gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Ten, kur plyšiuose susikaupė daug smėlingų sąnašų, dabar tįso pailgos kalvos ir jų virtinės.Likusioje dalyje ledui ištirpus, paviršiuje susiklojo taip vadinama abliacinė morena, kai kurnestoras prieledyninių ežerų ir tekėjusių srautų smėlingas sluoksnis.Prieš 13,2 tūkst. metų ledynus vėl į priekį pastūmėjo nauja šalčio banga. Tai atsitikoŠiaurės Lietuvos fazės metu, apie ką liudija gerai išsilaikęs Linkuvos gūbrys ŠiaurėsLietuvoje ir, galbūt, moreninių kalvų grandinė išilgai pajūrio. Profesorius Č. Kudaba buvolinkęs pastarąja kalvų virtinę sieti su Vidurio Lietuvos faze (19 pav.). Tai, žinoma, darmokslinių ginčų objektas. Panašu, kad atslinkus Šiaurės Lietuvos fazės ledynui ir sustūmusLinkuvos gūbrį, Vidurio Lietuvos lygumoje ledynas dar nebuvo baigęs tirpti. Kuršių plaštakagalutinai ištirpo, ledyno Baltijos tėkmei palikdama vis trumpėjančią Žiemgalių plaštaką.Taigi, tiesioginė ledyno ir jo tirpsmo vandenų įtaka Lietuvos paviršiaus formavimui baigėsi.Netiesioginė įtaka per klimato kaitą ir Baltijos ledyninį ežerą dar jautėsi apie 3 tūkst. metų.Paleogeografinės raidos etapaiSkaitytojas, turbūt, pastebėjo, kad mūsų aprašomų geologinių reiškinių trukmėsnustatymo tikslumas vis kinta. Jei seniausių erų trukmė buvo vertinama milijardais,geologinių periodų – milijonais, antropogeno periodo didžiausios dalies – šimtais irdešimtimis tūkstančių, tai vėlyvojo ledynmečio – tūkstančiais metų. Vėlyvojo ledynmečiopabaigos ir holoceno (dabartinio) laikotarpio (pastarųjų 10 tūkst. metų) procesai nustatyti jaušimto metų tikslumu. Prieš 13 tūkst. metų keliaudami paskui ledyną migruojančias šiauriniųelnių bandas į Lietuvą atklydo pirmieji vėlyvojo paleolito medžiotojai. Bet apie juos kiekvėliau.Mūsų krašto paviršius vis dar formavosi ir pasitraukus ledynui. Tebesitęsėkriogeniniai (įšalo), solifliukcijos (atitirpimo ir nuslinkimo), intensyvūs vandens sukeliamierozijos ir abrazijos procesai. Vėliau ,,prisijungė” glaciokarsto (palaidoto ledo tirpimas) ireoliniai (vėjo pustymo) reiškiniai. Ežerų lygis etapais žemėjo, dalis jų pelkėjo. Upės ir toliaugilino savo slėnius, formuodamos jų terasinę formą. Augalija iš paskutiniųjų stengėsi,,užimti” visas galimas pozicijas kraštovaizdyje, tuo stabilizuodama ir sutvirtindama kalvų beislėnių šlaitus. Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno istorija geriausiai užfiksuota ežerų ir pelkiųnuosėdų storymėse, kur išlieka apylinkėse augusių augalų žiedadulkės, sporos, sėklos, vaisiai,spygliai ir kiti likučiai. Toks ežerinių nuosėdų pjūvių paleobotaninis tyrimas Vilniausuniversiteto profesorei Meilutei Kabailienei (1990, 1993) padėjo nustatyti augalijos ir miškųraidos etapus Lietuvoje per pastaruosius 13 tūkst. metų ir juos sugretinti su panašiais etapais31