslingumą (gamtovaizdžio urbanizuotumas, melioracinių sistemųpritapimas, piliakalnių ryškumas, apeigų, legendų ir tradicijų vietų įvairumas ir t. t.). Panašiaiyra vertinamos ir regyklos, t. y. vietos, iš kurių žvelgiant gamtovaizdis yra įspūdingiausias.132

Šios metodikos autoriai įsitikinę, kad ją aktualu panaudoti ne tik regioniniuose irnacionaliniuose parkuose, bet ir būsimų greitkelių ar urbanizuotų mazgų zonose, siekiantišsaugoti vertingiausius gamtovaizdžius ateities kartoms.Jeigu paimsime Lietuvos atlasą išleistą 1981 metais ir atsiversime jame,,Kraštovaizdžio estetinių išteklių ir jų įvertinimo” žemėlapį, kurį sudarė minėti autoriai, taipamatytume, kad vertinant dešimties balų sistema, vertingais kraštovaizdžiais (8–10 balų)pasižymi net 18 % Lietuvos teritorijos. Tai gana dideli plotai, kuriuose vyrauja sutvirtintos irpustomos kopos, miškingos aukštumos su šilų masyvais, miškingos agrarinės aukštumos,apaugusios pušynais ir eglynais, gilūs upių ir ežerų slėniai ir paslėniai su pušų giraitėmis,urbanizuoti miškingi slėniai ir paslėniai. Estetiškai vertingos taip pat agrarinės aukštumos sugiraitėmis, banguotos lygumos, apaugusios šilais ir kt. Tačiau ir monotoniškuose agrariniuosebei miškinguose gamtovaizdžiuose dažnai galime atrasti savų ,,deimančiukų” – nedideliųplotelių, pasižyminčių jaukumu, vaizdingumu ar įspūdingomis regyklomis. Vietiniaigyventojai, paprastai, puikiai jas žino ir mielai parodo svečiams.Stabtelėkime prie literatūros klasikų palikimo. Gražiasias gamtos vietas žinojo irvertino, didele dalimi jų sukeltus įspūdžius naudojo savo meninėje kūryboje rašytojai, poetai,dailininkai, kompozitoriai. Ypač tai akivaizdu mūsų literatūros klasikų A. Baranausko,V. Krėvės, Maironio, Vaižganto, kitų kūrėjų darbuose. Apskritai, mūsų krašto gamtosvaizdavimas gana dažnas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūroje ir mene. Tuopožiūriu labai įdomi R. Karmalavičiaus studija, kurioje V. Krėvės padavimai apie Dainavątraktuojami kaip ,,istorinis į praeitį nuorentuoto gentinės bendruomenės sociumo” šauksmas,o A. Baranausko ,,Anykščių šilelis” – tai ,,grumtynės su praeitimi vardan Lietuvos ateities”, ,,…kalbos pasaulis šioje plotmėje – agitacinis būtiškojo suvokimo subproduktas be vertikaliųminties išgyvenimo perėjimų (…) joje neužkoduota lietuvio sąveikos su gamta, pačiu savimi irDievo gelmiškumu tragiškoji potencija”, o V. Kudirkos ir Maironio mokyklos poetinissakymas atitiko ,,tik pseudoromantinę lietuviškojo pasaulėvaizdžio ,,ideologijų” (san)tvarką /(san)trauką”. Cituojamas Antanas Škėma, kuris 1958 metais diagnozavo: ,,atgimimas – kai,anot jo, į sceną tempiama ,,Palemono teorija”, suromantinami kunigaikščiai, o iš kitos pusės– ,,perkilmintas ir sufarsintas kaimietis”. Jis pritaria A. J. Greimui, kad M. K. Čiurlionis irJ. Baltrušaitis nuėjo kultūrinės kūrybos kalbėjimo keliais, ,,abu realiai išsiverždami iš XIX a.atgimimo ,,legendų ir mitologijos”. Įdomus Vydūno ir M. K. Čiurlionio sugretinimas:,,Stabmeldiškos amžinybės apologija Vydūno tekstuose – savotiškai suliteratūrintasmitomanijos ir filosofinio retoriškumo patriotinis ,,androginas” mūsų raštijoje. Autorius likopanteistas, tačiau jį, kaip ir M. K. Čiurlionį, gamta ne tik atpalaiduoja ar provokuoja, opasak Stasio Goštauto, slegia…”. Toks mūsų menininkų savotiškas ,,nuvainikavimas”,133

apkaltinant ,,mitomanija” ir menka intelektualumo doze kūryboje, gal ir kenkia jų kaipklasikų įvaizdžiui, nors to meto Lietuvoje, vargu, ar kitokia literatūra būtų atlikusi įspūdingątautos žadinimo misiją. O jeigu būtų buvę kitaip (t. y. klestėjęs vakarietiškas saloninis menas),kažin kiek čia tų lietuvių šiandien turėtume ir ar dauguma iš mūsų dabar nekalbėtumevokiečių, rusų ar lenkų kalba. Ta proga pateiksiu trijų mūsų žymių literatūros rytinėtojųmintis šiuo klausimu.Regina Mikšytė, aptarinėdama gamtos ir žmogaus santykius Vinco Krėvės kūryboje,rašė: ,,Natūralu, kad to meto kaimo žmogui gamta ir buvo tas vienintelis ir universalusšaltinis, iš kurio jis sėmėsi visa, ko reikėjo jo buičiai ir būčiai. Jos padedamas žmogus kaupėne vien materialines gėrybes. Gamta formavo jo sąmonę, moralę, ugdė fantaziją, skatinomąstyti, jį paprastą kaimo žmogų darė daktaru ir filosofu (...). O Lapino monologas apiemiško gėrį ir grožį liudija, kaip paprastas žmogus jautriai suvokė žmogaus ir gamtos dvasinįryšį, jo esmę (...). Gyvybiniai žmogaus ir gamtos ryšiai, taip mąsliai užčiuopti Vinco Krėvėskūriniuose – vienas amžinųjų meno ir filosofijos klausimų (Mikšytė, 1982).Žymioji mūsų literatūros tyrinėtoja Vanda Zaborskaitė, rašydama apie ,,žemės gaivalųir sukultūrintos gamtos dainių” – Vaižgantą – mini, kad ,,Vaižgantas gamtos jausmointensyvumu ir raiškos įspūdingumu stovi pačioje mūsų literatūros viršūnėje, šaliaA. Baranausko. Į gamtą jis nerte pasineria, ekstaziškai ja žavisi ir garbina. Jo proza mirgėtemirga susižavėjimo šūksniais: ,,Ak, kaip gamtos mokama viską pinti į vieną visumą!”,,,Žiūrėk, koks gamtos įvairumas!”, ,,Koks vienumas, koks sukibimas visoje gamtoje!”,,,Gamtoje betgi (…) svarbiausia Vaižganto gamtos filosofijoje yra tautos ir jos žemės, josdirvų ir klimato, jos dangaus ir vandenų neatmezgamas ryšys. Tauta visomis savo būtiesšaknimis įaugusi į žemę, kuri jai likimo, Apvaizdos ir istorijos paskirta. Ta žemė formavožmogų, jo fizinį tipą ir temperamentą, jo psichiką ir sielą” (Zaborskaitė, 1989). Mokslininkėcituoja ir patį rašytoją, kuriam ,,Upės ir kalnai – tai pačios įdomiausios ir gražiausiosgeologinės šnekos. Jos ir jie ne tiktai reiškia gamtos revoliucijas, bet kaupia ir savo apylinkėstautų istoriją” (ten pat).Savitu poetiniu gamtos suvokimu pasižymi Maironis. Anot V. Zaborskaitės, ,,Jamgamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tasai kraštas, kur ,,broliai artojai lietuviškai šneka”,kur ,,mūsų sodybos, kur bočių kapai”, (…) visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdįapibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo iriškilmingumo” (Zaborskaitė, 1982). Tyrinėtoja pastebi, kad ,,Maironio gamtos vaizdassudėstytas iš tokių realybės duomenų, kurie visiems pažįstami, savi; jie susieti su tokiaisišgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visamtam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to susidaro įspūdis, kad jis prabilo už mus visus (ten pat). O134

po 5 metų, minint poeto 125 gimimo metines, literatūros kritikas Vytautas Kubilius rašys:,,Nežinia, kokią mes matytum Lietuvą, kaip ją suvoktumėm, mylėtumėm ir vaizduotumėm, jeiMaironis nebūtų sukūręs eilėraščių ,,Lietuva brangi”, ,,Kur bėga Šešupė”, ,,Manogimtinė”, ,,Nuo Birutės kalno”, ,,Daina”, ,,Milžinų kapai”. Jau kelios žmonių kartos atėjo įsavo ,,prosenių žemę” ir išėjo, deklamuodamos ar dainuodamos šiuos eilėraščius. Jie įaugo įmūsų psichiką kaip pastovūs regėjimo taškai, vertybių kriterijai, emociniai impulsai, kaiptautinio identiškumo balsas (…). Tik gimtojo krašto gamtoje – prie banguojančio Nemuno,raudant volungei, žaliuojant vasarojui kaip rūtai – lietuvis patiria šventą tapatybę su savotauta. Peizažas virsta nacionalinės savimonės aktu ir tėvynės jausmo poetine išraiška, kuriskamba kaip iškilminga priesaika: ,,Lietuvi! pabučiuok po kojų / Krauju permirkusią čiąžemę!” (Kubilius, 1987).Kaip čia neprisiminsi ir šio posmelio:,,Atminimuos lankos ramunių baltų,Senos pilys prie Nemuno seno krantų,Baltija ir aukštaičių pagojai – tai tu,Mano protėvių žemė”(B. Brazdžionis. Poezijos pilnatis. 1989)Mitologinės ir istorinės žinios. Prie jų priskirtini padavimai ir sakmės, legendos irmitai, taip pat istoriniai faktai ir asmenybės, vienaip ar kitaip susiję su konkrečia vietove aratskiru gamtos objektu. Kitaip sakant, tai visas vietovės folklorinis, istorinis ir kultūrinispaveldas. Kaip rodo ką tik aptartų literatūros klasikų kūryba, šios žinios dažnai susijusios sugražiausiais gamtos kampeliais, sukeliančiais pasididžiavimą savo krašto gamta ir jojetriūsiančiais žmonėmis. Žinoma daug atvejų, kai vietovės padavimas ar su ja susijęs istorinisįvykis tampa naujo kūrinio pagrindu. Tarsi antrą kvėpavimą vietovei suteikia jos sąsajos suistorinės asmenybės (kunigaikščio, sukilėlių vado, mokslininko, rašytojo ir pan.) biografiniaismomentais.Šiai įkvėpimo išteklių grupei pailiustruoti iš dalies tinka jau minėtas Puntukopavyzdys. Jei palyginsime šį, netoli Šventosios gulintį, daug metų buvusį didžiausią Lietuvojeriedulį su neseniai atkastu Puokės kaimo milžinu netoli Barstyčių, tai matysime, kadpastarasis tėra unikalus gamtos paminklas – didžiausias Lietuvoje akmuo. Ir tiek. Tuo tarpuPuntukas su savo padavimais, sakraline praeitimi, įamžininimu A. Baranausko poemoje,,Anykščių šilelis” ir kituose meno kūriniuose, iškaltu Dariaus ir Girėno bareljefu yra ne tikgamtos, bet ir archeologijos, literatūros, dailės paminklas, tapęs jau neatsiejama lietuviųdvasinės kultūros dalimi. Savotiška kai kurių gamtos vertybių ,,sėkme” galima pavadinti135

istorinėje atmintyje fiksuotą žymaus žmogaus ,,prisilietimą”. Prisiminkime poeto AdomoMickevičiaus akmenį Kaune ar ąžuolą Aukštadvaryje, su Vaižganto vardu susijusį Juodžiauskalnelį prie Svėdasų, Vinco Krėvės – Gilšės ežerą, Maironio – Šatriją, Tomo Mano - Nidą irdaug kitų. Menininko prisilietimas prie gamtos dažnai lydimas ją vaizduojančiais ar tikpamininčiais kūriniais (,,Iš poringės krenta akmuo, / o klykdamas paukštis pakyla / viršRaigardo slėnio…” M. Karčiauskas. Nemuno poema. 1984). O tai savo ruožtu tampaįkvėpimo šaltiniu kitiems kūrėjams (prisiminkime A. Švėgždos tapytus darbus būtent M. K.Čiurlionio buvotose vietose).Diletanto privalumas. Prieš pereinant prie gamtinių vertybių informacinio ,,kapitalo”,norėčiau prisiminti mums gan įprastą jaudulį, kai po gana monotoniškos kelionės mišku arlygumos laukais, staiga išvystame, ypač pirmą kartą, įspūdingą gamtovaizdį: upės slėnioplatybes, po kojomis tarp kalvų blizgančius ežerus ar ošiančią jūrą. Tai pastebėjau ir pajutaujau prieš tris dešimtis metų, kai po savaitės darbų, grįždami iš Druskininkų į Vilnių (senuojukeliu), kirsdavome Merkio slėnį netoli Merkinės. Pirmajam įspūdžiui atslūgus, ypačvažiuojant nebe pirmą kartą, atsirasdavo dvilypumo jausmas – susižavėjimas užleisdavo vietąprofesiniam smalsumui: mintyse buvo fiksuojamos reljefo formos, numanoma jų kilmė,sudėtis, vykstantys procesai, augalijos pobūdis… Gamtovaizdžio grožis pradėtas suvoktiprofesionaliai, ,,genetiškai”. Kraštovaizdžio suvokimo problemą įdomiai yra aptaręs žymusmūsų geografas profesorius Paulius Kavaliauskas (1978). Pagal jį šio suvokimo proceseskirtinos keturios percepcijos pakopos: fiziologinė, psichofiziologinė, psichologinė beiintelektualinė. Pirmosios dvi pakopos susijusios su kraštovaizdžio energetiniu poveikiu,sąmonei tame procese nedalyvaujant, o trečioji – su asociacijomis, kai kraštovaizdisatpažįstamas kaip informacinė sistema. Intelektualinėje pakopoje vaizdinių formavimasispereina į racionalų supratimą arba emocinį išgyvenimą.Prisimenu senokai ,,Nemune” parašytas rašytojo ir publicisto Tomo Sakalausko mintisapie tai, kad ,,…pirmą kartą klausydamiesi (muzikos – V. B.) mes labiausiai prognozuojame,laukiame; mus pasitinka mažiausiai laukti posūkiai. Natūralu, jog ir reakcija, ir emocijostada paprastai būna stipriausios. Tai tarytum pirmoji kelionė senamiesčio labirintais, kur užkiekvieno kampo tave pasitinkaniekada neregėti vaizdai. Antrą, trečią kartą klausydamasisimi apsiprasti tuose labirintuose, jie tau nebeatrodo tokie chaotiški ir painūs. Pirmumo,,aistros” aprimsta, pradedi suvokti kūrinio formas, linijas, santykius, jo judėjimo logiką, jovisumą… Tačiau blėsta laukimas, nebe tokios ryškios emocijos. Kiekvieną kartą, susitikdamassu tuo pačiu kūriniu, iš esmės susitinki su…kita muzika” (Sakalauskas, 1971). Anot rašytojo,peršasi dvi prieštaringos mintys: ,,Jei nori gėrėtis muzika, turi būti išprusęs žmogus”136

ir ,,Labiausiai muziką jaučia profanas”. Taigi, apie profaną. ,,Vietoj to, kad sektų muzikoseigą, šis entuziastas (…) muzikinių garsų srautu užliūliuoja ar stimuliuoja savo nervus. Jamnesvarbu ką groja ar dainuoja, svarbu tik, kad garsas būtų sodrus ir malonus. Čia egzistuojamuzikinė ekstazė (?), o ne ramus, protiškai suvoktas gėrėjimasis ,,skambančia forma”, iratskirų kūrinių skirtybių ir nepakartojamumo suvokimas” (ten pat).Norom nenorom vėl tenka prisiminti Šv. Pranciškaus – didžio gamtos draugo irgelbėtojo – meilę visiems gyviems ir negyviems gamtos padarams. A. Maceina,aiškindamas ,,nemoksliškos” meilės gamtai esmę, taip komentuoja ją: ,,Užuot žmogųpagilinęs, mokslas nesykį padaro jį paviršutinišką. Užuot Dievą atskleidęs, jis pridengia Jįnuo dvasios akių. Prastuolis, nieko nežinodamas, viską suveda į Dievą ir jaučia Jįkiekviename žingsnyje. Šviesuolis, pažindamas pirmąsias pasaulio priežastis, dažnai pro jasneregi priežasčių Priežasties, nejaučia jos veikimo savo egzistencijoje ir tuo būdu pasidarošaltas ir tuščias “ (Maceina, 1991a).Skaitytojas, tur būt, sutiks, kad šiuose palyginimuose yra daug kas bendro. Tad irišvada, gal kiek ironiška, galėtų būti tokia: ,,Jei nori suvokti gamtos harmoniją ir jos raidosprasmę, turi būti išprusęs žmogus, tačiau labiausiai gamtą jaučia diletantas gamtotyroje – jisvisas susižavėjimo glėbyje”. JAV gyvenantis ir produktyviai dirbantis sociologas ir filosofasVytautas Kavolis, demaskuodamas liberalų kuriamą ,,antrąją gamtą”, pripažista, kad ,,… yrair kita liberalizmo pusė, kurios istorija siekia Montaigne'į (ir kuri vėliau pasireiškė daugybeįvairiausių kultūrinių judėjimų, pradedant romantizmu, baigiant ,,ekologine etika”), siekiantiginti spontaniškos gamtos teises netgi tvarkingoje visuomenėje ir struktūruotose savojo ,,aš”procesuose. Vienintelė prasminga žmogiška tvarka, kuri leistų tai padaryti, yra meno kūriniotvarka (sugebanti reprezentuoti gamtą ir absorbuoti savin netvarką). Tokia tad yraliberaliajai moralinei kultūrai iškylanti dilema: ji turi kurti arba fabrikus gamtos jėgomssuvaldyti, arba meno kūrinius, per kuriuos gamta galėtų veikti. Ir ji privalo tai daryti,išlaikydama kritišką individualaus sprendimo racionalumą”( Kavolis, 1998).Informacinis ,,kapitalas”. Turimi galvoje tik tie informaciniai ištekliai (mokslinėsžinios, stebėjimų duomenys ir pan.), kurie susiję su vietovės ar atskirų gamtos objektųprigimties, raidos, sandaros ar sudėties aiškinimu. Be abejo, tai mokslinių ar kitokiųspecialiųjų tyrimų metu gautos žinios, kurios kartais suteikia peno meniniams, filosofiniamsar moksliniams apmąstymams. Kartais net visiškai atsitiktinis mokslinis faktas(pavyzdžiui, ,,dinozauras”, ,,ledynas”, ,,fosilija” ir pan.) menininkui gali sukelti labainetikėtas asociacijas. Prisiminkime J. V. Getės proza parašytąją poemą apie granitą, kurįpoetas įvardija, kaip ypatingą akmenų rūšį (Motuza, 1980) arba mūsų poetų eilėse minimą,,priešistorinį ledynų šaltį” (J. Marcinkevičius), ,,ledyną kaukaspenį” (S. Geda), ,,tik mano137

pėdos/šlaite ledynmečio kalvos” (M. Karčiauskas), ,,tirpsta ledmečių balzganos lytys” (L.Andriekus), ,,iš morenų trykštantį kraują” (J. Degutytė), ,,nusileido ant gojų / niūriųpilvakojų / smalsių amonitų…” (M. Karčiauskas), ,,vienas esu jame nežinoma fosilija”(B. Brazdžionis), ,,aš priimu šitą mamutų ir/taurų paradą” (J. Mačiukevičius), ,,po žemėmgiliai įrašyta nafta/iškalta akmeny” (V. Bložė), ,,tikiu žeme, jos moliu, mergeliu ir šlynu” (A.Baltakis), ,,tyla,/ir gintaro geltonam gabale-/tyla” (A. Drilinga), ,,ne tave gal žmonių giminė,/o save savo chemijom dergia?” (A. Bernotas), ,,žirgų kaimene šuoliuojančias kalvas” (A.Žukauskas), ,,guli garuojančios kalvos-/duonos rudi kepalai” (A. Bučys), ,,smėlį/neša ir neša/vėjas nuo dzūkiškų kopų” (J. Vaičiūnaitė) ar ,,upių pradžioj po pelkėm/gyvas vanduokvėpuoja” (B. Baltrušaitytė). Tam įtakos turėjo (ir dabar turi) dalies mokslininkų, pedagogų,gamtininkų, rašytojų ir žurnalistų mokslo populiarinimo darbas spaudoje, televizijoje, kinodokumentikoje, paskaitose ir pan. Šiame bare daug nuveikė žurnalai ir dienraščiai, ypačvisuomenės mėgiami ,,Mokslas ir gyvenimas”, ,,Mūsų gamta”, ,,Kultūros barai”, kuriuos,kaip tikriausiai pastebėjo skaitytojas, labai dažnai cituoju. Šį visuomenės švietimo darbąlengvino įvairios mokslo populiarinimo knygos, knygelės bei jų serijos, taip patenciklopedinio pobūdžio leidiniai. Ir ši skaitytojo vartoma knyga taip pat skirta įvairiųmokslinių žinių apie Lietuvos gamtą pateikimui, jų aptarimui ir integravimui. Mokslopopuliarinimo darbe dalyvavo daug žymių gamtininkų ir mokslininkų, tačiau nepralenktu jųtarpe lieka profesorius Česlovas Kudaba, kurio knygų, straipsnių, apybraižų, filosofiniųapmąstymų gausa stebina iki šiol (Česlovas Kudaba. Bibliografinė rodyklė, 1998).Skaitytojui neturėtų susidaryti įspūdis, kad menininko talentas ir kūrybiškumas galiatsiskleisti tik sąlytyje su gamta ir tik jos temomis kuriant. Jokiu būdu! Gyvenime labai daugįdomių ir aktualių temų, nemažiau ir kūrybos kelių. Mes tik koncentruojame savo dėmesį įvieną mūsų laikų problemą – gamtos ir žmogaus santykį.Kaip rodo gyvenimo praktika, gamtos mokslų žinios vienaip ar kitaip, anksčiau arvėliau prisideda prie krašto ūkio ir ekologinio saugumo plėtojimo, visuomenės švietimo irkultūros ugdymo. Vis dažniau jos panaudojamos prekių reklamai, žaislų gamybai ar filmų susiaubo elementais kūrimui (prisiminkime fantastinius juros periodo dinozaurus). Toks moksložinių komercializavimas (žiūrint su tam tikra ironijos doze) gal ir nėra smerktinas, kadangi taismalsiam protui gali būti pirmuoju akstinu susidomėti gamtos paslaptimis. Tačiau noriuparutulioti mintį apie mokslinio tyrimo proceso atskleidimą meninėje, mokslo populiarinimoar publicistinėje kūryboje. Kitaip sakant, apie gamtos tyrimo, mokslinių žinių ,,išgavimo”istorinį, emocinį ir psichologinį kontekstą. Štai ką apie tai rašo gamtininkas ir rašytojas,pirmasis Česlovo Kudabos premijos laureatas, senas mano bičiulis Henrikas Gudavičius:,,Ornitologas, kaip menininkas be pašaukimo netoli tenueis. Neįstengs ,,iškabėti” ant šakos138

septyniolika valandų, jeigu tos valandos, tie stebėjimai jam bus tik žiovulingas darbas.Susižavėjimas – štai labai dažna ornitologo būsena. Ir tasai susižavėjimas daugeliui,,pašauktųjų” mokslininkų tikriausiai prasidėjo labai anksti, nepriklausomai nuo to, ar tėvaską parodė, ar ko neparodė” (Gudavičius, 1985). Štai čia stebėtojo ir tyrinėtojo aistra virstaestetiniu pasitenkinimu, kuris ,,atperka” visus darbo ir buities nepatogumus. Juk būtent taipmokslinės žinios apie Žuvinto gulbes, Čepkelių raistą, Kuršių nerijos kopas atėjo į mūsųknygas ir vadovėlius, į mūsų širdis ir protus.Ar yra žinojimo estetika? O gal žinios praturtina estetinį suvokimą? Mokslininkas irpoetas Alis Balbierius įsitikinęs: ,,Gamtos šedevrų vertę tik sąlyginai galime prilygintididžiausių meno šedevrų vertei. Senas ąžuolas, drugelis, elnias, balų vilkdalgis, kaip rūšys,yra milijonus metų kurti kūriniai. Jie išbaigti tik dabar, mūsų akyse. Iš tikrųjų čia, kaip irmene, galioja žinoma Mišlė sentencija, tiksliau, tik pirmoji jos pusė – ,,meno kūrinys niekadanepabaigiamas, jis tik paliekamas”. Gyvosios gamtos kūriniai taip pat niekada nepabaigiami.Jie tebekuriami, tik tas procesas mums sunkiai pastebimas – dėmė ant drugelio sparno argeltono vilkdalgio žiedo forma yra tobulintos, šlifuotos milijonus metų. Ta kūryba tebevykstair dabar, vyks ir po mūsų. Kiekviena rūšis – gyvybės stebuklas. Todėl drugelis, vilkdalgis,erelis dangaus mėlynėje estetiškai mums turėtų reikšti daugiau negu meno šedevras. Be jų irmilijonų kitų gyvybės formų net genialiausio žmonijos meistro ranka nebūtų geniali”(Balbierius, 1988). Ši mintis kažkuo panaši į garsaus amerikiečių gamtininko Oldo Leopoldo(1887–1948) pastebėjimus, išsakytus daugiau nei prieš pusšimtį metų: ,,Mūsų jautrumasgamtos grožiui, kaip ir menui, iš pradžių apsiriboja gražumu. Pamažu, kildami grožiopakopomis, mes suvokiame didžiasias vertybes, kurioms apibūdinti pritrūksta žodžių. Irgervių grožis, mano manymu, yra kaip tik tokia savybė, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais(…). Taigi gervės gyvena ir egzistuoja ne siauruose dabarties rėmuose, o plačiose evoliucijoslaiko erdvėse. Jų kasmetinis sugrįžimas – tai geologinio laiko tiksėjimas. Šie paukščiaisuteikia kilnumo tai vietai, į kurią sugrįžta. Būdama paprasta ir nežymi, gervių pelkė galididžiuotis per ilgus amžius įgytu aukšto laipsnio paleontologiniu patentu, kurį iš jos išplėši tiksu medžiokliniu šautuvu” (Leopoldas, 1987).Atskira kalba būtų apie pačios vietovės ypatingas, dažnai nematomas, tik fiziologiškaiir emociškai juntamas savybes. Gal tai ketvirtoji įkvėpimo resursų grupė. Šiandien taivadinama biogeoinformaciniais ypatumais, kurie šiek tiek buvo apibūdinti pasakojime apieRaigardo slėnį. O štai ką 1920 metais Tilžėje išėjusiame veikale ,,Tautos gyvata” rašėVydūnas: ,,Bet nežinoma plačiam žmonių skaičiui, kad visi šitie kitimai ir įvykiai yra tikapsireiškimai jėgų plūdimo pačiame žemės branduolyj ir kad tas plūdimas yra atsiliepimas įsaulės ir kitų dangaus rutulių galių veikimą (…). Atitinkamai gyvena žmonės. Ir jų gyvybei139

daug reiškia gimtoji jų žemės šalis. Žmonėms apsireiškia kaip augmenimis ir gyviais atskirųžemės kraštų galios. Todėl žmonių tautos ir skiriasi pagal gyvenamus savo kraštus. Ir prieviso, kas lig šiol apie tautą pasakyta, reikia pridėti dar tai, kas ją pažymi ypatingo kraštožmonijos dalimi” (Vydūnas, 1990, I t.).Šiaip ar taip, šios senokai išsakytos Vydūno mintys siejasi su mūsų knygoje dėstomamedžiaga, su liudijimais apie ilgą mūsų tautos gyvavimą Nemuno krašte. O šiandieninęsituaciją mąstytojas taip aiškina: ,,O kad šiandien žmonės keliauja kone aplink visą žemę ir taišen, tai ten apsigyvena, tai tat reiškia, kad žmonės žemės galių nebenumano tiek kiek seniauir kad žmonės mūsų laiku daugiau yra valdomi savo ūpo, sumanytų savo tikslų. Todėl vėlžmonės, kurie gyvena su žemės galiomis, daug giliau nujaučia esamybės gelmes” (ten pat).,,Kodėl jūs sakote:Koks tyras gintaras,Ir koks ramus jame vabzdys,140

Lyg nežinotumėt,Jog mano džiaugsmo vasarasAtšaldė Arktikos ledaiIr gintaro bangaNusinešė į Baltiją.”Leonardas Andriekus. ,,Vabzdys gintare” Iš rinkinio ,,Pasilikau tikdangų mėlyną (1991)KELIOS PASTABOS PABAIGAIVienas iš šios knygos uždavinių – įrodyti, kad gamtos pažinimas, gauta mokslinėinformacija, kartu su kitomis iš gamtos išplaukusiomis kultūros vertybėmis sudaro tą dvasinįantstatą, kuris gamtai ir žmogui padeda ir padės gyventi santarvėje. Dar 1926 metais savo,,Kultūros filosofijoje” S. Šalkauskis rašė, ,,kad pažinimas tampa kultūriniu veiksniu sulig tuomomentu, kai juslinėje patirtyje žmogaus protas paskaito įvystytą joje idėją. Žmogaus protas,taip sakant, skelia iš patiriamosios medžiagos tiesos, kaip kad skiltuvu galima skelti ugnies ištitnago (…). Būdama protinga ir laisva iš prigimties, žmogaus siela gali sąmoningai suvoktigamtos priežastingumą bei tikslingumą, kuriamai papildyti išvidinį šitą tikslingumą išviršiniugamtai tikslingumu, nustatomu proto pajėgomis, ir pagaliau laisvai pasinaudoti būtinųgamtos dėsnių veikme, kreipdama ją tinkamu savo tikslams būdu” (Šalkauskis, 1990, I t.).Būtent, tas panaudojimas ,,savo tikslams” laikui bėgant pradėjo kelti pavojų visai planetai.Kiek kitaip gamtą vertina žymus amerikiečių filosofas ir rašytojas H. D. Toro (1817–1862): ,,Pradžioj jis eina į mišką kaip medžiotojas ir žvejas ir tik vėliau, jei turi savyjekilnesnio gyvenimo sėklą, jis suranda savo pašaukimą – gal kaip poetas ar gamtininkas, irpalieka šautuvą ir meškerę. Dauguma žmonių šiuo atžvilgiu taip ir neišauga iš šio jaunystėsamžiaus” (Toro, 1985). Kaip teisingai rašo mūsų filosofas Rolandas Pavilionis H. D. Toroknygos ,,Voldenas arba gyvenimas miške” pratarmėje: ,,Toro – mokslininkui ir filosofui, betdar daugiau poetui – gamta buvo begalinė būties knyga, kurią reikia išmokti skaityti josnesunaikinant. Kur visa – kiekvienas gyvis ir augalas, žemė, ugnis, vanduo ir oras – kalbažmogui apie nesibaigiantį, nenutrūkstamą pasaulio kūrimo vyksmą, apie neaprėpiamą jomastą ir harmoniją. Štai kodėl kiekviename šių reiškinių ir kiekviename žmogaus sąlyčio sugamta akte Toro matė neišsakytą, paslėptą, simbolinę, transcendentinę prasmę. Štai kodėlkonkretumas ir simboliškumas, pojūčiais fiksuojami ir proto bei vaizduotės galiaapibendrinami gamtos faktai ir reiškiniai – nedalomi Toro poetinio pasaulio suvokimoelementai (ten pat). A. Maceina, ko gero, tokį santykį su gamta apibrėžtų kaip ,,vaikišką”arba, kitaip sakant, būdingą senoviniam pradinės kultūros žmogui. Pagal jį ,,pradiniam141

žmogui gamta yra ne kas kita kaip praplėstasis jo paties Aš. (…) Pradinis žmogus yrasąmoningas ir aiškiai suvokia, kad jo būtybė nėra tas pat, kas akmuo, medis ar gyvulys. (…)Kiek pradinei kultūrai pasaulis yra pilnas paslapčių, pilnas gyvybės ir net sielos, pilnasprasmės ir šitą prasmę atskleidžiančių ženklų, tiek aukštosios kultūros žmogui pasaulispasidaro ,,aiškus”, ,,suprantamas” ir ,,ištirtas”. Gamtos paslaptys jam virsta mechaniškaisdėsniais, gamtos dvasios esti paverčiamos pasakomis ir legendomis” (Maceina, 1991 b).Šiandien žmogaus poveikis aplinkai nenusileidžia kalnodaros, vulkanizmo, upiųgaliai, nors praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje tai buvo tik prielaida. Žymieji mokslininkaiV. Vernadskis, P. Tejaras de Šardenas, E. Le-Rua įžvelgė, kad artėja metas, kai biosferosraida pateks į ,,Žemės proto sferos” (noosferos) dėsnių įtaką. Ir kaip rašė Č. Kudaba, ,,tolesnėbiosferos raida pagal gamtos dėsnius eis tenlink, kur kreips biosferos protas. Tiktai biosferosdėsnių ribose!” (Kudaba, 1982). Sunku pasakyti, koks bus tas ,,biosferos protas” ateityje,tačiau šiandieninio žmogaus proto galia mums siūlo didelį alternatyvų diapazoną nuosusinaikinimo ir globalių katastrofų iki biosferos turtingos įvairovės bei palankių sąlygųžmogaus sveikatai ir dvasinei veiklai. Č. Kudaba įsitikinęs, kad ,,globaliniu mastu ekologijosmoksliniai pagrindai bei kultūra lygiai taip būtini, kaip senovėje buvo iškilusi neišvengiamabūtinybė apgyvendinti visą sausumą; vėliau ekonominis būtinumas privertė žmoniją pažintivisą sausumą, plėsti bendradarbiavimą ir mainus” (ten pat). Nors žymus ekologijosspecialistas, ekologinio profilio žodynų rengėjas N. Reimersas ir mano, kad ,,nėra ekologinėskultūros kaip tokios, yra ,,ekologinis” bendros žmonijos kultūros plėtojimo etapas.,,Ekologinė” posistemė visada buvo bendros žmonijos vertybių sistemos dalis, ji nuo tųvertybių neatplėšiama, kaip ir gamta neatskiriama nuo žmonių kultūrinio palikimo”(Reimersas, 1983). Deja, įvykiai rutuliojasi ne taip, kaip norėtųsi, ir pragmatiniai interesaidažnai ima viršų.Sociologas ir filosofas V. Kavolis neabejoja, kad ,,Liberalų kuriama antroji gamtaturi stiprų polinkį, vyraujantį tradicijoje, kurios pradininkas buvo Hobbesas, tapti fabriku,gaminančiu saugumą, galią ar turtą. Priklausomai nuo šios transformacijos laipsnio tiekgamta, tiek kultūra nustoja moralinių savybių – pirmoji redukuojama į išteklius, lengvaiprieinamus moraliai nevaržomam naudojimui, o antroji tampa šių išteklių naudojimopriemone, vertinama tik pagal tai, kaip veiksmingai ji tarnauja tiems tikslams, kurie jaipaskiriami tam tikrame socialiniame kontekste (Kavolis, 1998). Filosofas Česlovas Kalenda,tarsi pratęsia šią mintį, tvirtindamas, kad ,,Mokslo paskirtis – adekvačiai pažinti tikrovę.Susikoncentruodamas išimtinai į gnoseologinį uždavinį, mokslas ima pretenduoti į visiškąnepriklausomybę nuo bet kokių kitų žmogaus sąmonės formų, taip pat nuo dorovės.Racionalios žinios apie gamtą autonomizuojasi, atitrūksta nuo realios, gyvos būties ir,142

virtusios savarankišku mokslinės idealybės pasauliu, pretenduoja į vienintelį pasaulįapskritai. Tokiame pasaulyje žmogui patogiau veikti, nes jo nekamuoja sąžinės skrupulai.Šitaip racionaliojo pažinimo prigimtyje glūdėjusi imoralinė galimybė virsta tikrove.Taigi sociologiniu požiūriu gamtos virtimas imoraline erdve nulemtasžmogaus būties suskilimo. Ar pajėgs žmogus įveikti imoralizmą, atgauti būties vientisumą irsugrąžinti savo santykiui su gamta dorovinį turinį, – parodys ateitis” (Kalenda, 2000). Kaipprieš pusę šimtmečio rašė P. Tejaras de Šardenas (1995): ,,…dabartiniu metu kokiam norsmarsiečiui, sugebančiam analizuoti tiek psichiškai, tiek fiziškai dangaus kūnų radiaciją,pirmasis mūsų planetos požymis būtų ne jos marių žydrumas ir ne jos girių žalumas, betminties švytėjimas”. Būtų galima pritarti tokiam ,,minties švytėjimui”, tikintis, žinoma, kad šis,,švytėjimas” nebūtų ,,auksas”, kuris ,,ir pelenuose žiba”…,,Ekologinis” žmonijos kultūros plėtojimo etapas, be abejo, turi prasidėti nuo vaikųauklėjimo. Žymus rusų pedagogas, mokslininkas ir rašytojas V. Suchomlinskis (1918–1970),remdamasis savo didele patirtimi, rašė, ,,…kad, gamta – be galo turtingas minties, kūrybingo,smalsaus proto šaltinis. Suvokdamas jos dėsningumus, vaikas tampa žmogumi, nes jis pamažusuvokia pats save kaip aukščiausią ilgų gamtos vystymosi laiptų pakopą (…). Mūsų kelionės(po gamtą – V. B.) ir stebėjimai turtino mintį, ugdė vaizduotę ir kalbą. Kuo daugiau vaikamskildavo klausimų žygių ir ekskursijų metu, tuo didesnis būdavo jų susidomėjimas irsmalsumas klasėje, kalbant apie gamtos reiškinius, darbą, tolimas šalis. Stebėdamas emocinęvaikų būseną po ,,kelionių” į gamtą, aš kaskart labiau įsitikindavau senovės išmintiesteisingumu: mąstymo pradžia – stebėjimasis” (Suchomlinskis, 1978).Tiesą sakant, ,,gamtiškąjį” vaikų auklėjimą savo kūryboje akcentavo ir MotiejusValančius ( 1801-1875). Savo pasakoje ,,Jonis ir kerdžius” iš ,,Vaikų knygelės” (1992) jiskerdžiaus lūpomis barė Jonį už išdraskytą skruzdėlyną, tvirtindamas, kad ,,…tai miestas,kuriame gyvena keli tūkstančiai skruzdėlių, (…) už bedievį tą vaiką skaitau, kurs be kokioreikalo griauna jų namus (...) Jeigi anas geriausias Dievas sutvėrė ir maitina, tur būtireikalingos, (…) Nuogąstauk, idant tavęs Viešpats Dievas nenukorotų !” O, atrodo, kad taip irbus nutikę…Pastaraisiais dešimtmečiais dažnai kalbama apie ,,kultūros ekologiją”, turint galvojekultūros plėtotę vienaip ar kitaip įtakojančius veiksnius. Žymi mūsų kultūros veikėja MeilėLukšienė rašo: ,,Kultūra yra žmogaus darinys, bet ir pats žmogus yra kultūros kuriamas, jiyra jo gyvenamoji terpė – jo namai, jo oikos” (Lukšienė, 1988). Šie namai yra žmogausdvasinio gyvenimo, kūrybinės veiklos pagrindas. Iš tikro, ekologijos mokslas kaip gamtos(biomedicininių) mokslų kryptis, žmogaus ,,namus” – oikos – daugiau traktuoja kaipbiologinio individo ,,namus”. Tačiau suvokus mąstančio žmogaus socialinę (ar dieviškąją)143

prigimtį, abejonių nekelia kultūrinės aplinkos būtinybė. Tai įrodo žmonijos raida. Todėlvisiškai teisi M. Lukšienė rašydama: ,,Etnosui susidarius, ilgus amžius jis pats savo dvasią,t. y. kultūrą, daugiau jauste nujaučia, apmąstydamas tą bendrumą bei giminingą dvasingumądaugiausia sinkretiniu savo kuriamu menu, į kurį įeina ir menas, ir papročiai, ir religija”(Lukšienė, 1988). Mokslininkė kelia kultūros ekologijos klausimą: kada ir kokio laipsniotautos savimonė yra nepakankama bei gresia tautai ir jos kultūrai?1936 m. parašytame savo ,,Kultūros filosofijos įvade” A. Maceina pabrėžė: ,,Jeigusakome, kad kurdamas kultūrą žmogus apvaldo gamtą, tai šitas apvaldymas visų pirma reikiasuprasti išvidine prasme. Žmogus kūryboje įveda į gamtą žmogiškąjį pradą. (…) Gamtinispasaulis, kuris prieš kultūrinį stovį buvo laukinis ir be dvasios, dabar esti sudvasinamas irsužmoginamas: jis pradeda gyventi tam tikra prasme žmogiškąjį gyvenimą.(…) Žmogus įeinaį gamtą, ir gamta įeina į žmogų. Žmogus reikalauja gamtos, kad apreikštų savo dvasią, irgamta reikalauja žmogaus, kad pakiltų į žmogiškąjį, vadinasi, aukštesnį, būties laipsnį”(Maceina, 1991 b; 200 p.). Be abejo, ši gan abstrakti citata turi savo krikščionišką pagrindą:Dievo sukurtasis iš žemės žmogus yra pašauktas apvaldyti sugadintą gamtą ir ją išvaduoti išblogio nagų, o toji – šaukte šaukiasi savo vaduotojo pagalbos. Bet ar tai pagrindas sukryžiuotišpagas tokio požiūrio atstovams ir taip vadinamiems mokslininkams ,,materialistams”? Jukvienų ir kitų noras dažniausiai tas pats – padėti kenčiančiai gamtai ir jos augintiniui (arišlaikytiniui) - žmogui, vienai suteikiant išmintingą globą, o kitam – pačią išmintį…Gal būt, teisūs fenomenologijos (vienos iš įtakingiausių šiuolaikinių filosofijoskrypčių) atstovai, sakydami, kad ,,joks mokslas, gamtos ar humanitarinis, negali išvesti savopaties principų iš tyrimų srities (…). Jei gamtos mokslų metodai nepajėgia tvarkytis suvertybėmis, sąmone ir prasme, taip pat kaip su savo pirmaisiais principais, jie turi paliktišiuos uždavinius filosofijai (...). Tačiau mokslas nepajėgia savo paties metodais tirti mokslovertę ir jo taikymą (…). Biologijos mokslas gali aprašyti gemalo išsivystymą per įvairiusaugimo etapus iš vienos vienintelės ląstelės. Bet biologija negali atsakyti į klausimą, kadagemalas tampa žmogiškąja būtybe. Šis klausimas, turintis filosofines ir religines implikacijas,nėra atsakomas remiantis moksliniu metodu (…). Rodydama, kad ne visi objektyvybėslygmenys priklauso gamtos mokslų kompetencijai, fenomenologija apsaugo nuo naivausscientizmo, nuo racionaliam svarstymui atviro tyrimo apimties siaurinimo ir nuo mokslometodo taikymo netinkamoms sritims” (Mickūnas, Stewart, 1994).Įdomus yra fenomenologinis požiūris į suvokimą arba percepcija. Neneigdami, kadtarp organizmo ir patiriamojo objekto yra priežastinis ryšys, fenomenologai mano ,,kadpatiriame ne tik juslinius duomenis, bet objektą, turintį savybes, kurios pačios nėra jusliniaiduomenys (…). Jusliniai duomenys turi būti organizuoti, sintezuoti ir suvienyti per144

intenduojamą objektą. Šioje veikloje retencija, vaizduotė, anticipacija ir atmintis yra tokie patsvarbūs percepcijai suprasti, kaip ir jutimo organų bei suvokiamo objekto priežastinis ryšys”(ten pat).Grįžtant prie gamtos, galima tvirtinti, kad jutimais suvokiamas peizažas, kalnas,akmuo tėra tik kopija, kurios negalima šimtu procentų susieti su suvokiamu objektu, ypač jei įpažinimo procesą ,,įsijungia” estetinio įspūdžio, sukauptų žinių, prisiminimų ir patirtiesveiksniai. Būtent todėl kietas, rausvas, labai didelis, ledyno iš tolimos šiaurės atridentasakmuo virsta ,,velnio neštu ir pamestu”, totemizmo ir pagonybės apeigas menančiu, menokūriniuose įamžintu Puntuku. O senvagių išvagotas ir pelkėtas upės slėnio praplatėjimasliaudies padavimų, teptuko potėpių, eilėraščių posmų, muzikos garsų, o vėliau ir moksliniųtyrimų dėka išgarsėja kaip prasmegusio Raigardo vieta. Be abejo, visos pasaulio tautos turidaugiau ar mažiau tokių kultūriniu–dvasiniu anstatu pažymėtų gamtos objektų. Mintysegalime pamodeliuoti (o gal net ir prisiminti), kas nutinka su tuo anstatu, kai etniniaigyventojai išnaikinami ar išvejami, senieji vietovardžiai pakeičiami naujais, o mitologinę arsakralinę vertę turėję akmenys, kalvos, medžiai pamirštami ar sunaikinami. Daug kas taipišnyko amžiams, kai kas liko senuose raštuose, kronikose. Visa mūsų (ir ne tik mūsų) kraštogamta, tiek natūralioji, tiek ir urbanizuotoji yra kultūros poveikio zonoje, kaip ir pati gamta,bene svarbiausioji kultūros formavimosi dalis. Nerasime Lietuvoje pamiškės ar kalvos, upelioar didesnio akmens, kurie nebūtų vietovės gyventojams priminę (simbolizavę) labai tolimąpraeitį ar visai nesenas artimųjų nelaimes, patirtus džiaugsmus. Gamtos objektas – kaipsimbolis, kaip signalas, kaip informacijos ,,nešėjas”. Tokiais gali būti iš kelionės namoparsineštas akmenėlis nuo aukščiausio Lietuvoje Juozapinės kalno, išraiškingos šaknies dalisiš Tyrulių durpyno, Punios šile surastas elnio ragas ar tik eglės skuja po grybavimo miške.Atsinešame tam, kad jie mums primintų kelionę, vietovę, gamtą. Bėgant laikui ir kraustantisiš būsto į būstą, senam ir sunkiai sergančiam žmogui šios mažos smulkmenos tampa labaireikšmingomis, gal net vieninteliu saitu su tėviške, jaunyste, su sunkiais išbandymų metais ardžiaugsmingais išgyvenimais. Ar ne menotyrininko Gyčio Vaitkūno mintis, kad gamtojesurasta įdomi šaknis yra jau meno kūrinys. Meno kūrinys dėl to, kad atrinko žmogus. Jeikompiuteris ar beždžionė prirašytų kalnus tekstų, tai turėtų būti žmogus, kuris atrinkinėtų.Būtų tas pats – atsitiktinė kombinacija sukeltų idėjiškumą, kurio nebuvo. Iš tikro, atkirstašaknis, atskeltas uolos luitas, surastas gintaro gabalas savo formomis yra atsitiktinės, tačiautam tikrose naujai sudarytose sąlygose (lentynoje tarp knygų, esant specialiam apšvietimui,kombinacijoje su kitais daiktais) gali virsti meno kūriniu, keliančiu estetinį pasigerėjimą, jaunekalbant apie galimą to daikto emocinį ,,krūvį” (prisiminimas, simbolis ir pan.).145

Ne visi gamtos objektai išraiškingi ir informatyvūs, ne visiems lemta išlikti tautosatmintyje. Puoselėjami ir prižiūrimi bus žmonių mėgiami, žinomi ir įspūdingi, gal būt, netokie kaip Šatrija ar Medvėgalis, Tauragnas ar Čepkeliai. Laimei, nenusineši jų namo ar į savokiemą. Jie savo buvimu ilgai simbolizuos aplinkos ir tautos formavimosi laikus ar gyvavimotarpsnį, susies su praeitimi, su tautos šaknimis, žadins kūrybinį įkvėpimą, norą ištirti irįamžinti gamtos vertybę, jos paslaptis. Tokių gamtos vertybių paieškoje, jų kultūriniodvasinioantstato puoselėjime sunku apseiti be mokslininkų, gamtos tyrėjų. Deja, šių laikųamžinai skubančiam ir dažnai pragmatiškai nuteiktam mokslininkui nevisada lieka laikostabtelėti prie niokojamos gamtos, apmąstyti kasdienio savo darbo vaisius, nuspėti, kas irkokiems tikslams juos panaudos. O kartais tiesiog ir nenorima…LITERATŪRA146

Andriušytė–Žukienė R., 2001. M. K. Čiurlionio ,,Raigardas” ir jo vaidmuo bendroje dailininkokūrybos panoramoje. Ar tikrai Raigardas prasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. Vilnius.2001. 80–97.Apalia–Šidlienė Dz., 1960. Šatrijos kalno žalioji danga. Mūsų girios. 1960. Nr. 8(145).28–33.Apirubytė R. ir kt., 1971. Didelio tikslumo gravimetrinių ir magnetometrinių darbų pritaikymasnaftingų struktūrų paieškai ir tektoniniams tyrimams Pietiniame Pabaltijyje (ataskaita). Geologijosin-tas. Vilnius. 1971. 228 p.Balbierius A., 1988. Žalioji estetikos mokykla. Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr. 10. 12–13.Baltrūnas V., 1979. The Raigardas Valley and Its Geological Strukture: Guide for excursions. Vilnius.1979. 81–83, 175–176.Baltrūnas V., Šliaupa A., 1980. Raigardo slėnis. Nešė velnias akmenį (Geologinių reiškiniųliudininkai). Vilnius. 1980. 53–60.Baltrūnas V., 1999. Vladimiro Vernadskio mokymas apie biosferą ir nūdiena. Geologija, Nr. 29,Vilnius, 1999, p. 5–14.Baltrūnas V., 2001. Paviršiaus geologinės sąlygos. Paviršiaus paleogeografija. Akmens amžius PietųLietuvoje. Vilnius. 2001. 82–89, 125–132.Baltrūnas V. ir kt., 2001. Ar tikrai Raigardas prasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. Vilnius.2001. 134 p.Bandžiulienė R., 1983. Nerijos augalija. Kuršių nerija. Vilnius. 1983. 112 p.Baranauskas M., 1979. Juodkrantės gintaro kasyklos. Tarybinė Klaipėda. 1979. 11. 04. P. 3.Baranauskas M., 1981. Pirmieji bandymai gelbėti Neriją. Mokslas ir gyvenimas. 1981. Nr. 6. 19–21.Baranauskas M., 1982. Kiek metų Juodkrantės gyvenvietei? Tarybinė Klaipėda. 1982. 01. 17. P. 3.Baranauskas M., 1982. Juodkrantė prie marių. Tarybinė Klaipėda. 1982. 02. 13. P. 5Basalykas A., 1951. Nemuno upyno slėniai Lietuvos TSR ribose (geomorfologinė slėnių sistemosanalizė). Lietuvos MA bibliotekos archyvas. Vilnius. 1951.Basalykas A., 1958. Upės. Lietuvos TSR fizinė geografija. I. Vilnius. 1958. 210–256.Basalykas A., 1965. Lietuvos TSR fizinė geografija. II. Vilnius. 1965. 492 p.Basalykas A.,1985. Žemė – žmonijos buveinė. Vilnius. Mokslas. 1985. 256 p.Bicka J., Tumosa F., 1999. Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai. Marijampolė. 1999. 130 p.Bieliukas K., Garunkštis A., Chomskis V., 1960. Dėl ežerų genezinės klasifikacijos. Geografinismetraštis. 3. 1960. 5–15.Biržiška M., 1917. Lietuvos geografija. Vilnius. 1917. P. 3Budriūnas A.–R., Ėringis K., 2000. Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodika. Vilnius.2000. 39 p.Buivydaitė B., 1930. Anykščių šilelis. 1930.Buračas B., 1996. Šatrija – žemaičių šventovė. Pasakojimai ir padavimai. Vilnius. 166–168.Buračas B., 1996. Puntukas. Pasakojimai ir padavimai. Vilnius. 1996. 233–236.Butrimas A., 1984. Apie Šatrijos raganas ir archeologiją. Mūsų gamta. 1984. Nr. 9. P. 14.Dalinkevičius J., 1928. Nauji bruožai apie Šiaurės Lietuvos ir Kuršo geologiją ir jų ryšiai su VidurineLietuva. Kosmos. 1928. 9 t. Nr. 7, 8. 339–366.Dalinkevičius J., 1944. Paleolito klausimu Lietuvoje. Kūryba. 1944. Nr. 3.Dalinkevičius J., 1969. Lietuvos universiteto Kaune geologinės katedros ir jų veikla. Lietuvosgeologija ir profesorius Mykolas Kaveckis. Vilnius–Kaunas. 1969. 42–69.Daškus M., 1988. Dar kartą apie Šatriją. Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr 11. P. 31.Dundulienė P., 1989. Pagonybė Lietuvoje. Vilnius. 1989. 164 p.Eringis K., Budriūnas A.–R., 1968. Lietuvos gamtovaizdžiai ir jų estetiniai ištekliai. ŽemėlapisM 1:400 000. Vilnius.1968.Eringis K., Budriūnas A.–R., 1975. Sushchnost’ i metodika detal’nogo ekologo-esteticheskogoissledovanija pejzazhej. Ekologija I estetika landshafta. Vilnius. 160–170.Halicki B., Rydzewski B., 1934. O ogolnych wynikach wiercenia w Druskienikach. Posiedz. Nauk.Panstw. Inst. Geol. 1934. Nr. 39. 55–57.Jankauskas T., 1994. Vendas. Kambras. Lietuvos geologija. Vilnius. 1994. 30–46.Juodagalvis V., 2001. Dusios ežero apylinkės. Akmens amžius Pietų Lietuvoje. Vilnius. 2001. 196–204.Juodagalvis V., 2001. Seniausių Pietų Lietuvos gyventojų santykis su aplinka. Akmens amžius PietųLietuvoje. Vilnius. 2001. 230–234.147

Jablonskis K. ir kt. Raganų teismai Lietuvoje. Vilnius. 1987.Gaigalas A., 2000. Juodkrantės gintaro lobis. Mokslas ir gyvenimas. 2000. Nr 12. 30–31.Gaigalas A., 2001. Viršutiniojo (vėlyvojo) pleistoceno stratigrafija ir geochronologija. Akmens amžiusPietų Lietuvoje. Vilnius. 2001. 7–24.Gailius R., Motuza G., 1977. Žvaigždžių žaizdos. Mokslas ir gyvenimas. 1977. Nr. 2.Gailius R., 1988. Lietuvos meteoritiniai krateriai. Vilnius. 1988. 100 p.Gailius R., 1994. Archėjus. Proterozojus. Lietuvos geologija. Vilnius. 1994. 20–30.Gamlin L.,2001. Evoliucija. (Iš serijos ,,Žvilgsnis į pasaulį”). Vilnius. 2001. 64 p.Garunkštis A., Stanaitis A., 1959. Dusios, Metelio ir Obelijos ežerų kilmės klausimu. Lietuvos TSRMA moksliniai pranešimai. X t. 2 sąs. Vilnius. 1959. 235–248.Garunkštis A., Stanaitis A, 1978. Kodėl senka Lietuvos ežerai. Vilnius. 1978. 92 p.Geda S., 1996. Ir vis dėlto ką tau liudija balta vandenų preliudija (Medūzos prie Juodkrantės). ŠiaurėsAtėnai. 1996. 11. 02. Nr. 42. P. 8.Geikie A., 1901. Geoliogija. Plymouth. 114 p.Gendrolis E., 1994. Kultūros ištakos. Vilnius. 1994. 264 p.Gimbutienė M., 1988. Baltų mitologija. Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr . 30–31.Girininkas A., 1994. Baltų kultūros ištakos. Vilnius. 1994. 279 p.Greimas A. J., 1990. Tautos atminties beieškant. Vilnius–Chicago. 1990. 527 p.Grigelis A., 1994. Jura. Kreida. Lietuvos geologija. Vilnius. 1994. 139–167.Grinaveckas V., 1988. Kai kurių Vakarų Lietuvos kalnų vardai. Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr. 2.22–23.Gudavičius H., 1985. Raistelio šviesa. Vilnius. 1985. 103 p.Gudelis A., 1970. Kuršių nerija. Vilnius. 1970.Gudelis A., 1984. Apie ką šneka pajūrio vėjai. Mūsų gamta. 1984. Nr 2. 14–15.Gudelis A., 1986. Kuršių nerijos kopos. Mūsų gamta. 1986. Nr. 11. 8–9.Gudelis A., 1998. Lietuvos pajūris ir įjūris. Vilnius. 1998. 442 p.Gumilevskis L. 1988. Vernadskis. Vilnius. 1988. 246 p.Guobytė R., 2002. Lietuvos paviršiaus geologijos ir geomorfologijos ypatumai bei deglaciacijos eiga.Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius. 2002. 34 p.Kabailienė M., 1990. Lietuvos holocenas. 1990. 175 p.Kabailienė M., 1993. Stratigrafijos problemos bei gamtinės aplinkos raida vėlyvajame ledynmetyje irHolocene Lietuvoje. Geologija. 1993. 2 d. 14 t. 208–222.Kalenda Č., 2000. Ekologinė problema: turinys, esmė, ištakos. Problemos. 2000. Nr. 58. 42–54.Kavaliauskas P.,1975. Kraštovaizdžio grožis ir būdai jam išmatuoti. Statyba ir architektūra. 1975. Nr.8. 23-26.Kavaliauskas P., 1978. Kraštovaizdžio suvokimo teoriniai aspektai. Geografija ir geologija. XIV.1978. 41-49.Karmalavičius R., 2000. Kūrybos ontogenezės pajauta XIX amžiaus pabaigos lietuvių raštijoje.Vilnius. 2000. 367 p.Katinas V., 1983. Baltijos gintaras. Vilnius. 1983. 110 p.Katinas V., 1994. Paleogenas. Neogenas. Gintaras. Lietuvos geologija. 1994. 167–175, 332–334.Kaveckis M., 1928. Lietuvos Universiteto Matematikos–Gamtos Fakulteto darbai. IV t. Kaunas. 1928.268 p. (su priedais).Kaveckis M., 1931. 1928 metų geologinio rekognosciravimo Lietuvos šiaurės rytų rajone. VytautoDidžiojo Universiteto Matematikos–Gamtos Fakulteto darbai. V t. Kaunas. 1931. 674 p. (supriedais).Kavolis V., 1998. Civilizacijų analizė. Vilnius. 1998. 342 p.Kerbelytė B., 1964. Dusia – gyvas ežeras. Kraštotyra. Vilnius. 1964. 94–98.Kerbelytė B., 1970. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius. 1970. 269 p.Kisieliūnaitė D., 2000. www.elnet.lt/vartiklis/vorutaKolupaila S., 1927. Didieji Dzūkijos ežerai. Iliustruotoji Lietuva. 1927. Nr. 5 (58). Kaunas. 36–37.Kondratienė O., Vonsavičius V., 1994. Kvarteras (antropogenas). Lietuvos geologija. 1994. 176–240.Kubilius V., 1987. Tėvynė visada graži. Mūsų gamta. 1987. Nr. 10. 14–15.Kudaba Č., 1969. Takoskyros. Kultūros barai. 1969. Nr. 7. 43–47.Kudaba Č., 1969. Žemės legendos. Kultūros barai. 1969. Nr. 12. 43–48.148

Kudaba Č., 1972. Kalvotoji Žemaitija. Vilnius. 1972. 144 p.Kudaba Č., 1982. Ekologinės kultūros būtinybė. Mokslas ir gyvenimas. 1982. Nr. 4. 4–5.Kudaba Č., 1983. Lietuvos aukštumos. Vilnius. 1983. 188 p.Kudaba Č., 1984. Ką apie mus kalbės palikuonys? Literatūra ir menas. 1984.03.03. P. 12.Kudaba Č. 1986. Skaitant Vladimirą Vernadskį. Mūsų gamta. 1986. Nr. 2. P. 8.Kudaba Č. 1988. Laiką pralenkusi mintis. Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr. 3 (9–10 p.), Nr. 4 (9–10p.).Kudaba Č., 1992. Žemės legendos ir tikrovė. Apie Lietuvos žemę. Vilnius. 1992. 96–99.Kudaba Č., Mardosienė D., 1992. Kopos po savo amžiaus vidudienio (Kuršių nerija). Mokslas irgyvenimas. 1992. Nr. 7 (18–19 p.), Nr. 8 (8–9 p.).Kudaba Č., 1993. Septyni keliai iš Varnių. Kaunas. 1993. 118 p.Kudaba Č., 1998. Bibliografinė rodyklė. Vilnius. 1998.Kunskas R.,1969. Paleogeografinės pastabos apie Druskininkų apylinkes. Geografinismetraštis, X. Vilnius. 1969. 197–211.Kuzmickas B. 1995. Tejarizmas – netradiciška krikščioniškoji filosofija. Įžanginis straipsnisP. Tejaro de Šardeno knygai ,,Žmogaus fenomenas”. Vilnius. 1995. 5-18 p.Kviklys B., 1991. Mūsų Lietuva. II t. Vilnius. 1991. 752 p.Kviklys B., 1991 Mūsų Lietuva. IV t. Vilnius. 1991. 132–134.Kvizikevičius L., 2001. Švendubrės kaimas viduramžiais ir vėlesniais laikais. Ar tikraiRaigardas prasmego? Vilnius. 2001. 55–61.Lekevičius E., 2001. Gyva tik ekosistema: ne visai tradicinis požiūris į gyvybės evoliuciją.Vilnius. 2001. 108 p.Leopoldas O. Smėlio grafystės kalendorius. Vilnius. 1987. 208 p.Lietuvos durpynų kadastras. III. Vilnius. 1995. P. 1051.Lietuvių mitologija. 1 t. Vilnius. 1997. 607 p.Lietuvių mitologija, 2 t. Vilnius. 1997. 467 p.Lietuvos TSR atlasas. Maskva. 1981. 216 p.Lietuvos geologija (sud. Grigelis A., Kadūnas V.). Vilnius. 1994. 447 p.Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius. 1974–1978. I–IV t.Lietuvių tautosaka. IV t. Vilnius. 1967. 837 p.Lietuvių etnogenezė. Vilnius. 1987. 186 p.Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (LTE). 1979. 5 t. 640 p.Lukšienė M., 1988. Po mūsų nebus mūsų? Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr. 8. 17–18.Lundkvistas A., 1960. Kalbantis medis. Vilnius. 1960.Maceina A. 1991. Saulės giesmė: Šventasis Pranciškus Asyžietis kaip gyvenimo šauklys.Gyvoji dvasia, 3. Vilnius. 1991. 454 p.Maceina A. 1991. Raštai. I. Vilnius. 1991. 539 p.Mažosios Lietuvos enciklopedija. I t.Vilnius. 2000. 776 p.Michelbertas, 1972. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija.Mickūnas A., Stewart D., 1994. Fenomenologinė filosofija. Vilnius. 1994. 192 p.Mieželaitis E., 1974. Šatrijos legenda. Čia Lietuva. Vilnius. 1974.Mikšytė R., 1982. Gamta ir žmogus Vinco Krėvės kūryboje. Mūsų gamta. 1982. Nr. 10. P. 15.Minkevičius, 1983. Kuršių nerijos smiltelės kelionė. Kuršių nerija. Vilnius. 1983. 3–32.Mikalauskas A., 1961. Nemuno slėnio Raigrudo kilpoje geomorfologija. Geografinis metraštis. IV t.Vilnius. 1961. 45–64.Motuza G., 1980. Granitas. Mokslas ir gyvenimas. 1980. Nr 2. 8–10.Motuza G., Girininkas A., 1989. Vakarų baltų archeologija ir istorija. Klaipėda. 1989. 3–13.Motuza G., Skridlaitė G., 1999. Lietuvos gilieji litosferos sluoksniai. Lietuvos mokslas. mokslas.Geomokslai. 23. Vilnius. 1999. 63–80.Motuza G., Motuza V., 1999. Kalevo sūnaus pėdom. Geologijos akiračiai. 1999. Nr. 2. 35–41.National Geographic, 2000. Vol. 198. No. 1. July, 2000. 90–117.Narbutas V., 1994. Devonas. Karbonas. Lietuvos geologija. Vilnius. 1994. 97–122.Ostrauskas T., 2001. Akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenvietės. Ar tikraiRaigardas prasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. Vilnius. 2001. 42–55.Paškevičius J., 1994. Ordovikas. Silūras. Lietuvos geologija. Vilnius. 1994. 46–96.Petrošius R., 2000. Paslaptingasis Raigardo slėnis. Mokslas ir gyvenimas. 2000. Nr. 10. 20–23.149

Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 2000. Susipažikite: Metelių regioninis parkas. Kelionių magija. 2000. Nr.6. 6–10.Pupienis A., 1994. Po Dzūkijos dangumi. Vilnius. 1994. 173–183.Reimersas N., 1983. Ekologija ir kultūra. Mūsų gamta. 1983. Nr. 3. 2–3.Rimantienė R., 1999. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius. 1999. 110 p.Rimantienė R., 1995. Lietuva iki Kristaus. Vilnius. 1995.Rimša, 1994. Gintaro telkinių paieškos šiaurinėje Kuršių marių dalyje bei Juodkrantės gintaro telkinioįvertinimas. Lietuvos geologijos tarnybos fondai. Vilnius. 1994. 138 p.Rubikas J., 2000. Poveikis ir atsakas biologiniuose vyksmuose. Problemos. 2000. Nr. 58. 121–128.Tarasenka P., 1997. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997. 28–29, 32–33.Tautavičius A., 1966. Šatrija. Mokslas ir gyvenimas. 1966. Nr. 10. P. 36.Tautavičius A., Grigalavičienė E., 1975. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius. 1975.Telksnytė M., 1979. Kuršių nerija. Vilnius. 1979. 71 p.Tiškus, 1982. Baltijos dovanos. Mūsų gamta. 1982. Nr. 11. 24–25.Toro Henris Deividas, 1985. Voldenas arba gyvenimas miške. Vilnius. 1985. 254 p.Tamošaitis J., 1968. Lietuvos TSR senvaginiai pelkėguoliai ir jų pelkės. Geografinis metraštis. IX.Vilnius. 1968. 103–111.Tučienė A., 1979. Vandens augalija. Anykščių šilelis. Vilnius. 1979. 47–49.Seibutis A., 1974. Nauja alternatyva kvartero paleogeografijos probleminiams klausimams spręsti(rusų k.). Geografija ir Geologija. XI. 1974. 23–37.Seibutis A., 1976. Paleogeografinė toponimika ir jos artimiausi uždaviniai (rusų k.). GeographiaLituanica. 1976. 267–274.Seibutis A., 1992. Ledynmečio įvaizdžiai sakmėse ir padavimuose. Apie Lietuvos žemę. Vilnius. 1992.283–291.Stančikaitė M., 2001. Augalijos ir gamtinės aplinkos raida poledynmetyje. Ar tikrai Raigardasprasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. Vilnius. 2001. 26–34.Stepanauskas L., 1987. Tomas Manas ir Nida. Vilnius. 1987. 308 p.Suveizdis P., 1994. Permas. Triasas. Tektonika. Geologinė raida. Lietuvos geologija. 1994. Vilnius.122–139, 213–240.Suveizdis P., Šliaupa S., 1999. Prekvartero dangos tektoniniai modeliai. Lietuvos mokslas.Geomokslai. 23. Vilnius. 1999. 129–143.Svarbiausios Lietuvos pelkės ir seklūs vandenys. Vilnius. 2000. 163 p.Suchomlinskis V., 1978. Širdį atiduodu vaikams. Kaunas. 1978.Sakalauskas T., 1971. Kalbantis sfinksas. Nemunas. 1971. Nr. 3.Šalkauskis S., 1990. Raštai. I t. 1990. 607 p.Širvys P., 1960. Ant aukšto kalno Šatrijos. Tarybinė moteris. 1960. Nr. 2. 10–11.Šliaupa A., 1998. Lietuvos neotektoninės struktūros ir jų tyrimo ypatumai. Geologijos akiračiai. 1998.Nr. 2. 55–65.Tejaras de Šardenas P. 1995. Žmogaus fenomenas. Vilnius. 1995. 407 p.Torsvik T. H., Smerthurst M. A., Meert J. G. and oth. Continental break up and collision in theNeoproterozoic and Palaeozoic – a tale of Baltica and Laurentia. Earth Science Reviews. 40 (1996).229–258.Valančius M., 1992. Vaikų knygelė. Vilnius. 1992. 406 p.Varnas A., 1978. Gintaro apdirbimas. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. I. Vilnius. 1978.117–124.Vernadskis V., 1988. Apie noosferą. Mūsų gamta. Nr. 4. 3–4. (perspausdinta iš L. Gumilevskioknygos ,,Vernadskis”, 1988).Vėlius N., 1987. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius. 1987. 320 p.Vienuolis A., 1981. Astronomas Šmukštaras. Iš mano atsiminimų. Vilnius. 1981.Vydūnas, 1990. Raštai. 1 t. 564 p., 2 t. 496 p. Vilnius. 1990.Volkaitė–Kulikauskienė ir kt., 1987. Lietuvių etnogenezė. Vilnius. 1987. 255 p.Vonsavičius V., 1973. Šatrijos gelmių legenda. Mokslas ir gyvenimas. 1973. Nr. 10. 39–41.Zaborskaitė V., 1982. Maironio gamta. Mūsų gamta. 1982. Nr. 11. 10–11.Zaborskaitė V., 1989. Žemės gaivalų ir sukultūrintos gamtos dainius. Mūsų gamta. 1989. Nr. 9. 22–23.Zemlickas G., 2000. Simpoziumas – tai protų puota. Mokslo Lietuva. 2000. Nr 17, 18.Žaliasis pasaulis, 2001. Nr. 1 (327) (A. Balbieriaus pokalbis su R. Sadausku).Uginčius A., Baltrūnas V., 1999. Lietuvos gręžinių kerno saugykla. Bukletas. Vilnius. 1999.150

Апирубите Р. и др., 1971. Применение высокоточных гравиметрических и магнитометрическихработ для поисков нефтегазоносных структур и изучения тектоники в Южной Прибалтике.Отчет по теме. Вильнюс. 1971. 126 с.Вайчвилене Б., Кунскас Р., Савукинене Н. 1978. Стратиграфия отложений больших озерЮжной Литвы и основные этапы их развития. Лимнологическая характеристика озер Дуся,Обялия, Галстас и Шлавантас. Вильнюс. 170–190.Вернадский В. И., 1954–1960. Избранные сочинения. Т. 1–5. Москва. 1954–1960.Вернадский В. И., 1975. Размышления натуралиста. Москва. 1975. 174 с.Вернадский В. И., 1965. Химическое строение биосферы Земли и ее окружения. Москва. 1965.374 с.Гарункштис А., 1975. Седиментационные процессы в озерах Литвы. Вильнюс. 296 с.Геологическая изученность. Т. 43, вып. 1. Период 1800 – 1955. Вильнюс. 1962. 259 с.Дварецкас В., 1976. Строение и развитие речных долин Литвы в позднеледниковье и голоцене.Geographia Lituanica. Vilnius. 1976. 51–57.Кондратене O., 1996. Стратиграфия и палеогеография квартера Литвы по палеоботаническимданным. Вильнюс. 1996. 213 с.Круть И. В., 1978. Введение в общую теорию Земли. Москва. 367 с.Лимнологическая характеристика озер Дуся, Обялия, Галстас и Шлавантас. Вильнюс. 1978. 192с.Лукашевич И. Д., 1909. Что такое жизнь? (Биол. этюд). Публ. лекция. – Спб. 1909. 32 с.Мойсеев Н., 1990. Человек и ноосфера. Москва. 1990. 351 с.Реймерс Н. Ф., 1990. Природопользование. Москва. 1990. 640 с.NATURE AS A SOURCE OF CULTURE(summary)151

In this book the development of the nature since the earliest geological stages of our planetand until the latest, Quaternary period, in Lithuania is characterized. Palaeogeography of Post Glacialand human settling in Lithuania territory are described also. Mythologization of the environment aswell as the power of giants and devils in Lithuanian legends is discussed. The conditions when thenature becomes the reason, source and object of the cultural activity of the man are considered. Usingthe results of geological, geographical and biological investigations as well as historical andmythological data and examples of the art (painting, poetry, prose and etc.) the valley of ŠventojiRiver in vicinities of Anykščiai Town, Šatrija Hill in Žemaitija, Juodkrantė Township in Curonian Spitwith the recourses of amber, The Great Lakes of Sūduva (Dusia, Metelys and Obelija) and Raigardasvalley near Druskininkai Town is told about.The great importance of the knowledge of the nature development for the word outlook of man isconsidered in the book. The author pays attention to biosphere doctrine (proceedings of V.Vernadsky), is in dispute with the opponents of nature evolution and discuses the importance of thenature inspirations for the art. Author takes up the position that scientific knowledge of thesurrounding environment together with other cultural values, inspired by nature (folklore, painting,poetry and etc.), creates that unique spiritual superstructure of nature, that supports saving the valuesof the nature as the result of centuries-old interaction between nature, man and culture for the futuregenerations. Unfortunately, this result can be different and not positive forever.ПРИРОДА КАК ИСТОЧНИК КУЛЬТУРЫ(анотация)В книге охарактеризована древняя природа Литвы, ее развитие от первыхгеологических этапов нашей планеты до последнего четвертичного (антропогенового) периода.Описаны палеогеография послеледниковья и заселение человеком территории Литвы.Обсуждена мифологизация окружающей среды, могущество великанов и чертей в литовскихпреданиях. На примере конкретных местностей Литвы рассмотрены условия, при которыхприрода становится причиной, источником и объектом культурной деятельности человека.Используя результаты геологических, географических, биологических, археологическихисследований, исторические и мифологические данные, примеры художественного творчества(живописи, поэзии, прозы и т. п.) рассказывается о долине реки Швянтойи вблизи городаАникщяй, горе Шатрия в Жямайтии, местечке Юодкранте со своими ресурсами янтаря вКуршской косе, Великих озерах Судувы (Дуся, Мятялис и Обялия) и долине Райгардас южнеегорода Друскининкай.В книге также рассматривается значение познания развития природы длямироощущения и мировоззрения человека. Большое внимание уделяется учению о биосфере(труды В. Вернадского), полемизируется с опонентами эволюции природы, обсуждаютсяприродные вднохновляющие ресурсы и их влияние на творчество в исскустве. Авторомзащищается позиция , что научное познание окружающей среды совместно с другими изприроды вышедшими ценностями культуры (фольклор, живопись, поэзия и др.) создают тууникальную духовную надстройку природы, которая помогает и будет помогать сберечьценности природы для будущих поколений как результат взаимодействия природы, человека икультуры. К сожалению, этот результат может быть разным и не всегда позитивным.ILIUSTRACIJŲ PAVADINIMAI KNYGAI ,,GAMTA KAIP KULTŪROS ŠALTINIS”)1 pav. Geologinė laiko skalė (Lietuvos geologija, 1994)152

2 pav. Lietuvos Žemės gelmių apibendrintas geologinis pjūvis iš vakarų į rytus (Uginčius, Baltrūnas,1999). Pjūvyje parodyti archėjaus ir proterozojaus (AR-PR), vendo (V), kambro (Є), ordoviko (O),silūro (S), devono (D), permo (P), triaso (T), juros (J), kreidos (K) ir kvartero (antropogeno) (Q)klodai3 pav. Lietuvos geologijos muziejus Vievyje (E.Gaižausko nuotrauka)4 pav. Taip saugomas gręžinių kernas (cilindrinis uolienų stulpelis) Lietuvos geologijos muziejauskerno saugykloje (E.Gaižausko nuotraukos)5a pav. Rodinijos superkontinento (prieš 750 mln. metų) rekonstrukcija (pagal Torsvik T. H. ir kt.,1996)5 pav. Mizarų astroblemos geografinė padėtis (a) ir pjūvis per ją (b) (Gailius, Motuza, 1977)Įvairių geologinių periodų uolienos: 1 – kvartero, 2 – paleogeno, 3, 4 – kreidos, 5 – triaso, 6 –viršutinio proterozojaus–kambro, 7 – archėjaus–proterozojaus, 8 – sutrupintų uolienų zona, 9 – lūžiaiŽemės plutoje, 10 – astroblemos kontūrai, 11 – gręžinio vietos, 12 – pjūvio linija6 pav. Būdingoji Lietuvos paleozojaus fauna (Lietuvos geologija, 1994)a – kambro trilobitas (T. Jankausko kolekcija), b – ordoviko vėžiagyviai (N. Sidaravičienės kolekcija),c – silūro graptolitai (J. Paškevičiaus kolekcija), d – silūro pečiakojai (P. Musteikio kolekcija), e –devono fosilijos, f – viršutinio permo fosilijos (P. Suveizdžio kolekcija): 1–3 – foraminiferai, 4, 5 –samangyviai, 6–8 – pečiakojai,7 pav. Baltijos baseino rytinės dalies viršutinio silūro facijos: a – ludlovio laikotarpis, b – ludloviolaikotarpio pabaiga (Pagėgių, Venspilio ir Sudervės svitų kraigo facijos) (Lietuvos geologija, 1994).A – giluminės atviros jūros facijos, susidariusios anaerobinėmis sąlygomis žemiau bangų veikimolygio: 1 – juodo graptolitinio molio; 2 – juodo ir žalsvai pilko graptolitinio molio; 3 – žalsvai pilko irjuodo molio su molingo karbonatinio dumblo tarpsluoksniais; 4 – žalsvai pilko molio ir molingokarbontinio dumblo; B – seklaus šelfo facijos, susidariusios aerobinėmis sąlygomis aukščiau bangųveikimo lygio: 1 – žalsvai pilko molingo karbonatinio dumblo; 2 – žalsvai pilko molingo karbonatiniodumblo su aleurito ir smėlio grūdeliais; 3 – raudono ir pilko molio it molingo karbonatinio irdolomitinio dumblo; 4 – pilko sluoksniuoto karbonatinio ir molingo karbonatinio dumblo; 5 – pilkogniutulinio karbonatinio dumblo; 6 – rifinės klinties; 7 – juodo molingo karbonatinio ir karbonatiniosu koralais dumblo; C – padidėjusio druskingumo lagūninės facijos: 1 – dolomitinio dumblo (Mituvossvitos, apačioje su onkolitais); 2 – sluoksniuoto dolomitinio molingo dumblo, dolomitinio raudono irpilko molio ir gipso facija; D – augalija ir gyvūnija: 1 – stromatoporoidėjos; 2, 3 – koralai: 2 –kolonijiniai, 3 – pavieniai; 4, 5 – pečiakojai: 4 – plonasieniai, 5 – storasieniai, 6–9 – moliuskai: 6 –plonasieniai dvigeldžiai, 7 – storasieniai dvigeldžiai, 8 – pilvakojai, 9 – galvakojai, 10 – trilobitai; 11– vėžiagyviai; 12 – stambūs vėžiagyviai (leperdicijos); 13 – eurypteridai; 14 – jūrų lelijos; 15, 16 –graptolitai: 15 – graptoloidėjos, 16 – dendroidėjos, 17 – konodontai; 18 – ichtiofauna; 19 – primityvūsaugalai8 pav. Vėlyvojo permo laikotarpio litologinis–paleogeografinis žemėlapis (Lietuvosgeologija, 1994).1,2 – nepadengti permo nuosėdomis plotai:1 – paviršiuje kristalinės uolienos, 2 –nuosėdinės uolienos, 3–8 – viršutinio permo nuosėdų išplitimas: 3 – iki denudacijos, 4 –klintis, 5 – dumblių ir samangyvių rifai, 6 – susisluoksniavusios karbonatinės irsulfatinės uolienos (vyrauja pastarosios), 7 – tas pats su akmens druska (vyraujapastaroji), 8 – plonų kalio druskų sluoksnių išplitimas, 9 – išplitimo ribos: a – apytikslės(jūroje), b – po prekvartero nuosėdomis; 10 – nuosėdų storis, m: a – maksimalausišplitimo riba (nulinė izopachita), b – išlikusių nuosėdų izopachitos; 11: a – giliųjųtektoninių lūžių, turėjusių poveikį nuosėdų klostymuisi, vieta, b – facijų ribos; 12 –denuduojamos medžiagos nešimo kryptis153

9 pav. Juros ir kreidos perioduose klestėjusių gyvių fosilijos1 – amonitas Kosmoceras pollucinum Teisseyre, Ventos slėnis ties Papile, viršutinė jura, kelovėjaussluoksniai (L. Rotkytės kolekcija), 2–4 – fosilijos iš Lietuvos geologijos muziejuje esančių prof.J. Dalinkevičiaus rinkinių (V. Kučo nuotraukos): 2 – belemnitai, žmonių vadinami velnio pirštais,perkūno kulipkomis, kaukspeniais, 3 – amonitai Pleurotomaria sp., rasti juodame žėrutingame jurosperiodo molyje, 4 – suakmenėjusių gyvūnų nuolaužos iš ledyno sujauktų sluoksnių.10 pav. Gintaras su voro inkliuzu (Katinas, 1983)11 pav. Vėlyvojo pleistoceno nuogulų atodangos Nemuno slėnyje prie Škėvonių netoli Birštono (a) irVerknės žiotyse (b)12 pav. Druskininkų (Pušyno) pjūvio Merkinės tarpledynmečio sporų–žiedadulkių diagrama(Кондратене, 1996)1 – aleuritingas molis, 2 – durpė, 3 – durpingas sapropelitas, 4 – humusingas aleuritas, 5 –moreninis priemolis, 6 – gargždas, 7 – žiedadulkių kiekis mažiau 1%, 8 – samanos, 9 –paparčiai13 pav. Paskutiniojo apledėjimo paleogeografijos kreivė (Satkūnas, 1997)a – ledyno danga paskutiniojo apledėjimo maksimalaus išplitimo metu (ledyno storio izolinijos,slinkimo kryptys) (pagal Ehlers, 1992). b – paleogeografinis transektas išilgai linijos C–P (centras–periferija)14 pav. Ledyno pasitraukimo iš Lietuvos teritorijos stadijų ir fazių ribos (Gaigalas, 2001).G – Grūdos stadijos, Ž – Žiogelių fazės, B – Baltijos stadijos, EL – Rytų Lietuvos fazės, SL – PietųLietuvos fazės, ML – Vidurio Lietuvos fazės, NL – Šiaurės Lietuvos fazės. AF – Aukštaičių fazės ribapagal R. Guobytę (2002)15 pav. Paleogeografinė situacija Pietų Lietuvoje paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos PietųLietuvos fazės (osciliacijos) metu (Baltrūnas, 2001)1 – aktyvus ledynas, 2 – negyvas ir tirpstantis ledynas su laikinais ežerais, 3 – moreninės aukštumos,pakilumos ir plynaukštės, 4 – fliuvioglacialinės lygumos, 5 – limnoglacialinės lygumos, 6 –limnoglacialiniai vandens baseinai, 7 – vandens srautai ir jų kryptys, laikini ežerai ir užutekiai, 8-10 –stambiai, vidutiniškai ir smulkiai kalvotas reljefas, 11-12 – plokščias ir banguotas reljefas, 13 – vėjopustomos vietos. Skaičiais parodytas žemės paviršiaus ir vandens lygio absoliutus aukštis (m)16 pav. Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno nuosėdų stratigrafijos bei archeologinių laikotarpiųgretinimo schema. Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno periodizacija pagal M. Kabailienę(1998), archeologinių laikotarpių - pagal R. Rimantienę (1995)17 pav. Akmens ir žalvario amžiaus keramikos ir titnago radiniai Zapsės 5-ojoje akmens amžiausgyvenvietėje (Juodagalvis, 2001)18 pav. Akmens ir žalvario amžiaus paminklų paplitimas Lietuvoje (Lietuvos archeologijos atlasas, Ipriedas, 1974)19 pav. Lietuvos vietovės, susijusios su milžinų ir velnių ,,veikla”. Geomorfologinio ,,fono”(žemėlapio) autorius – Č. Kudaba (1983).1 - 3 – įvairiai kalvotas ir periglacialinių procesų žymiai (1) ir nežymiai (2, 3) paveiktaspriešpaskutiniojo apledėjimo ir paskutiniojo apledėjimo Grūdos stadijos reljefas, 4 - 7 – įvairauskalvotumo gubrėtas ežeringas paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos skirtingų fazių reljefas, 8 –išlygintų ir banguotų senojo apledėjimo plynaukščių reljefas, 9, 10 – paskutiniojo apledėjimo skirtingųfazių plynaukščių banguotas ir dugninės morenos lygumų paviršius, 11, 12 – fliuvioglacialinių procesųsukurtas lyguminis reljefas, 13 - 15 – limnoglacialinių procesų sukurtas banguotas ir lyguminis154

eljefas, 16 – eolinių kopų reljefas, 17 – jūrinių terasų paviršiai, 18 – aliuviniai paviršiai upiųslėniuose, 19 – prieslėnių erozinis kalvynas, 20 – pelkės, 21 – ryškesnių ledyno pakraštinių dariniųtįsa, 22 – akumuliaciniai moreniniai gūbriai (drumlinai ?), 23 – erozinės kilmės gūbriai, 24 –dubakloniai, 25 – fliuvioglacialinės deltos, 26 – karstinių įgriuvų pakeistos lygumos, 27 –fliuvioglacialinės nuosruvos proslėniai, 28 – ežerai (Kudaba, 1983). 29 – vietovės, susijusios sumilžinų ,,veikla”, 30 – vietovės, susijusios su velnių ,,veikla”, 31 – rieduliai – gamtos paminklai, 32 –riedulynai - draustiniai20 pav. Ąžuolinis velnio bareljefas virš įėjimo į Lietuvos geologijos muziejų (autorius A. Medžiūnas,1983 m.) (a) ir Lietuvos geologų sąjungos emblema (autorius R. Zovė, 1990 m.) (b)21 pav. Šventoji ties Anykščiais (a) ir netoli Ukmergės (b)22 pav. Šventosios slėnis ties Abromiškėmis (nuotraukos autorius, greičiausiai, J. Dalinkevičius – aut.pastaba).23 pav. Vetygalos atodanga: a – bendras atodangos vaizdas, b – neogeno periodo sluoksniai, c –devono periodo Šventosios sluoksniai24 pav. Miškų raida neogeno pabaigoje ir antropogeno pradžioje pagal atodangos Šlavė-2 sporų iržiedadulkių tyrimus (Кондратене, 1996).1 – aleuritas, 2 – humusingas aleuritas, 3 – aleuritingas sapropelitas, 4 – molingas sapropelitas, 5 –morena, 6 – frekvencija25 pav. Šventosios slėnio ir apyslėnio geologinė–geomorfologinė schema (Dvareckas, Vaitiekūnas,1979). 1 – labai kalvotas reljefas, 2 – vidutiniškai kalvotas reljefas, 3 – silpnai kalvotas reljefas, 4 –denudaciniai šlaitai, 5 – terasų pakopos, 6 – eroziniai palikuonys, 7 – griovos, 8 – atodangos, 9 –išnašų kūgiai, 10 – ežerėliai su intakais, 11 – IV viršsalpinė terasa, 12 – III viršsalpinė terasa, 13 – IIviršsalpinė terasa, 14 – I viršsalpinė terasa, 15 – salpa (užliejamoji terasa)26 pav. Didieji Lietuvos rieduliai – Puntukas (a) ir Puntuko brolis (b)27 pav. Geologiniai gamtos paminklai – Pavarių akmuo (a) ir Karalienės liūnas (b)28 pav. Ad. Varnas. Anykščių piliakalnis (1909 m.) (Židinys, 1935)29 pav. J. Vienožinskis. Baranausko klėtelė Anykščiuose (1959 m.)30 pav. A. Žmuidzinavičius. Puntukas (1929 m.) (Жмуйдзинавичюс, 1972)31 pav. Šatrijos gelmių pjūvis (Vonsavičius, 1973). 1–5 – apledėjimų paliktos morenos, 6 – viršutinėjura, 7 – apatinis triasas, 8 – molis, 9 – aleuritas, 10 – smėlis, 11 – žvirgždas, 12 – gargždas, 13 –rieduliai, 14 – žvyras32 pav. Glaciomorfologinis Žemaičių aukštumos centrinės dalies žemėlapis (Kudaba, 1983)33 pav. Šatrijos ,,piramidė” – vaizdas iš pietvakarių (a) ir iš pietryčių pusės (b)34 pav. Vaizdas nuo Šatrijos – pietų (a) ir vakarų link (b)35 pav. Šerno ilties amuletas rastas pietiniame Šatrijos šlaite (Butrimas, 1984)36 pav. I. Bajoriūnaitė. Šatrija (1968 m.) (Poezijos pavasaris, 1968)37 pav. Jūros lygio svyravimo schema (Gudelis, 1998))155

38 pav. Litorinos lagūninio gintaro susitelkimo Kuršių marių šiaurinėje dalyje paleogeografinė aplinka(Katinas, 1994).1 – sausuma, 2 – gintaro akumuliacijos lagūnoje plotas, 3 – perspektyvūs gintaro plotai, 4 – gintarąnešusių srovių kryptis, 5 – izobata, m39 pav. Geologinis pjūvis per Gintaro įlanką link Kuršių marių (Rimša, 1994).1 – smėlis smulkus ir smulkutis, 2 – smėlis aleuritingas, dumblingas, su medienos ir kriaukleliųliekanomis, 3 – aleuritas, 4 – gintaro koncentracija g/m 3 , 5 – gręžinio Nr., lIV A – Ancyliaus ežeronuosėdos, mIV L – Litorinos jūros nuosėdos, mIV Lm – Limnėjos jūros nuosėdos40 a pav. Figūriniai gintaro dirbiniai iš Juodkrantės gintaro lobioa – didžioji ir mažoji lobio figūrėlės (Rimantienė, 1999); b – trijų gintaro figūrėlių (dvi tos pačios)vaizdai lenkų leiodinyje (Gaigalas, 2000, pagal S. Ritzkowski, G. Weisgerber, 1999)40 b pav. Gintaro įlanka Juodkrantėje41 pav. Plikosios kopos šiauriau Juodkrantės42 pav. Džiūstantys juodkrantiškių tinklai prie Gintaro įlankos43 pav. Paminklas Liudvikui Rėzai. Autorius A. Sakalauskas (1994 m.)44 pav. Skulptūra ,,Teatgimsta tauta Kristuje”, stovinti prie evangelikųliuteronų bažnyčios Juodkrantėje. Autorius E. Jonušas (1989 m.)45 pav. A. Žmuidzinavičius. Juodkrantės piramidė (1937 m.)46 pav. I. Bindler. Juodkrantės kopose (1980 m.)47 pav. R. Kalpokas. Raganų kalnas Juodkrantėje (1982 m.)48 pav. ,,Legenda apie Neringą” – Raganų kalno puošmena. AutoriusS. Karanauskas iš Utenos (1979 m.)49 pav. Šioje Kuršių marių pakrantėje niekada nebuvo riedulių50 pav. Dusios, Metelio ir Obelijos ežerų atsiradimo eiga ledynmečio pabaigoje: a – alerodo metu, b –borealio metu, c – šiuo metu pagal A. Garunkštį ir A. Stanaitį (1969).1 – vanduo, 2 – dubenį sudarančios nuogulos, 3 – termokarstinių procesų paveiktos nuosėdos, 4 –dabartinės ežerų nuosėdos, 5 – ledas, 6 – buvusio ledo luisto kontūrai. 1–4 pagal A. Garunkštį ir A.Stanaitį (1969)51 pav. Metelio ežeras, tolumoje Obelninkai51 pav. Dusios ežero akmens amžiaus gyvenvietės aplinka52 pav. Dusios ežero šiaurinės pakrantės archeologijos paminklai (Juodagalvis, 2001)a – gyvenviečių ir radimviečių situacija (1 – paleolitas ir mezolitas, 2 – neolitas ir žalvario amžius), b– Dusios 8-osios gyvenvietės akmens dirbiniai, c – Dusios 8-osios gyvenvietės pastato planorekonstrukcija (1 – rausvo molio sluoksnis, 2 – stulpavietės, 3 – židinys), d – Dusios 8-osiosgyvenvietės vėlyvoji keramika ir žalvarinė įvija (3)53 pav. Prelomciškių piliakalnis54 pav. Vaizdas nuo Prelomciškių piliakalnio į Dusios ežerą156

55 pav. Obelijos piliakalnis56 pav. Obelijos ežero pakrantė57 pav. Metelio ežeras, tolumoje Obelninkai58 pav. Metelių bažnyčia59 pav. A. Martinaitis. Vakaras prie Dusios (1971 m.)61 pav. - nėra62 pav. Raigardo vaizdai nuo sufozinio cirko šlaitų63 pav. Geologinis pjūvis per Raigardo slėnį iš pietų į šiaurę (Pervalkas-Švendubrė-Druskininkai)1 – granitas, 2 – gneisas, 3 – migmatitas, 4 – brekčija, 5 – tufitas, 6 – smiltainis, 7 – fosforitas, 8 –kreida, 9 – mergelis, 10 – molis, 11 – aleuritas, 12 – smulkutis smėlis, 13 – smulkus smėlis, 14 –įvairus smėlis, 15 – žvirgždingas smėlis, 16 – moreninis priemolis ir priesmėlis, 17 – durpė, 18 –gręžiniai, 19 – sluoksnio stratigrafinis indeksas (PR 1-2 – apatinis–vidurinis proterozojus, PR 3 V –viršutinis proterozojus, vendo sistema, T 1 – apatinis triasas, J 2 – vidurinė jura, K 1 – apatinė kreida,K 2 cm – viršutinės kreidos cenomanio aukštas, K 2 cp, st, cn, t – viršutinės kreidos kampanio, santonio,konjakio ir turonio aukštai, P 2 – viršutinis paleogenas, Q 2 ir Q 3 – kvartero sistemos vidurinio irviršutinio pleistoceno ledynų morenos (dz – Dzūkijos, dn – Dainavos, žm – Žemaitijos, vr – Varduvos,gr – Grūdos, r – Raigardo) ir tarpledynmečių nuogulos (tr – Turgelių, bt – Butėnų, mr – Merkinės ),20 – riba tarp sluoksnių, 21 – riba tarp geologinių sistemų, 22 – nustatytas ir menamas kristaliniopamato tektoninis lūžis64 pav. Raigardo apylinkių geologinės ir geomorfologinės aplinkos schema su archeologinėmisgyvenvietėmis bei radimvietėmis.1 – prieledyninėse mariose suklostytų smėlingų nuogulų banguota lyguma, 2 – upės suklostytųsmėlingų sąnašų terasos, iš kurių senesniosios (antroji, trečioji ir ketvirtoji) paryškintos taškais, 3 –vėjo perpustyti smulkaus smėlio plotai su kopomis ir kauburiais, 4 – pelkių nuogulos (durpė), 5 –Nemuno ir Raigardo slėnio šlaitai, 6 – terasų pakopos, nedideli šlaitai, 7 – stambios kopos, 8 –sufoziniai cirkai, 9 – akmens amžiaus gyvenvietės ir radimvietės, 10 – žalvario ir ankstyvojo geležiesamžiaus gyvenvietės, 11 – viduramžių kapinynas, 12 – Švendubrės (Velnio) akmuo65 pav. Raigardo slėnio rytinės dalies aerofotonuotrauka (mastelis 1: 17 000). Apatinėje dalyje – dususijungę sufoziniai cirkai66 pav. Raigardo slėnio raida poledynmetyjea – ankstyvajame driase (prieš 14–13 tūkst.metų) IV viršsalpinės terasos susidarymo metu; b –biolinge–viduriniajame driase (prieš 13–12 tūkst. metų) III viršsalpinės terasos susidarymo metu; c –alerode–vėlyvajame driase (prieš 12–10 tūkst. metų) II viršsalpinės terasos susidarymo metu; d –preborealyje–subborealyje (prieš 10–3,5 tūkst. metų) I viršsalpinės terasos susidarymo metu. 1 –Nemuno ir Raigardo slėnio riba; 2 – dabartinė Nemuno ir Kubilnyčios vaga; 3 – meandruojantysvandens srautai ir jų kryptys; 4 – vėjo pustomi plotai; 5 – besiformuojantys sufoziniai cirkai67 pav. Titnago ir keramikos radiniai iš Raigardo slėnio senovės gyvenviečių. Švendubrės 3-jigyvenvietė (1–9), Švendubrės 2-ji gyvenvietė (10–15). Piešė G. Piličiauskas (Ostrauskas, 2001)1 – dirbinio fragmentas, 2 – skeltės vidurinė dalis su retušu, 3, 5 – specialiosios paskirties dirbiniai, 4– rėžtukas, 6 – skeltė, 7–9 – brūkšniuotosios keramikos kultūros puodų šukės, 10 – skeltės apatinėdalis, 11, 15 – skaldytiniai, 12 – rėžtukas, perdirbtas iš ovalinio kirvelio, 13, 14 – gremžtukai68 pav. Radiniai iš seniausio (XVI a.) dabar žinomo pastato Švendubrėje – puodų fragmentai irgeležinis įtveriamasis peilis. V. Vaitkevičiaus nuotrauka (Kvizikevičius, 2001)69 pav. Švendubrės mitologinis akmuo ir duobučių ant jo išsidėstymo schema. V. Vaitkevičiausnuotrauka ir schema (Vaitkevičius, 2001)157

70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigardas. Triptikas (1907 m.)71 pav. A. Pivoriūnas. Raigardas. Žiemos rytmetys (1979 m.)72 pav. P. Rauduvė. Žvilgsnis į Raigardą (1975 m.)73 pav. B. Dvariono ir J. Degutytės dainos ,,Raigardo šaltinėlis” gaidų fragmentas(iš rinkinio ,,Žibutė pirmoji pražydo”, 1961 m.)74 pav. Tapybos plenero ,,Raigardas 2001” dalyvių ir Raigardo slėnio tyrinėtojų susitikimas suDruskininkų visuomene75 pav. V. Vernadskis (1863–1945) (Gumilevskis, 1988)76 pav. Bendroji biosferos struktūra (Реймерс,1990)77 pav. Du pjūviai, parodantys sluoksnių slysmą šiauriniame Alpių šlaite: Mon-Dženeroza į rytus nuoLugano ežero ir Pizo-Kamino rytinėse Bergamo Alpėse (pagal L. U. de Siter, 1960)1 – mioceniniai molasai, 2 – kreida, 3 – viršutinė jura, apatinė kreida - abisalinės facijos, 4 – juros(leijaso) silicinė klintis, 5 – viršutinio triaso dolomitas, 6 – apatinio triaso dolomitas, 7 – apatiniotriaso konglomeratas arba smiltainis, 8 – permo vulkaninės nuogulos, 9– hercininis fundamentas78 pav. a – Glarus dviguba raukšlė pagal Escher van der Linth, b – ta pati struktūra M. Bertrandointerpretuojama kaip dangaP – paleozojaus nuogulos, Tr – triaso nuogulos, J – juros nuogulos, C – kreidos nuogulos, E – eocenoflišas. Pjūvio ilgis 40 km79 pav. Geologinių pjūvių komentaras A. Geikie knygoje (1901)a – ,,Perpjova kalno, pasidariusio iš sulankstytų sluogsnių A, kurie susilankstė, pirm nėg nugulėgulščios uolos B”; b – ,,Perpjova kalno, kuriame uolos A tapo pakeltos pirm nugulant sluogsniams B,o šitie pirm nugulant sluogsniams C”80 pav. Vaizdai nuo Balbieriškio skardžio į Nemuno slėnį158